Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-562-930/2017 pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui R. V. ir atsakovo R. V. priešieškinį ieškovei A. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir susijusių teisinių pasekmių, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo R. V. kaltės; pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-299-494/2014 nustatant vaikų gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisiant iš atsakovo po 145 Eur per mėnesį kiekvieno vaiko išlaikymui, paskiriant ieškovę priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 16365/26025 (62,88 procentus) bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinti lygiomis dalimis, priteisiant atsakovui natūra, o ieškovei – 41 187,61 Eur kompensaciją; pripažinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinti lygiomis dalimis, priteisiant natūra atsakovui, o ieškovei – 14 400 Eur kompensaciją; ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, palikti atsakovo asmenine nuosavybe; 2/65 dalis žemės sklypo, 7/205 dalis žemės sklypo ir 7/205 dalis žemės sklypo, esančias (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., palikti ieškovės asmenine nuosavybe; automobilį Volvo V70 priteisti atsakovui; palikti ieškovei santuokinę pavardę; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas R. V. pareikštu priešieškiniu prašė atmesti ieškinį, nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės; priteisti atsakovui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; pripažinti buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 14610/26025 dalis bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinti jas nukrypstant nuo lygių dalių principo, priteisiant atsakovui buto 91232/260250 dalis natūra, ieškovei pripažįstant nuosavybės teisę į 54868/260250 dalis, jas priteisiant natūra atsakovui, o ieškovei priteisiant 13 920,45 Eur kompensaciją; pakeisti Vilniaus rajono 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą nustatant mišrų išlaikymą vaikams po 115 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 22808/26025 dalis, t. y. po 11404/26050 dalių kiekvienam vaikui; transporto priemonę Volvo V70 palikti atsakovui, palikti ieškovei santuokinę pavardę iki 2020 m. gegužės 13 d.; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp ieškovės A. V. ir atsakovo R. V. nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise lieka atsakovui R. V.; priteisė ieškovei A. V. 33 539,78 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį; išsprendė kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus.Teismas sprendė, kad sistemiškai vertinant į bylą pateiktus įrodymus, intensyvų ieškovės bendravimą su Ž. M. dar 2008 - 2009 metais, tolesnį bendravimą 2012 metais iki santuokos iširimo ir apsigyvenimą kartu iš karto po Ž. M. grįžimo iš Anglijos, praėjus dviem mėnesiams nuo santuokos iširimo, galima daryti išvadą, kad ieškovė, dar būdama santuokoje su atsakovu, nebuvo jam lojali, tačiau neištikimybės faktas įrodytas nebuvo.Remdamasis šalių ir liudytojos paaiškinimais, į bylą pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad abiem šalims pritrūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir remti vienas kitą, būti lojaliems ir pasitikėti vienas kitu, kas bendrą sutuoktinių gyvenimą padarė negalimą. Taigi teismas padarė išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės.Teismas konstatavo, kad atsakovas, prašydamas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo priteisiant kompensaciją, įrodinėjo, kad rekonstrukciją atliko ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagerino iš asmeninių lėšų. Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą pateikė 1998 - 1999 metų turto ir pajamų deklaraciją, kurioje deklaravo ne banke turimas 40 000 Lt lėšas, kurias, atsakovo teigimu, skyrė buto pagerinimui. Atsakovas negalėjo tiksliai įvardyti, kiek asmeninių lėšų išleido rekonstrukcijai. Duomenų apie tai, kad šios lėšos panaudotos būtent statyboms, į bylą nepateikta. Pats atsakovas teismo posėdžio metu skirtingai aiškino šių lėšų panaudojimą, paaiškinimuose (2016 m. spalio 27 d. teismo posėdyje) teigdamas, kad jas leido ir šeimos išlaikymui, tuo tarpu baigiamosiose kalbose nurodydamas, kad jas leido rekonstrukcijai. Iš atsakovo 2004 - 2005 metų turto deklaracijų matyti, kad atsakovo deklaruotos lėšos ne tik nesumažėjo, tačiau padidėjo iki 55 000 Lt. Atsakovas nurodė dar 1999 metais turėjęs ir daugiau lėšų, bet jų nedeklaravo. Šios aplinkybės nustatyti nėra galimybės, nesant jos įrodymų. Atsakovas paaiškino, kad santaupas kaupė iš atlyginimo. Iš teismui pateiktų 2000 - 2005 metų atsakovo sąskaitų išrašų matyti, kad atsakovo pajamas sudarė virš 1 000 Lt per mėnesį darbo užmokestis, kurį išleisdavo daugiausia maisto prekių parduotuvėse, degalinėse, mokėdamas už paslaugas, išsigrynindavo. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad išgrynintus pinigus duodavo ieškovei šeimos poreikiams. Taigi, anot teismo, nėra galimybės daryti išvadą, jog rekonstrukcijai išleidęs 40 000 Lt asmeninių santaupų jis turėjo galimybę tuo pat metu susitaupyti dar 55 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad taupant grynuosius pinigus ir tuo pačiu metu iš grynųjų pinigų santaupų atliekant rekonstrukciją išvis nėra galimybės nustatyti iš kurių lėšų – sukauptų iki santuokos ar santuokoje, rekonstrukcija atlikta.Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog deklaruotus 40 000 Lt asmeninių lėšų išleido savo buto rekonstrukcijai. Teismas nurodė, kad nors atsakovo kaimynė – liudytoja J. V., patvirtino, kad 1998 -1999 metais atsakovo kieme buvo sukaupta daug statybinių medžiagų – gelžbetoniniai blokeliai, plytos ir kt., kurios vėliau buvo naudojamos priestato statybai, o liudytoju apklaustas kaimynas M. K. parodė, kad atsakovas statybines medžiagas kaupė nuo 1991 metų, rekonstrukciją atliko savo darbu, teismo vertinimu, iš liudytojų paaiškinimų nėra galimybės nustatyti nei kiek, nei kokios vertės medžiagas atsakovas turėjo iki santuokos, todėl nėra galimybės ir nustatyti, kokia dalimi jis savo asmeninėmis lėšomis finansavo renovaciją, o tuo pačiu – kokia dalimi reikėtų nukrypti nuo sutuoktinių turto bendrų dalių principo. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius statybinių medžiagų pirkimą, tačiau tik nedidelė jų dalis patvirtina statybinių medžiagų įsigijimą iki santuokos. Iš pateiktų kasos pajamų orderio, PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad iki santuokos atsakovas sąramoms ir armatūrai išleido 2 902,05 Lt, kas, teismo vertinimu, negali būti laikoma pakankamu asmeninių lėšų indėliu nukrypimui nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nes ši suma sudarytų labai nedidelę dalį pagerinimų vertės. Daugiau įrodymų apie į statybines medžiagas investuotas asmenines lėšas atsakovas nepateikė.Taigi teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo dėl į turtą įdėtų asmeninių lėšų.Teismas nustatė, kad rekonstrukcijos metu buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas buvo padidintas. Tiek ieškovė, tiek atsakovas sutinka, kad po rekonstrukcijos buto plotas sudaro 260,25 kv. m. Duomenų apie buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotą iki rekonstrukcijos nėra, kadangi tik 2006 m. balandžio 27 d., t. y. po rekonstrukcijos, atsakovas atsidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ir 2006 m. rugsėjo 27 d. pirmą kartą atlikti buto kadastriniai matavimai.Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad siekiant išsiaiškinti, kiek padidėjo buto plotas po rekonstrukcijos, reikia atsižvelgti į tai, koks iki rekonstrukcijos buvo viso namo plotas ir kokia to namo dalis priklausė atsakovui. Į bylą pateiktas VĮ Registrų centro raštas, kuriame nurodoma, kad 1985 m. kovo 25 d. atlikus gyvenamojo namo kadastrinius matavimus užfiksuotas jo bendras plotas – 211,51 kv. m., atsakovas 1995 m. vasario 25 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ½ gyvenamojo namo. Taigi dovanojimo sutartimi atsakovas įgijo 105,76 kv. m. dydžio namo dalį. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad po rekonstrukcijos atsakovo butas padidėjo nuo 105,76 kv. m. iki 260,25 kv. m., t. y. 154,49 (260,25 - 105,76) kv. m.Nors atsakovas nurodė, kad padidėjęs plotas skaičiuotinas atsižvelgiant į tai, kad jau iki santuokos su ieškove sudarymo bute buvo balkonas, ką patvirtino ieškovė, kuris nebuvo įskaičiuotas į buto plotą, ką patvirtina atsakovo rasti architekto brėžiniai, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Taigi teismas vadovavosi ne atsakovo pateiktais architekto brėžiniais, o VĮ Registrų centro raštu, kuriame nurodomas iki rekonstrukcijos buvęs namo plotas bei ieškovo įgyta namo dalis. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino tai, kad balkonas buvo iki rekonstrukcijos, bet ne tai, kad jis buvo iki santuokos. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad po rekonstrukcijos buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas padidėjo 154,49 kv. m.Teismas nustatė, kad 260,25 kv. m. buto vertė yra 113 000 Eur, vieno kvadrato kaina sudaro 434,20 Eur. Taigi nustatęs, kad šalims esant santuokoje atliktos rekonstrukcijos metu buto plotas padidėjo 154,49 kv. m., šalims pareiškus reikalavimus tik dėl padidėjusio buto ploto padalijimo, teismas sprendė, kad ieškovei priteistina kompensacija yra 33 539,78 Eur ((154,49 x 434,20) / 2).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą – nutraukti santuoką dėl ieškovės A. V. kaltės; priteisti iš ieškovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nustatyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise lieka atsakovui; priteisti ieškovei 23 823 Eur kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas, nustatydamas ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, dėl apelianto kaltės visiškai nepasisakė, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę dėl šeimos iširimo. Ieškovė jokių apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų nepateikė, o teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu be jokių apelianto kaltės motyvų santuoka yra nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Teismo nustatyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 154,49 kv. m. neatitinka duomenų pagal faktinius buto brėžinius, darytus prieš rekonstrukciją ir po jos. Pagal 1988 m. kovo 25 d. kadastrinius duomenis, buto bendras plotas buvo 109,69 kv. m., o 2006 m. sausio 9 d., remiantis 2006 m. sausio 9 d. kadastriniais duomenimis, - 260,25 kv. m. Taigi, remiantis tik šių brėžinių duomenimis, po rekonstrukcijos buto plotas galėjo padidėti 150,56 kv. m. (260,25 - 109,69 = 150,56). Be to, nors teismas nesirėmė ieškovės parodymais, nurodydamas, kad ieškovės pasisakymas, jog balkonas buvo iki rekonstrukcijos, nereiškia, kad buvo iki santuokos sudarymo, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad balkonas buvo padarytas santuokos metu. Šių aplinkybių neįrodinėjo ir pati ieškovė, sutikdama, kad balkonas nors ir neregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau jis buvo iki rekonstrukcijos. Todėl vertinant objektyviai, darytina neginčijama išvada, kad labiau tikėtina, jog balkonas, kurio plotas yra 4,46 kv. m., buvo iki santuokos sudarymo, negu priešingai. Taigi teismo išvada dėl 154,49 kv. m. padidėjusio ploto yra neteisinga ir neatitinka faktinių duomenų, pagal kuriuos buto plotas santuokos metu padidėjo 146,1 kv. m. (260,25 - 109,69 - 4,46 kv. m.).Esant rašytiniams įrodymams, liudytojų parodymams ir ieškovės pripažinimui dėl apelianto asmeninių lėšų panaudojimo įgyjant ginčo turtą, teismas, spręsdamas dėl ginčo turto padalijimo, privalėjo įvertinti ir nustatyti, kokia apelianto asmeninio turto dalis yra bendrame turte, o nustatęs, kad apeliantas prisidėjo prie buto rekonstrukcijos dar iki santuokos, nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcijos, todėl apeliantas prašo įvertinti tai, kad:Pagal Lietuvos Respublikos gyventojo turto ir pajamų deklaraciją, 1998 m. gegužės 1 d. apeliantas deklaravo 11 584,80 Eur ne banke turimų piniginių