Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Jubavita“ dėl nuostolių atlyginimo dėl netinkamo sutarties vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovė, kuriai ieškinys (su priedais) įteiktas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnyje nustatyta tvarka, per teismo nustatytą terminą, nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį.

Teismo posėdžio metu ieškovas G. V. ir jo atstovė advokatė Lina Gudaitė iš esmės palaikydami procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, prašė ieškinį tenkinti.

Atsakovė, kuriai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, į teismo posėdį neatvyko, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismo nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2020 m. gruodžio 18 d. sudarė preliminariąją sutartį Nr. JBV-001 dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (toliau - Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo Sutartyje aptartomis sąlygomis ir terminais sudarytos atskiros rašytinės notarinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu parduoti ir perduoti ieškovo nuosavybėn, o pastarasis įsipareigojo nupirkti nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi, Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.1 punktas). Atsakovė įsipareigojo iki 2021 m. liepos 30 d. atlikti Namo statybos darbus (priedas Nr. 2) ir Namą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (toliau - NTR) kaip savarankišką nekilnojamojo turto objektą (Sutarties 1.2 punktas). 2021 m. liepos 8 d. Pretenzija atsakovei, ieškovas pranešė,kad nutraukia Preliminarią sutartį, nes nesuderinus su juo (ieškovu) buvo pakeistas namo Projektas, kuris netenkina, todėl atsakovė turi grąžinti avansą ir sumokėti baudą. Atsakovė 2021 m. liepos 30 d. atsakyme nurodė, kad pirminis projektas buvo patvirtintas, galimai dėl jį derinusių specialistų neatidumo ar aplaidumo, o vėliau pakoreguotas ne dėl statytojo kaltės, o todėl, kad neatitinka nustatytų techninių statybos normų reikalavimų. Taip pat nurodė, kad reikalaudamas nutraukti Sutartį ir grąžinti avansą bei sumokėti baudą, ieškovas nenurodė teisinio pagrindo reikalauti sankcijų taikymo. 2021 m. rugpjūčio 9 d. Pranešime apie preliminarios sutarties nutraukimą, ieškovas nurodė, kad Sutartį nutraukia nuo 2021 m. rugpjūčio 9 d. dėl pardavėjo (atsakovės) kaltės ir prašo per 5 dienas grąžinti avansą bei sumokėti 10125,00 Eur baudą (Sutarties 6.2 ir 7.2 punktai). 2021 m. rugpjūčio 18 d. atsakyme nurodė, kad 20250,00 Eur avansas ieškovui yra grąžintas (2021-08-13 mokėjimo nurodymas), o reikalavimas dėl 10125,00 Eur baudos sumokėjimo yra nepagrįstass, nes Sutartyje nenumatyta pardavėjo atsakomybė dėl baudos sumokėjimo.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie) (CPK 176, 185 straipsniai). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, - 45 punktas).

Dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo

Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašo taikyti vartotojų interesus apsaugančias specialiąsias teisės normos.

Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.2281 straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau - VTAĮ) 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs,kad sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo kai: pirma - prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra - fizinis asmuo jas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia - prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai ir kt.). Taigi, konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

Nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties šalis – pirkėjas – fizinis asmuo, o pardavėjas – juridinis asmuo (verslininkas). Taigi, aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties objektas - gyvenamasis namas su žemės sklypo dalimis, rodo, kad nurodytos Sutarties tikslas yra susijęs ne su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, bet su asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį yra pagrindas kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį.

Dėl nuostolių (baudos).

Pagal CK 6.165. straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: 1) - aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) - šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; 3) - terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 40 - šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai yra: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1 ir 2 dalys). Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisų ir t. t.), tokios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis (CK 1.63 straipsnio 1 ir 6 dalys, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis).

Konkrečiu atveju, ieškovas, reikalavimą priteisti 10.000,00 Eur nuostolių (bauda) argumentuoja tuo, kad iš esmės yra pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ieškovo (vartotojo) nenaudai, kadangi šalių sudarytoje Sutartyje bauda numatyta tik ieškovui, o ne atsakovei už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai (CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys). Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl Sutarties nutraukimo tvarkos, t.y., jei pirkėjas ar pardavėjas be svarbių priežasčių nutraukia Sutartį, privalo sumokėti baudą (Sutarties 6.2 ir 6.6 punktai). Tačiau ieškovas šalių sudarytą Sutartį nutraukė remdamasis 6.3 ir 6.4 punktais, numatančiais, kad tokiu atveju grąžinamas tik sumokėtas avansas. Byloje nėra duomenų, ieškovas taip pat jų nepateikė ir nenurodė, kad Sutarties sudarymo metu jis neturėjo galimybės derėtis su atsakove dėl tam tikrų Sutarties punktų. Todėl yra pagrindas išvadai, kad ieškovas, kaip vidutiniškai apdairus žmogus, taip pat privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir racionaliai, buvo laisvas spręsti - ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Atsižvelgdamas į į tai, teismas sprendžia, kad konkrečioje situacijoje, bylos aplinkybės nesudaro pagrindo Sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis. Juolab, kad sudarydamas Sutartį, ieškovui buvo suprantamos sutarties sąlygos ir jos jį tenkino. Aaplinkybė, kad buvo pakeistas namo projektas, kuris iš anksto nebuvo derinamas su ieškovu, o pastarojo netenkino Projekto pakeitimai, nedaro pagrindo pripažinti, kad atsakovė veikė nesąžiningai.

Apibendrindamas išdėstytą, nenustatęs ginčo sutarties sąlygų nesąžiningumo, ieškovui ginčo sutartį nutraukus Sutaries 6.3 ir 6.4 punktų pagrindu, o atsakovei grąžinus ieškovo sumokėtą avansą (Sutarties 7.4 punktas), teismas sprendžia, kad atsakovė neturi ieškovui mokėti netesybų (baudos), todėl ieškinys yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, dėl šalių nurodytų kitų argumentų bei aplinkybių, neturinčių esminės reikšmės bylos išsprendimui, plačiau nepasisako, atsižvelgdamas ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; CPK 3 straipsnio 1, 7 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teismo patirtos 15,23 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistiną minimalią bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl yra priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 15,23 Eur (penkiolika eurų 23 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.