Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-37-241/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-13
Bylos Nr.: 2A-37-241/2016
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Kauno audinių projektas“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Irlanda“
Advokatai: Rimantas Simaitis, Nijolė Vaičiūnaitė

Civilinė byla Nr. 2A-37-241/2016Proceso Nr. 2-56-3-00506-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.5.2.; 2.1.5.3.; 2.5.1.4.; 2.5.18.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,vertėjaujant G. P.,

dalyvaujant ieškovės atstovėms G. V. ir advokatei Nijolei Vaičiūnaitei, atsakovės atstovams V. M. ir advokatui Rimantui Simaičiui, trečiojo asmens atstovams P. P.-W. ir advokatui M. N., ekspertei G. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno audinių projektas“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Irlanda“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno audinių projektas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Irlanda“ dėl įpareigojimo pašalinti defektus, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje – Rinol International S.A.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės atsakomybės už netinkamos kokybės projektavimo ir statybos rangos darbų atlikimą, kai darbų rezultato trūkumai paaiškėjo darbus atlikus ir juos perdavus ieškovei.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita parengti prekybos ir pramogų komplekso „Akropolis“ automobilių stovėjimo aikštelės antro ir trečio aukšto betoninių grindų paviršiuje atsiradusių defektų šalinimo projektą, suderinti jį su ieškove ir atlikti defektų šalinimo darbus; atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, suteikti teisę ieškovei parengti aikštelės antro ir trečio aukšto betoninių grindų paviršiuje atsiradusių defektų šalinimo projektą bei atlikti defektų šalinimo darbus atsakovės lėšomis ir išsiieškoti iš atsakovės reikiamas išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. statybos rangos sutartimi atsakovė įsipareigojo paruošti ir pateikti aikštelės grindų įrengimo techninį projektą ir pagal rangos sutartyje nustatytas sąlygas savo jėgomis ir priemonėmis atlikti grindų paviršiaus įrengimo darbus aikštelėje; savo sąskaita ištaisyti atliktų darbų trūkumus, nustatytus darbo metu ir per garantinį terminą. Po aikštelės statybos užbaigimo jos antro ir trečio aukšto betoninių grindų paviršiuje atsirado defektai. 2011 m. birželio 27 d. dėl atsiradusių aikštelės defektų ieškovė rangovei išsiuntė pareiškimą, prašydama atlikti šių defektų šalinimo darbus. Nors dėl defektų pašalinimo buvo kreiptasi per garantinį laikotarpį, 2011 m. spalio 14 d. raštu rangovė atsisakė ištaisyti aikštelės betoninių grindų paviršiaus defektus. Rangovė atsisakė ištaisyti defektus motyvuodama tuo, kad defektų atsiradimo priežastis yra intensyvus susikaupusių druskų (MaCl, NaCl), naudojamų kelių barstymui, neigiamas poveikis betono užpildų ir jo fragmentų irimui kartu su šalčio poveikiu. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė nešalina rangovės atsakomybės. Rangovė turėjo parengti aikštelės grindų projektą, panaudoti medžiagas ir atlikti darbus taip, kad per visą garantinį laikotarpį būtų užtikrintas aikštelės grindų ilgaamžiškumas, jų eksploatacinės savybės, tačiau atsakovė šios pareigos neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 13 701,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui – 5 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 16,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo teismas posėdžio metu iš ieškovės atstovų M. M., G. K. ir N. Vaičiūnaitės parodymų nustatė, kad ieškovė jau 2011 m. kovo mėnesį žodžiu reiškė pretenzijas atsakovei dėl objekto darbų defektų, pretenziją raštu atsakovei pateikė 2011 m. birželio 27 d.; atsakovė 2011 m. spalio 14 d. raštu atsisakė pašalinti ieškovės nurodytus defektus. Teismas sprendė, kad atsakovės 2011 m. liepos 20 d. atsakymo į pretenziją turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neatsisakė šalinti objekto trūkumų, kas pagrįstai leido ieškovei tikėtis, kad trūkumai, dėl kurių pareikštos pretenzijos per garantinį laikotarpį, bus pašalinti; tokiais savo veiksmais atsakovė pripažino savo prievolę bei nutraukė jos atžvilgiu 2011 m. kovo – balandžio mėnesiais prasidėjusį ieškinio senaties terminą; nutraukto ieškinio senaties termino pradžia iš naujo prasidėjo 2011 m. spalio 14 d. Teismas nustatė, kad ieškinys teisme gautas 2012 m. birželio 25 d., t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškinio reikalavimu.

Spręsdamas dėl rangovės atsakomybės teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojo parengti ir pateikti grindų įrengimo techninį projektą. Techninio projekto parengimas apėmė: projektuotojų paiešką ir tarpininkavimą tarp užsakovo ir projektuotojų, ruošiant grindų įrengimo techninį projektą. Atsakovė, vykdydama rangos sutartį, pasitelkė trečiąjį asmenį, nes pati neturėjo teisės atlikti projektavimo darbų. Iš liudytojų parodymų teismas nustatė, kad atsakovė atliko tarpininko vaidmenį atliekant projektavimo darbus, t. y. turėjo surasti projektuotoją ir atlikti grindų betonavimo darbus pagal projektą.

Spręsdamas dėl projektavimo ir betonavimo darbų teismas nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo nebuvo tinkamai informuoti apie techninio ir darbo projekto sprendinių pakeitimus. Teismas nustatė, kad aikštelės projektavimo užduotyje (2006 m. kovo mėn.), kuri buvo pateikta trečiajam asmeniui, nurodyta, kad aikštelė bus uždara, fasadų apdailai naudojamas struktūrinis stiklas; byloje nėra įrodymų, kad ši projektavimo užduotis buvo koreguota, betono grindų projekto rengimui buvo parengta nauja projektavimo užduotis, todėl teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, jog ši projektavimo užduotis buvo rengiama UAB „Betonika“, o parengtame darbo projekte jau buvo nurodyta, kad aikštelė nebus dengiama struktūriniu stiklu ir pastatas bus atviras. Nors ieškovė teigė, kad darbo projekte jau buvo atsisakyta aikštelę uždengti struktūriniu stiklu, tačiau teismas pažymėjo, kad nei paties darbo projekto, nei statybos žurnalo, nei kitų dokumentų, įrodančių, jog dar iki sudarant rangos sutartį arba pradedant atlikti betonavimo darbus atsakovė buvo informuota apie techninio projekto sprendinių pakeitimą, nėra. Teismas pažymėjo, kad betoninių grindų paviršiaus darbo projektą trečiasis asmuo rengė uždarai patalpai, tačiau įvertinęs nepalankias aplinkos sąlygas, atsižvelgęs į tai, kad pastatas nebus šildomas, vietoj automobilių stovėjimo aikštelės konstrukcijos nustatyto XC1 aplinkos sąlygų klasifikavimo nurodė, kad atliekant grindų betonavimo darbus turėtų būti naudojamas betonas, atitinkantis tokias sąlygas – C25/30-XC4-W6-C-0,40-16-S3, t. y. nurodė aukštesnę ir nepalankesnių aplinkos sąlygų klasę. Byloje atlikti ekspertinio pobūdžio tyrimai ir betono tiekėjo AB „Vilijampolės gelžbetonis“ atitikties deklaracija leido teismui daryti išvadą, kad betoninėms grindims panaudotas betonas atitinka C25/30 (pagal LST EN 206-1:2002/A1:2004, LST EN 206-1:2002/A2:2005, LST EN 13791:2007) klasei gniuždymo stipriui keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad apklausti liudytojai nurodė, jog betono korozijos nebūtų, jei būtų sausa aplinka, t. y. jei pastatas būtų uždaras.

Teismas padarė išvadą, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė netinkamai vykdė statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas (CK 6.691 str.). Šalis, kuri šios pareigos neįvykdo, praranda teisę į nuostolių, padarytų dėl atitinkamų kliūčių nepašalinimo, atlyginimą. Teismas nustatė, kad statybos darbai buvo atliekami nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų, juose nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad nors trečiojo asmens parengtas darbo projektas nevisiškai atitiko statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau užsakovė darbus priėmė, statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė darbo projektui pritarė, pretenzijų dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo neturėjo.

Teismas nevertino UAB „Ekspertika“ 2013 m. atliktos dalinės statinio ekspertizės akto išvadų, kuriose konstatuota, jog cikliškas ilgalaikis drėgmės poveikis betonui naudojant užpildus iš Lietuvos žvyro karjerų, veikiant užšalimo ir atšilimo ciklams, patenkant ant paviršiaus druskų, sukelia betono šarminę koroziją, kadangi ekspertizę atlikęs ekspertas A. R. yra susijęs su ieškove sutartiniais santykiais – konsultuoja ieškovą, rengia konkursų sąlygas ir kt.

Spręsdamas dėl aikštelės eksploatavimo teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai prižiūri aikštelę, neatlieka būtinų remonto ir priežiūros darbų. Nors ieškovė neigė, kad ledui tirpinti ir aikštelei prižiūrėti žiemą naudoja druskas, tačiau, teismo vertinimu, tai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir liudytojų parodymams. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, sprendė, kad atsakovė įrodė, jog ieškovė netinkamai prižiūri automobilių stovėjimo aikštelę ir padarė išvadą, kad ieškovė taip pat yra kalta dėl defektų atsiradimo.

Teismas nurodė, kad, šalinant ieškovės nurodytus atsakovės atliktų darbų trūkumus, reikia iš naujo atlikti darbus. Teismas pažymėjo, kad UAB „Kaminta“ 2012 m. birželio 19 d. buvo pateikusi pasiūlymą Nr. 1.626 dėl betoninių grindų defektų taisymo, pašalinant pažeistą betoninį paviršių (preliminari darbų kaina –1 139 126,97 Eur), bet vėliau šį pasiūlymą atšaukė, nes jį pateikdama neturėjo visos informacijos apie grindų konstrukciją ir objekto technines charakteristikas. „Santon GmbH“ atlikto aikštelės būklės vizualinio tyrimo ataskaitoje pažymėta, kad iš esmės nekeičiant viso statinio būtų beveik neįmanoma įrengti projekte nurodytą drenažą ar nuolydį automobilių stovėjimo aikštelės aukštuose, o atsižvelgiant į nusidėvėjimą, šalčio, druskos ir vandens poveikį, aikštelės paviršiai turėtų būti apsaugoti tinkamos kokybės paviršiaus apsaugine sistema (kuri apima ir visų elementų konstrukciją, ir betono kokybę).

