Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Radzevičienė, sekretoriaujant V. K., dalyvaujant ieškovams A. P., individualios L. P. įmonės savininkei L. P., jų atstovui adv. A. V., atsakovės A. S. atstovui adv. J. P.,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P., individualios L. P. įmonės ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškininis pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatyta, jog vekselio turėtojas ieškovas A. P. įstatymo nustatyta tvarka dėl vykdomojo įrašo per nustatytą terminą nesikreipė. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 ieškovas A. P. kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti iš atsakovės A. S. 290 000 Lt skolos ir 40 768,77 Lt palūkanų, kurį grindė 2010 m. vasario 1 d. jam atsakovės A. S. išrašytu vekseliu (390 000 Lt sumai). 2013 m. lapkričio 11 d. teismo sprendimu ieškovo A. P. ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir jam iš atsakovės A. S. priteista 150 000 Lt skola, 14 874,91 Lt palūkanos, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, kita ieškinio dalis atmesta. Atsakovė A. S. byloje buvo pateikusi priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2010 m. vasario 1 d. išduotą vekselį negaliojančiu. Teismas atsakovės priešieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 22 d. išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovo A. P. ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš atsakovės A. S. priteista 150 000 Lt skola, 14 874,91 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos ir ieškinį šioje dalyje atmetė. Panaikino sprendimo dalis, kuria ieškovui A. P. iš atsakovės A. S. priteistas 3 643 Lt žyminis mokestis ir 241 bylinėjimosi išlaidų atlyginimas bei kuria atsakovei A. S. iš ieškovo A. P. priteistas 498,50 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė A. S. savo procesiniuose dokumentuose teigė, jog šalys susitarė dėl 800 000 Lt buto įsigijimo kainos, tačiau į sutartį buvo įrašyta kita – 660 000 Lt kaina. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovas A. P., byloje apklaustos liudytojos L. P. (L. P. įmonės atstovė) bei I. D. (tarpininkė įsigyjant butą). Taigi, iš aukščiau nustatytų nurodytų faktinių aplinkybių nustatyta, kad tikroji Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties kaina buvo 800 000 Lt (660 000 Lt už butą ir 140 000 Lt už baldus ir įrangą).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Vertinant byloje surinktus rašytinius įrodymus pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje gali būti grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, t. y. teismas gali daryti išvadą apie tam tikrą aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Bet kokiu atveju, vertinant įrodymus byloje, svarbu nustatyti tikruosius šalių ketinimus, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. pasirašant Preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo, L. P. įmonė gavo iš A. S. 10 000 Lt, kuriuos šalys užskaitė į parduodamo turto pardavimo kainą (b. l. 12-14). Ieškovai A. P. ir L. P. individualios įmonės savininkė aiškindami apmokėjimo už parduotą turtą aplinkybes nurodė, kad ieškovas A. P. už atsakovę A. S. įnešė į L. P. įmonės kasą 250 000 Lt pagal turto pirkimo – pardavimo sutartį, nors 2010 m. vasario 1 d. Pinigų priėmimo kvite (Serija MSA Nr. 2543605) buvo nurodyta, kad šie pinigai buvo gauti iš atsakovės A. S. (b. l. 22). Pinigus ieškovas įnešė už atsakovę todėl, kad pastaroji neturėjo reikiamo kiekio pinigų įsigyjamam turtui apmokėti ir kreipėsi į banką dėl paskolos gavimo. Bankas, pagal atsakovės finansinę padėtį nusprendęs suteikti paskolą, pareikalavo patvirtinimo, jog kitą dalį pinigų pagal pirkimo – pardavimo sutartį pirkėja (atsakovė) yra sumokėjusi. Tam tikslui, L. P. įmonė 2010 m. vasario 1 d. išdavė atsakovei Pažymą (b. l. 23), kurioje nurodė, kad L. P. įmonė gavo iš A. S. 250 000 Lt pagal 2009 m. gruodžio 24 d. notarų kontoroje patvirtintą buto, (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, reg. Nr. DA-8395, nors iš tikrųjų šiuos pinigus už A. S. įnešė į individualios įmonės kasą ieškovas A. P..

