Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams A. B., M. B. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovų A. B., M. B. priešieškinį ieškovei V. M., trečiajam asmeniui M. M., su institucija teikiančia išvadą byloje Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) Lazdijų skyrius dėl naudojimosi žemės sklypu ir pastatu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2023-02-07 Ieškovė pateikė prašymą, kuriuo prašė priimti Ieškovės ieškinio Atsakovams dalyje dėl veršidės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal 2016-08-24 kadastrinių matavimų bylos planą, atsisakymą ir civilinę bylą Nr. e2-215-743/2023 šioje dalyje nutraukti.

I. Dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo

Įvertinus kiekvieno bendrasavininko turimas dalis bendrojoje nuosavybėje ir kiekvienam tenkantį plotą, spręstina, kad atsakovų siūloma naudojimosi tvarka atitinka adekvatumo dalims bendrojoje nuosavybėje kriterijų.

Atsižvelgęs į aukščiau aptartus argumentus, teismas sprendžia, kad atsakovų reikalavimas nustatyti tokią naudojimosi pastatu tvarką yra pagrįstas, todėl ši priešieškinio dalis tenkintina.

II. Dėl naudojimosi žemės sklypu nustatymo

Teismų praktikoje yra išskiriami tokie pagrindiniai naudojimosi nekilnojamuoju daiktu nustatymo tvarkos kriterijai: 1) teisėtumo kriterijus; 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus; 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus; 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus; 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Jie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinio santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis), yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-1050/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32). Be to, teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir turi atitikti nuosavybės teisių įgyvendinimą, teismas vertindamas prašomą nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, turi diskrecijos teisę ir ją įgyvendindamas vadovaujasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Juos taikant įvertinamos aplinkybės apie bendraturčio esminį interesą naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, tarp bendraturčių susiklostę faktiniai žemės naudojimo santykiai, ar siūloma tvarka nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų jiems tenkančios naudotis dalies vertingumo požiūriu, įskaitant tai, ar dalys lygiavertės pagal funkcinę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).

Nurodyto teisinio reguliavimo ir formuojamos teisminės praktikos kontekste, šalių pateiktus naudojimosi bendru turtu planus teismas vertins teisėtumo, adekvatumo dalims bendrojoje nuosavybėje, socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų kontekste.

Teismui šalys pateikė du parengtus naudojimosi žemės sklypu planus: 2022 m. lapkričio 15 d. IĮ ,,Geotopas“ matininko K. G. parengtą Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą (ieškovės siūloma tvarka) ir 2022 m. spalio 25 d. IĮ ,,Geotopas“ matininko K. G. parengtą Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą (atsakovų siūloma naudojimosi tvarka).

Aukščiau teismo sprendime minėtoje Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarties 36 p., apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, „kad šalių parengti Planai turėjo būti patikrinti Nacionalinės žemės tarnybos, tačiau tai padaryta nebuvo. Todėl teismas turėjo nustatyti ieškinio (priešieškinio) trūkumus ir tik juos pašalinus, nagrinėti bylą toliau.“ Pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi sprendė įrodinėjimo naštos patikslinimo, papildomų įrodymų pateikimo klausimą. Įpareigojo instituciją pateikti išvadą dėl šalių parengtų žemės sklypo naudojimosi planų atitikimo teisės aktams. Institucija pateikė išvadą, įvertinus Žemės sklypo planą 1 ir Žemės sklypo planą 2, nustatyta, kad abu planai yra parengti atsižvelgiant į bendraturčių išskirtas ir naudojamas žemės sklypo dalis pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (registro Nr. (duomenys neskelbtini). Nustačius, kad Žemės sklype yra bendraturčių bendrai valdomas pastatas – veršidė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertintina, kad tiek Žemės sklypo plane 1, tiek ir Žemės sklypo plane 2 yra tinkamai užtikrinta galimybė visiems bendraturčiams pastatą naudoti pagal paskirtį, numatytas racionalus naudojimasis ir patekimas. Atkreipė šalių ir teismo dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja atskiros planų (brėžinių), skirtų naudojimosi žemės sklypu tvarkai nustatyti, rengimo tvarkos, todėl Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėjamoje situacijoje teikia bendro pobūdžio vertinimą.

Teismas įvertinęs pateiktus planus bei institucijos vertinimą pateiktoje išvadoje, pagrįstai gali daryti išvadą, kad žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planai parengti žemės santykius reguliuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pagal abu gali būti sprendžiama naudojimosi žemės sklypu tvarka. Pripažintina, kad jie abu atitinka teisėtumo kriterijų.

Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Taigi, bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką – paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir dalių bendrosios nuosavybės teisėje egzistuojantis adekvatumas leidžia užtikrinti, kad savininko teisės bus įgyvendintos realiai ir tinkama apimtimi.

Aukščiau nurodytas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad ginčo žemės sklypo plotas yra 0,4792 ha. V. M. priklauso 497/2396 dalys žemės sklypo, vadinasi, jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 994 kv. m (4 792 kv. m/2 396 x 497). A. B. ir M. B. priklauso 1899/2396 dalys šio žemės sklypo, todėl jų dalis – 3 798 kv. m (4 792/2 396 x 1 899).

Pagal ieškovės pateiktą projektą ieškovei naudotis tenka B dalis, kurios plotas – 994 kv. m, atsakovams – dalis A, kurios plotas – 3 798 kv. m. Pagal atsakovų pateiktą naudojimosi tvarkos planą ieškovei naudotis tenka dalis B, kurios plotas 579 kv. m, dalis C, kurios plotas – 396 kv. m ir dalis A, kurios plotas 94 kv. m, tenka naudotis bendrai ieškovei ir atsakovams. Šioje bendroje A dalyje ieškovei tenka 19 kv. m, atsakovams – 75 kv. m. Sugretinus su aukščiau nurodytomis šalims bendrojoje nuosavybėje priklausančiomis dalimis, matyti, kad tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktuose naudojimosi tvarkos projektuose šalims paskirtas naudotis žemės plotas žemės sklype atitinka jų turimoms dalims bendrojoje nuosavybėje. Taigi, abiejų bendraturčių pateikti planai atitinka adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijų.

Sprendžiant dėl šalių pateiktų naudojimosi tvarkos žemės sklypais projektų atitikimą socialinės taikos ir proporcingumo kriterijui, pažymėtinos šios aplinkybės. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti.

Pasisakant dėl šalių planų socialinės taikos kriterijaus kontekste, pažymėtina, kad šalys nors ir nesutaria dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, tačiau jų tarpusavio santykiai nėra tokie konfliktiški, kad ieškovės, trečiojo asmens ar atsakovų pasirinkta naudojimosi žemės sklypu tvarka sukeltų didelius jų tarpusavio konfliktus, todėl iš esmės abu projektai šiuo požiūriu yra tinkami, parengti pagal faktiškai nusistovėjusią naudojimąsi žemės sklypu. Vis tik, teismas pažymi, kad ieškovės pateiktas naudojimosi tvarkos projektas sumažintų šalims būtinybę ieškoti bendrų, abiem priimtinų sprendimų, kurių, kaip matyti iš šio ginčo, šalims nepavyksta rasti, todėl ir sumažintų konfliktų tikimybę ateityje, nes ieškovės plane nenumatyta jokių bendro naudojimo dalių, tuo tarpu atsakovų pateiktame plane yra numatyta bendro naudojimo dalis A, kuri išsidėsčiusi per du plotus, vienas jų – 1 kv. m plotas, yra numatytas pastato vidiniame kampe, kur susijungia ilgoji ir trumpoji pastato dalys, kitas – 6 m pločio ruožas, esantis lygiagrečiai ieškovei tenkančios naudotis pastato dalies rytinės pusės. Akivaizdu, kad tam tikromis Žemės sklypo dalimis naudojantis bendrai didėja konfliktinių situacijų tikimybė. Atsakovams užstačius bendrą naudojamą dalį, kurioje yra jų nurodoma aikštelė, Ieškovei, trečiajam asmeniui kiltų problemų patenkant pro rytinį jos naudojamos Veršidės dalies įėjimą. B. I. pateikė duomenis, kad tokiam įėjimui pagal Atsakovų Planą paliktas vos 1 metro atstumas ruože tarp posūkio taškų 5 ir 15 (pagal Atsakovų Planą), kai tuo tarpu vien įėjimo durų plotis siekia daugiau nei 1 metrą, todėl užstačius sunkiąją techniką, Ieškovė negalėtų pilnai atverti tokio įėjimo durų, jau nekalbant apie pašarų sunešimą pro šį įėjimą. Be to bendrojo naudojimo dalyje yra du kanalizacijos šuliniai, kurie funkciškai susiję su ieškovei tenkančia pastato dalimi, tai yra į šulinius iš ieškovei priskirtinų naudojimuisi dviejų patalpų išteka panaudotas vanduo. Trečiasis asmuo M. M. prižiūri šiuos kanalizacijos šulinius. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių šiuos argumentus.

Taigi teismas sprendžia, kad šalių socialinės taikos kriterijaus kontekste, ieškovės pateiktas projektas yra pranašesnis.

