Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vidmanto Mylės, Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Nukentėjusiojo P. P. civilinis ieškinys tenkintas ir iš R. J. ir E. Š. solidariai nukentėjusiojo P. P. naudai neturtinei žalai atlyginti priteista 10 000 Eur.

Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir solidariai iš nuteistųjų R. J. ir E. Š. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 3684,35 Eur žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. J., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistosios E. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad E. Š. kaltė padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Telšių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl E. Š. pripažinimo kalta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius E. Š. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistosios keltą versiją, neva jos smūgiai P. P. į veidą nesukėlė sunkaus sveikatos sutrikdymo, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi byloje esančiomis specialistų išvadomis dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo masto ir eksperto R. D. paaiškinimais teismo posėdžio metu, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad E. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajai E. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.3. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistoji neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. kad pastarosios smūgiai nukentėjusiajam į veidą negalėjo sukelti nukentėjusiajam sunkaus sveikatos sutrikdymo, šiuos padarinius galėjo sukelti tik kito nuteistojo – R. J. atlikti smurtiniai veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl E. Š. kaltės tyčia sunkiai sutrikdžius P. P. sveikatą.

5.4. Apygardos teismas pažymi, jog apeliantė E. Š. nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą, veikdama kartu su R. J., todėl nagrinėjamu atveju yra aktualios bendrininkų atsakomybės sąlygos ir ribos, kai kitam asmeniui yra sutrikdoma sveikata.

5.5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-400/2011 ir kt.). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014 ir kt.).

5.6. Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021).

5.7. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, to neginčija ir pati apeliantė, jog E. Š. ir R. J. P. P. sveikatą sutrikdė kartu bendrininkaujant. Akcentuotina, jog E. Š. ir R. J. apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino, kad abu mušė nukentėjusįjį P. P., suduodami pastarajam smūgius į veido sritį, tai rodo abiejų nuteistųjų veikos bendrumą. Minėtus E. Š. ir R. J. parodymus, jog abu smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, patvirtina ir apylinkės teismo posėdžio metu duoti liudytojų V. J. ir V. V. parodymai. Aplinkybė, jog abu nuteistieji iš esmės tuo pačiu metu mušė nukentėjusįjį, tai, kad E. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą tuo metu, kai pastarąjį laikė (ranka apglėbęs P. P. kaklą jį smaugė) R. J., akivaizdžiai patvirtina nuteistųjų susitarimą kartu daryti nusikalstamą veiką. Kartu šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir nuteistųjų tyčios bendrumą, suvokiant, jog abu nuteistieji naudoja smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu bendrai.

5.8. Apeliantė teigia, kad ji negali atsakyti už P. P. sukeltą sunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi, pastarosios įsitikinimu, sunkų sveikatos sutrikdymą P. P. sukėlė būtent R. J. atliktas veiksmas, kai nukentėjusysis nugriuvo ant žemės ir R. J. gulinčiam nukentėjusiajam kojos kulnu trenkė į galvą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai šią apeliantės versiją visiškai paneigia. Pastebėtina, jog pagal 2019 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadą Nr. G 1690/2019 (03) P. P. sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmė galvos pamato kaulų (smilkinkaulio ir pleištakaulio) lūžis dešinėje su atitraukiamojo ir veidinio nervų pažeidimais, kuris padarytas paveikus kietu buku daiktu (daiktais), o kiti nustatyti sužalojimai P. P. (poodinė kraujosruva dešinės ausies kaušelyje ir žaizdos viršutinėje lūpoje, dešinės ausies kaušelyje) kvalifikuoti tik nežymiu sveikatos sutrikdymu, be to, išvadoje nurodyta, kad P. P. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 4 trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 120–121). Apylinkės teisme apklaustas R. J. nurodė, kad P. P. krito ant dešinės pusės, tada jis (R. J.) nukentėjusiajam dar trenkė koja į kairį smilkinį (3 t., b. l. 110). Ikiteisminio tyrimo metu, atliekant E. Š. parodymų patikrinimą vietoje, E. Š. taip pat parodė, jog nukentėjusysis nugriuvo ant žemės dešine kūno puse po to, kai jį paleido R. J., atlikus jai (E. Š.) smūgius nukentėjusiajam į veidą, ir tuomet R. J. trenkęs kojos kulnu gulinčiam nukentėjusiajam į kairę veido pusę (2 t., b. l. 41–42). Iš esmės analogiškai apie įvykio eigą ir aplinkybes paaiškino R. J. ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 124–125). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 430/2020 (03) nurodyta, jog pagal P. P. teismo medicininio tyrimo metu nustatytus sužalojimus kairėje galvos pusėje (veide) – poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, kraujosruva po kairės akies jungine, žaizda viršutinės lūpos laisvojo krašto kairėje – yra mažai tikėtina, kad tyrimui pateiktomis aplinkybėmis buvo atliktas smūgis kojos kulnu į kairę galvos pusę, todėl mažai tikėtina, kad tyrimui pateiktose aplinkybėse nurodytu būdu buvo padarytas kaukolės pamato kaulų (smilkinkaulio ir pleištakaulio) lūžis dešinėje su atitraukiamojo ir veidinio nervų pažeidimais (1 t., b. l. 129–130). Apylinkės teisme apklaustas ekspertas R. D. patvirtino savo pateiktą išvadą ir paaiškino, jog mažai tikėtina, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas kietu buku daiktu, labiausiai tikėtina, kad tai yra smūgio pasekmė, tikėtina, kad dėl trauminio poveikio į dešinę ausį įvyko pamato kaulų lūžis dešinėje pusėje, jei būtų buvęs stiprus smūgis į kairę pusę, būtų užsifiksavę sužalojimai (3 t., b. l. 111–112). Taigi, eksperto paaiškinimai apylinkės teisme bei byloje esančios specialistų išvados paneigia E. Š. teiginius ir įsitikinimus, jog būtent R. J. atliktas smūgis koja gulinčiam nukentėjusiajam galėjo nulemti galvos pamato kaulų (smilkinkaulio ir pleištakaulio) lūžį dešinėje su atitraukiamojo ir veidinio nervų pažeidimais, kadangi minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam smūgiuojant ne į kairę veido pusę (kaip viso proceso metu teigė E. Š. ir R. J.), o į dešinę. Pagrindo abejoti ir netikėti eksperto paaiškinimais ir specialisto išvadomis teismas neturi, naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ekspertui, teikusiam išvadas ir apylinkės teismui, nagrinėjusiam bylą, apeliantė skunde nenurodė, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti specialistą (ekspertą) dėl nukentėjusiajam P. P. padarytų sužalojimų (dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo) mechanizmo ir pobūdžio.

5.9. Minėta, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Kadangi nagrinėjamu atveju tiek R. J., tiek E. Š. pripažįsta smūgiavę rankomis nukentėjusiajam į veido sritį, byloje nenustatyta, kad tik kurio nors vieno bendrininko veiksmai (vieno iš bendrininko konkretus smūgis nukentėjusiajam) būtų sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą P. P., todėl E. Š., kaip R. J. bendrininkė, pagrįstai baudžiamojon atsakomybėn patraukta už sunkų sveikatos sutrikdymą P. P., t. y. už visus nukentėjusiajam padarytus sveikatos sužalojimus. Kartu teismas pažymi, kad, priešingai nei teigia E. Š., byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pastaroji P. P. būtų trenkusi tik delnu į veidą, R. J. versija šiuo klausimu kito – pirmoje apklausoje pastarasis teigė, kad E. Š. smūgiavo kumščiais (2 t., b. l. 112–113), vėliau nurodė, jog E. Š. trenkė delnu nukentėjusiajam (2 t., b. l. 124–125; 3 t., b. l. 109). Pati E. Š. pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nepamena, kaip konkrečiai trenkė nukentėjusiajam, neatmetė galimybės, jog galėjo trenkti ir kumščiu (2 t., b. l. 10–11), atliekant E. Š. parodymų patikrinimą vietoje, pastaroji parodė, kaip trenkė nukentėjusiajam keletą kartų dešinės rankos kumščiu į veidą (2 t., b. l. 41), versiją, jog trenkė nukentėjusiajam į veidą delnu, apeliantė pateikė tik apylinkės teismo posėdžio metu, kai jau buvo girdėjusi R. J. parodymus (3 t., b. l. 110). Taigi, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, į R. J. ir E. Š. duotų parodymų dinamiką, apeliacinės instancijos teismas E. Š. versiją, neva nukentėjusiajam smūgiavo delnu, laiko tik apeliantės gynybine pozicija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Be kita ko, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kyla dėl atsiradusių pavojingų padarinių, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo, neatsižvelgiant kokiais būdais (smūgis kumščiu, delnu ir pan.) ir priemonėmis asmeniui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kartu pastebėtina, jog duodamas pirminius parodymus R. J. nurodė, kad nukentėjusysis nebesilaikė ant kojų ir prarado sąmonę būtent po E. Š. atliktų smūgių nukentėjusiajam į veidą (2 t., b. l. 112–113), tai šiuo atveju rodo, jog E. Š. atlikti smūgiai ranka (nepriklausomai kuria rankos vieta) buvo pakankamai stiprūs, galintys sukelti inkriminuojamus padarinius.

5.10. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantės padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistosios E. Š. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad E. Š. kaltei dėl jai inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl Š. teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio

6. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

7. Skundžiamu nuosprendžiu buvo tenkintas Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys (1 t., b. l. 103–104) ir solidariai iš nuteistųjų R. J. ir E. Š. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 3684,35 Eur žalos atlyginimo. Apygardos teismas pažymi, kad šiuo atveju apylinkės teismo sprendimas taikyti solidariąją skolininkų atsakomybę dėl pareikšto Š. teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio laikytinas esminiu proceso pažeidimu, sukliudžiusi teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, šis padarytas pažeidimas turi įtakos tiek E. Š., tiek R. J. teisinei padėčiai, todėl apygardos teismas šią akivaizdžią teisės taikymo klaidą ištaisys.

7.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 straipsnio 1 dalį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. BPK 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos.

7.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Š. teritorinė ligonių kasa buvo pripažinta civiline ieškove, o ne nukentėjusiuoju asmeniu, Valstybinė ligonių kasa tiesiogiai nuo E. Š. ir R. J. nusikalstamų veikų nenukentėjo. Taigi, šiuo atveju sprendžiant, kaip nuteistieji E. Š. ir R. J. privalo atlyginti padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis CK 6.5 straipsnio ir 6.6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad tuo atveju, jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus, o solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

7.3. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, darytina išvada, jog nuteistųjų R. J. ir E. Š. atsakomybė yra dalinė, o ne solidari, todėl Telšių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto Valstybinei ligonių kasai padarytos žalos atlyginimo būdo (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nurodant, kad nuteistieji R. J. ir E. Š. privalo padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai atlyginti lygiomis dalimis. Apygardos teismo vertinimu, sprendimas taikyti dalinę nuteistųjų atsakomybę nepasunkina pastarųjų teisinės padėties.

Dėl proceso išlaidų

8. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos yra bendrosios, todėl galioja ir apeliacinio proceso metu.

9. 2021 m. gegužės 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi apeliantės E. Š. gynėju buvo paskirtas advokatas Edmundas Jankaitis. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos 2021 m. birželio 8 d. pažymos Nr. (12.35Mr) PT-4232 matyti, kad E. Š. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu teikė advokatas E. Jankaitis ir teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 108 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nuteistajai E. Š. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliacinio proceso meto valstybė patyrė 108 Eur dydžio išlaidas, į tai, kad E. Š. yra jauno, darbingo amžiaus, valstybės išlaidos už E. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos valstybės naudai iš nuteistosios.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį dėl Š. teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio pakeisti:

iš nuteistųjų E. Š. ir R. J. Valstybinės ligonių kasos naudai priteisti po 1842,17 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt du eurus ir 17 cnt.)

Nuteistosios E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios E. Š. valstybės naudai priteisti 108 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus) už jai suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.