- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-1084-619/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02496-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė, Andžej Maciejevskij
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- AB ,,Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevskij, Loretos Lipnickienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei S. M. dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės S. M. 15 767,92 Lt žalos, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniuje buvo apgadintas automobilis VW Touareg, v/n (duomenys neskelbtini) priklausantis „E.I.R. Iternational Forwarding“. Žalą padarė atsakovė, nes neleistinoje vietoje ėjo kelio važiuojamąja dalimi ir buvo partrenkta. Jos veiksmai sąlygojo kilusią žalą, dėl jos neteisėtų veiksmų buvo apgadintas automobilis. Ieškovas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam.
Atsiliepimas
Atsakovė S. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad žalos dydis yra per didelis. Atsakovė nedirba, jokių pajamų neturi. Prašė skirti teismo ekspertizę dėl tikslaus žalos dydžio nustatymo. Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas sutiko, kad atsakovė buvo nubausta administracine tvarka, tačiau kaltė buvo ne tik atsakovės, bet ir vairuotojo. Atsakovė perėjo gatvę neleistinoje vietoje. Jos finansinė padėtis sunki. Abu su vyru registruoti darbo biržoje. Gaudavo bedarbio pašalpą, jokio nekilnojamojo turto neturi. Atsakovė taip pat buvo sužalota. Prašo teismo žalos dydį sumažinti ir išdėstyti mokėjimą kuo ilgesniam laikotarpiui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės S. M. 13 946,49 Lt žalos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 13 946,49 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2012-02-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 416,24 Lt žyminio mokesčio. Teismo sprendimo vykdymas išdėstytas 36 mėnesių laikotarpiui, mokant po 399,00 Lt kas mėnesį 36 mėnesius bei kas mėnesį sumokant tai dienai priklausančias 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo nesumokėtos sumos nuo 2012-02-28 iki mokėjimo dienos. Mokėjimas pradedamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, valstybės naudai priteista 60,00 Lt išlaidų sumokėtų už ekspertizę. Teismas konstatavo, kad reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Teismo nuomone, aplinkybė, jog tokį reikalavimą pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo (kasko) išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Deliktinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio, kad teismo vertinimu lemia, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties, buvusios iki teisės pažeidimo, atkūrimui susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog atsakomybė atsakovei kilo pažeidus Kelių eismo taisyklių 9, 49, 51 straipsnius dėl pėsčiųjų netinkamo perėjimo per gatvę ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu buvo susiję su transporto priemonės sudaužymu ir kilusia žala. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nesilaikė Kelių eismo taisyklių ir tai sąlygojo žalos atsiradimą. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad kilusią žalą sąlygojo vairuotojo A. K. neteisėti veiksmai ir jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Aplinkybės, kad eismo įvykio kaltininke pripažinta atsakovė, jai skirta administracinė nuobauda – bauda, patvirtino jos civilinę atsakomybę dėl atsiradusios žalos, o neįrodžius transporto priemonės vairuotojo A. K. kaltės, t.y. tyčios ar didelio nerūpestingumo, teismas padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo mažinti priteistiną žalą (LR CK 6.248 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad byloje kilus abejonėms dėl transporto priemonės VW Touareg sugadinimų remonto kaštų buvo paskirta ekspertizė iš kurios rezultatų buvo matyti, jog transporto priemonės remonto išlaidos siekė 13 946,49 Lt. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į 2012 m. rugsėjo 1 d. ekspertizės išvadą ir UAB ,,Moller auto” suteiktas nuolaidas dalims, parinktus vidutinius įkainius, detalių vertės mažėjimą – 19 procentų, ekspertizėje nurodytos išvados dėl atliktų darbų kainos buvo objektyvios ir realios, todėl ieškovui iš atsakovės buvo priteista 13 946,49 Lt suma. Priteisęs nurodytą sumą, teismas konstatavo, jog tuo atveju, jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas. Tai susiję su tuo, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Įvertinęs atsakovės turtinę padėtį teismas sprendė, kad teismo sprendimo įvykdymas išdėstomas lygiomis dalimis 36 mėnesiams, mokant po 399,00 Lt kas mėnesį, pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (LR CPK 178 str., 284 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė S. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo, kuriuo prašo sumažinti priteistinos žalos dydį bei atsižvelgiant į sunkią atsakovės materialinę padėtį, išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 72 mėnesiams. Nurodo, kad žala apeliantei buvo padaryta autoįvykio metu, nes ją partrenkė ieškovo apdraustas automobilis, kuris yra padidinto pavojaus šaltinis. Dėl autoįvykio metu patirtos traumos apeliantė gydėsi tris mėnesius ir dėl teisinio išprusimo stokos (jos išsilavinimas spec. vidurinis, dirba kasininke-kontroliere) ji sutiko su paskirta bauda ir neįvertino, kad dėl šio autoįvykio ieškovo apdraustos transporto priemonės vairuotojo atžvilgiu galėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas BK 281 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantės teigimu, didelis jos neatsargumas byloje nustatytas nebuvo (CK 6.270 str.), todėl remiantis CK 6.282 straipsniu yra pagrindas sumažinti ir/ar atleisti ją nuo žalos atlyginimo, kuri buvo patirta dėl padidinto pavojaus šaltinio – ieškovo apdrausto automobilio vairuotojo.
Atsiliepimas
Ieškovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantės padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo vienintelis pagrindas kilti eismo įvykiui ir žalingoms pasekmėms atsirasti. Tokie apeliantės veiksmai traktuotini, kaip didelis neatsargumas, dėl kurio padidinto pavojaus šaltinio valdytojas yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Ieškovo teigimu, byloje nekilo ginčo dėl eismo įvykio kaltininko, apeliantė neginčijo savo kaltės dėl autoįvykio. Byloje nebuvo prašoma skirti autotechninės ekspertizės eismo įvykio kaltininkui nustatyti, jo nebuvo prašoma įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu kitą eismo įvykio dalyvį automobilio VW Touareg v/n (duomenys neskelbtini) vairuotoją A. K.. Ieškovo manymu, byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina apeliantės kaltę dėl autoįvykio ir šios aplinkybės nuginčytos nebuvo. Kadangi autotransporto priemonė buvo apdrausta pas ieškovą, jis išmokėjęs draudimo išmoką įgijo teisę į išmokėtos žalos dydžio reikalavimą. Todėl pirmos instancijos teismas tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes pagrįstai netaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatų. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiosios turtinę padėtį ir išdėstė teismo sprendimo įvykdymą dalimis. Todėl mano, jog tokiu būdu buvo išlaikyta ginčo šalių pusiausvyra ir užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).
Apeliantė kelia didelio neatsargumo nenustatymo byloje ir priteistos žalos sumažinimo ar visiško jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimus. Todėl teisėjų kolegija pasisako šiais apeliacinio skundo aspektais.
Nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniuje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas UAB „E.I.R.International Forwarding“ priklausantis automobilis VW Touareg, v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. K. (b.l.5-7). Eismo įvykio kaltininke pripažinta atsakovė S. M., padariusi ATPK 131 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį pažeidimą (b.l.5). Minėta transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“ (b.l.8-9). Ieškovas išmokėjo 15 767,92 Lt draudimo išmoką už sugadintą automobilį, pagal pateiktą 2011-01-21 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 6705665, atėmus naujų detalių nusidėvėjimo sumą ir pridėtinės vertės mokestį (b.l.2,13,16-18,30).
Apeliantė teigia, jog byloje nenustatytas didelis jos neatsargumas (CK 6.270 str. 1 d.). Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į sunkią apeliantės materialinę padėtį, ji mano, jog remiantis CK 6.282 straipsniu yra pagrindas sumažinti ir/ar atleisti ją nuo žalos atlyginimo, kuri buvo patirta dėl padidinto pavojaus šaltinio – ieškovo apdrausto automobilio vairuotojo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Vertinant įrodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu, t.y. dokumentai, šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jų turinys neprieštaringas, iš esmės susijęs su bylos dalyku, ir nėra duomenų, kurie suponuotų šių įrodymų turinio subjektyvumą dėl bylos aplinkybių.
Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gruodžio 29 d. rašto AB ,,Lietuvos draudimas“, juo ieškovas informuojamas apie tai, kad 2010 m. gruodžio 14 d., 21.42 valandą ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), A. K., (...), vairuodamas automobilį ,,VW Touareg“ v/n (duomenys neskelbtini) partrenkė nenustatytoje vietoje ėjusią apeliantę S. M., (...), kuriai VGPUL nustačius dešinės šlaunies ir blauzdos sumušimą išleista namo. Iš to paties rašto matyti, jog apeliantė pripažinta kalta pagal Kelių eismo taisyklių 9, 49,51 punktus (b.l. 5)
Minėtų Kelių eismo taisyklių punktų analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog apeliantė eidama/kirsdama kelią nenustatytoje vietoje nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ar jų turto saugumui ir aplinkai. Eidama/kirsdama gatvę nenustatytoje vietoje apeliantė neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės, jos greičio ir neįsitikino, jog eiti nenustatytoje kelio dalyje yra saugu. Be to, kaip matyti iš gydytojo apžiūros išvadų, apeliantė po eismo įvykio, ją apžiūrint gydymo įstaigoje buvo neblaivi (b.l. 42, 45). Todėl konstatuotina, kad byloje pateikti įrodymai (policijos pažyma apie autoįvykį, kurio metu buvo apgadintas ,,E.I. R. International Forwarding“ priklausantis automobilis VW Touareg v/n (duomenys neskelbtini) aplinkybė, jog baudą apeliantė sumokėjo, policijos nutarimo neginčijo, eismo įvykio aplinkybės patvirtina, jog autoįvykis įvyko dėl didelio apeliantės neatsargumo. Dėl šios priežasties laikytina, kad apeliantės didelis neatsargumas lėmęs neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos kilimo yra įrodyti visiškai (CK 6.246-6.249; 6.262 str., 6.1015 str., CPK 178 str., 183 str., 185 str.).
Nors apeliantė ir prašo remiantis CK 6.282 straipsniu sumažinti skundžiamu teismo sprendimu priteistos žalos dydį/atleisti apeliantę nuo jos atlyginimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad padarytos žalos dydis buvo nustatytas remiantis teismo skirtos ekspertizės išvadomis (b.l. 56-57; 62-87) (CPK 212-218 str., 197 str. 2 d.), kurios paneigtos nebuvo, bei įvertinus tai, jog A. K. kaltė, t.y. tyčia ar didelis nerūpestingumas nustatytas nebuvo, teisinio pagrindo mažinti priteistą žalos dydį - 13 946,49 Lt, nėra. Todėl apeliantės argumentai dėl priteisto žalos dydžio sumažinimo ar jos atleidimo nuo priteisto žalos dydžio atlyginimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti (CPK 183 str., 185 str.).
Apeliantė prašo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 72 mėnesių laikotarpiui, motyvuodama sunkia turtine padėtimi (CPK 284 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko (atsakovo), bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo vykdymą skolininko (atsakovo) nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo (ieškovo) lūkesčiai. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK18 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2006). Teismo sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas įvertino apeliantės turtinę padėtį ir atsižvelgdamas į jos sunkią turtinę padėtį pagrįstai ir teisėtai išdėstė teismo sprendimo įvykdymą 36 mėnesiams, mokėjimą atliekant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą 72 mėnesiams būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas bei pažeisti teisėti ieškovo lūkesčiai greičiau atgauti žalą patyrusiai įmonei išmokėtas sumas (CK 1.2 str., 6. 1015 str.). Todėl šios bylos kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės prašymu ir jį atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.