Teismas nustatė, kad aikštelė buvo pripažinta tinkama naudoti 2007 m. vasario 23 d. Tai reiškia, kad iki šios dienos buvo pasirašytas atliktų statybos darbų priėmimo–perdavimo aktas, o ieškovė neįrodinėjo, jog priimant atsakovės atliktus darbus būtų buvę užfiksuoti kokie nors šių darbų trūkumai, todėl, teismo nuomone, teigti, kad darbai buvo atlikti su trūkumais (parinkta netinkama betono klasė ir pan.), ieškovė neteko teisės (CK 6.662 str. 2 d.). Remdamasis CK 6.662 straipsnio 4 dalimi, teismas laikėsi nuomonės, kad byloje nenustatyta aplinkybių, jog atsakovės atliktų darbų nukrypimų nuo statinio techninio ir darbo projekto (galbūt rengiant grindų darbo projektą, nustatant betono klasę ir markę) negalima buvo nustatyti normaliai priimant darbą, arba kad jie buvo rangovo tyčia paslėpti, nes tokių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo. Užsakovė priėmė rangovės atliktus darbus, priėmimo akte trūkumų ar nukrypimų nuo rangos sutarties ir projekto nekonstatavo. Byloje neįrodyta, kad priimant atsakovės atliktus darbus užsakovei nebuvo sudarytos sąlygos juos normaliai priimti ar kad kai kurie atlikti darbai rangovės buvo tyčia paslėpti, todėl teismas pagrįsta laikė atsakovės poziciją, jog atliekant darbus visi pakeitimai buvo suderinti su užsakove. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, ieškovės reikalavimai išardyti atliktus darbus ir iš naujo suprojektuoti ir perdengti betono dangą yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. vasario 23 d. pripažinus pastatytą aikštelę tinkama naudoti, esant šiems trūkumams ir jų nepašalinus, t. y. tinkamai nesutvirtinus pastato karkaso, laikančiųjų kolonų, nesutvarkius grindų konstrukcijos, ant perdangos plokščių esančios hidroizoliacijos, neužtaisius temperatūrinių siūlių ir neparengus naujų projekto dokumentų, rangovės atlikti darbai negali būti išardomi ir perdaromi iš naujo. Teismas konstatavo, kad visos byloje nustatytos aplinkybės rodo ieškovės reikalavimų nepagrįstumą, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, skirti teismo ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė yra atsakinga tiek už aikštelės grindų projekto parengimą, tiek už darbų atlikimą. Rangos ir projektavimo sutarčių nuostatų analizė patvirtina, kad ieškovė neturėjo sutartinių santykių su trečiuoju asmeniu, o tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklostė subrangos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo veikė kaip atsakovės subrangovas, už trečiojo asmens projektavimo ir statybos darbus prieš ieškovę atsako atsakovė. Ieškovė neturi teisinio pagrindo reikšti reikalavimus trečiajam asmeniui, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

2. Teismo išvada, kad aikštelės grindų įrengimui pasirinktas betonas, atitinkantis C25/30-x4-w6-C0,40-16-S3, buvo tinkamas, yra nepagrįsta, padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Aikštelės grindų projekte specifikuojant betoną turėjo būti įvertintas STR 2.05.05:2005 „Betoninių ir gelžbetonių konstrukcijų projektavimas“ 1 lentelės 5 dalyje nurodytas šaldymo/šildymo poveikis be druskos arba su ja ir parinktas toks betonas, kad šio neigiamo poveikio būtų išvengta (XF3 arba XF4 klasė). Minėtas poveikis nebuvo vertintas ir tai yra projektuotojo (trečiojo asmens) klaida, lėmusi defektų atsiradimą. Teismas šį klausimą nagrinėjo vieninteliu aspektu – ar tinkamai buvo įvertintas karbonizacijos ir chloridų poveikis betonui.

3. Teismo motyvai, kad aikštelės grindų projektas turėjo būti rengiamas uždarai patalpai ir byloje nėra įrodymų, jog atsakovė ir trečiasis asmuo buvo informuoti apie šio sprendimo pakeitimą, yra nenuoseklūs, prieštarauja kitiems teismo motyvams ir byloje esantiems įrodymams. Aikštelės uždengimas struktūriniu stiklu buvo numatytas tik pradiniame projektavimo etape – 2005 m. Vėliau UAB „Betonika“ rengė projektą be stiklo fasadų. Aikštelė buvo statoma vadovaujantis darbo projekto, o ne techninio projekto sprendiniais. Pats trečiasis asmuo rengė projektą remdamasis būtent UAB „Betonika“ brėžiniais, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė turėjo informuoti atsakovę apie techninio projekto sprendinių pakeitimą, kadangi tuo metu, kai ieškovė sudarė su atsakove rangos sutartį, jau buvo parengtas UAB „Betonika“ darbo projektas, kuriame atsispindėjo sprendinys dėl atvirų fasadų, ir pagal jį aikštelė buvo statoma. Tai reiškia, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo turėjo žinoti, jog aikštelė buvo statoma visiškai atvira.

4. Teismas turėjo vertinti, kokią įtaką struktūrinio stiklo atsisakymas turėjo defektų atsiradimui, o ne vien apsiriboti konstatavimu, kad statybų metu buvo pakeistas fasado sprendinys. UAB „Ekspertika“ 2013 m. sausio 23 d. dalinės statinio ekspertizės aktas, UAB „Jurevičiaus studija“ 2013 m. vasario 18 d. raštas ir UAB „YIT Technika“ 2013 m. vasario 19 d. raštas patvirtina, kad struktūrinio stiklo atsisakymas iš esmės nepakeitė aikštelės eksploatavimo sąlygų, t. y. net ir uždengus aikštelės fasadus iš trijų pusių struktūriniu stiklu, aikštelė vis tiek būtų veikiama šaldymo/šildymo ciklų. Nors teismas pripažino, kad aikštelėje nebuvo projektuojamos šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, tačiau nevertino, kokią įtaką tai turėjo aikštelės eksploatavimo sąlygoms ir defektų atsiradimui.

5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė netinkamai prižiūrėjo savo turtą, neatlikdama būtinų remonto ir priežiūros darbų.Tariamai netinkama aikštelės priežiūra nesusijusi su šioje byloje nagrinėjamais defektais ir nelėmė jų atsiradimo. Teismas nevertino aikštelės grindų projekte numatytų sprendinių, susijusių su vandens poveikiu. Trečiojo asmens parengto darbo projekto aiškinamajame rašte numatyta, kad betono paviršiuje gali susilaikyti vanduo, nes nėra galimybės suformuoti reikiamų nuolydžių; betonas turi atitikti XC4 aplinkos sąlygas. Pradėjus eksploatuoti aikštelę įvyko taip, kaip numatyta projekte. Aikštelėje susilaiko vanduo, kuris didžiąja dalimi patenka su automobiliais. Ieškovė negali būti atsakinga už tai, kad aikštelės eksploatavimo sąlygos atitinka numatytąsias projekte. 2012 m. rugsėjo 18 d. VGTU ataskaitoje nurodyta, kad vieną iš aikštelės grindų defektų priežasčių yra betono šarminė korozija. G. S. teismo posėdyje patvirtino, kad aikštelės grindų betonui numatyta aplinkos poveikio klasė XC4 yra palanki betono šarminei korozijai. Tai reiškia, kad rengiant aikštelės grindų projektą turėjo būti numatytos priemonės betono šarminei korozijai išvengti, tačiau iš projekto matyti, jog priemonių, skirtų betono šarminei korozijai išvengti, nenumatyta. Tai yra trečiojo asmens (projektuotojo) arba atsakovės, pirkusios betoną, klaida, lėmusi defektų atsiradimą. Šias aplinkybes patvirtina ir UAB „Ekspertika“ 2013 m. sausio 23 d. dalinės statinio ekspertizės aktas Nr. 13-01/20.

Žemesnės instancijos teismas

6.Konstatuodamas ieškovės atsakomybę, teismas turėjo analizuoti, kokią įtaką vandens pratekėjimui ir aikštelės grindų defektų atsiradimui turėjo siūlių remonto neatlikimas. 2012 m. lapkričio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0085/12/27 patvirtina, kad didžiausias kiekis vandens į aikštelę patenka kartu su atvažiuojančiais automobiliais, o ne prilyja iš lauko ar prilaša per nesuremontuotas siūles ar pažeistą hidroizoliaciją. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: A. R. parodymai, ieškovės atstovo M. M. paaiškinimai, kai kurie atsakovės pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai. UAB „Ramboll Lietuva“ techninių konsultacijų paslaugų ataskaita patvirtina, kad pratekėjimai labiausiai veikia ne grindis, o aikštelės gelžbetonines konstrukcijas (kolonas, rygelius ir perdangos plokštes). Taigi vandens pratekėjimai (įskaitant pratekėjimus per nesandarias siūles) neturėjo esminės įtakos defektų atsiradimui aikštelės grindyse, nes dėl to ant grindų pateko tik nedidelis vandens kiekis.

7.Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė aikštelėje barstė druską, kuri yra viena iš priežasčių, lėmusių defektų atsiradimą. Ieškovės sutartys dėl PPC „Akropolis“ teritorijos valymo neįrodo druskų barstymo aikštelėje fakto. Pagal šias sutartis druskos barstymas buvo numatytas tik PPC „Akropolis“ lauko teritorijoje, o aikštelę numatyta valyti valymo mašina ir rankiniu būdu ir joje barstyti granitinę skaldelę. Aplinkybę, kad aikštelėje nesusidarydavo ledas, todėl nebuvo poreikio barstyti druską, patvirtina byloje esantys įrodymai: 2012 m. spalio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0085/12/26, liudytojo A. Z. parodymai, A. R. patvirtinimas. Teismas nurodytos faktinės aplinkybių netyrė.

8. Atsakovės pateiktuose KTU ir VGTU ekspertinio pobūdžio vertinimuose konstatuotas tik druskų buvimo faktas tirtuose betono bandiniuose. VGTU Mokslo darbo ataskaitos išvada, kad aikštelėje druskos galėjo atsirasti naudojant jas dangų apsaugai nuo apledėjimo, yra tik prielaida. Tai teismo posėdyje pripažino ir pats G. S.. Kitose KTU ir VGTU ataskaitose nėra duomenų apie galimus druskos patekimo į aikštelę būdus, todėl jos neįrodo, kad ieškovė aikštelėje barstė ledą tirpdinančias druskas. S. M. ekspertinio tyrimo akto išvada dėl druskos barstymo aikštelėje yra nepagrįsta. S. M. tokią išvadą padarė net nenuvykęs apžiūrėti aikštelės ir ji grindžiama kitose KTU ir VGTU tyrimų ataskaitose padarytomis prielaidomis apie druskos patekimą į aikštelę. Nei KTU ir VGTU ataskaitas rengusių specialistų, nei atsakovės kviestų liudytojų parodymai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovė aikštelėje barstė druską. Iš esmės visi liudytojai nurodė tik tiek, kad druska aikštelėje turėjo būti barstoma, nes toks jos kiekis su automobiliais į aikštelę negalėjo patekti. Tokie liudytojų parodymai yra ne įrodymai, o tik liudytojų nuomonė, prielaidos apie tam tikras faktines bylos aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

9. Defektai atsirado po darbų priėmimo, todėl ieškovė neprarado teisės reikšti atsakovei pretenzijas dėl vėliau atsiradusių defektų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal CK 6.662 straipsnį ieškovė neteko teisės remtis darbų trūkumu, kadangi darbus priėmė be išlygų ir nėra aplinkybių, jog jų nebuvo galima nustatyti normaliai priimant darbą. Teismas netinkamai aiškino minėtą straipsnį. Jeigu defektai atsirado po darbų priėmimo, CK 6.662 straipsnio 2 ir 3 dalys apskritai negali būti taikomos. Ginčo atveju taikytina CK 6.662 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti pretenzijų dėl paslėptų trūkumų pareiškimą. Šioje byloje analizuojami defektai atsirado po 2010-2011 m. žiemos, todėl darbų priėmimo metu ieškovė negalėjo užfiksuoti defektų.

