- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 2K-537/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Dalia Bajerčiūtė (pran.), Josifas Tomaševičius
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- D. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 3750 Lt (30 MGL) dydžio bauda. Iš A. B. nukentėjusiajai D. Š. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 30 d., apie 15.30 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Žirmūnų g. 64, prie prekybos centro „Hyper Rimi“, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. savo automobiliu „Renault“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) tyčia užblokavo kelią atbuline eiga į stovėjimo vietą judančiam D. Š. vairuojamam automobiliui „Audi“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), atidarė šio automobilio dureles, sakydamas ,,ką tu sau galvoji“, ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai D. Š. į veidą, kuri nuo šio smūgio atsitrenkė galva į automobilio sėdynės atlošą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą prieš jį nutraukti.
Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 284 straipsnio 1 dalies) ir esminių BPK pažeidimų.
Skunde nurodoma, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veika kvalifikuojama ir baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis – materialioji. Be to, minėtas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas privalo suvokti, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnis 2 dalies 1 punktas).
Nuteistasis teigia, kad jo veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, o konfliktinė situacija tarp jo ir nukentėjusiosios kilo dėl asmeninių paskatų, t. y. jis siekė išsiaiškinti pastarosios padarytą eismo taisyklių pažeidimą, kuris vos neperaugo į eismo įvykį. Kasatoriaus įsitikinimu, reali žala visuomenės rimčiai ir tvarkai nebuvo padaryta, viskas baigėsi akimirksniu, niekas dėl šio incidento nenukentėjo, pašaliniams asmenims nebuvo sukeltas išgąstis, jokia sumaištis nekilo, dėl įvykio nebuvo nutrauktas joks renginys ar sutrikdytas eismas, kitų asmenų pareiškimų dėl viešosios rimties trikdymo nebuvo, taip pat nebuvo padaryti sužalojimai ir nukentėjusiajai D. Š. Taigi nėra esminio objektyviojo viešosios tvarkos pažeidimo požymio (apie jį pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-216/2007). Teismų sprendimuose nenurodyta, kad įvykio vieta – automobilių stovėjimo aikštelė – yra vieša, tuo tarpu pašalinių asmenų joje nebuvo. Be to, teismai, svarstydami klausimą, ar nuteistojo veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalį, turėjo pasisakyti ir dėl galimybės kvalifikuoti jo veiką pagal BK 138, 140 ar 155 straipsnius, juolab pati nukentėjusioji D. Š. tvirtino, kad buvo konfliktinė situacija ir kad jis (A. B.) ją įžeidė, pažemino jos garbę ir orumą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neginčijamai nustatyta (tą pripažino ir nukentėjusioji), jog D. Š., vairuodama automobilį „Audi“, sukėlė avarinę situaciją, dėl to jis (kasatorius), siekdamas išvengti susidūrimo, signalizavo, buvo priverstas stabdyti automobilį. Į tai nukentėjusioji reagavo necenzūriniais žodžiais, parodė įžeidžiantį gestą; po to, A. B. priėjus prie automobilio ir pasakius D. Š., ką ji sau galvoja, ši atsakė, kad nemėgsta tokių vairuotojų ir pavartojo necenzūrinius žodžius. Toks nukentėjusiosios elgesys jį įžeidė. Šios aplinkybės rodo nukentėjusiosios ciniškumą, kuris turėtų būti vertinamas kaip provokuojantis elgesys, tačiau į tai teismai neatsižvelgė, įvykio situaciją vertino fragmentiškai, nuo to momento, kai A. B. priėjo prie automobilio. Be to, kasatorius tvirtina, kad jokių smūgių nukentėjusiajai nesudavė, į medikus jai dėl to kreiptis nereikėjo (pastarąją aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiosios D. Š. parodymai).
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai, spręsdami jo kaltės klausimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, asmenų lygybės prieš įstatymą (BPK 7 straipsnio 2 dalis) ir nekaltumo prezumpcijos principus (BPK 44 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas turi būti nulemtas tik teisėtais būdais gautos, patikimos informacijos, tačiau šioje byloje teismo nuosprendžiai negalėjo turėti ir neturi objektyvaus pagrindo. Pagal esamus įrodymus net nebuvo įmanoma nustatyti nusikaltimo padarymo vietos ir kitų svarbių aplinkybių. Teismai palaikė nukentėjusiosios D. Š. poziciją, rėmėsi išimtinai kaltinančiais įrodymais, nors jie prieštaringi ir abejotini.
