Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. P. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui R. S. dėl priverstinio iškeldinimo ir atsakovo R. S. priešieškinį ieškovei I. P. dėl bendrosios jungtinės veiklos, trečiasis asmuo V. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Marijampolės apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal 2024 . liepos 18 d. teisėjos rezoliucija priimtą ieškovės I. P. ieškinį atsakovui R. S. dėl priverstinio iškeldinimo bei 2024 m. spalio 24 d. teisėjos rezoliucija priimtą atsakovo R. S. priešieškinį dėl bendrosios jungtinės veiklos, trečiasis asmuo V. M.

2. Ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovą per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išsikelti iš ieškovei I. P. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3. Priešieškiniu prašoma pripažinti, kad atsakovas ir ieškovė nuo 2013 m. sausio mėn. gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, t. y. buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pripažįstant, kad partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, taip pat, pripažinti, kad atsakovui ir ieškovei gyvenant faktinėje santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VJ-3526 pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip ieškovė asmeninė nuosavybė, yra bendroji dalinė atsakovo ir ieškovės nuosavybė, priklausanti šalims lygiomis dalimis – po 1/2 dalį.

4. Teisme 2025 m. birželio 26 d. gautas atsakovo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti ieškovę netrukdyti atsakovui naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu.

5. Prašyme nurodoma, kad šiai dienai ieškovė trukdo atsakovui naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Ieškovė nepranešusi atsakovui ir vedina savanaudiškų interesų, pakeitė gyvenamojo namo, esančio ginčo adresu spynas ir dėl tokių ieškovės veiksmų pradėta administracinė teisena. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato pareigūnas 2025 m. birželio 4 d. atsakovo atžvilgiu skyrė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį Nr. 0725000010481, kuriuo atsakovui nuo 2025 m. birželio 4 d. iki 2025 m. birželio 18 d. buvo skirti įpareigojimai: išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu, nesvarbu, kam nuosavybės teise priklauso būstas; nesilankyti smurto aplinkoje pavojų patiriančio asmens gyvenamojoje vietoje; nebendrauti, neieškoti ryšių su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu ir kartu su juo gyvenančiais pilnamečiais asmenimis ir (ar) vaikais; nesiartinti 100 m atstumu prie smurto aplinkoje pavojų patiriančio asmens ir kartu su juo gyvenančių pilnamečių asmenų ir (ar) vaikų, gyvenančių aplinkoje, kurioje buvo sukeltas smurto artimoje aplinkoje pavojus. Smurto orderio išdavimo pagrindas, jog tarp šalių kyla konfliktai dėl civilinių teisinių santykių, kurie nagrinėjami šioje civilinėje byloje. Minėtas smurto orderis 2025 m. birželio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo buvo panaikintas (bylos Nr. IT-98-537/2025).

