Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., individualios L. P. įmonės ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl vekseliu įformintų prievolių atsiradimo teisinio pagrindo ir įvykdymo

Tarp bylos šalių kilo ginčas, kokiam tikslui buvo išrašytas 2010 m. vasario 1 d. vekselis, pagal kurį atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui A. P. 390 000 Lt sumą. Šalys nurodė skirtingas prievoles, kurios buvo įformintos šiuo vekseliu. Ieškovai laikosi pozicijos, kad šiuo vekseliu atsakovė užtikrino savo įsipareigojimus grąžinti ieškovui A. P. 250 000 Lt skolą ir sumokėti ieškovei L. P. įmonei 140 000 Lt už parduotame bute buvusius baldus bei įrangą. Atsakovė teigia, kad šiuo vekseliu buvo užtikrintas jos įsipareigojimas sumokėti likusią kainą pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį, ir šią prievolę ji įvykdė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, jog atsakovė su jais neatsiskaitė. Nesutikdama su tokia teismo išvada, atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.Byloje nėra ginčo, kad šalys susitarė, jog atsakovė iš ieškovės nupirks butą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais baldais ir įranga, už 800 000 Lt. Būtent tokia kaina nurodyta šalių pasirašytoje 2009 m. gruodžio 9 d. preliminariojoje nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje. Atsakovė neginčija ir tos aplinkybės, kad sudarant pagrindinę 2009 m. gruodžio 24 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, šalys susitarė joje nurodyti mažesnę kainą, t. y. 660 000 Lt, o likusią 140 000 Lt sumą laikyti kartu su butu parduodamų baldų ir įrangos kaina. Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 24 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu atsakovė buvo sumokėjusi ieškovei 10 000 Lt grynaisiais pinigais. Pagal šioje sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, pirkėja (atsakovė) likusią 650 000 Lt kainos dalį įsipareigojo pervesti į pardavėjos sąskaitą iki 2010 m. kovo 1 d. (Sutarties 2.1.2 p.). Ieškovai teigia, kad toliau atsiskaitymas už butą vyko taip: atsakovė butui įsigyti ketino imti būsto kreditą, tačiau bankas sutiko finansuoti tik dalį buto kainos, su sąlyga, kad likusią kainos dalį pirkėja apmokės iš savo lėšų. Kadangi atsakovė tuo metu neturėjo reikiamos pinigų sumos, tačiau žadėjo ją vėliau gauti, susitarė su ieškovais, kad A. P. sumokės už ją 250 000 Lt L. P. įmonei, o atsakovė išrašys ieškovui vekselį. Į vekselio sumą šalys įtraukė ir 140 000 Lt, kuriuos prieš tai pagal šalių žodinį susitarimą atsakovė buvo įsipareigojusi sumokėti už buto baldus ir įrangą. Todėl bendra 2010 m. vasario 1 d. vekselio suma yra 390 000 Lt.Byloje nėra tiesioginio rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovas A. P. sumokėjo ieškovei L. P. įmonei 250 000 Lt už atsakovę, tačiau tokią išvadą galima daryti įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą. Kaip minėta, vekselis, pagal kurį atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 390 000 Lt iki 2010 m. kovo 30 d., išrašytas 2010 m. vasario 1 d. Tą pačią dieną, t. y. 2010 m. vasario 1 d. buvo išrašytas L. P. įmonės pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodyta, kad į šios įmonės kasą sumokėta 250 000 Lt suma iš A. S. pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį, bei išduota tai patvirtinanti ieškovės pažyma. Ieškovų teiginį, kad minėta pažyma buvo reikalinga tam, kad bankas išmokėtų atsakovei kreditą, patvirtina ta aplinkybė, kad po kelių dienų, t. y. 2010 m. vasario 4 d. atsakovė pagal 2010 m. sausio 25 d. sudarytą Būsto kreditavimo sutartį Nordea Banko Finland Plc išmokėtą 400 000 Lt dydžio kreditą pervedė į ieškovės L. P. įmonės banko sąskaitą. Būsto kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.8 punkte nustatyta, kad suteikiama kredito suma turi sudaryti ne daugiau kaip 