Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Romualdui Latveliui, nuteistajam H. G., jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, nukentėjusiajam A. L., jo atstovui advokatui Konstantinui Mironovui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

H. G., perkvalifikavus jo veiksmus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio, pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė.

H. G. laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu įpareigotas: nuo 22.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. H. G. laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu uždrausta turėti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus, vartoti psichiką veikiančių medžiagas, tarp jų – alkoholį.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018-06-23 23.30 val. iki 2018-06-25 12.01 val. (dvi dienos), 1 sulaikymo dieną prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Priteista iš H. G. 1 000 eurų A. L. naudai padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. H. G. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo kitą asmenį: jis, 2018-06-23, apie 22 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme, viešojoje vietoje, būdamas neblaivus (nustatytas 1,50 ‰ girtumas) tyčia ranka sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. L. į veido sritį, du smūgius į dešinės pusės skruostikaulį ir dešinės pusės smilkinį, dėl ko nukentėjusysis pajuto galvos svaigimą, skausmą žandikaulio srityje, tokiu būdu mušdamas, nežymiai sužalojo nukentėjusįjį A. L., tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, H. G. pareikštą kaltinimą, pagal BK 284 straipsnį, darė išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje baudžiamajame įstatyme išvardintų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatuoti negalima. Pažymėjo, nors kaltinamojo H. G. ir nukentėjusiojo A. L. konfliktas įvyko viešoje vietoje – kieme prie jų gyvenamojo namo, tačiau aplinkinių rimtis nebuvo sudrumsta, pagal teismo posėdžio metu duotus liudytojų parodymus ir byloje pateiktą vaizdo įrašą aplinkiniai sureagavo į šį konfliktą tik jam baigiantis, liudytojai nenurodė pasijutę pažeminti, šokiruoti ir pan. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė H. G. tikslo sudrumsti visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl kaltinamojo padarytą veiką teismas vertintino pagal kilusias pasekmes, konstatuodamas, kad kaltinamasis H. G. smurtavo prieš A. L., todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismas sprendė, kad kaltinamasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Skirdamas kaltinamajam H. G. bausmę, teismas vadovaudamasis bendraisiais BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais darė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta H. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskyrus įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, nustatant jos dydį mažesnį už vidurkį. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala dėl H. G. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 1 000 Eur sumos, kurią vertino kaip proporcingą padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.1. Nagrinėjamu atveju teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi iš esmės tik nukentėjusiojo žmonos R. L., suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais, nepagrįstai padarydamas išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių H. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Tvirtinama, jog kiti asmenys, apklausti liudytojais (T. P., M. S., V. M.), cituojant jų parodymus, byloje H. G. smurtinių veiksmų nematė ir nepatvirtino, tuo tarpu visi byloje apklausti liudytojai visiškai patvirtino nuteistojo parodymus apie tai, jog jis pats buvo nukentėjusiojo užpultas ir smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, o taip pat paneigė nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nuteistojo parodymus vertino vien kaip gynybinę versiją, nors būtent vieno H. G. parodymai buvo nuosekliai patvirtinti kita bylos medžiaga ir nekeliantys pagristų abejonių.

4. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apelianto H. G. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais argumentais, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Nuteistojo H. G. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė H. G. dėl nukentėjusiojo A. L. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nors H. G. viso proceso metu nesutiko, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, vis tik nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad aptarti reikalavimai buvo pažeisti, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo H. G. kaltės.

