Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė viešame teismo posėdyje sekretoriaujant Antaninai Antonenko, Ievai Giegeckaitei, dalyvaujant ieškovui A. K., jo atstovui advokatui N. S., atsakovės AB SEB bankas atstovei advokatei K. S., trečiojo asmens UAB „Verslavita“ atstovei G. G., išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei AB SEB bankas, trečiajam asmeniui UAB „Verslavita“ dėl restitucijos taikymo nutraukus finansinio lizingo sutartis ir įmokų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinio, atsiliepimo į ieškinį, rašytinių ir žodinių paaiškinimų esmė.

Motyvuojamoji dalis

Nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys atmestinas.

Byloje keliamas klausimas dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, t.y. dėl įmokų dalies grąžinimo taikant restituciją.

Lizingo (finansinės nuomos) santykiai reglamentuoti CK 6.567–6.574 straipsniuose. CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta ko kita. Įstatyme įtvirtintoje lizingo sutarties sampratoje atskleidžiama lizingo, kaip finansavimo sandorio, esmė. Lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą. Lizingo gavėjo interesas yra įsigyti verslui reikalingą daiktą, šį daiktą valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų. Lizingo gavėjas yra ekonominis daikto savininkas, tačiau teisiniu daikto savininku išlieka lizingo davėjas. Iš CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos lizingo sutarties sampratos akivaizdu ir lizingo gavėjui iš anksto yra žinoma, kad nuosavybės teisę į daiktą jis įgis tik sumokėjęs visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartimi nenumatyta ko kita. Pagal lizingo sutartį daiktas įgyjamas lizingo davėjo nuosavybės teise taip užtikrinant lizingo gavėjo pareigų įvykdymą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos ir tik tokiu atveju, jeigu įmokų dalis, skirta lizinguojamo turto vertei išpirkti, viršija lizingo davėjo nuostolius, nuostolius viršijančiai įmokų daliai. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos 2012 11 12 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-472/2012).

Lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, nutraukus sutartį dėl jo padaryto sutarties pažeidimo, įtvirtinta CK 6.574 straipsnyje, nustatančiame lizingo davėjo nuostolių apskaičiavimo kriterijus. Lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo tiek, kiek jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012).

CK nepateikta imperatyvios lizingo sutarties apibrėžties, paliekant teisę šalims, naudojantis CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties laisvės principu ir neišeinant už įstatymo normų, modifikuoti lizingo sutarties sąlygas ir jose nusistatyti savo teises bei pareigas. Nagrinėjamu atveju lizingo gavėjo mokamas įmokas sudaro lizingo davėjo patirtų išlaidų (sutarties administravimo, daikto nusidėvėjimo – amortizacijos ir pan.) kompensacija bei atlyginimas lizingo davėjui už suteiktą finansavimą ir teisę naudotis daiktu (palūkanos). Be to, šalys susitarė, kad lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo gavėjui, todėl į įmokų sandarą papildomai įtrauktos ir daikto vertės išpirkimo įmokos, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo. Pagal CK 6.222 straipsnį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Minėta, kad dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. Nagrinėjamoje byloje šalys Lizingo sutartyse susitarė, kad ieškovo (lizingo gavėjo) mokamų įmokų dalį sudaro turto išpirkimo įmokos, o visas turtas ieškovo išperkamas per sutarties galiojimo laikotarpį visiškai sumokėjęs mokėjimų grafike-sąskaitoje nurodytus mokėjimus bei įvykdęs kitas sutartyje numatytas sąlygas (Lizingo sutarčių 16.1p.). Taigi sutartyse nustatyta nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui sąlyga. Sutarties nutraukimo sąlygos ir padariniai įtvirtinti Lizingo sutarčių 18.1.1–18.1.13, 18.2.1-18.2.3 punktuose. Pagal sutarties 18.1 punktą lizingo bendrovė (atsakovė) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jeigu lizingo gavėjas (ieškovas) iš esmės pažeidė sutartį. Lizingo sutartys buvo nutrauktos, nes UAB „Contitrans“ pradėjo nevykdyti savo turtinių įsipareigojimų (Sutarčių p. 18.1.3). Tokiu atveju klientas nuo sutarčių nutraukimo dienos netenka teisės naudotis Turtu (18.6.1 punktas); visi iki sutarčių nutraukimo vykdant šias sutartis kliento lizingui sumokėti mokėjimai negrąžinami (18.6.2 punktas); per vieną savaitę nuo sutarčių nutraukimo dienos klientas privalo sumokėti lizingui visus sutarčių nutraukimo dienai kliento turėtus sumokėti mokėjimus (18.6.3 punktas); klientas privalo grąžinti turtą ir atlyginti nuostolius, kurie lizingą atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas sutartis būtų tinkamai įvykdęs (18.6.4 punktas). Iš nurodyto matyti, jog šalys susitarė, kad, jeigu sutartis nutraukiama dėl lizingo gavėjo padaryto esminio pažeidimo, tai sutartinės įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, jam negrąžinamos, be to, lizingo gavėjas įsipareigoja atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius. Lizingo sutarčių 18.6.2. punkto sąlyga negrąžinti įmokėtų įmokų lizingo gavėjui kvalifikuotina kaip susitarimas dėl vienašalės restitucijos ir priskirtina civilinės atsakomybės taikymui sutartį pažeidusiai šaliai. Todėl teismas sprendžia, jog, taikant šią sutarčių nuostatą, nėra pagrindo priteisti iš atsakovės įmokas ieškovui.

