Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog šešių Inspekcijos sprendimų pagrindu iš pareiškėjo Inspekcijos išieškoma suma yra 459 844,55 Eur. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas susidūrė su reikšmingais finansiniais sunkumais – 2014 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo ūkyje kilo gaisras, kurio metu sunaikintos kiaulidės, žemės ūkio įrenginiai, žemės ūkio technika ir gyvuliai. Dėl kilusio gaisro pareiškėjas negalėjo gauti numatytų pajamų, o taip pat patyrė išlaidų, susidarė įsiskolinimai, įskaitant ir įsiskolinimą Inspekcijai. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis stengiasi stabilizuoti susidariusią padėtį, yra sudaręs taikos sutartį su Panevėžio kredito unija dėl atsiskaitymo pagal paskolos sutartis, taip pat dalimis atsiskaitinėja su kitais kreditoriais.

II.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nekvestionuoja, jog skundas prima facie yra pagrįstas. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kiek pinigų Inspekcijai pavyko išieškoti per laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą nėra reikšminga, be to, atsakovo pateikta informacija nėra tiksli, nes pareiškėjas per minėtą laikotarpį yra sumokėjęs 64 705,43 Eur. Pareiškėjo teigimu, esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kokią realią žalą jam gali padaryti priverstinis mokestinių nepriemokų išieškojimas iš pareiškėjo turto neišsprendus byloje kilusio ginčo. Pareiškėjas paaiškina, kad jis turi turto ir galimybių stabilizuoti savo finansinę padėtį, tačiau turi ir finansinių sunkumų, jam labai trūksta apyvartinių lėšų bei lėšų, kuriomis galėtų iš karto padengti kreditorių reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, jog deda maksimalias pastangas, kad suvaldytų ūkį ištikusią krizę, sudarė taikos sutartis su dalimi kreditorių, tarp jų su didžiausiu kreditoriumi – Panevėžio kredito unija, kuris sutiko atleisti pareiškėją nuo daugiau nei 3,5 mln. Eur įsipareigojimų, jei pareiškėjas iki 2017 m. gruodžio 15 d. sumokės 588 000 Eur. Kitu atveju, ūkis bankrutuos ir nei Inspekcija, nei kiti kreditoriai skolų nebeatgaus. Pareiškėjas pažymi, kad deda pastangas 1 mln. Eur kreditui, kuris refinansuotų paskolos dalį bei įsiskolinimus Inspekcijai, gauti, tuomet skola Inspekcijai būtų padengta nedelsiant. Pareiškėjo teigimu, Inspekcijos pradėtas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas nesulaukus teismo sprendimo padarys neatitaisomą žalą pareiškėjui ir nulems jo bankrotą. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju egzistuoja būtinumas laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sureguliuoti ginčo teisinius santykius, nes priešingu atveju bylos nagrinėjimas bus beprasmis ir palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas taps nebeįgyvendinamu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prievolės Inspekcijai įvykdymas bent iš dalies yra užtikrintas pareiškėjo nekilnojamojo turto hipoteka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalies, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal Inspekcijos 2016 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-112860, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196834; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-120763, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196833; 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-149230, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196832; 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-248283, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196831; 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą (23.31-08) 467-191174, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196830; 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-116778, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196829.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus panaikinti Inspekcijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5310 ir grąžinti mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo klausimą Inspekcijai svarstyti iš naujo, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Tikrinamu atveju mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pažymėtina, kad ginčas administracinėje byloje vyksta ne dėl Inspekcijos sprendimų išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto atitinkamas sumą, bet dėl Inspekcijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-5310, kuriuo mokesčių administratorius nusprendė neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos. Atsižvelgiant į tai, kad teisme ginčas dėl sprendimų, kuriais remiantis yra pagrindas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nėra nagrinėjamas, minėti sprendimai yra galiojantys, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal sprendimus, kurie nėra ginčijami teisme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2016 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-383-556/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pritaikė procesines teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalis, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, keistina netenkinant pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, sustabdytas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal šiuos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimus: 1) 2016 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-112860, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196834; 2) 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-120763, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196833; 3) 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-149230, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196832; 4) 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-248283, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196831; 5) 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą (23.31-08) 467-191174, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196830; 6) 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-116778, pakeistą 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-196829, pakeisti netenkinant pareiškėjo A. Č. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nutartis neskundžiama.