Taigi, įvertinant tai kas išdėstyta, pirmiausiai nurodytina, kad nors ir atsakovė A. S. teigia jog ji nesiekė įsigyti nekilnojamojo turto bei neieškojo pirkti buto ir pirkimo – pardavimo sutartį sudarė tik dėl to, kad jos pažįstama nekilnojamojo turto agentė paprašė padėti Arvydui ir L. P., turintiems finansinių sunkumų, bei ieškovai žadėjo vėliau šį butą atpirkti, tačiau tokiems argumentams pagrįsti įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Nors aplinkybė, kodėl ji įsigijo nekilnojamąjį turtą, vertinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nėra svarbi, tačiau visgi pripažintina, kad įvertinus sandorio vertę, aplinkybę, jog atsakovė atsiskaitymui už perkamą turtą, kreipėsi į banką dėl kredito gavimo, kurį gavus privalėjo mokėti palūkanas (b. l. 91, t. 1, prijungta byla), bei tai, kad šalys pripažįsta vieni kitų iki sandorio sudarymo nepažinoję, bei nesant jokių žymų pirkimo – pardavimo sutartyje apie galimą turto atpirkimą, vertintina, kad atsakovės teiginys apie jos norą kažkam tai pagelbėti, taip įsigyjant didelės vertės turtą, už kurį dalinai atsiskaityta, gavus iš banko kreditą, už kurį yra pareiga mokėti palūkanas, be to pagal Kredito sutartį nupirktą butą atsakovė įkeitė bankui (2010-01-25 Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK/10/01/33D), vertintina kritiškai. Tai, kad Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. gruodžio mėn. 24 d., pati savaime nieko nereiškia. Tikėtina, kad šią dieną, kaip ir kitą darbo dieną, sudaromas ne vienas notarinis sandoris. Kita aplinkybė, jog sutarties sudarymo metu atsakovė buvo sumokėjusi pardavėjui L. P. įmonei tik nedidelę sandorio vertės dalį, 10 000 Lt, o kiti pinigai šalių sutarimu turėjo būti sumokėti iki 2010 m. kovo 1 d. (atidėtas mokėjimo terminas), viso labo vertinamas tik kaip šalių susitarimas, o kaip žinia, šalys laisvos susitarti ir dėl tokių apmokėjimo sąlygų.

Kaip jau aukščiau paminėta, teismas tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, t. y. aplinkybes dėl vekselio pasirašymo ir atsakovės pareigos atsiskaityti šiuo pagrindu teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.

Visiškai sutiktina su ieškovų paaiškinimu, kad būtent 2010 m. vasario 1 d. atsakovės A. S. išduotu A. P. Vekseliu 390 000 Lt sumai, buvo įformintos atsakovės prievolės atsiskaityti tiek su A. P., kuris į L. P. įmonės sąskaitą už ją įmokėjo 250 000 Lt už perkamą butą, ir atsakovės prievolė pagal atskirą šalių susitarimą (žodinę) sumokėti 140 000 Lt už baldus ir įrangą. Svarbu paminėti tai, kad A. P. pinigus 250 000 Lt už A. S. įnešė į individualios įmonės sąskaitą 2010 m. vasario 1 d., todėl logiška ir pagrįsta, kad tokios didelės pinigų sumos grąžinimo įvykdymą, A. P. užsitikrino A. S. tą pačią dieną, t. y. 2010 m. vasario 1 d., išrašius jam Paprastąjį vekselį. Kita vertus, vertinant ieškovų argumentus dėl vekselio išrašymo, svarbi aplinkybė, kad atsakovė pagal Turto pirkimo – pardavimo sutartį pareigą atsiskaityti turėjo iki 2010 m. kovo 1 d. (Sutarties 2.1.2 p.), o Vekselio mokėjimo terminas buvo nurodytas 2010 m. kovo 30 d., tai tik patvirtina, kad atsakovė išrašydama vekselį, prisiėmė savarankišką įsipareigojimą, nepriklausantį nuo jos pareigos atsiskaityti pagal pirkimo – pardavimo sutartį.

