- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-08
- Bylos Nr.
- AS-300-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00142-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Fucus statyba“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija FUCUS statyba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fucus statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fucus statyba“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fucus statyba“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimus Nr. (23.24.08)-327-9703 ir Nr. (23.24.08)-327-9704.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti išieškojimo veiksmus pagal Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-8721 ir 2018 m. vasario 20 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-28915.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad 2018 m. sausio 15 d. bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų tiesiogiai kyla iš pareiškėjo ginčijamų Inspekcijos viršininko 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimų. Pažymėjo, jog turi finansinių sunkumų, o priverstinio išieškojimo veiksmai suponuoja dar didesnius nuostolius, dėl jų pareiškėjas negali vykdyti ūkinės–komercinės veiklos, atsiskaityti su tiekėjais, darbuotojais. Priverstinio išieškojimo veiksmai daro bendrą žalą visai bendrovės veiklai, jei išieškojimas nebus sustabdytas, bendrovė ir toliau patirs žalą, kuri bus sunkiai pataisoma ar išvis nepataisoma ateityje, nes pareiškėjas taps nemokus. Be to, tęsiant priverstinio išieškojimo veiksmus, taps neįmanomu arba pasunkės teismo sprendimo įvykdymas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Teismas nurodė, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Ginčas šioje administracinėje byloje vyksta ne dėl Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-8721 bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-28915 nurašyti atitinkamas mokestinės nepriemokos sumas, bet dėl Inspekcijos viršininko 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimų Nr. (23.24.08)-327-9703 ir Nr. (23.24.08)-327-9704, kuriais mokesčių administratorius nusprendė nutraukti mokestinės paskolos sutartis. Atsižvelgdamas į tai, kad teisme ginčas dėl nurodymų, kuriais remiantis yra pagrindas išieškoti mokestinę nepriemoką, nėra nagrinėjamas, minėti nurodymai yra galiojantys, teismas sprendė, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal nurodymus, kurie nėra ginčijami teisme.
II.
Pareiškėjas UAB „Fucus statyba“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo argumentus, analogiškus išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su administracinėje byloje nagrinėjamais UAB „Fucus statyba“ pareikštais reikalavimais dėl Inspekcijos viršininko 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimų panaikinimo. Todėl ginčijami sprendimai bei prašymas sustabdyti išieškojimą turėtų būti sprendžiamas šioje administracinėje byloje, taip užtikrinant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus. Pareiškėjo įsitikinimu, iš jo išieškomos sumos dydis (2 195 841,15 Eur) savaime pagrindžia šios prievolės įvykdymo sudėtingumą, todėl neturėtų būti ginčo dėl to, kad sumokėjęs šią sumą pareiškėjas atsidurtų sunkioje finansinėje padėtyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad nesustabdžius išieškojimo veiksmų būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, neįrodė aplinkybių, kurios, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas remiasi tik prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo finansinę padėtį ir kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų tiesiogiai kyla iš pareiškėjo ginčijamų Inspekcijos viršininko 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimų, taip pat tuo, jog dėl priverstinio išieškojimo labai pablogės įmonės finansinė padėtis, ji patirs nuostolių, negalės vykdyti ūkinės–komercinės veiklos, atsiskaityti su tiekėjais, darbuotojais, taps nemoki. Atskirajame skunde pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad iš jo išieškomos sumos dydis savaime pagrindžia, kad sumokėjęs šią sumą pareiškėjas atsidurtų sunkioje finansinėje padėtyje.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Kaip minėta, prašymą sustabdyti priverstinį išieškojimą pareiškėjas iš esmės grindžia finansine bendrovės būkle bei būsimais nuostoliais ir nemokumu, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų – nedetalizavo, kokia bendrovės finansinė būklė ir įsipareigojimai tiekėjams bei darbuotojams yra dabar, kokio dydžio nuostolius ji galimai patirs dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo pagal Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymus, kaip šie nuostoliai buvo apskaičiuoti. Pareiškėjo argumentai, kad iš jo išieškomos sumos dydis savaime pagrindžia šios prievolės įvykdymo sudėtingumą, vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjui nepateikus duomenų apie savo finansinę būklę teismas neturi galimybės įvertinti, kokią pareiškėjo finansinių įsipareigojimų dalį sudaro minėtais Inspekcijos nurodymais priverstinai išieškoma mokestinės nepriemokos suma.
Nagrinėjamu atveju atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad Inspekcijos viršininko 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimai dėl mokestinės paskolos sutarčių nutraukimo ir prašymas sustabdyti išieškojimą pagal 2018 m. sausio 15 d. bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymus nurašyti mokestines nepriemokas turėtų būti sprendžiamas šioje administracinėje byloje, taip užtikrinant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Ginčas administracinėje byloje kilo ne dėl Inspekcijos sprendimų išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto atitinkamas sumas, bet dėl Inspekcijos 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimų Nr. (23.24.08)-327-9703 ir Nr. (23.24.08)-327-9704 nutraukti mokestinės paskolos sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje Nr. I-1484-281/2018 ginčas dėl sprendimų, pagal kuriuos gali būti išieškoma mokestinė nepriemoka, nėra nagrinėjamas, nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal sprendimus, kurie minėtoje administracinėje byloje nėra ginčijami. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-383-556/2016, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-438/2017). Juo labiau, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog skundais dėl Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-8721 bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-28915 pareiškėjas yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, šie skundai yra priimti, dėl jų užvestos administracinės bylos Nr. I-2380-281/2018 ir Nr. I-2740-764/2018, kuriose spręsti ir pareiškėjo prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – išieškojimo pagal Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymus sustabdymo.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdyti išieškojimą pagal Inspekcijos 2018 m. sausio 15 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-8721 bei 2018 m. vasario 20 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-28915. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fucus statyba“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.