Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Argva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-620-560/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Argva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,SEB lizingas“ dėl finansinio lizingo sutarčių atnaujinimo ir finansinio lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Argva“ (lizingo gavėjas) pareiškė ieškinį atsakovui AB ,,SEB lizingas“ (lizingo davėjas) dėl neteisėto tarp šalių sudarytų finansinio lizingo sutarčių nutraukimo, jų atnaujinimo ir sąlygų pakeitimo, kurį patikslinęs prašė: 1) atnaujinti finansinio lizingo sutartis Nr. K2007-060076, K2007-070177-01, K2007-070177-02, K2007-100047 (toliau – lizingo sutartys, sutartys); 2) pakeisti finansinio lizingo sutarčių mokėjimo grafikus, nurodant ieškovui pagal visus finansinio lizingo sutarčių grafikus kas mėnesį mokėti po 10 000 Lt, įskaitant sutartyse numatytas palūkanas, iki kol bus padengtos lizingo objektų vertės; 3) priteisti 12 658 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tarp šalių 2007 m. buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys - K2007-060076, K2007-07-0177, K2007-070177, K2007-100047, pagal kurias ieškovui valdyti ir naudoti perduotos transporto priemonės. Dėl pasaulinės finansų krizės nuo 2009 m. antro pusmečio jis pradėjo vėluoti mokėti pagal šias sutartis, o nuo 2010 m. vasario mėn. nebemokėjo visiškai. Atsakovas 2010-03-03 telefonu jį informavo, kad finansinio lizingo sutartys yra nutrauktos ir pareikalavo grąžinti transporto priemones, taip pažeisdamas norminių teisės aktų reikalavimus bei lizingo sutartis, pagal kurias tokie šalių pranešimai turi būti rašytiniai.

Ieškinys grindžiamas argumentais, kad lizingo sutartys nėra nutrauktos, o mokėtinos 13 483,84 Lt dydžio finansinio lizingo įmokos žlugdo ieškovą ir gali jį privesti prie nemokumo (bankroto), tačiau ieškovas galėtų mokėti įmokas po 10 000 Lt per mėnesį, įskaitant palūkanas.

Nurodė, kad nuo 2009 metų tarp šalių vyko derybos dėl mokėjimo grafiko pakeitimo, pratęsiant lizingo sutarčių terminus ir atitinkamai sumažinant mokėtinas įmokas, tačiau atsakovas su ieškovo siūlymais be pagrindo nesutiko. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas finansinių sunkumų dėl ekonominės krizės negalėjo numatyti ir kontroliuoti, todėl turėtų būti taikomos force majeure nuostatos (CK 6.212 str.). Ieškovo teigimu, pagal CK įtvirtintą lizingo sutartims taikomą teisinį reglamentavimą, lizingo gavėjas prisiima daug su sutartimi susijusių įsipareigojimų ir suvaržymų (CK 6.567 str. 1 d., CK 6.571 str., CK 6.567 str. 1 d.), be to, lizingo gavėjui pažeidus sutartį ir lizingo davėjui ją nutraukus, lizingo gavėjas privalo grąžinti lizingo dalyką ir atlyginti lizingo davėjo nuostolius (CK 6.574 str.), todėl sutartimi atsakovui suteiktas nepagrįstas pranašumas, prieštaraujantis teisingumo ir sąžiningumo principams. Atsižvelgdamas į tai, jog sutartys sudarytos prisijungimo būdu, pagal standartines atsakovo parengtas bendrąsias sutarčių sąlygas, tokios sutarčių sąlygos turėtų būti pripažįstamos pažeidžiančiomis šalių interesų pusiausvyros principą ir neatitinkančiomis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo standartų, todėl netaikytinomis (CK 6.228 str. 1 d., 6.186 str. 3 d.). Ieškovo teigimu, atsakovas pasinaudojo tuo, kad lizingo gavėjas sutarties pasirašymo metu buvo neinformuotas, nepatyręs ir veikė neapdairiai, o lizingo davėjas neinformuodamas apie finansinio lizingo sutarčių bendrąsias sąlygas, pažeidė CK normas. Dėl šių aplinkybių finansinio lizingo sutartys turėtų būti atnaujintos ir pakeistos jų sąlygos, nustatant mažesnę mėnesinę įmoką. Be to, ieškovas į lizinguojamą objektą (automobilius) sudėjo brangią įrangą, todėl lizingo objektų grąžinimo atveju netektų įmonės veiklai svarbaus turto.

