Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-923/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-31
Bylos Nr.: 2A-923/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: M. K.
Atsakovas: Ž. K., „Swedbank“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „BTS Group“

Kategorijos

21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-923/2013Procesinio sprendimo kategorijos 21.4; 36.2; 42.11.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškovės M. K. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1095-640/2012 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovams Ž. K. ir „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „BTS Group“ (šiuo metu likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš juridinių asmenų registro).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Teismui pateiktu ieškiniu ieškovė M. K. prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 28 d. laidavimo sutartį Nr. 07-112619-LA2 nuo jos sudarymo dienos, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apie atsakovo sutuoktinio Ž. K. sudarytą laidavimo sandorį sužinojo tik gavusi ginčijamą laidavimo sutartį. Iki laidavimo sutarties gavimo ieškovė nežinojo, kad sutuoktinis sudarė tokią sutartį, prisiėmė atsakomybę dėl UAB „BTS Group“ paskolos, kuri nebuvo naudojama šeimos reikmėms, paskolos grąžinimą užtikrino visu savo turtu. Tokią sutartį ieškovės sutuoktinis galėjo sudaryti tik esant ieškovės rašytiniam sutikimui, tačiau toks sutikimas nebuvo duotas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas „Swedbank“, AB kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo Ž. K. dar nerealizavus UAB „BTS Group“ įkeisto bankui turto. Ieškovė nurodė, kad sudarytas sandoris yra nesąžiningas, nes jis buvo nuslėptas nuo ieškovės, todėl laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.96 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė nurodė, kad laidavimo sutartyje nurodoma, jog sutartis yra sudaryta kitam sutuoktiniui žinant. Pasak ieškovės, atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie sudarytos sutarties sąlygas, prisiimtos atsakomybės ribas, todėl atsakovas laidavimo sutarties sudarymo momentu buvo nesąžiningas. Taip pat ieškovė nurodė, kad laidavimo sutarties sudarymas nenumatytas CK 3.92 straipsnio 2 dalies normoje, nustatančioje atvejus, kai kito sutuoktinio sutikimas nėra reikalingas. Vienintelis ieškovės ir atsakovo Ž. K. butas turi šeimos turto statusą, todėl bet koks sandoris, turintis įtakos šeimos turtui, gali būti sudarytas tik esant kito sutuoktinio rašytiniam sutikimui.

Atsakovas Ž. K. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad pasirašydamas laidavimo sutartį, jis informavo „Swedbank“, AB atstovą, jog yra vedęs, todėl prisiimti atsakomybę už UAB „BTS Group“ skolinių prievolių vykdymą galėtų tik gavęs sutuoktinės sutikimą. Pasak atsakovo, banko atstovas sutarties pasirašymą laikė formalumu, todėl atsisakė keisti laidavimo sutarties sąlygas arba kviesti ieškovę ir ją supažindinti su laidavimo sutarties sąlygomis. Atsakovo manymu, bankas, pateikdamas paruoštą sutarties tekstą žinojo ir privalėjo žinoti, kad laidavimo sutarties sąlygos pažeidžia ieškovės interesus. Atsakovas Ž. K. nurodė, jog bankas, pasirašydamas sutartį dėl jo atsakomybės visu turtu, privalėjo gauti ieškovės sutikimą. Pasak atsakovo, pasirašydamas kredito sutartį jis nematė, jog tarp priedų buvo ir laidavimo sutartis, kurią jis pasirašė net jos neskaitęs.

