Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. (D. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. (D. L.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. L. (D. L.) paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 24 d. nuosprendžiu prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant neatliktą bausmės dalį ir D. L. (D. L.) paskirti galutinę subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių 21 (dvidešimt vienos) dienos laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. spalio 15 d. 13 val. 20 min. iki 2022 m. spalio 16 d. 09 val. 58 min., t. y. viena diena.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, D. L. (D. L.) paskirti baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 4 (keturiems) metams, terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2022 m. spalio 16 d.

D. L. (D. L.) paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialios teisės sustabdymas, paliktinos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. L. (D. L.) konfiskuota valstybės naudai 12 980 (dvylika tūkstančių devyni šimtai aštuoniasdešimt) eurų kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar dėl jų skundas gautas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-689/2018).

5. Nagrinėjamu atveju D. L. apeliaciniame skunde nėra ginčijama kaltė dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei jos kvalifikacijos, nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo apeliantui už padarytą veiką paskirta laisvės atėmimo bausme, prašoma skirti švelnesnę bausmę ir vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis atidėti jos vykdymą. Taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo dalis dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 75 straipsnio 5 dalyje, t. y. konfiskuotino turto vertės, prašant ją sumažinti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neišeidama už apeliacinio skundo ribų.

Dėl bausmės individualizavimo

6. Aukštesnysis teismas pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, tačiau ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos sunkumo laipsnį ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-169-458/2020).

7. Teisėjų kolegija prieš atsakydama į apeliacinio skundo argumentus atkreipia dėmesį, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę (kasacinio nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. L. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas apeliantui galutinę bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, žemesnės instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

8. Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo apeliantas D. L. nuteistas, sankcijoje numatytos alternatyvios baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas D. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą bei nustatė maksimalų šios bausmės dydį – 1 (vienerius) metus. Iš apeliacinio skundo turinio ir aukštesnės instancijos teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad apeliantas neginčija paskirtos bausmės rūšies, t. y. laisvės atėmimo, tačiau nesutinka su nustatytu bausmės dydžiu, iš esmės teigdamas, jog apylinkės teismas netinkamai taikė BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas ir formaliai vertino jį teigiamai charakterizuojančius duomenis.

9. BK 61 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tik nuteistojo D. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir nenustatęs atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistajam paskyrė maksimalų laisvės atėmimo bausmės dydį, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K-449-942/2016).

10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas D. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, nors ankstesni teistumai, naujos veikos padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu liudija, jog Skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą veiką D. L. padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ši aplinkybė akivaizdi iš kaltinamojo akto turinio, kuriame nurodyta, jog D. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistu. Nors aplinkybės dėl nuteistojo nusikalstamų veikų recidyvo yra akivaizdžios, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali spręsti dėl šios aplinkybės pripažinimo nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes nesant prokuroro skundo, tai reikštų nuteistojo padėties pabloginimą, o tai daryti draudžia BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos. Ir nors aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nepripažinta D. L. atsakomybe sunkinančia aplinkybe, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo sistemingas nusikalstamas elgesys turi būti įvertinamas individualizuojant bausmę.

11. Baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad D. L. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). D. L. nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas keturis kartus. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, jog nuo 2020 metų už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą Skundžiamu nuosprendžiu buvo teisiamas ketvirtą kartą. Nusikalstamos veikos padarytos per nepilnų trejų metų laikotarpį (b. l. 148–155). Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam buvo taikyta ir švelnesnė arešto bausmė ir laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant, tačiau D. L. vos atlikęs arešto bausmę už pirmą kartą padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nusikalto antrą kartą, po ko, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu trečią kartą buvo nuteistas už analogiško nusikaltimo padarymą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad net teismui paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, tai nesulaikė apelianto nuo nusikalstamo elgesio. Jis ketvirtą kartą padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas Skundžiamu nuosprendžiu. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, jog apelianto nepaveikė, nesudrausmino ir kartu su bausmėmis skirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Svarbu akcentuoti ir, kad D. L. sistemingai darydamas įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, neturėjo specialios teisės vairuoti kelių transporto priemones, už ką buvo teistas pagal BK 245 straipsnį.

12. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad ir šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės rodo didesnį nuteistojo D. L. pavojingumą. Kaip matyti iš BIRT ataskaitos žiūryklės duomenų M. R. paaiškino, kad būdamas Vilniuje, Gariūnų g. 49 automobilių stovėjimo aikštelėje, pastebėjo keliu atvažiuojantį „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris bandė prasilenkti su priešais važiuojančiais automobiliais, tačiau atsitrenkė į šalia stovėjimo aikštelėje stovėjusį „Volvo“ automobilį, kuris nuo smūgio pariedėjo ir apgadino kitą stovėjusį automobilį, t. y. „VW“. Pranešėjui priėjus prie „BMW“ automobilio, vairuotojas paspaudė akseleratoriaus pedalą ir pasišalino iš įvykio vietos. Iš esmės analogiškas aplinkybes M. R. nurodė ir liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 24–27). Kitas įvykio vietoje buvęs asmuo A. T. (A. T.) paaiškino, jog būdamas Gariūnų automobilių turguje, išgirdo smarkų gumos cypimą ir pamatė, kaip mėlynos spalvos „BMW“ įsirėžė į automobilį „Volvo“. Vizualiai buvo matyti, kad vairuotojo būsena neadekvati, jis pavažiavo atgal ir pradėjo važiuoti iš avarijos vietos. Jis (A. T.) išbėgo į kelią ir įsidėmėjo nuvažiuojančio „BMW“ valstybinį numerį ((duomenys neskelbtini)). Sėdo į automobilį ir nusivijo BMW. Pasivijo jį turguje prie posūkio. Pribėgo prie automobilio „BMW“, atidarė automobilio duris, jame sėdėjo 25-30 metų vaikinas, ir tvyrojo stiprus alkoholio kvapas. Tada jis (A. T.) išjungė automobilio variklį ir paėmė raktus. Po to vairuotojas keletą kartų bandė užvesti automobilį, vairuotojas bandė duoti pinigų, kad jis (A. T.) jam (vairuotojui) atiduotų raktus. Po to, kai raktų neatidavė, sekė grasinimai jo (A. T.) atžvilgiu (b. l. 13, 14). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu D. L. įvykdytas nusikaltimas pasižymi didesniu pavojingumu, įžūlumu, negu įprastas rūšinis šios kategorijos nusikalstamų veikų padarymas.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo D. L., pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Ir nors apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad yra dirbantis (b. l. 169), vykdantis individualią veiklą (b. l. 170), charakterizuojamas teigiamai (b. l. 135), tačiau šios aplinkybės nepaneigia jo ir jo daromų nusikalstamų veikų pavojingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis nuteistajam būtų galima skirti švelnesnę bausmę nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, nėra. Skunde akcentuojamos aplinkybės neatsirado staiga, jos D. L. buvo žinomos dar prieš darant nusikalstamą veiką, tačiau jo nuo nusikalstamos veikos darymo nesulaikė.

14. Apelianto vertinimu, jo pastangas taisytis rodo tai, jog jis savanoriškai gydosi nuo priklausomybės alkoholiui, todėl Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jis nenori keisti savo nusikalstamo elgesio neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija, atsakydamas į šį apelianto argumentą, pažymi, kad kritinis savo veiksmų vertinimas ir pastangos spręsti priklausomybės problemas teigiamai charakterizuoja asmenį, tačiau šios bylos kontekste svarbu įvertinti tai, kad nuteistasis pastangas atsikratyti priklausomybės alkoholiui pradėjo dėti jau po to, kai kelis kartus buvo teistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 ¹ straipsnio 1 dalyje padarymą. Be to, nusikalstamą veiką, už kurią D. L. nuteistas Skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė tuomet, kai jo paties teigimu, gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui. Taigi nustatytos aplinkybes leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nuteistojo pastangos keisti savo elgesį, nepaneigia jau konstatuotų jo ir jo daromų nusikalstamų veikų pavojingumo.

15. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo pastebėjimais, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas Skundžiamą nuosprendį padarė keletą klaidų, t. y. motyvuojamoje bausmės skyrimo dalyje netiksliai nurodė apelianto vardą ir pavadę bei tai, jog taikytinos BK 55 straipsnio nuostatais, nes teistumas yra išnykęs. Tačiau priešingai negu nurodo nuteistasis, šios aplinkybės neįrodo, kad bausmės skyrimo klausimas buvo įvertintas formaliai, neįsigilinus į nagrinėjamą situaciją, ir minimos klaidos vertinamos kaip procesinio sprendimo rašymo apsirikimo klaidos, kurios nekeičia Skundžiamo nuosprendžio turinio bei jame pateiktų teisinių išvadų esmės.

16. Kartu teisėjų kolegija, atsakydama į skundo argumentą dėl Skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje nuteistajam subendrintos bausmės, pažymi, kad pateikus Skundžiamą nuosprendį vykdyti, nuosprendžio vykdymo metu, be kita ko, bus išspręstas klausimas ir dėl atliktos bausmės įskaitymo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu, taip pat įskaitė laikino sulaikymo laiką. D. L. paskirta bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti, nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

18. BK 75 straipsnio 8 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Apeliaciniame skunde prašoma svarstyti galimybę nuteistojo atžvilgiu pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas, todėl teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu.

19. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

20. Skundžiamu nuosprendžiu D. L. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš ankstesnių nuteistojo teistumų matyti, kad jam buvo taikytas šis teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teigiamo poveikio jis nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus, kitą nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šio procesinio sprendimo 13 punkte nurodytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nėra pagrindo manyti, jog paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus D. L. polinkius nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pritaikymas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti teigiamos įtakos nuteistojo D. L. elgesiui. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje

21. D. L. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 12 980 (dvylika tūkstančių devyni šimtai aštuoniasdešimt) eurų konfiskavimas. Apeliantas neginčija šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu konfiskuotino automobilio išieškotinos vertės dydžiu, prašydamas sumažinti konfiskuotino turto vertę.

