Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15755-986/2019 pagal ieškovų Ž. Z., J. B. ir A. B. ieškinį atsakovams V. S., A. S. ir J. I., dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

9. Atsakovės V. S. ir J. I. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

25. Nustatyta, kad ieškovai Ž. Z., J. B. ir A. B., pareiškimu dėl ieškinio dalyko patikslinimo patikslinę ieškinio reikalavimus prašo nustatyti Žemės sklypo, esančio Kėdainių raj. sav., Josvainiuose, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Matininkas“ parengtą 2019 m. rugpjūčio 2 d. žemės sklypo planą naudojimosi tvarkai nustatyti: 1.1. „A“ dalį, sudarančią 1670 kv. m., visiems bendrasavininkiams nustatyti kaip bendrąją dalinę nuosavybę (bendrojo naudojimo teritoriją), kurioje kiekvieno bendrasavininkio dalis yra lygi 334 kv. m.; 1.2. „B-1“ dalį, sudarančią 154 kv. m., priskirti atsakovei V. S.; 1.3. „B-2“ dalį, sudarančią 154 kv. m., priskirti atsakovui A. S.; 1.4. „C“ dalį, sudarančią 447 kv. m., priskirti ieškovams J. B. ir A. B.; 1.5. „D“ dalį, sudarančią 352 kv. m., ir „E“ dalį, sudarančią 278 kv. m. priskirti atsakovei J. I.; 1.6. „F“ dalį, sudarančią 85 kv. m., ir „G“ dalį, sudarančią 570 kv. m, priskirti ieškovei Ž. Z.. Taip pat prašo priteisti visas ieškovų Ž. Z., J. B., ir A. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų V. S., A. S. ir J. I..

26. Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Josvainiai, Kėdainių r., 0,3710 ha bendro ploto (toliau ir Žemės sklypas), bei jame esantys statiniai nuosavybės teise atitinkamomis dalimis priklauso ieškovams bei atsakovams (1 t. b. l. 6-11). Atsakovams A. S. ir V. S., kiekvienam atskirai, priklauso po 244/1855 dalis (kas atitiktų po 488/3710 dalis) ginčo žemės sklypo, J. I. priklauso 964/3710 dalys ginčo žemės sklypo. Ieškovams Ž. Z. priklauso 989/3710 dalys ginčo žemės sklypo, J. B. ir A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 781/3710 dalys ginčo žemės sklypo. Ž. Z., V. S. ir J. I. priklauso po ¼ pastato – garažo, esančio ginčo žemės sklype. Nekilnojamojo turto registro išrašas taip pat patvirtina, kad 2014 m. kovo 6 d. Servituto sutarties pagrindu 2014 m. kovo 14 d. išviešinta daiktinė teisė – servitutas, servituto turėtojas AB LESTO. Kitos daiktinės teisės nėra išviešintos (1 t. b. l. 6–11, 163–167).

27. Byloje ieškovų atstovas pateikė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Josvainiuose, butų savininkų sąrašą ir jiems priklausančių butų plotus, iš kurių matyti, kad J. B. ir A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 62,76 kv. m. butas, Ž. Z. priklauso 124,96 kv. m. butas, V. S. ir A. S., kiekvienam po ½, priklauso 68,57 kv. m. butas, J. I. tai pat priklauso 68,57 kv. m. butas (1 t. b. l. 111).

28. Į bylą taip pat pateiktas 2013 m. lapkričio mėn. Žemės sklypo topografinis planas, parengtas siekiant prijungti naują vartotoją prie elektros tinklų Žemės sklype esančiame gyvenamajame name (1 t. b. l. 36). Taip pat pateiktas 2010 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymų aktas, iš kurio matyti, kad dalyvaujant Ž. Z., J. I., A. S. ir N. J. su gretimų žemės sklypų savininkais suderintos Žemės sklypo ribos (1 t. b. l. 37–41).

29. Dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo.

30. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise. Kai yra bendraturčių nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

31. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės Ž. Z. ir atsakovės J. I. kilo ginčas dėl Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Ieškovai, pateikę pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo, patikslinę ieškinio reikalavimus prašo nustatyti Žemės sklypo, esančio Kėdainių raj. sav., Josvainiuose, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Matininkas“ 2019 m. rugpjūčio 2 d. parengtą žemės sklypo planą naudojimosi tvarkai nustatyti (e1 t. b. l. 101–104, 117–118). Jis nuo su ieškiniu pateikto plano (1 t. b. l. 16, popierinės b. l . 14) iš esmės skiriasi tik dėl V. S. ir A. S. prašoma nustatyti naudojimosi tvarka asmeniniam naudojimui (pradiniu planu prašyta asmeniniam naudojimui priskirti žemės sklypo dalį „B“ šiems atsakovams bendrai, o patikslintu po ½ ). Atsakovė J. I. su prašoma nustatyti naudojimosi tvarka nesutinka. Ieškovai su ieškiniu į bylą pateikė ginčo žemės sklypo Josvainiuose, (duomenys neskelbtini), pasiskirstymo planą, sudarytą 1995 m. birželio 7 d. (1 t. b. l. 17). Ginčo dėl to, kad šis planas yra, buvo pasirašytas jame nurodytų asmenų, tarp jų ir Ž. Z., nekilo. Pagal šį planą bendro naudojimo kiemas (sklypas Nr. 1) lygiomis dalimis atiteko A. S., J. I., A. P. ir Ž. Z., asmeniniam naudojimui. Sklypas Nr. 2 priskirtas J. I., sklypas Nr. 3 A. S., sklypas Nr. 4 Ž. Z.. Savo atsikirtimus atsakovė (jos atstovas) grindžia šiuo, 1995 m. sudarytu žemės sklypo paskirstymo planu, iš esmės nurodydama, kad J. I. pagal jį buvo paskirtas naudotis plotas, kuris pagal naują planą priskiriamas naudotis Ž. Z., ji norima sau priskirti žemės sklypo dalimi niekada nesinaudojo, ja naudojosi ieškovė.

32. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, turi atsižvelgti į bendraturčių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2011). Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Be to bendraturčio teisės, nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką įgyvendinimas yra, inter alia, neatskiriamas nuo kito bendraturčio (jų daugeto) teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo.

33. Pagal kasacinio teismo praktiką CK 4.81 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja, kokiais pagrindais naujajam bendraturčiui pereina teisės ir pareigos, kylančios iš bendraturčių buvusių susitarimų dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline nuosavybe, naudojimo. Toks susitarimas naujajam bendraturčiui privalomas, jei jis sudarytas notarine forma ir yra išviešintas įstatymo nustatyta tvarka – įregistruotas viešame registre. Tačiau susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančiu, jo tam tikrais atvejais tik negalima panaudoti prieš asmenis, nebuvusius susitarimo šalimi. Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008 yra išaiškinta, kad kai asmuo, kuris vėliau įgyja bendrosios dalinės nuosavybės dalį, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažįsta, naudojimo daiktu tvarka, nors ir neišviešinta įstatymo nustatytu būdu, tokiu atveju yra privaloma ir naujajam savininkui.

34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad šalių susitarimas, kuriam įstatymai nenumato privalomos notarinės formos, kuris nėra nuginčytas, nors ir neišviešintas, yra privalomas jį pasirašiusiems asmenims.

