Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. L. (E. L.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Bylos dalis dėl nukentėjusiojo civilinio ieškovo R. Ž. pareikšto civilinio ieškinio nutraukta ieškovui atsisakius ieškinio. Šioje bylos dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2013 m. birželio 29 d. apie 8.10 val. nukentėjusiojo R. Ž. sodybos, esančios Razuminos kaime, Kaniavos seniūnijoje, Varėnos raj., kieme kartu su kitu asmeniu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė R. Ž. ir V. Ž. perduoti A. M. ir kitam asmeniui turtą – sumokėti jiems 3 500 Lt, o R. Ž. atsisakius mokėti pinigus, A. M. panaudojo fizinį smurtą: apkabino viena ranka R. Ž. kaklą, o kitos rankos kumštimi trenkė vieną kartą nukentėjusiajam į krūtinę, atėmė iš V. Ž. kibirą su pienu ir bandė išpilti ant jos, stvėrė už jos krūtinės, A. M. ir kitas asmuo stumdė R. Ž., tempė link automobilio, grasino nuvežti į mišką, panaudoti smurtą nukentėjusiųjų vaikų atžvilgiu.

Byloje turėjo būti įrodyta A. M. tiesioginė tyčia dėl jam inkriminuotos veikos, tačiau teismas nepadarė tokios išvados, nenustatė, kad A. M. veikė tiesiogine tyčia.

Teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

A. M. skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, kartu su kitu asmeniu atvirai savo naudai, panaudodamas fizinį smurtą, vertė nukentėjusiuosius R. Ž. ir V. Ž. sumokėti nuteistajam ir kitam asmeniui 3 500 Lt. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę ir jo veiksmų kvalifikavimą, teigdamas, kad jis, reikalaudamas iš nukentėjusiųjų pinigų, veikė uošvio J. J. interesais, kadangi R. Ž. buvo skolingas J. J., A. M. reikalavo iš nukentėjusiųjų perduoti jam uošviui J. J. skolingą sumą. Nuteistojo A. M. nuomone, jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš turto prievartavimo (Lietuvos Respublikos BK 181 str.) į savavaldžiavimą (Lietuvos Respublikos BK 294 str.).

Turto prievartavimas – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai kito asmens vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą (Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas ir jis nėra susijęs su reikalaujančio asmens ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, jam tokią teisę suteikia. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamos kaip savavaldžiavimas.

Veika kvalifikuotina kaip savavaldžiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Ginčijamos teisės vykdymas būna tada, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstant savavaldžiavimu tariamos (įsivaizduojamos, realiai neegzistuojančios) teisės savavališką įgyvendinimą, neleistina kaip pagrindą imti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, jog jis sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra.

Abu aukščiau paminėtus nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimi tolesni veiksmai, nukreipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji turto prievartavimo ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Esminis požymis, skiriantis savavaldžiavimą nuo turto prievartavimo, yra tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininkas siekia užvaldyti jam nepriklausantį, svetimą turtą, o savavaldžiavimo atveju kaltininkas turi nukentėjusiajam tikrų ar tariamų turtinių pretenzijų. Teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį. Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo, ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą, o esant turto prievartavimui – kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. M. kartu su išteisintuoju E. L. ir kitu asmeniu 2013 m. birželio 29 d. apie 8.10 val. atvyko į nukentėjusiojo R. Ž. sodybą, kad A. M. konflikto su nukentėjusiuoju R. Ž. metu panaudojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu, paimdamas R. Ž. už kaklo, jėga apkabindamas jį, suduodamas į R. Ž. krūtinę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose A. M. neigė tai, jog jis reikalavo iš nukentėjusiųjų pinigų. Tačiau šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiųjų R. Ž. ir V. Ž. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, bei šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiųjų akistatų su išteisintuoju E. L. ir nuteistuoju A. M. protokolų duomenys. Nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad A. M. reikalavo iš jų mokėti 3 000 Lt sumą už nukentėjusiųjų apsaugą (taip vadinamą „stogą“), nes neva R. Ž. vertėsi nelegaliu verslu (I b. t., 21-23, 178-181 l., II b. t., 16-18, 21-22, 81-92 l.). Nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina ir išteisintojo E. L. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Išteisintasis parodė, kad tarp A. M., A. B. ir R. Ž. kilo konfliktas dėl E. L. nežinomos skolos; kad išteisintasis girdėjo, kaip kažkas rėkė „stogas“, „stogas“ (II b. t., 139-145 l.). Dalį įvykio stebėjusios liudytojos A. Ž. parodymai taip pat patvirtina nukentėjusiųjų nurodomas aplinkybes apie tai, kad nuteistasis reikalavo iš R. Ž. 3 000 Lt už „stogą“.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais (pasak apelianto, nukentėjusieji rimtai nepriėmė A. M. grasinimų) bei neblaivaus liudytojo J. J. parodymais.