Ieškovo nuomone, lizingo sutartys yra nenutrauktos, todėl jų nutraukimo neginčijo; pažymėjo, kad negalima remtis ieškovo raštu dėl lizingo sutarčių nutraukimo, nes yra daug raštų dėl sutarčių sąlygų pakeitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.).

Dėl lizingo sutarčių nutraukimo fakto

Apeliantas UAB „Argva“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas, konstatuodamas finansinio lizingo sutarčių Nr. K2007-060076, K2007-070177, K2007-100047 nutraukimo faktą, nepagrįstai rėmėsi tik 2009-07-27 raštu, kuriame nurodyta, jog nepadengus 50 445,87 Lt pradelsto įsiskolinimo pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras bei delspinigių iki 2009-08-03, sutartys bus nutrauktos nuo 2009-08-04. Teisėjų kolegija, atmesdama minėtus argumentus, visų pirma pažymi, kad atsakovas ieškiniu apskritai neginčijo vienašališko sutarčių nutraukimo teisėtumo fakto, neneigė, kad 2009-07-27 rašto gavimo metu buvo pradelsęs sumokėti 50 445,87 Lt įmokų, tokiu būdu iš esmės pripažindamas teismo išvadas, jog atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartis dėl esminio jų pažeidimo (sutarčių 8.1.3 p., CK 6.217 str.).

Antra, kolegijos įsitikinimu, teismas, įvertinęs visus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai nustatė, kad faktiškai sutartys Nr. K2007-060076, K2007-070177-01, K2007-070177-02, K2007-100047 yra nutrauktos nuo 2009-08-04. Iš tiesų, pats ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu dėl sutarčių nutraukimo fakto yra nenuoseklus: vienur jis teigia, kad atsakovas AB ,,SEB lizingas“ tik ketino nutraukti sutartis, tačiau vėliau šio ketinimo atsisakė ir vyko derybos dėl sąlygų, kuriomis teisiniai santykiai būtų tęsiami, kitur jau iš esmės pripažįsta, kad sutartys faktiškai yra nutrauktos. Kaip teisingai nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, pats ieškovas, suformulavęs ieškinio dalyką atnaujinti finansinio lizingo sutartis, iš esmės pripažino, jog jos yra nutrauktos, nes realiai laikydamas, kad sutartys galioja, tokio reikalavimo nebūtų pareiškęs (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 1 d. 2 p., 4 p., 185 str.). Iš tiesų, tokiu būdu visiškai logiškas būtų vien tik prašymas pakeisti sutarties sąlygas – atsiskaitymo tvarką, kurį jis yra suformulavęs kaip antrąjį ieškinio reikalavimą. Be to, pradiniame ieškinyje ieškovas prašė atnaujinti ir sutartį Nr. K2007-100060 (t. 1, b. l. 3-7), kurią atsakovas 2009-07-27 raštu taip pat pareiškė nutraukiąs. Tačiau ieškovo 2011-01-17 pateiktame patikslintame ieškinyje minėto reikalavimo nebeliko, nes šios sutarties pagrindu naudotą turtą atsakovas atsiėmė bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), nustatė, kad tarp šalių teisme buvo kilęs ginčas dėl žalos atlyginimo remiantis tuo, kad atsakovas UAB „Turto rizikos sprendimai“, vykdydamas kito atsakovo AB „SEB lizingas“ nurodymus, iš anksto nepranešęs UAB „Argva“, išsivežė iš įmonės teritorijos pagal jau paminėtą finansinio lizingo sutartį Nr. K2007-100060 lizinguotą turtą (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6035-101/2011 duomenys). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-379-262/2013 šis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas, kuriuo šis UAB „Argva“ ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas, paliktas nepakeistas. Šioje įsiteisėjusioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sutartis Nr. K2007-100060 yra nutraukta, todėl AB „SEB lizingas“ turėjo teisę atsiimti turtą pats ar tam pasitelkti kitą asmenį (CPK 182 str. 2 p.).