Vienok, nors šalys yra laisvos susitarti ir toks susitarimas atitiko jų valią bei interesus, bei teismui nebūtina nagrinėti aplinkybių apie tai, kodėl šalys pasirinko tokį pinigų grąžinimo būdą, tačiau kaip jau pasisakyta, sutiktina su ieškovų išdėstyta pozicija dėl vekselio išdavimo aplinkybių. Teismo vertinimu, ieškovų paaiškinimas, kurį pagrindžia rašytiniai duomenys, yra logiškas ir teisingas nustatytų aplinkybių kontekste.

Kaip žinia, vekselis išrašytas atsakovui A. P. (ne L. P. įmonei su kuria buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis). Taigi, būtinas paaiškinimas, kodėl vekselio suma susideda ne tik iš paties A. P. atsakovei A. S. paskolintų 250 000 Lt, bet ir 140 000 Lt už nupirktus baldus. Kaip matyti iš bylos duomenų, tai pripažįsta ir ieškovai, tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. liepos 22 d. priėmus atskirąją nutartį informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR finansų ministerijos apie galimą Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimą (b. l. 84, t. 2, prijungta byla), Mokesčių inspekcijai atliekant L. P. įmonės patikrinimą, 2014 m. gruodžio 4 d. įmonė išrašė papildomą PVM sąskaitą - faktūrą (Serija PKP Nr. 0000373), kuria patikslino 2009 m. gruodžio 24 d. sąskaitą - faktūrą (Serija PKP Nr. 0000012, (b. l. 171)), ir nuo šios naujai išrašytos sąskaitos sumos įmonė sumokėjo valstybei papildomus mokesčius (nuo 140 000 Lt), tai patvirtina pateiktos Metinės pelno mokesčio deklaracijos. Taigi, vekselio išrašymo metu, kai į pirkimo – pardavimo sutartį nebuvo įrašyta baldų kaina, šalims (jų supratimu) nebuvo pareigos atsakovės A. S. prievolę sumokėti 140 000 Lt už nupirktus baldus, būtinai įforminti L. P. įmonės vardu. Byloje nėra duomenų, kad A. P. ir L. P. turtas būtų padalintas ir/ar jie turėtų kokių tai turtinių nesutarimų. Taigi, ši aplinkybė patvirtina, kodėl į vekselio sumą buvo įskaičiuota ir kaina už nupirktus baldus. Be to, byloje pateikti L. P. įmonės duomenys apie papildomos sąskaitos išrašymą ir atitinkamai mokesčių valstybei sumokėjimą už 140 000 Lt, tik dar kartą patvirtina (be susitarimo preliminarioje sutartyje bei šalių minimo žodinio susitarimo), kad baldus ir įrangą pardavė atsakovei L. P. įmonė, kuri šioje dalyje yra tinkamas ieškovas byloje.

Aiškinant iš ko susideda kita vekselio sumos dalis, t. y. 250 000 Lt, kartu su ieškovų paaiškinimais, kuriuos teismas vertina logiškais kitų bylos aplinkybių kontekste, aplinkybę, kad į vekselio sumą įskaityti ir 250 000 Lt, kuriuos atsakovas A. P. sumokėjo už A. S., patvirtina ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-2628-603/2013 medžiaga, kurioje apklausta liudytoja I. D. (brokerė, tarpininkavusi buto pirkimo – pardavimo metu) patvirtino, kad vekselis buvo išrašytas dėl to, kad nebuvo atsiskaityta už nupirktą turtą. Teismo įsitikinimu, ieškovų paaiškinimą apie vekselio sudarymo aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovei siekiant gauti iš banko kreditą, pastarasis reikalavo patvirtinimo, jog kita dalis pinigų pagal pirkimo – pardavimo sutartį atsakovės yra sumokėta pardavėjui. Byloje pateiktos Kredito sutarties 4.1.5 p. numatė, kad po kredito išdavimo, kredito gavėjas turi pateikti dokumentą, patvirtinantį galutinį atsiskaitymą su pardavėju, šis dokumentas turėjo būti pateiktas per 10 kalendorinių dienų nuo kredito išėmimo termino pabaigos. Atsakovei gavus kreditą (tiksli data nenustatyta), ji 2010 m. vasario 4 d. kredito pinigus įmokėjo į L. P. įmonės sąskaitą, taigi, nors atsakovė apie visiško atsiskaitymo pagal sutartį faktą bankui turėjo pranešti gavus kreditą, tačiau visgi tokią pareigą turėjo, tai patvirtina ir 2010 m. vasario 1 d. išrašyta L. P. įmonės Pažyma apie 250 000 Lt sumokėjimą pagal buto pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 23). Kita vertus, byloje nepaneigtas ir ieškovų paaiškinimas, kad tokį patvirtinimą bankui atsakovė turėjo pateikti iki išduodant kreditą. Toks reikalavimas tikėtinas, kadangi bankas, vertindamas būsimos kredito gavėjos finansinius pajėgumus, gali prašyti tokio pobūdžio patvirtinimo.

