Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – A. U. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. U., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduota laiduotojo L. U. atsakomybei 1 (vienerių) metų laikotarpiui, o baudžiamoji byla nutraukta.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. U. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius, šio termino pradžią skaičiuojant nuo šios specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. 2025 m. rugsėjo 22 d., bei konfiskuotas automobilis ,,KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. U. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad ji vairavo kelių transporto priemonę, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: 2025 m. rugsėjo 22 d. apie 00.20 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį ,,KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnai 2025 m. rugsėjo 22 d. 00.40 val. patikrinę jos blaivumą alkoholio kiekio matavimo prietaisu „Drager Alcotest 7510“, Nr. ARFF-0060, metrologinės patikros Nr. 2360407, jai nustatė 1,96 promilių neblaivumą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde A. U. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 21 d. nuosprendį dalyje dėl jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – iki 1 (vienerių) metų sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą bei nekonfiskuoti automobilio ,„Kia Sportage“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje to iš jos išieškant šio turto vertę ar jos dalį atitinkančią pinigų sumą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

4. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 21 d. nuosprendžio pateikė tik atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo – A. U., kuri neginčija jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir kaltės klausimų, tik prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jai taikytų baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise ir turto konfiskavimo. Neįžvelgusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų neginčijamose apylinkės teismo nuosprendžio dalyse, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino sutrumpinimo

5. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių numatytas ir uždraudimas naudotis specialia teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – nuo vienerių iki penkerių metų, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1, 2 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi apeliantė vairavo automobilį, t. y. naudojosi teise vairuoti kelių transporto priemones būdama neblaivi, kai jai nustatytas neblaivumo laipsnis viršijo 1,5 promiles, tuo realizuodama nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymius. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė A. U. buvo paskirta visiškai pagrįstai.

6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ir pati A. U. neginčija šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo jai teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos trukme, prašydama uždrausti jai vairuoti kelių transporto priemones 1 metams, o ne 1 metams ir 6 mėnesiams, kaip kad nusprendė apylinkės teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. A. U. padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. Anksčiau ji nebuvo teista ne tik už analogišką nusikalstamą veiką, tačiau ir kitas baudžiamajame įstatyme įtvirtintas veikas. Atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, kas pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nenustatyta aplinkybių, sunkinančių jos atsakomybę. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog apeliantė dirba, VĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorės charakterizuojama teigiamai. Šios aplinkybės, nors ir vertintinos A. U. naudai, vis tik, jos nesudaro pagrindo skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę minimaliam įstatymo nustatytam terminui. Be to, sprendžiant kokiam laikotarpiui apeliantei turėtų būti uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, būtina įvertinti ne tik paminėtas jai palankias aplinkybes, tačiau ir jos asmenybę, padarytą nusikaltimą apibūdinančias ir kitas aplinkybes.

7. Nors, kaip jau minėta, apeliantė įvykdė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, tačiau ji padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, savo neteisėtais veiksmais kėlė didelį pavojų eismo saugumui, kitų eismo dalyvių bei savo pačios sveikatai ir gyvybei. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. U., būdama neblaivi, vairavo transporto priemonę tamsiu paros metu, kai eismo sąlygos reikalauja itin didelio vairuotojų atsargumo, ketino nuvažiuoti gan nemažą atstumą (kaip pati nurodė, vyko iš Marijampolės į Ąžuolų Būdą). Apeliantei tiek pirmojo, tiek antrojo jos patikrinimo alkotesteriu metu, nustatytas girtumas (atitinkamai 2,02 promilės ir 1,96 promilės) labai ženkliai viršijo ribą, nuo kurios asmeniui yra draudžiama vairuoti transporto priemones (0,40 promilės), bei pakankamai žymiai viršijo ribą, nuo kurios neblaiviam vairuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė. Aptartos aplinkybės rodo didelį A. U. neatsakingumą, lengvabūdiškumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą, kuris taip pat vertintinas sprendžiant jos teisinės atsakomybės klausimą, šiuo atveju – parenkant jai skirtinas baudžiamojo poveikio priemones, nustatant jų apimtį. Teisėjų kolegija netiki apeliantės skunde pateikta versija, jog ji, prieš sėsdama už automobilio vairo, jautėsi visiškai blaiva. Tokią versiją neabejotinai paneigia ir leidžia atmesti tik kaip gynybinę jai nustatytas neblaivumo laipsnis, kuris akivaizdžiai patvirtina, jog A. U. negalėjo nesuprasti, jog prieš tai vartotas alkoholis dar nėra pilnai pasišalinęs iš jos organizmo, dėl ko vairuoti transporto priemonės, nepažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto, ji negali. Apeliantei nustatytas neblaivumo laipsnis taip pat rodo, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia, o ne atsitiktinai.