Vertinant šalių pateiktus projektus proporcingumo kriterijaus kontekste, pažymėtini šie aspektai. Kaip minėta, ieškovei naudotis tenka 994 kv. m ploto žemės sklypo dalis, o atsakovams – 3 798 kv. m ploto dalis, t. y. atsakovams tenkantis žemės sklypo dalis yra žymiai didesnė. Tiek ieškovės plane, tiek atsakovų plane atsakovams naudojimuisi suprojektuota viena ištisinė žemės sklypo dalis, kurią atsakovai gali naudoti savo nuožiūra, nepriklausomai nuo kitos bendraturtės. Tuo tarpu atsakovų pateiktame plane ieškovei tenkanti žymiai mažesnė dalis yra išskaidyta į keturis plotus: B (396 kv. m) ir C (396 kv. m), taip pat suprojektuota trečioji dalis A (94 kv. m), skirta naudotis visiems bendraturčiams, kuri yra išsidėsčius per dvi dalis (1 kv. m ir 93 kv. m). Tarp ieškovei tenkančios B ir C dalies įsiterpia bendro naudojimosi dalis A. Tai reiškia, kad ieškovei tenkanti 994 kv. m ploto dalis išskaidyta iš esmės per keturis plotus, vieno kurio plotas 1 kv. m. Atsakovui gi tenka viena ištisinė, be intarpų dalis D, taip pat jam suteikiama teisė naudotis ir dalimi A. Kai ieškovės dalis yra 994 kv. m, šios dalies išskaidymas į dar keletą mažesnių dalių reikšmingai sumažina ieškovės galimybes pasirinkti naudojimosi žemės sklypu galimybes, mažina jos galimybes visą jai naudotis tenkančią žemės sklypo dalį panaudoti racionaliai. Tuo tarpu atsakovai nepatiria tokių nepatogumų, priešingai, šis jų planas jiems suteikia daugiau galimybių – užtikrina patogesnį privažiavimą prie jiems tenkančios naudotis pastato rytinės dalies nuo servitutinio kelio S-6. Teismas, įvertinęs šiuos atsakovų pateikto plano sprendinius, pripažįsta, kad taip iškreipiama protinga šalių interesų pusiausvyra, todėl sprendžia, kad atsakovų pateiktas naudojimosi tvarkos nustatymo planas šiuo aspektu neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingumo principo turinio, nes šiuo atveju prioritetas suteikiamas atsakovų interesams ir šis prioritetas suteikiamas ieškovės sąskaita. Siekdami nustatyti tokią naudojimosi tvarką atsakovai siekia tik savo interesų patenkinimo, neatsižvelgdami į bendraturtės lūkesčius.

Pasisakant dėl šalių projektų atitikimo naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo kriterijui, pažymėtini šie sprendinių aspektai. Teismų praktika rodo, kad naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo bylose ekonominiams argumentams teikiamas reikšmingas dėmesys, t. y. stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą. Dėl to naudojimosi bendru daiktu racionalumo, efektyvumo, patogumo svarba ne kartą buvo grindžiami sprendimai Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003).

Kaip jau minėta šalių pateiktus planus vertinant proporcingumo principo kontekste, šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu planų esminis skirtumas – bendram naudojimuisi skirtos dalies numatymas: ieškovės plane tokia dalis nenumatyta, priešingai nei atsakovų plane. Svarstytina, ar tokios dalies išskyrimas pagal teisinį reguliavimą yra būtinas ir ar tai racionalu ir efektyvu.

Šalys žemės sklypą ir pastatą naudoja gyvulininkystei, laiko galvijus pienui ir mėsai. Ieškovė yra išsakiusi lūkestį, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka užtikrintų galimybę visiems gyvuliams išeiti į lauką, kad būtų galima laikyti pašarus arčiau galvijų, kad galėtų trečiasis asmuo pasistatyti stoginę pašarų laikymui, atsakovai yra išsakę lūkestį, kad naudojimosi tvarka užtikrintų privažiavimą prie pastato gyvulius išvežančiam transportui.