Kita vertus, kaip žinia, 2010 m. vasario 1 d. A. S. išduotas A. P. vekselis yra galiojantis (kitoje byloje A. S. priešieškinys pripažinti jį negaliojančiu atmestas). Vekseliui praradus savo kaip vertybinio popieriaus savybes, jo turėtojui neatima teisė reikalauti prievolės, kuri patvirtina vekseliu, grąžinimo. Tik būtina nustatyti teisinį santykį, kuriam esant buvo išduotas vekselis. Toks teisinis santykis nebūtinai turi kilti iš paskolos teisinių santykių. Kaip aukščiau nurodyta, ieškovai jo išdavimo aplinkybes iš esmės sieja su turto pirkimo – pardavimo metu atsiradusiomis atsakovės prievolėmis atsiskaityti už nupirktą turtą: butą ir jame esančius baldus, bet A. P. sumokėjus už atsakovę dalį prievolės buto pardavėjui, šiuo vekseliu įforminta atsakovės prievolė iš dvejų teisinių santykių: A. P. už atsakovę įnešta į L. P. įmonę 250 000 Lt suma ir pagal papildomą (atskirą) žodinį susitarimą, pareiga L. P. įmonei sumokėti 140 000 Lt už baldus bei įrangą, pagal nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovė A. S. teigia, kad šis vekselis buvo išrašytas kaip laikina užtikrinimo priemonė atsiskaitant pagal buto pirkimo – pardavimo sutartį, iki kol bus gautas kreditas banke.

Viena vertus, nustatyta, kad atsakovė A. S. vekselį išdavė A. P., o ne L. P. įmonei, būtent kuriai turėjo pareigą atsiskaityti pagal turto pirkimo – pardavimo sutartį. Jei tikėti atsakovės argumentu, tai lieka neaišku, kokių prievolių užtikrinimui, atsakovė jos teigimu, išdavė vekselį A. P..

Kita vertus, atsakovės atsikirtimus dėl išduoto vekselio, paneigia ir išduoto vekselio suma – 390 000 Lt. Nustatyta, kad bendra sandorio vertė buvo 800 000 Lt. Taigi kaip jau pasisakyta, lieka neaišku, kodėl išduodama vekselį 390 000 Lt sumai A. P. (fiziniam asmeniui), atsakovė turėjo laikinai užtikrinti jos prievolių įvykdymą pagal sutartį su įmone (kitu juridiniu asmeniu). Jei remtis atsakovės argumentais, ji nurodė, kad visą pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą kainą sumokėjo įmonei. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė sumokėjo 10 000 Lt (sudarant preliminarią sutartį) ir gavusi iš banko kreditą, 400 000 Lt pervedė pardavėjui. Atsakovė teigia, kad ji yra sumokėjusi ir 250 000 Lt A. P. įmonei (2010-02-01 Pinigų priėmimo kvitas). Viena vertus, sutiktina su atsakovės argumentu, kad 2010 m. vasario 1 d. Pinigų priėmimo kvitas, kuriuo individualios įmonės savininkė patvirtino, kad pinigus gavo iš atsakovės, yra griežtos atskaitomybės buhalterinės apskaitos dokumentas, tačiau įvertinus ieškovų paaiškinimus ir juos pagrindžiančius duomenis, darytina išvada, kad būtent toks susitarimas ir buvo tarp šalių, t.y. tokiu Pinigų priėmimo kvitu buvo įformintas atsakovės A. S. atsiskaitymo faktas su pardavėju, siekiant šio Pinigų priėmimo kvito pagrindu išduoti Įmonės patvirtinimą bankui apie dalies kredito sumokėjimą. Tai įvykdyta išduodant 2010 m. vasario 1 d. pažymą A. S.. Apie tokio patvirtinimo reikalavimą nurodyta Kredito sutartyje (atkreiptinas dėmesys, kad pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta 660 000 Lt kaina, ir bankui reikėjo pateikti duomenis apie atsakovės atsiskaitymą su pardavėju būtent pagal šią sutartyje nurodytą kainą).