8. Remiantis byloje esančiu išrašu iš administracinių nusižengimų registro taip pat nustatyta, kad per pastaruosius penkerius metus apeliantė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso nustatyta tvarka buvo bausta tris kartus. Nors nei vieną iš jų A. U. nebuvo patraukta atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviai, tačiau du praeityje jos padaryti administraciniai nusižengimai yra susiję Kelių eismo taisyklių pažeidimais. 2023 m. sausio 26 d. nutarimu A. U. buvo nubausta už tai, kad 2022 m. liepos 19 d. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos ne tik transporto priemonės, bet ir nežymiai sutrikdyta kito automobilio keleivio sveikata. 2025 m. gegužės 22 d. ji taip pat sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti tiek jos, tiek kito vairuotojo valdyti automobiliai. Už 2022 m. liepos 19 d. įvykdytą administracinį nusižengimą apeliantei buvo paskirta ne tik bauda, bet ir 3 mėnesiams atimta teisė vairuoti transporto priemones. Iš to, kas nurodyta, matyti, jog ne taip neseniai sukėlusi autoįvykius, kurio vieno iš jų metu netgi nukentėjo žmogus, bei jai jau taikius administracinio poveikio priemonę, savo pobūdžiu analogišką numatytai BK 68 straipsnyje, A. U. taip ir nepadarė išvadų dėl būtinybės nepriekaištingai laikytis eismo saugumo taisyklių. Priešingai, ji nusprendė vairuoti transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tuo tik padidindama dar vieno eismo įvykio tikimybę. Tai šios baudžiamosios bylos kontekste ją charakterizuoja itin neigiamai ir kartu patvirtina, jog ilgesnis nei vienerių metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminas yra būtinas, norint įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, tame tarpe ir siekiant užkirsti kelią A. U. tokio pobūdžio veikas daryti ir ateityje.

9. Pagrindo sutrumpinti apeliantei nustatytą uždraudimo naudotis specialia teise terminą skunde nurodytos jos darbinės aplinkybės nesudaro. Vertinant šį skundo argumentą, visų pirma pastebėtina, jog A. U. darbas nėra tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, kas reiškia, jog, net ir praradusi teisę vairuoti apylinkės teismo nustatytam laikotarpiui, ji galės ir toliau dirbti ir tokiu būdu užsitikrinti lėšų pragyvenimui gavimą. Nors, įvertinusiai tai, kad apeliantė gyvena (duomenys neskelbtini), o dirba (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog nuo šiol jai bus sunkiau pasiekti darbo vietas, tačiau tokios neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais jos padarytai nusikalstamai veikai. Pastebėtina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantei turi svarbią prevencinę reikšmę, tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti A. U. atsakomybę, paskiriant jai draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantė patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi griežtos pozicijos, jog net ir tais atvejais, kai teisė vairuoti transporto priemones yra tiesiogiai susijusi su darbinėmis baudžiamojon (ir net administracinėn) atsakomybėn traukiamo asmens funkcijomis (pavyzdžiui, toks asmuo dirba vairuotoju), tai nėra jokia išskirtinė aplinkybė, nulemianti uždraudimo naudotis tokia teise neskyrimą, ar jos paskyrimą minimaliam įstatyme nustatytam terminui. Vertindama nustatytą uždraudimo naudotis šia specialiąja teise trukmę proporcingumo kontekste, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos 2025 m. rugsėjo 22 d. nutarimu A. U. buvo paskirta kardomoji priemonės – specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymas, dėl ko skundžiamame nuosprendyje buvo nurodyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – terminas skaičiuojamas nuo 2025 m. rugsėjo 22 d. Nei apylinkės teismui, nei aukštesnės instancijos teismui apeliantė taip ir nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad dėl jai jau ilgiau nei tris mėnesius faktiškai taikomo ribojimo vairuoti kelių transporto priemones ji būtų patyrusi realių neigiamų ir iš tiesų reikšmingų pasekmių, tame tarpe ir turėjusi išeiti bent iš vieno darbo, kaip kad teigiama skunde. Todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatyto uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones kilę padariniai iš tiesų gali būti neadekvatūs jos padaryto nusikaltimo pavojingumui.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent minimalaus, apeliantės poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi susilaukti pakankamai reikšmingų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų, o šioje baudžiamojoje byloje, nusprendus taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, A. U. ir taip nepatirs iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t. y. jai nebus skirta bausmė, ji neturės teistumo. Be to, nustatytas laidavimo terminas taip pat yra minimalus, o laidavimas paskirtas be užstato.