10. Iš byloje esančių vaizdo įrašų (t.1, b.l. 64) ir jų apžiūros protokolo (t.1, b.l. 71-72) matyti, kaip nukentėjusysis A. L. su automobiliu įvažiuoja į kiemą, priešais automobilį ateina du vyrai – A. ir nuteistasis, mojuodamas dešine ranka. Matyti, kaip atsidaro priekinės keleivio pusės durelės, R. L. kalbasi su A., toliau stovi nuteistasis. Po kiek laiko iš automobilio išlipa nukentėjusysis. Nukentėjusysis prieina prie A., jam kaire ranka parodo į šoną ir nestipriai stumteli. Paskui vyksta pokalbis tarp nukentėjusiojo ir H. G.. Netrukus matyti, kaip nuteistasis dešine ranka smūgiuoja nukentėjusiajam į veido sritį, o A. L. bando apsiginti laikydamas ištiesęs rankas ir eidamas toliau nuo nuteistojo. Galiausiai H. G. suduoda smūgį nukentėjusiajam į veidą, po ko nukentėjusysis suduoda atgal keturis smūgius nuteistajam, konfliktas nurimsta. Paskui iš vykstančio pokalbio tarp nukentėjusiojo ir jo kaimyno V. girdėti, kaip A. L. porą kartą nurodo, kad H. G. jam pirmas sudavė smūgį į veidą. Nors vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, kaip H. G. A. L. suduoda tik vieną smūgį, vis tik apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo įrašas dalyje, kurioje vyksta fizinis kontaktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, nėra vientisas, neužfiksuota, kas vyko laiku nuo 04.02.41 val. iki 04.02.54 val. Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nėra paneigti nukentėjusiojo ir liudytojos R. L. nuoseklūs parodymai, kad A. L. nuteistasis sudavė ne mažiau trijų kartų. Be to, šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netrukus po įvykio, t.y., 2018 m. birželio 25 d. A. L. pasikreipus į VŠĮ (duomenys neskelbtini) polikliniką, jam buvo nustatytas dešinio žandikaulio patinimas, galvos ir dešinio smilkinio polpacija (t.1, b.l. 35). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad, apžiūrėjus A. L. bei jo medicinos dokumentus, buvo nustatytos abiejų žandų poodinės kraujosruvos, dešinio žasto kraujosruva odoje, padaryti kietu buku (daiktais), galimai kaltinime nurodytomis aplinkybėmis: nuteistajam A. L. suduodant tris smūgius į veidą. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikais ir visumoje bei kiekvienas atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. (t.1, b.l. 38) Pirmosios instancijos teisme ekspertas M. J. P. patvirtino, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, sužalojimai būdingi smūgiams (t.2, b.l. 30). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kaltinime nurodytu laiku ir būdu nuteistasis H. G. sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į liudytojų T. P. ir V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą abu liudytojai patvirtino pirmosios instancijos teisme (t.1, b.l. 162, b.l. 183). Nors nė vienas iš minėtų liudytojų nematė, kaip nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiam, tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. P. nurodė, kad matė susistumdymą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, pirmas pastūmė H. G. (t.1, b.l. 49). Iš esmės tokias pat aplinkybes liudytojas T. P. nurodė ir savo paaiškinime (t.1, b.l. 47) bei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams (t.1, b.l. 23). Liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konflikto metu buvo namie, girdėjo riksmus, smūgius, po konflikto išėjus į lauką nukentėjusysis skundėsi žandikaulio skausmu (t.1, b.l. 77-78). Taigi liudytojų parodymai, juos vertinant kartu su anksčiau aptartomis aplinkybėmis, tik dar kartą paneigia kaltinamojo teiginius, kad jis nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, ir visiškai patvirtina faktą, kad nuteistasis prieš A. L. panaudojo fizinį smurtą, suduodamas smūgius pastarajam į veido sritį ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistuoju, kad jam nustatytas girtumas negali įtakoti jo veiksmų kvalifikacijos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi tai nėra minėtos nusikalstamos veikos požymis. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina anksčiau aptartų duomenų visuma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatytas nuteistojo neblaivumas turėjo įtakos H. G. nusikalstamos veikos padarymui, tai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta sunkinančia aplinkybe.

13. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012 ir kt.).

14. Nagrinėjamu atveju nuteistasis tvirtina, kad prieš nukentėjusįjį A. L. nesmurtavo, jam smūgių nesudavė, o jo veiksmai, t.y., mosavimas ranka negalėjo sukelti nukentėjusiajam nežymaus sveikatos sutrikdymo, be to, tokius veiksmus atliko tik siekdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo veiksmų. Kaip jau konstatuota anksčiau, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų patikrinti duomenys visiškai patvirtina, kad nuteistasis H. G. smurtavo prieš nukentėjusįjį, sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo teiginiai, kad jis susidariusioje situacijoje turėjo pagrindo manyti, jog yra kėsinamasi į jo sveikatą ar gyvybę, todėl veikė būtinosios ginties ribose, yra paneigti byloje surinktais įrodymais.