Kita vertus, pagrįstas ir ieškovės L. P. įmonės argumentas, kodėl ji neginčijo minėto Pinigų priėmimo kvito – nes įmonė pinigus, kuriuos ji turėjo gauti už parduotą įmonės turtą (butą ir baldus bei įrangą) gavo, tik juos gavo ne iš A. S., o iš A. P..

Taigi, šios aplinkybės taip pat paneigia atsakovės argumentus. Svarbu paminėti ir tai, kad atsakovės A. S. versiją, kad 2010 m. vasario 1 d. ji vekselį išrašė siekdama laikinai, iki kol iš banko bus pervesti likusieji pinigai pagal pirkimo – pardavimo sutartį, užtikrinti jų įvykdymą (atsiskaitymą), paneigia ir tai, kad 2010 m. vasario 4 d. bankui pervedus 400 000 Lt kreditą ir atsakovei pinigus pervedus pardavėjui, kažkodėl atsakovė nesikreipė į A. P. ir nereikalavo panaikinti vekseliu užtikrintą prievolę (panaikinti vekselį).

Be to, atsakovė teigia, kad dalį pinigų už baldus, 2011 m. birželio 28 d. per du kartus (po 50 000 Lt), viso 100 000 Lt, ji pervedė A. P. į asmeninę sąskaitą (ne L. P. įmonės sąskaitą, ar L. P.). Atsakovė nepaaiškino, kodėl už baldus ji turėjo pareigą atsiskaityti su A. P., o ne L. P. įmone ar jos savininke. Kita vertus, jeigu tikėti atsakovės versija, lieka neaiškios likusių 40 000 Lt atsiskaitymo su pardavėju aplinkybės. Atsakovės teigimu, ji yra sumokėjusi P. 30 000 Lt grynais pinigais, tačiau jokių įrodymų tam pagrįsti neturi, o dėl 10 000 Lt nurodė, kad jokių pretenzijų dėl šios sumos iš P. nėra sulaukusi. Tačiau ir paskutiniai į bylą pateikti duomenys apie Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktą patikrinimą L. P. įmonėje, taip pat nepatvirtina jog atsakovė kokią tai dalį iš 30 000 Lt už nupirktus baldus bute, būtų pervedusi pardavėjui. Kaip ir nepateikti duomenys, kad būtų susitarimas, kad šią dalį pinigų ji perves individualios įmonės savininkės buvusiam sutuoktiniui.

Taigi, vertinant ir šią atsakovės atsiskaitymo pagal pirkimo – pardavimo sutartį versiją, akivaizdžiai matyti, kad jos išrašytas Vekselis 390 000 Lt sumai negalėjo būti jokiu laikinu prievolės pagal pirkimo – pardavimo sutartį užtikrinimu, kadangi vekselyje nurodyta suma niekaip net aritmetiškai nesietina su atsakovės realiu skolos dydžiu pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė pilnai atsiskaičiusi pagal pirkimo – pardavimo sutartį, byloje nepateikta.

Teismas, atsikirsdamas į atsakovės A. S. argumentus, kuriuos ji sieja su kitoje Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 duotais šalių paaiškinimais ir/ar teismų įvertinimais, ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, vertindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, faktines aplinkybes, kurio pagrindu ieškovas ir reiškė reikalavimą kitoje byloje, t. y. kitokio pobūdžio teisinus santykius, nei šioje byloje. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos tvarka, nutartyje nevertino aplinkybių, susijusių su išduoto vekselio pagrindu, nes tokiomis aplinkybėmis nebuvo remiamasi ir jos nebuvo nagrinėjamos.

