Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-287-594/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-05-05
Bylos Nr.: 1A-287-594/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00667-2015-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Antanaitis (pirm.), Rimas Švirinas, Svetlana Jurgaitienė
Kaltinamasis: D. J.
Nukentėjusysis: K. J.
Civilinis ieškovas: K. J.
Advokatai: Antanas Jarašius

Kategorijos

2.4.6.4.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Teisėja Aurelija Ozolina Baudžiamoji byla Nr. 1A-287-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-03-2-00667-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.2.; 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui, išteisintajam D. J., jo gynėjui advokatui Antanui Jarašiui, nukentėjusiajam K. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Nerijaus Gružausko ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. J. (toliau – K. J.) apeliacinius skundus dėl 2016 m. vasario 1 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. J. (toliau – D. J.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta BK 140 str. 1 d.) išteisintas, pripažinus, kad jis padarė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, neperžengdamas būtinosios ginties ribų (BK 28 str. ir BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu).

D. J. taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

K. J. civilinis ieškinys atmestas.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 2 d. tuo, kad jis 2015 m. kovo 17 d., apie 12 val., J. J. priklausančio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo broliu K. J. metu, kai jam būtinybės aktyviai gintis nebuvo, parvertė K. J. ant žolės ir jam nugriuvus sudavė kumščiu pastarajam ne mažiau 8 smūgių į galvos sritį, po ko K. J. išsilaisvinus ir atsitraukiant, D. J. iš nugaros pusės pagaliu, sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į kairį klubą, į galvą ir į ranką, dėl ko K. J. konstatuotas kairio skruosto sumušimas su odos nubrozdinimu, kairės plaštakos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, galvos sumušimas, tuo padarė K. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas D. J. išteisino, BK 28 str., BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras pašo panaikinti 2016 m. vasario 1 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti D. J. kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę, vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., subendrinti su 2013 m. balandžio 8 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant D. J. subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis, atidedant 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti D. J. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje; būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Prokuroro vertinimu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas patikėjo jokiais duomenimis nepagrįstais D. J. parodymais, kurie iš esmės neatitiko faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų duomenų, taip pat netinkamai įvertino būtinosios ginties institutą, netinkamai įvertino kaltinamojo veiksmus visų bylos aplinkybių kontekste. Pasak prokuroro, didžioji skundžiamo nuosprendžio dalis, paremta tomis emocijomis, kurias teismui bandė perteikti D. J. apie jo ir jo brolio blogus tarpusavio santykius, kurie atvirkščiai nei išvadas padarė teismas parodė, kad būtent D. J., atvykęs į savo motinos gyvenamą sodybą, kurioje gyveno ir K. J., turėjo galimybę seniai besitęsiančio konflikto netęsti, į konfliktą su broliu nesivelti, o jam prasidėjus, bet kurioje konflikto stadijoje jo išvengti, o ne smurtauti brolio atžvilgiu. Įvykio dieną K. J. niekam negrasino, tik išreiškė nepasitenkinimą D. J., atvykusio į jo gyvenamąją vietą, elgesiu, dėl ko jis spjovė broliui į veidą ir abu, vienas kitam sugriebė už rūbų. Šie K. J. kėsinimaisi, D. J. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių kontekste, brolio atžvilgiu ir baigėsi. Pasisakydamas apie būtinąją gintį, didžiąją nuosprendžio dalį teismas rėmėsi emocijomis, perkeldamas anksčiau, kitu laiku ir kitose vietose buvusius konfliktus, grasinimus, buvusius tarp įvykio dalyvių, į šios bylos kontekstą. Jei ir gali K. J. veiksmai - spjūvis, mojavimas kumščiais, būti įvertinti neigiamai, tai, prokuroro įsitikinimu, tik kaip neetiški, amoralūs. Tuo tarpu kaip matyti iš byloje surinktų neginčytinų duomenų, įvykio laiku ir vietoje D. J. parvertė K. J. ant žolės ir jam nugriuvus sudavė kumščiu pastarajam ne mažiau 8 smūgių į galvos sritį, po ko K. J. išsilaisvinus ir atsitraukiant, D. J. iš nugaros pusės pagaliu, sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į kairį klubą, į galvą ir į ranką, tokiu būdu tyčia sužalojo artimą giminaitį, t. y. savo brolį K. J..

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kritiškai įvertino K. J. parodymus kaip nepatikimus ir nenuoseklius, nors apie konflikto aplinkybes, smurto jo atžvilgiu pavartojimą K. J. išsamiai tas pačias aplinkybes parodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme. Prokuroro teigimu, remiantis skundžiamo nuosprendžio turiniu, matyti, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą įžvelgė jam pasakojant aplinkybes, vykusias po konflikto, jam važiuojant automobiliu, apie policijos pareigūnų, medikų sustojimo aplinkybes, t. y. tas aplinkybes, kurios šiai bylai nereikšmingos, atvirkščiai, pirmiau kai kurių aplinkybių nukentėjusiojo apskritai paklausta nebuvo. Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismo atliktas to paties proceso dalyvio įrodymų gretinimas iš skirtingų ikiteisminių tyrimų apskritai nesuprantamas, t. y. K. J. kaip nukentėjusiojo parodymų lyginimas su jo, kaip įtariamojo parodymais, duotais visiškai kitame ikiteisminiame tyrime, kur asmuo buvo apklausiamas įtariant jį nusikaltimo, dėl kuriuo šiuo metu jis jau nuteistas, padarymu. Šiuo atveju akivaizdžiai pažeistos jo, kaip nukentėjusiojo, šioje byloje teisės į teisingą teismą. Tame kitame tyrime niekas K. J. detaliai ir neklausinėjo kokie veiksmai buvo atlikti jo atžvilgiu, o buvo tiriamos vėliau įvykusio D. J. sužalojimo aplinkybės. Nors teismas darydamas išvadą apie nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą pasisakė, kad jis, nuvykęs pas teismo medicinos specialistą, aiškino, jog įvykio metu jį sužalojo D. J., kuris mediniu pagaliu sudavė vieną kartą į kairę šlaunį, į veidą, dengiantis veidą sužalojo kairę plaštaką, tačiau tai tik patvirtina jų teisingumą, jis nepapasakojo, kad susižalojo pats ar jį sužalojo kiti asmenys. Analogiški motyvai apeliaciniame skunde išdėstomi ir dėl duomenų iš VĮ Kėdainių ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini).

Prokuroro teigimu, įvertinus abejonių nekeliančią specialisto išvadą, nukentėjusiojo parodymus, kitų proceso dalyvių parodymus, visiškai nesuprantama teismo išvada apie tai, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų dėl padarytų sužalojimų mechanizmo, o taip pat nenustatyta, kurie sužalojimai buvo padaryti konkrečiai D. J., kurie sužalojimai atsirado griūvant ant sušalusios žemės, kurie buvo padaryti pirmųjų epizodų metu, o kurie – K. J. puolant brolį grandininiu pjūklu. Kaltinime išvardinti daugybiniai sužalojimai padaryti tose vietose, į kurias ir sudavė smūgius D. J. tiek pagal nukentėjusiojo K. J. parodymus, tiek pagal liudytojos G. S. parodymus, tiek pagal paties D. J. parodymus, būtent tose vietose specialistai ir nustatė kūno sužalojimas ir šiuo atveju neturi reikšmės, ar galva sužalota D. J. sudavus smūgį, ar D. J. pargriovus K. J. bei pastarajam trenkus galvą į žemę, kaip ir nesvarbu, ar sužalojimas plaštakoje padarytas po D. J. suduoto smūgio nukentėjusiajam į galvą ir pastarajam dengiantis veidą ranka, ar suduodant pagaliu - bandant ranka nuo jo apsiginti. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad smurtas buvo vartotas ir sužalojimai buvo padaryti besitęsiančio konflikto metu ne vienoje vietoje, jis buvo vartotas su pertraukomis ir tokią situaciją, esant daugybiniam skaičiui sužalojimų, teismas įvertino kaip būtinąją gintį.

Atkreipiamas dėmesys ir į liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos G. S. parodymų visumą, nurodant, kad nešališkos liudytojos parodymai byloje leidžia objektyviai, be emocijų vertinti šį įvykį ir iš to kilusias pasekmes bei daryti išvadą, kad joks pavojus, dėl kurio D. J. būtų turėjęs realiai gintis, jam negrėsė, atvirkščiai, nesuvaldęs emocijų dėl ilgą laiką buvusių blogų jo ir brolio K. J. nesutarimų, savo pyktį jis išliejo smurtu. Be to, nors D. J. dėl jam inkriminuotų smurtinių veiksmų ir dėl to sukeltų pasekmių savo kaltės nepripažino, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis ir pats parodė, kad smurtą brolio K. J. atžvilgiu jis vis tik vartojo.

Pabrėžiama ir tai, kad nepaisant to, jog liudytoja J. J. teisme aiškiai parodė, kad ji šiame konflikte palaiko savo sūnų D. J., tačiau ir jos duomenys, prokuroro įsitikinimu, vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys D. J. kaltę dėl tyčinio smurto pavartojimo. Iš liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų akivaizdu, kad bet kurioje konflikto stadijoje D. J. joks realus pavojus negrėsė, jis bet kurioje tyrimo stadijoje konflikto galėjo išvengti.

Nors teismas priimdamas nuosprendį pasirėmė tik gynybos pateiktais pavyzdžiais apie būtinosios ginties taikymo institutą praktikoje, pateikti pavyzdžiai yra bendrinio pobūdžio, visiškai neatitinka šios bylos turinio vertinant veiksmų adekvatumą, intensyvumą, pavojingumą.

Be to, prokuroro vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis visiškai neįgyvendins vieno iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų - teisingumo. K. J. neįsiteisėjusiu 2015-11-30 teismo priimtu nuosprendžiu nuteistas už veiksmus atliktus antroje šio besitęsusio asmeninio konflikto stadijoje, t. y. už tai, kad pakėlęs užvestą pjūklą D. J. virš galvos, o D. J. ranka pjūklą numušus ir susižalojus ranką, t. y. dėl dviejų nusikaltimų padarymo. Minimas nuosprendis pagrįstas, teisėtas ir esant analogiškai situacijai, apie jokią K. J. būtinąją gintį nuosprendyje kalbos net nebuvo, nors būtent K. J. tvirtina, kad minimus veiksmus jis atliko gindamasis, tačiau kaip atrodo situacija šiuo metu, kai pačiam K. J. patyrus dar didesnius smurtinius veiksmus juos atlikęs asmuo vertinamas kaip besigynęs. Taigi K. J. už smurtą prieš D. J. jau nuteistas, šioje byloje D. J. elgesys brolio atžvilgiu analogiškas, smurtinių veiksmų daugiau, pasekmės analogiškos, o nuosprendis priešingas. Vertinant šią baudžiamąją bylą ir baudžiamąją bylą, kurioje nuteistas pats K. J. akivaizdu, kad visas šis įvykis bendrai vertintinas kaip abipusės muštynės, kuriose jokio pavojingo kėsinimosi vienas kito atžvilgiu nėra ir negali būti, tokiame konflikte nėra besiginančiųjų, abipusių muštynių metu teisės į būtinąją gintį nebūna.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. J. apeliaciniame skunde prašo 2016 m. vasario 1 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį D. J. atžvilgiu. Visiškai patenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi D. J. parodymais, kurie iš esmės neatitiko faktinių analizuojamos baudžiamosios bylos aplinkybių ir byloje surinktų duomenų, netinkamai įvertino ir būtinosios ginties institutą. Pasak K. J., bylos duomenimis, neabejotinai nustatyta, kad jis analizuojamo įvykio dieną niekam negrasino, atvykus D. J., jis šiam išreiškė savo nepasitenkinimą, jo manymu, netinkamu elgesiu, įvyko žodinis konfliktas, spjovė D. J. link, po ko šis puolė iš nugaros ir pargriovė, sudavė ne mažiau 8 smūgių į galvos sritį, o K. J. išsilaisvinus, D. J. paėmė pagalį ir juo stipriai sudavė jam į kairį klubą, į galvą, veidą ir kairę ranką.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl K. J. parodymų vertinimo. Teigiama, kad jo parodymai iš esmės atitinka faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, apie smurtą savo atžvilgiu jis išsamiai ir nekeisdamas davė analogiškus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jo parodymai atitinka ir specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes. Be to, K. J. D. J. suduotų smūgių faktą patvirtino ir pats D. J., G. S. ir J. J.. Iš šių liudytojų parodymų akivaizdu, kad nei vienoje konflikto stadijoje D. J. joks realus pavojus negrėsė.

Išteisintojo D. J. gynėjas advokatas Antanas Jarašius pateikė atsikirtimą į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. J. apeliacinius skundus, kuriais prašo 2016 m. vasario 1 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir pateiktus apeliacinius skundus atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Nerijaus Gružausko ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Prokuroras ir nukentėjusysis savo apeliacinius skundus iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino būtinosios ginties institutą, dėl to netinkamai įvertino ir D. J. smurtinius veiksmus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, buvo šališkas ir rėmėsi tik gynybos pateiktais pavyzdžiais, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog D. J. padarė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su BPK 20 str.. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir teismo posėdyje išklausiusi proceso dalyvių baigiamąsias kalbas, šiems nepageidaujant atlikti įrodymų tyrimo, iš esmės sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo K. J. apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto D. J. veiksmų pripažinimo būtinąja gintimi, neperžengiant jos ribų. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gynėsi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Apylinkės teismas, padarydamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo aiškinimus, vien deklaratyviai nurodydamas, kad K. J. parodymai yra nepatikimi ir nenuoseklūs. Teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. J. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas –apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Atkreiptinas pirmos instancijos teismo dėmesys, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį (netgi jei jame padarytos išvados dėl būtinosios ginties būtų pripažintos pagrįstomis) teismas priėmė netinkamą procesinį sprendimą, kadangi Baudžiamojo proceso kodekso normos, apylinkės teismo nuosprendyje nurodyto išteisinimo pagrindo nenumato (BPK 303 str. 5 d.). Teismui padarius išvadą, kad kaltininkas veikė neperžengdamas būtinosios ginties sąlygų, t. y. nustačius aplinkybę, numatytą BPK 3 str. 9 p. (BK 28 str. 2 d.) priimamas ne išteisinamasis nuosprendis, bet nutartis bylą nutraukti (BPK 254 str. 4 d.), kas aptariamu atveju (jeigu nebūtų priimamas apkaltinamasis nuosprendis), sudarytų savarankišką pagrindą skundžiamą nuosprendį panaikinti BPK 327 str. 1 p. pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

D. J. 2015 m. kovo 17 d., apie 12 val., J. J. priklausančio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo broliu K. J. metu, kai jam būtinybės aktyviai gintis nebuvo, parvertė K. J. ant žolės ir jam nugriuvus sudavė kumščiu ne mažiau 8 smūgius į galvos sritį, po ko K. J. išsilaisvinus ir atsitraukiant, D. J. iš nugaros pusės pagaliu, sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į kairį klubą, į galvą ir į ranką, dėl ko K. J. konstatuotas kairio skruosto sumušimas su odos nubrozdinimu, kairės plaštakos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, galvos sumušimas, tuo padarė K. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

D. J. kaltu neprisipažino ir paaiškino, jog su broliu K. J. nesantaika tęsiasi apie trejus metus. Prieš tris - keturis metus mama pradėjo guostis, kad K. J. su ja elgiasi nepagarbiai, nesirūpina jos sveikata, išvaro atvykusius greitosios pagalbos medikus, sakydamas, kad ši apsimetinėja. Mama guodėsi, kad jų bet koks pokalbis baigiasi K. J. agresija. K. J. „terorizavo“ mamą, kad ji šiam užrašytų jai priklausančią namo dalį, o jį – kad eitų pas notarą ir atsisakytų nuo galimo palikimo dalies. Prieš įvykio dieną jis su mama pasikalbėjo, kad reikia dengti šiltnamį. Kovo 17 dieną jis atvažiavo pas mamą. Brolis stovėjo kieme. Jis su mama nuėjo prie šiltnamio ir tada atlėkė brolis iš kiemo prie šiltnamio ir sakė: „Ko čia atvažiavai? Koks tavo reikalas? Važiuok iš čia! Čia tavo nieko nėra, aš čia šeimininkas“. Tada jie „susikoliojo“. Kai jis nusisukinėjo, K. J. priėjo prie jo ir spjovė tiesiai į akis „su visais skrepliais“. Jis pajuto pažeminimą. Brolis taip pat pagriebė jį už palto, kad jis negalėtų nusisukti, užsimojo trenkti. Tada jis pargriovė K. J. ant žemės. Bandė brolį laikyti, tramdyti. Gulint K. J. įsikibo abiem rankomis į jo odinį diržą ir laikė. Jis prašė paleisti, bet brolis nepaleido. Diržas ėmė spausti šonus ir tada jis sudavė kokius tris kartus broliui per šlaunį delno šonu. Jokių įnagių rankose neturėjo. Galva buvo prispausta prie žemės ir jis ją laikė, tokiu būdu brolis galėjo susižaloti galvą. Jis išsilaisvino diržui nutrūkus. Pašoko nuo žemės ir nuėjo į šoną. Atsisėdo ir sėdėjo. Tuomet K. J. pribėgęs dar kartą spjovė, užsimojo kumščiu, bet, jam pasilenkus, smūgio buvo išvengta. Tada jis K. J. trenkė į galvos sritį, po ko vėl atsisėdo. Mama atnešė valerijonų, kad jis nusiramintų, nes negalėjo nenusiraminęs važiuoti. Brolis nenurimo. Mama ramino, bet jis priėjęs dar kartą spjovė. Jie vėl susiėmė. K. J. nubėgo prie ūkinio pastato ir užsivedė benzopjūklą, laikydamas jį vijosi, kirto juo. Jis pjūklą ranka numušė, o mama kažkokia atraiža trenkė per pjūklą ar rankas. Tada konfliktas baigėsi. D. J. neigia sudavęs smūgius broliui į galvą gulinčiam ar mušęs pagaliu. Brolio nesivijo, tik gynėsi. Pirmame epizode sudavė tris kartus broliui per šoną, antrame – sudavė į pakaušio sritį, o trečio epizodo nepamena, ar pataikė, tai buvo gynyba.

Nukentėjusysis K. J. parodė, jog kai kaltinime nurodytu metu D. J. atvažiavo, jis buvo dirbtuvėse. Išgirdęs šuns lojimą, pagalvojo, kad kas svetimas atvažiavo. Pamatęs brolį D. J. su mama stovinčius prie šiltnamio, nesuprato, kas čia darosi, ir nuėjęs paklausė, ko jis atvažiavo. Brolis atsakė, kad dengs šiltnamį. Tada jis paklausė, ko šis čia dabar rūpinasi, kad jis pats užsidengsiąs. Jeigu nori, tai tegul pasiima traktorių ir suaria žemę. Tada pasakė, kad jis geriau jau atiduotų 30000 skolą už atimtą cechą. Broliui atsakius, kad jis nieko neskolingas, jis nusisukdamas nusispjovė ir pasakė, kad neturi su juo ką kalbėti. Nusisukdamas paėjo keturis – penkis metrus į šoną ir pamatė, kad D. J. metė striukę į šoną ir griebė jam už nugaros, parvertė ant žemės ir sudavė kokius aštuonis smūgius į galvą, sulūžo akiniai. Jis įsikibo broliui į diržą viena ranka, persisuko, kad galėtų gintis, ir gindamasis laikė už diržo, įspėdamas, kad jeigu kas nors atsitiks su stuburu, tai bus labai rimtos problemos. Vėliau patikslino, kad kai jis suėmė už diržo, tai viena ranka šiaip taip dengėsi galvą. Prie viso to, kas ten vyko, dar atbėgo mama ir paspardė jam du ar keturis kartus į šoną. D. J. tada jau nesmūgiavo. Mama nebandė išskirti, jis į veidą broliui nespjovė. Kai brolis nustojo smūgiuoti, jis atsikėlė ir užėjo už tvorelės. Jis sakė, kad jam iš brolio nieko nereikia, tegul tik duoda ramiai gyventi ir vėl nusispjovęs apsisuko eiti. D. J. tada „šoko ant jo nuo tvorelės“, griebęs prie sienos stovintį pagalį. Po pirmo smūgio jis susmuko. Po to, antras smūgis – į galvą ir „rėžis tarp pirštų“, kadangi jis užsidengė ranka. Paskui prie mašinos jį sukniubusį brolis „sumušė iki galo“. Tada jis apšliaužė mašiną, kur po ranka pasitaikė benzopjūklas ir jį kažkaip užsivedė. Šį pjūklą naudojo kaip gynybos įrankį. Mama per rankas nesudavė, kai jis laikė benzopjūklą. Jis jį pats įjungė ir išjungė. Norėjo skambinti į policiją, bet nerado telefono, tai nusprendė nuvažiuoti. Bevažiuojant sutiko policijos automobilį ir nutarė pranešti apie įvykį. Buvo kruvinas, prašė policijos, kad D. J. perspėtų. Policijai pasakė, kad pirma persirengs ir tada važiuos į ligoninę.

Liudytoja G. S. parodė, jog ji yra J. kaimynė. 2015 m. kovo 17 d., apie 13.00 val., išgirdo didelį triukšmą. Girdėjosi K. J. ir D. J. balsai. „Kažkas buvo susiję su šiltnamio darbu“. Iš pradžių jų nematė, todėl paėjo į daržo pusę, kur juos matė stovinčius. Mama stovėjo arčiau namų. Jiems pasižodžiavus K. J. numojo ranka ir pasiuntęs D. J. velniop, ėjo nuo šiltnamio link namų, o D. J., nusivilkęs ir numetęs puspaltį, iš nugaros prisivijęs K. J., jį parvertė ant žemės ir, būdamas ant jo viršaus, „auklėjo“. K. J. veidas buvo į žemę. Kojomis nespardė. Negali pasakyti, kur daužė, ar į galvą, ar inkstus. Negali atsakyti, ar K. J. spjovė D. J. į veidą, nes to nematė. Konfliktą stebėjo apie 100 metrų atstumu. Po kiek laiko D. J. nulipo nuo K. J. ir nuėjo. K. J. pagulėjęs atsikėlė nuo žemės, gana sunkiai stojosi, susilenkęs ėjo link mašinos. Kadangi jai reikėjo į darbą, ji nuėjo namo. Vėliau matė K. J. važiuojantį kruvinu kairiu žandu. Jai atrodė, kad D. J. iš K. J. grėsmės nebuvo. Jai matant pas D. J. nebuvo jokio pagalio.

Liudytoja J. J. parodė, jog sūnus K. J. turi psichologinių problemų, su juo negalima susikalbėti. Nori, kad ji jam užrašytų namą. Pykčiai tęsiasi ketverius metus. K. J. reikalavo, kad D. J. atsisakytų savo dalies ir raštiškai tai patvirtintų pas notarą. Prieš kaltinime minimą dieną ji sakė D. J., kad K. J. nesirūpina šiltnamiu. D. J. atvažiavus, jie nuėjo prie šiltnamio pasižiūrėti, ko ten reikia. Atbėgo K. J., ėmė sakyti, ko čia broliui reikia. D. J. atsakius, kad ar jis jau nebegali pas mamą atvažiuoti, K. J. paėmė broliui už striukės atlapo, patraukė ir tiesiog spjovė į veidą. Tada D. J. metė savo striukę ir jie „susiėmė“. Po spjūvio į veidą K. J. nenuėjo. Buvo labai piktas. K. J. griuvo veidu į žemę. D. J. griuvo ant jo. K. J. įsikabino į brolio diržą ir traukė. D. J. šaukė: „Paleisk! Paleisk!“, bet K. J. nepaleido. Abiem rankomis laikė už diržo. Ji liepė K. J. atleisti diržą, priėjusi koja prispaudė jo ranką. Tada D. J. pora kartų smūgiavo K. J. į šlaunį. Į galvą nesmūgiavo, nes galva jam buvo po pilvu. K. J. nepaleido diržo, kol šis nutrūko. Tada D. J. išsilaisvino ir nuėjo, bet Kęstas neatstojo, šaukė, keikėsi, lindo prie D. J.. K. J. vėl grasino, spjovė broliui į veidą. Jie vėl susiėmė. Bet neilgai. Buvo ir trečias spjūvis į veidą. Kai jie mušėsi, gal D. J. tada pataikė į galvą. K. J. nepataikė, nes brolis pasisukdavo. Mušdamiesi abu vienodai smūgiavo, bet D. J. daugiau pataikė. Ji D. J. davė valerijonų. K. J. veidą nusibrozdino gulėdamas ant pašalusios žemės. Po trečio susikibimo jie išsiskyrė ir K. J. nuėjo benzopjūklo. Pamačiusi ateinantį su benzopjūklu, ji bėgdama pasiėmė lentos atraižą apie metro ilgio ir ta lenta trenkė. Prieš tai D. J. pjūklą atmušė ranka. Nežino, kur ji pataikė, ar per veidą, ar į tą benzopjūklą. D. J. rankose pagalio nematė.

Iš VĮ Kėdainių ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pateikta teismo medicinos ekspertei, matyti, jog K. J. kreipėsi į šią gydymo įstaigą 2015-03-17, 22 val. 18 min., aiškindamas, kad pažįstamas asmuo sumušė pagaliu. Be sąmonės nebuvo. Nustatyta: kairio skruosto srityje 5x4 cm patinimas, centre - apie 1 cm nubrozdinimas. Dgn: kairės veido pusės sumušimas su odos nubrozdinimu (t. 1, b. l. 34). 2015-03-20 Kauno m. Šilainių poliklinikoje nurodo sumuštą galvą, kairę pakaušio sritį, šlaunies srityje mėlynę, patinusią kairės plaštakos nugarinę dalį, aiškina, kad dvi valandas buvo be sąmonės.

Iš specialisto išvados Nr. G823/15(02) matyti, kad K. J. konstatuota kairio skruosto sumušimas su odos nubrozdinimu, kairės plaštakos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, galvos sumušimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2015m. kovo 17 d. Sužalojimai padaryti dėl penkių ir daugiau trauminių poveikių. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Galvos sumušimas su galvos smegenų sukrėtimu nepatvirtintas objektyvia neurologine simptomatika ir vertinant sveikatos sutrikdymą domėn neimamas (t.1, b. l. 34-35).

Surengus akistatą tarp D. J. ir K. J. 2015-07-27 K. J. joje dalyvauti atsisakė, nurodydamas, kad visi parodymai yra užfiksuoti byloje ir kartotis akistatoje nenori (t. 1, b. l. 30-31).

Iš 2015-10-26 parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytoja G. S. parodė vietą, kur sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2015-03-17, apie 12.00 val., D. J. parvertė K. J. ant žemės ir prispaudęs kumščiavo, taip pat parodė vietą, kur tuo metu stovėjo J. J. (t. 1, b. l. 172-176).

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta – sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), bei joje esantis gyvenamasis namas (t. 1, b. l. 9-14).

Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis K. J. savanoriškai pateikė akinius „TEL114C.BROWN5301“ (t. 1, b. l. 81-84). Iš apžiūros protokolo matyti, kad aukščiau nurodyti akiniai yra sugadinti (t. 1, b. l. 85-90).

Paminėti įrodymai leidžia padaryti vienareikšmę ir neabejotiną bei objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, dėl D. J. veiksmų vertinimo kaip nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., kadangi aplinkybės, nustatytos šiuo nuosprendžiu nepatvirtina, jog D. J. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad K. J. veiksmai nebuvo tokie agresyvūs ir pavojingi, kad būtų realiai kilusi ginties situacija.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).

Vertinant, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina išsiaiškinti, ar konkretaus įvykio metu (pripažinus būtinosios ginties situaciją) užpulto asmens panaudota gynyba aiškiai neatitiko, buvo neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nors įstatymas neriboja gynybos priemonių, taip pat būtinosios ginties ribų peržengimo nesaisto su besikėsinančiajam padarytu žalos dydžiu, tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350-222/2015).

Įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: a) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2011, 2K-31-788/2015 ir kt.).

Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis kilusio konflikto iniciatorių, nukentėjusiojo elgesį su išteisintuoju, D. J. veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, taip pat turėjo būti įvertinti brolių K. ir D. J. tarpusavio santykiai, liudytojų parodymų visuma. Visų proceso dalyvių parodymai turėjo būti gretinami su jų anksčiau tyrimo metu duotais parodymais, o konkrečios išvados daromos tik visų bylos duomenų kontekste, nesureikšminant kurio nors vieno duomens. Analizuojamu atveju šie aspektai nebuvo išsamiai išanalizuoti, todėl padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina tai, kad santykiai tarp D. J. ir K. J. yra priešiški, broliai jau ne vienerius metus vienas kitam reiškia įvairias pretenzijas, nepasitenkinimus. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad dėl to paties konflikto 2015-03-17, įvykusio J. J. priklausančio namo kieme, buvo vykdomi du ikiteisminiai tyrimai. K. J. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad su užvestu benzininiu pjūklu grasino brolį D. J. papjauti ir pakasti, taip pat su tuo pačiu pjūklu sužalojo D. J. dešinės rankos plaštaką. Kauno apygardos teismas 2016-02-18 nuosprendžiu atmesdamas K. J. apeliacinį skundą pažymėjo, kad pirmasis ginčo epizodas, kurio metu D. J. atliko tam tikrus smurtinio pobūdžio veiksmus K. J. atžvilgiu dėl pastarojo įžūlių veiksmų, jau buvo pasibaigęs, todėl vertinti tik vėlesni K. J. veiksmai, t. y. šiam paėmus ir užvedus benzininį pjūklą (t. 2, b. l. 70-73). Atitinkamai nagrinėjamu atveju analizuojami bei vertinami tik pirminiai nukentėjusiojo ir išteisintojo veiksmai, t. y. iki epizodo su benzininiu pjūklu.

Surinkta bylos medžiaga liudija, kad K. J. gyvena kartu su savo motina J. J. pastarajai priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). 2015-03-17 pas motiną atvyko kitas jos sūnus D. J., kuris iš vakaro buvo taręsis su motina, jog padės šiai uždengti šiltnamį. J. J. besikalbant su D. J. atėjo ir pastarojo brolis K. J..

Išteisintojo teigimu, brolis liepė jam išeiti, vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, reikalavo grąžinti 30000 litų skolą. Jam atsisakius vykdyti brolio paliepimus, K. J. suėmė jam už palto atlapo ir spjovė tiesiai į akis. Tada jis brolį parvertė ant žemės, užgulė ant viršaus ir kumščiu sudavė tris smūgius šiam į kairės pusės dubens sritį. Išteisintasis taip pat nurodė, jog po šio epizodo jis su broliu išsiskyrė, atsisėdo nuošaly, tačiau brolis vėl jam spjovė į akis, užsimojo suduoti smūgį, tačiau jis smūgio išvengė ir pats K. J. sudavė kumščiu smūgį į veidą (t. 1, b. l. 17-18). Iš esmės analogiškus parodymus D. J. davė ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau šie parodymai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų visumos.

Nukentėjusysis K. J. žodinio konflikto su broliu pradžią tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu aiškino kiek kitaip. Jis pripažino, kad nesutarimas kilo dėl darbų sodyboje su broliu nepasidalinimo, vėliau jis broliui priminė ir pastarojo turimą skolą. K. J. neneigė, jog nusispjovė, tačiau aiškino, kad spjovė į šoną, o ne broliui į akis, ar pataikė ir ant brolio, nepastebėjo. Tuomet D. J. jį puolė, pargriovė ant žemės, sudavė kumščiais ne mažiau aštuonis smūgius į galvos sritį. Kai brolis priduso, jį paleido. Jis sakė D. J. baigti cirkus ir vėl spjovė ant gyvatvorės, pasakė, jog brolio daugiau nebenori matyti. Po to, D. J. vėl jį puolė, tik šį kartą su pagaliu (t. 1, b. l. 48, 58-59, 67-69). Tas pačias aplinkybes K. J. dėstė ir pirmosios instancijos teisme, todėl pagrindo teigti, kad jo parodymai yra nenuoseklūs nėra. Šioje dalyje sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, kad parodymų nenuoseklumą negalima grįsti neatitikimais, esančiais apklausiant nukentėjusįjį įtariamuoju, kadangi kaip teisingai pažymėjo prokuroras, skiriasi apklausiamojo statusas, apklausiant nukentėjusįjį įtariamuoju kitame procese, buvo aiškinamasi jo kaip įtariamojo atliktų veiksmų pobūdis. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina ir specialisto išvadoje jam nustatyti sužalojimai. Nukentėjusiojo parodymai iš esmės neprieštarauja ir visą konflikto eigą stebėjusios abiejų sūnų motinos J. J. bei kaimynės G. S. parodymams. Svarbu pažymėti ir tai, kad motina taip pat konfliktuoja su K. J. dėl jai priklausančio namo dalybų po jos mirties. Taigi, motinos santykiai su sūnumi K. J. yra įtempti ir į tai būtina atsižvelgti vertinant jos parodymus. J. J. patvirtino, kad K. J. reiškė nepasitenkinimą dėl D. J. atvykimo į jos namus, tarp sūnų kilo žodinis konfliktas, tuomet K. J. broliui spjovė į veidą ir D. J. šį parvertė ant žemės bei sudavė kelis smūgius į kairės pusės dubenį. Tuomet trūko D. J. kelnių diržas ir sūnūs atsiskyrė. Bet K. J. toliau plūdo brolį necenzūriniais žodžiais, vėl spjovė D. J. į veidą. Dėl to, D. J. supykęs dar kartą puolė brolį, sudavė kelis smūgius rankomis į įvairias kūno vietas. Tuomet broliai vėl išsiskyrė. Taigi nors J. J. aiškina, jog konflikto iniciatorius buvo K. J., tačiau iš jos parodymų akivaizdu, jog pirmasis fizinį smurtą panaudojo būtent D. J..

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra nustatyta ir viena tiesioginė įvykio liudytoja – tai J. J. kaimynė G. S., kuri visiškai nėra suinteresuota bylos baigtimi, su kaimynais palaiko draugiškus santykius, todėl jos parodymus galima laikyti nešališkais. Minėta liudytoja pasižiūrėti, kas vyksta kaimyniniame sklype, nuėjo po to, kai išgirdo K. J. garsiai sakant „atstok, nesikabinėk, važiuok iš čia“, jis tai sakė savo broliui D. J.. Paskui D. J., pribėgęs prie brolio, šiam už nugaros užšoko ant jo, parvertė ant žemės ir prispaudęs prie žemės smūgiavo. Po kurio laiko broliai išsiskyrė, tai padarė patys, motina jų neskyrė. Daugiau apie šį incidentą liudytoja negalėjo nieko papasakoti, tačiau akcentavo, kad iš K. J. pusės grėsmės D. J. nebuvo. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintojo veiksmai buvo netinkamas atsakas į K. J. nepagarbų, provokuojantį elgesį. Net jei šis ir apspjovė D. J., tačiau tai nebuvo pagrindas fizinio smurto naudojimui, vis dėlto, pripažintina, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad K. J. veiksmai – necenzūrinių žodžių vartojimas, brolio varymas iš motinos namų, spjūvis D. J. pusėn, nesvarbu pataikė nukentėjusysis apspjauti brolį ar ne, laikytini provokuojančiais. Tačiau nepaisant išteisintojo atžvilgiu reiškiamų provokacinių veiksmų, D. J. privalėjo sulaikyti savo pyktį ir agresiją bei atsitraukti nuo rimtesnį konfliktą skatinančio brolio. Vien nukentėjusiojo įžūlus, užgaulus elgesys, nesiimant jokių realių fizinių veiksmų, aukštesniojo teismo vertinimu, nesudaro būtinosios ginties situacijos. Pažymėtina, kad D. J. pasibaigus pirmajam susimušimo su broliu epizodui galėjo atsitraukti, tačiau K. J. tęsiant provokuojančius veiksmus, D. J. ir vėl nesugebėjo galutinai nutraukti santykių aiškinimosi, todėl tęsė savo smurtinius veiksmus brolio atžvilgiu, kas bendrai sukėlė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kadangi išteisintasis nesigynė nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi, todėl D. J. yra pripažįstamas kaltu pagal BK 140 str. 2 d., kadangi veika padaryta artimojo giminaičio – brolio atžvilgiu. Atliktų veiksmų pobūdis leidžia teigti, kad minėti veiksmai buvo atlikti veikiant tiesiogine tyčia. Nors nusikaltimo įrankis – pagalys, kuriuo kaltinamasis sudavė smūgius nukentėjusiajam nesurastas, tačiau tai neduoda pagrindo išvadai, jog šio įrankio nesuradimas paneigia nukentėjusiojo parodymus. Šiame kontekste pažymėtina, kad tyrimas dėl nagrinėjamos veikos buvo išskirtas iš kito ikiteisminio tyrimo tik 2015-09-11 nutarimu, todėl negalima paneigti prielaidos, kad minimas pagalys anksčiau netgi ir nebuvo ieškomas, todėl atlikto tyrimo neišsamumas, negali būti priežastimi netikėti nukentėjusiojo parodymais. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad dalį sužalojimų nukentėjusysis neva galėjo patirti dėl griuvimo ant žemės, nešalina kaltinamojo atsakomybės, kadangi nukentėjusiojo griuvimas ant žemės įvyko dėl kaltinamojo veiksmų.

Skiriant D. J. bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitas baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, jog D. J. asmenybė nėra pavyzdinga. Tai ne pirmasis D. J. teistumas, be to, jis ne kartą baustas ir administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kitus grubius nusižengimus (t. 1, b. l. 116-123, 124-125). Todėl sutiktina su prokuroru, jog šiuo atveju galima taikyti griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant artimą minimaliam – 6 mėnesius. Šią nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė bausmės, paskirtos 2013-04-08 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, todėl bausmės, atsižvelgiant į visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, bendrintinos BK 64 str. 1, 3 d. pagrindu, taikant palankesnį kaltinamajam bausmių sudėjimo būdą, prie 2013-04-08 nuosprendžiu paskirtos bausmės, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, skiriant galutinę subendrintą bausmę – 1 metus 9 mėnesius terminuoto laisvės atėmimo. Vis dėlto, D. J. asmens pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, jog laisvės atėmimo bausmę reikėtų atlikti realiai. D. J. yra dirbantis asmuo, taigi turintis pastovias pajamas, be to, yra vedęs, turi tvirtus socialinius ryšius su gyvenamąja aplinka, todėl atsižvelgiant ir į tai, jog nusikalstamos veikos padarymą lėmė ir nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, tikslinga bausmės vykdymą atidėti, paskiriant D. J. BK 75 str. numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas. Atidėjus bausmės vykdymą, kaltinamasis bus pakankamai nubaustas, jam skirti įpareigojimai, jo teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, nebus pažeisti jo socialiniai ryšiai.

