Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-454/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-25
Bylos Nr.: 2A-454/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Ieškovas: G. B.
Atsakovas: BUAB „Zonula“, E. P.
Trečiasis asmuo: J. M., Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS(S)NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-558-513/2013 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovams BUAB „Zonula“ ir E. P., tretieji asmenys J. M. ir Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarė V. K., dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

E. P. ir UAB „Zonula“, atstovaujama direktoriaus J. M., 2009 m. vasario 19 d. sudarė notarinę paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Zonula“ suteikta 544 000 Lt paskola, kurią bendrovė privalėjo grąžinti iki 2010 m. vasario 19 d., atliekant kas mėnesį paskolos grąžinimo mokėjimus pagal grafiką (1 t., 9-12 b. l.). Prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimui šalys sudarė hipoteką – įkeitė įmonei priklausantį statinį–dirbtuves, esantį adresu Liepų g. 54, Klaipėdoje, ir nuomos teisės į 0,293 ha žemės sklypo, kuriame yra pastatas (1 t., 15-18 b. l.), ir įregistravo Hipotekos registre.

Tą pačią 2009 m. vasario 19 d. UAB „Zonula“, atstovaujama J. M., ir G. L. sudarė rašytinę paskolos sutartį pagal kurią UAB „Zonula“ paskolino G. L. 400 000 Lt iki 2010 m. vasario 19 d. (1 t., 154 b. l.), buvo išrašytas kasos išlaidų orderis šiai sumai (1 t., 194 b. l.), tačiau šių dokumentų originalų byloje nėra.

2009 m. vasario 23 d. įmonė kasos išlaidų orderiu E. P. grąžino 12 000 Lt pagal paskolos sutartį (1 t., 92 b. l.), o 2009 m. balandžio 24 d. pavedimu grąžino dar 5 998 Lt (t. 1, b. l. 93). UAB „Zonula“ pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus E. P. ir nevykdė sąlygų, numatytų paskolos sutartyje – grąžinti visą paskolą. 2009 m. birželio 10 d. E. P. įspėjo įkeisto daikto savininkę UAB „Zonula“, tačiau pastarajai neįvykdžius kreditoriaus reikalavimų dėl skolos grąžinimo, E. P. kreipėsi į hipotekos teisėją su prašymu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismas 2009 m. liepos 30 d. areštavo įkeistą turtą ir įspėjo UAB „Zonula“, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių (1 t., 69-70 b. l.). Įmonė per nustatytą terminą skolos negrąžino, tad buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. 2009 m. rugsėjo 9 d. priimta nutartis parduoti įkeistą turtą iš varžytynių (t. 1, b. l. 96), taip pat perduoti nuomos teisę į žemės sklypą, kuriame randasi turtas (1 t., 97-98 b. l.).

Ieškovas G. B. ir UAB „Zonula“ 2009 m. spalio 14 d. sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Zonula“ įsipareigojo parduoti ieškovui G. B. už 650 000 Lt įkeistą E. P. turtą – statinį-dirbtuves, unikalus Nr. 2195-3001-3116, esantį adresu Liepų g. 54, Klaipėdoje, ir nuomos teises į 0,293 ha žemės sklypą, kuriame yra šis pastatas (1 t., 24 b. l.). Sudarant preliminarią sutartį ieškovas avansu sumokėjo UAB „Zonula“ 50 000 Lt (1 t., 25 b. l. ), o 2010 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo dar 100 000 Lt (1 t., b. l. 26, 27).

Žemesnės instancijos teismas

2009 m. lapkričio 6 d. E. P. prašė panaikinti įkeisto turto areštą, nes skolininkas grąžino dalį skolos ir visiškam atsiskaitymui turtas bus įkeistas antriniu įkeitimu bankui (1 t., 99-100), prašymas 2009 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimis buvo patenkintas (1 t., 101–102 b. l.). 2009 m. gruodį trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarė V. K. atsakovo E. P. prašymu paruošė sutikimo projektą dėl įkeisto daikto pardavimo ir antrinio įkeitimo Nordea B. F. Pcl Lietuvos skyriui (1 t., 182 b. l.). Nurodytas bankas 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo priėmęs sprendimą suteikti G. B. 115 848,01 eurų kreditą turto pirkimui (t. 2, b. l. 33, CPK 179 str. 1 d.). Iš naujo išieškojimo iš įkeisto daikto procesas prasidėjo atsakovo E. P. 2010 m. vasario 22 d. pareiškimu (1 t., 103–110 b. l.).

2011 m. balandžio 26 UAB „Zonula“ Klaipėdos apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla pagal kreditoriaus G. B. pareiškimą (1 t., 31 b. l.), o 2011 m. rugsėjo 11 d. ir 2011 m. lapkričio 02 d. nutartimis patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų kreditiniai reikalavimai, iš jų 150 000 Lt G. B. ir 633 724 Lt E. P. (1 t., 73-74 b. l.). 2011 m. lapkričio 2 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto procedūrų vykdymo eigoje BUAB „Zonula“ kreditorių susirinkimo nutarimu įkeistas turtas buvo parduodamas iš varžytynių, jo nepardavus – 2012 m. vasario 29 d. turto priėmimo–perdavimo aktu buvo perduotas E. P. (t. 2, b. l. 32). 2012 m. kovo 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi E. P. išbrauktas iš BUAB „Zonula“ kreditorių sąrašo (bankroto byla Nr. B2-560-513/2012). 2012 m. rugsėjo 6 d. įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nutartis įsiteisėjo 2013 m. sausio 24 d. (bankroto byla Nr. B2-290-513/2013).

Šalies argumentai

Ieškovas 2012 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas: pripažinti 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutartį, not. reg. Nr. 789, sudarytą tarp atsakovų UAB „Zonula“ ir E. P. negaliojančia ir niekine nuo jos sudarymo momento; pripažinti 2012 m. vasario 29 d. turto priėmimo-perdavimo aktą tarp E. P. ir BUAB „Zonula“ negaliojančiu ir niekiniu nuo jo sudarymo momento; taikyti restituciją ir grąžinti BUAB „Zonula“ gamybinį pastatą, unikalus Nr. 2195-3001-3116, esantį Liepų g. 54, Klaipėdoje, ir žemės nuomos teisę į 0,293 ha žemės sklypą, kurio bendras plotas 1,7809 ha, unikalus Nr. 2101-0003-0271, adresu Liepų g. 54, Klaipėdoje. Nurodė, kad 2009 m. vasario 19 d. sutartis tarp bendrovės ir E. P. buvo sudaryta tik dėl akių, neturint jokio tikslo sukurti jokių realių paskolos teisinių santykių, jokie pinigai įmonei niekada nebuvo paskolinti (CK 1.86 straipsnis), o sutartis sudaryta tik siekiant pridengti įmonės vadovų ir E. P. daromą nusikalstamą veiką, t. y. siekiant šį turtą perduoti E. P., kad bankroto atveju, išvengti į įmonės turtą nukreipto išieškojimo kitų kreditorių naudai. Sutarties fiktyvumą patvirtina tai, jog įmonė neturi jokių dokumentų ar duomenų apie realiai gautą paskolą ir jos panaudojimą. Bankroto administratoriui buvo perduoti tik bendrovės įstatai ir antspaudas, dėl apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo FNTT 2011 m. rugpjūčio 22 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 223 str. 1 d. Nuo 2009 m. UAB „Zonula“ nebeteikė finansinių ataskaitų, ėmė slėpti finansinę padėtį, taip pat neaišku kokiu tikslu bendrovė paėmė paskolą, kurios dydis 3,4 karto viršijo jos įstatinį kapitalą, be to šių paskolos sutarties gautų pinigų nedeklaravo ir niekur jos neparodė. Atsakovų suplanuotas turto pasisavinimas buvo įgyvendintas, nes nepavykus turtą viešai parduoti, jis buvo perduotas E. P., nors jis realiai jokių pinigų įmonei neskolino ir neturėjo teisėtos ir galiojančios reikalavimo teisės. Paskolos sutartis buvo tik priedanga turto pasisavinimui, ja nesiekta realiai skurti teisinių santykių. Tai patvirtina ir preliminari sutartis, kuria įmonė susitarė parduoti pastatą ieškovui G. B. ir perleisti nuomos teisė į žemės sklypą. Jeigu sutartis nebūtų buvusi fiktyvi, įmonė negalėtų prisiimti tokių įsipareigojimų be rašytinio įkaito turėtojo sutikimo. 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutartis, kurios turinį sudaro nusikaltimo (turto pasisavinimo, sukčiavimo) pėdsakų slėpimas, yra niekinė ir negaliojanti, kaip prieštaraujanti viešėjai tvarkai ir gerai moralei (LR CK 1.81 str. 1 d.). Negaliojančio sandori sukelti padariniai turi būti panaikinti ir grįžtama į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Dėl pasakyto E. P. patvirtintas kreditorinis reikalavimas 633 724 Lt sumai turi būti tikslinamas, t. y. atmestas kaip nepagrįstas, ir 2012 m. vasario 29 d. priėmimo-perdavimo aktas pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Sandorį, pagal kurį E. P. gavo pastatą, pripažinus negaliojančiu ab initio, turi būti taikoma restitucija ir turtas grąžintas įmonei.