Pasisakant dėl ieškovės ir trečiojo asmens lūkesčių, pažymėtina, kad iš M. M. parodymų, sugretinus juos su pastato kadastriniais matavimais, matyti, kad ieškovei tenkančioje trumpojoje dalyje, patalpose 1-5 ir 1-10 laikomi gyvuliai. Šios patalpos atskirtos siauru, vos 1,33 m pločio koridoriumi, todėl gyvuliai laisvai judėti iš 1-5 patalpos į 1-10 ir atvirkščiai negali, todėl gyvuliai, laikomi 1-5 patalpoje negali išeiti į lauko aptvarą, esantį šios pastato dalies vakarinėje pusėje. Gyvuliai, laikomi patalpoje 1-10, gali išeiti į lauko aptvarą, nes šios pastato dalies vakarinėje pusėje tiek ieškovės, tiek atsakovų plane projektuojama ieškovei tenkanti naudotis žemės sklypo dalis. Tuo tarpu gyvuliai, laikomi patalpoje 1-5, pagal ieškovės plano sprendinius taip pat galėtų išeiti į lauko aptvarą, nes jame ir šios pastato dalies rytinėje pusėje projektuojama ieškovei naudotis skirta žemės sklypo dalis. Tuo tarpu atsakovų plano sprendiniai apsprendžia, kad ieškovės patalpoje 1-5 laikomi gyvuliai į lauko aptvarą išeiti negalėtų arba tokia galimybė taptų sunkiai realizuojama. Pagal atsakovų plane numatytus sprendinius, ieškovės naudojamo pastato dalies rytinėje pusėje numatytas 6 m pločio ruožas bendram naudojimuisi, kurį atsakovai naudotų privažiavimui prie jų naudojamos pastato dalies rytinės pusės. Taigi, nors atsakovų plane yra suprojektuota ir C dalis, tekanti naudotis ieškovei, tačiau gyvulių, laikomų patalpoje 1-5, patekimas į šią dalį tiesiogiai negalimas. Norint, kad ieškovei 1-5 tenkančioje patalpoje laikomi gyvuliai galėtų išeiti į lauko aptvarą, juos reiktų kiekvieną kartą pervesti į jį per bendram naudojimui tenkančią dalį, tai reiškia papildomus žmogiškųjų išteklių kaštus, o kartu tai reiškia, kad toks žemės sklypo dalies panaudojimas nėra efektyvus – naudotis skirta žemės sklypo dalis ir naudotis skirta pastato dalis neveikia kaip ekonominę naudą teikiantis ekonominis vienetas. Nerealizavus ieškovės lūkesčių, naudojimosi žemės sklypu tvarka negali būti pripažinta racionalia ir efektyvia.

Pasisakant dėl atsakovų lūkesčių pažymėtina, kad tam, kad jie galėtų efektyviai vykdyti gyvulininkystės veiklą, kuria verčiasi, turi būti užtikrintas kokybiškas privažiavimas prie jų naudojamo pastato, iš kurio krovininiu transportu išvežami gyvuliai. Atsakovai prie savo pastato dalies galėtų privažiuoti kitu būdu, nei yra nurodyta jų pateiktame naudojimosi tvarkos plane, ieškovė nurodė bent tris skirtingus būdus, kaip galėtų atsakovai patekti prie pastato. Pirmas ir pagrindinis būdas – gali patekti pro pietrytinę žemės sklypo dalį, galėtų privažiuoti ant betoninės dalies, kuri buvo anksčiau ūkinis pastatas, o vėliau jis nugriautas. Tai per šitą dalį atsakovai gali patekti tiek į savo sklypo dalį, tiek ir į jiems priskiriamo pastato dalį. Atsakovo pateiktas vaizdo įrašas, kur matuojama transporto priemonė, kurios ilgis yra 16 metrų, plotis 2,6 metro, tačiau šis vaizdo įrašas nėra informatyvus. Turint transporto priemonės išmatavimus, jie neleidžia padaryti išvados, kad mėginant patekti į atsakovų veršidės dalį, su ja negalima privažiuoti prie atsakovo pastato dalies. Atsakovo siūlomo privažiuoti kelio plotis yra siūlomas 6 metrai, tai manevravimo laisvė automobiliui yra dar mažesnė.