10. Ieškinio reikalavimas visiškai atitinka CK 6.665 straipsnio 1 dalį ir rangos sutarties 6.3 punkto nuostatas. Ieškovė nenurodė, kokiu būdu atsakovė turi taisyti defektus. Pagal ieškinio reikalavimą defektų taisymo būdą turi parinkti atsakovė ir suderinti jį su ieškove. UAB „Kaminta“ 2012 m. birželio 19 d. pasiūlymas, kuriuo rėmėsi teismas, spręsdamas, kad ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas, buvo pateiktas procesiniais tikslais, t. y. kad būti galima preliminariai nustatyti ieškinio sumą ir mokėtiną žyminį mokestį. Savo išvadą, esą ištaisyti grindų defektus neįmanoma, teismas grindė Sancon GmbH ataskaita, tačiau šioje ataskaitoje nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjamas klausimas, ar ginčo defektai yra ištaisomi, nes ataskaitos surašymo metu defektų apskritai dar nebuvo. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad aikštelėje atsiradę defektai yra neištaisomi arba kad jų ištaisymas yra įmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nepagrįstai atmetė UAB „Ekspertika“ ekspertizės aktą, motyvuodamas tuo, kad ekspertizę atlikęs A. R. yra susijęs su ieškove sutartiniais santykiais. Aplinkybė, kad A. R. dirba UAB „Ribinis būvis“ ir UAB „Ekspertika“, kurios atliko kitų aikštelės defektų, nesusijusių su šioje byloje analizuojamais grindų defektais, ekspertizę ir parengė jų šalinimo projektą, nepatvirtina A. R. šališkumo, neobjektyvumo ar UAB „Ekspertika“ išvadų nepagrįstumo. UAB „Ekspertika“ ekspertizės akto išvados yra pagrįstos asmenine aikštelės apžiūra ir stebėjimais, atsakovės pateiktais KTU, VGTU ir kitais laboratoriniais tyrimais, trečiojo asmens parengto projekto ekspertiniu vertinimu, kita bylos medžiaga, teisės aktais ir mokslo žiniomis, jos yra nuoseklios ir logiškos. Vadovaujantis tokiu teismo motyvu, turėtų būti atmesti kaip įrodymai ir KTU bei VGTU laboratoriniai tyrimai, S. M. vertinimai, atsakovės darbuotojų liudijimai, kadangi visi jie buvo atlikti sutartinių santykių su atsakove pagrindu.

8. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės. Teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 25 319,62 Lt išlaidas už antstolio, vertimo, notaro paslaugas, kelionės išlaidas ir išlaidas, susijusias su apmokėjimu už ekspertinio pobūdžio tyrimus. Priteisti tokio dydžio išlaidas nebuvo teisinio pagrindo. Atsakovė pateikė net keturias laboratorijose atliktų betono mėginių tyrimų ataskaitas, kai kuriuos tyrimus atsakovė skirtingose laboratorijose atliko kelis kartus, kai kurių tyrimų metu buvo nustatinėjamos aplinkybės, dėl kurių ginčo šioje byloje nebuvo. Kitų tyrimų metu buvo padarytos iš esmės tos pačios išvados, kaip ir prieš tai atliktų tyrimų metu, todėl nebuvo pagrindo atsakovei priteisti jos sumokėtas sumas už VGTU 2012 m. spalio 16 d. ir 2013 m. sausio 16 d. ataskaitas, kuriose naujos aplinkybės nebuvo tirtos. Atsakovės pateiktame S. M. akte iš esmės padaryta anksčiau atliktų KTU ir VGTU tyrimų santrauka ir kitais žodžiais perrašytos tos pačios išvados. Savarankiški tyrimai S. M. ekspertinio tyrimo akte neatlikti, išvados apie faktines aplinkybes padarytos net nenuvykus į aikštelę, todėl šis aktas nelaikytinas įrodymu byloje ir priteisti išlaidas už tokio pobūdžio tyrimo atlikimą nėra pagrindo. Atsakovė pateikė net penkis antstolio surašytus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose užfiksuotos faktinės aplinkybės kartojasi. Dėl kai kurių faktinių aplinkybių ginčo tarp bylos šalių nebuvo, todėl jų konstatavimas nebuvo būtinas.

Atsiliepimas

Atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė visus aikštelės statybos rangos darbus atliko kokybiškai ir tinkamai. Ieškovė darbus priėmė. Priėmimo metu trūkumų ar defektų nenustatė. 2007 m. vasario 23 d. aikštelė buvo pripažinta tinkama naudoti. 2007 m. balandžio 20 d. priėmimo-perdavimo aktu ieškovei buvo perduota visa statybos dokumentacija. Vadinasi, priimant atsakovės atliktus darbus bei pripažįstant aikštelę tinkama naudoti, buvo konstatuota, kad aikštelės grindinio įrengimo darbai yra atlikti tinkamai, o ieškovė nepagrįstai reikalauja pašalinti tariamus darbų trūkumus, kuriuos be išlygų priėmė (CK 6.662 str. 2 d.). Nei ieškinyje, nei pateiktose pretenzijose ieškovė neidentifikavo, kurių konkrečių kokybės reikalavimų neatitinka aikštelės grindinys. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovės įrengtas aikštelės grindinys yra nekokybiškas ir kad atsakovė pažeidė rangos sutartį.

2. Atsakovė neteikė projektavimo paslaugų. Vykdydama rangos sutartį, atsakovė susitarė atlikti ir atliko tik aikštelės įrengimo statybos darbus, todėl negali būti atsakinga už projektavimo darbus, kuriuos atliko trečiasis asmuo. Pirminėje sutarties versijoje trečiasis asmuo buvo įvardijamas kaip savarankiškas projektuotojas, bet ieškovė, siekdama supaprastinti vykdytinus mokėjimus pagal sutartį, paprašė, jog atsakovė atsiskaitinėtų su projektuotoju. Atsakovė šias sąlygas priėmė, todėl atitinkamai galutiniame sutarties projekte liko nurodyta, kad atsakovė veikia kaip tarpininkė, todėl pati atsakovė negali būti laikoma projektuotoju sutarties prasme. Be to, atsakovė objektyviai negalėtų būti projektuotoja, nes neturi šiai veiklai vykdyti reikalingų leidimų ir sertifikatų.

3. Teismui pateikti ekspertinio pobūdžio įrodymai patvirtina, kad aikštelės grindinio defektų priežastys nesusijusios su atsakovės pagal rangos sutartį atliktais statybos rangos darbais. Teismui pateiktos ekspertinio pobūdžio išvados, liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad aikštelės grindinio defektų priežastys susijusios su ieškovės ir jos pasitelktų trečiųjų asmenų veikla: aikštelėje susidaro per didelis, projekte nenumatytas, vandens kiekis, nes ieškovė ir jo pasitelkti tretieji asmenys pažeidė ir netinkamai prižiūri aikštelės hidroizoliaciją; aikštelė neuždengta struktūriniu stiklu, dėl to aikštelės aplinka tapo drėgnesnė nei buvo numatyta projekte ir tai sukėlė aikštelės betono koroziją; ieškovė aikštelės priežiūrai neleistinai naudoja druskas, kurios esant drėgnoms ir šaltoms sąlygoms sukėlė šarminę aikštelės betono koroziją.

4. UAB „Ekspertika“ 2013 m. sausio 23 d. išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, ji negali būti laikoma įrodymu byloje. Šią išvadą parengė A. R., kurio valdoma bendrovė konsultuoja ieškovę dėl Kauno Akropolio techninės priežiūros, defektų nustatymo, šalinimo, rengia konkursų sąlygas dėl remonto darbų atlikimo. Tai, kad tokios konsultacijos vykdomos nuo 2010 m., liudydamas teisme patvirtino pats A. R.. Tai reiškia, kad pagal STR 1.06.03:2002 nuostatus, A. R. neatitinka nešališkumo ir objektyvumo reikalavimus asmeniui, atliekančiam statinio projekto ir statinio (viso ar dalies) ekspertinį įvertinimą, todėl neturėjo teisės pateikti minėtos išvados. Teismas pagrįstai konstatavo, kad minėta išvada yra pateikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl negali būti įrodinėjimo priemonė šioje byloje, nes ji gauta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl ekspertų nešališkumo ir objektyvumo.

5. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad teismas turėjo sumažinti prašomų priteisti išlaidų už ekspertines išvadas ir konstatavimo protokolus sumą, nes dalis ekspertų išvadų ir konstatavimo protokolų neva neatskleidė bylai reikšmingų aplinkybių. Atsakovė naudojosi CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta šalies teise teikti įrodymus. Pateikė teismui ekspertinio pobūdžio išvadas ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose buvo analizuojamos aikštelės grindinio defektų priežastys ir nustatyta, kad šios priežastys yra nesusijusios su atsakovės atliktais aikštelės statybos rangos darbais. Ieškovė nepateikė argumentų, kodėl pateikti įrodymai galėtų būti laikomi nesusiję su byla. Ieškovė bylos eigoje nuolat teikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus, atsakovė į tai atsikirsdavo, teikė naujus įrodymus, kurie papildė jau pateiktus įrodymus, tačiau jų nekartojo.

Trečiasis asmuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo nurodo, kad teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines bylos aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui, įvertino bylos įrodymų visumą ir kiekvieno iš jų įrodomąją reikšmę bei įrodymų patikimumą ir pakankamumą, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą.