LR CK 6.38 str. 1 d. numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais.

Taigi, ieškovui A. P. praleidus paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, jis tapo paprastu skolos rašteliu, pagal kurį atsakovė A. S. turi pareigą atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas pažymi, kad vekselio davėja (A. S.) nepateikė duomenų, kad ji būtų pilnai su A. P. atsiskaičiusi pagal išduotą vekselį, t. y. nepaneigė jai tenkančios pareigos atsiskaityti buvimo fakto. Kadangi byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad dalį skolos 28 962,00 Eur (100 000 Lt) atsakovė ieškovui A. P. yra sumokėjusi (2011-06-28 per du kartus), todėl ieškovo A. P. naudai iš atsakovės priteistina 43 443 Eur (150 000 Lt) skola (CK 6.200 str.).

Kadangi atsakovė A. S. pagal papildomą (žodinį) susitarimą turi pareigą sumokėti 40 546,80 Eur (140 000 Lt) pagal Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį už baldus ir įrangą L. P. įmonei, todėl ši skola priteistina (CK 6.200 str., 6.305 str.).

Dėl palūkanų priteisimo

LR CK 6.37 str. 2 d. numato, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas). LR CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

LR CK 6.256 str. 1 d. taip pat numato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. LR CK 6.63 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numato, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jeigu neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos, skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog atsakovė A. S. negrąžino ieškovui A. P. nustatytu terminu skolos (vekselyje numatytas terminas 2010-03-30) ir taip pažeidė savo sutartinę prievolę, numatytą LR CK 6.873 str., o būtent pareigą grąžinti už atsakovę pagal pirkimo – pardavimo sutartį įmokėtą pinigų sumą, todėl tenkintinas reikalavimas dėl penkių (5) procentų metinių palūkanų nuo negrąžintos skolos sumos (72 405 Eur (250 000 Lt )) laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2011 m. birželio 27 d. (2011-06-26 buvo sumokėta dalis,100 000 Lt), viso 4493,07 Eur (15 513,70 Lt), kaip ir tenkintinas reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. (ieškinio parengimo dienos), nuo nesumokėtos 43 443 Eur (150 000 Lt) sumos – 6974,68 Eur (24 082,19 Lt) palūkanų, viso priteistina 11 467,76 Eur (39 595,89 Lt) palūkanų suma.

Ieškovei L. P. įmonei priteistina 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 40 546,80 Eur (140 000 Lt) skolos už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., viso 9031,38 Eur (31 183,56 Lt).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNB bankas v. G. B. ir D. S., bylos Nr. 3K-3-193/2014). Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos.

Todėl tenkintini ir ieškovų reikalavimai priteisti penkių (5) procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi LR CK 6.37 str. 2 d. numato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškinį patenkinus, ieškovų naudai priteistina iš atsakovės jų sumokėtas žyminis mokestis, atitinkamai A. P. – 1040,87 Eur; L. P. įmonei - 997,43 Eur (CPK 93 str.). Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovai (kaip ir atsakovė) nepateikė.

Iš atsakovės priteistinos 3,98 Eur bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą šalims byloje valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 268 str., 270 straipsniu, 279 straipsnio 1 dalimi, 93 str., teismas,

nusprendė:

Ieškovų A. P. (a/k (duomenys neskelbtini) ir L. P. įmonės (įm. k. 225803610) ieškininį pareiškimą atsakovei A. S. (a/k (duomenys neskelbtini) patenkinti.

Priteisti ieškovui A. P. iš atsakovės A. S. 43 443 Eur (keturiasdešimt tris tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt tris eurus) skolos, 11 467,76 Eur (vienuolika tūkstančių keturis šimtus šešiasdešimt septynis eurus 76 centus) palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 43 443 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014-12-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1040,87 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt eurų 87 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei L. P. įmonei iš atsakovės A. S. 40 516,80 Eur (keturiasdešimt tūkstančių penkis šimtus šešiolika eurų 80 centų) skolos ir 9031,38 Eur (devynis tūkstančius trisdešimt vieną eurą 38 centus) palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 40 516,80 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014-12-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 997,43 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 43 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės A. S. 3,98 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.