35. Byloje nustatyta, kad tiek J. I., tiek ir Ž. Z. 1995 m. birželio 7 d. pasirašė žemės sklypo, esančio Josvainiuose, (duomenys neskelbtini), pasiskirstymo planą (1 t. b. l. 17). Ginčo dėl to byloje nekilo, šį faktą šalys pripažįsta. Pagal šį planą sklypas Nr. 4, kurio plotas 610 kv. m., atiteko Ž. Z., šio sklypo buvimo vieta iš esmės atitinka 2019 m. rugpjūčio 2 d. Žemės sklypo plane esančią sklypo dalį, pažymėtą raide „D”, kurią dabar prašo priskirti naudotis J. I.. Atitinkamai, 1995 m. birželio 7 d. pasirašyto žemės sklypo, esančio Josvainiuose, (duomenys neskelbtini), pasiskirstymo plane žemės sklypo dalis Nr. 2, kurio plotas 383 kv. m., atiteko J. I., šio žemės sklypo dalies buvimo vieta iš esmės atitinka 2019 m. rugpjūčio 2 d. žemės sklypo plane plotą, pažymėtą raide „G”, kurį naudotis prašoma priskirti Ž. Z..

36. Ieškovė Ž. Z. 1995 m. susitarimą pripažįsta, neneigia, kad ji susitarimo pagrindu prižiūrėjo ir prižiūri Žemės sklypo plotą, pažymėtą „D“, tačiau taip pat nurodo, kad I. name negyvenant, dėl bendros tvarkos ji pradėjo tvarkyti ne tik šį, bet ir kitus plotus, įskaitant ir plotą, pažymėtą „G“. Jį tvarko apie 20 metų, jame yra mini daržas, auga avietės, šį plotą ji prašo priskirti jos asmeniniam naudojimui.

37. Atsakovė J. I. su tuo nesutinka. Ž. Z. pripažįsta, kad J. I. į šią dalį reiškia pretenzijas, liepė išsirauti avietes. Kad dėl šios žemės sklypo dalies naudojimosi tarp ieškovės Ž. Z. ir J. I. kyla nesutarimai, patvirtina tiek J. B. paaiškinimai (nurodė, kad jiems padarius planus, J. I. pametė 1995 m. planą; J. I. pernai liepė išsirauti Ž. avietes, nurodė, kad ten jos žemė; avietės auga teritorijoje, kuri plane pažymėta raide „G“. J. I. jam ir šiemet sakė, kad Ž. Z. naudojasi jos žeme), tiek ir A. B. paaiškinimai (paaiškino, kad prieš pusmetį ar prieš metus J. I. liepė Ž. Z. išsirauti avietes iš ploto, pažymėto raide „G“).

38. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad iki bylos teisme iškėlimo tarp šalių buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, nors ji nebuvo išviešinta, ji šalims galiojo susitarimo pagrindu, ši tvarka nėra nuginčyta. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, jog tai yra vienas iš kriterijų, reikšmingų šios bylos išsprendimui.

39. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais ir išvada, kad nors 1995 m. šalių susitarimas dėl naudojimo žemės sklypu tvarkos ir nebuvo įregistruotas viešame registre, tačiau vienai iš susitarimo šalių – atsakovei J. I., kuri turi teisę į bendrosios nuosavybės dalį žemės sklype, pagal šalių 1995 m. nusistatytą naudojimosi tvarką, nepripažinus, kad ieškovė Ž. Z. naudotųsi jai priskirta sklypo dalimi, ieškovų pateiktas naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektas yra pažeidžiantis atsakovės J. I. teises ir teisėtus interesus ir negali būti tvirtinamas.

40. Kolegija taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog 1995 m. planas nevisiškai atitinka šiuo metu esančią faktinę situaciją (Žemės sklypo ribos, atlikus kadastrinius matavimus, yra šiek tiek pasikeitusios, taip pat skiriasi asmeniniam naudojimui priskiriami žemės plotų dydžiai), nėra reikšminga šio klausimo išsprendimui, nes ginčo dėl to, kad ieškovė Ž. Z. naudojasi dalimi 1995 metų naudojimosi tvarka atsakovei J. I. priskirto naudotis žemės ploto Nr. 2, nekilo. Tai, kad J. I. jai priklausančiame bute negyvena, nesudaro pagrindo iš esmės keisti jai priskirtos naudotis žemės sklypo vietos bei keisti naudojimosi tvarką, jai priskirtą naudotis žemės sklypą priskirti kitiems Ž. Z.).

41. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, pirmos instancijos teismas pagrįstai nesutiko su argumentu, jog 1995 m. planui nesant išviešintam viešajame registre, vėlesniais aktais (2010 m. rugpjūčio 11 d. žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktas ir vėlesnė servituto nustatymo sutartis) kuriuose nėra jokių suskirstymų ir kurie yra išviešinti, visi bendrasavininkai panaikino faktiškai realybėje niekada neegzistavusį 1995 m. susitarimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalys savo veiksmais (žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais) būtų panaikinę jų 1995 m., pasirašytą susitarimą dėl naudojimosi tvarkos. 2010 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Žemetra“ žemės sklypo ribų paženklinimo aktu (1 t. b. l. 37–41) buvo nustatytos šalių žemės sklypo ribos su kaimyninių žemės sklypų savininkais; šiuo aktu žemės sklypo savininkai nesprendė dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos.

42. Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog aplinkybė, kad akte nėra nurodyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, nereiškia, kad ji buvo šalių panaikinta. Kolegija sutinka, su pirmos instancijos teismo išvada, kad servituto nustatymo sutartis šio ginčo sprendimui nėra reikšminga, kadangi šalys ja bendrai suteikė servituto turėtojui (AB LESTO) teisę naudotis žemės sklypo dalimi (1 t. . b. l. 31–36), o žemės sklypo topografinis planas sudarytas siekiant užtikrinti naujojo vartotojo prijungimą prie elektros tinklų žemės sklype esančiame gyvenamajame name, naudojimosi žemės sklypu klausimai juo nebuvo sprendžiami.

43. Jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

44. Atsakovas A. S. bylos nagrinėjimo metu ieškinį pripažino (1. t. b. l. 134), atsakovė V. S., savo pozicijos nepareiškė. Nors atsakovė V. S. savo pozicijos nepareiškė, tačiau teismas turi pareigą spręsti, ar pagal pateiktą projektą galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką.

45. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas planas, pagal kurį prašoma nustatyti žemės sklypu naudojimosi tvarką yra ydingas.

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriame yra ir žemės sklypo bendraturčiams priklausantys statiniai, tvarkos nustatymo, teismas pirmiausiai turi nustatyti, kokia po kiekvienu statiniu esančio žemės sklypo ploto dalis priskirtina kiekvienam sklypo bendraturčiui proporcingai jo turimai statinio daliai. Taip pat turi būti nustatyta, kokia prie statinių esanti sklypo dalis būtina kiekvienam statiniui naudoti pagal paskirtį, ir ši dalis paliekama bendrai naudotis, priskiriant lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems priklauso statinys. Tik nustačius tokiu būdu kiekvienam bendraturčiui tenkančią po statiniais esančią, taip pat prie statinių esančią jiems pagal paskirtį naudoti būtiną žemės sklypo dalį, likęs žemės sklypo plotas priskiriamas asmeniškai naudoti tiems žemės sklypo bendraturčiams, kurių turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, vertinant žemės sklype tenkančiu ploto dydžiu, yra didesnė už tą, kurią užima jiems tenkanti po statiniais esanti ir prie statinių esanti jiems naudoti pagal paskirtį būtina žemės sklypo dalis (byla Nr. e3K-3-127-403/2019). Šioje paminėtoje byloje nebuvo sprendžiama, kaip turėtų būti nustatomos bendrai naudotis skiriamos žemės sklypo dalys, kai atskiri statiniai (butai) priklauso tiek asmeninės (J. I. ir Ž. Z.), tiek bendrosios dalinės (S.) ar bendrosios jungtinės (B.) nuosavybės teise.

47. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, jog įstatymas numato, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti – CK 4.76 straipsnio 1 dalis. Tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, nustatoma atsižvelgus į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise – CK 4.81 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bendram naudojimui V. S. priskyrus tokią pačią žemės sklypo dalį (jai kaip ir kitiems savininkams priskirta naudotis po 334 kv. m. bendrai naudojamo ploto), CK 4.76 straipsnyje, 4.81 straipsnio 1 dalyje numatytos proporcijos, atsižvelgus į jos nuosavybės teise valdomų pastatų plotą, aiškiai nebūtų išlaikyta.

48. Nustatyta, kad ieškovams J. B. ir A. B. bendrosios nuosavybės teise priklauso 62,76 kv. m. butas; ieškovei Ž. Z. priklauso 124,96 kv. m. butas; V. S. ir A. S., kiekvienam po ½ dalį, priklauso 68,57 kv. m. buto; J. I. priklauso 68,57 kv. m. butas (1 t. b. l. 111). Ieškovė Ž. Z. paaiškindama dėl didesnio nuosavybės teise turimo ploto nurodė, kad taip yra dėl įregistruoto rūsio ploto. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad net jei laikyti, kad atsakovės buto plotas iš esmės atitinka kitų butų dalių plotus, o kiekvienam buto savininkui priklauso po ¼ dalį garažo (šiuo metu yra įregistruotos ¾ dalys nuosavybės teisių į garažą, 1 t. . b. l. 163 – 167), tai reikštų, kad kiekvienam iš butų turėtų būti priskirta iš esmės po panašią žemės sklypo dalį, skirtą bendram naudojimui. Tuo tarpu naudojimosi žemės sklypu planą rengęs matininkas 2019 m. liepos 24 d. raštu pateikė paaiškinimus, nurodydamas, kad „kadangi visų žemės bendraturčių teisės naudotis aukščiau aprašyta teritorija yra lygios, <...>, todėl teritorijos „A“ užimamas plotas visiems penkiems bendraturčiams padalintas lygiomis dalimis, t. y. po 334 kv. m. (1 t. b. l. 114). Tačiau kaip matyti iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų, buto, esančio (duomenys neskelbtini), Josvainiai, Kėdainių r., savininkai, po ½ dalį, yra atsakovai šioje byloje V. S. ir A. S. (1 t. b. l. 11), t. y. jiems kiekvienam tenkanti buto dalis yra 34,285 kv. m. Taigi nustačius, kad atsakovei V. S. priskiriama tokia pati dalis bendrai naudojamo ploto, nors nuosavybės dalis yra ženkliai mažesnė (lyginant su J. I., J. ir A. B., ar Ž. Z.), tai vertintina, kaip esminis nukrypimas nuo lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad šis nukrypimas sąlygojo, kad atsakovams V. S. ir A. S. buvo priskirta asmeniškai naudotis vos po 154 kv. m. žemės sklypo dalimi (A. S. su tuo sutiko), kai jiems bendrai tenkanti nuosavybės dalis, lyginant su J. I. ar J. ir A. B., yra iš esmės panašios (pastariesiems priskirta naudotis atitinkamai po 630 kv. m. ir 447 kv. m.). Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad J. ir A. B. priskirta bendrai naudotis 334 kv. m. plotu, t. y. dvigubai mažesniu plotu nei V. ir A. S. kartu paėmus (jiems skirta po 334 kv. m. plotas), nors šie asmenys, taip pat yra bendrosios nuosavybės teisės subjektai. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad vien tik šis ieškovų pateiktame žemės sklypo plane nustatytas esminis nukrypimas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Be to pateėiktame planne J. I. vietoj anksčiau susitarto naudoti vientiso sklypo, siūlomas sklypas padalintas į dvi dalis, kai visiems kitiems siūlomos naudoti sklypo dalys yra vientisos, tokia tvarka teismo įsitikinimu yra neracionali atsakovės J. I. atžvilgiu.

49. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, jog bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis tik vykdo teisingumą konkrečiose bylose pagal konkrečiai reiškiamus reikalavimus ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

50. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.