Atsiliepimas

Atsakovo bankrutavusios UAB „Zonula“ bankroto administratorius pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įmonėje buvo susiklosčiusi praktika, kad piniginės lėšos įmonei buvo perduodamos grynaisiais per vadovus, ką patvirtina ir ieškovo per du kartus sumokėti 150 000 Lt pagal preliminarią sutartį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad paskola įmonėje buvo gauta. E. P. kreditinis reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, kurios ieškovas neginčijo, ieškovas reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo pateikė tik po to, kai vykdant bankroto procedūras įkeistas turtas buvo perduotas hipotekos kreditoriui E. P.. Byloje esanti paskolos sutartis buvo patvirtinta notariškai, pats įmonės direktorius raštu patvirtino pinigų perdavimo faktą, kas patvirtina, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai. Ieškovas G. B. nepareiškė jokių reikalavimų dėl sudarytų hipotekos (įkeitimo) lakštų, kurių pagrindu atsakovui E. P. atsirado įkeitimo teisė. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą (1 t., 46–47 b. l.).

Atsakovas E. P. su ieškiniu nesutiko nurodydamas, jog ieškinys grindžiamas tik ieškovo samprotavimais, neparemtais įrodymais, o pinigus jis perdavė UAB „Zonula“ direktoriui J. M.. Pinigų neparodymas įmonės apskaitoje nereiškia, kad atsakovas pinigų įmonei neperdavė. Atsakovas nėra atsakingas už įmonės veiksmus apskaitant bei panaudojant paskolintus iš jo pinigus. Įmonė dalį paskolos jam grąžino, taip patvirtindama sandorio realumą. Paskolos sudarymo metu įmonė skolų neturėjo, jokių kreditorinių reikalavimų į ją nukreipta taip pat nebuvo, todėl neaišku nuo ko įmonė tariamai įkeitimu bandė apsaugoti savo turtą. Dėl paskolos grąžinimo E. P. kreipėsi į hipotekos teisėją 2009 m. liepos 28 d., nes įmonė nevykdė įsipareigojimo grąžinti paskolą pagal grafiką. E. P. nebuvo preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, todėl už šios sutarties sudarymą ir vykdymą neatsakingas. E. P. neprieštaravo įkeisto turto pardavimui ieškovui, pats kreipėsi į teismą dėl arešto panaikinimo, kadangi taip siekė atgauti savo paskolintus pinigus, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių sandoris neįvyko. Tuomet atsakovas buvo priverstas pakartotinai kreiptis dėl supaprastinto išieškojimo iš įkeisto turto procedūros pradėjimo. Kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti dar 2011 m. rugsėjo 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi. Ieškovas G. B. buvo tos bylos dalyviu, tačiau pripažino atsakovo reikalavimo teisę ir teismo nutarties neskundė. Vėliau jo reikalavimas buvo tikslinamas kita teismo nutartimi. Tokiu būdu UAB „Zonula“ skolą atsakovui yra patvirtinta net dviems teismų sprendimais (Hipotekos skyriaus ir Klaipėdos apygardos teismo), todėl ieškinys nepagrįstas. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, paskirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu (1 t., 87–91 b. l.).

Trečiasis asmuo notarė V. K. su ieškiniu nesutiko, nes ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių sutartis negalėtų būti tvirtinama (1 t. 1, 79-80 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais ir konstatavo, jog E. P. ir UAB „Zonula“ sudarant ginčijamą paskolos sutartį, ieškovas G. B. dar nebuvo įmonės kreditorius ir šis sandoris nepažeidė ir negalėjo pažeisti jo teisių ir teisėtų interesų, priešingai, G. B. pats su UAB „Zonula“ laisva valia sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjo 150 000 Lt avansą tuo metu, kai UAB „Zonula“ paskolos sutartimi nustatyta tvarka jau nevykdė savo įsipareigojimų E. P. ir pastarasis įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Turtas preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo areštuotas ir priimta nutartis jį parduoti iš varžytynių už skolą. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas G. B., tiek atsakovas E. P. yra verslininkai, užsiimantys verslu ir veikiantys savarankiškai, savo rizika, savo vardu ir savo sąskaita, todėl preziumuojama, kad jie geriau nei kiti asmenys išmano rinkos dėsnius ir pagal juos veikia, geba atrasti, įvertinti pasiūlą ir paklausą bei sujungti poreikių turinčius ir juos tenkinančius subjektus, turi patirties, išmano ar turi išmanyti ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, paskolos ir kitų sandorių sudarymo ypatumus. Pažymėjo, kad ieškovas tuo pačiu adresu 2012 m. balandžio 16 d. įsigijo gamybinį pastatą (1 t. 1, 22–23 b. l., CPK 179 str. 3 d., 182 str. 1 p.). Faktas, kad UAB „Zonula“ vertėsi patalpų nuoma ir turėjo finansinių sunkumų, nekliudė jai planuoti ir vystyti savo veiklą, ieškoti finansavimo šaltinių ir imtis kitos veiklos, kitų įstatymuose nustatytų kliūčių ir draudimų sudaryti ginčijamą paskolos sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą nenustatyta. Bankrotas tyčiniu pripažintas dėl įmonės vadovo ir kitų asmenų veiksmų paėmus paskolą, o ne dėl paskolos sandorio sudarymo. Byloje nėra įrodymų, kad paskolos sudarymo metu UAB „Zonula“ buvo nemoki (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d.). Faktai, kad paskolos sutartyje nenumatytos palūkanos, o tik netesybos, kad hipotekos kreditorius turėjo siekį paskolos negrąžinimo atveju perimti turtą, nėra pagrindas laikyti sandorius prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei, bei teigti, kad sandoris sudarytas dėl akių, nes šalys sutartimi nustatė itin griežtus paskolos gavėjo įsipareigojimus, apribojančius galimybes be išankstinio hipotekos kreditoriaus rašytinio sutikimo atlikti tam tikrus veiksmus (sutarties 6.2, 7.1 p.). Hipotekos kreditoriaus atveju kiekvienas asmuo, suteikiantis hipoteka užtikrintą paskolą, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį paskolos negrąžinimo atveju patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto ar jį perimti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo ir tai, kad hipotekos kreditorius buvo pasiruošęs duoti sutikimą parduoti turtą, tačiau sandoris neįvyko ir priverstinis išieškojimas buvo tęsiamas, kol nebuvo iškelta bankroto byla pagal ieškovo G. B. ieškinį. Teismas taip pat pažymėjo, kad įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais nustatyta ir įrodyta, kad atsakovo E. P. kreditinis reikalavimas ir, atitinkamai BUAB „Zonula“ skolinis įsipareigojimas, yra 633 724 Lt ir šio skolinio įsipareigojimo įvykdymas užtikrintas hipoteka – nekilnojamojo daikto įkeitimu (CK 4.170 str. 1 d.). Ieškovas šio sandorio net neginčija, kaip neginčijo ir atsakovo E. P. kreditinio reikalavimo UAB „Zonula“ bankroto byloje, nors tokią teisę turėjo, nes jo kreditinis reikalavimas yra 150 000 Lt (Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 6 d.). Taigi BUAB „Zonula“ skolos ieškovui faktas, jos pagrindas, dydis ir sudėtis yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir šis klausimas šioje byloje iš naujo nekvestionuotinas. Aplinkybės, kad paskolinti pinigai buvo perduoti kitiems asmenims, nekeičia paskolinių teisinių santykių. Paskolos sandoris įvyko, paskola buvo užtikrinta hipoteka, įkeisto turto pardavimas vyko Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka kreditorių sprendimu, dvejose varžytynėse nepardavus įkeistą turtą 2012 m. vasario 29 d. priėmimo–perdavimo aktu perėmė hipotekos kreditorius atsakovas E. P. (Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 6 d.). Aplinkybes, kad buvęs įmonės vadovas trečiasis asmuo J. M. galbūt apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ar atliko kitus neteisėtus veiksmus, teismas pripažino neturinčiomis įrodomosios reikšmės šioje byloje ir nekeičiančiomis paskolos sandorio teisėtumo, nes įmonės vadovo turtinės atsakomybės klausimai nagrinėjami kitose bylose.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas G. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad ginčo paskolos sutartis nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovo teisių, nes ieškovas įmonės kreditoriumi tapo jau po ginčo paskolos sutarties pasirašymo. Teisė kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės sandorių nuginčijimo nėra tik išimtinė bankroto administratoriaus teisė, todėl ja gali naudotis ir bendrovės kreditoriai, gindami galimai pažeistus savo interesus ir teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-329/2006). UAB „Zonula“ negavusi jokių pinigų iš E. P. ir savo veikloje jokių pinigų nepanaudojusi (nes pinigai buvo perduoti G. L.), vis tik įkeitė visą savo turtą E. P., tačiau bankroto administratorius pats neinicijavo teisminio proceso ir neginčijo šios sutarties, kuri prieštaravo bendrovės veiklos tikslams ir vėliau sudarė pagrindą bendrovei bankrutuoti. Bankroto administratoriui neginant nei BUAB „Zonula“ interesų, nei kreditorių interesų, ieškovas buvo priverstas savarankiškai ginti savo teise ir reikšti teisme nagrinėjamą ieškinį.