Trečia, įrodinėdamas, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog ginčo sutartys yra nutrauktos, apeliantas teigia, kad atsakovo AB „SEB lizingas“ 2009-07-31 raštas ir vėlesnės šalių derybos paneigia atsakovo 2009-07-27 raštą dėl vienašališko nutraukimo. Iš tiesų, 2009-07-31 raštu atsakovas, dar kartą priminęs 2009-07-27 rašte nurodytą įspėjimą dėl sutarčių nutraukimo nuo 2009-08-04, ieškovui pateikė pasiūlymą iki 2009-08-03 sumokėti 20 324,90 Lt skolos dalį. Nurodė, kad tokiu atveju svarstytų galimybę pratęsti terminus finansinio lizingo sutartims vykdyti ir restruktūrizuoti dalį skolos (t. 1, b. l. 70). Kaip teisingai nustatė teismas, ieškovas UAB „Argva“ iki 2009-07-27 įspėjime nurodyto termino – 2009-08-03, atsakovui AB „SEB lizingas“ sumokėjo 7 738,79 Lt, dar 12 586,11 Lt sumokėjo po šio termino – 2009-08-07, ir prašė peržiūrėti finansinio lizingo sutartis (t. 1, b. l. 72). Taigi minėtos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog iki 2009-08-03 ieškovas nesumokėjo nei skolos, nei atsakovo 2009-07-31 rašte pareikalautos įmokos, kad būtų galima derėtis dėl tolesnių teisinių santykių sąlygų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavp, kad skolininkas (ieškovas) kreditoriaus (atsakovo) reikalavimu (įspėjimu) iki jo nustatyto termino visiškai nepašalino sutarčių esminių pažeidimų (sutarčių 8.1.3 p., CK 6.217 str.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas neteisus teigdamas, kad būtent atsakovas AB „SEB lizingas“ elgėsi nesąžiningai, sutartiniuose teisiniuose santykiuose nesilaikė šalių lygiateisiškumo, bendradarbiavimo ir sąžiningumo principų (sutarčių 22.1 p., CK 1.5 str., 6.200 str. 2 d.). Iš tiesų, ieškovas UAB „Argva“ teisingai nurodo, kad dėl sutarčių Nr. K2007-060076, K2007-070177-01, K2007-070177-02, K2007-100047, kuriomis turtas dar nebuvo išpirktas, atnaujinimo ir įsipareigojimų restruktūrizavimo vyko šalių susirašinėjimas, tačiau, priešingai nei teigia ieškovas, nei jau minėtame 2009-07-31 atsakovo rašte, nei 2009-08-18 rašte (t. 1, b. l. 73), kuriame nurodyta, jog svarstomas ieškovo prašymas dėl sutarčių restruktūrizavimo, nei 2009-09-16 rašte (t. 1, b. l. 75), kuriame buvo nustatytos minėtų lizingo sutarčių grafikų pakeitimo sąlygos, – nebuvo pakeista atsakovo AB „SEB lizingas“ pozicija, jog 2009-07-27 raštas dėl vienašalio sutarčių nutraukimo yra netekęs teisinės galios.

Teisėjų kolegija, vertindama ginčo šalių elgesį galiojant sutartims ir po jų nutraukimo, taip pat pažymi, jog apeliantas UAB „Argva“ yra patyręs verslininkas – jo veikla yra krovinių gabenimas autotransportu tarptautiniais ir vietiniais maršrutais, įmonė įsteigta dar 1999-10-22, taigi akivaizdu, kad jis turi pakankamai patirties, be kita ko, ir lizingo teisiniuose santykiuose bei su jais susijusiuose teisminiuose ginčuose (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Dėl to, kas paminėta, atmestini jo argumentai, kad „derybų užuomazga dėl lizingo sutarčių pratęsimo panaikino 2009-07-27 rašte keliamus reikalavimus bei paties rašto esmę“. Priešingai, atsakovas 2009-12-16 raštu (t. 1, b. l. 77) aiškiai nurodė, kad sutartys buvo nutrauktos nuo 2009-08-04. Be to, vykdydamas sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą, 2010-01-19 raštu (t. 1, b. l. 80-81) dar kartą kreipėsi į apeliantą pažymėdamas, kad yra suinteresuotas galimybe atnaujinti lizingo sandorius. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad teismas pagrįstai sprendė, jog tokie šalių veiksmai reiškė ne sutartinių teisinių santykių tąsą, o lizingo davėjo ir gavėjo derybas dėl nutrauktų santykių atnaujinimo 18.13 punkto pagrindu (CK 6.200 str. 2 d.).

Ketvirta, teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto teiginių, jog 2009-07-27 pranešime nurodytas 7 dienų įspėjimo terminas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 6.218 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į skundą, šio klausimo pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą ieškovas nekėlė, o, kaip žinia, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Kartu pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, sutarčių 18.4. punktuose šalys aiškiai buvo susitarusios, jog sutartis laikoma nutraukta nuo rašte apie jos nutraukimą nurodytos datos, bet ne anksčiau kaip po vienos savaitės nuo raštiško pranešimo išsiuntimo dienos (CK 6.193 str. 3 d.).

Penkta, teisėjų kolegija Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatė, kad dėl turto pagal kitas šalių pasirašytas finansinio lizingo sutartis Nr. K2007-040044 ir Nr. K2007-040045 perdavimo taip pat buvo kilęs ginčas teisme. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4597-340/2011 patenkino ieškovo UAB „Argva“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl įpareigojimo įforminti turto priėmimo-perdavimo aktą. Teismas, toje byloje atmesdamas atsakovo prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki apeliacine tvarka bus išnagrinėta ši – nagrinėjama civilinė byla, pažymėjo, kad lizingo sutarčių Nr. K2007-040044 ir Nr. K2007-040045 bei kitų ieškovo ir atsakovo sutarčių vykdymo ir nutraukimo faktinės aplinkybės skiriasi, todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas neturės prejudicinės galios nagrinėtoje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje 2A-191/2013 minėtą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimą palikusi nepakeistą, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo aukščiau nurodytomis išvadomis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš tiesų, minėtų civilinių bylų ratio decidendi skiriasi – aukščiau nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl turto perdavimo akto įforminimo ieškovui UAB „Argva“ pagal įvykdytas sutartis Nr. K2007-040044 ir Nr. K2007-040045, tai yra jau sumokėjus visas įmokas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas pats pripažįsta, kad sutartys Nr. K2007-060076, K2007-070177-01, K2007-070177-02, K2007-100047 neįvykdytos, o didelė įmokų dalis (daugiau negu pusė) pagal jas liko nesumokėta (sutarčių 8.1.3 p., CK 6.574 str.).

Taigi visų aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, išsamiai nustatė šalių teisinius santykius po 2009-07-27 pranešimo apie finansinio lizingo sutarčių nutraukimą bei remdamasis šių duomenų visuma turėjo pagrindą nustatyti sutarčių Nr. K2007-060076, K2007-070177-01, K2007-070177-02, K2007-100047 nutraukimo momentą (CPK 185 str.). Dėl to, konstatavęs, kad sutartys yra nutrauktos, jų nutraukimo teisėtumas nenuginčytas, teisingai nurodė, kad reikalavimo atnaujinti teisinius santykius patenkinimas prieštarautų sutarčių laisvės principams bei jų 18.13 punktui, nustatančiam, jog sutarčių galiojimas gali būti atnaujintas tik raštišku šalių susitarimu (CK 1.2 str., 6.156 str.).

Dėl lizingo teisinių santykių atnaujinimo

Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovo UAB „Argva“ reikalavimo atnaujinti ginčo sutarčių, nenagrinėjo ieškovo reikalavimo pakeisti jų mokėjimo grafikus, teisėjų kolegija mano esant tikslinga nustatyti, ar pagrįsti jau minėti apelianto teiginiai, kad būtent atsakovas AB „SEB lizingas“, nesutikdamas su ieškovo pasiūlytomis sąlygomis, pažeidė sutarties šalių lygiateisiškumo, bendradarbiavimo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str., 6.200 str. 2 d.).