6. Ieškovė atsiliepimu į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė prašymą atmesti. Nurodė, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso ieškovei ir tik jos gera valia jame buvo priimtas gyventi atsakovas. Santykiai tarp šalių yra pašliję jau eilę metų, tačiau atsakovas, piktnaudžiaudamas ieškovės gerumu bei tuo, kad šalys turi nepilnametį vaiką, neišsikelia iš ieškovei priklausančios nuosavybės, dėl ko yra pareikštas ieškinys dėl iškeldinimo šioje civilinėje byloje. Atsakovas teismui nepateikia jokių duomenų ar įrodymų, kokiu būdu ieškovė gali paveikti teisminį procesą sau naudinga linkme tuo atveju, jeigu atsakovas negyvens jai priklausančioje nuosavybėje. Vienintelis argumentas kurį atsakovas galėtų nurodyti dėl ko jis turėtų gyventi ieškovei priklausančioje nuosavybėje, yra tai, jog jis gali turėti nemokamą ir neatlygintiną gyvenamą būstą, maitintis maistu, kurį ieškovė pirkdavo sau bei savo nepilnamečiui vaikui, nemokėdamas už jokius komunalinius patarnavimus, elektros energiją, neprisidėdamas prie kuro būsto apšildymui pirkimo. Be to, atsakovas netgi yra užrakinęs kai kuriuos ieškovei priklausančius pastatus savo spyna, nurodydamas, jog ten jis laiko savo įrankius, daiktus, kitą turtą. Vaiko interesai atsakovui gyvenant ieškovės nuosavybėje, bus pažeisti, kadangi tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, ką patvirtina ir pareigūnų iškvietimas į ieškovei priklausantį būstą. Po to, kai policijos pareigūnai pritaikė prievartos priemonę atsakovui, atsakovas susirado bei išsinuomojo kitą gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra tinkamas būti mažametei šalių dukrai tuo metu, kai ji būna su atsakovu. Atsakovas teismui nenurodo, kuo gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu teismo sprendimas tuo atveju, jeigu nebus taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. liepos 10 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir įpareigojo ieškovę netrukdyti atsakovui naudotis nekilnojamuoju turtu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nurodė, kad akivaizdus atsakovo priešieškinio nepagrįstumo faktas nenustatytas, atsakovas pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas neįrodė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad tarp šalių susiklostę konfliktiniai santykiai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir abi šalys neneigia, kad kartu su nepilnamečiui vaiku gyveno ginčo adresu. Atsakovas kreipėsi į policiją dėl neteisėtų ieškovės veiksmų pakeitus spynas ginčo adresu ir taip atimant jam galimybę naudotis nekilnojamuoju turtu. Ieškovė taip pat kreipėsi į policiją po konflikto su atsakovu, nes jis aukščiau minėtu adresu filmavo meistrą, kuris taisė pečių ir ji nenorėjo, kad atsakovas filmuotų namuose. Po šio kreipimosi 2025 m. birželio 4 d. buvo išduotas atsakovo atžvilgiu apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. 0725000010481, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas išsikelti iš minėtos gyvenamosios vietos, nuo 2025 m. birželio 4 d. iki 2025 m. birželio 18 d. ir kuris Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. birželio 11 d. buvo panaikintas, teismui konstatavus, kad nenustatyta, jog atsakovas ieškovės atžvilgiu būtų naudojęs fizinį ir (ar) psichologinį smurtą. Tokiu būdu spręstina, kad nebeliko kliūčių atsakovui gyventi ginčo adresu.

9. Teismas pažymėjo, jog nors, kaip nurodo ieškovė ir tai patvirtina į bylą pateiktas 2025 m. birželio 17 d. šeimos aplinkos tyrimų aktas, atsakovas išsinuomojo butą, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad jis negali naudotis nekilnojamuoju turtu, kuriame gyveno iki apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio priėmimo. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus nustatyta kam nuosavybės teise ir kokiomis dalimis priklauso nekilnojamasis turtas ginčo adresu. Tokiu būdu spręstina, kad atsakovas įrodė antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinąją sąlygą. Sutiktina, kad nekilnojamasis turtas registruotas ieškovės vardu, kaip jos asmeninė nuosavybė, tačiau byloje yra pakankama vada taikyti konservacinės paskirties laikinąją apsaugos priemonę, užtikrinančią padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

11. Atskirajame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju teismas nenurodė jokių objektyvių duomenų bei pagrindų, dėl ko atsakovas, neturėdamas jokių nuosavybės teisių į jam nepriklausantį turtą, turėtų juo neatlygintinai naudotis, kaip kad tai darė visą eilę metų. Teismo nurodomas pagrindas – užtikrinanti bylos nagrinėjimo metu status quo išsaugojimą tėra formalus, teorinis, tačiau jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas motyvas. Nei teismas, nei atsakovas savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokio objektyvaus faktoriaus, kuo atsakovui negyvenant ieškovei priklausančioje nuosavybėje gali pasikeisti faktinė bylos situacija, aplinkybės, kas gali turėti esminės reikšmės bylos objektyviam išnagrinėjimui bei teismo sprendimo vykdymui. Atsakovas iškelia visiškai niekuo nepagrįstą prielaidą, jog ieškovė vedina asmeninių interesų ir siekdama paveikti bylos proceso teisme eigą jai naudinga linkme piktnaudžiauja savo teisėmis, tyčia trukdo atsakovui naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Tačiau ieškovė, būdama ginčo turto savininke, turi teisę naudotis bei disponuoti savo nuosavybe pagal savo asmeninius poreikius, savo nuožiūra ir tik taip, kaip jai atrodo reikalinga. Nežiūrint to, per visą bylos proceso eigą ieškovė nesiėmė jokių neteisėtų ar bet kokių kitų veiksmų, išskyrus tuos, kuriuos jai kaip proceso dalyvei numato galiojantys teisės aktai ir tik tiek, kiek tai reikalinga pateikti teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje. Tai yra buvo renkami įrodymai, duomenys, patvirtinantys ieškinio reikalavimus, taip pat paneigiantys priešieškinio reikalavimus. Tačiau tai yra teisėtos ir įstatymo numatytos teisės šalims, dalyvaujančios civiliniame procese. Jokie kiti veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas savo, kaip turto savininko teisėmis neteisėtomis priemonėmis paveikti procesą ar kitaip trukdyti atsakovui įrodinėti savo reikalavimus, nėra nurodyti, nes to tiesiog nebuvo.

