Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-45-254/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-02-18
Bylos Nr.: 2A-45-254/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-19826-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Izolda Nėnienė (pirm.), Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė (pran.)
Ieškovas: V. K., J. K.
Atsakovas: V. K.
Advokatai: Ruslanas Mazurovas, Vida Kabečienė

Civilinė byla Nr. 2A-45-254/2016;proceso Nr. 2-69-3-19826-2013-2;

procesinio dokumento kategorijos: 2.1.5.3; 2.1.5.4; 2.1.5.5; 2.6.2.8; 3.3.1.14.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, sekretoriaujant Vytautei Rolskytei, dalyvaujant apeliantui J. K., jo atstovui advokatui Ruslan Mazurov, ieškovei V. K., jos atstovei advokatei Vidai Kabečienei apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6451-896/2015 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė Kauno apylinkės teisme ieškinį, kuriuo prašė padalinti santuokos metu įgytą ir santuokos nutraukimo metu nepadalintą turtą, t. y. priteisti jam ½ gyvenamųjų patalpų (buto) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau butas arba ginčo butas). Šalių santuoka buvo nutraukta galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau SŠK).

Byloje nekilo ginčo dėl to, kad santuokos metu šalių įgytas ginčo butas priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau byloje kilo ginčas dėl senaties termino pradžios momento bei fakto, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl turto padalijimo pareikšti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-06-05 sprendimu ieškinį atmetė, suėjus ieškinio senaties terminui. Teismas nustatė, kad šalių santuoka buvo nutraukta 1996-12-04 (t. 1, b. l. 6), kuomet ieškovas atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje. Šalys santuokos metu 1992-06-10 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 13-3610, sudarytos pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, pagrindu įgijo ginčo butą (t. 1, b. l. 8, 11‑12). Nutraukiant santuoką, ginčo butas nebuvo padalintas, Nekilnojamojo turto registre šis butas registruotas atsakovės vardu (t. 1, b. l. 8). Iš Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos 1997-01-27 rašto teismas nustatė, kad ieškovas pagal 1997-01-22 Marijampolės teismo nutartį paleistas lygtinai ir nukreiptas gyventi į ginčo butą (t. 1, b. l. 133), į kurį ieškovas ir sugrįžo, tačiau po savaitės laiko atsakovės iš jo buvo išvarytas. Po šio įvykio ieškovas laikinai gyveno tai pas vieną, tai pas kitą draugą, iki susipažino su E. L. G. ir persikėlė gyventi pas ją, kur iki šiol gyvena. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Civilinio kodekso (toliau CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, nes, priešingai nei naujojo CK 3.129 straipsnis, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Pagal LAT praktiką ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą. Teismas, nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ieškinio senaties eigos pradžios momentas yra 1997 m. vasario mėn., t. y. tas momentas, kai ieškovas buvo atsakovės išvarytas iš ginčo buto. Teismo nuomone, tokį atsakovės elgesį, bet kuris vidutiniškai protingas ir rūpestingas asmuo, turėjo suvokti kaip savo nuosavybės teisių pažeidimą, nes tokiu atsakovės elgesiu jam buvo apribota teisė naudotis savo nuosavybe ir ją valdyti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu galiojusio SŠK 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalinti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą, padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pabaiga buvo 2000 m. vasario mėn. ir nuo šio momento ieškovas neteko teisės ginti savo nuosavybės teisę pareikšdamas ieškinį teisme.