Nuteistojo A. B. manymu, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. Kasatorius skunde analizuoja jų parodymų turinį ir teigia, kad liudytoja A. I. ir nukentėjusioji D. Š. skirtingai paaiškino konflikto vietą (t. y. išėjus iš prekybos centro „Rimi“ centrinio ar dešiniojo išėjimo), liudytojos J. B. ir A. I. nurodė skirtingą atstumą, iš kurio matė incidentą. Abejotini liudytojų parodymai ir apie jų matytą A. B. rankos kontaktą su nukentėjusiosios veidu, nes nė viena iš jų negalėjo prisiminti, kuria ranka A. B. jį prilietė, todėl darytina išvada, kad tokio fizinio kontakto nebuvo, taigi ir kaltinimas smūgio sudavimu – neįrodytas bei nepagrįstas.
Be to, kasatorius detaliai analizuoja nesutapimus liudytojos A. I. parodymuose, kur ši, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apibūdino jo išvaizdą. Nuteistasis pažymi, kad minėtos liudytojos parodymų nepatikimumą rodo ir tai, kad apklausos metu nurodžiusi, jog gali atpažinti kaltinamąjį, tą pačią dieną (praėjus valandai) asmens parodymo atpažinti metu – neatpažino.
Taip pat kasatorius ginčija abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose, remiantis išimtinai nukentėjusiosios D. Š. parodymais, konstatuotą aplinkybę, kad jis tyčia užblokavo kelią judančiam D. Š. automobiliui, nes šią aplinkybę jis neigia, tai mačiusių liudytojų nėra.
Kasatorius tvirtina, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 301, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą, nes nepateikė išsamių, aiškių ir nedviprasmiškų motyvų, pagrindžiančių išvadas dėl jo kaltumo bei veikos kvalifikavimo.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs teismo posėdyje liudytojų A. I. ir J. B. dėl anksčiau minėtų prieštaravimų jų parodymuose ir jų nepašalinęs, kategoriškai konstatavo, jog jis (A. B.) sudavė nukentėjusiajai per veidą, užblokavo kelią jos automobiliui ir, matant kitiems asmenims, sutrikdė viešąją tvarką. Tai rodo, kad šis teismas (kaip ir pirmosios instancijos) šališkai išnagrinėjo bylą, padarė prielaidomis ir samprotavimais pagrįstas, tikrovės neatitinkančias išvadas ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Be to, buvo pažeistos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias teismai privalo neabejotinai įrodyti kaltinamojo kaltę.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į jo argumentus, tarp jų – dėl nenuoseklių liudytojų A. I. ir J. B., nemačiusių įvykio, parodymų.
Šalies argumentai
Kasatorius nesutinka dėl priteistos neturtinės žalos dydžio (3000 Lt) nukentėjusiajai D. Š. ir nurodo, kad, net ir pripažinus įrodyta jo kaltę, toks sprendimas yra nepagrįstas. Teismas, svarstydamas šį klausimą, neįvertino aplinkybės, kad pati nukentėjusioji, pažeisdama Kelių eismo taisykles ir rodydama nepadorius gestus, sukėlė konfliktą; ji ne tik nemėgino atsiprašyti kasatoriaus, bet ir pareiškė, nemėgstanti tokių vairuotojų. Taigi akivaizdu ir neginčijama, kad nukentėjusioji pati neteisėtais veiksmais sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, pažemino bei išprovokavo A. B. atlikti veiksmus, dėl kurių ji esą patyrė neturtinę žalą. Teismo sprendimas tenkinti nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo – nepagrįstas nei teisiškai, nei morališkai. Kasatoriui nesuprantama ir tai, kaip spręsdamas šį klausimą teismas galėjo atsižvelgti į jo turtinę padėtį, apie kurią duomenų byloje nėra. Be to, teismo sprendimas priteisti D. Š. 3000 Lt prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Šiuo atveju teismas, nustatydamas tokį priteistinos žalos dydį, negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2006, pagal kurią, esant analogiškai situacijai (buvo suduotas vienas smūgis ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), nukentėjusiajai priteista 300 Lt, kai tuo tarpu šioje byloje nukentėjusiajai, nepatyrusiai jokio sveikatos sutrikdymo, priteista 3000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis, kasaciniame skunde išdėstydamas nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, atpažinimo protokolų duomenis, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su įrodymų vertinimu, tačiau teismai išsamiai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, pripažino nuosekliais nukentėjusiosios parodymus, o daromas išvadas motyvavo aiškiai ir pakankamai, todėl pripažįstant A. B. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Taip pat deklaratyvūs nuteistojo A. B. teiginiai, kad apygardos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius neteisingai nurodo esą nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai prieštaringi, taip pat klaidingai teigia, jog nukentėjusioji pripažino pasakiusi „kaip nemėgstu tokių vairuotojų“ ir pridūrusi necenzūrinius žodžius; iš tiesų D. Š. viso proceso metu tai neigė, taip pat tvirtino nedemonstravusi nepadorių gestų.
