- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-91-606/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29615-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Kristina Baškienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- V. G., ir T
- Advokatai
- Algis Staškūnas
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-606/2020
Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29615-2019-8
2020 m. gegužės 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. G., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, prie naujuoju nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir visa bauda pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų teismo 2018 m. lapkričio 2 d. baudžiamąjį įsakymą bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo ir 36 MGL, tai yra 1 800 Eur dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. liepos 23 d. iki 2020 m. sausio 16 d.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. J., tačiau nuosprendis dėl jo neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su T. J., 2019 m. liepos 13 d., apie 22.35 val., viešojoje vietoje – daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) laiptinės pirmame aukšte, (duomenys neskelbtini), turėdamas bendrą nusikalstamą ketinimą užvaldyti svetimą – nukentėjusiajam L. Ž. priklausantį turtą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, iš savanaudiškų paskatų, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto pavartojimu, V. G. tyčia sudavus L. Ž. ne mažiau kaip 4-5 kartus į galvą, o T. J. koja įspyrus L. Ž. ne mažiau kaip 2-3 kartus į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, padarė pastarajam viršutinio žandikaulio kairės pusės kaktinės ataugos lūžį, poodinę-minkštųjų audinių kraujosruvą kairiame skruoste ir kairės akies voke, tai yra nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, po to, siekdami apiplėšti nukentėjusįjį, pastarajam negalint priešintis, apieškojo pastarojo kelnių kišenes ir pagrobė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės mušimo metu iškritusį ant grindinio jiems svetimą – nukentėjusiajam priklausantį 100 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S6“ su jame buvusia 5 eurų vertės „Tele2“ mobiliojo ryšio operatoriaus SIM kortele, tokiu būdu nesunkai sutrikdė L. Ž. sveikatą iš savanaudiškų paskatų ir jį apiplėšė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį jam pakeisti ir jo veiksmus iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skiriamą bausmę sušvelninti, taikyti BK 75 straipsnį ir nuosprendžio vykdymą atidėti.
2.1. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų bei patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus, paprastai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamuosius įstatymus. Nuosprendis yra grindžiamas teismo prielaidomis, o ne įrodymų vertinimu ir motyvuotomis išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Apelianto teigimu, nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal pateiktą kaltinimą, yra be jokio įrodymų vertinimo, nėra jų analizės ir pagrindimo, kad jo veiksmai sudaro BK 180 straipsnio 1 dalies sudėtį.
2.2. Apelianto teigimu, jo parodymai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, yra nuoseklūs ir vienodi. Jis visą laiką tvirtino ir prisipažino, kad su V. B. buvo pas draugą A., kur gėrė alkoholį. Paskui su V. B. išėjo ir gatvėje susitiko T. J.. Visi ėjo link (duomenys neskelbtini) esančio bendrabučio. Į bendrabutį įėjo per pagrindinį įėjimą. Išėjo per galinį bendrabučio išėjimą. Į jokį kambarį bendrabutyje užėję nebuvo. Leidžiantis laiptais, kaip tik ėjo nukentėjusysis. Nukentėjusįjį sutiko ant laiptų pirmame aukšte. Su nukentėjusiuoju anksčiau pažįstami nebuvo. Nežino, kas jam užėjo, bet jis keletą kartų jam smogė į veidą. Nukentėjusysis užsidengė veidą ir pradėjo eiti atgal. Nukentėjusysis paėjo atgal į koridoriuką ir nukrito, o jis nuėjo prie V. B.. Ką tuo metu veikė T. J. ir V. B., jis nematė. Jis nukentėjusiojo kišenių neapieškojo ir jokio tikslo užvaldyti jo turto neturėjo. T. J. taip pat galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam, tačiau to tvirtinti negali. Išėjus iš bendrabučio ir einant prie mokyklos, T. J. ištraukė telefoną ir jį parodė jam bei V. B.. Supratęs, kad T. J. paėmė jų užpulto žmogaus telefoną, jį perlaužė ir išmetė, taip išreikšdamas nepasitenkinimą T. J. veiksmais, kad jis negalėtų pasinaudoti svetimu turtu, nes jokio susitarimo nukentėjusįjį apvogti ar apiplėšti nebuvo. Apeliantas negali paaiškinti, kodėl užpuolė nukentėjusįjį, tai buvo spontaniški jo veiksmai dėl pavartoto alkoholio. Pripažįsta, kad alkoholinis apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Taip pat pripažįsta, kad suduodamas nukentėjusiajam į veidą, galėjo padaryti ir specialisto nustatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusysis, nors ir tvirtino jautęs, jog apieškomos jo kišenės, tačiau, kas tai darė, nurodyti negalėjo, patvirtino, kad telefonas iš kišenės jam iškrito, o nebuvo ištrauktas. Tokie jo pojūčiai galėjo atsirasti dėl užpuolimo metu patirto streso, baimės. Nukentėjusiojo uošvienė A. R. apklausta kaip liudytoja parodė, kad pats L. Ž. tuoj po įvykio atėjęs pas ją pasakojo, kad jis turėjęs ir piniginę su pinigais bei dokumentais, bet jos niekas nepaėmė. Tačiau teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo L. Ž. užpuolimu buvo siekiama užvaldyti svetimą turtą, t. y. įvykdyti plėšimą. Tokia teismo išvada yra hipotetinio pobūdžio ir pagrįsta tik nukentėjusiojo įsivaizdavimu ir jo paties pojūčiais. Apelianto tvirtinimu, jis jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama užvaldyti nukentėjusiojo turtą, neatliko. Visą laiką su jais buvęs V. B. šių aplinkybių nepatvirtino taip pat.