Įvertinus nukentėjusiųjų R. Ž., V. Ž. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei akistatų su E. L. ir A. M. metu, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Abu nukentėjusieji nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis A. M. reikalavo iš jų sumokėti tam tikrą sumą už jų apsaugą („stogą“), kad nukentėjusiojo R. Ž. atžvilgiu A. M. naudojo fizinį smurtą (griebė už kaklo, stumdė, trenkė į krūtinę), kad A. M. grasino nukentėjusiesiems susidoroti su jų vaikais tuo atveju, jeigu R. Ž. nesumokės reikalaujamos sumos. Tai, kad nukentėjusieji skirtingai aiškino kai kurias neesmines aplinkybes, susijusias su konfliktu sodybos kieme (tarp jų – apie A. M. bandymą paimti iš V. Ž. kibirą su pienu), nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais apie esmines įvykio aplinkybes (pinigų reikalavimą, grasinimus, smurto panaudojimą). R. Ž. ir V. Ž. dėl susijaudinimo, sąmyšio, įvykusio kieme, galėjo skirtingai matyti ir įvertinti kai kuriuos neesminius įvykio faktus.

Be to, iš nukentėjusiųjų akistatų su nuteistuoju A. M. protokolų (II b. t., 16-22 l.) matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusieji nebuvo pažįstami iki byloje nagrinėjamo įvykio, pažinojo vieni kitus iš matymo, anksčiau tarp jų nebuvo jokių konfliktų bei pykčio. Byloje nėra aplinkybių, leidžiančių abejoti nukentėjusiųjų R. Ž. ir V. Ž. parodymais.

Liudytojas J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jo žentas A. M. nieko nežinojo apie R. Ž. ir J. J. skolinius santykius, kad pats J. J. nesiuntė A. M. pas R. Ž. atsiimti skolos (II b. t., 111-114 l.). Liudytojas J. J. pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas, dalyvaujant nuteistajam A. M. ir jo gynėjui advokatui N. K.. Šio liudytojo apklausos metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas neišreiškė abejonių dėl J. J. galimybės duoti parodymus, taip pat tokių abejonių nekilo nei teismui, nei kitiems proceso dalyviams. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo J. J. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme. Nuteistojo versija apie tai, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas dėl jo uošviui priklausančios skolos grąžinimo, paneigta nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad A. M. su kitu asmeniu (kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta) reikalavo pinigų (3 000 Lt -3 500 Lt) už nukentėjusiųjų verslo apsaugą („stogą“). Išteisintojo E. L. ir liudytojos A. Ž. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtina, jog pinigų buvo reikalauta už „stogą“. Toks nuteistojo reikalavimas nukentėjusiajam buvo neteisėtas, kadangi jo ir nukentėjusiojo nesiejo jokie realūs ar tariami turtiniai santykiai, nuteistasis siekė užvaldyti jam nepriklausantį nukentėjusiųjų turtą (3 000 Lt) be teisėto pagrindo. Nuteistojo tiesioginę tyčią be teisėto pagrindo gauti iš nukentėjusiųjų 3 000 Lt sumą įrodo tai, kad jis, reikalaudamas minėtos sumos, kaip pinigų mokėjimo pagrindą nurodė nukentėjusiojo tariamos verslo apsaugos („stogo“) paslaugas.