Pagal ieškovės plano sprendinius, privažiavimas atsakovams prie jų naudojamo pastato rytinės pusės galimas nuo kelio S-6 toje vietoje, kur nuo žemės sklypo rytinės ribos yra paliktas 11,37 m. pločio ruožas (tarp taškų 3 ir 4 ieškovės plane). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad ortofoto žemėlapio ištrauka patvirtina, šalys dėl to taip pat sutaria, kad nuo atsakovų naudojamo pastato dalies rytinėje pusėje yra išlikęs betono pagrindas (pamatas ankstesnio pastato), kuris tęsiasi nuo pat pastato rytinės sienos iki pat žemės sklypo rytinės ribos. Jo plotis yra ne mažiau 9,79 m pločio (atitinka naudojamo pastato plotį). Esant tokiai situacijai, sunkiasvoris transportas gyvulių išvežimui galėtų privažiuoti nuo kelio S-6 paliktu 11,37 m pločio ruožu iki likusio betoninio pamato ir juo privažiuoti prie atsakovų naudojamos pastato dalies rytinėje pusėje ir taip būtų užtikrintas saugus gyvulių išvežimas ir veršidės. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovės naudojamos pastato dalies dešinėje pusėje buvo sandėliuojamas gyvulių mėšlas, todėl žemė sumirkusi ir ja nėra galimybės pravažiuoti, tačiau šis teiginys nepagrįstas. Iš M. M. parodymų matyti, kad mėšlas buvo sandėliuojamas ne didesnėje kaip 8 m pločio atkarpoje, esančioje į rytus nuo ieškovės naudojamos pastato dalies, tuo tarpu iš ieškovės žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plano matyti, kad 11,37 m pločio ruožas, paliktas galimam įvažiavimui, prasideda net už 42,56 m nuo minimo pastato rytinės sienos, taigi, nurodytoje vietoje tarp taškų 3 ir 4 (ieškovės plane) mėšlas nebuvo sandėliuojamas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje vietoje žemė yra pažliugusi ir nepravažiuojama. Kita, atsakovo nurodoma, šio sprendinio yda, teismo požiūriu, taip pat netrukdo atsakovui privažiuoti prie jo naudojamo pastato rytinės pusės. Šalys sutaria, trečiasis asmuo M. M. taip pat patvirtino, kad likę betoniniai pamatai, yra apie 10 cm pakilę virš žemės paviršiaus, tačiau toks aukštis nėra kliūtis užvažiuoti automobiliui. Teismui nuvykus į ginčo vietą, tapo akivaizdu, kad privažiuoti atsakovui net ir su sunkiasvore technika yra visos galimybės. Betoniniai pamatai pakilę virš žemės paviršiaus apie 10 cm, o ne 30 cm kaip teigė atsakovas, numatyto kelio žemės paviršius yra tvirtas ir numatytas kelio plotis būtų pakankamas įvažiuoti su sunkiasvore technika. Atsakovas pateikė filmuotą medžiagą apie automobilio vežančio gyvulius matmenis, tačiau jie nei patvirtina, nei paneigia atsakovo poziciją šioje byloje, kad nebus galima su tokiu automobiliu privažiuoti prie ūkinio pastato, nes nepabandžius važiuoti būsimu keliu, o tik pateikus sunkvežimio išmatavimus, teismas negali daryti išvados, kad atsakovas negalės privažiuoti prie jam skirtinos pastato dalies. Be to vietoje nuvykus teismui buvo matyti, kad jau supilta žemė ir pakilimas sulygintas taip, kad privažiuoti kliūčių nėra, tai atliko trečiasis asmuo M. M. Tai leidžia daryti dar vieną išvadą, kad net papildomų investicijų atsakovas neturėtų privažiavimo įsirengimui.

Taip pat būtų galima patekti ir pro vakarinę dalį, būnant vietoje matosi nuolydis, tačiau jis nėra tokio laipsnio, kad nebūtų galima privažiuoti prie pastato. Be to atsakovai ir nepateikė šio argumento nuginčijimui įrodymų.

Taigi, atsakovų lūkesčiai gali būti realizuojami šiuo būdu sprendžiant privažiavimą prie jų naudojamos pastato rytinės dalies.

Trečia galimybė privažiuoti prie pastato yra per šiaurinę pastato dalį, ką nurodė atsakovas darantis su savo lengvuoju automobiliu, duomenų kad klimptų technika ar gyvuliai atsakovas nepateikė. Be to atsakovas sklypo dalį nuo pastato šiaurinės dalies nuomoja savo sesers, per kurį būtų galima patekti į rytinę pastato dalį.

Visų šių argumentų pagrindu teismas sprendžia, kad pagal ieškovės plano sprendinius atsakovas gali realizuoti savo lūkesčius, gali efektyviai ir racionaliai išnaudoti žemės sklypo ir pastato dalies teikiamą naudą. Sutiktina, kad atsakovui yra paprasčiau privažiuoti prie naudojamo pastato dalies nuo S-6 kelio, važiuojant link jo naudojamo pastato pro pat ieškovei naudotis skirtą pastato dalį (minima aikštele), tačiau būtina suderinti visų bendraturčių interesus. Šiuo atveju prioritetas teikiamas ne atsakovo interesui patogiau privažiuoti prie pastato, bet ieškovės interesui teisingai ir racionaliai panaudoti visą jai tenkančią žemės sklypo dalį.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu bendraturčių faktiškai naudojamame sklype yra vieno iš jų statiniai, įrenginiai, būtina paskirti naudotis žeme taip, kad šie statiniai, įrenginiai liktų jo valdyme. Bendram naudojimui paliekama minimali žemės sklypo dalis – tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems pastatams, inžineriniams ir kitiems statiniams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus. Prie tokių daiktų gali būti priskirti ir nesudėtingi statiniai (sklypo teritorijos tvarkymo statiniai: sklypo vidaus keliai, laiptai, šaligatvis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003). Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčo aikštelė nėra įregistruota nekilnojamojo turto registre ir nėra priskirta konkrečiam savininkui, todėl formuojama teisminė praktika nesuponuoja teismo pareigos ją paskirti naudotis visiems bendraturčiams.