D. J. 2015 m. rugsėjo 23 d. prokuroro nutarimu paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki bus pradėtas bausmės vykdymas, bausmę pradėjus vykdyti - panaikintina (BPK 119 str., 139 str. 1, 3 d., 136 str., 307 str. 1 d. 6 p., b. l. 107-109, t. 1).

Asmenį pripažinus kaltu turi būti išsprendžiamas ir byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimas. Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniame skunde prašoma visiškai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, pareikštą dėl 2677,66 Eur turtinės žalos ir 4985 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Vertinant turtinės žalos dydį analizuojami pateikti įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo patirtas išlaidas, susijusias su gydymusi – kuro, vaistų įsigijo čekiai ir kiti dokumentai. Tuo tarpu nukentėjusiojo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

K. J. į prašomos priteisti turtinės žalos dydį įskaičiavo: nuostolius dėl negautų pajamų iš vykdomos individualios veiklos (2455 Eur), reguliaraus vykimo pas medikus išlaidas jo nedarbingumo metu (50 Eur), vykimo pas teismo medicinos specialistus išlaidas (50 Eur), vaistų ir gydymo priemonių įgijimo išlaidas (21,09 Eur), gydymo procedūrų išlaidas (17,32 Eur), sulaužytų akinių vertę (81,35 Eur), medicininių pažymų išdavimo išlaidas (2,90 Eur) (t. 1, b. l. 73-75, b. l. 1-2, t. 2).

Įvertinusi civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo pagrindžiančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo negautos pajamos nėra įrodytos byloje esančia medžiaga. K. J. teigimu, 2455 Eur nuostoliai susidaro dėl 2015 m. sausio – kovo mėnesiais negautų pajamų. Jis dirba pagal verslo liudijimą, o pirmi trys pavasario mėnesiai darbine prasme būna patys pelningiausi. Tačiau dėl sveikatos būklės kai kuriuos užsakymus jam teko atšaukti. Šiuos nukentėjusiojo teiginius apygardos teismas laiko deklaratyviais. Pajamų K. J. nėra deklaravęs, taigi nustatyti, kiek vidutiniškai per mėnesį jis uždirba, nėra galimybių. Taip pat neįrodyta, kokių užsakymų ir kokios turtinės apimties, jam teko atsisakyti, kadangi pateikti nukentėjusiojo užrašai negali būti laikomi patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo negautas pajamas, juolab, kad negautomis pajamomis nukentėjusysis laiko visą, jo nurodomų užsakymų vertę, o ne tik pelną, kuris būtų likęs atmetus turėtas išlaidas. Nepateikti ir jokie nurodomų nuostolių dydį ir pačius nuostolius patvirtinantys įrodymai. Tuo tarpu abejonių dėl kitų išlaidų, priskirtų turtinei žalai, teismui nekyla. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog akiniai buvo sugadinti būtent šio įvykio metu, nekyla abejonių ir dėl to, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų kreipėsi ir lankėsi pas medikus, ekspertą, todėl turėjo išlaidų kurui, vaistų įsigijimui, todėl paminėtos išlaidos 222,66 eurai, remiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš D. J. (BPK 109 str., 112 str., 113 str., 115 str. 1 d., CK 6.245 str. 4 d., 6.263 str., 6.280 str. 1 d., 6.283 str. 1 d.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymėtina, kad, sprendžiant su vertinamaisiais aspektais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą ir toliau formuojamą teismų praktiką, kuri jau patikrinta ir įtvirtinta ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis.

Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar įmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Be abejo, reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Specialisto išvada Nr. G823/15(02) patvirtina, kad K. J. yra konstatuota kairio skruosto sumušimas su odos nubrozdinimu, kairės plaštakos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, galvos sumušimas. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Galvos sumušimas su galvos smegenų sukrėtimu nepatvirtintas neurologine simptomatika ir vertinant sveikatos sutrikdymą į jį neatsižvelgta (t. 1, b. l. 34-35). Taigi nustatyti sužalojimai neabejotinai sukėlė K. J. fizinį skausmą, tačiau dėl patirtų sužalojimų jam nereikėjo ilgai gydytis, nebuvo padaryta kaulų lūžių, jokių objektyviai patvirtintų liekamųjų reiškinių nėra likę. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Šiuo atveju, jau minėta, sukelti padariniai nebuvo ilgalaikiai, be to, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad 700 Eur neturtinės žalos priteisimas atitiktų protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiojo asmens teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui (BPK 109 str., 112 str., 113 str., 115 str. 1 d., CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str. 1 d., 6.248 str., 6.249 str. 1 d., 6.250 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Nerijaus Gružausko ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo K. J. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir paskirti 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. subendrinti dalinio sudėjimo būdu su 2013 m. balandžio 8 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu D. J. paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir D. J. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. ir D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 1 d., 2 d. 6, 9 p., 71 str., 72² str. pagrindu, D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) paskirti baudžiamojo poveikio priemones: įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurį jis privalo atlikti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei 5 MGL (188,30 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoka turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 str. 3 d.).

D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2015 m. rugsėjo 23 d. prokuroro nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą, palikti nepakeistą, bausmę pradėjus vykdyti – panaikinti.

Nukentėjusiojo K. J. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš D. J. 222,66 Eur (du šimtus dvidešimt du eurus 66 ct) turtinės žalos ir 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo K. J..

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Kolegijos pirmininkas Albinas AntanaitisTeisėjai Svetlana JurgaitienėRimas Švirinas