Atsakovė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą, pakeičiant sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytą teisinę išvadą „ieškovės pateiktos korespondencijos turinys, ieškovei pateikto atsakovės 2011 m. liepos 20 d. pranešimo (atsakymo į pretenziją) Nr. RS39/11 turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė dar neatsisakė šalinti objekto trūkumus, kas pagrįstai leido ieškovei tikėtis, kad trūkumai, dėl kurių pareikštos pretenzijos per garantinį laikotarpį bus pašalintos. Vadinasi, tokiais savo veiksmais atsakovė pripažino savo prievolę bei nutraukė jos atžvilgiu 2011 m. kovo-balandžio mėnesiais prasidėjusį ieškinio senaties terminą. <...> Ieškinys teisme gautas 2012 m. birželio 25 d., t.y. nepraleidus įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškinio reikalavimu“ ir konstatuojant priešingai, t. y. kad ieškinys pateiktas teismui praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškinio reikalavimu ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė 2011 m. kovo mėn. žodžiu pareiškė pretenzijas atsakovei dėl darbų defektų, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas turėjo būti taikomas nuo 2011 m. kovo mėn., tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nutrūko ir iš naujo prasidėjo 2011 m. spalio 14 d., o aplinkybė, jog atsakovė neigė savo atsakomybę dėl darbų defektų, nepaneigia fakto, kad ji nepripažino ieškovės pretenzijų.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino nutraukimo taisykles. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik skolininko atlikti tam tikri veiksmai, o tokių pasekmių negali sukelti skolininko neveikimas ar pasižadėjimas išnagrinėti kreditoriaus pateiktą pretenziją. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino nutraukimą prievolės pripažinimu patvirtina atsakovės 2011 m. liepos 20 d. raštas, kuriuo atsakovė neatsisakė šalinti aikštelės defektų. Nei šiame rašte, nei kituose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad atsakovė pripažįsta aikštelės 2-3 aukštų defektus ir/ar ketina juos ištaisyti ateityje. Atsakovė pasižadėjo išnagrinėti pretenzijoje keliamus klausimus. Šie atsakovės veiksmai gali būti vertinami tik kaip neveikimas, kuris negali būti kvalifikuojamas kaip ieškinio senaties termino nutraukimas prievolės pripažinimu. Net jei atsakovės 2011 m. liepos 20 d. raštas galėtų būti vertinamas kaip ieškinio senaties terminą nutraukiantis prievolės pripažinimas, šį raštą pasirašė ne atsakovės vadovas, o technikos direktorius, kuriam jokie įgaliojimai pripažinti tokią prievolę nebuvo ir nėra suteikti.

3. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino nutraukimo, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Aplinkybę, kad atsakovė sutiko pašalinti aikštelės antro ir trečio aukštų trūkumus, teismas nustatė remdamasis vien tik ieškovės pateiktu vidiniu elektoriniu susirašinėjimu, kuriame atsakovė nedalyvavo, ir ieškovės atstovų paaiškinimais. Atsakovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai, taip pat atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai paneigia aikštelės trūkumų tariamą pripažinimą. Atsakovė tuo metu buvo sutikusi šalinti šioje byloje nenagrinėtus aikštelės ketvirto aukšto defektus, todėl teismui pateiktoje korespondencijoje sąmoningai apjungiami aikštelės ketvirto aukšto bei antro ir trečio aukštų defektų klausimai, nors jie nėra tapatūs. Ieškovės atstovų parodymai, kad atsakovė sutiko pašalinti aikštelės antro ir trečio aukštų trūkumus, yra nenuoseklūs ir nepatikimi.

4. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių taisyklių pažeidimo. Nors ieškinio senaties termino eigos nutraukimo klausimą iškėlė ieškovė, teismas ieškinio senaties nutraukimo buvimo ar nebuvimo įrodinėjimo naštą paskyrė atsakovei. Būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti aiškiai išreikštą rangovo sutikimą su pateiktomis pretenzijomis dėl aikštelės antro ir trečio aukštų defektų taisymo. Kadangi teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, teismo motyvas dėl ieškinio senaties negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti pakeistas.

Šalies argumentai

Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, o teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties nutraukimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš pradžių atsakovė sutiko ištaisyti aikštelės antrame ir trečiame aukštuose atsiradusius defektus, t. y. atliko aktyvius veiksmus, kuriais pripažino prievolę. Tik vėliau atsakovės pozicija dėl defektų ištaisymo pasikeitė ir atsakovė pradėjo neigti savo atsakomybę dėl defektų atsiradimo. Šias aplinkybes patvirtina 2013 m. vasario 20 d. teismo posėdyje liudytojais apklausti M. M. ir G. K., taip pat vėliau vykęs ieškovės atstovų elektroninis susirašinėjimas. Gavusi pretenziją, atsakovė neatsisakė šalinti defektų. Priešingai, organizavo betono tyrimus, o 2011 m. liepos 20 d. rašte nurodė, kad atsakymą dėl grindų remonto pateiks gavusi tyrimų rezultatus. Toks atsakovės elgesys leido ieškovei pagrįstai tikėtis, kad defektai bus pašalinti.

2. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Atsakovės teiginiai, esą ji niekada nesutiko taisyti aikštelės defektų, prieštarauja jos vėliau raštu išreikštai pozicijai ir elgesiui, yra sunkiai suderinami su elementaria verslo logika vengti bereikalingų išlaidų. Atsakovės atstovai sutiko ištaisyti defektus, tačiau prašė palaukti ieškovės užsakytų betono tyrimų išvadų. Tyrimų ataskaita buvo parengta 2011 m. birželio 17 d., tačiau defektų atsiradimo priežastys joje nebuvo įvardytos. Atsakovės abejonės dėl ieškovės atstovų elektroninio susirašinėjimo tikrumo ir patikimo nesudaro pagrindo atmesti šiuos įrodymus.

3. Teismas laikėsi CPK 185 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotų įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą. Šioje byloje atsakovė įrodinėjo, kad ieškovė pareiškė ieškinį pasibaigus ieškinio senaties terminui. Ieškovė įrodinėjo, kad šis terminas nebuvo praleistas, nes buvo nutrūkęs. Atsakovė ieškinio senaties termino praleidimą įrodinėjo iš esmės vieninteliu įrodymu – liudytojų S. M. ir G. B. parodymais, kad pretenzija dėl aikštelės 2-3 aukštų grindų defektų buvo pareikšta 2011 m. balandį, kai vyko šalių atstovų susitikimas. Aplinkybę, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes atsakovė pripažino savo prievolę ištaisyti defektus, ieškovė įrodinėjo ne tik savo atstovų paaiškinimais, bet ir rašytiniais įrodymais.

Trečiasis asmuo prašo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo palaiko atsakovės apeliacinio skundo argumentus. Trečiojo asmens nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtintina visiškai priešingas aplinkybes nei nustatė teismas. Tai suponavo neteisingą teismo išvadą nagrinėjat ieškinio senaties klausimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso prekybos ir pramogų komplekso „Akropolis“ automobilių stovėjimo aikštelė, esanti Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune (toliau – aikštelė) (1 t., 10-54b. l.). Ieškovė ir atsakovė 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarė statybos rangos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo paruošti ir pateikti aikštelės grindų įrengimo techninį projektą ir pagal rangos sutartyje nustatytas sąlygas savo jėgomis ir priemonėmis atlikti grindų paviršiaus įrengimo darbus aikštelėje (1 t., 78-87 b. l.). Visas prekybos ir pramogų kompleksas „Akropolis“ buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007 m. vasario 23 d. aktu (1 t., 88-91 b. l.). Ieškovė 2011 m. kovo mėnesį informavo atsakovę apie aikštelės antrame ir trečiame aukštuose atsiradusius betoninių grindų defektus, o 2011 m. birželio 27 d. pateikė rašytinę pretenziją dėl šių defektų ištaisymo. Atsakovė 2011 m. spalio 14 d. raštu atsisakė ištaisyti aikštelės betoninių grindų paviršiaus defektus. Ieškovė 2012 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama įpareigoti atsakovę ištaisyti atsiradusius darbų trūkumus. Pirmosios instancijos teismas šalių skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovė apeliaciniame skunde kelia ieškinio senaties termino klausimą. Jos teigimu, ieškinys turėtų būti atmestas ir dėl to, kad ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui pareikšti.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismo posėdžio metu iš ieškovės atstovų M. M., G. K. ir N.Vaičiūnaitės paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovė jau 2011 m. kovo mėnesį žodžiu reiškė pretenzijas atsakovei dėl objekto darbų defektų (9 t., 32-51 b. l.), pretenziją raštu atsakovei pareiškė 2011 m. birželio 27 d. (1 t., 182 b.l.); atsakovė 2011 m. spalio 14 d. raštu atsisakė pašalinti ieškovės nurodytus statybos defektus (1 t., 183-184 b.l.). Teismas sprendė, kad atsakovės 2011 m. liepos 20 d. atsakymo į pretenziją turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neatsisakė šalinti objekto trūkumus, kas pagrįstai leido ieškovei tikėtis, kad trūkumai, dėl kurių pareikštos pretenzijos per garantinį laikotarpį, bus pašalinti; tokiais savo veiksmais atsakovė pripažino savo prievolę bei nutraukė jos atžvilgiu 2011 m. kovo – balandžio mėnesiais prasidėjusį ieškinio senaties terminą; nutraukto ieškinio senaties termino pradžia iš naujo prasidėjo 2011 m. spalio 14 d. Teismas nustatė, kad ieškinys teisme gautas 2012 m. birželio 25 d., t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškinio reikalavimu.

Bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2011 m. spalio 14 d., kuomet atsakovė atsisakė šalinti aikštelės defektus, todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos išvada dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo yra pagrįsta.

Šioje byloje nagrinėdamas šalių kasacinių skundų argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, kasacinis teismas nurodė, kad išvadą dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo teismai padarė netinkamai aiškindami nagrinėjamam klausimui išspręsti aktualias ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ginčo atveju taikytina išimtis iš bendrosios ieškinio senaties termino pradžią nustatančios taisykles (CK 1.127 str. 1 d.) – CK 6.667 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustačius, jog ieškinio senačiai taikytina CK 6.667 straipsnio 3 dalis, užtenka nustatyti vien objektyvųjį momentą – dieną, kada užsakovas pareiškė apie rangovo atliktų darbų trūkumus. Kasacinis teismas pabrėžė, kad tik tinkamai nustačius, kada buvo pareikšta pretenzija dėl atliktų darbų trūkumų, galima daryti pagrįstą išvadą dėl ieškinio senaties termino pradžios, o pagrįstą išvadą, ar ieškinio senaties terminas, reiškiant ieškinį šioje byloje, buvo praleistas ir tai gali būti pagrindas ieškinį atmesti, galima padaryti tik nenustačius aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad šis terminas nutrūko ar kad yra pakankamas pagrindas praleistą terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1, 2 d.). Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kuris kasaciniame teisme negali būti išspręstas (353 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama byloje keliamus su ieškinio senatimi susijusius klausimus, atsižvelgia į aukščiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus. CK 6.667 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal CK 6.667 straipsnio 3 dalį, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. Tarp šalių nekyla ginčas, kad ieškovė pareiškė reikalavimus rangovei dėl darbų rezultatų trūkumų per garantinį terminą. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kada toks reikalavimas buvo pareikštas. Byloje esanti ieškovės rašytinė pretenzija patvirtina, kad ieškovė dėl atsiradusių defektų kreipėsi į atsakovę raštu 2011 m. birželio 27 d. (1 t., 182 b. l.), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš ieškovės atstovų M. M., G. K. ir N. Vaičiūnaitės paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovė jau 2011 m. kovo mėnesį žodžiu reiškė pretenzijas atsakovei dėl ginčo darbų defektų (9 t., 32-51 b. l.). Byloje esantis elektroninis ieškovės susirašinėjimas (8 t., 28 b. l.) patvirtina, kad apie aikštelės antro ir trečio aukšto betono grindų defektus atsakovė buvo informuota 2011 m. kovo mėnesį. Ieškovės atstovės apeliacinės instancijos teisme teigimu, ieškinio senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. kovo mėnesio, kadangi šalių sudarytos sutarties 11.2 punktas numatė, jog šalys bendradarbiaudamos pagal šią sutartį gali remtis tik raštiškais pranešimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant teismo nustatytai aplinkybei, kad ieškovė apie ginčo darbų defektus informavo atsakovę 2011 m. kovo mėnesį, ir šalių apeliaciniuose skunduose nesant argumentų dėl tokios faktinės aplinkybės nustatymo nepagrįstumo, spręstina, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas ieškiniui dėl atliktų darbų defektų ištaisymo pareikšti prasidėjo nuo 2011 m. balandžio mėnesio.