Teismas taip pat nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1997-04-21 nutarimu civilinėje byloje Nr. 2-6094/97 (t. 1, b. l. 155) iš ieškovo buvo priteistas išlaikymas dukrai (gim. 1989-08-03). Šio nutarimo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas ir Teismo antstolių kontorai pateiktas vykdymui 1997-04-24 (t. 1, b. l. 59‑60). Ieškovas 1997-07-22 antstolio raginimu buvo kviestas į Teismo antstolių kontorą prie Kauno miesto apylinkės teismo (t. 1, b. l. 127). Ieškovas 1998-03-31 Kauno m. VPK Vilijampolės PN rašė paaiškinimą, kur nurodė, kad išlaikymo dukrai nemokėjo, nes buvo bedarbis (t. 1, b. l. 128). Iš Kauno m. VPK Vilijampolės PN rašto teismas nustatė, kad ieškovas buvo įspėtas pagal BK 125 straipsnį – vengimą išlaikyti vaiką (t. 1, b. l. 129). Iš vykdomosios bylos Nr. 0088/02/00484 duomenų teismas nustatė, kad ieškovui dėl vengimo išlaikyti vaiką buvo paskelbta paieška, jis buvo sulaikytas ir ne kartą buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės (1998-04-01, 1998-06-01, 1998-11-16, 2001-05-30, 2003-09-25). Ieškovas 1998-05-29 Kauno m. VPK Vilijampolės PN rašė paaiškinimą, kur nurodė, kad išlaikymo dukrai nemoka apie metus, nes neturi darbo (t. 1, b. l. 132). 1998-09-21 teismo nutarimu (t. 1, b. l. 61) išlaikymo dydis padidintas iki įstatymu nustatyto minimalaus dydžio, išieškomo vienam vaikui. Antstolės Gitos Andrijauskienės 2014-04-11 pažyma vykdomojoje byloje Nr. 0088/02/00484 (t. 1, b. l. 58) patvirtina, kad nuo 1997-04-08, iki pažymos išdavimo, apeliantas yra sumokėjęs 3 068,58 Lt, o išlaikymo skolos likutis sudaro 12 275,31 Lt. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, ieškovo argumentus, kad tarp jo ir atsakovės buvo susitarimas, jog jo buto dalis bus įskaitoma kaip išlaikymas dukrai, ir tik antstolei 2012 m. pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus dėl išlaikymo skolos išieškojimo, jis suprato, kad jo teisės pažeidžiamos, atmetė. Teismas konstatavo, kad nors išlaikymas dukrai iš ieškovo buvo priverstinai išieškomas, pastarasis nė karto nei antstolių kontoroje, nei apklausiamas policijos pareigūnų nenurodė, kad tarp jo ir buvusios sutuoktinės yra susitarimas dėl išlaikymo formos, t.y. išlaikymą periodinėmis išmokomis pakeisti į išlaikymą nekilnojamuoju turtu. Be to, teismo nuomone, ieškovo atstovo argumentą, kad tokį susitarimą taip pat patvirtina aplinkybė, kad kelis metus vykdomojoje byloje nebuvo atliekami jokie veiksmai, paneigia liudytojos E. L. G. paaiškinimas, kad ji, vesdama bendrą ūkį su ieškovu, daug metų atsakovei tiesiogiai mokėjo išlaikymą. Taigi, atsakovei, tam tikrą laiką gaunant išlaikymą, nebuvo pagrindo pradėti priverstinio vykdymo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teismo posėdžio metu nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis susitarė su atsakove, kad jis atsisako savo buto dalies, o pastaroji atsisako išlaikymo ar išlaikymo įsiskolinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2015-06-05 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti šiais argumentais:

1. Nutraukiant santuoką su atsakove galiojo SŠK, kuris nenustato imperatyvaus reikalavimo nutraukiant santuoką išspręsti turto padalinimo klausimus. Tačiau Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) XXXIV skyrius nustato reikalavimus tam, kad įgyti turtą pagal įgyjamąją senatį. Kiek apeliantui yra žinoma, atsakovė nesikreipė į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 526 straipsnis), taip pat neprašė teismo pripažinti butą jos nuosavybe pagal įgyjamąją senatį (CPK 530 straipsnis), o nustatyti asmeniui nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį gali tik teismas (CK 4.68 straipsnio 2 punktas).

2. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties institutą, patikėjęs niekuo nepagrįstais atsakovės parodymais, kad jis iš buto buvo išvarytas 1997 m., ir šį terminą susiejo būtent su šia data bei konstatavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga buvo 2000 m. Po santuokos nutraukimo apeliantas pats išėjo ir leido atsakovei neatlygintinai naudotis jam priklausančia buto dalimi, nes turėjo kur gyventi ir nenorėjo apsunkinti atsakovės padėties. Leidimas naudotis priklausančia buto dalimi, neatima iš apelianto nuosavybės teisių į bendrai įgytos nuosavybės dalį. Ginčas dėl buto kilo po to, kai atsakovė pareikalavo iš apelianto dukrai priteisto išlaikymo įsiskolinimo. Apeliantas pasiūlė įvertinti butą, nustatyti jo dalies dydį ir padengti įsiskolinimą iš tų pinigų, bet atsakovė atsisakė pripažinti apelianto teises į bendrą jungtinę nuosavybę. Būtent nuo to momento apeliantas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir kreipėsi į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo. Nuo to momento prasidėjo ir ieškinio senaties terminas, tad apeliantas negali būti jo praleidęs. Šias aplinkybes patvirtina teismui pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2012 m. antstolio patvarkymas ir kiti dokumentai.

3. Apeliantas siūlė atsakovei pakeisti išlaikymo formą į išlaikymą turtu po to, kai Lietuvoje nuo 2001-07-01 įsigaliojo naujas CK, kuris numatė tokią galimybę. Anksčiau galiojęs SŠK tokios galimybės nenumatė. Todėl nors apeliantui nuosavybės teise ir priklausė dalis buto, jis negalėjo pakeisti išlaikymo formos ir prašyti išlaikymą priteisti nekilnojamu turtu. Teismas neteisingai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. apelianto 1997-1998 paaiškinimus policijos pareigūnams. Šiuose paaiškinimuose apeliantas nurodė, kad nevengia išlaikyti nepilnamečio vaiko. Jis negalėjo šiuose paaiškinimuose prašyti pakeisti išlaikymo formos ir priteisti jį turtu, nes tuo metu galioję įstatymai to nenumatė. Todėl teismas neteisingai vertino paaiškinimuose nurodytus duomenis, kad apeliantas juose neminėjo apie jam priklausančią buto dalį ir neprašė priteisti išlaikymo turtu, nes suvokė, kad jam šis turtas nepriklauso.

4. Apeliantas bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atnaujinti įrodymų tyrimą.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde užsimena, kad atsakovė nesikreipė į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo, taip pat neprašė teismo pripažinti ginčo butą jos nuosavybe pagal įgyjamąją senatį. CPK 526 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareiškimas dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Atsakovei nebuvo pagrindo ir reikalo kreiptis į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo arba prašyti pripažinti ginčo butą ar jo dalį jos nuosavybe pagal įgyjamąja senatį, nes butas įregistruotas jos vardu. Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

2. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas teisingai paaiškino, kad grįžęs iš pataisos įstaigos ginčo bute jis pragyveno apie savaitę. 1997 m. vasario mėnesį jis persikėlė gyventi pas kitą moterį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur gyvena iki šiol. Jis dar paaiškino, jog po santuokos nutraukimo, dar būdamas laisvės atėmimo vietoje suprato, kad ginčo bute negalės gyventi. Vadinasi, apeliantas apie savo pažeistą subjektinę teisę, kad naudotis, valdyti, arba kitaip disponuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu butu jis nebegalės, žinojo jau po santuokos nutraukimo, būdamas laisvės atėmimo vietos įstaigoje. Apeliantas pats pripažino, kad butu niekada nesirūpino, nemokėjo mokesčių, neremontavo buto, nelaikė jame savo daiktų. Išeidamas iš buto 1997 m. vasario mėnesį atidavė atsakovei buto raktus, o ši vėliau pakeitė durų spyną. Jis šiame bute nesilankė, nelaikė savęs bendraturčiu. Šie apelianto veiksmai rodo jo atsisakymą savo nuosavybės dalies. Kauno miesto apylinkės teismo 1997-04-21 nutarimu civilinėje byloje Nr. 2-6094/97 iš apelianto buvo priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai. Atsakovė 1997 m. vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai išieškojimo iš apelianto pateikė antstolių kontorai. Apeliantas 1997-07-22 antstolio raginimu buvo kviestas atvykti į antstolių kontorą (t. 1, b. l. 127). Raginimas apeliantui buvo siųstas į faktinę jo gyvenamą vietą, adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas 1998-03-31 Kauno m. VPK Vilijampolės PN iškviestas iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), pasiaiškinime nurodė, kad šiuo adresu gyvena pusantrų metų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kurią pripažįsta ir apeliantas, kad jis iš buto išvyko 1997 m. vasario mėn. nuolatinai gyventi į gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini). Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad po santuokos nutraukimo ir vėliau 1997 m. vasario mėn. išsikraustant jam iš ginčo buto, jo teisės į nekilnojamąjį turtą nebuvo pažeistos, nes nekilo jokio ginčo dėl buto. Teismo posėdžiuose apeliantas teigė, jog leido atsakovei neatlygintinai naudotis jam priklausančia buto dalimi, nes turėjo kur gyventi, bet šių teiginių nepagrindė.