Nagrinėjamu atveju lizingo davėjas grąžintą turtą pardavė.

Ieškovas nurodo, jog turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, negu buvo jo rinkos kaina. Pagrindu ieškovas nurodo grąžinto turto rinkos vertę jo grąžinimo metu. Turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (pvz., sprendžiant klausimą dėl lizingo davėjo sąžiningumo ir jo kaltės realizuojant susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Tik nuo sugrąžinimo momento lizingo davėjas įgyja galimybę naudoti, valdyti ir disponuoti lizingo dalyku kaip savininkas. Tokią vertę nustatyti turėtų rūpestingos ir atidžios lizingo sutarties šalys, siekdamos išvengti dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių galinčių kilti ginčų arba palengvinti jų išsprendimą. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).

Ieškovas nurodė, jog už lizinguotą turtą buvo sumokėta 75 procentai jo vertės, turto likutinė vertė buvo daugiau kaip 3 300 000 Lt, kuri yra lygi 50 procentų pradinės lizingo turto vertės, įsiskolinimas už turtą – 1 672 354 Lt. UAB „Contitrans“ patyrė didelę finansinę žalą – 1 342 354 Lt, kuri apskaičiuojama kaip skirtumas tarp lizingo turto likutinės vertės ir likusios neišmokėtos vertės. 2012 05 29 UAB „Contitrans“ iškelta bankroto byla. Ieškovas įrodinėja, jog 2012 m. balandžio mėn. jau po lizingo sutarčių nutraukimo pats lizingo davėjas atliko perduoto turto vertinimus, kurie patvirtina, kad turto vertė be PVM sudaro 2 763 363,36 Lt ir tai patvirtina susirašinėjimas, bei priedas dėl turto rinkos verčių. Tačiau su šiais argumentais nesutiktina, kadangi ieškovas vadovaujasi susirašinėjimu su lizingo darbuotojais, kurie nebuvo įgalioti atstovauti lizingo bendrovę sprendžiant klausimą dėl UAB „Contitrans“ grąžinto turto vertinimo ir kaip paaiškino apklausti liudytojais, vertinti ieškovo grąžinto turto ir toks vertinimas nebuvo atliktas, vertinimas buvo vidinis, lentelėje, kurioje yra nurodytos turto vertės nėra jokio parašo. Akivaizdu, jog ir ieškovas, perdavęs turtą lizingo davėjui, turėjo pareigą rūpintis perduoto turto vertės nustatymu, juo labiau, kad buvo išmokėta 75 procentai turto vertės kaip nurodo ieškovas. Iš prijungtos Vilniaus m. 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-7039-534/2012 matyti, jog 2012 03 23 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Contitrans“ grąžinto turto atžvilgiu. Tuometinis turto areštas netrukdė nustatyti grąžinto turto vertę, įvertinus reikšmingą aplinkybę, jog buvo lizinguojamos specifinės paskirties transporto priemonės. Tačiau ieškovas turto rinkos vertės nustatymu turto grąžinimo metu nesirūpino.

Ieškovo nuomone, nors atsiimtas turtas buvo parduotas už 1 516 851,24 Lt, tačiau akivaizdu, jog tokia suma neatitinka turto rinkos vertės, nustatytos pačios AB „SEB lizingas“. Su šiuo argumentu teismas nesutinka, nes ieškovas vadovaujasi susirašinėjimu su lizingo darbuotojais, bei jų atsiųsta lentele, kuri yra nepasirašyta, neaišku kokiu tikslu sudaryta.