22. D. L. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tikrinimo metu jam nustatytas didesnį nei 1,51 promilės girtumas (2,59 promilės etilo alkoholio koncentracija). Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, šios nusikalstamos veikos padarymas neįmanomas be transporto priemonės, todėl nagrinėjamu atveju, vertinant BK 72 straipsnio kontekste, D. L. nuosavybės teise priklausantis automobilis „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 18, 30–33), pagrįstai pripažintinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir į tai, kad D. L. vairuojamas automobilis nuosavybės teise priklausė ne jam, o trečiajam asmeniui – apelianto motinai D. L., pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti ne pačią transporto priemonę yra teisiškai pagrįstas.

23. Teisėjų kolegija, svarstydama nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl konfiskuotino automobilio išieškotinos vertės dydžio sumažinimo, pirmiausia pažymi, jog turto konfiskavimas yra turtinės ir prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą ne tik nubausti kaltininką, paskiriant jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir, kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019). Konfiskuotino turto vertės išieškojimu taip pat apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, Nr. 2K-77-648/2019).

24. Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, Nr. 2K-164-222/2019, Nr. 2K-7-12-495/2020). Iš pateiktos VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad automobilio „BMW (USA) 328d“, kategorija M1-AA, kėbulo tipas – sedanas, darbinis tūris – 2 000 cm3, variklio galia – 134 KW/180 AG, pasirinkti metai – 2014 m., vidutinė rinkos kaina Lietuvoje yra 12 980 (dvylika tūkstančių devyni šimtai aštuoniasdešimt) eurų su PVM (b. l. 19), t. y. tokia vertė, kokią ir nuspręsta išieškoti Skundžiamu nuosprendžiu. Nors nuteistasis apeliaciniu skundu be kita ko nurodo, kad jo vertinimu fiziniam asmeniui PVM neturėtų būti skaičiuojamas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu, konfiskuotino turto vertė įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Atitinkamai teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turto tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020).

25. Apeliantas D. L. prašymą dėl išieškotino konfiskuotino automobilio vertės sumažinimo grindžia tuo, kad išieškojus visą automobilio vertę, t. y. 12 980 (dvylika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt) eurų, jo faktinei šeimai ir mažamečiam vaikui būtų sukeliamos neproporcingai didelės pasekmės, nesuderinamos su minimo baudžiamojo poveikio priemonės tikslais ir principais, jo teisės būtų suvaržomos daugiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, tai neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį, jog nuteistojo nurodomos aplinkybės tiek dėl šeimyninės padėties, tiek dėl darbinės veiklos nelaikytinos pagrindu sumažinti konfiskuotiną turto vertę. Nei įstatymai, tame tarpe ir baudžiamieji, nei teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina, – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-77-648/2019). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

26. Šioje byloje nustatytos ir aptartos faktinės aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir jo padarytą veiką. Pabrėžtina, kad D. L., neblaivus ir neturėdamas specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemonę, vairuodamas automobilį sukėlė eismo įvykį, dėl ko buvo apgadintos trys transporto priemonės, tame tarpe ir paties nuteistojo vairuojamas automobilis „BMW“. Jo veiksmai sąlygojo realų pavojų transporto eismo saugumui, kitiems asmenims bei jam pačiam. Jau minėta, kad D. L. yra linkęs nesilaikyti bei ignoruoti visuomenėje priimtas elgesio taisykles ir teisės aktų reikalavimus, nuteistojo vykdomos nusikalstamos veikos yra pasikartojančio (sisteminio) pobūdžio. Analogiško pobūdžio nusikaltimą D. L. įvykdė jau ketvirtą kartą, jam ne kartą buvo taikyta analogiška baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 straipsnyje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad jo atžvilgiu jau buvo taikytas dalies konfiskuotinos transporto priemonės vertės, su kuria buvo įvykdyta nusikalstama veika, išieškojimas (b. l. 148–155). Švelnesnės baudžiamojo poveikio priemonės taikymas teigiamai D. L. nepaveikė, nuteistasis ir vėl vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl šioje byloje taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti adekvačios jo padarytos veikos pavojingumui, taip pat pačio nuteistojo asmenybei.

27. Kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to kilusias neigiamas pasekmes, už kurias jis yra atsakingas tik pats. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti visą automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą prieštarauja teisingumo principui ir yra neproporcinga. Aptariamu atveju, įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apeliantui nustatytą girtumo laipsnį, jo asmenybę, ir konfiskuotino automobilio vertę – 12 980 (dvylika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt) eurų, kuri nors ir yra pakankamai didelė, tačiau negali būti išimtine aplinkybe, kuria remiantis būtų mažinamas išieškotinos pinigų sumos dydis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti konfiskuojama visa minėtos transporto priemonės vertę atitinkanti pinigų suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išieškotina pinigų suma neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir nelaikytina neproporcinga siekiant užtikrinti tiek BK 41 straipsnio, tiek BK 67 straipsnio paskirtį.

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama viską kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priimtas Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. L. (D. L.) apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.