2. Ginčijama sutartimi nebuvo siekiama sukurti jokių realių paskolos teisinių santykių, nes bendrovei jokie pinigai niekada nebuvo paskolinti, o buvo siekiama tik įkeisti įmonės turtą, kad vėliau šis turtas atitektų E. P. ir į šį turtą ieškojimo negalėtų nukreipti kiti kreditoriai. Teismas nevertino bankroto byloje esančių duomenų, kad įmonės bankrotą nulėmė tyčiniai bendrovės vadovybės veiksmai pasirašant realiai įmonei nenaudingas sutartis. Ginčijamos sutarties notarinė forma nereiškia, jog pinigai buvo perduoti bendrovei, o byloje esantis 2009-02-20 kasos pajamų orderis neįrodo realaus pinigų egzistavimo ir perdavimo fakto.

3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojų skirtingų parodymų įvertinimo (liudytojai J. M. ir G. L. teigė kad buvo perduota 400 000 Lt, o ne 544 000 Lt), iš sprendimo negalima suprasti, kiek teismas laiko, kad E. P. perdavė realiai pinigų bendrovei. Bendrovės buhalterė nebuvo apklausta, nors galėtų paliudyti reikšmingų aplinkybių apie kasos pajamų ir išlaidų orderių išrašymo aplinkybes. Teismo argumentai, kad paskolos sutarties pripažinimui negaliojančia nėra svarbu, kad net 544 000 paskola buvo neatlygintinė, yra nepagrįsti ir nemotyvuoti. Iš minėtų liudytojų parodymų darytina išvada, kad iš 544 000 Lt sumos realiai galėjo būti perduoti tik 400 000 Lt, o likusi 144 000 Lt dalis – tai palūkanos, kurios realiai perduotos nebuvos, tačiau įrašytos į bendrą paskolos sumą, taip sutartį padarant atlygintine.

4. Paskolos sutartis buvo UAB „Zonula“ nereikalinga ir nuostolinga, ką konstatavo Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. G. L. parodė, kad jam reikėjo pinigų, todėl buvo sugalvota schema, kad E. P. neva paskolina pinigus UAB „Zonula“, o ši bendrovė tuos pinigus paskolina G. L., kuris realiai ir turėjo grąžinti paskolą. E. P. jau pasirašydamas paskolos sutartį suvokė, kad bendrovė neturi jokio ketinimo ir valios paskolą grąžinti, ką pats patvirtino savo baigiamosiose kalbose. Bendrovei realiai pinigai perduoti nebuvo, jie perduoti G. L., bendrovė neketino grąžinti paskolos, taigi šalys nesiekė ir neketino sukurti realių paskolos teisinių santykių. Pripažinus aplinkybes kaip kad nurodė G. L. ir J. M., kad 400 000 Lt suma buvo perduota ne UAB „Zonula“, o G. L., nes jam asmeniškai pinigai buvo reikalingi, toks sandoris turėtų būti laikomas apsimestiniu, nes tikrosios sutarties šalys buvo E. P. ir G. L. (CK 1.87 straipsnis). Teismas ex officio turėjo įvertinti ginčo sandorį.

5. Kol nėra nuginčyta pati paskolos sutartis, iš kurios ir kildinamas E. P. kreditorinis reikalavimas, tol nėra ir teisinio objektyvaus pagrindo ginčyti teisme patvirtintą kreditorinį reikalavimą. Būtent todėl ieškovas pirmiausia kreipėsi su ieškiniu bankroto byloje dėl sutarties nuginčijimo, nes tik nuginčijus šią sutartį atsiras realus pagrindas ginčyti ir E. P. patvirtintą kreditorinį reikalavimą. Bankroto byla dar neužbaigta, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šia aplinkybe, jog ieškovas neginčijo patvirtinto E. P. reikalavimo. Tik pripažinus paskolos sutartį negaliojančią, E. P. kreditorinis reikalavimas tūrėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovas bankrutavusi UAB „Zonula“, atstovaujama bankroto administratoriaus įgalioto atstovo R. P., savo atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad:

1. Ieškovas ieškinį grindė iš esmės viena aplinkybe, kad E. P. pagal sudarytą paskolos sutartį neperdavė pinigų UAB „Zonula“. Byloje esanti paskolos sutartis, paskolos gavėjo direktoriaus patvirtinimas, kad jam buvo perduoti pinigai, duoti paaiškinimai patvirtina, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai. Tai nustačius kiti ieškovo reikalavimai pagrįstai atmesti kaip neįrodyti, nes yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo.

2. Tiek E. P., tiek ir paties G. B. atveju piniginės lėšos, skirtos UAB „Zonula“, buvo perduodami per vadovus grynaisiais pinigais. Todėl vien iš šios aplinkybės (perduoti grynieji pinigai) nėra pagrindo teigti ir konstatuoti, kad pinigai nebuvo perduodami.

3. Kreditoriaus E. P. kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, kaip ir ieškovo G. B. atveju, buvo patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Ieškovas nereiškė skundo dėl kito kreditoriaus E. P. patvirtinto kreditorinio reikalavimo, nors tokią teisę turėjo.

Atsakovas E. P. savo atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodė:

1. G. B., grįsdamas savo teisę kreiptis į teismą bankroto teisės normomis ir jų aiškinimu, neatsižvelgia į tai, jog ginčijama paskolos sutartimi kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos, nes paskolos sutartis sudaryta 2009 m. vasario 19 d., o skola G. B. atsirado tik 2009 m. lapkričio 14 d. Taigi G. B. neturi teisės kreiptis į teismą.