lėšų. Būtent naudodamasis šiomis lėšomis apeliantas pirko priemones buto pagerinimui dar iki santuokos sudarymo. Vien pagal šiuos įrodymus galima daryti išvadą, kad apeliantas į buto pagerinimą investavo savo asmenines lėšas, todėl atitinkamai mažintina ieškovės dalis, kuria ji prisidėjo pagerinant butą.Apeliantas asmeniškai vykdė statybos darbus iki santuokos sudarymo ir dalis statybinių medžiagų, tokių kaip pamatiniai blokai, perdengimo plokštės ir kt., buvo įgyti prieš santuokos sudarymą. Teismo posėdyje tai patvirtino bylos baigtimi nesuinteresuoti liudytojai. Ir nors iš liudytojų parodymų nėra galimybės nustatyti nei kiek, nei kokios vertės medžiagas apeliantas turėjo iki santuokos, vertinant šiuos parodymus su kita byloje esančia informacija (apelianto deklaruotos pajamos, pateikti kvitai, patvirtinantys statybinių medžiagų įsigijimą), jie patvirtina, kad pagrindines statybines medžiagas buto rekonstrukcijai apeliantas sukaupė dar iki santuokos sudarymo.Apeliantas asmeniškai atliko visą darbą, kad būtų gauti visi reikiami statybų leidimai, visa kita būtina dokumentacija, atliko visus kitus reikalingus procedūrinius veiksmus, mokėjo už atitinkamus veiksmus, tuo tarpu ieškovė niekada nesirūpino ir nesidomėjo jokiais buto pagerinimo klausimais, savo elgesiu iš esmės parodydama, kad ji šio buto nelaiko nei savo asmenine, nei sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe. Tokį ieškovės požiūrį patvirtina faktas, kad per visus 12 gyvenimo šiame bute metų ieškovė jame net nedeklaravo savo nuolatinės gyvenamosios vietos. Be to, nelaikydama savęs buto šeimininke, ieškovė atsisakė prisidėti prie buto išlaikymo ir 2012 m. balandžio mėn. faktiškai nutraukus santykius neapmokėjo nei vienos sąskaitos.Apeliantas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius statybinių medžiagų pirkimą, iš kurių teismas nustatė, kad iki santuokos apeliantas sąramoms ir armatūrai išleido 2 902,05 Lt.Apeliantas mano esant teisinga ir protinga nustatyti, kad nors ieškovė nei savo lėšomis, nei darbu neprisidėjo prie buto pagerinimo, tačiau sudarė apeliantui palankias sąlygas minėtų pagerinimų atlikimui, todėl apeliantas prašo teismo pripažinti ieškovei 37,55 proc. į buto pagerinimą ir priteisti ieškovės naudai 23 823 Eur (54,868 kv. m. x 434,20 Eur = 23 823 Eur).Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Dėl apelianto kaltės teismas konstatavo, kad ieškovė parodė, jog paliko apeliantą, nes jis piktnaudžiavo alkoholiu, nerėmė ieškovės moraliai ir materialiai, neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, kontroliavo ir terorizavo ieškovę, o liudytoja J. N. parodė, kad kai apeliantas neidavo į darbą, nuolat vartodavo alkoholį, dėl to tapdavo agresyvus, smurtaudavo prieš vaikus, moraliai nepalaikė ieškovės. Apeliantas šių aplinkybių nepaneigė, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalims pritrūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir remti vienas kitą, būti lojalūs ir pasitikėti vienas kitu, kas bendrą sutuoktinių gyvenimą padarė negalimą, todėl sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto pateiktais buto brėžiniais, nes jie prieštaravo oficialiems rašytiniams įrodymams.Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visus apelianto pateiktus įrodymus, dėl kiekvieno iš jų sprendime pasisakė, nurodė, kodėl jais nesivadovauja, bei gavo išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog buto rekonstrukcijai būtų panaudotos asmeninės apelianto lėšos ar jo nurodytos statybinės medžiagos. Apeliaciniame skunde apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo vėl iš naujo nagrinėti ir vertinti apelianto nurodytus įrodymus, kurie jau buvo išnagrinėti ir įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacijos paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne nagrinėti bylą iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bendrosios jungtinės nuosavybės dydžio – santuokos metu pagerintos buto dalies – nustatymo ir nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo.

Dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus.Kaip nurodoma teismų praktikoje, santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas).Nors apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių apelianto kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinančių aplinkybių ir todėl padarė nemotyvuotą išvadą dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti.Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, ieškovė, įrodinėdama apelianto kaltę dėl santuokos nutraukimo, nurodė, kad paliko apeliantą, nes jis piktnaudžiavo alkoholiu, nerėmė ieškovės moraliai ir materialiai, neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, kontroliavo ją ir terorizavo, nuteikinėjo prieš ją vaikus. Liudytoja apklausta ieškovės motina J. N. patvirtino, kad apeliantas, kai neidavo į darbą, nuolat vartodavo alkoholį, dėl ko tapdavo agresyvus, smurtaudavo, yra grasinęs ir liudytojai, moraliai nepalaikė ieškovės. Apeliantas šių konkrečių aplinkybių neneigia, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo yra pakankamai pagrįsta.Remiantis CK 3.70 straipsnio 2 dalimi, nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinė žala dėl santuokos nutraukimo nepriteisiama.

Dėl santuokos metu pagerintos buto dalies (ploto) nustatymo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, netinkamai nustatė santuokos metu pagerintos buto dalies plotą. Anot apelianto, teismo nustatytas po rekonstrukcijos padidėjęs buto plotas – 154,49 kv. m. – neatitinka faktinių buto brėžinių, taip pat nustatytas neįvertinus balkono, apelianto teigimu, buvusio iki santuokos sudarymo, ploto.Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas santuokos metu padidėjusį buto plotą, rėmėsi VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis apie 1985 m. kovo 25 d. atliktais gyvenamojo namo kadastriniais matavimais užfiksuotą gyvenamojo namo bendrą plotą. Šis teismo sprendimas vadovautis oficialiais valstybės registro duomenimis, o ne apelianto pateiktais faktiniais buto brėžiniais, visiškai atitinka CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį oficialieji rašytiniai įrodymai (kuriais ir yra VĮ Registrų centro pateikiami duomenys) turi didesnę įrodomąją galią.Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad, nustatant santuokos metu padidėjusį buto plotą, į jį neturėjo būti įtrauktas buto balkonas. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad, kaip nustatyta byloje, ieškovė pripažino, jog balkonas bute buvo dar iki buto rekonstrukcijos, ir nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis ieškovės patvirtinimas savaime nereiškia pripažinimo, kad balkonas buvo ir iki santuokos sudarymo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad buto rekonstrukcija buvo pradėta 2000 metais (kaip nurodyta teismo sprendime remiantis apelianto paaiškinimais – 2000 m. balandžio 20 d.), o šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) todėl, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad kiek daugiau nei per mėnesį nuo santuokos sudarymo, dar nepradėjus buto rekonstrukcijos, jame būtų statomas (pastatytas) balkonas. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė, o atsiliepime į apeliacinį skundą dėl balkono statybų apskritai nepasisakė.Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių santuokos metu padidėjęs buto plotas yra 150,03 kv. m. (154,49 kv. m. - 4,46 kv. m.), atitinkamai ieškovei iš apelianto priteistinos kompensacijos dydis yra 32 571,51 Eur ((150,03 kv. m. x 434,20 Eur) / 2 = 32 571,51 Eur).