Ieškovas taip pat nurodo, jog Kauno apygardos teismo 2012 10 17 nutartimi AB „SEB lizingas“ buvo išbraukta iš B UAB „Contitrans“ kreditorių sąrašo. Jo nuomone, tai reiškia, kad, nutraukus finansinio lizingo sutartis, buvo taikoma tik vienašalė restitucija, o atsakovė neturi jokių reikalavimų ieškovui, nors procesiniuose dokumentuose nurodo, kad patyrė 45 192,15 Lt nuostolį, todėl daro išvadą, jog turtas buvo parduotas ne rinkos kaina, o ženkliai ją sumažinus, siekiant tik padengti nuostolius, o ne tinkamai taikyti dvišalę restituciją. Su šiais argumentais taip pat nesutiktina. Aplinkybė, jog atsakovė nėra B UAB „Contitrans“ kreditorių sąraše nepaneigia aplinkybės, jog ji yra UAB „Contitrans“ kreditorė, kadangi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje yra kreditoriaus teisė, o ne pareiga. Atsakovės atstovė nurodė, jog atsakovė pasinaudojo teise nereikšti kreditorinio reikalavimo.

Ieškovo vertinimu, lizingo davėjas, parduodamas ginčo turtą, buvo nesąžiningas. Ieškovas nurodo, jog atsakovė, parduodama transporto priemones, buvo nesąžininga, nes būtent atsakovės atstovas 2012 03 29 el. laiške aiškiai įvardina: gavome turto vertinimus, turto rinkos vertė 3 460 000 Lt su PVM; 2012 04 02 el. laiške nurodo, jog siunčia vertinimą pagal pozicijas, prideda lentelę su vertinimais, bei nurodo, kad bendra suma buvo netiksli. Tai, kad transporto priemonės buvo parduotos po daugiau nei 4,5 mėnesių, nereiškia, kad transporto priemonių vertė galėjo taip ženkliai sumažėti, t.y. pakisti net 361 093,93 Eur suma. Taikant dvišalę restituciją turi būti vadovaujamasi vertėmis, nustatytomis transporto priemonių grąžinimo momentu. Iš pateiktos pardavimo lentelės matyti, jog transporto priemonių pardavimo kainos tik šiek tiek viršija jų likutines vertes. Transporto priemonės buvo parduotos UAB „Nordic trucking Logistics“, kuri buvo pateikusi netiesioginį ieškinį, kurio užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, Nordic Trucking Logistics A/S dukterinei įmonei. Ji užsiima ta pačia veikla, buvo suinteresuota įsigyti transporto priemones kuo mažesne kaina, dėl ko sutiko jas įsigyti ir atsiimti ieškinį, nors pati ieškinyje nurodė, kad transporto priemonių vertė daugiau nei 3 300 000 Lt. Jeigu buvo turėti nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tai už juos atsakingas asmuo, kurio prašymu laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos (CPK 146 str.). Nėra jokio paskelbimo apie turto realizavimą, ieškovas nebuvo informuotas apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Reikia remtis eksperto nustatyta verte.

Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją, t.y., kad lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką. Lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Iš išdėstytų lizingo sutarties subjektų siekiamų tikslų matyti, kad lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą. Tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, jis, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Teismų praktikoje konstatuota, kad lizingo davėjui taikoma sąžiningumo pareiga. Perdavęs turtą, lizingo gavėjas nebetenka galimybės daryti teisinį poveikį tolesniems dėl lizingo dalyko sudaromiems sandoriams, lizingo dalyko realizavimas neekonomišku būdu galėtų lemti padidėjusius lizingo gavėjo nuostolius, lizingo davėjui tenka iš bendrosios prievolių teisės kylanti pareiga vykdyti prievolę sąžiningai ir tinkamai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 str. 1d., 6.200 str.). CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Šiose normose įtvirtinta kreditoriaus pareiga elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti. Kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).