12. Atskirajame skunde pažymima, kad teismas surado bei nurodė visiškai kitą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei nurodė atsakovas – užtikrinanti bylos nagrinėjimo metu status quo išsaugojimą. Tokio pagrindo netgi savo prašyme nėra nurodęs atsakovas, tai reiškia, jog teismas išėjo iš savo įgaliojimų ribų, prisiimdamas sau pareigą bei teisę surasti bei nurodyti tas aplinkybes, kurių netgi pats atsakovas nebuvo įvardijęs. Primintina, jog teismas tokio pobūdžio bylose nėra ir negali būti aktyvus, kadangi tai nėra sprendžiamas klausimas dėl nepilnamečio vaiko interesų, kas teismui užkerta kelią pačiam ieškoti teisinių ar faktinių pagrindų šalių keliamų prašymų ar reikalavimų patvirtinimui ar paneigimui. Byloje nesant duomenų apie tai, kad ieškovė atlieka kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis, o ne teisėtas naudojimasis jai priklausančia nuosavybe, teismas gali taikyti kokias nors poveikio priemones, užtikrinančias ar šalinančias tokius veiksmus bei jų pasekmes. Tačiau nesant jokių tai pagrindžiančių įrodymų, netgi nenurodant kuo tai objektyviai gali pasireikšti, tokios priemonės yra nepagrįstos, dėl ko turi būti naikinamos. Teismas nenurodė, kuo pasikeis ar nebus įgyvendintas jo sprendimas netgi ir tuo atveju, jeigu bus tenkinamas priešieškinis ir atsakovas bus pripažintas turto bendrasavininkiu ir jame galės gyventi tik po galutinio bei įsiteisėjusio teismo sprendimo.

13. Atskirajame skunde teigiama, jog ieškovė iš savo gaunamų pajamų išlaiko save, didesne dalimi išlaiko dukrą ir dar ženkliai prisideda prie atsakovo išlaidų dengimo, nes jis visiškai neprisideda prie gyvenamojo būsto išlaikymo, jo apšildymo. Teismas savo sprendimu iš esmės tai ir įteisino, nors tai ir buvo akcentuota atsiliepime į prašymą. Tuo teismas pažeidė ne tik ieškovės bet ir nepilnamečio vaiko interesus, tačiau ir įteisino faktinė prievolę ieškovei prisidėti prie atsakovo poreikių tenkinimo ieškovės sąskaita. Teismui ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius tai, jog atsakovas šiuo metu turi kitą gyvenamąją vietą, kuri atitinka tiek jo paties, tiek nepilnamečio šalių vaiko interesus. Tai reiškia, jog atsakovas yra pajėgus pragyventi pats, neišlaikomas atsakovės, turi galimybę susirasti jam tinkamą gyvenamąjį būstą ir juo naudotis kaip tinkamas. Nors ieškovė savo atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nurodė, jog gyvenimas vienoje gyvenamojo vietoje kenkia nepilnamečio šalių vaiko interesams, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė, nepasisakė, nors, akivaizdu, tai tikrai yra svarbus faktorius. Teismui buvo pateikti objektyvūs duomenys apie dėl tėvų konfliktinių santykių pažeidinėjamus vaiko teisėtus interesus bei teisių pažeidimus. Nežiūrint to teismas apie tai nepasisakė nei vienu žodžiu, nenurodė, dėl kokių priežasčių šis faktas jam nepasirodė svarbus, nors, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vaiko teisės ir teisėtų interesų apsauga yra prioritetinis momentas, turintis esminė reikšmę. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto matosi, jog institucija yra fiksavusi nesmurtinius vaiko teisių pažeidimus, susijusius su konfliktiškais tėvų santykiais, mergaitės nuteikinėjimu, kas rodo, jog šalių gyvenimas kartu vaikui daro neigiamą poveikį, vaikas patiria stresą, išgyvenimus ir pan., ko nėra šalims gyvenant skyrium.

14. Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą.

15. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad ginčo turtas įsigytas dar 2013 m. gegužės 29 d. Šalys, ginčo adresu gyvena jau daugiau nei 10 metų. Teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Fiziniai asmenys iš gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami tik teismo tvarka. Tačiau ieškovė savavaldžiaudama, Byloje pareikštų reikalavimų visiško patenkinimo siekia dar iki įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išspręstas šalių ginčas. 2025 m. birželio 26 d. prašyme atsakovas nurodė teismui teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, jog ieškovė nepranešusi atsakovui ir vedina savanaudiškų interesų, pakeitė gyvenamojo namo, esančio ginčo adresu, spynas. Tokiais savo veiksmais ieškovė trukdo atsakovui naudotis minėtu nekilnojamuoju turtu. Dėl tokių ieškovės neteisėtų veiksmų pradėta administracinė teisena. Šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių ieškovė neneigė nei atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei atskirajame skunde. Pateikusi atskirąjį skundą ieškovė iš esmės siekia ir toliau trukdyti atsakovui naudotis gyvenamąja patalpa, t. y. neteisėtomis priemonėmis siekia jos Byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visiško patenkinimo – atsakovo iškeldinimo iš ginčo gyvenamojo turto dar iki teismui išnagrinėjant šalių ginčą iš esmės.

16. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog faktą, kad ieškovė, piktnaudžiaudama teise, siekia paveikti bylos proceso teisme eigą jai naudinga linkme, akivaizdžiai liudija jos veiksmai bei procesinių dokumentų turinys. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, nesant tam jokio pagrindo, iškvietė policijos pareigūnus šalių gyvenamosios vietos adresu, ko pasekoje atsakovui visiškai nepagrįstai buvo paskirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, draudžiantis atsakovui 14 dienų grįžti į gyvenamąją patalpą, kurioje jis gyveno daugiau nei 10 metų. Dėl akivaizdžiai piktybiškų ieškovės veiksmų, atsakovas buvo priverstas laikinai išsinuomoti kitą gyvenamąją patalpą, o dabar šį faktą, t. y. savo neteisėtų veiksmų rezultatą ieškovė bando naudoti sau naudinga linkme teigdama, neva atsakovas šiuo metu turi kitą gyvenamąją vietą. Atsakovo vertinimu, toks ieškovės procesinis elgesys akivaizdžiai prieštarauja ne tik geros moralės, bet ir teisės normoms, todėl skundžiama nutartis, kaip prevencinė priemonė, skirta užkirsti kelią ieškovės savavaldžiavimui (neteisėtiems veiksmams), paliktina nepakeista. Nagrinėjamu atveju, pateikęs prašymą, atsakovas jame nurodė faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia prašymo reikalavimą), taip pat, tiksliai suformulavo prašymo dalyką. Faktas, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių teisinį įvertinimą, skundžiamoje nutartyje konkretizavo kurios tiksliai rūšies (pagal savo tikslą) laikinąsias apsaugos priemones atsakovas prašė taikyti, o teismas pritaikė, akivaizdžiai nereiškia, kad teismas išėjo iš savo įgaliojimo ribų. Taigi, atskirojo skundo motyvai, neva teismas išėjo iš savo įgaliojimų ribų, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

19. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui R. S. dėl priverstinio iškeldinimo bei atsakovo R. S. priešieškinį dėl bendrosios jungtinės veiklos, kuria nutarta atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir įpareigoti ieškovę netrukdyti atsakovui naudotis nekilnojamuoju turtu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini).

20. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, priimta neįvertinus visų svarbių faktinių aplinkybių, dėl koji turėtų būti naikinama.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

21. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

22. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Marijampolės apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal 2024 . liepos 18 d. teisėjos rezoliucija priimtą ieškovės I. P. ieškinį atsakovui R. S. dėl priverstinio iškeldinimo bei 2024 m. spalio 24 d. teisėjos rezoliucija priimtą atsakovo R. S. priešieškinį dėl bendrosios jungtinės veiklos, trečiasis asmuo V. M.

23. Ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovą per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išsikelti iš ieškovei I. P. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Priešieškiniu prašoma pripažinti, kad atsakovas ir ieškovė nuo 2013 m. sausio mėn. gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, t. y. buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pripažįstant, kad partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, taip pat, pripažinti, kad atsakovui ir ieškovei gyvenant faktinėje santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VJ-3526 pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip ieškovė asmeninė nuosavybė, yra bendroji dalinė atsakovo ir ieškovės nuosavybė, priklausanti šalims lygiomis dalimis – po 1/2 dalį.

