- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-13
- Bylos Nr.
- 1A-648-360-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-01454-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- V. N.
- Nukentėjusysis
- A. K., D. R. K., A. K. Kolegija
- Advokatai
- Juozapas Surblys
Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-648-360/2012
Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01454-2010-5
2012 m. gruodžio 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. (V. N.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nesiartinti prie nukentėjusiųjų ir nebendrauti su jais (išskyrus žalos atlyginimo klausimus) bei per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.
Iš V. N. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. R. K., 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 1000 Lt proceso išlaidų, viso 2000 Lt nukentėjusiajai A. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmonėms fizinį skausmą bei nežymiai juos sužalojo: 2010-10-06, apie 18.00 val., keliuke ties sklypu (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) Klaipėdos rajone, V. N., asmeninio konflikto metu, dėl A. K. kaltinimų, kad V. N. pradūrė jų šeimos automobilio ,,Nissan Almera Tina“ padangą, neigdamas savo kaltę bei vartodamas necenzūrinius žodžius A. K. atžvilgiu ir tokiu būdu ją įžeidinėdamas, sugriebė A. K. už megztinio pečių ir pradėjo ją kratyti, po to A. K. traukiantis atgal, V. N. ją pastūmė, dėl ko A. K. nuvirto ant šalia buvusios malkų krūvos, po to V. N. rankų kumščiais A. K. sudavė ne mažiau penkis kartus bei ne mažiau šešis kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajam D. R. K. priėjus ginti savo žmonos, V. N. rankos kumščiu vieną kartą smogė jam į veidą, pataikydamas į burnos sritį, dėl to D. R. K. nuvirto ant žemės. V. N., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tris kartus spyrė D. R. K., pataikydamas į kairįjį skruostą bei kairįjį, dešinį krūtinės ląstos priekinius paviršius. V. N. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, priėjęs prie A. K., kuri tuo metu dar gulėjo ant malkų krūvos, rankos kumščiais jai smogė ne mažiau šešių smūgių į įvairias kūno vietas. Tuo metu, D. R. K., siekdamas nutraukti V. N. fizinio smurto vartojimą, sugriebė V. N. dešinę koją, kuris, bandydamas išlaisvinti savo koją, neišsilaikęs pusiausvyros pargriuvo ant žemės. Šiais savo nusikalstamais veiksmais V. N. nukentėjusiajai A. K. padarė galvos sumušimą su muštine žaizda viršugalvio - pakaušio kairėje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje bei kairėje alkūnėje, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą su poodine kraujosruvą pažastinėje vidurinėje linijoje, o D. R. K. padarė poodinės kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, lūpų dešinėje, odos nubrozdinimą dešinio kelio srityje. Taip V. N. nežymiai sutrikdė nukentėjusiųjų A. K. ir D. R. K. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. N. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nurodo, jog su nuosprendžiu nesutinka, kadangi buvo užpultas pats ir patyrė fizinį smurtą, dėl to buvo priverstas gintis, taigi mano, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis. Anot apelianto, jis buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam buvo suteikta medicininė pagalba, kadangi jam buvo prakirsta galva. Dėl patirtų sužalojimų į policiją nesikreipė, kadangi manė, jog pavyks susitaikyti. Po kurio laiko sužinojo, jog yra neteisingai apkaltintas. Nuteistasis nesutinka ir su priteistu civilinio ieškinio dydžiu, teigia, jog šiuo metu darbo neturi, registruojasi darbo biržoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. N. pagal BK 140 str. 1 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, patikrinti pirmosios instancijos teismo teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.
Nors nuteistasis V. N. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., neprisipažino ir nors incidento su nukentėjusiaisiais A. K. ir D. R. K. neneigė, tačiau savo veiksmus vis dėl to vertino kaip būtinąją gintį. Taigi kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio nuteistasis tvirtina, kad nagrinėjamojoje situacijoje jis veiką padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. spalio 6 d. konfliktą tarp nuteistojo V. N. ir nukentėjusiųjų A. K. ir D. R. K. analizuoja ir patikrina tik būtinosios ginties instituto ribose, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
Sutinkamai su BK 28 straipsnio 1 dalimi asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010).
Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo pripažinti V. N. veiksmus nagrinėjamojoje situacijoje, kaip atitinkančius būtinosios ginties sąvoką. Kilusi konfliktinė situacija tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų neduoda pagrindo manyti, kad dėl nukentėjusiųjų veiksmų nuteistajam grėsė realus ir akivaizdus pavojus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis apskritai būtų buvęs užpultas nukentėjusiųjų, ar jo atžvilgiu būtų buvę pradėti ar atlikti kažkokie smurtiniai veiksmai, kurie būtų kėlę grėsmę jo sveikatai ar gyvybei. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis dėl jam padarytų kūno sužalojimų niekur nesikreipė, jokie sužalojimai jam nenustatyti. Priešingai, byloje neabejotinai nustatyta, jog pats nuteistasis mušdamas nukentėjusiuosius sukėlė jiems fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jiems sveikatą.
Nukentėjusioji A. K. viso proceso metu nuosekliai nurodė, jog ji ant keliuko susiginčijo su V. N. dėl pradurtos automobilio padangos, dėl to V. N. ją sugriebė, trenkė ir pradėjo ją daužyti. Vėliau atgavusi sąmonę, ji pamatė, kad jis spardo jos vyrą D. R. K., gulintį ant žemės. D. R. K. koja buvo sulaužyta iš anksčiau, todėl judėti jis galėjo tik su ramentais. Po to, V. N. priėjo prie jos ir vėl pradėjo ją mušti, o D. R. K., žeme prišliaužė prie V. N. ir patempė jį už kojos. Nukentėjusysis D. R. K. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir 2010-10-18 specialisto išvados, kuriose konstatuoti nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai. Akivaizdu, kad specialistų išvados patvirtina faktą, jog nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiųjų nurodytais nuteistojo veiksmais. Šie vienas kitą papildantys ir visumoje sutampantys įrodymai paneigia apelianto versiją, jog jis pats buvo užpultas. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais.
Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju jokio gresiančio pavojaus V. N. atžvilgiu apskritai nebuvo. Nuteistojo teiginiai, jog jį patį užpuolė nukentėjusieji nėra įtikinantys bei patvirtinantys būtinosios ginties situaciją. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiųjų galimybė vartoti fizinę jėgą prieš jaunesnį, jėgų turintį vyrą, riboja ne tik nukentėjusiųjų senyvas amžius, tačiau ir sveikatos sutrikimai. Byloje esantis išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusiojo D. R. K. koja buvo įtvirtinta gipso tvarsčiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo V. N. teiginius laiko tik jo pasirinkta gynybos nuo pareikšto kaltinimo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai.
Nuteistasis V. N. kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nesutinka ir su priteistu civilinio ieškinio dydžiu, teigia, jog šiuo metu darbo neturi, registruojasi darbo biržoje. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio kodekso 6.250 str. nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti svarstomas individualiai. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais. Todėl teismas neturtinės žalos dydį nustato vertindamas konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.
Kolegijos nuomone, keisti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteistą 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą (kiekvienam po 1000 Lt) apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apylinkės teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. pirmiausia akcentavo neturtinės žalos pasekmes, jog nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, be fizinio skausmo jie patyrė išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, jog veika padaryta tyčiniais V. N. veiksmais. Teisėjų kolegija iš aptartų apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas. Pažymėtina, kad analogiškose bylose kaip neturtinės žalos atlyginimą už nusikalstamais veiksmais padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą teismai paprastai priteisia didesnes, iki 5000 Lt siekiančias sumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2008, 2K-474/2008, 2K-537/2008, 2K-412/2009, 2K-421/2009). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Dar labiau mažinti patenkintą nukentėjusiųjų civilinio ieškinio dalį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. N. pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d. bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.