- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-07
- Bylos Nr.
- 2S-967-527/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Arvydas Žibas
- Skolininkas
- UAB „Nemuno vaistinė“
- Kreditorius
- UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės UAB „Nemuno vaistinė“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-10708-199/2009 pagal kreditorės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės UAB „Nemuno vaistinė“.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorė pateikė pareiškimą (b. l. 3) dėl skolos išieškojimo iš skolininkės bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - skolininkės piniginių lėšų areštą, esančių atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB DnB NORD banko Kauno skyriuje, bei kitų turimų sąskaitų areštą. Kreditorė nurodė, kad, įvertinus skolininkės piktybišką vengimą sutartu laiku padengti įsiskolinimą, kas žymiai trikdo ritmingą, planuotą kreditorės darbą bei savų įsipareigojimų pagal prisiimtas prievoles valstybei bei kitiems asmenims tinkamą vykdymą, destabilizuoja piniginių lėšų judėjimą, yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, praleidus tam tinkamą ir protingai pagrįstą laiką atliekant priverstinį prievolės vykdymo išieškojimą kreditorės pažeistų teisių gynimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009-04-06 nutartimi tenkino kreditorės prašymą ir nutarė areštuoti 28 560,00 Lt ribose skolininkei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jei turto būtų nepakankamai, šiai sumai areštuoti pinigines lėšas, leidžiant šiomis piniginėmis lėšomis atsiskaityti su kreditore, mokėti einamuosius mokėjimus į biudžetus ir einamąjį darbo užmokestį darbuotojams. Teismas nurodė, kad iš kreditorės pateiktų įrodymų matyti, kad skolininkė prievolės nevykdo ilgą laiką, į raginimus atsiskaityti geruoju nereaguoja, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes skolininkė savo turtą gali perleisti ar kitokiais būdais nuslėpti.
Šalies argumentai
Skolininkė atskiruoju skundu (b. l. 25-29) prašo 2009-04-06 nutartį panaikinti, o kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkei atmesti.
Skolininkė nurodo, kad CPK 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi pagrindas taikyti apsaugos priemones yra reali grėsmė, kad nesiėmus apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Šią nuostatą ne kartą patvirtino ir teismų praktika: ,,(...) Teismai, ypač pradiniame teisminio proceso etape ir nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, tik esant ypatingoms aplinkybėms gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė-ūkinė įmonės veikla.“ (2008-04-10 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223/2008). Reali grėsmė reiškia, kad egzistuoja tokios aplinkybės, kurios leidžia daryti preliminarią išvadą, kad skolininkas gali imtis tokių veiksmų ar neveikimo, kuris gali pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo vykdymą. Dėl šios priežasties kreditorė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias apsaugos priemonių taikymo pagrindą, t. y. aplinkybes, kurios leidžia manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimą gali būti sunku arba visai neįmanoma įvykdyti. Prašymas be motyvų negali būti tenkinamas. Be to, nemotyvuotas prašymas neatitinka CPK 110, 111 str. procesiniam dokumentui nustatytų reikalavimų, o taip pat CPK 12 str. įtvirtinto rungimosi principo. Pagal CPK 111 str. 2 d. 4 p. procesiniame dokumente turi būti nurodytos aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Kreditorė pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo išdėstė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais ar argumentais. Nėra pateikta jokių įrodymų apie kokią nors grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdomumui (pvz., kad kreditorius turimą turtą slėps, perleis ar kitaip vengs įvykdyti priimtą sprendimą ar pan.). Kreditorės motyvas, kad skolininkė piktybiškai vengia sutartu laiku padengti įsiskolinimą, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tenkinti prašymo, o tai padaręs ir pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai, skolininkės nuomone, priėmė neteisėtą nutartį. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė vienintelį motyvą - tai, kad skolininkė geruoju įvykdyti pinigine prievolę atsisako, ir vien dėl to preziumavo, kad yra pagrindas teismo sprendimo įvykdomumo grėsmei atsirasti, nes skolininkė gali savo turtą perleisti ar kitokiais būdais nuslėpti. Kreditorė nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų apie tai, kokiu būdu skolininkė ketina turtą paslėpti ar išvaistyti, todėl tokie teismo argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju tenka konstatuoti, kad skolininkė yra juridinis asmuo, o pareikštas reikalavimas skolininkei nėra didelis ir nesukelia teismo sprendimo įvykdomumo grėsmės, juo labiau nesant kitų - kreditorės įrodytų - pagrindų. Vertinant skolininkės įmonės turtinius rodiklius matyti, kad bendrovė yra stabiliai pelningai veikianti įmonė nuo 1996 metų; bendrovės įstatinis kapitalas yra 272 900 Lt (b. l. 30-37), t. y. daugiau kaip devynis kartus viršija reikalavimo sumą; vien tik praėjusių finansinių metų grynasis pelnas yra daugiau kaip 1 mln., t. y. gerokai viršija ieškinio sumą (b. l. 38); skolininkės turimo turto vertė viršija 81 mln. Lt (b. l. 39-40); vien tik bendrovės ilgalaikis turtas sudaro daugiau kaip 15 mln. Lt (b. l. 39-41); skolininkė 2009-04-15 savo atsiskaitomojoje sąskaitoje buvo sukaupusi daugiau nei 3 mln. Lt bei daugiau kaip 47 tūkstančius eurų (b. l. 41); 2009-03-31 bendrovė turėjo atsargų, kurių vertė daugiau kaip 32 mln. Lt (b. l. 42). Pagal centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registro informaciją bendrovė neturi jokių kitų turto areštų (b. l. 43-44). Visi šie faktai patvirtina, kad skolininkė yra pelningai dirbanti bendrovė, todėl tikimybės, kad visas šis turtas bus kaip nors iššvaistytas ar paslėptas, nėra. Akivaizdu, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimui nėra. Dėl šios priežasties skundžiama teismo nutartis yra nepagrista, prieštarauja teismų formuojamai praktikai ir turėtų būti panaikinta. Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-19 civilinėje byloje Nr. 2-164/2009 yra pasisakęs: ,,(...)Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Prezumpcija remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne.“ Visų pirma, pagal skolininkės rodiklius akivaizdu, kad tokio dydžio suma kaip 28 560, 00 Lt tikrai nelaikytina didelė atsakovės atžvilgiu, atsakovės finansinė padėtis iš tiesų yra gera. Antra, grėsmė, kad atsakovė gali turtą paslėpti ar išvaistyti, yra neįrodyta, o šiame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad tokios grėsmės galimybės nėra. Trečia, teismui nebuvo prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus skolininkei, taip pažeidžiant jos teises. Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-163/2009 yra pasisakęs: ,,(....) Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Tuo iš esmės atsakovui sudaroma galimybė prašyti teismą taikyti galimų nuostoliu atlyginimą (CPK 147 str.), įmokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą. Pateikti laidavimą ar įkeisti turtą (CPK 146 str. 2 d.), prašyti laikyti kitokia negu nurodyta prašyme laikinąją apsaugos priemonę (CPK 146 str. 1 d.) arba pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemones gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys taikymą neįmanomą. Tokia grėsmė teismo nutartyje turi būti motyvuota (CPK 148 str. 1 d., 291 str. 1 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl šiuo atveju laikinąsias apsaugos priemones buvo tikslinga taikyti nepranešus atsakovui, o tik formaliai perrašė įstatymo nuostatą, todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog iš teismo nutarties nėra aišku, kodėl teismas nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui.“ Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones juridiniam asmeniui dėl tokio dydžio sumos kaip 28 560, 00 Lt ir nepateikus jokių įrodymų, kad skolininkė gali turtą paslėpti ar išvaistyti, yra neteisėtas skolininkės atžvilgiu. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė ir į protingumo kriterijus, neargumentavo, dėl ko laikinosios apsaugos priemones taikomos skolininkei nepranešus, ir neįrodė pagrindo, kad reikalavimo suma yra didelė skolininkei ir kad gali kilti grėsmė kilimo galimai palankaus kreditorei būsimo įsakymo įgyvendinimui, šiuo atveju teismas nepakankamai išsamiai įvertino pateiktus įrodymus ir argumentus, o tik formaliai pritaikė įstatymo nuostatas. Kaip jau minėta, nepagrįstas prašymas be įrodymų neatitinka įstatymo keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl negali būti tenkintinas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertino ir gynė tik vienos iš ginčo šalių (kreditorėso) interesus, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poveikį skolininkės interesams, tuo pažeisdamas teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principus. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai trikdys įmonės veiklą, įrašas turto areštų aktų registre (atsižvelgiant į tai, kad šis areštas bendrovei yra vienintelis) gali padaryti neigiamą ir neatitaisomą poveikį įmonės reputacijai prieš Lietuvos ir užsienio klientus, kreditorius bei partnerius, su kuriais bendrovė bendradarbiauja. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones turi būti įvertintas ne tik kreditorės interesas dėl teismo įsakymo įvykdomumo, bet ir privalu maksimaliai įmanomai apsaugoti skolininkės interesą vykdyti normalią komercinę veiklą. Atsižvelgiant į šiuos faktus Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-06 nutartis yra pažeidžianti skolininkės interesus, nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininkės atskirąjį skundą kreditorė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009-04-06 teismo nutartį palikti nepakeistą. Kreditorė nurodo, kad skolininkė nepagrįstai nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai nustatė jų dydį bei mastą. Skolininkė, ilgą laiką veikdama nesąžiningai bei tinkamai neatlikdama prievolių, kurių užtikrinimas CPK normų pagrindu prerogatyvai įtvirtintas būtent ginant teisėtus kreditoriaus reikalavimus, mano, kad lėšos, kurioms taikomos laikinosios apsaugos priemonės siekiant tinkamai apginti kreditorės interesus, reikalingos pačiai skolininkei. Be to, skolininkės teigimu, arešto taikymas sukelia neigiamas pasekmes, ji patirsianti nuostolių. Šie skolininkės teiginiai nepagrįsti bei teisiškai naivūs bei nepagrįsti vertinant tai, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė griežtai laikydamasis CPK 145 str. 4 d. reikalavimų. Skolininkės galimų nuostolių atlyginimo klausimas yra sprendžiamas kitu procesiniu dokumentu ir tik prisilaikant CPK 147 str. nuostatų. Vadovaujantis CPK 144 str., teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Skolininkė (kaip kreditorė nurodė pareiškime) ir šiuo metu vengia vykdyti prievolę ir atsiskaityti, nors tai įmanoma ir šiuo metu. Tas faktas, kad ji turi dar ir kito turto, niekuo neįrodo bei nepagrindžia galimybės tinkamai patenkinti visus galimai jai pareikštus kreditorių reikalavimus, nes pats skundo turinys motyvuotas vien skolininkės galimai patirtinais nuostoliais, visiškai neatsižvelgiant į imperatyvių įstatymo normų vykdymą kitų subjektų atžvilgiu. Skolininkės argumentai, susiję su jai neigiamomis pasekmėmis (pablogėja įmonės veikla, ji gali patirti nuostolius, jei jos atžvilgiu nebūtų taikomos tam tikro masto laikinosios apsaugos priemonės), sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinės reikšmės neturi. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau šiuo atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo skolininkės teisių daugiau nei būtina pareiškimui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kreditorės reikalavimų suma yra 28 560,00 Lt, turto areštą taikė būtent minėtai sumai, nebuvo areštuotas didesnės vertės turtas, negu buvo reikalauta išieškoti pareiškimu. Skolininkės minimi nepatogumai gali būti laikomi natūralia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekme, tačiau neužkertančia kelio tokių priemonių netaikymui. Skolininkės deklaruojami nepatogumai neturi tapti prioritetiniu interesu, nepagrįstai atimant iš kreditorės teisės užtikrinti būsimo teismo įsakymo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas (įsakymas), kuriuo patenkintas ieškinys (teismo įsakymas). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.).
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Prezumpcija remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. į tai, ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne.
Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad teismas laikinąją apsaugos priemonę taikė nepagrįstai, kad kreditorės reikalaujama suma jai nėra didelė, skolininkė yra pakankamai finansiškai pajėgi, kad byloje nėra duomenų, jog egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės tikimybė. Nors apeliantė ir teisi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones svarbus šalių interesų pusiausvyros principas, o tais atvejais, kai skolininko finansinė padėtis yra pakankamai gera, minėtas priemones taikyti nėra tikslinga, tačiau, išnagrinėjusi skolininkės pateiktus jos turtinę padėtį apibūdinančius dokumentus bei atsižvelgdama į tai, kad ir esant užvestai bylai vengė atsikaityti su kreditore (nors, skolininkės teigimu, 28 560 Lt suma jai yra nedidelė), teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantės faktinė turtinė padėtis nėra tokia gera, kad būtų pagrindas laikinąsias apsaugos priemones laikyti nereikalingomis. Iš 2008 m. įmonės finansinės atskaitomybės (b. l. 39-40) matyti, kad įmonė turi turto, kurio vertė yra 81 595 408 Lt, tačiau mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 67 695 710 Lt; apeliantė kitiems kreditoriams yra skolinga 45 709 455 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudaro net 3 026 921 Lt, o kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 046 879 (CPK 185 str.). Trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nekils grėsmė galimai kreditorei palankaus teismo įsakymo įvykdymui. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą. Skolininkės turtinė padėtis ir galimybė įvykdyti būsimą teismo įsakymą tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių vėlesniu bylos nagrinėjimo laikotarpiu gali keistis, todėl skolininkės nurodytos aplinkybės, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad tokios grėsmės galimybės nėra, kolegijos nuomone, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį bei neužtikrinti būsimo teismo įsakymo realaus įvykdymo pagal kreditorės pareikštus reikalavimus. Skolininkei nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie pakankamai gerą jos finansinę padėtį šiuo metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, netaikius laikinosios apsaugos priemonės, pareiškimo patenkinimo atveju teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliantė taip pat ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, motyvuodama tuo, kad jai nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, tuo pažeidžiant jos teises. CPK 148 str. 1 dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo. Apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomu. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka. Remiantis CPK 153 str. 2 d. rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą pranešimu turi būti informuojamas atsakovas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Pažymėtina, kad realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Nepranešimas nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Pagal CPK 151 str. 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nepranešimas skolininkei apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kolegijos nuomone, neįtakojo nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais.
Apeliantei taip pat išaiškintina, jog pagal CPK 146 str. 1 dalį pirmosios instancijos teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Be to, teismas gali skolininkės prašymu taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, jeigu skolininkė įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už skolininkę yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.