25. Teisme 2025 m. birželio 26 d. gautas atsakovo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti ieškovę netrukdyti atsakovui naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu.

26. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

27. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

28. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

29. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

30. Nagrinėjamu atveju teismas atlikęs prima facie atsakovo pateikto priešieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo priešieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto priešieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad priešieškinis tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Atsakovas pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, priešieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus priešieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovo argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad priešieškinis yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi, egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas priešieškinio reikalavimo pagrindimas.

31. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

32. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

33. Pabrėžtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.

34. Byloje nėra ginčo, kad ginčo turtas ieškovės vardu įsigytas dar 2013 m. gegužės 29 d., tačiau abi šalys, ginčo adresu gyvena jau daugiau nei 10 metų, kartu su jomis gyvena jų nepilnametis vaikas.

35. Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas nurodo, kad ieškovė pakeitė gyvenamojo namo, esančio ginčo adresu spynas, todėl jis negali turtu naudotis. Tuo tarpu, ieškovė su tokiu prašymu nesutinka, nurodydama, kad minėtas nekilnojamasis turtas yra jos asmeninė nuosavybė, o atsakovas tik jos gera valia jame buvo priimtas gyventi ir todėl turėjo nemokamą ir neatlygintiną gyvenamą būstą, maitinosi maistu, kurį ieškovė pirkdavo sau bei savo nepilnamečiui vaikui, nemokėjo už jokius komunalinius patarnavimus, elektros energiją, neprisidėjo prie kuro būsto apšildymui pirkimo. Be to, atsakovas netgi yra užrakinęs kai kuriuos ieškovei priklausančius pastatus savo spyna.

36. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad tarp šalių susiklostę konfliktiniai santykiai. Atsakovas kreipėsi į policiją dėl neteisėtų ieškovės veiksmų pakeitus spynas ginčo adresu ir taip atimant jam galimybę naudotis nekilnojamuoju turtu. Ieškovė taip pat kreipėsi į policiją po konflikto su atsakovu, nes jis aukščiau minėtu adresu filmavo meistrą, kuris taisė pečių ir ji nenorėjo, kad atsakovas filmuotų namuose. Po šio kreipimosi 2025 m. birželio 4 d. buvo išduotas atsakovo atžvilgiu apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis Nr. 0725000010481, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas išsikelti iš minėtos gyvenamosios vietos nuo 2025 m. birželio 4 d. iki 2025 m. birželio 18 d. Atsakovas išsinuomojo butą (duomenys neskelbtini). Minėtas smurto orderis 2025 m. birželio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo buvo panaikintas, teismui konstatavus, kad nenustatyta, jog atsakovas ieškovės atžvilgiu būtų naudojęs fizinį ir (ar) psichologinį smurtą.

37. Vis dėl to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008, 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013, 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2014; kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes, be kita ko, į tai, kad atsakovas ginčo adresu su ieškove gyvena jau daugiau kaip 10 metų, be to, nėra duomenų, jog atsakovas ieškovės ar šalių nepilnamečio vaiko atžvilgiu naudotų fizinį ir (ar) psichologinį smurtą, šiuo momentu yra būtina taikyti atsakovo nurodomas teisinius santykius laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos priemones, sudarančias sąlygas užtikrinti atsakovo teisės į būstą apsaugą.

39. Ieškovė nurodo, kad atsakovas neprisideda prie būsto išlaikymo, per mažai prisideda prie dukros išlaikymo, ieškovės ir atsakovo konfliktai pažeidžia šalių nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus ir pan. Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės netenkinimas, t. y. ieškovės neįpareigojimas netrukdyti atsakovui naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu, neišspręstų ieškovės nurodomų galimų problemų. Vien atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinimas, neuždraus ieškovui naudotis (mėginti naudotis) ginčo nekilnojamuoju turtu. Taigi, ieškovei ir toliau trukdant atsakovui naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu, tarp šalių susiklosčiusi konfliktinė situacija gali dar labiau paaštrėti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė manydama, jog yra būtina užtikrinti atitinkamų savo ir (ar) šalių nepilnamečio vaiko teisių ir interesų apsaugą turėtų pati reikšti atitinkamus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Kiti atskirojo skundo ir motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

42. Pažymėtina ir tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai). Taigi, esant pagrindui ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su motyvuotu ir atitinkamais įrodymais pagrįstu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.