63 proc. nuo bankui įkeičiamo turto įsigijimo kainos. Tai patvirtina ieškovų teiginį, kad bankas sutiko finansuoti tik dalį atsakovės perkamo buto kainos. Būsto kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.1 punkte, nustatančiame kredito išdavimo tvarką, nėra numatyta sąlygos kredito gavėjui pateikti pažymą apie dalies įsigyjamo nekilnojamojo turto kainos sumokėjimą. Tačiau tikėtina, kad bankas tokios pažymos galėjo reikalauti, nes finansavo tik dalį buto įsigijimo kainos. Priešingų įrodymų, kurie paneigtų tokią išvadą, atsakovė byloje nepateikė. Apeliantės nurodytame Būsto kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.1.5 punkte nustatytas reikalavimas po kredito išdavimo pateikti bankui dokumentą, patvirtinantį galutinį atsiskaitymą su pardavėju, nereiškia, kad bankas iki kredito išmokėjimo negalėjo reikalauti pažymos apie pradinio įnašo sumokėjimą buto pardavėjai. Juolab, kad pastarasis banko reikalavimas būtų logiškas ir negalėtų būti laikomas neįprastu, o 4.1.5 punkto sąlyga yra susijusi su banko interesu, kad kreditas būtų panaudotas pagal paskirtį.Ieškovai byloje taip pat paaiškino, kad 2010 m. vasario 1 d. A. P. 250 000 Lt sumokėjo L. P. įmonei ne tiesiogiai, bet tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu. Aplinkybę, kad jokie grynieji pinigai minėtą dieną vykusio šalių susitikimo metu nebuvo perduodami, patvirtino civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 kaip liudytoja apklausta sandorio tarpininkė I. D.. Apeliantė byloje įrodinėja, kad tokią sumą ji galėjo sumokėti grynaisiais, nes tuo metu iš UAB „Nepriklausomas auditas“ avansu buvo paėmusi 305 529,79 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei prie šios bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 pateikta avanso apyskaita, nei kiti apeliantės toje byloje pateikti įrodymai (pajamų deklaracijos, verslo liudijimai) nepatvirtina, kad apeliantė 2010 m. vasario 1 dieną turėjo pakankamai asmeninių lėšų, iš kurių būtų galėjusi sumokėti ieškovei 250 000 Lt. Visų pirma, ieškovai teisingai pažymėjo, kad avanso apyskaitoje nurodyti pinigai kaip avansas buvo perduoti apeliantei tam, kad būtų panaudojami įmonės reikmėms (Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 p.). Apeliantė jokiais argumentais nepagrindė, kad UAB „Nepriklausomas auditas“ priklausantys pinigai apskritai galėjo būti panaudoti butui asmeninės nuosavybės teise įsigyti. Antra, tokios didelės pinigų sumos perdavimas grynaisiais kelia pagrįstų abejonių. Apeliantė nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, kodėl tokią sumą reikėjo sumokėti grynaisiais pinigais.Apeliantė teigia, kad teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį, nes nesivadovavo prejudiciniais faktais, kurie nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitoje civilinėje byloje. Pasak apeliantės, civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 ieškovas A. P. teigė visiškai priešingai, nei šioje byloje, t. y. akcentavo, kad atsakovės įsipareigojimai L. P. įmonei pagal sutartį ir jos įsipareigojimai ieškovui pagal vekselį yra du visiškai atskiri įsipareigojimai. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad minėtoje civilinėje byloje ieškovas A. P. reikalavimą priteisti iš atsakovės 390 000 Lt skolą ir 40 768,77 Lt palūkanas reiškė to paties 2010 m. vasario 1 d. vekselio pagrindu, tačiau rėmėsi juo kaip vertybiniu popieriumi, atitinkančiu visus reikalavimus pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatas, o ne kaip įrodymu, patvirtinančiu atsakovei paskolintą 250 000 Lt sumą bei šalių susitarimą sumokėti 140 000 Lt už baldus bei įrangą. Ieškovas toje byloje savo reikalavimą grindė vien tik atsakovės kaip vekselio davėjos besąlyginiu įsipareigojimu sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą. Minėtas vekselis, suėjus jame nustatytam terminui, nebuvo