Ieškovė įrodinėjo, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas atsakovės veiksmais, kuriais ji sutiko šalinti defektų trūkumus. Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad aplinkybę, jog senaties terminas buvo nutrauktas atsakovės veiksmais, liudijančiais prievolės pripažinimą, privalo įrodyti ieškovė (CPK 178 str.). Atsakovės 2011 m. liepos 20 d. pateiktą atsakymą į pretenziją pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepatvirtinantį atsakovės atsisakymo šalinti objekto trūkumus, todėl sutiko su ieškovės pozicija, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas, o šio termino pradžia iš naujo prasidėjo 2011 m. spalio 14 d. atsakovei raštu atsisakius šalinti defektus. Atsakovės teigimu, teismas nepagrįstai sprendė apie termino eigos nutraukimą, nepagrįstai vadovavosi ieškovės vidiniu susirašinėjimu, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė iki 2011 m. spalio mėnesio pripažino savo prievolę ištaisyti atsiradusių defektų priežastis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės vidinis susirašinėjimas, kuris leidžia spręsti, kad ieškovės atstovai tikėjosi, kad atsakovė ištaisys defektus, nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis konstatuoti atsakovės prievolės ištaisyti atsiradusius defektus pripažinimą, kadangi tai yra subjektyvus ieškovės atstovų susiklosčiusios situacijos vertinimas (8 t., 28-40 b. l.). Atsakovės 2011 m. liepos 20 d. raštas taip pat negali būti vertinamas kaip atsakovės prievolės ištaisyti aikštelės defektus pripažinimas. Jame nurodoma, kad atsakovė paėmė betono mėginius, sudarė sutartį dėl betono stiprio ir cheminės analizės nustatymo, o atsakymą dėl grindų remonto įsipareigojo pateikti iki 2011 m. spalio mėnesio. Šis raštas patvirtina, kad atsakovė ėmėsi veiksmų išsiaiškinti grindų betono defektų priežastis, todėl jų nežinodama negalėjo prisiimti atsakomybės dėl atsiradusių defektų. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nuo pranešimo apie atsiradusius darbų defektus iki pat atsisakymo juos ištaisyti, atsakovė būtų pripažinusi savo prievolę dėl darbų trūkumų. Nustatytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas ir iš naujo prasidėjo tik 2011 m. spalio 14 d. Minėta, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo 2011 m. balandžio mėnesio. Ieškinys teismui išsiųstas 2012 m. birželio 21 d. (1 t., 191 b. l.), priimtas 2012 m. birželio 26 d. teismo rezoliucija, todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties terminą ieškovė praleido, kadangi ieškinį teismui turėjo paduoti iki 2012 m. balandžio mėnesio.

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas konstatuotų jį esant praleistą. Svarbiomis aplinkybėmis, lėmusiomis ieškinio senaties termino praleidimą, ieškovės atstovė nurodė tai, kad atsakovė tik 2011 m. spalio 14 d. išreiškė atsisakymą dėl defektų taisymo, be to, užtruko surinkti ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, kadangi buvo atliekami betono tyrimai.

Įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą. Spręsdama ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybę, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, ieškinys paduotas teismui terminą praleidus mažiau nei tris mėnesius. Svarbu įvertinti ir objektyvią ieškovės galimybę vos sužinojus apie defektų trūkumą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl jų pašalinimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad defektų atsiradimo priežastys buvo neaiškios tiek ieškovei, tiek atsakovei, todėl tiek viena, tiek kita pasitelkė specialistus atsiradusių defektų priežastims nustatyti. Šalys bendradarbiavo siekdamos nustatyti defektų atsiradimo priežastis. Specialistų išvadų pateikimas užtruko, atsakovė tik 2011 m. spalio 14 d. informavo ieškovę, jog neketina taisyti atsiradusių defektų. Kolegijos vertinimu, ieškovė veikė aktyviai, nedelsdama pranešė apie defektus, rūpinosi defektų priežasčių ištyrimu, kreipėsi į atsakovę dėl defektų šalinimo, todėl atsakovė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad ieškovė neketina kreiptis teisminės gynybos. Šioje byloje nustatytos aplinkybės vertintinos kaip sudarančios pagrindą praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui. Atnaujinus ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovės apeliacinio skundo argumentai nagrinėtini iš esmės.

Dėl atsakovės atsakomybės pagal statybos rangos sutartį

Ieškovės teigimu, teismas turėjo pareigą kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tačiau iš sprendimo turinio nėra aišku, ar už aikštelės grindų projekto parengimą yra atsakinga atsakovė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė atliko tarpininko vaidmenį atliekant projektavimo darbus, t. y. turėjo surasti projektuotoją ir atlikti grindų betonavimo darbus pagal projektą. 2006 m. rugsėjo 5 d. bylos šalių sudaryta statybos rangos sutartimi atsakovė įsipareigojo paruošti ir pateikti grindų įrengimo techninį projektą ir atlikti grindų paviršiaus įrengimo darbus. CK 6.650 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. Jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Atsižvelgdama į šalių sudarytą statybos rangos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo paruošti ir pateikti aikštelės grindų įrengimo techninį projektą bei atlikti grindų paviršiaus įrengimo darbus, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek už projektavimą, tiek už grindų įrengimą yra atsakinga atsakovė, o aplinkybė, kad techniniam projektui parengti atsakovė pasitelkė trečiąjį asmenį, šiam ginčui ir atsakovės atsakomybei neturi reikšmės, kadangi už sutarties vykdymui pasitelktų asmenų veiksmus atsako atsakovė.

Dėl aikštelės betono grindų defektų atsiradimo priežasčių

Byloje keliamas atsakovės kaip aikštelės grindų techninio projekto bei atliktų grindų paviršiaus įrengimo rangovės atsakomybės klausimas pagal šalių sudarytą statybos rangos sutartį. CK 6.681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. CK 6.698 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad rangovas, projektuotojas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per penkerius metus.

Grindų paviršiaus defektų trūkumai užfiksuoti 2012 m. kovo 9 d. defektų nustatymo akte, kuriame nurodyta, kad objekto antro ir trečio aukštuose visame grindų plote, įskaitant vietas, kuriose automobiliai nevažinėja ir grindys nėra veikiamos automobilių padangų, susidarė daug mažų gilių duobučių, vietomis grindų betonas ištrupėjęs, betoninių grindų paviršiuje kai kuriose vietose matomi atsiradę įtrūkimai (1 t., 92-182 b. l.). Byloje nagrinėjamos betoninių grindų defektų atsiradimo priežastys.

Dėl UAB „Ekspertika“ dalinės statinio ekspertizės išvadų vertinimo

Aplinkybę, kad betono grindų defektai atsirado dėl atsakovės kaltės ieškovė įrodinėjo ir UAB „Ekspertika“ dalinės statinio ekspertizės aktu Nr. 13-01/20 (7 t., 121-128 b. l.). Teismas šiuo įrodymų nesivadovavo, jame pateiktų išvadų nevertino, nurodęs, kad ekspertizę atlikęs ekspertas A. R. yra susijęs su ieškove sutartiniais santykiais – konsultuoja ieškovę, rengia konkursų sąlygas. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai nevertino UAB „Ekspertika“ ekspertizės akto išvadų, kadangi teisės aktai draudžia statinio projektą rengusiam asmeniui atlikti savo projekto ekspertizę arba pagal projekto pastatyto statinio ekspertizę; statinio rangovui draudžia ekspertuoti savo pastatytą statinį; statinio savininkui draudžia pačiam atlikti jam priklausančio statinio ekspertizę (STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė 70,76 p.). UAB „Ekspertika“ ginčo aikštelės grindų projekto nerengė, grindų neįrenginėjo, nėra aikštelės savininkas, todėl ekspertinį vertinimą galėjo pateikti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. R. dirba UAB „Ribinis pjūvis“ ir UAB „Ekspertika“, šios įmonės atliko ieškovės kitų aikštelės defektų ekspertizę ir parengė jų šalinimo projektą (8 t., 54-64 b. l.). Ekspertizės akte A. R. vadovaujasi byloje esančiais betono grindų defektų tyrimais, juos vertina ir pateikia savo versiją dėl betono grindų defektų atsiradimo. Aplinkybė, kad A. R. susijęs su ieškove sutartiniais santykiais, nesudaro pagrindo jo pateikto betono grindų defektų atsiradimo priežasčių vertinimo nepripažinti leistinu įrodymu.

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktas UAB „Ekspertika“ dalinės statinio ekspertizės aktas nėra prilyginamas teismo paskirtos ekspertizės aktui, tačiau kaip vienas iš įrodymų, kuriame užfiksuota nuomonė dėl ginčo objekto defektų, yra tinkamas ir vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl teismas nepagrįstai šio akto nevertino ir dėl jame nurodytų išvadų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl techniniame projekte netinkamai specifikuoto betono

Šalys įrodinėjo skirtingas aikštelės grindų defektų atsiradimo priežastis. Ieškovė teigė, kad aikštelės betoninių grindų defektus sąlygojo netinkamai parinkta betono specifikacija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aikštelės grindų įrengimui pasirinktas betonas yra tinkamas. Ieškovė su šia teismo išvada nesutinka, jos teigimu, teismas tokią išvadą padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, neįvertinęs STR 2.05.05:2005 „Betoninių ir gelžbetonių konstrukcijų projektavimas“ 1 lentelės 5 dalyje nurodyto šaldymo/šildymo poveikio be druskos arba su ja; kadangi minėtas poveikis nebuvo vertintas, tai yra projektuotojo (trečiojo asmens) klaida, lėmusi defektų atsiradimą. Šalių sudarytos statybos rangos sutarties priede Nr. 1 (darbų ir medžiagų sąmata) ginčo grindų įrengimui numatytas betonas atitinkantis C25/30 XC4 W6 S3 specifikacijas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad betono specifikacijos žymuo C25/30 nurodo betono stiprio klasę, XC4 – eksploatacines savybes, o W6 – atsparumą vandeniui. STR 2.05.05:2005 „Betoninių ir gelžbetonių konstrukcijų projektavimas“ 1 lentelės 5 dalyje nurodyta, kad XC4 betono klasė parenkama atsižvelgiant į karbonizacijos sukeliamą koroziją, kai armuotą arba su metalinėmis įdėtinėmis detalėmis betoną veikia oras ir drėgmė, t. y. cikliškai šlapia ir sausa. Ieškovės teigimu, parenkant betoną turėjo būti atsižvelgiama į šaldymo/šildymo poveikį be druskos arba su ja, kai betonas eksploatuojamas esant esminiams šaldymo, šildymo bei šlapios aplinkos poveikiams ir turėjo būti parinkta XF3 betono klasė (aukštas vandens įmirkis be ledo tirpinimo medžiagos) arba XF4 (didelis vandens įmirkis su ledą tirpinančiomis medžiagomis arba jūros vandeniu).