2. G. B. apeliacinį skundą grindžia Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, kuria UAB „Zonula“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir jos tariama prejudicine galia, nors Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi konstatavo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį priėmė nevertindamas šioje byloje esančių įrodymų, nes jie bus vertinami būtent nagrinėjamoje byloje ir kad minėta nutartis neturi prejudicinės galios šiai bylai. Net jei daryti prielaidą, kad ginčijamas sandoris nebuvo užfiksuotas UAB „Zonula“ apskaitoje, tai nereiškia, kad E. P. neperdavė pinigų bendrovės teisėtam atstovui – direktoriui J. M.. E. P. nėra atsakingas už tai kam faktiškai paskolinti pinigai vėliau buvo perduoti ir kur buvo panaudoti, nėra atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, todėl ir tyčinio bankroto faktas neturi jokios įtakos E. P. teisei reikalauti grąžinti bendrovei paskolintus, tačiau jos atstovų galimai iššvaistytus pinigus.

3. Paskolos sutartis ir pinigų perdavimo faktas patvirtinti notariškai, taip pat visų apklaustų asmenų parodymais, nors pastarųjų paaiškinimai ir skiriasi dėl kitų aplinkybių. G. B. nedalyvavo sudarant sandorį, nepateikia jokių įrodymų, vadovaujasi tik samprotavimais. J. M. ir G. L. pateikė teismui dokumentus tik apie 400 000 Lt panaudojimą, tačiau jų atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl jiems protinga neigti likusios sumos gavimą. Be to, CK 6.875 str. 2 d. draudžia ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, notarė V. K. yra parodžiusi, kad pinigai buvo perduodami notarų biure tam skirtame kambaryje ir ji matė, kad pinigai buvo skaičiuojami, tačiau pati skaičiavime nedalyvavo. Apeliaciniame skunde G. B. nurodė, kad 144 000 Lt yra palūkanos, tačiau jo ieškinys yra dėl visos paskolos sutarties ginčijimo. G. B. neatsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimo, nors jei apeliacinis skundas reiškiamas dėl 144 000 Lt sumos ginčijimo, tai visų pirma turėjo būti tikslinamas ieškinio reikalavimas, nes kitu atveju šis motyvas prieštarautų CK 6.875 str. 3 d. Bendrovės buhalterė nedalyvavo pinigų perdavime, todėl jos parodymai nėra reikšmingi šioje byloje. Be to, pats G. B. neprašė jos apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bendrovė grąžino E. P. dalį paskolos bei delspinigius, todėl E. P. reikalavimai ir buvo tikslinami bankroto byloje.

4. G. B. ieškinio juridinis pagrindas buvo CK 1.86 str. (tariamas sandoris), tačiau apelianto skundas grindžiamas jau kitu teisiniu pagrindu – CK 1.87 str. (apsimestinis sandoris).

5. Sudarant ginčijamą paskolos sutartį UAB „Zonula“ neturėjo jokių skolų, todėl ji negalėjo turėti tikslo apsisaugoti nuo jokių kitų kreditorių. G. B. teiginys, kad paskolos sutartis sudaryta siekiant neteisėtai perleisti turtą E. P., yra nelogiškas, nes E. P. norėdamas perimti bendrovės turtą galėjo jį nupirkti ir tokia sudėtinga procedūra nebuvo reikalinga. Jei ginčijamos paskolos sutarties sudarymo tikslas būtų buvęs siekis perimti turtą, tai UAB „Zonula“ nevilkintų E. P. į bendrovės turtą nukreipto išieškojimo ir nebūtų skundusi Hipotekos skyriaus nutarčių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Dėl šių skundų išieškojimas buvo užvilkintas beveik metus, o teismui atmetus bendrovės skundus, pastarosios atstovai pradėjo slapstytis, todėl buvo skirtas kuratorius, vėliau iškelta bankroto byla, taip vėl sustabdant įkeisto turto pardavimą per antstolius. Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties tarp UAB „Zonula“ ir G. B. neįgyvendinime nėra E. P. kaltės, nes jis nebuvos jos šalis ir jos sudarymas nuo jo valios nepriklausė.

6. E. P. parodymai apygardos teisme apie jo nuojautą, kad jam liks pastatas, reiškia tik tai, jog jis nujautė, kad su paskolos grąžinimu gali kilti problemų, bet tai jokiu būdu neįrodo, kad jo išankstinis tikslas buvo perimti įkeistą turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).

Ieškovas G. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tačiau pateikęs tokį prašymą apeliantas jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas tiek dėl ieškovo reikalavimų pripažinti paskolos sutartį ir turto perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, tiek dėl restitucijos taikymo, atmetimo nenurodė, nes apeliaciniame skunde esantis deklaratyvus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisių gynimą, sandorių pripažinimą negaliojančiais, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos, negali būti prilygintas patikimam argumentui, paneigiančiam pirmosios instancijos teismo nurodytais klausimais padarytų išvadų pagrįstumą (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš apeliacinio skundo turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, ar apeliantas ginčiją paskolos sutartį kaip tariamąjį, ar kaip apsimestinį sandorį. Pirmosios instancijos teismui paduotame ieškinyje jis ginčijo paskolos sutartį kaip tariamąjį sandorį, tačiau apeliaciniame skunde tą pačią sutartį jau (papildomai) ginčija ir kaip apsimestinį sandorį. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo dalyką (reikalavimus) bei faktinį pagrindą, prieina išvadą, kad ieškovas netiksliai suformulavo apeliacinio skundo faktinį pagrindą, dėl ko neaiškus tapo ir apeliacinio skundo dalykas, tai yra neaišku, kokiu būdu ieškovas siekia nuginčyti paskolos sutartį – apsimestinio sandorio (CK 1.87 str.) ar tariamojo sandorio (CK 1.86 str.) pagrindu. Vienu atveju ieškovas pareikštą apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad E. P. pagal sudarytą paskolos sutartį neperdavė pinigų atsakovui UAB „Zonula“, kitu gi atveju, kad E. P. paskolino ir perdavė bendrovei tik 400 000 Lt, o ne 544 000 Lt. Kadangi šie sandorių negaliojimo pagrindai yra skirtingi ir negali būti sutapatinami, nes jais ginantis ieškovas turi įrodinėti skirtingo pobūdžio aplinkybių egzistavimą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nes teismas vertino ginčijamą sandorį tik CK 1.86 str. aspektu. Be to, G. B. pirmosios instancijos teismui paduotame ieškinyje apskritai neminėjo pinigų G. L. perdavimo aplinkybių. Tuo tarpu bylą perdavus apeliacinės instancijos teismui, įrodinėdamas paskolos sutarties fiktyvumą apeliantas remiasi G. L. ir J. M. parodymais, taigi aplinkybės susijusios su pinigų perdavimu G. L. atsirado tik apeliaciniame skunde. Kolegijos nuomone, tokie apeliacinio skundo paaiškinimai vertintini kaip ieškinio ribų peržengimas, nes paminėtus paaiškinimus apeliantas grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), nepaaiškino, kodėl jų nenurodė pirmos instancijos teisme bei reiškia naujus reikalavimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu (CPK 314 str.), todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Pirmuoju savo apeliacinio skundo argumentu apeliantas nurodo tai, jog Klaipėdos apygardos teismas padarė klaidingas išvadas, kad ginčo paskolos sutartis nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovo teisių, nes ieškovas įmonės kreditoriumi tapo jau po ginčo paskolos sutarties pasirašymo, nes teisė kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės sandorių nuginčijimo nėra tik išimtinė bankroto administratoriaus teisė, todėl ja gali naudotis ir bendrovės kreditoriai, gindami galimai pažeistus savo interesus ir teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-329/2006). Ieškovo teigimu, matydamas, jog BUAB „Zonula“ bankroto administratorius negina visų kreditorių teisių, jis buvo priverstas pats kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Tuo tarpu atsakovas E. P. atsiliepime į apeliacinį skundą ginčija bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus G. B. teisę ginčyti šios įmonės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius. Teismų praktikoje minėta kreditorių teisė yra pripažįstama (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Armila“ v. UAB „ Limedika“, bylos Nr. 3K-3-146/2007; 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB „Rimeda” ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001). Tokia teismų pozicija iš esmės grindžiama siekiu nesiaurinti kreditorių teisių ir interesų gynimo galimybių. Esama situacija leidžia teigti, jog ieškovas – BUAB „Zonula“ kreditorius G. B. pareiškė netiesioginį ieškinį atsakovui E. P.. Atsakovas ginčija ieškovo teisę reikšti tokį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškė, jog ieškovas G. B. tokios teisės neturėjo.