apmokėtas, o ieškovas ir nepateikė jo apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka, todėl šis vekselis prarado vertybinio popieriaus statusą. Kadangi ieškovas toje byloje netikslino ieškinio, nekeitė ieškinio pagrindo, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su tarp šalių susiklosčiusiais paskoliniais teisiniais santykiais, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 22 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimus, be pagrindo peržengė nagrinėjamos bylos ribas. Taigi, toje byloje ieškovo reikalavimai iš esmės buvo atmesti dėl netinkamai pasirinkto teisių gynimo būdo. Pažymėtinai ir tai, kad minėtoje byloje tiek ieškovu dalyvavęs A. P., tiek ir liudytojos procesinį statusą turėjusi L. P., teikdami paaiškinimus teismo posėdyje dėl atsakovės A. S. priešieškinio reikalavimo pripažinti 2010 m. vasario 1 d. vekselį negaliojančiu bei atsakovės nurodytų aplinkybių dėl buto pirkimo–pardavimo, iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, t. y. teigė, kad vekselį atsakovė išrašė, nes ieškovas už ją sumokėjo 250 000 Lt į L. P. įmonės kasą, be to, į vekselio sumą buvo įtrauktas skirtumas tarp tikrosios šalių sutartos buto pardavimo kainos bei tos, kuri buvo įrašyta buto pirkimo–pardavimo sutartyje. Tai, kad minėtoje byloje šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas ieškinys, neužkerta kelio ieškovams šioje byloje pareikšti reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo būtent tokiu pagrindu. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų priešingos šioje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytoms aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ankstesnėje civilinėje byloje ieškovas A. P. nėra pripažinęs ar patvirtinęs, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį. Toje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas tuo pagrindu, kad atsakovė neatsiskaitė už nupirktą butą ar jame esančius baldus ir įrangą.Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 22 d. nutartyje nurodė, jog ieškovas A. P. iš esmės sutinka su atsakovės A. S. teiginiais, kad vekselis buvo išrašytas kaip priemonė atsiskaitymui pagal buto pirkimo–pardavimo sandorį užtikrinti. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje padarė atsižvelgdamas į ieškovo A. P. pozicijos, išdėstytos jo apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo, prieštaringumą. Kaip minėta, ieškovas toje byloje reikalavimą grindė išimtinai vien tik ĮPVĮ normomis, tačiau apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodė, kad vekselio suma (390 000 Lt) susideda iš 140 000 Lt kainos už butą skirtumo ir 250 000 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo L. P. įmonei. Nagrinėjamoje byloje ieškovai išsamiai paaiškino vekselio atsiradimo aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie pripažįsta, jog vekselis buvo išrašytas siekiant laikinai užsitikrinti, kad atsakovė sumokės likusius 400 000 Lt už butą pardavėjai L. P. įmonei. Tokių aplinkybių ieškovas A. P. nepatvirtino ir anksčiau išnagrinėtoje byloje.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės paaiškinimai dėl 2010 m. vasario 1 d. vekselio išrašymo tikrosios priežasties nėra pagrįsti. Pirmiausia nėra logiška, kad pasirašius buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje yra nustatyta atsiskaitymo tvarka ir terminai, pirkėjos prievolių įvykdymą reikėtų dar užsitikrinti vekseliu. Sutartyje nustatyta, kad likusi 650 000 Lt kainos dalis pardavėjai į sąskaitą turi būti pervesta iki 2010 m. kovo 1 d. Akivaizdu, kad pirkėjai neįvykdžius šios prievolės, pardavėja įgytų atitinkamą reikalavimo teisę. Antra, byloje yra nustatyta, kad vekselis išrašytas pačios atsakovės iniciatyva. Nėra jokių įrodymų, kad ieškovai būtų reikalavę iš atsakovės papildomai užtikrinti 400 000 Lt kainos dalies sumokėjimą. Juolab