VGTU 2013 m. sausio 16 d. Mokslo darbo ataskaitoje nurodyta, kad parinktas betonas atitinka W6 betono nepralaidumo vandeniui markę, atitinka aplinkos poveikio klasei XC4 keliamus reikalavimus, betono gniuždymo stiprio reikalavimus bei atitinka statinio projekte nurodytą betono specifikaciją C25/30-XC4-W6-C10,40-16-S3 (7 t., 15-23 b. l.). KTU Architektūros ir statybos institutas patvirtino, kad betono specifikacijos žymuo W6 nurodo, kad šis betonas gali būti naudojamas ne tik cikliškai vandens veikiamose konstrukcijose, bet ir hidrotechniniuose statiniuose (4 t., 79 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės metu ekspertei buvo užduotas klausimas, ar pagal statinio užsakovo pateiktą projektavimo užduotį ir tuo metu galiojusius statybos techninius reglamentus buvo tinkamai parinkta automobilių stovėjimo aikštelės antro ir trečio aukštų betoninių grindų paviršiaus danga. Ekspertizės išvadoje (antras klausimas) konstatuota, kad aikštelės betono rūšis parinkta tinkamai. Ekspertė nurodė, kad ledą tirpdanti druska defektų atsiradimui neturėjo esminės įtakos (1.5. atsakymas). Ekspertė pabrėžė, kad nei pagal projektavimo užduotį, nei pagal tuo metu galiojusius techninius reglamentus aikštelės grindų įrengimui negalėjo būti parenkamas ir priskirtinas betonas XF4 arba XF3 aplinkos poveikio klasėms, nes dabartinis esamas aplinkos poveikis nebuvo prognozuotas aikštelės grindų projektavimo metu. Ekspertė pateikė statinių pavyzdžius, kurių eksploatavimo aplinka priskirtina XF3 ar XF4 aplinkos klasėms – tiltų atramos, pabėgiai, keliai ir gatvės atitirpinimo ir purškimo zonoje, nurodė, kad aikštelę priskirti pačiam rizikingiausiam aplinkos poveikiui, nebuvo tikslinga (ekspertizės akto 93 psl.). Teisėjų kolegija įvertina tai, kad aikštelė yra su stogo danga, nėra tiesiogiai veikiama vandens, dalis aikštelės turėjo būti uždengta stiklu, aukštas vandens įmirkis arba didelis vandens įmirkis nebuvo numatytas normaliam aikštelės eksploatavimui, todėl atsižvelgdama į ekspertės išvadas, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad aikštelės grindų betonui turėjo būti parenkamas betonas, atitinkantis XF3 arba XF4 betono klasę.

Siekdama pagrįsti savo teiginius dėl aikštelės grindims naudoto betono netinkamumo, ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė KTU Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimo centro bandymo protokolus, kuriuose tirtas aikštelės antro aukšto betoninių grindų betonas ir nurodyta, kad jis neatitinka atsparumo šalčiui F100 ir F150 markėms bei aplinkos poveikio klasėms FX1 ir FX2 keliamų reikalavimų (12 t., 150-156, 160-166 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovės betonas parinktas neatsižvelgiant į šalčio poveikį, tačiau atkreipia dėmesį, kad byloje nėra konstatuota, jog betono grindų defektai atsirado dėl šalčio poveikio. VGTU Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedra 2015 m. gegužės 18 d. rašte nurodė, kad betono paviršiuje atsiradusių defektų mastui užšaldymo ir atšildymo ciklai bei ledą tirpdančių druskų poveikis neturėjo įtakos; užšaldymo ir atšildymo ciklai bei ledą tirpdančių druskų poveikis gali turėti didelę skatinančią įtaką tolimesniam betono paviršiaus irimui dėl didelio vandens arba druskų tirpalo įgėrio defekto zonoje (12 t., 188-189 b. l.). Teismo paskirtos ekspertizės išvadose taip pat konstatuota, kad betono paviršiuje atsiradusių defektų mastui neturėjo įtakos užšaldymo ir atšildymo ciklai bei ledą tirpdančių druskų poveikis (ekspertizės akto 95 psl.).

UAB „Ekspertikos“ 2013 m. sausio 23 d. dalinės statinio ekspertizės akte nurodyta, kad defektų atsiradimo priežastis – netinkama betono sudėtis (7 t., 126 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas pats netyrė betono sudėties ir tiksliai nenurodė, kokių netinkamų dalelių rasta ginčo betone. Statybinių medžiagų bandymo laboratorijos Reino ir Maino aukštosios mokyklos Technikos mokslų universiteto bandymo ataskaitoje nurodyta, kad nei viename tirtų bandinių nerasta užpildų, kurie yra jautrūs šarmų ir silicio rūgšties reakcijai, nei liekamųjų reakcijos padarinių ant užpildų, reiškiančių betonui kenksmingas reakcijas (4 t., 7-55 b. l.).VGTU 2012 m. spalio 16 d. Mokslo darbo ataskaitoje nurodyta, kad betono užpildų šarminę koroziją sukelia stambiuose užpilduose esančios titnago dalelės; tokio pobūdžio betono šarminė korozija vyksta tik betonui esant labai drėgnose sąlygose. Byloje nustatyta, kad aikštelės naudojimo sąlygos nebuvo normalios, t. y. konstatuotas perteklinis vandens kiekis aikštelėje, todėl teigti, kad defektų priežastis nulėmė netinkamai parinktas betono užpildas, nėra pagrindo.

Dėl kitų aikštelės betono grindų defektų atsiradimo priežasčių

Įrodinėdamos grindų defektų atsiradimo priežastis šalys teikė mokslinių tyrimų išvadas, specialistų nuomones ir vertinimus. VGTU 2012 m. rugsėjo 18 d. Mokslo darbo ataskaitoje nurodyta, kad aikštelės grindų paviršiaus defektus sukėlė betono šarminė korozija, t. y. reaktyviųjų stambiųjų užpildų reakcija su cemente esančiais šarmais (3 t., 87-133 b. l.). VGTU 2012 m. spalio 16 d. Mokslo darbo ataskaitoje nurodyta, kad betono paviršiaus defektus sukeliančios detalės yra titnagas, kuris sukelia betono šarminę koroziją; betono paviršiaus defektų atsiradimo priežastis – betono šarminė korozija, kurią sukelia stambiuose užpilduose esančios titnago dalelės; tokio pobūdžio betono šarminė korozija vyksta tik betonui esant labai drėgnose sąlygose; betono paviršiaus defektai galėjo atsirasti tik esant vandens sluoksniui ant grindų paviršiaus; betono sudėtyje rastas didelis kiekis natrio druskų, kuris papildomai skatino intensyvų betono paviršiaus defektų atsiradimą dėl vykstančios betono šarminės korozijos (5 tome esantis vokas). UAB „Ekspertikos“ 2013 m. sausio 23 d. dalinės statinio ekspertizės akte nurodyta, kad defektų atsiradimo priežastis – netinkama betono sudėtis; aikštelės neuždengimas struktūriniu stiklu aikštelės defektams turi minimalų poveikį; aikštelės laikančiųjų konstrukcijų deformacija grindų paviršiui įtakos neturėjo; ant betono paviršiaus stovintis lietaus vanduo nedaro neigiamos įtakos betono savybėms (išskyrus palankias sąlygas betono šarminei korozijai); jei vandens prisotintas betonas veikiamas užšaldymo-atšildymo ciklų, sąlygos betonui yra nepalankios (7 t., 121-128 b. l.). Ekspertinio tyrimo akte, kurį 2013 m. vasario 18 d. surašė S. M., nurodyta, kad labiausiai tikėtina, kad defektų atsiradimą lėmė labai drėgnos su druskų poveikiu aikštelės naudojimo sąlygos, kurios atsirado dėl fasado neapdengimo struktūriniu stiklu ir netinkamai įrengtos arba sugadintos viršutinio aukšto aikštelės hidroizoliacijos bei aikštelės barstymo druskomis (8 t., 65-81 b. l.).

Atsižvelgęs į byloje esančias skirtingas išvadas dėl grindų defektų atsiradimo priežasčių Lietuvos apeliacinio teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi paskyrė betoninių aikštelės grindų defektų atsiradimo priežasčių nustatymo teismo ekspertizę. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismo vertinama pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 str. 2 d., 185, 218 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010).

Teismo ekspertizės akte konstatuota defektų atsiradimo priežastis – betono šarminė korozija, susidariusi dėl perteklinio vandens kiekio, besikaupusio ant aikštelės grindų šiltuoju metų laikotarpiu jos eksploatacijos pradžioje. Ekspertė išvadose nurodė, kad defektų atsiradimą lėmė – aikštelės hidroizoliacijos pažeidimai, kurių įtaką defektų susidarymui įvertino 20 procentų; aikštelės deformacinių ir hidroizoliacinių siūlių remonto neatlikimas laikotarpiu nuo pastato eksploatacijos pradžios iki 2012-2013 m., kurių įtaką defektų susidarymui įvertino 30 procentų; aikštelės laikančiųjų konstrukcijų deformacijos, dėl jų kilę aikštelės grindų geometrijos pokyčiai bei padidėjusios vidinės įtampos aikštelės paviršiuje, kurių įtaką defektų susidarymui įvertino 15 procentų; aikštelės fasadų ir šonų neuždengimas struktūriniu stiklu pagal pradinį statinio projektą, kurių įtaką defektų susidarymui įvertino 35 procentais. Ekspertė konstatavo, kad ledą tirpdanti druska defektų susidarymui neturėjo esminės įtakos (1.5 atsakymas), kaip vieną iš defektų atsiradimo priežasčių nurodė poveikio, kuriuo buvo faktiškai veikiamos aikštelės grindys, neatitikimas aplinkos poveikio, bet ne stiprio klasėms (1.6 atsakymas). Ekspertė pažymėjo, kad normalus aikštelės nusidėvėjimas nėra defektų atsiradimo priežastis (1.7 atsakymas). Ekspertė konstatavo, kad pagal statinio užsakovo pateiktą projektavimo užduotį ir tuo metu galiojusius statybos techninius reglamentus aikštelės betoninių grindų paviršiaus betono rūšis buvo parinkta tinkamai (2 atsakymas). Apeliacinės instancijos teisme ieškovės prašymu kaip liudytojo, kuriam žinomos ryšį su byla turinčios aplinkybės, apklausto A. R. parodymai nepaneigia teismo ekspertės išvadų pagrįstumo.