Sutiktina su atsakovų argumentu, kad pagal teisinį reguliavimą prie užstatytos teritorijos priskiriama statiniais, išskyrus Taisyklių 14 punkte nurodytus objektus, užstatyta ir kita tiesioginiam statinių eksploatavimui naudojama (kiemų, aikštelių, priklausomųjų želdynų (jeigu jie mažesni, nei nurodyta 11.1.1 papunktyje) ir pan.) žemė (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės fondo apskaitos taisyklių 15 punktas). Taigi, šio teisinio reguliavimo kontekste galima teisinė situacija, kai įregistruotas tik statinys, tačiau aikštelė prie jo kaip atskiras statinys neregistruota, tačiau nurodyta kaip užstatyta teritorija, tačiau tokia aplinkybė byloje turi būti įrodyta.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Atsakovai tvirtindami, kad ši aikštelė yra įrašyta nekilnojamojo turto registre kaip užstatyta teritorija, dėl ko priklauso visiems bedraturčiams ir turi būti visų naudojama, privalo šią aplinkybę įrodyti. Iš valstybės įmonės Registrų centro rašto matyti, kad skirtumas tarp pastato bendro ploto – 649,90 kv. m ir užstatytos teritorijos – 700 kv. m susidaro dėl išorinių ir vidinių pastato sienų užimamo ploto skirtumo, taigi, tai nėra užstatyta teritorija. Žemės sklypo nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytas žemės sklypo plotas – 0,4792 ha, užstatytas plotas – 0,4792 ha, tačiau spręsti, kad į šį plotą įskaičiuota ir minima aikštelė nėra pagrindo, byloje šalys nepateikė įrodymų, leidžiančių teismui spręsti, kodėl nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad visas žemės sklypas yra užstatytas. Ortofoto žemėlapio ištrauka patvirtina, kad 0,4792 ha žemės sklypas nėra užstatytas visiškai. Vertinant nekilnojamojo turto registre nurodytą aplinkybę, kad užstatytas plotas yra 0,4792 ha, o veršidės užstatytas plotas 0,0770 ha, taip pat negalima išvada, kad skirtumas nekilnojamojo turto registre nurodomas dėl asfaltuotos ginčo aikštelės, nes tuomet turėtų būti asfaltuotas visas žemės sklypas, tiek kiek jis neužstatytas, tačiau byloje nustatyta, kad taip nėra.

Atsižvelgus į tai, teismas sprendžia, kad atsakovai neįrodė, kad asfaltuota ginčo aikštelė, kurią atsakovai savo plane bendraturčiams palieka naudotis bendrai, yra įregistruota nekilnojamojo turto registre kaip inžinerinis nesudėtingas statinys, nurodant tik užstatymo plotą, ir kaip statinys priklauso visiems bendraturčiams. Atsakovams neįrodžius šios aplinkybės, jų argumentas, kad nenustačius šia aikštele naudotis visiems bendraturčiams, būtų paneigta atsakovų nuosavybės teisė į bendrą daiktą – aikštelę, atmestinas kaip nepagrįstas.

Sprendžiant, ar ieškovės siūlomas sprendinys asfaltuotą ginčo aikštelę paliekant naudotis tik ieškovei, nepaneigia atsakovų teisės naudotis žemės sklypu racionaliai ir efektyviai, paminėtini šie aspektai.

Iš šalių, trečiojo asmens M. M. paaiškinimų matyti, kad ši kieta danga padengta ginčo aikštelė buvo naudojama įvažiuoti į fermos pastato, kuris tuomet buvo T formos, rytinę dalį. Šiuo metu, kaip matyti iš kadastro žemėlapio ištraukos, rytinėje pusėje esanti pastato dalis, į kurią ir buvo važiuojama nugriauta, išlikusi tik aikštelė, naudota įvažiavimui į nugriautą pastato dalį. Šalims įsigijus pastatą, likusi aikštelė jų toliau naudota privažiuoti prie likusio pastato rytinės dalies. Ši aplinkybė nesuponuoja teismui pareigos, aikštelės užimtą plotą priskirti bendram naudojimui. Šiame kontekste ginčo aikštelę teismas vertina kaip faktą, kad dalis žemės sklypo, dėl kurio naudojimosi tvarkos kyla ginčas, yra padengta kieta danga, kuri leidžia turėti patogesnį privažiavimą.