11. Skunde prašant sutrumpinti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, A. U. taip pat mini dvi bylas, kuriose neblaiviam vairuotojui teise vairuoti kelių transporto priemones buvo uždrausta naudotis 1 metų terminui. Susipažinusi su baudžiamosiose bylose Nr. 1A-254-651/2019, 1A-197-851/2018 priimtais teismų sprendimais, teisėjų kolegija neįžvelgė pagrindo vadovautis jais kaip precedentais ir šioje A. U. byloje. Baudžiamoji byla Nr. 1A-254-651/2019 apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu neblaiviam vairuotojui apskritai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Prokuroras skunde prašė uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą nustatyti būtent 1 metų terminui, dėl ko Vilniaus apygardos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, draudžiančio pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, ir negalėjo nustatyti ilgesnio tokio draudimo termino. Tuo tarpu sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197-851/2018 priėmimo metu galiojo ankstesnė BK 68 straipsnio redakcija, kuri numatė, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. A. U. nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu galiojančio BK 68 straipsnio 2 dalyje maksimalus šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas buvo padidintas iki 5 metų. Įstatymo leidėjui priėmus atsakomybę griežtinančius įstatymo pakeitimus, vadovautis sprendimais, kurie buvo priimti dar iki tokių pakeitimų priėmimo ir įsigaliojimo, nėra jokio pagrindo.

12. Atsižvelgiant į visa, kas nurodyta, konstatuojama, jog skundžiamu nuosprendžiu nustatytas 1 metų ir 6 mėnesių draudimo vairuoti kelių transporto priemones terminas, kuris ir taip yra trumpesnis, nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis vidurkis, yra proporcingas ir teisingas, todėl šioje dalyje A. U. skundas netenkinamas. Apeliantei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti adekvati, proporcinga ir iš esmės efektyvi norint pasiekti prevencinius tikslus bei užtikrinti visuomenės saugumą. Daryti išvadą, kad tokie tikslai galėtų būti pasiekti vien dėl to, jog dėl A. U. neteisėtų veiksmų buvo pradėtas baudžiamasis procesas, privertęs ją susimąstyti apie savo poelgio pavojingumą, poreikį būti atsakingesnei bei įvertinti neigiamas dėl to kilsiančias pasekmes, nėra pagrindo.

Dėl turto konfiskavimo

13. Apeliaciniu skundu A. U. taip pat prašo netaikyti jai turto (vairuoto automobilio) konfiskavimo, vietoje to išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Vertindamas tokį skunde išdėstytą prašymą, apygardos teismas visų pirma pažymi, jog BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.).

14. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. U. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasi automobiliu ,,KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Be šios transporto priemonės apeliantė nebūtų galėjusi padaryti jai inkriminuoto nusikaltimo, todėl šis automobilis yra laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone ir atitinka konfiskuotino turto požymį pagal BK 72 straipsnį. Šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis ,,KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausytų ne pačiai kaltininkei, o kitam asmeniui, būtų paslėptas, perduotas realizuoti ar jį konfiskuoti būtų netikslinga. Nenustatytos ir kokios tai kitos priežastys, dėl kurių nebūtų galima konfiskuoti automobilio ,,KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl to reikėtų išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Tai, kad konfiskuotino turto požymius atitinkantis automobilis iki šiol buvo naudojamas ne tik pačios A. U., bet ir jos sūnaus, šia transporto priemone pastarasis naudotųsi veždamas apeliantę į darbą, nėra pagrindas nesilaikyti BK 72 straipsnyje įtvirtintų nuostatų ar laikyti šio turto konfiskavimą aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemone, skirtina už padarytą teisės pažeidimą. Pagrindo tam nesudaro ir kitas skunde nurodytas motyvas – tai, kad konfiskavus ne patį automobilį, o pasirinkus kitą BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimo formą, t. y. nusprendus išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą, valstybė išvengtų papildomų išlaidų, susijusių su šio turto pardavimu, valstybės biudžetas greičiau pasipildytų sumokėta konfiskuota automobilio vertės dalį atitinkančia pinigų suma. Teisėjų kolegija sutinka, kad tuo atveju, kai asmuo pats į Valstybinės mokesčių mokėtojų inspekcijos surenkamąją sąskaitą perveda pinigų sumą, atitinkančią konfiskuotino turto vertę, valstybės patiriama administracinė našta yra kur kas mažesnė, nei tuo atveju, kai yra faktiškai perimamas konfiskuojamas turtas ir vykdoma jo realizacija. Tačiau tokio pobūdžio aplinkybė, kaip išlyga, leidžianti nekonfiskuoti kaltininkui priklausančio turto, vietoje to išieškant jo vertę, BK 72 straipsnio 5 dalyje nėra numatyta.

15. Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant kokį BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimo būdą pasirinkti, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pačios transporto priemonės konfiskavimas siejasi su A. U. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybėmis, o taip pat atitinka kitos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teisei vairuoti kelių transporto priemones taikymo tikslingumą. Be to, transporto priemonės nepalikimas apeliantės dispozicijoje šiuo atveju yra susijęs ir su galimybės jai padaryti analogišką nusikalstamą veiką atėmimu. Taigi, pačio automobilio priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn, o ne jo vertės išieškojimas, šiuo konkrečiu atveju leis efektyviau pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, iš kurių vienas – atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

16. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti dėl neteisingai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl A. U. apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens – A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.