2.4. Be to, apelianto tvirtinimu, teismas nevertino, kad tiek jis, tiek T. J., vartodami smurtą prieš nukentėjusįjį, galėjo turėti skirtingus tikslus ir paskatas. Šiuo atveju jis veikė iš chuliganiškų paskatų, o T. J. galbūt galėjo turėti tikslą užvaldyti svetimą turtą, tai jis ir padarė. Jis, nematydamas konkrečių T. J. veiksmų paimant nukentėjusiojo telefoną, tam akivaizdžiai nepritardamas, negalėjo būti ir jo bendrininku. Savo nepritarimą T. J. veiksmams jis išreiškė paimto telefono išmetimu. Todėl, apelianto nuomone, jo veikoje yra tik nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymiai.
2.5. Apelianto teigimu, taip pat nebuvo pažeista ir viešoji tvarka, nes konfliktas vyko tik kelias sekundes, niekas paties konflikto, išskyrus dalyvius, nematė, jokių namo gyventojų liudijimų nėra, todėl jo veikoje nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėties. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, jo veiksmai turi būti perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
2.6. Nuteistasis V. G. taip pat nurodo, kad įmokos kvito kopijos patvirtina, jog baudą jis yra sumokėjęs, teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Mano, kad jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo būti pripažinta ne tik tai, kad žala nukentėjusiajam yra atlyginta, bet ir tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos iš jo parodymų, jomis remiasi ir teismas. Tai, kad jis nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, nereiškia kaltės neigimo, nes jis pats sutinka ir pripažįsta, kad padarė nusikaltimą. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis yra jauno amžiaus, pasižada ateityje nenusikalsti, anksčiau paskirtos bausmės atlikimo laikotarpiu savanoriškai atliko 9 mėnesių karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tuo laikotarpiu jokių pažeidimų nepadarė, alkoholinių gėrimų nevartojo. Pats supranta ir teismui pripažino, kad jo elgesio problemos atsiranda, kai išgeria alkoholio, todėl yra tvirtai nusistatęs alkoholinių gėrimų ateityje nevartoti.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Dėl nuteistojo V. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. neneigia, kad keletą kartų sudavė nukentėjusiajam L. Ž. į veidą, tačiau tvirtina, kad nukentėjusiojo kišenių neapieškojo ir užvaldyti jo turto jokio tikslo neturėjo. Supratęs, kad nuteistasis T. J. paėmė jų užpulto žmogaus telefoną, jį perlaužė ir išmetė, taip išreikšdamas nepasitenkinimą nuteistojo T. J. veiksmais.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009).
9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymo aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad V. G., veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju T. J., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą.
10. Ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje, kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistasis V. G. teigė, kad nukentėjusiojo neapiplėšė, jo kišenių neapieškojo, nežino, kas jam užėjo, bet jis smogė nukentėjusiajam L. Ž. iki 5 kartų, taikėsi į galvą. Ką tuo metu veikė nuteistasis T. J. ir V. B., jis nematė. Nukentėjusiajam galėjo pasirodyti, kad jie apieško jo kišenes, bet gal jam buvo patempta už megztinio ar rankų, galėjo užkliūti pirštai (t. 1, b. l. 58–59, 62, t. 3, b. l. 39).
11. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo L. Ž. parodymų nustatyta, kad laiptinėje buvo trys vaikinai, jį užkalbino T. J., pasakė, kad jo laukė. Nukentėjusiajam atsakius, kad kažką sumaišė, vaikinas atsakė, kad laukė tikrai jo, nieko nesakę pradėjo mušti. Pirmasis smūgį į veidą jam sudavė V. G.. Turbūt nuo smūgių jam suklupus, nuriedėjus laiptais, jis buvo mušamas toliau, spardomas kojomis. Kadangi užsidengė veidą rankomis, nematė, kuris kiek smūgių sudavė. Išėjęs į lauką atsitūpė, jį mušė ir toliau, jis užsidengė galvą, veidą. Dar laiptinėje buvo jausmas, kad jam lenda į kišenes. Piniginė buvo vidaus kišenėje, telefonas treninginių kelnių kišenėje, kuri neužsegama. Buvo bandyta įlįsti tik į išorines kišenes. Kai atsitūpė, iškrito telefonas. Jį nustojo mušti, kai kažkuris iš mušusių vaikinų paėmė telefoną (t. 3, b. l. 40). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo L. Ž. parodymų nustatytos analogiškos aplinkybės dėl jo užpuolimo ir sumušimo, kad jį sumušus, buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas. Nukentėjusysis parodė, kad, kai jis nebegalėjo priešintis, užpuolikai apieškojo jo kišenes, iš dešinės kelnių kišenės vienas iš užpuolikų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, jis traukiamas iškrito, užpuolikai jį pasiėmė ir pasišalino. Jis nematė, kuris iš užpuolikų jį apieškojo ir pasiėmė telefoną, nes buvo užsidengęs rankomis veidą (t. 1, b. l. 37–38). Apklaustas papildomai nukentėjusysis L. Ž. patvirtino, kad tikrai juto, kaip jam tikrino kelnių ir striukės išorines kišenes, patikslino, kad, kai jam pasidarė bloga ir jis atsitūpė, iš kelnių kišenės iškrito mobiliojo ryšio telefonas, ir kažkuris iš vaikinų jį paėmė. Kišenės, kurioje buvo telefonas, vaikinai nebuvo spėję apieškoti. Piniginė su pinigais ir dokumentais buvo striukės vidinėje kišenėje. Vaikinai vidinės striukės kišenės tiesiog nepatikrino (t. 1, b. l. 41–42).
12. Nors nuteistasis V. G. tvirtina, kad tikslo apiplėšti nukentėjusįjį L. Ž. neturėjo, tačiau iš nukentėjusiojo L. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų nustatyta, kad sutikus ant laiptų nuteistuosius V. G. ir T. J., T. J. pasakė, kad kaip tik jo laukė, o V. G. sudavė jam smūgį į galvą, po to nukentėjusįjį mušė abu, nuo smūgių jis pargriuvo, nusirito laiptais, kur buvo mušamas toliau, išėjus į lauką, buvo mušamas dar. Dar laiptinėje nukentėjusysis jautė, kad lenda jam į kišenes, tik nematė kuris, nes buvo užsidengęs veidą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu nuteistieji baigė mušti nukentėjusįjį L. Ž. būtent tada, kai kažkuris iš jų paėmė mobiliojo ryšio telefoną. Pažymėtina, kad nuteistieji apieškojo nukentėjusiojo išorines kelnių ir striukės kišenes, todėl pas nukentėjusįjį nerado pinigų tik dėl to, kad jie neapieškojo vidinių kišenių, kur ir buvo piniginė su pinigais. Ir aplinkybė, kad nuteistieji nesurado pas nukentėjusįjį pinigų, visiškai nešalina jų tyčios užvaldyti plėšimo būdu svetimą nukentėjusiojo turtą – šiuo atveju užvaldė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną. Kartu akcentuotina, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog nukentėjusysis L. Ž. būtų pažinojęs nuteistuosius, todėl būtų turėjęs kokį nors pagrindą juos apkalbėti dėl to, kad nuteistieji ne tik jį sumušė, ką patvirtina ir patys nuteistieji, bet ir apieškojo jo kišenes. Juolab, kad pinigų nuteistieji nesurado ir nepaėmė. Tačiau nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistieji apieškojo būtent išorines, o ne vidines jo rūbų kišenes, todėl piniginės su pinigais ir nerado.
13. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis V. G. parodė, kad jis nukentėjusiojo telefoną pamatė einant prie mokyklos, kai nuteistasis T. J. ištraukė jį ir parodė. Dėl to, kad T. J. paėmė telefoną, jis buvo nepatenkintas, todėl jį perlaužė ir išmetė (t. 3, b. l. 39). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. G. parodė, kad jis matė, kaip telefonas iškrito iš nukentėjusiojo kišenės, kad T. J. jį pakėlė nuo žemės (t. 1, b. l. 62).