Taigi, viena vertus, ieškovės plano sprendiniai užtikrina jai galimybę naudotis didesnėmis žemės sklypo dalimis nei atsakovo plano sprendiniai, kita vertus, pagal ieškovės plano sprendinius, atsakovai neteks jiems patogiausios galimybės privažiuoti prie naudojamos pastato dalies rytinės pusės. Šiuo atveju optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, nes nustatant naudojimosi tvarką nėra galimybės visiškai patenkinti abiejų bendraturčių interesus į tą pačią žemės sklypo dalį, todėl būtina ieškoti protingos pusiausvyros. Kaip minėta aptariant šalių lūkesčius, ieškovės siūlomi sprendiniai maksimaliai užtikrina visų bendraturčių siekį naudotis kiek įmanoma vientisesnėmis žemės sklypo dalimis, turėti tinkamą ir kokybišką privažiavimą ir patekimą prie statinių, galimybę pastatą ir žemės sklypą bendraturčiams panaudoti kaip vientisą ekonominį vienetą, nešantį ekonominę naudą. Tai leidžia spręsti, kad pagal ieškovės sprendinius bendraturčiai galės naudotis žemės sklypu racionaliai ir efektyviai, o atsakovų praradimai dėl pokyčių privažiavime yra nereikšmingi.

Į apeliacinės instancijos 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarties argumentą, kad reikėtų pasiaiškinti dėl ieškovei tenkančios pastato dalies pertvarkymo taip, kad gyvulius būtų galima išvesti per vakarinę pastato dalį, ieškovė paneigdama šią aplinkybę ir argumentus pateikė MB „Statybos ekspertų centras“ vertinimo aktą (DOK 41090), kuriame ekspertas dr. D. K., turintis statybos inžinerijos mokslo daktaro laipsnį ir keturis eksperto kvalifikacijos atestatus, yra nurodęs, kad pastate yra pastatytos atraminės sienos, laikančiosios konstrukcijos, kurių nugriovimas nėra galimas, statinys neatitiktų keliamų reikalavimų ir akivaizdu, kad būtų pavojinga jį eksploatuoti. Taigi paneigti argumentai apie šią galimybę.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijų labiau atitinka ieškovės pateiktas projektas.

Faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Teisinio reguliavimo apibrėžtumo, pagrįstų lūkesčių ir kiti civilinės teisės principai (CK 1.2, 1.5, kiti straipsniai) bei nuosavybės teisės (kaip daiktinės teisės) prigimtis lemia civilinių teisinių santykių stabilumo siekį. Bendrosios nuosavybės santykiuose šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis (pavyzdžiui, pirmenybės teise pirkti parduodamas dalis, reikalavimu dalykinius klausimus spręsti bendru sutarimu ir kita). Tačiau vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

Nors atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovės teisės nėra pažeistos, ieškovė pati žemės sklypu nesinaudoja, gyvulių neaugina, todėl jos teisės nepažeistos. Tačiau teismas daro išvadą, kad ieškovės teisės yra pažeistos, nes ji yra ginčo sklypo savininke, kas naudojasi žemės sklypu neturi reikšmės, tarp ieškovės ir trečiojo asmens M. M. yra susiklostę teisiniai santykiai, pastato paskirtis ir žemės sklypo yra aiški, pagal kurią tvarką nustatyti naudojimosi žemės sklypu ir pastatu tvarką svarbu, pastatas ir sklypas yra skirti ūkinei veiklai vykdyti, atitinkamai į tai teismas ir atsižvelgia, svarstant kurią naudojimosi tvarką ir reikia nustatyti. Be to tiek ieškovei, tiek ir trečiajam asmeniui yra svarbu, kad sklypas ir pastatas neprarastų vertės ir funkcionalumo.

Atsižvelgęs į visus aukščiau aptartus argumentus, teismas nusprendžia ieškovės ieškinį patenkinti visiškai, nustatyti naudojimosi tvarką žemės sklypu pagal jos plano sprendinius. Atsakovų priešieškinį patenkinti iš dalies – patenkinti jų reikalavimą dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo, o likusioje dalyje priešieškinį atmesti.