kad šią kainos dalį atsakovė ketino sumokėti gavusi banko kreditą. Akivaizdu, kad bankas būsto kreditą suteikia konkrečiam būstui įsigyti, todėl Būsto kreditavimo sutartyje kredito gavėjui yra nustatyti reikalavimai pateikti bankui dokumentus, patvirtinančius galutinį atsiskaitymą su pardavėju. Trečia, vekselyje nurodytas vėlesnis apmokėjimo terminas, t. y. 2010 m. kovo 30 d., be to, vekselyje nurodyta suma (390 000 Lt) neatitinka jo išrašymo metu buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos (660 000 Lt) nesumokėtos dalies (400 000 Lt). Ketvirta, apeliantė nepateikė įtikinamo paaiškinimo, kodėl tokiu atveju vekselis išrašytas ne buto pardavėjai L. P. įmonei, bet įmonės savininkės buvusiam sutuoktiniui A. P.. Penkta, lieka neaišku, kodėl tokiu atveju nebuvo užtikrinamas tik žodine forma sudarytas susitarimas, kad atsakovė sumokės skirtumą tarp tikrosios šalių sutartos 800 000 Lt buto pardavimo kainos ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos 660 000 Lt kainos, kuris sudaro gana didelę 140 000 Lt sumą.Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo vadovautis apeliantės pateikiama versija dėl vekselio išrašymo tikslo. Priešingai nei teigia apeliantė, minėtoje civilinėje byloje nėra nustatyta, kad apeliantė jokio buto įsigyti neieškojo, kad buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė bendros pažįstamos nekilnojamojo turto agentės I. D. prašymu padėti finansinių problemų tuo metu turėjusiems ieškovams, kad pastarieji žadėjo šį butą iš apeliantės atpirkti, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta skubiai, tačiau po sutarties sudarymo L. P. ir toliau butu disponavo kaip savo, t. y. nuomojo jį tretiesiems asmenims. Tokias aplinkybes apeliantė tik nurodė savo procesiniuose dokumentuose, tačiau nei minėtoje byloje, nei šioje byloje nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė apskritai nepagrindžia, kaip šios aplinkybės siejasi su jos nurodyta vekselio išrašymo priežastimi.Apeliantė taip pat teigia, kad teismas, remdamasis L. P. kaip liudytojos parodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas paskolino 250 000 Lt atsakovei, pažeidė CK 6.875 straipsnio 2 dalį. Šioje normoje įtvirtintas draudimas paskolos gavėjui remtis liudytojų parodymais ginčijant paskolos sutartį tuo pagrindu, kad jis pinigų negavo ar gavo faktiškai mažiau nei nurodyta paskolos sutartyje, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (CK 6.871 str.), išskyrus tam tikras išimtis. Nagrinėjamu atveju ieškovas A. P. neginčija, bet priešingai – įrodinėja, kad paskolino atsakovei 250 000 Lt. CK 1.93 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Tačiau to paties straipsnio 6 dalyje yra numatytos išimtys, kada minėtų nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Vienas iš tokių atvejų, kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (CK 1.93 str. 6 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė ieškovo suteiktą atsakovei 250 000 Lt dydžio paskolą įforminti vekseliu. Pats vekselio išrašymo faktas, įvertinus prieš tai minėtų įrodymų, įskaitant ir liudytojų parodymus, visumą bei jų pagrindu byloje nustatytas aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas A. P. įvykdė už atsakovę dalį piniginės prievolės, kylančios iš buto pirkimo–pardavimo sutarties, ir tokiu būdu įgijo teisę reikalauti iš apeliantės sumokėti 250 000 Lt dydžio skolą (CK 6.50 str. 5 d.).Apeliantė ginčija L. P. įmonės 2014 m. gruodžio 4 d. išrašytą 140 000 Lt dydžio kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Serija PKP Nr. 0000373. Apeliantės teigimu, ši sąskaita nepagrindžia ieškovės reikalavimo, nes išrašyta už butą, o ne už baldus ir įrangą; byloje nėra įrodymų, kad bute likę daiktai priklausė L. P. įmonei ir buvo tinkamai apskaityti įmonės apskaitoje; sąskaita pažeidžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus ir galimai išrašyta atgaline data.