- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-15
- Bylos Nr.
- eAS-184-1047/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05372-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Egidijus Šileikis
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Liudmilos stilius“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liudmilos stilius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liudmilos stilius“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Liudmilos stilius“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. RNA-37504 „Atsakymas į prašymą iš naujo nagrinėti prašymą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 23 d. prašymą.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 24 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – stabdyti VMI Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės byloje priimtas sprendimas, nes, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o palankus teismo sprendimas padarytos žalos neatitaisytų. Vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą yra stabdoma Bendrovės veikla, o Sprendimo vykdymas sudarytų prielaidą spręsti dėl pareiškėjo nemokumo ir tolimesnės veiklos vykdymo sustabdymo.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 26 d. pateikė patikslintą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kuriame nurodė, kad 2023 m. sausio 24 d. 19 val. 12 min. Bendrovė elektroniniu paštu gavo antstolio raginimą įvykdyti VMI Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo bei pareiškėjo turto arešto aktą. Raginime nurodyta, jog pareiškėjas raginamas per 30 d. nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 91 527,39 Eur skolos ir 340,26 Eur vykdymo išlaidų, iš viso 91 867,65 Eur į antstolio depozitinę sąskaitą. Antstolis 2023 m. sausio 14 d. turto arešto aktu Nr. S-23-28-2310 areštavo visą Bendrovės nekilnojamąjį bei registruotiną kilnojamąjį turtą, iš kurio ir bus siekiama priverstinai išieškoti ginčo mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės patvirtina būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašė jį atmesti ir nurodė, kad pareiškėjas savo prašyme nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjas ateityje patirs didelę žalą, jeigu bus nepritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Vien tik ateityje kilsiančių neigiamų pasekmių tikimybė negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Liudmilos stilius“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo aspektais ir nustatė, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus sustabdyta Bendrovės veikla, pareiškėjas nebegalės atsiskaityti su tiekėjais ir darbuotojais, negalės vykdyti savo paslaugų, bus priverstas inicijuoti nemokumo procedūrą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo motyvuojamas iš esmės tik galimu Bendrovės interesų pažeidimu, taip pat įvertinęs pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
III.
Pareiškėjas UAB „Liudmilos stilius“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ABTĮ 70 straipsnio taikymo aspektu tik dėl vieno reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindo, t. y. jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau nieko nepasisakė tuo aspektu, ar prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės neturėtų būti taikomos antruoju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindu, t. y. kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, nes iš esmės šiuo pagrindu ir remiasi Bendrovė savo prašyme.
Pareiškėjas teigia, jog ginčas kilo dėl 98 102,25 Eur dydžio mokestinės nepriemokos išdėstymo, tačiau VMI intensyviai siekia kuo greičiau išsiieškoti ginčo mokestinę nepriemoką ir tai siekia daryti nepaisydama prasidėjusio administracinio teisminio ginčo šioje administracinėje byloje, todėl kyla objektyvi būtinybė imtis priemonių reikalavimui užtikrinti – taikyti draudimą atsakovui išieškoti ginčo mokestinę nepriemoką iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje. Atsakovui išsiieškojus ginčo mokestinę nepriemoką anksčiau, nei ši administracinė byla baigsis įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu, administracinis ginčas neteks jokios prasmės, nes nebeliks mokestinės nepriemokos, kurią būtų galima išdėstyti ateityje, o įgyvendinti būsimo, tikėtina, teigiamo Bendrovei teismo sprendimo bus nebeįmanoma. VMI vykdant tokio masto mokestinės nepriemokos išieškojimą, realiai paralyžiuojama visa Bendrovės veikla, o tai gali ją privesti prie visiško nemokumo ir bankroto.
Pareiškėjas pakartoja patikslinto, teismui teikto prašymo argumentus (antstolio raginimas, turto arešto aktas), nurodo gavęs VMI 2023 m. sausio 24 d. priminimą ir teigia, jog toks įnirtingas VMI siekis priverstinai išieškoti ginčo mokestinę nepriemoką negali būti pateisinamas, kelia abejonę, jog VMI nesijaučia visiškai teisi ir visomis priemonėmis siekia kuo skubiau eliminuoti ginčo objektą – priverstine tvarka išieškoti mokestinę nepriemoką.
Pareiškėjas akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju Bendrovė prašo tik laikinai sustabdyti aktyvius ginčo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš Bendrovės lėšų banko sąskaitoje ir iš areštuoto turto veiksmus, nes tik tai laikinai sureguliuos padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 31 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „Liudmilos stilius“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konstatavęs, jog prašymas motyvuojamas iš esmės tik galimu Bendrovės interesų pažeidimu, tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti VMI Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje administracinėje byloje – atskirąjį skundą grindžia tuo, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, administracinis ginčas neteks jokios prasmės, nebeliks mokestinės nepriemokos, kurią būtų galima išdėstyti ateityje, o įgyvendinti būsimo, tikėtina, teigiamo Bendrovei teismo sprendimo bus nebeįmanoma, tokiu būdu paralyžiuojama visa Bendrovės veikla, o tai gali ją privesti prie visiško nemokumo ir bankroto. Pareiškėjas taip pat teigia, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo vertinta, ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekiant laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtą reikalavimą ir byloje esančius duomenis, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, paralyžiuojamos veiklos, galimo Bendrovės nemokumo ir bankroto yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja su mokesčių administratoriaus išieškojimo veiksmais nesumokėjus mokestinės nepriemokos. Tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjas pateikė skundą, ginčydamas atsakovo VMI Sprendimą atsisakyti iš naujo nagrinėti Bendrovės prašymą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo ir siekdamas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Bendrovės 2022 m. rugsėjo 23 d. prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad teisme ginčas dėl sprendimo, kuris yra pagrindas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nėra nagrinėjamas, minėtas sprendimas yra galiojantis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal sprendimą, kuris nėra ginčijamas teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-383-556/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tik tai, ar pareiškėjas pagrindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liudmilos stilius“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.