Viena iš sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje yra sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Ji reiškia šalių pareigą padėti viena kitai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti apie atsiradusias sąlygas, kliudančias vykdyti prievoles, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2009). Ši pareiga saisto sutarties šalis per visą sutartinių santykių laikotarpį, įskaitant ir santykius, susiklostančius po sutarties nutraukimo, susijusius su sutarties nutraukimo padarinių išvengimu, sumažinimu ir pan. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendradarbiavimo pareiga, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo kitai sutarties šaliai, reikšminga įvertinant tai, ar nuostolių patyrusi šalis neprisidėjo savo veiksmais ar neveikimu prie jų atsiradimo ir (ar) padidėjimo, o nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011).

Kreditoriaus kaltė dėl nuostolių atsiradimo nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti skolininkas. Šiuo atveju ieškovas kreditoriaus nesąžiningumą įrodinėjo tuo, kad transporto priemonės buvo parduotos už per mažą kainą, bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo parduotų transporto priemonių rinkos kaina, kurią nustatė ekspertas; realios pardavimo kainos neįrodinėjo, o teiginius dėl nepagrįstos sandorio kainos grindė netinkamu transporto priemonių vertės ir pardavimo kainos nustatymu.

2011 03 03 raštu visos lizingo sutartys buvo nutrauktos, pareikalauta ne vėliau kaip iki 2011 03 13 grąžinti visas lizinguojamas transporto priemones. Ieškovė nustatytu terminu grąžino ne visas lizinguotas transporto priemones. Ieškovas pripažino, kad vienas vilkikas buvo užstrigęs užsienyje. Po sutarčių nutraukimo 2012 metais, UAB „Contitrans“ kreditorius Danijos bendrovė Nordic Trucking Logistics A/S kreipėsi į teismą dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – buvo uždrausta realizuoti lizingo sutarčių pagrindu naudotą kilnojamąjį turtą (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-7039-534/2012). 2012 08 22 buvo sudaryta 40 transporto priemonių pirkimo pardavimo sutartis tarp Nordic Tracking Logistics A/S ir lizingo bendrovės. Turtas buvo parduotas kainomis pagal UAB „Verslavita“ atliktą vertinimą. 2012 08 24 nutartimis buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir, patvirtinus taikos sutartį, byla nutraukta. 2012 09 04 surašytas turto priėmimo – perdavimo aktas. Pabrėžtina, jog taikos sutartį pasirašė ir B UAB „Contitrans“. Taikos sutartis buvo sudaryta su sąlyga, kad transporto priemonės bus parduotos Nordic Tracking Logistics A/S. Ieškovo vertinimu, buvo neteisingai nustatyta parduoto turto rinkos kaina, kurią nustatė UAB „Verslavita“, nes turto vertinimą užsakė pirkėjas, transporto defektus taip pat nurodė pirkėjas, ieškovas su nurodytais defektais nesutiko. Teismas sprendžia, jog nurodytos aplinkybės neįrodo, kad UAB „Verslavita“ neteisingai nustatė turto rinkos kainą. Vien ta aplinkybė, jog, atlikus ginčo turto retrospektyvinę rinkos kainos nustatymo ekspertizę, ekspertas nustatė, jog ginčo turto rinkos vertė 2012 03 31 buvo 807 067,99 Eur (2 786 644,56 Lt), nesudaro pagrindo vertinti UAB „Verslavita“ atliktą turto vertinimą nepagrįstu. Tokią išvadą teismas daro dėl to, kad UAB „Verslavita“ turi teisę verstis turto vertinimo veikla, t.y. ji yra profesionalus turto vertintojas. Į bylą nėra pateikta įrodymų, jog pirkėjo direktorius Bakutis, kuris dalyvavo apžiūrint vertinamą turtą, darė kokią nors neteisėtą įtaką turto vertintojai. UAB „Verslavita“ yra atsakinga už savo vertinimą. Antra, ekspertas J. U. teismo posėdžio metu paaiškino, jog negali atsakyti į klausimą, ar palyginamieji pavyzdžiai nebuvo naujos, bet neparduotos transporto priemonės. Jis patvirtino, jog užklausos dėl lyginamųjų pavyzdžių kriterijai buvo modelis, metai, markė ir kita informacija, kuri viešai suprantama be detalios informacijos. Jis taip pat patvirtino, jog nesidomėjo lizingo bendrovių parduodamo turto kainomis, nes lizingo, antstolių pardavimai apeinami, kadangi tai nėra laisvos rinkos sandoriai. Jis realiai vertinamo turto nematė. Jo vertės nustatytos parinkus lyginamuosius pavyzdžius iš laisvo pardavimo. Trečia, ekspertizės aktas nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę, negu rinkos kainą, nes ekspertizės akte tik nurodyta ginčo turto rinkos vertė. Akivaizdu, jog turtą parduodant jo galutinė kaina yra nustatoma tarp šalių nepriklausomų derybų metu. Konkreti turto pardavimo suma priklauso nuo sandorio sąlygų, rinkos konjunktūros ir sąlygų, susiklosčiusių turto pardavimo metu, nuo sutartų mokėjimų sąlygų ir terminų ir t.t. Šiuo konkrečiu atveju buvo parduotas areštuotas turtas, dvi transporto priemonės buvo užsienyje ir tai patvirtina 2012 09 04 turto priėmimo-perdavimo aktas, buvo parduotas didelis kiekis (40 vnt.) specifinio transporto priemonių, lizingo bendrovė nėra turto pardavimu užsiimanti įmonė, t.y. nėra profesionalus turto pardavėjas, transporto priemonių vertė priklauso ir nuo jų pagaminimo metų. UAB „Verslavita“ atstovė patvirtino, jog kilnojamasis turtas labai nuvertėja laiko atžvilgiu,. T.y. kuo jis ilgiau neparduodamas, tuo jo vertė labiau mažėja. Kita vertus, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kokia tuo metu buvo parduotų transporto priemonių paklausa ir pasiūla, įrodymų, jog buvo suinteresuotų asmenų įsigyti visą ginčo turtą didesne kaina ir t.t. Ketvirta, ginčo transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2012 08 22, o taikos sutartis – 2012 08 24, t.y po dviejų dienų. Taikos sutartį pasirašė ir skolininkė UAB „Contitrans“. Akivaizdu, jog jai turto pardavimo sąlygos buvo žinomos, ji joms pritarė. Pabrėžtina, jog UAB „Contitrans“ jau buvo iškelta bankroto byla ir ją atstovavo administratorius, kuriam keliami labai aukšti kvalifikacijos, sąžiningumo reikalavimai. Jis atstovavo visų įmonės kreditorių interesus. Lizingo bendrovės nesąžiningumo klausimo administratorius nekelia. Penkta, lizinguoto turto likutinė vertė be PVM buvo 1 430 153,85 Lt. Dėl sutarčių nutraukimo lizingas patyrė 131 879,54 Lt nuostolį, kurį sudaro nesumokėtos palūkanos, draudimo išlaidų kompensavimas, delspinigiai, papildomos išlaidos, susijusios su lizinguoto turto realizavimu, negautos palūkanos. Tuo tarpu turtas buvo parduotas už 1 516 851,24 Lt be PVM. Taigi, turtas buvo parduotas už didesnę, negu turto likutinė vertė. Pabrėžtina, jog dvi transporto priemonės buvo parduotos jų pirkėjui neapžiūrėjus, lizingo bendrovės pardavimas nėra laisvas pardavimas.

Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigiant kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Šią aplinkybę turėjo įrodyti ieškovas, kuris rėmėsi tuo, kad 40 vnt. specifinio transporto priemonių galėjo būti parduotos brangiau. Parduodamo daikto vertę viršijanti jo pardavimo kaina gali būti siekiamybė, tačiau ne pardavėjo pareiga, kurios neįvykdymas sukeltų jam neigiamus padarinius. Aplinkybė, jog transporto priemonės (40 vnt.) buvo parduotos ieškovei kitoje byloje vadovaujantis pirkėjo užsakymu atliktu turto vertinimu, savaime nereiškia skolininko teisių pažeidimo, priešingai, kreditorius, imdamasis priemonių operatyviai realizuoti turtą, gali siekti išvengti turto išlaikymo išlaidų ir galimų papildomų nuostolių dėl turto nuvertėjimo. Tai ir buvo padaryta šiuo atveju.

Apibendrindamas anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir argumentus teismas sprendžia, kad ieškovas ieškinio neįrodė, todėl ieškinys atmetamas.

Laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas ( CPK 98 str. 1 d.). Teismas pripažįsta, jog ji negali išspręsti klausimo dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi į bylą nėra pateikti šalių prašymai su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu kaip tai nustato CPK 98 str. 1d. Todėl šalims išaiškintina, jog jos turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos prašyti priimti papildomą sprendimą pateikiant prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, atitinkantį CPK 98 str. 1d. (CPK 277 str.).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos CPK 96str. pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui skundą paduodant per Kauno apygardos teismą