Dėl pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo

Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir nukrypti nuo šio principo galima tik šio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. Svarbus kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011; 2007 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007, kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; kt.).Apelianto teigimu, esant rašytiniams įrodymams, liudytojų parodymams ir ieškovės pripažinimui dėl apelianto asmeninių lėšų panaudojimo pagerinant butą, teismas, spręsdamas dėl ginčo turto padalijimo, privalėjo įvertinti ir nustatyti, kokia apelianto asmeninio turto dalis yra bendrame turte, o nustatęs, kad apeliantas prisidėjo prie buto rekonstrukcijos dar iki santuokos sudarymo, nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad visas apelianto nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus dėl galimo apelianto asmeninių lėšų panaudojimo kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę pirmosios instancijos teismas įvertino ir dėl jų pasisakė.Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tiek apelianto pajamų deklaracijas ir realias galimybes panaudoti jose deklaruotas pinigines lėšas buto rekonstrukcijai, tiek liudytojų J. V. ir M. K. parodymus, taip pat įrodymus, patvirtinančius statybinių medžiagų pirkimą ir joms išleistą pinigų sumą. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kurias teismas padarė įvertinęs jam pateiktus įrodymus, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė neteisingas išvadas.Apelianto motyvai, kad jis asmeniškai rūpinosi visų reikiamų statybų leidimų gavimu, visa kita būtina dokumentacija, atliko kitus reikalingus procedūrinius veiksmus, už juos mokėjo, tuo tarpu ieškovė niekada nesirūpino ir nesidomėjo jokiais buto pagerinimo klausimais, taip pat nėra savarankiškas ir pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, nes apeliantas pats pripažįsta, kad ieškovė, augindama šalių vaikus ir rūpindamasi šeimos gerove kol vyko rekonstrukcijos darbai, ir sudarė apeliantui sąlygas atlikti buto rekonstrukciją. Tuo tarpu apelianto argumentai, kad ieškovė nelaikė savęs buto šeimininke, nes, pavyzdžiui, nedeklaravo jame savo gyvenamosios vietos ir, faktiškai nutrūkus santykiams, neapmokėjo nė vienos sąskaitos, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant sutuoktinių turto dalies nustatymo klausimą, o to, kad pagerinta buto dalis abiem šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, apeliantas ir neginčija.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, sumažinant ieškovei iš apelianto priteistos piniginės kompensacijos dydį iki 32 571,51 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Nors apeliaciniame skunde apeliantas taip pat prašė teismo nustatyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise lieka apeliantui, kaip teisingai atkreipia dėmesį ieškovė, šis apelianto reikalavimas buvo patenkintas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl plačiau dėl šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teisme skundžiamu teismo sprendimu apeliantui priteista kompensacijos suma buvo sumažinta tik 2,89 proc., o byloje buvo pareikšta ir daugiau įvairaus pobūdžio (turtinių ir neturtinių) reikalavimų, teismas daro išvadą, kad šis apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas iš esmės nekeičia byloje patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijos, todėl keisti pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra pagrindo (CPK 93 straipsnio 2 dalis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apelianto apeliacinis skundas patenkintas 3,32 proc. (du reikalavimai dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkinti, reikalavimas dėl kompensacijos sumažinimo patenkintas 9,96 proc., kas yra 0,0996 vieno reikalavimo, taigi: (0,0996 x 100 proc.) / 3 reikalavimai = 3,32 proc.), todėl apeliantui iš ieškovės priteisiama 6,34 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ((191 Eur x 3,32 proc.) / 100 proc. = 6,34 Eur) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas 292 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl proporcingai atmestų ir patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai iš apelianto valstybei priteisiama 282,31 Eur ((292 Eur x 96,68 proc.) / 100 proc. = 282,31 Eur), o iš ieškovės – 9,69 Eur ((292 Eur x 3,32 proc.) / 100 proc. = 9,69 Eur) žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnis).Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Proporcingai atmestų apelianto reikalavimų daliai (96,68 proc.) ieškovei priklausytų 580,08 Eur šių išlaidų, tačiau teismas, įvertinęs galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas ruošiant ieškovės atsiliepimą į apeliacinį skundą, vadovaudamasis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 150 Eur (CPK 98 straipsnis).Įskaičius šalims vienai iš kitos priteistas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš apelianto priteisiama 143,66 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti - 6,34 Eur žyminio mokesčio = 143,66 Eur).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą pakeisti – sumažinti ieškovei A. V. iš atsakovo R. V. priteistą kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį iki 32 571,51 Eur (trisdešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt vieno euro, 51 ct).

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. V. iš atsakovo R. V. 143,66 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. V. 9,69 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. V. 282,31 Eur žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.