3. Visiškai nepagrįstai apeliantas teigia, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik gavęs 2012 m. antstolio patvarkymą ir kitus dokumentus, todėl būtent su šių aplinkybių atsiradimu sieja ieškinio senaties terminą. Šį apelianto teiginį paneigia rašytiniai įrodymai. Išlaikymas vaikui iš apelianto buvo priteistas dar 1997-04-21, o taip pat 1998-09-21 išlaikymo vaikui dydis padidintas, buvo kreiptasi dėl priverstinio vykdymo, o tai rodo, kad jokio susitarimo nebuvo, o atsakovė niekada nebuvo atsisakiusi priteisto iš ieškovo išlaikymo jų nepilnametei dukrai išieškojimo. Kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl santuokoje įgyto turto padalijimo praėjus 17 metų, vertintinas kaip bandymas įbauginti atsakovę, kad ši atsisakytų reikalaujamo išlaikymo vaikui įsiskolinimo, kuris sudaro net 12 275,31 Lt.

4. Apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, nenurodė jokių motyvų, kurių pagrindu teismas turėtų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliacinio skundo žodinis nagrinėjimas nėra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka įregistruota 1987-03-19, apie tai Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įrašytas santuokos sudarymo įrašas (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Šalių paaiškinimu ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad šalių santuoka buvo nutraukta Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriuje 1996-12-04 (įrašas Nr. 1304), nes apeliantas už nusikaltimo padarymą buvo nuteistas laisvės atėmimu ne mažiau kaip trejiems metams (SŠK 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šalys santuokos metu 1992-06-10 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 13-3610, sudarytos pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, pagrindu įgijo ginčo butą, kurio nuosavybė įregistruota atsakovės vardu (t. 1, b. l. 8, 11‑12). Kadangi butas buvo įsigytas pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl nors ir įsigytas vieno iš sutuoktinių vardu, laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2012-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. nustatyta, kad santuokos metu įgytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek išsituokiant, tiek santuokos metu, kiekvieno sutuoktinio reikalavimu. Santuokos ir šeimos kodekso 24 straipsnis numatė, kad turtas padalijamas natūra arba kompensuojant kitam sutuoktiniui jo dalį. Sutuoktinių bendro turto dalys gali būti nustatytos tik jį padalijus, šiuo atveju turto padalijimo klausimas nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas, tad jis sprendžiamas nagrinėjamoje byloje. Byloje kilo ginčas dėl senaties termino pradžios momento bei fakto, jog apeliantas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl turto padalijimo pareikšti.

Apeliantas įgyvendina savo teisę gauti dalį turto (įgyto dar galiojant SŠK) asmeninėn nuosavybėn, šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu, įsigaliojus CK. Tokiu atveju, ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to šioje byloje, sprendžiant ieškinio senačiai taikytinos teisės klausimą, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, nes, priešingai nei naujojo CK 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi šalių santuokos nutraukimo metu, t. y. nuo 1995-07-05 iki 1997-03-05) nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008). Vadinasi, jeigu senaties terminas padalinti ginčo turtą baigėsi iki naujojo CK įsigaliojimo (2001-07-01), apeliantas, suėjus ieškinio senaties terminui, prarado teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, o priešingu atveju, jeigu šis 3 metų ieškinio senaties terminas nepasibaigė iki CK įsigaliojimo ‑ ieškinio senatis netaikoma (CK 3.129 straipsnis).

Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo pagal SŠK nuostatas, yra išaiškinta, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektyvinė teisė naudotis bendrąja jungtine nuosavybe, ją valdyti arba ja disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015). Tokia pati taisyklė dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo buvo įtvirtinta ir šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK (redakcija, galiojusi nuo 1995-07-05 iki 1997-03-05) 10 straipsnyje, kuris nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame SŠK straipsnyje. Analogiška nustatytai ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklei taip pat buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK (redakcija, galiojusi nuo 1996-11-02 iki 1997-02-26) 86 straipsnyje. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas tiek pagal šalių santuokos nutraukimo metu galiojusius SŠK ir 1964 m. CK, tiek pagal šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimčių iš šios ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklės minėtas SŠK 23 straipsnio 4 dalis nenustatė.

Pažymėtina, kad spręsti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga; ji nesiejama su konkrečiu įvykiu – santuokos nutraukimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015). Santuokos nutraukimu yra konstatuojamas santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos 1997-01-27 raštas patvirtina, kad ieškovas pagal 1997-01-22 Marijampolės teismo nutartį paleistas lygtinai ir nukreiptas gyventi į ginčo butą (t. 1, b. l. 133). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto reikalavimui dėl ginčo buto ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tada, kai ieškovas, grįžęs iš pataisos įstaigos ir ginčo bute pragyvenęs savaitę, iš buto atsakovės buvo išvytas 1997 m. vasario mėn. Apeliantas nepritaria pirmosios instancijos nustatytai aplinkybei, jog po savaitės jis iš buto buvo išvytas. Jo teigimu, jis iš buto buvo ne išvytas, o pats išėjo ir leido atsakovei neatlygintinai naudotis jam priklausančia buto dalimi, nes turėjo kur gyventi ir nenorėjo apsunkinti atsakovės padėties. Apeliantas taip pat pripažįsta, kad nuo 1997 m. vasario mėn. jis į butą nebuvo sugrįžęs, nelaikė jame savo daiktų, nemokėjo mokesčių ir butu nesirūpino, nes persikėlė gyventi pas kitą moterį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur gyvena iki šiol. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje yra konstatuota, kad jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar ja disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2000; 2002-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-989/2002; 2006-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006; 2015-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015; 2015-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas, išeidamas iš buto 1997 m. vasario mėnesį, atidavė atsakovei buto raktus, o ši vėliau pakeitė durų spyną, todėl akivaizdu, kad apeliantas prarado galimybę į butą patekti. Be to, jis apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad išėjęs iš buto net nesitikėjo į jį sugrįžti, nes atsakovė jame gyveno jau su kitu vyru. Tokiu būdu yra pagrindo išvadai, kad apeliantas turėjo suprasti, jog toliau naudotis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe jis negalės. Apeliantui nepateikus kitokių įrodymų, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas apie savo teisių pažeidimą, kaip bet kuris vidutiniškai protingas ir rūpestingas asmuo, turėjo suvokti jau nuo atsakovės pareikalavimo išsikelti ar nuo tada, kuomet jis pats iš buto išėjo, nes kaip bevertintum jo išėjimo iš buto aplinkybes, jis ginčo bute negyvena nuo 1997 m. vasario mėn. Dėl to pagrįsta ir teismo išvada, kad apeliantas, reikšdamas reikalavimą padalinti butą 2013-11-27, 3 metų ieškinio senaties terminą, kurio pabaiga buvo 2000 m. vasario mėn., gerokai praleido (SŠK 23 straipsnio 4 dalis).