Nagrinėjamoje situacijoje siekiant išsiaiškinti, ar apeliantas laikytinas tinkamu subjektu netiesioginiu ieškiniu ginčyti paskolos sutartį, svarbu tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas G. B. yra kreditorius atsakovo BUAB „Zonula“ atžvilgiu, o pastaroji įmonė yra apelianto skolininkas, kurio skola apeliantui sudaro 150 000 Lt (1 t., 73 b. l.). Apeliantas siekia nuginčyti kredito sutartį, kurios pats skolininkas (BUAB „Zonula“) neginčija. Pagal ginčijamą paskolos sutartį, skolininko UAB „Zonula“ sudarytą su E. P., pastarasis suteikė UAB „Zonula“ paskolą, o UAB „Zonula“ įsipareigojo ją grąžinti, prievolių užtikrinimui pagal sandorį įkeisdama paskolos davėjui nekilnojamąjį turtą, tačiau UAB „Zonula“ savo įsipareigojimo neįvykdė ir šios įmonės bankroto byloje yra patvirtintas E. P. 633 724 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas (1 t., 73, 74 b. l.).

Teismų praktikoje netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį už skolininką jo vardu pareiškia kreditorius, kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007). Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovas G. B. teigia, jog, iškėlus bankroto bylą UAB „Zonula“, jos administratorius, kuriam suteikta teisė veikti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių vardu, negina kreditorių teisių ir neginčija įmonės sandorių, todėl ieškovas G. B. pats yra priverstas kreiptis į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreiptinas dėmesys, jog BUAB „Zonula“ interesai buvo bankroto administratoriaus ginami kitoje byloje, nagrinėjamoje Klaipėdos apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-450-479/2014), iškeltoje pagal BUAB „Zonula“ ieškinį atsakovams J. M., G. L. (trečiasis asmuo J. R.) dėl 594 000 Lt žalos, padarytos įmonei, atlyginimo. Dabartiniu metu byla išnagrinėta ir teismas priėmė sprendimą už akių, kuris, LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), yra įsiteisėjęs, nes pareiškimų dėl sprendimo peržiūrėjimo pateikta nebuvo (CPK 287 str.). Minėtoje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. sprendimu priteisė solidariai iš atsakovų J. M. ir G. L. ieškovui BUAB „Zonula“ 400 000 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš atsakovo J. M. ieškovui BUAB „Zonula“ 188 002 Lt žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Su ieškiniu minėtoje byloje 2012 m. gegužės 15 d. kreipėsi būtent BUAB „Zonula“ administratorius. Tokiu būdu paneigtas apelianto argumentas, kad bankroto administratorius negina kreditorių teisių, o administratoriaus pasirinktas teisių gynimo būdas negali būti laikytinas netinkamu vien tik dėl to, kad neatitinka ieškovo G. B. lūkesčių. Bankroto administratorius neginčija 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutarties, nes, kaip matyti iš jo atsiliepimų į ieškinį bei apeliacinį skundą, jo manymu neturi pagrindo tai daryti vien tik dėl netvarkingos apskaitos įmonėje. Jei bankroto administratorius veiktų taip, kaip pasak G. B. turėtų veikti, tuomet tais pačiais pagrindais bankroto administratorius turėtų ginčyti ir G. B. reikalavimus, nes jo sumokėtų pinigų perdavimas įmonei taip pat patvirtintas tik kasos pajamų orderiais, o preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, ant kurios, be kita ko, yra tik įmonės vadovo parašas, tačiau nėra įmonės antspaudo, sudaryta paprasta rašytine forma. Tuo tarpu E. P. ir UAB „Zonula“ sutartis sudaryta notarine forma, patvirtintas pinigų gavimo faktas, papildomai yra ir kasos pajamų orderis.

Šiuo atveju, norint, kad būtų galima pareikšti netiesioginį ieškinį, UAB „Zonula“ turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą E. P., tačiau yra visiškai akivaizdu, kad UAB „Zonula“ tokios teisės neturi, nes ji nėra E. P. kreditorius, o E. P. nėra UAB „Zonula“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Priešingai, E. P. bankroto byloje yra UAB „Zonula“ kreditorius. Kadangi E. P. jokių prievolių skolininkui UAB „Zonula“ neturi, tai reiškia, kad pastaroji neturi įgyvendintinos teisės E. P. atžvilgiu, todėl kreditorius G. B. negali įgyvendinti skolininko UAB „Zonula“ turtinės teisės, nes ši yra neįgyvendintina.

Ieškovo reiškiamu ieškiniu yra tik siekiama sukurti BUAB „Zonula“ turtinę teisę E. P. atžvilgiu, nuginčijus vieną iš sandorių (kaip sudarytą tik dėl akių) ir prašant taikyti restituciją. E. P. dar neturint jokių prievolių skolininkui BUAB „Zonula“ kreditorius G. B. negali įgyvendinti skolininko (BUAB „Zonula“) teisių, nes jų dar nėra. Todėl darytina išvada, kad nėra visų sąlygų, būtinų siekiant pareikšti netiesioginį ieškinį, todėl ieškovas G. B. BUAB „Zonula“ vardu negalėjo pareikšti ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu. Toks CK 6.68 straipsnyje numatytų sąlygų aiškinimas yra suformuotas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007, 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008). Kadangi G. B. negalėjo skolininko BUAB „Zonula“ vardu pareikšti ieškinio skolininko skolininkui - atsakovui E. P. CK 6.68 straipsnio pagrindu, todėl ieškinys jau vien dėl šios priežasties atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija papildomai konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, kuria remdamasis apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jam teisės ginčyti sandorį, vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Apeliantas, įrodinėdamas savo teisę ginti savo interesus pasirinktu būdu, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-329/2006, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi Nr. 3K-3-146/2007 panaikino nutartį, kuria apeliantas grindžia savo teisę kreiptis teisminės gynybos, ir konstatavo iš esmės priešingai, nei teigia apeliantas, t. y. nepripažino kreditoriui teisės reikšti netiesioginį ieškinį CK 6.68 str. pagrindu, nors ir paliko jam teisę ginti savo interesus CK 6.66 str. pagrindu.

Tačiau net ir pripažinus, kad ieškovas G. B.. turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį, toks ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas dėl sekančių priežasčių.

Apeliantas nurodo, kad ginčijama sutartimi nebuvo siekiama sukurti jokių realių paskolos teisinių santykių, nes bendrovei jokie pinigai niekada nebuvo paskolinti, o buvo siekiama tik įkeisti įmonės turtą, kad vėliau šis turtas atitektų E. P. ir į šį turtą ieškojimo negalėtų nukreipti kiti kreditoriai.

Tariamasis sandoris turi paslėptą šalių iš anksto suderintą sąlygą – išlygą, kad jis neturės jokių realių padarinių, tačiau iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas E. P. paneigė visus kreditoriaus G. B. argumentus dėl esą tariamos paskolos sutarties. Šio konkretaus sandorio išdavoje atsirado visa eilė teisinių pasekmių (paskola iš dalies grąžinta, dėl likusios skolos negrąžinimo E. P. kreipėsi į Hipotekos skyrių ir inicijavo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, ieškovui G. B. pasirašius preliminarią sutartį dėl įkeisto turto pirkimo E. P. sustabdė priverstinio vykdymo procesą, taip hipotekos turėtojas išreiškė savo sutikimą dėl įmonės turto G. B. pardavimo, tačiau pastarajam sandoriui neįvykus, vėl kreipėsi dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o nepavykus parduoti turtą iš varžytinių, perėmė jį savo nuosavybėn) ir tai paneigia G. B. teiginius, jog sandoris yra tariamas.