Tiek VGTU 2012 m. rugsėjo 18 d. Mokslo darbo ataskaitoje, tiek teismo ekspertizės išvadose defektų atsiradimo priežastimi įvardinta betono šarminė korozija. VGTU 2012 m. spalio 16 d. Mokslo darbo ataskaitoje nurodyta, kad betono užpildų šarminę koroziją sukelia stambiuose užpilduose esančios titnago dalelės; tokio pobūdžio betono šarminė korozija vyksta tik betonui esant labai drėgnose sąlygose; šie betono paviršiaus defektai galėjo atsirasti tik esant vandens sluoksniui (pertekliniam vandens kiekiui) ant grindų paviršiaus. Teismo paskirta ekspertė taip pat nurodė perteklinį vandens kiekį kaip betono koroziją lėmusį veiksnį.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad VGTU 2012 m. rugsėjo 18 d. bei spalio 16 d. Mokslo darbo ataskaitose kaip defektų atsiradimo priežastis nurodyta betono šarminė korozija, kuri vyksta tik betonui esant labai drėgnose sąlygose, kad teismo ekspertė grindų defektų priežastimi taip pat nurodė šarminę koroziją dėl perteklinio vandens kiekio, sprendžia, kad betono defektų priežastimi galima pripažinti betono šarminę koroziją dėl perteklinio vandens kiekio. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė nurodė, kad jeigu nebūtų perteklinio vandens, nebūtų vykusi šarminė betono korozija, paaiškino, kad perteklinio vandens sąvoka reiškia, kad tai yra papildomas vandens kiekis, nei toks, kuris gali patekti ant aikštelės grindų kartu su automobilių padangomis. Ekspertė pabrėžė, kad defektai atsirado dėl perteklinio vandens, o ne dėl vandens esant normalioms aikštelės naudojimo sąlygoms, t. y. vandens patenkančio į aikštelę kartu su automobilių padangomis.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad mašinų stovėjimo aikštelės antro ir trečio aukštų grindų betonas atitiko tiek vandeniui, tiek aplinkai keliamus reikalavimus, tačiau byloje nustatyta, kad aikštelės eksploatacinės sąlygos nebuvo normalios – perteklinis vandens kiekis į aikštelę patekdavo per struktūriniu stiklu neuždengtas aikštelės vietas, per pažeistą ketvirto aukšto hidroizoliaciją bei deformacines-temperatūrines siūles.

Ieškovės teigimu, jos pateiktas 2012 m. lapkričio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad per naktį lijus lietui antrame aukšte yra tik 14 vietų, kur laša per lubas ant grindų dangos, tačiau susidariusios balos nėra didelės, neapima viso aikštelės ploto; kai aikštelėje nevažinėja automobiliai, dominuoja sausa grindų danga, įskaitant ir važiuojamąją aikštelės dalį, automobilių srautui padidėjus, važiuojamoji dalis ilgainiui tapo šlapia (5 t., 2-70 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad protokole kalbama tik apie antro aukšto aiktelės grindis. Be to, perteklinio vandens kiekio buvimo aikštelėje faktą patvirtina atsakovės pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai su užfiksuotomis foto nuotraukomis: 2012 m. rugsėjo 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotos aikštelėje susidariusios balos, pro temperatūrines siūles lašantis vanduo (3 t., 16-17, 19-70 b. l.); 2012 m. gruodžio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame konstatuota, kad trečiame aukšte yra užšalusių balų, pro deformacines-temperatūrines siūles iš lašančio vandens susiformavę varvekliai, ketvirtame aukšte sandėliuojamas sniegas (7 t., 41-42, 43-55 b. l.); 2013 m. sausio 1 d. faktinių aplinkybių protokole nurodyta, kad antrame ir trečiame aukštuose pustomas sniegas, supustyti vėjapūčiai, ketvirtame aukšte sandėliuojamas sniegas (7 t., 86-87, 88-109 b. l.); 2013 m. kovo 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad ketvirto aukšto aikštelėje ant temperatūrinių siūlių užpylus vandens jis greitai susigeria į plyšius, nubėgdamas žemyn į trečią ir, analogiškai padėčiai esant trečiame aukšte, į antrą aukštą; trečiame ir antrame aukšte nuo lubų bėga vanduo, susiformavusios balos (9 t., 67-69 b. l.); 2013 m. liepos 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad lyjant lietui didžioji vandens dalis patenka pro atvirus aikštelės kraštus nuo Nemuno salos pusės bei nuo Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios pusės betoninės sijos; vanduo nuo aikštelės kraštų tekėjo link aikštelės centro, dalis vandens su automobilių ratais skirstėsi po visą aikštelę, dalis vandens sutekėjo prie betoninių kolonų, o nuo jų tekėjo žemyn į antrą aukštą per komunikacijų vamzdžiams pravesti padarytas skyles (11 t., 15 b. l.).

Aikštelės hidroizoliacijos trūkumai užfiksuoti 2011 m. sausio 25 d. statinio dalies ekspertizės akte, kurio 3.1.12 dalyje nurodyta, kad dėl blogos hidroizoliacijos mažėja laikančiųjų konstrukcijų ilgaamžiškumas (akto priede užfiksuoti pratekėjimai per denginio konstrukcijas) (5 t., 133 b. l.). 2010 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Ramboll Lietuva“ techninių konsultacijų paslaugų ataskaitoje konstatuota, kad per denginį skverbiasi vanduo, yra pažeista po grindų konstrukcija ant perdangos plokščių esant hidroizoliacija; dėl tekančio vandens permirkusios plokštės, rygeliai, kolonos, būtina kuo greičiau įrengti tinkamą hidroizoliacija (5 t., 169-198 b. l.; 6 t., 4-28 b. l.). Aikštelės gelžbetoninės grindų deformacinių ir temperatūrinių siūlių remontas buvo organizuojamas tik 2012 m. liepos mėnesį (3 t., 73-74 b. l., 76-85 b. l.). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad ketvirto aukšto aikštelės kompensacinių siūlių remonto darbai buvo vykdomi 2012 m. lapkričio 16 d. (7 t., 57-58, 59-94 b. l.). Šios aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė tinkamai neprižiūrėjo automobilių stovėjimo aikštelės, nustatytu laiku neatliko būtinų remonto ir priežiūros darbų. Ieškovės įsitikinimu, teismas šią išvadą padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad perteklinį vandens kiekį aikštelėje lėmė hidroizoliacijos trūkumai, siūlių remonto neatlikimas bei aikštelės neuždengimas struktūriniu stiklu. Teismo ekspertė šias aplinkybes taip pat įvardijo kaip priežastis, sąlygojusias aikštelės betono grindų defektų atsiradimą.

Teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad aikštelės grindų projektas buvo rengiamas uždarai patalpai ir byloje nėra įrodymų, kad atsakovė buvo informuota apie šio sprendinio pakeitimą. Kauno Akropolio prekybos ir pramogų centro projektavimo užduotis (2 t., 92-95 b. l.), fasado brėžiniai (5 t., 71 b. l.), pastato vizualizacijos (7 t., 110-114 b. l.), 2006 m. kovo mėnesio pastato projektavimo užduotis (9 t., 58 b. l.) patvirtina, kad aikštelės antras ir trečias aukštai buvo projektuojami su uždengtu struktūriniu stiklu. Ieškovės argumentai, kad atsakovei buvo žinoma, jog aikštelės uždengimui nebus naudojamas struktūrinis stiklas, nėra pagrįsti. Byloje esantis 2007 m. vasario 21 d. prašymas išduoti statybos leidimą patvirtina, kad tik likus kelioms dienoms iki pastato pripažinimo tinkamu naudoti, ieškovė atsisakė aikštelės fasadų uždengimui naudoti struktūrinį stiklą (7 t., 115-116 b. l.). Ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi 2006 m. kovo mėnesio pastato projektavimo užduotimi, kadangi ji skirta rangovei UAB „Betonika“ ruošiant automobilių stovėjimo aikštelės surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų darbo projektą, o ne atsakovei (9 t., 58 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka, kad šis įrodymas tiesiogiai su nagrinėjamu ginču nėra susijęs, tačiau yra vienas iš įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo aikštelių uždengimui buvo numatytas naudoti struktūrinis stiklas.

Ieškovės teigimu, teismas neįvertino, kokią įtaką struktūrinio stiklo atsisakymas turėjo defektų atsiradimui – struktūrinio stiklo atsisakymas aikštelės eksploatavimo sąlygų nepakeitė, kadangi aikštelė veikiama šaldymo/šildymo ciklų. Tarp šalių nekyla ginčas, kad aikštelė buvo projektuojama kaip šaltas pastatas. Ieškovė teisi, kad stiklo atsisakymas neturėjo įtakos šaldymo/šildymo ciklams, tačiau byloje esantys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina (7 t., 41-42, 86-87, 88-109 b. l.), kad ginčo aikštelėse dėl jų neuždengimo stiklu prilydavo lietus, buvo pripustomas didelis kiekis sniego, kuris vėliau virsdavo vandeniu ir prisidėjo prie perteklinio vandens ginčo aikštelėje atsiradimo, kuris įvardintas kaip aplinkybė, sukėlusi betono šarminę koroziją, t. y. betono grindų defektus. Ekspertės išvados dėl defektų atsiradimo priežasčių, byloje esantys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, patvirtinantys perteklinio vandens aikštelėje buvimą, fasadinio stiklo neįrengimas, hidroizoliacijos trūkumai ir siūlių netaisymas lėmė defektų atsiradimą, todėl šie įrodymai paneigia ieškovės argumentus, kad aikštelės priežiūra nesusijusi su byloje nagrinėjamais defektais.

CK 6.697 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad rangovas, projektuotojas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nustatytos ginčo grindų defektų atsiradimo priežastys nėra sąlygotos atsakovės pagal statybos darbų sutartį atliktų veiksmų trūkumų, todėl atsakovė nėra kalta dėl grindų defektų atsiradimo ir už juos neatsako.