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės atstovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas antrą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat apeliaciniame procese. Ieškovės V. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 3 064,60 Eur: 100 Eur žyminis mokestis (el. b. 1 t., b. l. 14), 2 064,60 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 800 Eur už vertinimo akto parengimą, 100 Eur už sąmatos perskaičiavimą, kurias patvirtina sąskaitos ir mokėjimo nurodymai (el. b. 2 t., b. l. 145–150, 3 t., b. l. 58–64).

Atsakovo A. B. turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 712 Eur: 212 Eur žyminis mokestis (el. b. 1 t., b. l. 77, 2 t., b. l. 50), 1 350 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei 150 Eur už žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano parengimą, kurias patvirtina sąskaitos ir mokėjimo nurodymai ir sąskaitos išrašai (el. b. 1 t., b. l. 45–46, 78–79,176–177, 2 t., b. l. 3–6, 3 t., b. l. 99–102)

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgus į tai, kad ieškovės atstovas surašė ieškinį, teikė atsiliepimą į priešieškinį ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, rinko papildomus įrodymus ir teikė teismui, atsakovų atstovas atstovavo dviem asmenims, teikė atsiliepimą į ieškinį, teikė priešieškinį ir apeliacinį skundą, abu atstovai atstovavo aštuoniuose teismo posėdžiuose, yra pagrįstos ir neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių.

Šalys patyrė išlaidų, kadangi rengė naudojimosi tvarkos projektus. Šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis tinkamai bylai išnagrinėti teisme, todėl spręstina dėl jų atlyginimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Ieškovės ieškinys tenkinamas, todėl 3 064,60 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis.

Atsakovų priešieškinys tenkinamas iš dalies, todėl 50 proc. – 756 Eur, jų patirtų išlaidų privalo atlyginti ieškovė (1 712 Eur : 2).

Atsižvelgus į tai, kad ieškovė turi sumokėti 756 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui, o atsakovai turi sumokėti jai 3 064,60 Eur išlaidų, atlikus tarpusavio įskaitymus, iš atsakovų priteistina 2 308,60 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei (3 064,60 Eur – 756 Eur), t. y. po 1 154,30 Eur iš kiekvieno atsakovo (2 308,60 Eur : 2).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (8,96 Eur), iš atsakovų nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios valstybei priteistinos šių išlaidų sumos (8 Eur), tenkančios vienam atsakovui (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro 7,93 Eur ir neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur), todėl iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 6 dalis).

Valstybės išlaidas, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 8,96 Eur. Jos taip pat priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 4,48 Eur, kadangi jos susidarė siunčiant jiems ieškovės ieškinį su priedais, kuris visiškai patenkintas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Pateikdama patikslintą ieškinį ieškovė apmokėjo jį 105 Eur žyminio mokesčiu (el. b. 1 t., b. l. 11). Pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, ieškovė ieškinį atsiėmė, 2023 m. vasario 7 d. nutartimi byla šioje dalyje nutraukta (el. b. 2 t., b. l. 7–8).

Sumokėtas žyminis mokestis ar jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinama kai ieškinys atsiimamas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jei ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į tai, kad ieškovė ieškinį atsiėmė pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, jai grąžintini 75 proc. – 79 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 91 (105 Eur x 75 proc.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį patenkinti visiškai.

Nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. lapkričio 15 d. individualios įmonės „Geotopas“ matininko K. G. sudarytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą ir paskirti V. M. naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta B, A. B. ir M. B. paskirti naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta A.

A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) priešieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti pastato – veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką ir: paskirti V. M. naudotis patalpomis, 2016 m. rugpjūčio 24 d. sudarytame kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtomis indeksais: 1-5, 46,03, kv. m ploto, 1-6, 15,68 kv. m ploto, 1-7, 3,56 kv. m ploto, 1-8, 4,30 kv. m ploto, 1-9, 17,14 kv. m ploto, 1-10, 31,48 kv. m ploto, 1-11, 16,62 kv. m ploto; paskirti A. B. ir M. B. naudotis patalpomis, plane pažymėtomis indeksais: 1-1, 26,04 kv. m ploto, indeksu 1-2, 462,74 kv. m ploto, 1-3, 9,55 kv. m ploto, 1-4, 16,76 kv. m ploto.

Likusioje dalyje priešieškinį atmesti.

Priteisti V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 1 154,30 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) dalį – 79 Eur (septyniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio, iš 105 eurų, sumokėtų 2022 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 91, mokėjimo užduoties kodas Liteko sistemoje ZL20460, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.