Faktas kaip bendrovė gautus pinigus panaudojo ir kokiems tikslams skolinosi, ar apie paskolos tikslus žinojo ar ne paskolos davėjas, nesudaro pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo dėl sandorio pripažinimo tariamu, nes paskolos gavėjo elgesys su pasiskolintomis lėšomis (pvz. jų perskolinimas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui) negali tapti pagrindu pripažinti sutartį tariama, taip pat pakeisti sutarties šalį (paskolos gavėją). Aplinkybė, kad iš E. P. pasiskolintus pinigus bendrovė perskolino G. L., vertintina kaip paskolinių santykių tarp G. L. ir UAB „Zonula“ atsiradimas (1 t., 154, 194 b. l.). Dėl to bendrovės bankroto administratorius, kaip jau minėta, ir buvo kreipęsis su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo iš J. M. ir G. L., ir teismas ieškinį tenkino. Tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Zonula“ nebuvo tikrąja sandorio šalimi. Apelianto teigimas, kad minėtų paskolos ir įkeitimo sutarčių sudarymu siekta išvengti kitų bendrovės kreditorių reikalavimų įvykdymo, nepaneigia aukščiau nurodytos teismo išvados, be to, šis teiginys nepagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis, 314 straipsnis), o ir duomenų, kad ginčijamos paskolos sutarties sudarymo metu UAB „Zonula“ turėjo įsiskolinimų, byloje nėra. Taigi, G. B. pats sau prieštarauja, vienu atveju teigdamas apie pinigų perdavimo nebuvimą, kitu gi atveju teigdamas tik apie 400 000 Lt sumos perdavimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamos aplinkybės vyko gana seniai, tad G. B. minimi liudytojai galimai neprisiminė tikslios perduotų pinigų sumos, taip pat visi liudytojai vis tiek patvirtino pinigų perdavimą, tik nurodė skirtingas sumas. Taigi, netgi paties G. B. teigimu bent 400 000 Lt tikrai buvo perduoti, kas sąlygoja, jog paskolos sutartis nebuvo tariama. Apeliantas teigdamas, jog buhalterė nebuvo apklausta nepaaiškina, kodėl pats neprašė ją iškviesti bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, be to, bendrovės buhalterė paskolos sutarties sudaryme bei pinigų perdavime nedalyvavo, tad negalėtų paliudyti apie šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

Kaip jau pabrėžta, apeliacinį skundą apeliantas grindžia ne tik naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ieškinyje pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), tačiau reiškia ir papildomus reikalavimus – pripažinti paskolos sutartį apsimestine CK 1.87 str. pagrindu. Pažymėtina, kad už bendrovės veiklos organizavimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą atsako bendrovės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d.). Už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, o buhalteris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 str., 21 str.). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d. už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Juridinių asmenų kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo ir įforminimo tvarką reglamentuoja Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės (2000 m. vasario 17 d Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 179). Šių taisyklių 10 punkte nustatyta, kad į kasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris ūkio subjekto vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas ar avansą. Bendrovės vadovų elgesys netinkamai vykdant šias teisės aktų nuostatas dabartinu metu jau įvertintas ir iš jų priteistas nuostolių atlyginimas.

Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas nevertino bankroto byloje esančių duomenų, kad įmonės bankrotą nulėmė tyčiniai bendrovės vadovų veiksmai pasirašant realiai įmonei nenaudingas sutartis.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-560-513/2012 pripažino bendrovės „Zonula“ bankrotą tyčiniu ir, kaip teigia apeliantas, iš tiesų pasisakė, jog byloje nėra įrodymų apie paskolos pagal 2009 m. vasario 19 d. sutartį perdavimą įmonei ir panaudojimą. Visgi, pažymėtina, jog minėtoje byloje buvo nagrinėjami įmonės vadovų veiksmai, t. y. kad bendrovės vadovai neįvykdė savo pareigos ir tinkamai nevykdė buhalterinės apskaitos. Patys sudaryti tiek E. P., tiek G. B. sandoriai nebuvo apskritai nagrinėjami jokiu aspektu. Teismas konstatavo, jog „visos šios aplinkybės ir faktas, kad byloje nėra jokių įrodymų apie įmonės apskaitos tvarkymą, faktinį paskolos gavimą, paskolos ir avanso panaudojimą, leidžia teigti, kad įmonės vadovas, akcininkas ir/ar įgaliotas asmuo vykdė veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų, kad įmonės sudarytos paskolos ir preliminari pirkimo–pardavimo sutartis neatitiko įmonės veiklos pobūdžio, buvo nuostolingos, sudarytos galbūt žinant, jog įmonė negalės atsiskaityti su savo kreditoriais. Darytina išvada, jog byloje pakanka duomenų, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė ar nepasiteisinusi rizika, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai ar neveikimas, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl UAB „Zonula“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.“ Iš tokios nutarties formuluotės negalima daryti apelianto nurodomų vienareikšmiškų išvadų. Apygardos teismas bankrotą tyčiniu pripažino dėl įmonės vadovo ir kitų asmenų veiksmų paėmus paskolą ir paėmus avansą pagal preliminarią sutartį, o ne dėl pačios paskolos sutarties sudarymo. Byloje nėra įrodymų, kad paskolos sudarymo metu UAB „Zonula“ buvo nemoki (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d.). Faktai, kad paskolos sutartyje nenumatytos palūkanos, o tik netesybos, kad hipotekos kreditorius turėjo siekį paskolos negrąžinimo atveju perimti turtą, nėra pagrindas laikyti sandorius prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei, bei teigti, kad sandoris sudarytas dėl akių, nes šalys sutartimi nustatė itin griežtus paskolos gavėjo įsipareigojimus, apribojančius galimybes be išankstinio hipotekos kreditoriaus rašytinio sutikimo atlikti tam tikrus veiksmus. Be to, toje pat nutartyje teismas pasisakė ir apie G. B. paaiškinimus dėl preliminarios sutarties sudarymo aplinkybių ir derybų, t. y. kad su G. B. tarėsi ir pinigus įmonės vardu paėmė ne įmonės vadovas, o G. L., kuris sakėsi esąs tikruoju turto savininku. Iš to matyti, jog G. B. nagrinėjamuoju atveju savo teisę ginčyti paskolos sutartį grindžia iš preliminariosios sutarties išplaukiančiu kreditoriniu reikalavimu, tačiau bankroto byloje yra paaiškinęs, kad pinigų įmonei perdavęs nebuvo, o juos perdavė trečiajam asmeniui G. L..

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi Nr. 2-314/2013 (pagal E. P. atskirąjį skundą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu) paliko Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog iš skundžiamos Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarties turinio matyti, kad teismas, nepateikdamas išsamaus faktinių aplinkybių tyrimo, konstatavo faktą, kad šioje byloje nėra duomenų apie paskolos perdavimą ir jos gavimą, tačiau toks teiginys neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nagrinėjamoje dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo ir pasekmių, nes gali būti paneigtas G. B. teikiant įrodymus, paneigiančius minėtą teismo teiginį apie įrodymų, patvirtinančių paskolos perdavimą-priėmimą, nepakankamumą, nes tokią teisę (įrodinėti įstatymo leistinomis priemonėmis) bylos šalims garantuoja CPK. Teisėju kolegija sutinka su tokiu aplinkybių bei nurodamos nutarties vertinimu, kadangi pačios paskolos sutarties sudarymo ir galiojimo klausimai nagrinėjami būtent šioje byloje, kurioje kiekviena šalis gali teikti įrodymus apie paskolinių santykių buvimą ar nebuvimą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bankroto byloje pareikštą ieškinį dėl ginčijamo sandorio, neįvykdė savo pareigos veikti aktyviai, t. y. savo iniciatyva rinkti įrodymus, nagrinėti įmonės finansinius duomenis, sandorius, kurių pagrindu kreditoriai įgijo savo reikalavimus ir pan., kaip to reikalauja viešasis interesas bankroto bylose. Apelianto teigimu, paskolos sutartis akivaizdžiai buvo ekonomiškai nenaudinga UAB „Zonula“, todėl iš jos kildinimas kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas nepagrįstai. Nepaisant to, jog dabartiniu metu ieškovas G. B. kreipėsi dėl E. P. kreditorinio reikalavimo patikslinimo bankroto byloje (2 t., 87-90 b. l.), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorinių reikalavimų tvirtinimo metu 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutartis nebuvo nuginčyta ir buvo galiojanti, o bankroto administratorius G. B. prašymą dėl E. P. kreditavimo patikslinimo nagrinėjimą atidėjo iki G. B. apeliacinio skundo dėl 2013 m. kovo 18 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimo išnagrinėjimo. Tuo pačiu paminėtina, jog pats G. B. savo minėtame prašyme dėl E. P. kreditorinio reikalavimo patikslinimo pripažįsta E. P. kreditorinį reikalavimą 331 538 Lt sumai, t. y. kad E. P. galimai paskolino 400 000 Lt, iš kurių 98 000 Lt UAB „Zonula“ jam jau grąžino (2 t., b. l. 87-90).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims (teisių ir pareigų perėmėjams) turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia CK numatytais sandorių negaliojimai pagrindais, taip pat kitais įstatymų numatytais pagrindais. Negaliojantys sandoriai skirstomi į niekinius, kurie negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, ir nuginčijamus, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnis). Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad bankroto byloje teismui ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutarties negaliojimą, kaip niekinio sandorio faktą, nebuvo pagrindo. Teismo pareiga veikti aktyviai bankroto byloje negali būti aiškinama kaip teismo pareiga ex officio (savo iniciatyva) nuginčijimą sandorį pripažinti negaliojančiu. Jeigu kyla abejonių dėl sandorio, kurio pagrindu reiškiamas kreditorinis reikalavimas, teisėtumo, teismas išaiškina įmonės administratoriui ir kitiems kreditoriams apie jų teisę įstatymų nustatyta tvarka ginčyti tokį sandorį, pavyzdžiui, reikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismo aktyvumas bankroto byloje nereiškia, kad teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje yra duomenys apie E. P. reikalavimus bendrovei ir pranešimą reikalaujant įvykdyti sutartį, bendrovės neįvykdymą E. P. reikalavimų, todėl kreditoriaus E. P. reikalavimas patvirtintas pagrįstai. Tuo tarpu dėl paskolos sutarties nuginčijimo apeliantas į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2012 m. balandžio 18 d., t. y. tik po to, kai pagal paskolos sutartį įkeistas turtas atiteko E. P.. Apeliantas pats dalyvavo tiek bankroto byloje, tiek tvirtinant kreditorių reikalavimus, tačiau jokių veiksmų anuomet nesiėmė ir paskolos neginčijo. Apelianto argumentai apie bankroto administratoriaus veiksmus taip pat nevertintini, nes, pirma, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, antra, apeliantas galėjo prašyti paskirti kitą administratorių, tačiau to nepadarė.

Nėra neginčijamų įrodymų, kad sudarius ginčijamą sandorį UAB „Zonula“ turtinė padėtis žymiai pablogėjo. Priešingai, pats apeliantas nurodo, jog ginčijama paskolos sutartis neatlygintinė, ir todėl tariama, nes nieks neskolintų tokios didelės sumos be jokio pelno. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Nr. B2-560-513-2012 pripažindamas bankrotą tyčiniu konstatavo, kad įmonės sudarytos tiek paskolos sutartis, tiek ir preliminari pirkimo–pardavimo sutartis „neatitiko įmonės veiklos pobūdžio, buvo nuostolingos, sudarytos galbūt žinant, jog įmonė negalės atsiskaityti su savo kreditoriais“, o bankrotą lėmė tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai ar neveikimas. Iš tokios formuluotės negalima daryti vienareikšmiškų išvadų apie sutartis, tačiau visiškai nekelia abejonių tai, kad įmonės turtinė padėtis pablogėjo paskolinus pinigus G. L.. Byloje Nr. 2-450-479/2014 Klaipėdos apygardos teismas pripažino, kad būtent J. M. ir G. L. veiksmai sąlygojo įmonės turtinės padėties pablogėjimą ir todėl būtent iš jų priteisė bendrovei žalos atlyginimą. Priešingų išvadų daryti nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kita vertus, pagal suformuotą praktiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012), konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, teismas turi spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz. reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį. Tačiau konkrečiu atveju, visų pirma pažymėtina, kad BUAB „Zonula“ teisės jau yra apgintos kitais būdais – bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, dėl žalos priteisimo iš Mironovo ir G. L..

Apeliantas teigia, jog Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje B2-560-513/2012 vienareikšmiškai konstatavo, kad paskolos sutartis neatitiko įmonės veiklos pobūdžio, buvo nuostolinga, sudaryta galbūt žinant, kad bendrovė negalės atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau apeliantas nutyli, jog tuo pačiu sakiniu teismas pasisakė ne tik apie paskolos sutartį, tačiau ir apie paties ieškovo G. B. su įmone sudarytą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-314/2013 palikdamas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį nepakeistą konstatavo, jog „apygardos teismas, nepateikdamas išsamaus faktinių aplinkybių tyrimo, konstatavo faktą, kad šioje byloje nėra duomenų apie paskolos perdavimą ir jos gavimą, tačiau toks teiginys neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nagrinėjamoje dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo ir pasekmių, nes gali būti paneigtas apeliantui teikiant įrodymus, paneigiančius minėtą teismo teiginį apie įrodymų, patvirtinančių paskolos perdavimą-priėmimą, nepakankamumą, nes tokią teisę (įrodinėti įstatymo leistinomis priemonėmis) bylos šalims garantuoja CPK. [...] įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu ne tik dėl E. P. nurodytų motyvų, bet ir dėl kitų faktinių aplinkybių“. Tokiu būdu E. P. pinigų perdavimą gali įrodyti kitomis priemonėmis šioje byloje. G. L. ir J. M. parodymai toje byloje vertintini kritiškai, kadangi jie galimai siekė išvengti atsakomybės.

Jau minėtu 2014 m. sausio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-450-479/2014 Klaipėdos apygardos teismas nustatė, kad nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2010 m. balandžio 7 d. įmonės vadovu buvo paskirtas J. M.. 2009 m. vasario 19 d. paskolos sutartimi įmonė gavo 544 000 Lt sumą, kurią 2009 m. vasario 20 d. kasos pajamų orderiu atsakovas J. M. priėmė iš E. P.. 2009 m. spalio 14 d. kasos pajamų orderio kvitu J. M. priėmė iš G. B. 50 000 Lt avansą preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tačiau pažeisdamas teisės aktų reikalavimus J. M. šių sumų neįnešė į kasą, ar įmonės banko sąskaitą. Teismas konstatavo, jog jam pateiktoje kasos knygos kopijoje ir įmonės banko sąskaitos išraše nėra duomenų apie šių piniginių lėšų gavimą įmonėje. Tą pačią dieną 2009 m. vasario 19 d., kai su E. P. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 544 000 Lt, J. M., veikdamas UAB „Zonula“ vardu, paskolino atsakovui G. L. 400 000 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti UAB „Zonula“ iki 2010 m. vasario 19 d. Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas G. L. būtų grąžinęs UAB „Zonula“ 400 000 Lt, taip pat negalima daryti išvados, kad kreditoriui E. P. buvo grąžintos paskolintos lėšos. Teismas sprendė, jog byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, kad egzistuoja visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos ir pripažino buvusį UAB „Zonula“ vadovą J. M. savo neteisėtais veiksmais padariusį žalą įmonei - J. M. neteisėtai perdavė G. L. 400 000 Lt, nes G. L. buvo paskolintos įmonės lėšos ir negrąžintos (LR CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d.). Dėl bendrų atsakovų padarytų neteisėtų veiksmų UAB „Zpnula“ patyrė 400 000 Lt nuostolių, kurių atlyginimą priteisė solidariai iš J. M. ir G. L.. Taip pat teismas sprendė, jog J. M. neįnešė į įmonės sąskaitą 188 002 Lt ir todėl iš jo papildomai priteisė 188 002 Lt žalos atlyginimą.

Tokiu būdu įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad E. P. perdavė pinigus UAB „Zonula“ per vadovą J. M., tačiau pastarasis jų neįnešė į kasą. Apeliantas nagrinėjamoje byloje tuo tarpu teigia, jog jokie pinigai apskritai nebuvo perduoti. Teismo nustatytos aplinkybės gali būti paneigtos apeliantui teikiant įrodymus, paneigiančius minėtą teismo teiginį apie paskolos perdavimą-priėmimą, tačiau iš esmės jokių naujų įrodymų apeliantas apskritai nepateikė, nurodo tas pačias aplinkybes ir faktus kaip ir kitose bylose, tačiau skirtingai juos interpretuoja.