Atsakovas „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovo „Swedbank“, AB vertinimu, ginčijama laidavimo sutartimi atsakovas Ž. K. nei perleido, nei įkeitė, nei kitaip suvaržė bendrąją jungtinę Ž. K. ir M. K. nuosavybę, todėl ginčijama sutartis nepatenka į CK 3.92 straipsnio reglamentuojamų sandorių ratą. Anot atsakovo, laidavimo sutarčiai sudaryti nebuvo reikalingas laiduotojo sutuoktinio sutikimas. Kadangi laidavimo sutarčiai sudaryti kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, tai ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu ir CK 3.96 straipsnyje numatytais pagrindais. Be to, nurodytu pagrindu nuginčyti laidavimo sutartį galima tik įrodžius „Swedbank“, AB nesąžiningumą. Atsakovas „Swedbank“, AB pažymėjo ir tai, kad byloje nepaneigta CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog M. K. sutuoktinis, sudarydamas ginčijamą sutartį, veikė jos sutikimu, kadangi laidavimo sutartyje atsakovas Ž. K. patvirtino, kad ši laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktinei sutinkant ir šios laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams. Taip pat atsakovas nurodė, kad ginčijama sutartis nepažeidė ieškovės interesų, nes ją pasirašęs ieškovės sutuoktinis įsipareigojo atsakyti „Swedbank“, AB tik savo turtu. Kadangi ginčijama sutartis nepažeidė ieškovės teisių ir pareigų, ji neturi materialinės teisės ginčyti minėtos laidavimo sutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškovės M. K. ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės ir atsakovo Swedbank, AB teisiniai santykiai nesieja. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas Ž. K. asmeniškai laidavo pagal kredito sutartį, todėl šiuo atveju ieškovės, kaip laiduotojo sutuoktinės, sutikimo nereikėjo. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju nebuvo laiduota konkrečiu turtu, todėl sprendė, kad ginčijamam sandoriui nereikėjo ieškovės sutikimo. Kadangi ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovo asmeninį ar kartu su ieškove turimą turtą, teismas sprendė, jog ieškovės argumentai, esą ginčijamas sandoris kelia grėsmę šeimos būstui, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ginčijama sutartis nepažeidžia ieškovės teisių, sprendė, kad ji neturi materialinės teisės ginčyti atsakovų sudarytą sutartį. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo Ž. K. argumentus dėl banko nesąžiningumo sudarant ginčijamą sutartį, atsakovo nežinojimo, jog jis pasirašo ne tik kredito, bet ir laidavimo sutartį. Teismas pažymėjo, jog ieškovės sutuoktinis, atsižvelgiant į jo išsilavinimą ir patirtį, galėjo ir turėjo elgtis kaip apdairus ir atidus asmuo bei pasirašydamas sutartį turėjo žinoti visas sutarties sąlygas. Vertindamas ginčijamą sandorį CK 3.96 straipsnio 1 dalies kontekste pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodė „Swedbank“, AB nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog nurodytu pagrindu sandoriui ginčyti yra nustatytas vienerių metų terminas. Kadangi ieškovė teigė, kad 2010 metų vasarą sužinojo apie sutuoktiniui iškeltą bylą ir jo sudarytą laidavimo sandorį, tačiau ieškinys buvo pareikštas tik 2011 m. gruodžio 20 d., teismas sprendė, jog šis terminas yra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė M. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos neargumentavo išvados, jog Ž. K. asmeniškai laidavo už trečiojo asmens prievoles pagal kredito sutartį. Ši teismo išvada prieštarauja ginčijamos sutarties specialiosios dalies sąlygai, jog „laiduotojas patvirtina, kad ši laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant ir šios laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams“. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas prisiėmė asmeninę prievolę, jog ginčijamos sutarties sudarymas nesukėlė ieškovei pasekmių. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, kadangi teismas nevertino laidavimo sutarties nuostatos dėl ieškovės sutikimo, tačiau sprendė, jog sudarydamas ginčijamą sutartį atsakovas prisiėmė asmeninę prievolę. Nepašalinus minėtų prieštaravimų, konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl praleisto termino sutarčiai ginčyti, kadangi atsakovas „Swedbank“, AB ieškinio senaties termino klausimo nekėlė bei neprašė taikyti ieškinio senaties. Kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškinio senaties klausimas nebuvo keliamas, ieškovė neturėjo galimybės pateikti įrodymus, jog dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank“, AB nurodė nesutinkąs su apeliaciniu skundu, prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamą sutartį asmeniškai sudarė Ž. K., kuris kreditoriui laidavo asmeniniu turtu. Ginčijama sutartis nepažeidė ieškovės interesų, todėl ieškovė neturi teisės jos ginčyti. Atsakovas palaikė pirmosios instancijos teisme pateiktus argumentus, jog ginčijama sutartimi nebuvo suvaržytas šeimos nekilnojamasis turtas, todėl ieškovės sutikimas nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas. Pasak atsakovo, ieškovė, ginčydama sutartį CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, neįrodė banko nesąžiningumo. Atsakovo vertinimu, ieškinio senaties klausimas šioje byloje nėra esminis, kadangi ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas iš esmės. Atsakovas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovė dalyvavo kitoje byloje, kurioje iš jos sutuoktinio priteista 83 916,86 EUR, tačiau ginčijamos sutarties neginčijo, kas, atsakovo vertinimu, patvirtina ieškovės piktnaudžiavimą teise ir siekį vilkinti procesą.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovės M. K. (apeliantės) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „BTS Group“ ir atsakovas „Swedbank“, AB 2007 m. spalio 22 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 07-112619-KL, kurios pagrindu atsakovas „Swedbank“, AB trečiajam asmeniui UAB „BTS Group“ suteikė kreditą (b. l. 10-23). Ieškovės M. K. sutuoktinis – atsakovas Ž. K. su atsakovu „Swedbank“, AB 2008 m. spalio 31 d. sudarė laidavimo sutartį, kurios pagrindu Ž. K. įsipareigojo, trečiajam asmeniui UAB „BTS Group“ neįvykdžius visų ar dalies piniginių prievolių pagal kredito linijos sutartį, atsakyti kredito davėjui visu savo turtu kaip solidarus skolininkas (b. l. 8, 9-10). Laidavimo sutartis su ieškove nebuvo sudaryta ir „Swedbank“, AB reikalavimų ieškovei dėl negrąžinto kredito nereiškė (b. l. 6-7A). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3166-340/2012, dėl prievolių pagal 2007 m. spalio 22 d. kredito linijos sutartį Nr. 07-112619-KL bei vėlesnius jos pakeitimus ir papildymus „Swedbank“, AB naudai iš atsakovo Ž. K. priteista 83 916,86 EUR skola (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovė (apeliantė) M. K. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais atsakovų Ž. K. ir „Swedbank“, AB 2008 m. spalio 31 d. sudarytą laidavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia.