Šalies argumentai
Kasatoriaus prašymas panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir prieš jį bylą nutraukti argumentuojamas nepagrįstais teiginiais, kad konfliktinė situacija kilo dėl asmeninių paskatų, žala nepadaryta, viskas baigėsi akimirksniu, sumaištis nekilo ir pan. Prokuroras nurodo, kad vieša vieta pripažįstama ne tik tokia, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra pašalinių asmenų, bet ir tokia, kurioje turi teisę lankytis kiti asmenys. Pats A. B. parodė, kad prie prekybos centro buvo sunku rasti laisvą vietą automobiliui pastatyti, o ta aplinkybė, kad jis pats konflikto metu aplinkinių asmenų nepastebėjo ar nematė, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Prokuroro nuomone, kitas nuteistojo argumentas, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyta kūno sužalojimų (tiksliau – nukentėjusioji D. Š. nesikreipė į medikus), taip pat nelemia veikos kvalifikavimo, nes BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija apima ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Prokuroras, atsiliepime pasisakydamas dėl kasatoriaus argumentų apie neva provokacinius nukentėjusiosios veiksmus, nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti tokio fakto, o Kelių eismo taisyklių pažeidimas, privertęs nuteistąjį tik pristabdyti vairuojamą automobilį, nesuteikė A. B. teisės nusikalsti (padaryti veiką, už kurią numatyta atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį), ir net įvykęs eismo įvykis nepašalintų baudžiamosios atsakomybės.
Pasak prokuroro, A. B. teiginiai apie teismų padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus yra deklaratyvūs. Bylos nagrinėjimo procese jis (kasatorius) turėjo galimybę teikti įrodymus, aiškintis svarbias aplinkybes, užduoti klausimus, pateikti prašymus ir pan., todėl skunde nepagrįstai teigiama apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, asmens lygybės principo pažeidimus.
Nesutikdamas dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, kasatorius nurodo, kad teismas atsižvelgė į jo turtinę padėtį, nors duomenų apie tai neturėjo, taip pat nurodė analogišką bylą, kurioje nukentėjusiajai buvo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį (mažesnį negu prašė nukentėjusioji), vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir jų nepažeidė. Pasisakydamas dėl A. B. turtinės padėties, teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad jis yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, UAB (duomenys neskelbtini) steigėjas, o tai leido teismui pagrįstai manyti, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo pinigų suma nebus nuteistajam pernelyg didelė. Be to, teismas nurodė, kad asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus, nustatant priteistinos žalos dydį, šį sprendimą nulemia byloje nustatytų aplinkybių visuma – nusikalstamos veikos pobūdis ir kaltininko elgesys, taip pat jį bei nukentėjusįjį asmenį apibūdinančios aplinkybės. Kiekvienoje byloje žalos dydis nustatomas individualiai, todėl analogija tokiais atvejais negali būti taikoma.
Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimų išvados motyvuotos, visi A. B. kasacinio skundo argumentai aptarti Vilniaus apygardos teismo nutartyje (nagrinėjant jo apeliacinį skundą) ir tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad A. B. pagrįstai nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, jo veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o esminių BPK normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nutartį,– nepadaryta.
Dėl BPK normų laikymosi (BPK 20 straipsnis, 7 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnio 6 dalis)
Kasatoriaus teiginiai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, – nepagrįsti. Iš bylos dokumentų matyti, kad visi įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti A. B. kaltės klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, buvo ištirti bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo skundą tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, neprivalėjo pakartotinai tirti įrodymų, be kita ko, to neprašė daryti ir apeliantas – nuteistasis A. B. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas ne privalo, o gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas nėra išsamus. A. B. baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė išsamiai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka remiamasi pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, o jų vertinimas patikrinamas, tą ir padarė Vilniaus apygardos teismas. Taigi teismai nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų tiesiogiai ir žodiniai ištirti bylos įrodymus, o jų sprendimai grindžiami tik tokiu būdu tirtais įrodymais.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į nuteistojo argumentą dėl įrodymų, susijusių su jo atpažinimu, nurodyta, kad A. I., mačiusi incidentą, sąžiningai paaiškino negalinti atpažinti kaltininko, tuo tarpu net ir jis pats neginčija dalyvavęs konflikte su D. Š., todėl teismas motyvuotai ir teisingai pripažino šiuos argumentus esant nereikšmingais, t. y. neturinčiais įtakos A. B. kaltės klausimo išsprendimui.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pasisakyta apie nuteistojo teiginius dėl įrodymų leistinumo principo pažeidimo, kuris siejamas su liudytojos J. B. apklausos ikiteisminio tyrimo metu data, nurodyta protokole (dėl padaryto ištaisymo vietoje 2005-09-27 įrašant 2006-09-27). Taigi teismas nustatė, kad ištaisant rašymo klaidą – metus – protokolą surašiusi tyrėja tai patvirtino savo parašu. Antra, minėtu apklausos protokolu, kaip įrodymu, nesirėmė nė vienas teismas, nes liudytoja J. B. buvo apklausta teisiamajame posėdyje, todėl BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.