15. Nukentėjusiojo, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodytos aplinkybės, kita rašytinė bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis įvykio metu buvo nusiteikęs agresyviai. Liudytojas T. P. tiek pirmosios instancijos teisme (t.1, b.l. 161), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l. 49) nurodė, kad nuteistasis buvo girtas, agresyvus, prieš konfliktą su A. L. su savo draugu bandė kabintis prie liudytojo ir jo draugo M. S., išvadindami juos mergaitėmis. Atėjus į įvykio vietą pamatė susistumdymą, kurio iniciatorius buvo būtent nuteistasis. Tokias pat aplinkybes, patvirtindamas pirmosios instancijos teisme pagarsintus liudytojo T. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė ir liudytojas M. S.. (t.1, b.l. 181-182) Byloje esantys vaizdo įrašai Nr. 01 (t.1, b.l. 64) patvirtina, kad, nukentėjusiajam atvykus į kiemą, į jo automobilį eina tiesiai H. G. mosuodamas ranka, vykstant pokalbiui tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, pastarasis smogia nukentėjusiam, nukentėjusysis smūgiuoja keturis kartus atgal, įvyksta muštynės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo veiksmai nagrinėjamu atveju vertinami kaip puolamieji, jų negalima vertinti kaip gynybos nuo pavojingo kėsinimosi, tuo labiau, kad iki nuteistojo neteisėtų veiksmų, nenustatyta, kad nukentėjusysis pirmas būtų ėmęsis kokių nors fizinių veiksmų. Priešingai, iš jau aptartų vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusysis iš pat pradžių vengė fizinio kontakto su nuteistuoju, laikydamas ištiesęs ranką priešais nuteistąjį. Nagrinėjamu atveju elgesio modelį- smūgiuoti nukentėjusiajam, pasirinko pats nuteistasis – išlipus iš automobilio nukentėjusiajam, leidosi su juo į žodinę konfliktinę situaciją, kuri baigėsi muštynėmis. Taigi, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis smurtą vienas prieš kitą vartojo ne gindamiesi nuo pavojingo kėsinimosi, o kilus jų abipusiam konfliktui ir muštynėms. Čia dar kartą pabrėžtina, jog muštynėms kitaip nei pavojingam kėsinimuisi būdinga, kad abi šalys elgiasi agresyviai, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, t. y. muštynėse nėra besiginančiųjų.

16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, o nuteistojo tyčiniai veiksmai – fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu akivaizdžiai sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį. Iš liudytojų M. S., V. M. ir T. P. parodymų matyti, kad jie buvo atitraukti nuo savo tuo metu vykdomos veiklos. V. M., tuo metu buvęs savo namuose, buvo atitrauktas nuo darbo, priverstas kviesti policiją dėl kilusio konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo. Buvo taip pat sutrukdytas T. P. ir M. S. tarpusavio bendravimas, kartu leidžiamas laisvalaikis, kadangi abu liudytojai, išgirdę kilusį triukšmą, ėjo pasižiūrėti, dėl ko kilo konfliktas, ramino abi konflikto puses. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja R. L. buvo įtraukta į konfliktinę situaciją, kilusią tarp jos vyro ir nuteistojo, bėgo namo skambinti policijos pareigūnams. R. L. ir A. L. vaikai dėl kilusių muštynių išsigando, apsiverkė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2020). Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Taigi, iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai kaltinamajame akte buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, kadangi H. G. suvokė, kad savo įžūliais veiksmais, t. y. savo paties pasirinktu elgesio modeliu viešoje vietoje sutrikdys visuomenės tvarką ir rimtį ir norėjo taip veikti, o pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus nepagrįstai perkvalifikavo kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad analogiška situacija, kur A. L. pripažintas kaltinamuoju dėl savo veiksmų, o H. G. – nukentėjusiuoju, apeliacine tvarka buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme (bylos numeris 1A-133-576/2020). Teisėjų kolegija, 2020 m. birželio 18 d. nuosprendyje konstatavo, kad A. L. veiksmai turi būti vertinami kaip nusikalstama veika pagal BK 284 straipsnį. Vis tik nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byloje gautas tik nuteistojo H. G. apeliacinis skundas, vadinasi, H. G. padėtis negali būti sunkinama. Kadangi BK 284 straipsnis numato griežtesnę bausmę negu BK 140 straipsnio 1 dalis, apeliacinės instancijos teismas palieka nuteistojo veiksmų kvalifikaciją pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

17. Konstatavus, jog dėl nuteistojo H. G. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra jokio pagrindo, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtu. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį – 1000 Eur nukentėjusiajam, teisingai įvertino visas aplinkybes, būtinas nustatant neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ir teisingai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju A. L. tyčiniais nuteistojo veiksmais viešoje vietoje matant jo žmonai ir vaikams buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Akivaizdu, kad dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo A. L. patyrė skausmą, nepatogumų, diskomfortą, neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, buvo pažemintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo H. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.