Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau BUAB) „Mažeikių keliai“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. galutinio sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltic Car Equipment“ ieškinį atsakovui UAB „Mažeikių keliai“ dėl skolos, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. galutinį sprendimą, apeliantas (atsakovas) BUAB „Mažeikių keliai“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė materialinės tesisės normas, įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Tvirtinama, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo, atsakovas sutiko tik išbandyti prekes, tačiau ieškovui tinkamai jų nesumontavus, atsakovas ieškovo paslaugų atsisakė. Teigiama, kad 7260,00 Lt sumos PVM sąskaita faktūra išrašyta mėnesiu anksčiau nei turto priėmimo-perdavimo aktas. Atkreipė dėmesį į tai, kad buvęs įmonės direktorius A. A. įmonės vadovo pareigas užėmė iki 2011-06-09 ir mano, kad jis turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Pažymi, kad įmonės buhalterė-apskaitininkė K. K. nebuvo įgaliota ir įpareigota vienašališkai suderinti skolas su trečiaisiais asmenimis. Pasak apelianto, jis skolos niekada nepripažino. Apelianto vertinimu, teismas skundžiamu sprendimu pasisakė ir dėl K. K. teisių ir pareigų, todėl sprendimas yra absoliučiai negaliojantis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) BUAB „Mažeikių keliai“ apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Kolegija, atsižvelgdama į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, jog nėra kliūčių apelianto pateiktiems įrodymams priimti.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, kad buhalterė apskaitininkė K. K. nebuvo įgaliota derinti skolas su ieškovu, ir pažymi, jog ši jos teisė ir pareiga, be kita ko, išplaukia iš LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias ūkio subjekto apskaitą tvarko buhalteris.

Apeliantas kartu su skundu pateikė 2011-06-09 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, pagal kurį nuo 2011-06-09 iš UAB „Mažeikių keliai“ direktoriaus pareigų buvo atšauktas A. A. (70–77 b. l.), ir teigė, kad ši informacija buvo viešai paskelbta ir prieinama ieškovui (70–74 b. l.).

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. VĮ Registrų centro duomenimis, prieš tai minėtas UAB „Mažeikių keliai“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas VĮ Registrų centrui buvo pateiktas 2011-06-14 ir užregistruotas 2011-06-15. Taigi 2011-06-15 Turto perdavimo-priėmimo aktu ieškovui nebuvo pagrindo abejoti A. A. įgaliojimais veikti UAB „Mažeikių keliai“ vardu.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo

Kolegija pažymi, kad vienas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tai susiję su asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principo įgyvendinimu. Teismų praktikoje nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

Nusprendimas šiuo atveju suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 5 d. nutartis Civilinė byla Nr. 3K-3-309/2013).

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame galutiniame sprendime netiesiogiai pasisakė dėl A. A. ir K. K. materialiųjų teisių ir pareigų, todėl sprendimas yra absoliučiais negaliojantis.

Kolegija, įvertindama tai, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 26 d. galutiniame sprendime nesprendė dėl A. A. ir K. K. teisių ir pareigų, sprendžia, jog apelianto argumentai dėl absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo nepagrįsti.

Pažymėtina, kad apeliantas neteikė pirmosios instancijos teismui prašymų kaip liudytojus apklausti A. A. ir K. K., taip pat prašymų juos įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis (CPK 47 str. 1 d.), ir nenurodė, jog jam buvo apribotos procesinės teisės tai padaryti (CPK 42 str.), todėl nepagrįstai skunde kelia klausimus dėl jų parodymų būtinumo.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą tik dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir pažymi, jog kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.

Pažymėtina, kad apeliantas nei nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog perduotos prekės buvo neparuoštos eksploatacijai ir kad raštu apie tai informavo ieškovą, prašydamas demontuoti prekes (51 b. l.), jog tokius raštus turi (52 b. l.), kad ne kartą siūlė ieškovui atvyksti pasiimti prekes, jog tarp šalių buvo susiklostę tik ikisutartiniai santykiai (62 b. l.).

Dėl šalių susitarimo

Byloje kilo ginčas dėl šalių sutartinių santykių pobūdžio ir vykdymo.

Ieškovas savo ieškinio reikalavimus dėl žodinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo grindė 2011-06-15 Turto perdavimo-priėmimo aktu (priedu prie pirkimo-pardavimo sutarties), 2011-04-28 5082,00 Lt sumos ir 2011-05-16 7260,00 Lt sumos PVM sąskaitomis faktūromis, iš kurių 2011-04-28 PVM sąskaita faktūra buvo visiškai apmokėta, 2012-02-21 skolų suderinimo aktu ir 2012 m. kovo 14 d. raštu dėl įpareigojimų vykdymo.

Apeliantas neigė, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, ir teigė, jog sumokėjo 5082,00 Lt bandymo laikotarpio garantinį apmokėjimą už prekes (7 vnt.), prekės nebuvo paruoštos eksploatacijai, todėl demontuotos, kitų 10 vnt. prekių negavo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai vertinama, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012). Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) forma arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis).

Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė ir ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o įstatymuose arba sutartyje numatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 straipsnis); sutarties sudarymo momentas nėra siejamas su jos dalyko perdavimo momentu. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui, kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, kad aplinkybės, jog 2011-04-28 ir 2011-05-16 PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos anksčiau nei sudarytas 2011-06-15 Turto perdavimo-priėmimo aktas (toliau aktas) patvirtina faktą, jog apeliantas negavo dalies prekių.

Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, be kita ko, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas gavo ieškovo išrašytas 2011-04-28 ir 2011-05-16 PVM sąskaitas faktūras, ir 2011-04-28 PVM sąskaitą faktūrą buvo apmokėta visiškai. Bylos duomenys patvirtina, kad šiose sąskaitose faktūrose aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti dalykai, už kuriuos šie dokumentai išrašyti (17 vnt. prekių ir jų montavimo darbai). Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad nesutiko su 2011-05-16 PVM sąskaita faktūra, jog bendradarbiavo su ieškovu, bandydamas paneigti išrašytos sąskaitos nepagrįstumą, kad negavo dalies prekių, jog iki ieškovo kreipimosi į teismą siekė nutraukti šalių susitarimą. Priešingai, apeliantas 2012-02-21 skolų suderinimo aktu ir 2012-03-14 raštu dėl įpareigojimų vykdymo patvirtino skolos ieškovui likutį ir derino skolos grąžinimą. Kolegija pažymi, kad nors 2012-02-21 skolų suderinimo aktas ir 2012-03-14 raštas dėl įpareigojimų vykdymo yra išvestiniai dokumentai ir jie surašyti pagal kitus dokumentus (šalių žodinį pirkimo-pardavimo susitarimą, 2011-05-16 PVM sąskaitą faktūrą), byloje esantys minėti kiti įrodymai (buhalterinės apskaitos dokumentai) ir šalių elgesys leidžia daryti išvadą, jog šių dokumentų sudarymo metu egzistavo 7260,00 Lt apelianto skola ieškovui.

Byloje nėra duomenų, kad šalys nesuderino valios ir nesiekė susitarimo dėl prekių pirkimo-pardavimo. Apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad nepripažino 7260,00 Lt skolos, aktyviais veiksmais bandė gauti, jo teigimu, jam neparduotą prekių dalį, ar visas prekes grąžinti ieškovui, reiškė ieškovui pretenzijas dėl perduotų prekių, ar kitaip bandė pakeisti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, skundas įvertinant jo esmę, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.