Nors nukentėjusysis teismo posėdyje tvirtino, kad iš pradžių jis galvojo, jog nuteistasis ir kitas asmuo juokauja, reikalaudami pinigų, tolimesni A. M. veiksmai (nukentėjusiojo stumdymas, apkabinimas už kaklo, smūgis į nukentėjusiojo krūtinę bei grasinimai susidoroti su nukentėjusiųjų vaikais) leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo grasinimai buvo realūs.

Byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino A. M. veiksmus kaip kvalifikuotą turto prievartavimą, panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis netrūkus po įvykio atsiprašė nukentėjusiųjų, kad jie priėmė jo atsiprašymą, ir tokie nuteistojo veiksmai galėtų būti įvertinti kaip savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo ir bandymas pašalinti neigiamus padarinius.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją baigti (Lietuvos Respublikos BK 23 str. 1 d.). Savanoriškas atsisakymas nutraukti nusikalstamą veiką įmanomas tik iki nusikaltimo pabaigimo.

Turto prievartavimo sudėtis yra formali, t. y. veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. A. M. nusikalstama veika pasibaigė tuo momentu, kai jis pareikalavo iš nukentėjusiųjų 3 000 Lt sumą už tariamą „stogą“ grasindamas susidoroti su nukentėjusiojo vaikais. A. M. veika teisingai kvalifikuota, kaip baigtas nusikaltimas. A. M. nukentėjusiųjų atsiprašymas negali būti traktuojamas nei kaip savanoriškas atsisakymas baigti nusikaltimą, nei kaip neigiamų padarinių pašalinimas. Šis veiksmas (nukentėjusiųjų atsiprašymas) neturi įtakos veikos kvalifikavimui, į minėtą aplinkybę atsižvelgiama skiriant bausmę.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas paskyrė jam neteisingą, per griežtą bausmę, kuri turi būti švelninama, taikant Lietuvos Respublikos 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalį numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, kurio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis.

Nuteistasis A. M. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurį baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į tai, kad A. M. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų, kaltininko atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, nukentėjusieji A. M. pretenzijų neturi. Pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas (vieneri metai) yra artimas minimaliai sankcijos ribai.

Šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos, nuteistojo A. M. atžvilgiu taikyti minėto straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo, pats nuteistasis neprašo švelninti jam paskirtą bausmę šio BK straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Nuteistasis apeliacinio skundo prašymą skirti jam švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę motyvuoja tuo, kad jo sutuoktinė laukiasi antro vaiko, jis susitaikė su nukentėjusiaisiais, ir jie neturi jam jokių pretenzijų. Šios A. M. nurodomos aplinkybės nėra išimtinės bei darančios įtaką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumui. Bylos duomenimis, nuteistasis niekur nedirba, nesimoko, buvo įtrauktas į Lietuvos darbo biržoje ieškančių darbo asmenų sąrašą. Sprendžiant dėl A. M. paskirtos bausmės sušvelninimo, taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, būtina įvertinti ir tai, kad nuteistajam buvo taikytos Lietuvos Respublikos BK nustatytos auklėjamojo poveikio priemonės. Bylos duomenimis, nuteistasis nebuvo teistas, tačiau iš Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžio matyti, kad A. M. atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžiu A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nesunkaus ir apysunkio tyčinių nusikaltimų padarymą, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies, 82 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 83 straipsnio, 87 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1, 2 punktų, 3 dalies 5 punkto pagrindais (I b. t., 147-158 l.). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad auklėjamojo poveikio priemonės nepaveikė nuteistojo A. M. taip, kad jis daugiau nedarytų nusikalstamų veikų.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teisė, bet ne pareiga švelninti nuteistajam skirtiną bausmę. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie nuteistojo asmenybę ir jo padarytą veiką leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo A. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas yra artimas minimaliai Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijos ribai, atitinka teisingumo principą. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, nėra pagrindo A. M. paskirtą bausmę nei švelninti sankcijos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už padarytą veiką, ribose, nei taikyti nuteistojo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.