Atsakovas Ž. K., sudarydamas ginčijamą laidavimo sutartį, buvo santuokoje su apeliante M. K.. Apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, jog šia sutartimi atsakovas be sutuoktinės (ieškovės) sutikimo prisiėmęs įsipareigojimus, susijusius su jos teisėmis į nekilnojamuosius daiktus, pažeidė CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl CK 3.96 straipsnyje nurodytu pagrindu atsakovo Ž. K. laidavimas už trečiojo asmens UAB „BTS Group“ įsiskolinimą pagal kredito linijos sutartį pripažintinas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį sprendė, jog atsakovas laidavo asmeniškai, neįvardijant konkretaus turto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijama sutartis apeliantės teisių nepažeidė. Teismas, vadovaudamasis įstatyme įtvirtinta sutuoktinio sutikimo prezumpcija, sprendė, jog atsakovui „Swedbank“, AB nebuvo būtina gauti apeliantės sutikimo dėl sudaromo laidavimo sandorio. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, jog apeliantės sutuoktinis ginčijamu sandoriu patvirtino, kad šis sandoris nepažeis šeimos interesų, ir neinformavo sutuoktinės apie ketinamą sudaryti ar sudaromą ginčijamą sandorį, neįrodo atsakovo „Swedbank“, AB nesąžiningumo, kuris yra būtinas apeliantės nurodytu pagrindu ginčijant sandorį. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės sutuoktinis ginčijama sutartimi prisiėmė asmeninę prievolę. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti tikrąją laidavimo sutarties šalių valią, t. y. kokius – asmeninius ar solidarius su apeliante įsipareigojimus prisiėmė Ž. K.. Apeliantės vertinimu, teismo išvados yra dviprasmiškos, kadangi nors sutartyje ie nurodyta, jog apeliantė davė sutikimą sandoriui, tačiau teismas sprendė, kad sutikimas nebuvo būtinas, nes sutuoktinis prisiėmė asmeninę prievolę. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Pagal CK 6.76 straipsnyje įtvirtintą laidavimo sampratą laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai sutartimi įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Nagrinėjamu atveju, pagal ginčijamos laidavimo sutarties 3.1. punktą laiduotojas (atsakovas Ž. K.) atsako kreditoriui (atsakovui „Swedbank, AB) kartu su skolininku (trečiuoju asmeniu UAB „BTS Group“) kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Apeliantė remiasi CK 3.92 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Kaip minėta, apeliantė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamoje sutartyje (3.3. punktas) nurodyta sąvoka „visas turtas“ apima ir nekilnojamąjį turtą. Todėl Ž. K., pasak apeliantės, laiduodamas visu savo turtu, suvaržė sutuoktinės subjektines teises į bendrą nekilnojamąjį turtą, jos teigimu – į paskutinį šeimos būstą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtu apeliacinio skundo argumentu. Kaip pažymėta, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Taigi laidavimo sutartimi daiktas nėra suvaržomas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-396/2011). Galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Būtent tokie atvejai yra nurodyti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje, kas reiškia, jog šioje straipsnio dalyje nurodytais atvejais sandorius gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus, kai vienas sutuoktinis turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą sudaryti tokį sandorį. Tačiau šioje teisės normoje kalbama apie sandorius, susijusius su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų suvaržymu. Gi laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 straipsnis), šia prievole užtikrinama pagrindinė prievolė, o tai reiškia, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir disponavimas ja. Laiduojant laiduotojui nereikia įkeisti konkretaus kilnojamojo / nekilnojamojo turto, jis tiesiog, esant sutartyje nustatytai sąlygai (netinkamam skolininko prievolės vykdymui), įsipareigoja už skolininką vykdyti pagrindinę prievolę. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija išreiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandorio neprivalėjo sudaryti abu sutuoktiniai (atsakovas Ž. K. kartu su ieškove M. K.).