Šie apeliantės argumentai atmestini, nes, kaip minėta, apeliantė neneigia, kad tikroji buto pirkimo–pardavimo sandorio kaina buvo 800 000 Lt, tačiau šalys susitarė nurodyti sutartyje 660 000 Lt buto kainą, o 140 000 Lt laikyti baldų ir įrangos kaina. Apeliantė neginčija, kad butas jai buvo perduotas su visais baldais ir įranga, kaip buvo sutarta. Pardavėja pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį yra L. P. įmonė. Pažymėtina, kad dėl šios priežasties teismas civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 atmetė ieškovo A. P. reikalavimo dalį dėl 140 000 Lt priteisimo iš atsakovės. Tiek minėtoje byloje, tiek ir šioje byloje ieškovai nuosekliai laikosi pozicijos, kad atsakovė nesumokėjo 140 000 Lt sutartos buto baldų ir įrangos kainos dalies. Ieškovų teigimu, atsakovė jiems pasiūlė šios sumos sumokėjimą ir A. P. 250 000 Lt paskolos grąžinimą užtikrinti vienu bendru vekseliu, todėl 2010 m. vasario 1 d. buvo išrašytas vekselis 390 000 Lt sumai. Atsižvelgiant į tai, kad A. P. ir L. P. yra buvę sutuoktiniai, turintys, kaip jie patys teigia, tam tikrų tarpusavio įsipareigojimų, ta aplinkybė, kad vekselio turėtojas yra A. P., nepaneigia atsakovės prievolės sumokėti ieškovei L. P. įmonei 140 000 Lt už baldus bei įrangą. Nepaisant to, kad civilinėje byloje Nr. 2-2628-603/2013 ieškinį dėl visos 390 000 Lt sumos priteisimo reiškė tik A. P., jis neįrodinėjo, kad yra kokiu nors teisiniu pagrindu perėmęs iš L. P. įmonės reikalavimo teisę į 140 000 Lt skolą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji sumokėjo L. P. įmonei likusią 140 000 Lt sumą už buto baldus bei įrangą, kaip buvo sutarta. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė šią prievolę būtų visiškai ar iš dalies įvykdžiusi kitam kreditoriui, t. y. ieškovui A. P.. Pastarajam į banko sąskaitą atsakovė dviem 2011 m. birželio 28 d. mokėjimo pavedimais iš viso pervedė 100 000 Lt, tačiau mokėjimo paskirtyje nenurodyta, kad atsiskaitoma už baldus ir įrangą. Todėl ieškovai pagrįstai laikė, kad šiais mokėjimais atsakovė iš dalies atsiskaitė su A. P., t. y. grąžino jam dalį pasiskolintos 250 000 Lt sumos.Pačioje L. P. įmonės 2014 m. gruodžio 4 d. kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje Serija PKP Nr. 0000373 yra nurodyta, kad remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 22 d. nutartimi tikslinama 2009 m. gruodžio 24 d. sąskaita faktūra Serija PKP Nr. 0000012. Minėta atskirąja nutartimi teismas informavo Valstybinę mokesčių inspekciją apie galimą Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimą. Kaip matyti iš byloje pateiktos Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 6 d. operatyvaus patikrinimo pažymos, L. P. įmonė buvo neteisingai apskaičiavusi mokestinę prievolę, susijusią su 2009 m. gruodžio 24 d. buto pirkimo–pardavimo sandoriu. Kadangi butas su baldais ir įranga faktiškai buvo parduotas už 800 000 Lt, o ne už 660 000 Lt, dėl susidariusio 140 000 Lt skirtumo, siekdama pagrįsti faktiškai atliktą ūkinę operaciją, ieškovė 2014 m. gruodžio 4 d. išrašė minėtą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Tai, kad joje nepaminėti jokie baldai ar įranga, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes jokios kitos skolos už butą ieškovė iš apeliantės nereikalauja priteisti. Teisingam ginčo išsprendimui neturi reikšmės, ar bute buvę baldai ir įranga buvo tinkamai apskaityti ieškovės apskaitoje, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nustatęs tikrąją šalių valią sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį, kad dalis sutartos kainos nebus nurodoma sutartyje, bet bus sumokama kaip už baldus ir įrangą (CK 6.193 str.), teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės jos nesumokėtą 140 000 Lt kainos dalį ieškovei L. P. įmonei (CK 6.38 str., 6.200 str.).