14. Teisiamajame posėdyje nuteistasis T. J. parodė, kad jis dėl girtumo neprisiminė, ar tikrino nukentėjusiojo kišenes ar netikrino. Pažymėtina, kad nuteistasis T. J. parodė, jog jis būtent iš nuteistojo V. G. sužinojo, kad jis (T. J.) paėmė telefoną (t. 3, b. l. 39–40). Atkreiptinas dėmesys, kad tokie nuteistojo T. J. parodymai visiškai neprieštarauja paties nuteistojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad įvykio vietoje jis (V. G.) matė, kaip telefonas iškrito iš nukentėjusiojo kišenės, kad nuteistasis T. J. jį pakėlė nuo žemės ir paėmė (t. 2, b. l. 62), ir akivaizdu, kad nuteistasis V. G. tokiems T. J. veiksmams visiškai pritarė, savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo nepareiškė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistieji patys pripažino, jog abu mušė nukentėjusįjį, nukentėjusysis L. Ž. parodė, kad jo kišenės buvo apieškomos, kai jis mušamas negalėjo priešintis, abu nuteistieji baigė jį mušti būtent tada, kai kažkuris iš jų paėmė mobiliojo ryšio telefoną. Nagrinėjamu atveju nuteistieji abu mušdami nukentėjusįjį, t. y. būdami kartu, neabejotinai turėjo matyti ir vienas kito veiksmus, t. y., jei nukentėjusiojo kišenes apieškojo vienas iš nuteistųjų, šį veiksmą matė ir kitas nuteistasis bei tam pritarė. Be to, sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).
15. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistojo V. G. nurodytą aplinkybę, jog jis sužinojo apie iš nukentėjusiojo pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną tik prie mokyklos, todėl telefoną sulaužė ir išmetė supykęs ant T. J. dėl to, kad šis paėmė telefoną, paneigia teisiamajame posėdyje duoti liudytojo V. B. parodymai. Iš jų nustatyta, kad jis (V. B.) matė nuteistojo T. J. rankoje telefoną, tačiau T. J. nesakė, iš kur telefonas, nuteistieji nieko nekalbėjo, jis galvojo, kad telefonas T. J., o V. G. telefoną sulaužė ir išmetė. Tačiau ne dėl to, kad, nuteistojo V. G. teigimu, jis supyko, jog nuteistasis T. J. jį pagrobė, bet dėl to, kad patikrinus telefoną, ar jis veikia, šis užsiblokavo (t. 3, b. l. 63–64). Be to, tai, kad T. J. nesakė, iš kur telefonas, ir apskritai nuteistieji nekalbėjo apie įvykį, o V. G. paėmęs telefoną, telefonui neveikiant, jį sulaužė ir išmetė, taip pat nepaneigia to, kad V. G. ne paėjus prie mokyklos, kur kartu buvo ir V. B., bet dar prieš paimdamas telefoną iš nuteistojo T. J. rankų patikrinimui, aiškiai žinojo, kad mobiliojo ryšio telefonas priklausė nukentėjusiajam. Kartu ši aplinkybė patvirtina V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl to, kad jis įvykio vietoje matė, kaip telefonas iškrito iš nukentėjusiojo kišenės, kad nuteistasis T. J. jį pakėlė nuo žemės ir paėmė.
16. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama V. G. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei dėl plėšimo įrodyti. Nagrinėjamu atveju abiejų nuteistųjų pavartotas smurtas prieš nukentėjusįjį L. Ž., tokiu būdu atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, jo kišenių apieškojimas, kai abu nuteistieji buvo kartu ir vienas kito veiksmams pritarė, abiejų nuteistųjų pasišalinimas iš įvykio vietos paėmus nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną parodo, kad abiejų nuteistųjų tyčia buvo nukreipta į svetimo turto užvaldymą, jų abiejų veiksmai apiplėšiant nukentėjusįjį buvo bendri. Todėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžiu V. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai, jo nusikalstama veika teisingai įvertinta kaip plėšimas, padarytas bendrininkų grupe su T. J..
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. mano, kad turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad jis nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, nereiškia kaltės neigimo.
18. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2013, 2K-212/2013, 2K-352-511/2015, 2K-119-689/2020).