Kaip minėta, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skunde taip pat nurodė, jog teismas sprendimą grindė prieštaringais (dviprasmiškais) argumentais, kurie iš esmės paremti atsakovo „Swedbank“, AB pozicija. Pasak apeliantės, teismui padarius išvadą, jog ginčijama laidavimo sutartimi Ž. K. prisiėmė asmeninę prievolę, nėra aišku, kokiu tikslu laidavimo sutartyje yra nurodytas laiduotojo patvirtinimas, jog ginčijama sutartis sudaryta sutuoktiniui (apeliantei) sutinkant. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas „Swedbank“, AB, inicijavęs kitą civilinę bylą dėl skolos pagal ginčijamą laidavimo sutartį priteisimo iš atsakovo Ž. K., nepareiškė reikalavimo apeliantei (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3166-340/2012, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, pažymėtina, jog tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas „Swedbank“, AB laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovas Ž. K. ginčijama sutartimi prisiėmė asmeninę prievolę už trečiojo asmens įsipareigojimus pagal kredito linijos sutartį. Nurodytame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčijama sutartimi apeliantės sutuoktinės prisiėmė asmeninio pobūdžio prievolę. Gi apeliantė, argumentuodama pareiškimą dėl pirmosios instancijos teismo motyvų prieštaringumo, teisėjų kolegijos vertinimu, siekia įrodyti, jog atsakovas Ž. K. prisiėmė bendrą prievolę, t. y. už trečiojo asmens UAB „BTS Group“ prievoles bankui laidavo ne tik savo asmeniniu, bet ir visos šeimos turtu. Tokiu būdu apeliantė siekia patvirtinti, jog jos sutuoktinis laidavo visu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, o tokiam sandoriui buvo būtinas abiejų sutuoktinių dalyvavimas jį sudarant (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pastebi, jog, ankstesnėje šios nutarties dalyje padarius išvadą, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir disponavimas ja, apeliacinio skundo argumentas, jog ginčijama sutartimi buvo prisiimta bendra sutuoktinių prievolė, nurodytų aplinkybių kontekste laikytinas teisiškai nereikšmingu. Kolegijos įsitikinimu, net ir pasitvirtinus apeliacinio skundo argumentui, esą ginčijama sutartimi apeliantės sutuoktinis prisiėmė bendrą prievolę (t. y. laidavo ne tik asmeniniu, bet ir bendru su sutuoktine turtu), nagrinėjamu atveju nesudarytų pagrindo išvadai, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistas CK 3.92 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas jį sudaryti tik abiems sutuoktiniams arba sutuoktiniui turinti kito sutuoktinio įgaliojimą, kadangi, kaip minėta, pačia laidavimo sutartimi turtas nėra suvaržomas. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamos bylos kontekste apeliantė kelia labiau hipotetinės kilmės klausimą, kadangi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie apeliantei priklausantį asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuriam, apeliantės teigimu, dėl ginčijamos sutarties sudarymo yra kilęs pavojus (grėsmė netekti tokio turto išieškojimo procese).

Apeliaciniu skundu siekiant įrodyti prievolės pagal ginčijamą sutartį bendrumą, teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantės argumentai iš esmės grindžiami ydinga pozicija dėl sutuoktinių prievolių bendrumo prezumpcijos taikymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai pozicijai.

Pažymėtina jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais su tuo susijusiais klausimais, teismų praktika yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y., kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį. Todėl sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia. Šios taisyklės išimtys nustatytos CK 3.109 straipsnyje, kai kurias prievoles pripažįstant bendromis. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. CK 3.92 straipsnio 2 dalis sistemiškai susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas – apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta dėl kreditoriaus interesų, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Vertinant šiuo kontekstu teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumo klausimas. Kolegijos įsitikinimu, laidavimo sutartyje įrašyta nuostata (patvirtinimas), kad laidavimo sutartis sudaroma sutuoktiniui (apeliantei) sutinkant ir šios sutarties sudarymas neprieštarauja laiduotojo šeimos interesams, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamas laidavimo sandoris buvo sudarytas bendrais šeimos interesais, ir, kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės. Kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai vienas kitam neprieštarauja.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamą sutartį atsakovas Ž. K. galėjo sudaryti be apeliantės sutikimo ir jos dalyvavimo sandoryje.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant atsakovo „Swedbank“, AB prašymo, taikė ieškinio senatį. Tačiau, kolegijos vertinimu, minėtas apeliacinio skundo argumentas neturi įtakos bylos procesinei baigčiai, kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne vien šiuo pagrindu, bet ir įvertinęs apeliantės reikalavimo dėl ginčo esmės pagrįstumą.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių sudarytų sandorių nuginčijimą (CK 3.96 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, todėl atmesdamas ieškovės M. K. ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis