- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-12
- Bylos Nr.
- 2S-1651-794/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05311-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foods“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foods“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-9946-1090/2024 pagal pareiškėjos (skolininkės) uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foods“ skundą dėl antstolės Astos Stanišauskaitės veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė Asta Stanišauskaitė, T. B. es E. K. F. T..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltic foods“ kreipėsi į antstolę su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti antstolės 2024 m. kovo 8 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą Nr. S-24-177-9638; 2) panaikinti antstolės 2024 m. kovo 8 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-24-177-9652.
2. Pareiškėja nurodė, kad antstolės priimtas vykdomasis dokumentas yra išduotas Vengrijos teismo sprendimo pagrindu civilinėje byloje, kurioje UAB „Baltic foods“ realiai nedalyvavo, nes teismo dokumentai jai nebuvo įteikti pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2020 m. lapkričio 25 d. reglamentą (ES) Nr. 2020/1784 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, o teismo toje byloje priimtas sprendimas paneigia galiojančius Valstybinės maisto ir veterinarijos sprendimus, kuriais išieškotojo parduota paukštiena pripažinta nesaugiu maistu ir tų sprendimų pagrindu paukštiena buvo sunaikinta. Kadangi byla išnagrinėta apie ją tinkamai neinformavus atsakovo ir nedalyvaujant Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kurios sprendimų pagrindu paukštiena pripažinta nesaugiu maistu, toks teismo sprendimas Lietuvoje būtų laikomas priimtu pažeidžiant absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Atsižvelgiant į tai, kad Vengrija ne tik sistemingai pažeidinėja pamatines Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės normas, bet ir yra „Putino agentas“ ES ir NATO, per kurį jis siekia skaldyti šių šalių vienybę ir stabdo Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbių sprendimų priėmimą, nėra jokio pagrindo vertinti Vengrijos, kaip teisinės valstybės ir pripažinti jos teismų sprendimus, kurie yra priimami pažeidžiant ES teisės normas. Vengrijos teismo procese buvo pažeistos esminės ES teisės nuostatos ir teismo sprendimu yra paneigiami galiojantys Lietuvos valstybės institucijos sprendimai, o antstolės vykdomas Vengrijos teismo sprendimas iš esmės paneigia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimus ir prieštarauja Lietuvos teismų sprendimų išvadoms, tokio sprendimo vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, paneigia galiojančius institucijų sprendimus ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas.
3. Antstolė Asta Stanišauskaitė 2024 m. kovo 28 d. patvarkymu pareiškėjos skundo netenkino ir persiuntė skundą kartu su vykdomosios bylos medžiaga teismui. Antstolė nurodė, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 651 straipsniu, nenustačiusi minėtame straipsnyje nurodytų kliūčių, 2024 m. kovo 8 d. priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-177-9638. Pažymėjo, kad Europos vykdomuoju raštu pripažinto sprendimo teisėtumo kontrolė priklauso ne vykdomąjį dokumentą vykdančiai antstolei, duomenų apie Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. reglamento (EB) Nr. 805/2004 sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto pažymėjimo, kuris patvirtintų Europos vykdomuoju raštu pripažinto teismo sprendimo vykdytinumo sustabdymą ar jo apribojimą, išdavimą, antstolei skolininkės atstovas nėra pateikęs. Taip pat nėra nei vieno atvejo, numatyto CPK 632 straipsnyje, įpareigojančio antstolę ar suteikiančio teisę antstolei užbaigti vykdomąją bylą. Atsižvelgiant į tai, antstolė neturi pagrindo tenkinti skolininkės skundo.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo T. B. es E. K. F. T. atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos nurodyti pagrindai, kuriais teikiamas skundas, nėra niekaip susiję su antstolės veiksmais, kadangi Vengrijos teismo sprendimas negali būti ginčijamas, skundžiant antstolio veiksmus. Antstolė neturi teisės vertinti ir (ar) spręsti priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumo klausimų. Šiuo atveju antstolė vykdė jai įstatyme numatytas pareigas: priėmė vykdyti visus CPK numatytus reikalavimus atitinkantį vykdomąjį dokumentą ir pradėjo pagal jį veiksmus, todėl įstatyme numatytų pareigų vykdymas negali būti laikomas neteisėtu. Vengrijos teismo išduotas vykdomasis raštas nėra panaikintas, todėl jis yra privalomas vykdyti ir Lietuvoje, kaip ir visose kitose ES valstybėse. Atitinkamai, neegzistuoja pagrindas ginčyti antstolės veiksmų, kuriais šis privalomumas įgyvendinamas. Be kita ko, suinteresuotas asmuo pažymi, kad procesas Vengrijos teisme vyko pagal visus civilinio proceso reikalavimus ir pareiškėja turėjo visas galimybes jame dalyvauti savo pasirinktu intensyvumu, ką ji ir darė. Pareiškėja Vengrijos teismui pateikė atsiliepimą į išieškotojo ieškinį, kuriame nurodė savo poziciją, kas atitinkamai patvirtina ne tik pareiškėjos dalyvavimą procese, bet ir tai, kad jai buvo aiškūs tiek ieškinio reikalavimai, tiek jos pareigos, susijusios su atsikirtimu į jį. Teismo šaukimas dėl 2023 m. sausio 26 d. vykusio posėdžio pareiškėjai buvo įteiktas, tačiau nei pareiškėja, nei jos atstovas į posėdį neatvyko, o priimto galutinio Vengrijos sprendimo pareiškėja neskundė ir jis įsiteisėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartimi atmetė pareiškėjos (skolininkės) UAB „Baltic foods“ prašymą rašytinių įrodymų išreikalavimo, atmetė pareiškėjos (skolininkės) skundą dėl antstolės Astos Stanišauskaitės veiksmų ir priteisė išieškotojo T. B. es E. K. F. T. naudai iš pareiškėjos 1 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl antstolės Astos Stanišauskaitės veiksmų priėmus vykdyti suinteresuoto asmens T. B. es E. K. F. T. pateiktą Vengrijos Respublikos Vesprėmo apskrities teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 9.G.20.300/2021/39/I, pagrindu išduotą Europos vykdomąjį raštą. Teismas vertino, kad pareiškėja nenurodė, kokį ryšį su byloje nagrinėjamais klausimais turi pareiškėjos prašomas išreikalauti įrodymas, kokias konkrečias aplinkybes, išdėstytas pareiškėjos skunde, toks įrodymas gali pagrįsti, taip pat nenurodė pagrindo, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi suinteresuotas asmuo. Taip pat teismas konstatavo, kad toks pareiškėjos prašymas pateiktas pavėluotai, t. y. jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl įrodymų išreikalavimo neatitinka CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, taip pat tai, jog toks prašymas pateiktas pavėluotai ir tokio prašymo patenkinimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, teismas pareiškėjos prašymą įpareigoti suinteresuotą asmenį pateikti prašomą informaciją netenkino.
7. Teismas nurodė, kad antstolė, priimdama patvarkymą Nr. S-24-177-9638 dėl vykdomojo dokumento priėmimo, neturėjo nei pareigos, nei teisės vertinti Vengrijos Respublikos teismo sprendimo, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas. Antstolei nėra suteikti įgaliojimai spręsti dėl teismo sprendimo, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas, pagrįstumo ir teisėtumo. Esant teisėtam Vengrijos Respublikos teismo išduotam Europos vykdomajam raštui, antstolė neturėjo jokio teisėto pagrindo atsisakyti tokį raštą priimti ir vykdyti. Esant nurodytoms aplinkybėms, antstolė privalėjo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, t. y. atlikti įstatyme numatytą pareigą, kurios atlikimas savaime jau yra teisėtas ir privalomas.
8. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens pozicija, kad pareiškėjos skundo argumentai yra susiję su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau ne su konkrečiais antstolės atliktais neteisėtais veiksmais ir jų neteisėtumu. Pareiškėja teismui nenurodė, kokie konkrečiai antstolės veiksmai ir kokius teisės aktų reikalavimus pažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėja kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog antstolė, priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėja nepateikė antstolei ar teismui įrodymų, jog vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0177/24/00525, yra negaliojantis, panaikintas, ar yra kitokių kliūčių jo vykdymui, numatytų CPK 651 straipsnio 2 dalyje. Teismas pabrėžė, jog antstolei nėra suteikta teisė ar nustatyta pareiga vertinti teismo ar kitos institucijos sprendimo, kurio pagrindu buvo išduotas ir jai pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas, teisėtumo, nes tai reikštų antstolės veikimą ultra vires, ir būtent tai būtų vertinama kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas.
9. Taigi teismas konstatavo, kad antstolės Astos Stanišauskaitės veiksmai nepažeidžia CPK numatytų reikalavimų, antstolė pagrįstai priėmė vykdyti Europos vykdomąjį raštą, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-177-9638 ir jo pagrindu priimtą raginimą įvykdyti sprendimą Nr. Nr. S-24-177-9652. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjos skundą atmetė.
10. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos UAB „Baltic foods“ ir suinteresuoto asmens T. B. es E. K. F. T. suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas ir tai, kad pareiškėjos skundas yra atmestas, teismas iš pareiškėjos UAB „Baltic foods“ suinteresuoto asmens T. B. es E. K. F. T. naudai priteisė 1 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Baltic foods“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad teisminis procesas Vengrijos teisme vyko pažeidžiant ES reglamento nuostatas, nes pareiškėjai procesiniai dokumentai buvo siunčiami chaotiškai ir vengrų kalba, o Vengrijos teismas ignoravo toje byloje pateiktą informaciją apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimus, kuriais pareiškėjos įsigyta paukštiena pripažinta nesaugiu maistu. Pareiškėjos manymu, jos prašoma informacija yra susijusi su nagrinėjama byla ir ji pateikta laiku. Pareiškėja ir nesitikėjo, kad antstolė vertins Vengrijos Respublikos teismo išduoto Europos vykdomojo rašto pagrįstumą ar teisėtumą. Skundas buvo reiškiamas tam, kad tai padarytų teismas, o skundas dėl antstolio veiksmų buvo reiškiamas tik dėl to, kad Civilinio proceso kodeksas numato tik tokią kreipimosi į teismą tvarką, kuomet ginčas kyla dėl kitos ES valstybės narės teismo išduoto vykdomojo rašto. Teismas nepasisakė nei dėl vieno pareiškėjo skunde išdėstyto argumento, kurio objektas buvo Vengrijos teismo procesas ir teismo sprendimas, t. y. teismas realiai nenagrinėjo pareiškėjos skundo.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolė Asta Stanišauskaitė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Antstolė nurodo, jog teismas teisingai nurodė, kad antstolė, priimdama patvarkymą Nr. S-24-177-9638 dėl vykdomojo dokumento priėmimo, neturėjo nei pareigos, nei teisės vertinti Vengrijos Respublikos teismo sprendimo, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas. Antstolei nėra suteikti įgaliojimai spręsti dėl teismo sprendimo, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas, pagrįstumo ir teisėtumo.
12.2. Esant teisėtam Vengrijos Respublikos teismo išduotam Europos vykdomajam raštui, antstolė neturėjo jokio teisėto pagrindo atsisakyti tokį raštą priimti ir vykdyti. CPK 651 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad nenustatęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytų kliūčių, antstolis patvarkymu priima vykdomąjį dokumentą ir pradeda ji vykdyti. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, antstolė privalėjo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, t. y. atlikti įstatyme numatytą pareigą, kurios atlikimas savaime jau yra teisėtas ir privalomas.
13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo T. B. es E. K. F. T. prašo pareiškėjos skundą atmesti ir priteisti suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Suinteresuotas asmuo nurodo, jog Vengrijos institucijų sprendimai niekuo nesusiję su antstolės veiksmais, kuriuos pareiškėja skundžia ginčo atveju. Antstolė priėmė vykdyti Europos vykdomąjį raštą, kadangi tokią jos pareigą numato Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis. Šios pareigos vykdymui jokie Vengrijos vietinių institucijų sprendimai reikšmės neturi.
13.2. Net jeigu Vengrijos kompetentingos institucijos būtų priėmusios sprendimus, susijusius su apeliantės produkcija (apie ką šioje byloje duomenų nėra), tai vis tiek nesudarytų pagrindo panaikinti antstolės sprendimus, kadangi jie galėtų būti panaikinti tik tuomet, jei būtų panaikintas Europos vykdomasis raštas. Pažymėjo, kad Europos vykdomąjį raštą panaikinti gali tik pats Vengrijos teismas. Kadangi byloje turimais duomenimis šis vykdomasis raštas nėra panaikintas, todėl jis yra privalomas vykdyti tiek Lietuvoje, tiek ir visose kitose ES valstybėse.
13.3. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai yra visiškai nesusiję su antstolės procesiniais veiksmais, priimant skundžiamus procesinius dokumentus. Pareiškėja šių dokumentų neteisėtumą ir nepagrįstumą grindė ne konkrečiais antstolės atliktais/neatliktais veiksmais ir jų neteisėtumu, o iš esmės kvestionuodama Vengrijos teismo, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas, teisėtumą.
13.4. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, jog apeliantė taip pat nurodo, kad skundu siekiama apskųsti Vengrijos teismo sprendimą, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas. Suinteresuoto asmens teigimu, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, kadangi nei antstolė, nei Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto Europos vykdomojo rašto teisėtumo. Tokį klausimą išimtinai gali spręsti tik jį išdavusios valstybės teismai. Iš to seka, kad ir nagrinėjamoje byloje šis klausimas negali būti sprendžiamas. Todėl teismas pagrįstai nesprendė ir nepasisakė dėl Vengrijos teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto Europos vykdomojo rašto (ne)teisėtumo. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, todėl jis turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos (skolininkės) skundą dėl antstolės Astos Stanišauskaitės veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Dėl atskirojo skundo argumentų
16. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti skundą dėl antstolės veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Taigi, šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro būtent antstolės veiksmų, o ne vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo įvertinimas.
17. Byloje nustatyta, kad antstolė Asta Stanišauskaitė vykdo 2023 m. sausio 26 d. Europos vykdomąjį raštą Nr. 9.G.20.300/2021/39/1, išduotą pagal Vengrijos Respublikos Vesprėmo apskrities teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 9.G.20.300/2021/39/I, dėl skolos, žyminio mokesčio ir palūkanų išieškojimo iš skolininkės UAB „Baltic foods“ išieškotojo T. B. es E. K. F. T. naudai. Vykdomojoje byloje 2024 m. kovo 8 d. buvo priimti skundžiami procesiniai dokumentai, t. y. patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą Nr. S-24-177-9638 ir raginimas įvykdyti sprendimą Nr. S-24-177-9652.
18. Pažymėtina, jog procesiniai dokumentai – 2024 m. kovo 8 d. patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-177-9638, 2024 m. kovo 8 d. Vykdymo išlaidų apskaičiavimas Nr. S-24-177-9649, 2024 m. kovo 8 d. Raginimas įvykdyti sprendimą S-24-177-9652 skolininkei (pareiškėjai) buvo įteikti 2024 m. kovo 13 d. Pareiškėja raginimo terminu atliko mokėjimą į antstolės depozitinę sąskaitą raginime įvykdyti sprendimą nurodytai sumai, tačiau pateikė antstolei prašymą neskirstyti piniginių lėšų, iki kol nebus išnagrinėtas pateiktas skundas dėl antstolės veiksmų.
19. Pareiškėja nurodo, kad teisminis procesas Vengrijos teisme vyko pažeidžiant ES reglamento nuostatas, nes pareiškėjai procesiniai dokumentai buvo siunčiami chaotiškai ir vengrų kalba, o Vengrijos teismas ignoravo toje byloje pateiktą informaciją apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimus. Pareiškėja pabrėžė, jog ir nesitikėjo, kad antstolė vertins Vengrijos Respublikos teismo išduoto Europos vykdomojo rašto pagrįstumą ar teisėtumą. Skundas buvo reiškiamas tam, kad tai padarytų pirmosios instancijos teismas, o skundas dėl antstolio veiksmų buvo reiškiamas tik dėl to, kad Civilinio proceso kodeksas numato tik tokią kreipimosi į teismą tvarką, kuomet ginčas kyla dėl kitos ES valstybės narės teismo išduoto vykdomojo rašto. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl vieno pareiškėjos skunde išdėstyto argumento, kurio objektas buvo Vengrijos teismo procesas ir teismo sprendimas, t. y. pirmosios instancijos teismas realiai nenagrinėjo pareiškėjos skundo.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.
21. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad be pateikto vykdomojo dokumento draudžiama atlikti vykdomuosius veiksmus. Vykdomajam dokumentui keliami reikalavimai nustatyti CPK 648 straipsnyje. CPK 646 straipsnyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019).
22. Teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-378/2017, 23 punktas). Antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, neturi teisės vertinti jo teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019).
23. Dėl kiekvieno pateikto vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti antstolis privalo įsitikinti, ar nėra objektyvių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, to nepadaręs antstolis pažeistų CPK 651 straipsnio 2 dalies tvarką. Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam dokumentui vykdyti kliūčių, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir negali sukelti jais siekiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019).
24. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pabrėžia, jog šiuo atveju, civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro būtent antstolės veiksmų, o ne dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo įvertinimas.
25. Remiantis Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Europos vykdomasis raštas taip pat yra vykdomasis dokumentas. Europos vykdomojo rašto pripažinimo tvarką reglamentuoja 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 805/2004 (toliau – Reglamentas Nr. 805/2004), kurio tikslas yra sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas (Reglamento Nr. 805/2004 1 straipsnis). Reglamento Nr. 805/2004 preambulėje nurodyta, kad valstybių narių abipusis pasitikėjimas vykdant teisingumą valstybėse narėse patvirtina vienos valstybės narės teismo įvertinimą, kad visos sąlygos Europos vykdomajam raštui pripažinti yra įvykdytos ir visose kitose valstybėse narėse suteikia galimybę vykdyti teismo sprendimą, neatliekant teisinės minimalių procedūrinių reikalavimų tinkamo taikymo peržiūros valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas teismo sprendimas.
26. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką yra išaiškinęs, kad Reglamento 3 ir 6 straipsnių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Europos vykdomuoju raštu pripažįstamas pats teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo, jeigu jis atitinka kitas nustatytas sąlygas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2014). Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas tam, kad jis būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nurodyti Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalyje ir juos turi patikrinti klausimą dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimo sprendžiantis teismas. Atsižvelgiant į tai, teismo priimtus ir teismo išduotus dokumentus gali panaikinti tik teismas. Antstolis ir jokia kita institucija neturi teisės tokių dokumentų kvestionuoti ar atsisakyti juos vykdyti.
27. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, pareiškėja iš esmės pripažįsta, kad skundu dėl antstolės veiksmų faktiškai nėra skundžiami jokie antstolės veiksmai, o skundu siekiama apskųsti Vengrijos teismo sprendimą, kurio pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto Europos vykdomojo rašto teisėtumo, nes, kaip jau buvo minėta, tokį klausimą gali spręsti tik jį išdavusios valstybės teismai. Taigi šioje byloje apeliantės nurodytas klausimas negali būti sprendžiamas. Byloje duomenų, jog minėtas Europos vykdomasis raštas būtų panaikintas, nėra (CPK 178 straipsnis), todėl jis yra privalomas vykdyti tiek Lietuvoje, tiek ir visose kitose ES valstybėse. Pažymėtina ir tai, jog esant teisėtam Vengrijos teismo išduotam Europos vykdomajam raštui, antstolė neturėjo jokio teisėto pagrindo atsisakyti tokį raštą priimti ir vykdyti. Taigi pareiškėja, teikdama skundą dėl antstolės veiksmų, nepagrįstai tikėjosi, jog pirmosios instancijos teismas įvertins išduoto Europos vykdomojo rašto teisėtumą. Šiuo atveju priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė ir nepasisakė dėl Vengrijos teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto Europos vykdomojo rašto (ne)teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, visi pareiškėjos argumentai, susiję su Europos vykdomojo rašto teisėtumo klausimu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį, jog jeigu pareiškėja abejoja Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimo teisėtumu, ji turi teisę kreiptis į kilmės valstybės narės teismą su prašymu dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo panaikinimo (Reglamento Nr. 805/2004 10 straipsnio 1 dalies b punktas). Šiuo atveju pareiškėja, nesutikdama su Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimu turėjo kreiptis į Vengrijos teismą, kuris ir nagrinėtų šio dokumento išdavimo teisėtumo klausimą, o ne skųsdama antstolės veiksmus vykdymo veiksmų vietos valstybėje.
29. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad antstolė priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti pažeidė procesines teisės normas, nėra (CPK 178 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, antstolė gavusi vykdyti vykdomuosius dokumentą, tikrino ne vykdomųjų dokumentų teisėtumą, o tai, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomiesiems dokumentams priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo atveju antstolė nuosekliai ir vadovaujantis įstatymais atliko vykdymo veiksmus. Be to, duomenų, jog egzistavo akivaizdžios vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti kliūtys byloje nėra, t. y. Europos vykdomojo rašto pažymėjimas yra išduotas, byloje nėra duomenų apie jo panaikinimą Reglamente nustatyta tvarka, todėl jis privalo būti vykdomas (Reglamento Nr. 805/2004 5 ir 10 straipsniai). Antstolei nustačius, jog vykdomasis dokumentas yra vykdytinas, pagrįstai priėmė vykdyti, ėmėsi visų priemonių tinkamai įvykdyti vykdomąjį dokumentą bei vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų nuostatų nepažeidė. Be to, sutiktina ir su suinteresuoto asmens (išieškotojo) argumentais, jog pareiškėjos noras skundžiant antstolės veiksmus panaikinti šį ginčo vykdomąjį raštą patvirtina, kad pareiškėja pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, kadangi Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl kitoje valstybėje narėje išduoto Europos vykdomojo rašto teisėtumo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo dėl antstolės veiksmų, o skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų
31. Apeliantės atskirąjį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
32. Apeliantei, kaip bylą ir apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusiam asmeniui, taip pat kyla pareiga atlyginti suinteresuoto asmens patirtas 750 Eur atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo išlaidas, kurių dydį ir apmokėjimą patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.
33. Suinteresuoto asmens T. B. es E. K. F. T. prašomos priteisti 750 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.16 papunktyje nurodytų dydžių. Pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2024 metų I ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, už atsiliepimą į atskirąjį skundą galėtų būti 864,40 Eur (2 161 Eur x 0,4). Todėl suinteresuotam asmeniui atlyginamos visos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos 750 Eur išlaidos, jas priteisiant iš apeliantės.
34. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
35. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui T. B. es E. K. F. T. iš apeliantės (pareiškėjos) UAB „Baltic foods“ 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.