19. Nagrinėjamu atveju, nors nusikaltimu padarytos žalos atlygintos, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti nuteistojo V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
20. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog V. G. neneigė pavartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. Ž., tačiau nuteistasis visiškai nerodė pastangų atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, bandė teisintis, kad veika padaryta tik dėl suvartoto per didelio kiekio alkoholio. Šiuo atveju nuteistasis V. G. pripažino tik tą aplinkybę, kuri objektyviai nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 31 d. specialisto išvada (t. 1, b. l. 32). Nuteistasis ir apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, teigdamas, jog suduodamas nukentėjusiajam į veidą, galėjo padaryti specialisto nustatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo L. Ž. parodymų nustatyta, kad nuteistojo tėvai atlygino jam padarytą žalą, tačiau patys nuteistieji jo neatsiprašė. Pažymėtina, kad nuteistajam V. G. suteikus paskutinį žodį V. G. ir jo metu nukentėjusiojo neatsiprašė, teigė, kad gailisi padaręs nusikaltimą, tačiau labiau apgailestavo dėl pasekmių jam pačiam. Todėl šiuo atveju nuteistojo V. G. prisipažinimas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o, atsižvelgus į aptartas aplinkybes, neva jo atgaila vertintina kaip deklaratyvi.
21. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas.
Dėl nuteistajam V. G. paskirtos bausmės
22. Apeliaciniu skundu nuteistais V. G. prašė, jo nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, sušvelninti paskirtą bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir nuosprendžio vykdymą atidėti, t. y. prašymas sušvelninti paskirtą bausmę buvo tiesiogiai susijęs su prašymu perkvalifikuoti nuteistojo veiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo V. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. G. bausmę pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į nuteistajam skirtinos bausmės individualizavimui visas reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Paskirta laisvės atėmimo bausmė ir nustatytas jos dydis atitinka bausmės tikslus, yra proporcingas padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumui, todėl teisinga. Apeliaciniame skunde jokių argumentų, reikšmingų nuteistajam V. G. skirtinos bausmės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį individualizavimui ir bausmės dydžio nustatymui, į kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs, nenurodė. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. nurodo, kad anksčiau paskirtos bausmės atlikimo laikotarpiu savanoriškai atliko 9 mėnesių karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tuo laikotarpiu jokių pažeidimų nepadarė, alkoholinių gėrimų nevartojo. Tačiau aplinkybę, kad karinės tarnybos Lietuvos kariuomenėje atlikimo metu nuteistasis V. G. nepadarė jokių pažeidimų, nevartojo alkoholinių gėrimų, paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo nustatyta, kad V. G. 2018 m. gruodžio 28 d., 2019 m. kovo 30 d. nutarimais nubaustas būtent už 2019 m. kovo 30 d., 2018 m. spalio 27 d. alkoholinių gėrimų vartojimą neturint 20 metų (t. 2, b. l. 3–7). Be to, pažymėtina, kad nors V. G. yra jauno amžiaus, tačiau nuteistas jau trečią kartą už tyčinių nusikalstamų veikų darymą.
23. Skundžiamu nuosprendžiu V. G. nuteistas galutine subendrina ketverių metų laisvės atėmimo bausme. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
24. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu V. G. jau buvo teistas už kvalifikuoto plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimo metu jis padarė ne tik analogišką nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, bet, nepraėjus nė dviem mėnesiams po to, kai buvo nuteistas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu, bausmės vykdymo atidėjimo metu padarė ir viešosios tvarkos pažeidimą, už kurį buvo nuteistas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu bauda. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kad jis yra linkęs nusikalsti, nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistojo V. G. apeliacinio skundo argumentu, kad jis Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 1800 Eur dydžio baudą yra sumokėjęs. Šį faktą patvirtina ne tik nuteistojo V. G. prie apeliacinio skundo pridėtas įmokos kvitas, bet ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys. Iš jų nustatyta, kad nuteistasis V. G. paskirtą 1800 Eur baudą sumokėjo jau 2018 m. gruodžio 17 d. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu V. G. paskirtą bausmę subendrino ir su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 1800 Eur dydžio bauda. Ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina, kadangi nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, turėjo būti subendrinta tik su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, t. y. prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridedant pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendį neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį.
26. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, prie naujuoju nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir visa bauda pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų teismo 2018 m. lapkričio 2 d. baudžiamąjį įsakymą, ir V. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 36 MGL, tai yra 1800 eurų bauda, bei bausmės baudos pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėti neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. birželio 18 d. nuosprendį, ir V. G. paskirti galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.