Ieškinio senaties termino pradžią apeliantas tapatina su aplinkybe, kuomet, antstolei 2012 m. pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus dėl išlaikymo dukrai išieškojimo, jis suprato, kad jo teisės pažeidžiamos. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių ginčas dėl išlaikymo prasidėjo iš esmės iš karto po apelianto išėjimo iš ginčo buto nuolatinai gyventi kitur. Kaip matyti iš vykdomosios bylos Nr. 0088/02/00484 duomenų, išlaikymas vaikui iš apelianto buvo priteistas 1997-04-21. Pagal įrašus vykdomajame dokumente matyti, kad vykdomasis raštas antstolių kontoroje gautas 1997-04-24. Vykdomojoje byloje yra apelianto 1997-08-05 pasižadėjimas sumokėti skolą (v. b. b. l. 11), 1998-09-21 išlaikymo vaikui dydis padidintas (v. b. b. l. 5); vykdomoji byla nebaigta iki šiol. Pasak apelianto, tarp jo ir atsakovės buvo susitarimas, kad jo buto dalis bus įskaitoma kaip išlaikymas dukrai. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors išlaikymas dukrai iš ieškovo buvo priverstinai išieškomas, pastarasis nė karto nei antstolių kontoroje, nei apklausiamas pas policijos pareigūnus nenurodė, kad tarp jo ir buvusios sutuoktinės yra susitarimas dėl buto nuosavybės. Apelianto teigimu, teismas neteisingai vertino 1997-1998 paaiškinimuose policijos pareigūnams nurodytus duomenis, nes jis negalėjo šiuose paaiškinimuose prašyti pakeisti išlaikymo formos ir priteisti jį turtu, nes tuo metu galioję įstatymai to nenumatė. Tačiau apeliantas tokių aplinkybių nenurodė ir po CK įsigaliojimo (2001-07-01). Sekant jo paaiškinimų logika, apeliantui žinant, kad išlaikymo išieškojimas vykdomas priverstinai ir jis neturi pakankamai lėšų jį mokėti, tačiau žinant, kad jam priklauso dalis santuokoje įgyto turto, apeliantas jau gavęs antstolio raginimą ar 1998-04-01 įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 125 straipsnį (1 t., b.l. 129) neinicijavo teisminio ginčo dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, kad išlaikymą galima būtų išieškoti iš jo turto dalies. Šie duomenys rodo, kad apelianto nurodomo susitarimo tarp šalių nebuvo nei iki CK įsigaliojimo, nei po jo; atsakovė niekada nebuvo atsisakiusi priteisto iš apelianto išlaikymo jų nepilnametei dukrai išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantas teismo posėdžio metu nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis susitarė su atsakove, jog jis atsisako savo buto dalies, o pastaroji atsisako išlaikymo ar išlaikymo įsiskolinimo (CPK 178 straipsnis), tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad atsakovė nesikreipė į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo, taip pat neprašė teismo pripažinti ginčo butą jos nuosavybe pagal įgyjamąją senatį, tačiau tokie apelianto argumentai teisiškai nepagrįsti. CPK 526 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareiškimas dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, jai nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo arba prašyti pripažinti ginčo butą ar jo dalį jos nuosavybe pagal įgyjamąja senatį, nes butas nuosavybės teise įregistruotas jos vardu. Apeliantas dar 1992-01-22 pareiškime (1 t., b.l. 12) sutiko, kad buto savininke taptų atsakovė. Atsakovė nuosavybės teisę į butą įgijo 1992-06-10 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 13-3610 pagrindu (CK 4.47 straipsnis). Todėl jokio papildomo nuosavybės teisės įgijimo pagrindo nereikia, kad atsakovė išlaikytų nuosavybės teisę į ginčo butą, pirmosios instancijos teismui pagrįstai atmetus ieškinį dėl šio turto padalinimo.

Atsižvengiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliacinėje instancijoje bylą pralaimėjusios šalies – apelianto, priteisiamos priešingai proceso šaliai – atsakovei jos patirtos 200 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijose teisme, kurios neviršija Rekomendacijoje įtvirtinto maksimalaus dydžio (CPK 93 straipsnio 1 d., Rekomendacijų 8.11. p.).

Pagal Kauno apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliaciniame teisme patirta 3,77 Eur išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteisiamas iš apelianto (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto J. K. atsakovei V. K. 200 Eur išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš apelianto J. K. 3,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai: Dalė BurdulienėIzolda NėnienėMindaugas Šimonis