Visų pirma, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog atsakovas, neinformuodamas apie bendrąsias sutarčių sąlygas, pasinaudojo tuo, kad ieškovas sutarčių pasirašymo metu buvo nepatyręs ir veikė neapdairiai. Priešingai, sutarčių mokėjimo grafikai yra specialiosios sutarčių sąlygos, kuriose aiškiai nurodytos mėnesinės įmokos. Ieškovas šias sutartis pasirašė, žinojo apie kasmėnesinių įmokų dydį ir jas keletą metų mokėjo. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, jis, kaip jau minėta, yra patyręs verslininkas – nuo 1999 m. pervežimų srityje dirbanti įmonė, kuriam yra žinomos sutarčių sudarymo (atskirų formuluočių) teisinės pasekmės. Taip pat kolegija sprendžia, kad atsakovas atsiliepime į skundą teisingai nurodo, jog apeliantas konkrečiai neatskleidė, kokiu būdu sutarčių sąlygos pažeidžia jo nurodytas CK 6.186 straipsnio 3 dalies ir 6.228 straipsnio 1 dalies normas.

Antra, teisėjų kolegija, turėdama omenyje tai, jog turtas ginčo nagrinėjimo metu buvo ieškovo UAB „Argva“ dispozicijoje, vertindamas ginčo šalių elgesį po sutarčių nutraukimo (CPK 6.193 str.), siekdama papildomai išsiaiškinti, ar pagrįsti apelianto teiginiai, jog būtent atsakovas AB „SEB lizingas“ be pagrindo nesutiko su ieškovo pasiūlytomis sutarčių pakeitimo sąlygomis, tokiu būdu pažeisdamas minėtą bendradarbiavimo principą, 2013 m. kovo 4 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti įrodymus apie ieškovo atliktus mokėjimus atsakovui.

Kaip matyti iš atsakovo AB „SEB lizingas“ apeliaciniam teismui pateiktos UAB „Argva“ mokėjimų nuo civilinės bylos iškėlimo dienos – 2010-05-14 iki 2013-03-19 pažymos, atsakovas dalimis yra sumokėjęs 120 165,21 Lt. Tuo tarpu pagal jo paties su patikslintu ieškiniu pateiktą 2011-01-10 pasiūlymą – preliminarų mokėjimų grafiką, kurio pagrindu jis ieškiniu ir reikalavo pakeisti sutartinių mokėjimų tvarką, iki minėtos datos turėjo būti sumokėjęs daugiau nei 220 000 Lt (t. 1, b. l. 133). Be to, iš ieškovo UAB „Argva“ apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad jis 2013-01-03 skolų suderinimo aktu pats pripažino, jog 2012-12-31 skolos likutis pagal ginčo sutartis atsakovui sudarė 314 914,51 Lt, tuo tarpu pagal pasiūlytą grafiką likusi nesumokėta skolos dalis jau turėjo būti 158 543,17 Lt (CPK 314 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog ieškovas UAB „Argva“, pats teisminiu būdu siūlydamas pakeisti sutarčių mokėjimo grafikus, tačiau nemokėdamas įmokų net ir pagal savo vienašališkai nurodytas sąlygas, elgėsi pagal sutarties šalių lygiateisiškumo, bendradarbiavimo ir sąžiningumo standartus (CK 1.5 str., 6.200 str. 2 d.).

Trečia, teisėjų kolegija, remdamasi ieškovo su patikslintu ieškiniu teismui pateikto UAB „Argva“ 2010-12-31 balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, nustatė, kad jis 2010 m. turėjo 95 110 Lt pelno, turto vertė sudarė 2 840 044 Lt, iš jo 202 094 Lt – piniginės lėšos (t. 1, b. l. 134-135). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, jog ieškovo turtinė padėtis buvo pakankamai gera ir, priešingai nei tvirtina ieškovas, jis galėjo vykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus (CPK 185 str.).

Taigi atsižvelgdama į visas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB „Argva“ ieškinį dėl finansinio lizingo sutarčių atnaujinimo bei grafikų pakeitimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str., 330 str.). Dėl kitų skunde bei atsiliepime į ji nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks bylos išsprendimas neužkerta kelio šalims vadovaujantis sutarčių 18.13 punktu, tarpusavio derybų būdu spręsti klausimą dėl minėtų ginčo sutarčių atnaujinimo sudarant naujus sandorius (CK 6.156 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.