Dėl palūkanų skaičiavimo

Ieškovai pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį už laiku neįvykdytas pinigines prievoles reikalavo priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas. Prie ieškinio pridėjo palūkanų skaičiavimo lenteles, kuriose nurodė pradelstas apmokėti sumas, laikotarpius, pradelstų dienų skaičius.Apeliantės teigimu, ieškovai palūkanas apskaičiavo aritmetiškai neteisingai. Pagal apeliantės pateiktus skaičiavimus, palūkanų sumos yra mažesnės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė remiasi ieškovų lentelėse nurodytu palūkanų už vieną pradelstą dieną dydžiu – 0,01 proc. Šis dydis yra suapvalintas, o nesuapvalinus, 5 proc. metinės palūkanos už vieną dieną sudaro 0,0136986301369863 (5 proc. / 365 d.). Dėl šios priežasties ir gaunasi skirtumas tarp ieškovų palūkanų sumų, kurios apskaičiuotos nesuapvalinus palūkanų už vieną pradelstą dieną procentinės išraiškos, ir apeliantės apskaičiuotų palūkanų sumų, kurios gaunamos taikant suapvalintą 0,01 proc. palūkanų už vieną pradelstą dieną dydį. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 proc. metinės palūkanos, todėl būtent tokio dydžio palūkanos turi būti skaičiuojamos šiuo atveju. Atsižvelgiant į pradelstų dienų skaičių, ieškovai teisingai apskaičiavo prašomų priteisti palūkanų dydžius, nepaisant to, kad lentelėje nurodė suapvalintą palūkanų už vieną pradelstą dieną dydį – 0,01 proc. Todėl keisti teismo sprendimą, sumažinant ieškovams priteistų palūkanų sumas iki apeliantės nurodytų sumų, nėra pagrindo.Apeliantė taip pat nesutinka, kad jai atsirado prievolė mokėti palūkanas nuo 140 000 Lt sumos. Apeliantės teigimu, šios sumos mokėjimo terminas niekur nėra nustatytas. Toks argumentas nepagrįstas. Kaip minėta, pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė visą kainą turėjo sumokėti iki 2010 m. kovo 1 d. Kadangi į sutartį buvo įrašyta 660 000 Lt kaina, būtent tokią sumą atsakovė įsipareigojo sumokėti per sutartyje nurodytą terminą. Ieškovai teigia, kad likusią 140 000 Lt kainos dalį, šalių susitarimu laikomą baldų ir įrangos kaina, atsakovė įsipareigojo sumokėti iki 2010 m. kovo 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad būtent toks apmokėjimo terminas nurodytas atsakovės išrašytame 2010 m. vasario 1 d. vekselyje, darytina išvada, kad toks ir buvo tikrasis šalių susitarimas, t. y. ieškovė sutiko atidėti atsakovei 140 000 Lt sumos mokėjimą iki 2010 m. kovo 30 d. Kadangi per sutartą terminą apeliantė neįvykdė savo piniginės prievolės ieškovei, pastaroji kaip daikto pardavėja pagrįstai reikalauja priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo pradelstos apmokėti sumos (CK 6.210 str. 1 d., 6.314 str. 5 d.).Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti. Teismas tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, įvertino visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatė visas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovė nėra galutinai atsiskaičiusi su ieškovais pagal jų sudarytus susitarimus. Ieškovų nurodytas aplinkybes dėl ginčo sandorio sudarymo ir vykdymo patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, jų paaiškinimais yra logiški ir atitinka kitus bylos įrodymus, o apeliantės pateikta versija yra prieštaringa ir neįtikinanti (CPK 185 str.). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovai jokių duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nepateikė, todėl jiems tokios išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str., 98 str.).Apeliantei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartimi buvo atidėtas 1 552 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas, todėl, atmetus jos apeliacinį skundą, ši suma priteistina iš apeliantės į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 552 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio valstybei.