Dėl druskų poveikio aikštelės defektų atsiradimui

Kaip vieną iš defektų atsiradimo priežasčių atsakovė įvardijo neleistiną aikštelės priežiūrai ieškovės naudotą druską. Tokius argumentus atsakovė grindė KTU Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro atliktu tyrimu, kuriame betono defektų priežastimi įvardintas intensyvus susikaupusių kelių barstymui naudojamų druskų neigiamas poveikis betono užpilų ir jo fragmentų irimui kartu su šalčio poveikiu (2 t., 51-88 b. l.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės sudarytos sutartys dėl sniego valymo ir druskos barstymo darbų žiemos sezonu prekybos ir pramogų centro teritorijoje, kuriose nurodyta, jog į paslaugas įskaičiuojamas druskos barstymas teritorijoje, ekspertinio pobūdžio moksliniai tyrimai ir liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad aikštelė buvo barstoma druskomis. Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji informavo ieškovę, jog aikštelės grindų nerekomenduojama barstyti ledą tirpdančiomis medžiagomis (2 t., 36, 37, 38 b. l.). Ieškovės teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė aikštelėje barstė druską. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad ieškovės sudarytos prekybos centro teritorijos valdymo sutartys neįrodo druskų barstymo ginčo aikštelėje. 2007 m. lapkričio 12 d. sniego valymo ir barstymo darbų sutartyje, sudarytoje su UAB „Kauno keliai“, ginčo aikštelės aukštai nepateko į valomą teritoriją (4 t., 56, 59-61 b. l.); 2007 m. gruodžio 4 d. su UAB „Autorama“ sudarytoje valymo paslaugų teikimo sutartyje aikštelę numatyta valyti valymo mašina ir rankiniu būdu, druskos barstymas aikštelėje nenumatytas, druską numatyta barstyti tik lauko teritorijoje (4 t., 63-67 b. l.); 2008 m. spalio 31 d. sutartyje su UAB „Švaros misija“ numatyta aikštelę valyti valymo mašina ir rankiniu būdu bei joje barstyti granitinę skaldelę (4 t., 69-71, 72-76 b. l.). Nuomonė, kad druskos galėjo atsirasti ją barstant aikštelėje, nėra įrodymas, patvirtinantis rekomendacijų dėl stovėjimo aiktelės grindų eksploatavimo nesilaikymo. KTU Statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų centro tyrimų ataskaitoje nurodyta, kad bandinių paviršiuje nustatyti cheminiai elementai būdingi druskų junginiams. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, kad druskos aikštelėje buvo barstomos. Druskos į aikštelę galėjo patekti su automobiliais, ant kurių padangų prisikaupusios druskos iš gatvės. Kita vertus, druskų aplinkybės įtaką grindų defektų atsiradimui ekspertė paneigė. Ekspertė konstatavo, kad ledą tirpdanti druska defektų susidarymui neturėjo esminės įtakos (1.5 atsakymas).

Dėl ieškovės teisės reikšti atsakovei pretenzijas dėl atsiradusių darbų defektų bei reikalavimo pobūdžio

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė priėmė rangovės atliktus darbus, priėmimo akte nekonstatavo trūkumų ar nukrypimų nuo rangos sutarties ir projekto, neįrodė, kad priimant darbus nebuvo sudarytos sąlygos juos normaliai priimti ar, kad kai kurie atlikti darbai rangovo buvo tyčia paslėpti, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas išardyti atliktus darbus ir iš naujo suprojektuoti ir perdengti betono dangą, yra nepagrįsti. Ieškovė teisi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog priėmusi darbus be išlygų ieškovė pagal CK 6.662 straipsnį neteko teisės remtis darbų trūkumu. CK 6.662 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu sutartis nenustato ko kita, užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis darbo trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai). Byloje nustatyta, kad ginčo aikštelės grindų defektai pastebėti po 2010-2011 žiemos. Taigi darbų priėmimo ir perdavimo metu 2007 m. ieškovė objektyviai negalėjo tokių trūkumų numatyti ir jų įvertinti, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad be išlygų priėmusi atsakovės atliktus darbus, ieškovė neturi teisės remtis darbų trūkumų faktu. CK 6.662 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo. CK 6.666 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, jei jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nustatytus terminus. Nustačiusi aikštelės grindų defektus, ieškovė per garantinį laikotarpį kreipėsi į atsakovę dėl trūkumų šalinimo, todėl tinkamai įgyvendino CK 6.662 straipsnio 4 dalyje, CK 6.666 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas savo teises.

Teismas taip pat nurodė, kad tinkamai nesutvirtinus pastato karkaso, laikančiųjų konstrukcijų, nesutvarkius grindų konstrukcijos, ant perdangos plokščių esančios hidroizoliacijos, neužtaisius temperatūrinių siūlių, neparengus naujos projektinės dokumentacijos, atsakovės atlikti darbai negali būti išardomi ir perdaromi ši naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė ieškinio reikalavimu neprašė atsakovės išardyti betonines grindis ir grindų betonavimo darbus padaryti iš naujo. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę parengti automobilių stovėjimo aikštelės antro ir trečio aukšto betoninių grindų paviršiuje atsiradusių defektų šalinimo projektą, suderinti jį su ieškove ir atlikti defektų šalinimo darbus, t. y. atsakovės pasirinktu būdu pašalinti aikštelės grindų defektus.

CK 6.665 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo:1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje. Statybos rangos sutarties 6.3 punkte šalys nustatė, kad per garantinį laikotarpį atsiradus defektams dėl rangovo kaltės, užsakovas turi teisę pareikalauti, kad rangovas juos neatlygintinai pašalintų per užsakovo nurodytą, bet ne trumpesnį, negu įmanoma technologiškai, terminą bei atlygintų užsakovo patirtus pagrįstus dėl defektų atsiradimo nuostolius; rangovui nepradėjus šalinti defektų užsakovo nurodytu laiku, užsakovas turi teisę samdyti trečiuosius asmenis defektams pašalinti, o rangovas privalės visiškai atlyginti užsakovui dėl defektų pašalinimo turėtus nuostolius, taip pat, bet neapsiribojant sumokėti už trečiųjų asmenų darbą. Taigi ieškinio reikalavimu ieškovė pasirinkto tiek įstatyme, tiek šalių sudarytoje sutartyje numatytą savo pažeistų teisių gynybos būdą, todėl teigti, kad toks reikalavimas negalėtų būti patenkintas, nėra pagrindo. Tokią išvadą patvirtina ir šioje byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

Nors teismo argumentai, kad ieškovė neturi teisės remtis trūkumų faktu ir kad jos reikalavimas ištaisyti trūkumus realiai negalėtų būti patenkintas, yra nepagrįsti, tačiau jie neturi įtakos galutinei teismo sprendimo išvadai, kadangi ieškovės ieškinys atmestas nenustačius atsakovės atsakomybės dėl ginčo betoninių grindų defektų atsiradimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai byloje neskyrė teismo ekspertizės, nepagrįstai nevertino ieškovės pateiktos UAB „Ekspertika“ išvados, nepagrįsti sprendė, kad ieškovė neturi teisės remtis po darbų priėmimo paaiškėjusiais defektais, bei nepagrįstai konstatavo pareikšto ieškinio reikalavimo patenkinimo negalimumą, tačiau teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį yra teisingas, todėl iš dalies ir kitais argumentais paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio

Be išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 7 333,07 Eur išlaidų už antstolio, vertimo, notaro paslaugas, kelionės išlaidas bei išlaidas, susijusias su ekspertinio pobūdžio tyrimų apmokėjimu. Ieškovės vertinimu, atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, kadangi atsakovė teikė didelį kiekį nebūtinų ekspertinio pobūdžio tyrimų ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje tiek ieškovė, įrodinėdama savo ieškinio reikalavimus bei grįsdama ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, tiek atsakovė, atsikirsdama į ieškovės argumentus, teikė didelį kiekį įrodymų. Ieškovės ieškinį atmetus, pripažinti, kad atsakovė pateikė per didelį kiekį įrodymų, kuriuos teikė gindamasi nuo pareikšto ieškinio, nėra pagrindo. Pati ieškovė net kelis kartus teikė antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, todėl teigti, kad atsakovė pateikė per daug faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, nėra pagrindo. Atsakovės sumokėtos bylinėjimosi išlaidos tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla, todėl ieškinį atmetus, pagrįstai pripažintos su bylos nagrinėjimu susijusiomis bylinėjimosi išlaidomis bei priteistos iš ieškovės (CPK 88 str., 93 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme bei kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Atsakovė apeliaciniame skunde prašė pakeisti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytą išvadą, kad ieškovės ieškinys teisme gautas nepraleidus ieškinio senaties termino. Atsakovės apeliacinis skundas tenkintas. Ši teismo išvada pakeista, nurodant, kad ieškovė pateikė teismui ieškinį praleidusi ieškinio senaties terminą. Taigi atsakovė turi teisę į visų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.).

Atsakovė už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo po 31,28 Eur, iš viso 62,56 Eur, žyminio mokesčio (LITEKO duomenys, civilinė byla 2A-506/2014, 12 t., 17 b. l.). Už apeliacinio skundo parengimą atsakovė turėjo 4 869,32 Eur, o už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą – 480,17 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (10 t., 126-134 b. l.); 140,18 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą (11 t., 10-13 b. l.); kasaciniame teisme atsakovė už kasacinio skundo parengimą turėjo 2 843,61 Eur, o už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą – 1 939,16 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (12 t., 87-100 b. l.). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme antrą kartą atsakovės išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti sudaro 4 184,19 Eur (12 t., 194-197 b. l.; 13 t., 94-107 b. l.). Bendra atsakovės kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų suma siekia 14 316,45 Eur.

Trečiasis asmuo prašė priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtas 4 034,75 Eur bylinėjimosi išlaidas (11 t., 16-19 b. l.), kasaciniame teisme – 3 038,71 Eur (12 t., 104-114 b. l.), o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme antrą kartą – 1 609,45 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (13 t., 109-114 b. l.). Iš viso – 8 682,91 Eur.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nagrinėjama byla yra didelės apimties, sudėtinga, joje gausu šalių teiktų rašytinių įrodymų ir procesinių dokumentų, kurių parengimui ir vertinimui reikėjo didelių laiko sąnaudų, byloje nagrinėjami specifiniai klausimai, kurių vertinimui reikia specialių žinių, ir sprendžia, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nemažintinos iki Rekomendacijose nustatytų maksimalių už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą teisme užmokesčio dydžių. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į bylinėjimosi išlaidų dydžio teisminės kontrolės paskirtį – t. y. apsaugoti šalį nuo kitos šalies pernelyg didelio išlaidavimo už suteiktas teisines paslaugas. Nagrinėjamu atveju įvertintinos ir ieškovės šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios apeliacinės instancijos teisme sudaro 6 837,40 Eur (10 t., 138 b. l.; 13 t., 116-127 b. l.). Tai patvirtina, kad abi bylos šalys advokato pagalbai išleido didesnes nei Rekomendacijose nustatytas maksimalus užmokestis už procesinių dokumentų surašymą ir atstovavimą teisme sumas.

Kita vertus, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, protingos, teisingos ir sąžiningos atsakovės išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į aukščiau aptartą bylos sudėtingumą, šioje byloje sudarytų 10 000 Eur, o trečiojo asmens – 5 000 Eur. Tokiu atveju atsakovei iš ieškovės priteistini 10 202,74 Eur (10 000 Eur + 62,56 Eur +140,18 Eur), o trečiajam asmeniui – 5 000 Eur apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 98 str.).

Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudarė 14,06 Eur, kurios nebuvo paskirstytos, nes byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (12 t., 131-132 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas tokių išlaidų turėjo už 1,02 Eur. Tokiu atveju, valstybei iš ieškovės priteistinos 15,08 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos (CPK 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo motyvuojamosios dalies teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Irlanda“, j. a. k. 133986548, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno audinių projektas“, j. a. k. 301744841, 10 202,74 Eur (dešimt tūkstančių du šimtus du eurus ir 74 ct) apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui Rinol International S.A, j. a. k. B 58707, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno audinių projektas“, j. a. k. 301744841, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno audinių projektas“, j. a. k. 301744841, 15,08 Eur (penkiolika eurų ir 08 ct) su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėKonstantinas Gurinas