Kasatoriaus teiginiai dėl nukentėjusiosios D. Š. bei liudytojų A. I. ir J. B. parodymų buvo išsamiai, remiantis bylos duomenimis, išanalizuoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pasisakydama šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas netiria įrodymų ir nenustatinėja faktinių aplinkybių, o tikrina, ar teismai, vertindami įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. ar įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylos duomenys, apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys rodo, kad šios taisyklės nebuvo pažeistos. Vertindamas minėtų liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų patikimumą apeliacinės instancijos teismas juos aptarė, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, motyvuotai atmetė nuteistojo teiginius, nepagrįstai sureikšminančius nesutapimus ar netikslumus jų parodymuose (dėl to, kuria ranka (kaire ar dešine) A. B. sudavė nukentėjusiajai, iš kokio atstumo (metrais) liudytojos matė incidentą, per kurias prekybos centro duris jos išėjo).
Bylos dokumentams prieštarauja kasatoriaus teiginiai, esą teismai rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinusio šio nuosprendžio pagrįstumą, nutarties, išvados dėl A. B. nuteisimo pagrįstos ne tik nukentėjusiosios D. Š., bet ir liudytojų, iki įvykio jos nepažinojusių ir neturinčių intereso melagingai apkaltinti nuteistąjį, parodymais, t. y. bylos įrodymų visuma, patvirtinančia aplinkybes apie A. B. padarytą nusikalstamą veiką, tarp jų – ir apie konkrečią jos padarymo vietą – automobilių stovėjimo aikštelę prie prekybos centro „Hiper Rimi“, esančio Vilniuje, Žirmūnų g. 64. Teismai nustatė ir tai, kad A. B. sudavė ranka smūgį nukentėjusiajai D. Š. į veidą. Vien tai, kad ši nesikreipė į medikus (ir dėl to nėra apie tai medicininių dokumentų), dar nereiškia, jog smūgio sudavimo faktas paneigtas; priešingai, remdamiesi pagal 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įvertintais įrodymais, teismai nustatė šią faktinę aplinkybę.
Taigi, darant išvadas dėl A. B. kaltės, visi bylos įrodymai ištirti, visapusiškai ir nešališkai įvertinti. Tai, kad kasatorius nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu (kartu jis ginčija teismo sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes), nereiškia, jog teismai padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė asmenų lygybės prieš įstatymą, rungimosi baudžiamajame procese ar nekaltumo prezumpcijos principų (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnio 6 dalis), ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė spendimus (pripažįstant jį kaltu), kuriais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuojamą teisę į gynybą ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reikalaujančias įrodyti asmens kaltę.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 15 straipsnis, 284 straipsnio 1 dalis)
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas A. B. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Visų pirma visiškai nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismų sprendimuose nenurodyta, jog įvykio vieta yra vieša. Kaip minėta, byloje nustatyta ne tik konkreti nusikalstamos veikos padarymo vieta, bet ir konstatuota, kad tai – vieša vieta, ir tai nurodyta pradedant kaltinamuoju aktu ir baigiant apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kurioje apie tai padaryta teisinga išvada, atsižvelgus į minėtos vietos ypatumus, pašalinių asmenų buvimą įvykio metu (tarp jų – liudytojų, mačiusių incidentą).
Teismų sprendimuose nustatyta, kad A. B., užblokavęs D. Š. vairuojamam automobiliui kelią į jo pastatymo vietą, po to priėjęs prie jo atidarė automobilio dureles ir, pasakęs „ką tu sau galvoji“, ranka sudavė nukentėjusiajai į veidą. Taip pat nustatyta tokio elgesio priežastis, įvykio eiga iki kasatoriaus veiksmų, už kuriuos jis nuteistas, t. y. kad nukentėjusioji, persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, sutrukdė nuteistajam laisvai važiuoti dešiniąja eismo juosta, taip sudarė jam nepatogumų, nors joks eismo įvykis neįvyko. Apeliacinės instancijos teismas šią priežastį teisingai įvertino kaip menkavertį pretekstą kaltininkui elgtis agresyviai, smurtaujant, visiškai neadekvačiai nukentėjusiosios poelgiui. Taip pat teisingos išvados, kad minėti A. B. veiksmai – įžūlūs (nes panaudojo smurtą – sudavė į veidą), kad savo elgesiu kaltininkas tyčia demonstravo nepagarbą aplinkai, pažemino nukentėjusiąją matant kitiems asmenims, kurie buvo šokiruoti tokio agresyvaus jo elgesio (sukrėstos A. I., J. B. sutiko paliudyti, viena iš jų iš karto važiavo į policijos nuovadą). Remiantis nustatytų konkrečių bylos aplinkybių visetu, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo vietą ir sąlygas, darytina išvada, kad aprašyti A. B. veiksmai yra įžūlūs, akivaizdžiai prieštarauja visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms ir rodo visišką jų nepaisymą, nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą; dėl šių veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nukentėjo ne tik iki įvykio kaltininkui nepažįstama D. Š., į tai reagavo ir pašaliniai asmenys. Taigi nuteistojo veikoje yra visi būtini objektyvūs nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Spręsdamas apie nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad A. B., agresyviai ir įžūliai elgdamasis su nukentėjusiąja D. Š. dėl nereikšmingos dingsties, tuo pačiu metu pažeidė ir viešąją tvarką. Už minėtus veiksmus atsakomybė atsiranda, jei jie padaryti tyčia. Tyčinis nusikaltimas yra tada, kai kaltininkas veikia esant tiesioginei ar netiesioginei tyčios formai (BK 15 straipsnis). Netiesioginė tyčia reiškia, kad darydamas nusikaltimą asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo (ar neveikimo) gali atsirasti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. BK 284 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Teismas konstatavo esant A. B. veikoje netiesioginę tyčią (BK 15 straipsnio 3 dalis), nes jis, suprasdamas apie galimą visuomenės rimties sutrikdymo riziką, ją numatydamas, dėl šių padarinių veikė neapibrėžtai, kitaip tariant, kaltininkui buvo nesvarbu, kokios pasekmės kils, jį tenkino bet kokie padariniai, todėl privalo atsakyti už atsiradusius padarinius.
Konstatavus, kad A. B. veika pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, daroma išvada, kad kvalifikuoti jo veiką pagal BK 138, 140 arba 155 straipsnius nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis), fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 straipsnis), ar įžeidimas (BK 155 straipsnis) neapima visų A. B. padarytos nusikalstamos veikos požymių.
Dėl BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimais, teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepateikus išsamių, aiškių ir nedviprasmiškų motyvų. Šie teiginiai iš esmės neargumentuoti, formaliai nurodydamas BPK 301, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus, kasatorius tai sieja su jį netenkinančiomis išvadomis dėl kaltės įrodytumo ir veikos kvalifikavimo klausimo išsprendimo, todėl kasacinės instancijos teismas minėtų deklaratyvių teiginių nenagrinėja.
Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie visiškai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai. Kaip matyti iš A. B. apeliacinio skundo turinio, Vilniaus apygardos teismo nutarties, šis teismas bylą patikrino ir savo sprendime išsamiai bei motyvuotai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis BPK 109 straipsnio nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Nukentėjusiajai D. Š. priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 3000 Lt (buvo prašoma 10 000 Lt) – yra teisėtas ir pagrįstas sprendimas, nes A. B. prieš ją smurtavo, pažemino kitų akyse, šios žalos dydis adekvatus padarytai nusikalstamai veikai, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertintos aplinkybės, turinčios reikšmės žalos dydžio nustatymui. Pasisakydamas dėl kaltininko turtinės padėties, apie ją teismas sprendė iš bylos duomenų, kad A. B. yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir dar vienos bendrovės (duomenys neskelbtini)steigėjas. Be to, teismo nutartyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant atlygintinos žalos dydį. Kasatoriaus argumentai, esą pati nukentėjusioji elgėsi neteisėtai (dalis nurodomų aplinkybių iš tiesų teismų sprendimuose nenustatytos), – nėra pagrindas mažinti priteistos neturtinės žalos dydį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. B. kasacinį skundą.