Apeliantas nurodė, jog iš skundžiamo sprendimo negalima suprasti, kiek teismas laiko, kad E. P. perdavė realiai pinigų bendrovei. Toks apelianto argumentas yra nepagrįstas, kadangi jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo tariamu, t. y. kad jokie pinigai apskritai nebuvo perduoti, o savo ieškinio reikalavimų jis patikslinęs nebuvo.

Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino bankroto bylos medžiagą ir padarė teisingas išvadas.

Apelianto manymu visiškai neįtikinama yra tai, jog atsakovas E. P. tokią didelę pinigų sumą skolino įmonei be palūkanų. Dėl sandorio atlygintinumo pasisakytina, jog nors palūkanų mokėjimas nebuvo nustatytas, tačiau paskolos sutartyje numatyti 0,1 proc. netesybos už mokėjimo grafiko nevykdymą. Sutarties atlygintinumas buvo teisingai įvertintas jau minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-560-513/2012, kur teismas pasisakė: „Faktai, kad paskolos sutartyje nenumatytos palūkanos, o tik netesybos, kad hipotekos kreditorius turėjo siekį paskolos negrąžinimo atveju perimti turtą, nėra pagrindas laikyti sandorius prieštaraujančius viešajai tvarkai ar gerai moralei, bei teigti, kad sandoris sudarytas dėl akių, nes šalys sutartimi nustatė itin griežtus paskolos gavėjo įsipareigojimus, apribojančius galimybes be išankstinio hipotekos kreditoriaus rašytinio sutikimo atlikti tam tikrus veiksmus.“ Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo argumentacija, nes vien tik palūkanų nenumatymas nedaro paskolos sandorio negaliojančiu.

Apelianto teiginiai apie E. P. išankstinį nesąžiningumą ir norą perimti bendrovės turtą nepatvirtinti bylos medžiaga.

Bylos medžiaga patvirtina, kad E. P. kreipėsi į hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bendrovės pastarajai negrąžinus paskolos, tačiau po to savo reikalavimus atsiėmė ir prašė panaikinti įkeistam turtui uždėtą areštą. Tokie E. P. veiksmai patvirtina jo poziciją, jog jis tokiu būdu išreiškė sutikimą leisti G. B. pirkti iš bendrovės įkeistą turtą. Sandoris pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį neįvyko ne dėl E. P. kaltės, todėl jis buvo priverstas pakartotinai kreiptis dėl išieškojimo. Faktas, kad vyko įkeisto turto viešosios varžytinės, tačiau turtas nebuvo parduotas, taipogi patvirtina E. P. teiginius, jo jis nesiekė perimti įkeistą turtą, o siekė susigrąžinti suteiktą bendrovei paskolą. Be to, vertinant atsakovų veiksmų teisėtumą yra svarbios ir byloje nustatytos aplinkybės, kad UAB „Zonula“ iki pirmojo E. P. inicijuoto priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, jau buvo įvykdžiusi dalį paskolos sutarties ir grąžinusi E. P. dalį pasiskolintų pinigų, ką yra konstatavęs teismas bankroto byloje. Teismai jau yra nustatę, jog bendrovė nemoki tapo ne dėl E. P. veiksmų, tačiau dėl bendrovės valdymo organų neteisėtų veiksmų ir pinigų perdavimo G. L.. Apeliantas argumentuoja, jog bendrovė neturėjo teisės perskolinti gautų pagal paskolos sutartį lėšų, tačiau apeliantas tų sandorių neginčija, nors būtent lėšų perskolinimas ir lėmė kitų bendrovės kreditorių teisių pažeidimą, kas ir buvo nustatyta jau minėtais kitų teismų sprendimais.

Įstatyme įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad pats ieškovas, kreipdamasis į teismą ir suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Apeliantui neginčijant sandorių, kuriais buvo perskolintos lėšos, teismas savo iniciatyva negali spręsti dėl šių sandorių negaliojimo, nes tokiu atveju tai būtų laikoma ieškinio ribų peržengimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos AukščiausiojoTeismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Nagrinėjamu atveju akivaizdaus pagrindo, kad lėšų perskolinimo sandoris prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, nėra, apeliantas įrodinėjo tik, kad paskolos sutartis, o ne jos pagrindu gautų lėšų perskolinimas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kita vertus, G. B. nepateikė įrodymų, kad įmonė tapo nemoki ar turtas jam nebuvo parduotas būtent dėl paskolos sutarties sudarymo su E. P.. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčo sandoriai negali būti vykdomi šalių sutartomis sąlygomis, jei tomis sąlygomis būtų pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, tačiau nagrinėjamu atveju nenustačius imperatyvių įstatymo normų pažeidimo, šis apeliacinio skundo argumentas plačiau neanalizuotinas. Ta aplinkybė, kad paskolos sutartis tapo nenaudinga bendrovei dėl bendrovės valdymo organų veiksmų ir padarytų paskolos sutarties pažeidimų (paskola nebuvo grąžinama nustatytais terminais), nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkoje kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Nagrinėjamoje byloje bendrovės veiksmai sudarant ir patvirtinant ginčijamąjį sandorį rodo, kad bendrovė kredito sutartį pripažino, ją vykdė grąžindama dalį paskolos (1 t., 107-108 b. l.), pritarė jos sąlygoms. Dėl to nėra jokio pagrindo paskolos sutartį pripažinti tariama. Galiausiai G. B. nepaaiškina savo elgesio, kodėl ketindamas pirkti iš bendrovės įkeistą turtą ir žinodamas apie paskolos sutartį bei turto įkeitimą E. P., pastarojo sandorius su bendrove pradėjo ginčyti tik žymiai vėliau, pastarajam pradėjus priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto. G. B. įtikinamai nepaaiškina, kodėl E. P. kreipusis dėl arešto panaikinimo įkeistam turtui ir tokiais savo veiksmais davus sutikimą bendrovei parduoti turtą, pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartys tarp bendrovės ir paties G. B. sudaryta nebuvo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad turto pirkimas iš bendrovės neįvyko būtent dėl E. P. kaltės.

Teisingas apelianto argumentas, jog patvirtintas E. P. reikalavimas BUAB „Zonula“ bankroto byloje nėra galutinis ir gali būti tikslinamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog dabartiniu metu E. P. kreditorinis reikalavimas nėra patikslintas, o jo keitimas taip pat nesąlygoja ginčijamos paskolos sutarties tariamumo. Ar apeliantas ginčija E. P. kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ar ne, nagrinėjamuoju atveju neturi reikšmės, kadangi būtent priešingai, E. P. kreditorinio reikalavimo pagrįstumas priklauso nuo nagrinėjamos bylos baigties. Plačiau pasisakyti dėl apelianto argumentų apie E. P. patvirtintą per didelį kreditorinį reikalavimą nėra būtinybės, kadangi tai yra kitos bylos nagrinėjimo dalykas.

Tokiu būdu matyti, jog apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti jokiais įtikinamais įrodymais, o tik tų pačių įrodymų ir aplinkybių skirtingais interpretavimais. Paties apelianto paaiškinimų prieštaringumas ir nenuoseklumas skirtingose bylose daro juos sunkiai tikėtinais. Sandorių nuginčijimo institutas neturi būti priemonė dar kartą bylinėtis ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Byloje yra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Zonula“ grąžino E. P. bent dalį paskolos sutartimi suteiktos paskolos. Vien tik apelianto teiginių, nepatvirtintų išsamesniais įrodymais, apie paskolos pinigų neperdavimą bendrovei nepakanka tam, kad paneigti sandorio sudarymo aplinkybes, kurios įtvirtintos notariškai patvirtintoje paskolos sutartyje ir, be kita ko, nustatytos įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, o Europos Žmogaus Teismo praktikoje nurodyta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgement of 19 Decembre 1997, Reports 1997-VIII, p 2930 per 59-60). Be to, pažymėtina, kad nors apeliaciniu skundu buvo prašoma byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau teigti, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), o ieškovo galutiniai reikalavimai byloje yra aiškiai išdėstyti (1 t., 3-8, 34-35 b. l.; 2 t., 65-73 b. l.).

Atsižvelgusi į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, dėl ko pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė, todėl naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apelianto G. B. patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė