Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir trims mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš K. P. priteista S. B. 4000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 38 straipsnio ir BPK 254 straipsnio 5 dalies nuostatomis, M. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o M. B. ir A. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.). Dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2005 m. birželio 27 d. apie 1 val. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), būdamas kartu su L. R. ir vaikinu vardu M., jiems trumpam pasišalinus ir palikus pasaugoti jų daiktus, iš L. R. rankinės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3220“, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajai 600 Lt turtinę žalą;

2006 m. gegužės 20 d. apie 5.40 val. Vilniuje, viešoje vietoje prie kavinės „Alkanasis kojotas“, esančios Erfurto g. Nr. 41, kartu su M. A., M. B. bei A. B. pažeidė viešąją tvarką, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams: tuo metu, kai M. A. sudavė kumščiu nukentėjusiajam R. R. ne mažiau kaip du kartus į nosį, sulaužydamas nosies kaulus, o M. B. spyrė ne mažiau kaip keturis kartus į dešinį petį, sėdmenis dešinėje pusėje, kairį žastą bei krūtinę, K. P. kitam nukentėjusiajam S. B., nugriuvusiam ant grindinio nuo A. B. kumščiu suduotų ne mažiau kaip dviejų smūgių į veidą, kartu su A. B. spyrė ne mažiau kaip po penkis kartus kiekvienas šiam nukentėjusiajam į juosmens sritį, rankas, veidą ir padarė jam kraujosruvas veide, krūtinėje, rankose, juosmenyje bei odos nubrozdinimą juosmenyje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasatoriai teigia, jog 2007 m. sausio 11 d. kaltinamajame akte K. P. suformuluotas netikslus kaltinimas. Jame nurodyta, kad K. P. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sutrikdė sveikatą. Toliau akte jau nurodyta, kad K. P. padarė nukentėjusiajam S. B. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apylinkės teismas kaltinimo netikslumų dėl sveikatos sutrikdymo nepašalino ir į juos neatsižvelgė, nors K. P. gynėjas apie tai pasisakė baigiamojoje kalboje.

Kasatoriai mano, kad nukentėjusiojo S. B. civilinis ieškinys, priteisiant 4000 Lt dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą, patenkintas nepagrįstai, nes nenustatyta K. P. kaltė dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepime daroma išvada, kad nuteistojo K. P. ir jo gynėjo kasacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas. Dalis skundo argumentų traktuojami kaip nenagrinėtini, nes remiantis jais ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, teigiama, kad nuteistasis nepadarė jokių chuliganiškų ar smurto veiksmų, o kaltu jis pripažintas remiantis vien spėlionėmis ir prielaidomis. Šie argumentai tokiu mastu, kokiu yra susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų analize, nesudaro pagrindo bylos nagrinėjimui kasacine tvarka, kaip tą nustato BPK 376 straipsnio 1 dalis. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šioje byloje surinktus įrodymus patikrino, įvertino ir padarė išvadas, su kuriomis nesutikti nėra pagrindo.

Teismų nustatytos aplinkybės paneigia kasatorių teiginį, kad nuteistojo K. P. veiksmai neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad nuteistasis viešoje vietoje, kavinės „Alkanasis kojotas“ kieme, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, spardė nukentėjusįjį S. B. į įvairias kūno vietas, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Sutrikdytai visuomenės rimčiai ir tvarkai atstatyti buvo iškviesti policijos pareigūnai, konfliktą matė pašaliniai asmenys, buvo sutrikdyta kavinės veikla. Smurtavęs kaltininkas negalėjo nesuvokti, kad kėsinasi ne vien į žmogaus sveikatą, bet pažeidžia ir viešąją visuomenėje priimtą tvarką.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino nuteistojo gynėjo prašymo atlikti įrodymų tyrimą: apklausti liudytoją D. V., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą M. A. bei paskirti papildomą teismo medicinos ekspertizę. Toks šio teismo sprendimas pagrįstas, nes įrodymų tyrimą byloje išsamiai atliko pirmosios instancijos teismas. Liudytoja D. V. teisme apklausta, į nuteistojo gynėjo klausimus atsakė, kaltinamasis M. A. teisme taip pat apklaustas, o byloje esančioje specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, kokius sužalojimus ir kokio sunkumo sveikatos sutrikdymą patyrė nukentėjusysis S. B. BPK 324 straipsnio 6 dalis suponuoja teismo teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Tai privalu tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai.

Kasatoriai teigia, kad BPK 191, 192, 195 straipsnių nuostatos pažeistos apklausiant liudytoją E. V., o galbūt ir liudytoją D. V., nes per apklausą parodžius įtariamųjų nuotraukas ikiteisminio tyrimo pareigūnė pasakė ir jų vardus, taip parodymą atpažinti pagal nuotraukas darydama neteisėtu. Šiuo klausimu pažymėtina, kad toks proceso veiksmas kaip asmens parodymas atpažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų apskritai nebuvo atlikinėjamas. Įtariamųjų asmenybės tapo žinomos išsyk, juos sulaikius nusikalstamos veikos padarymo vietoje. Liudytojų apklausa atlikta remiantis BPK 183 straipsnio, o ne kasatorių nurodytų BPK straipsnių nuostatomis. Be to, iš nuosprendžio matyti, kad teismas rėmėsi minėtų liudytojų parodymais, duotais teisme. Jos nenurodė, kurį iš nukentėjusiųjų mušė kasatorius K. P. Išvadą šiuo klausimu teismas padarė vertindamas dar ir kitus įrodymus – abiejų nukentėjusiųjų, liudytojų M. B., J. K., V. P., D. L., kaltinamųjų M. A., A. J. parodymus, specialistų išvadas. Buvo vertinama įrodymų visuma. Todėl net ir konstatavus kasatorių minimą proceso pažeidimą, padarytą ikiteisminio tyrimo metu, jis netraktuotinas kaip esminis BPK pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl argumentai, kuriais kasatoriai aprašo ir vertina kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų byloje duotus parodymus, specialisto išvadą ir pan., taip pat visų šių teiginių pagrindu teikia savaip apibendrintą buvusių įvykių traktuotę, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir paliktini nenagrinėti. Būtent prie tokių argumentų priskirtini skundo tekste išdėstyti teiginiai, kad nebuvo jokių pagrįstų įrodymų apie K. P. panaudotą fizinį smurtą prieš S. B., kad nukentėjusiųjų parodymai nekonkretūs ir nenuoseklūs, todėl traktuotini kritiškai ir remtis jais pripažįstant K. P. kaltę negalima. Nukentėjusysis S. B. neprisiminė, kas jį mušė, į kurias kūno vietas sudavė smūgius, į kur ir kiek smūgių jam sudavė K. P. S. B. nebuvo tikras, kad jį mušė būtent K. P., o gal net ir žinojo, kad šis to nedarė, bet nurodė K. P. dėl to, kad prisiteistų iš jo neturtinės žalos atlyginimą. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytus S. B. padarytus sužalojimus sukėlė A. B. smūgiai ir griuvimas ant grindinio. Šioje išvadoje nenurodyta, kad S. B. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė K. P., nes tai, kad jis būtų smurtavęs, apskritai nėra įrodyta. S. B. civilinis ieškinys, priteisiant 4000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, patenkintas nepagrįstai, nes nenustatyta K. P. kaltė dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Šie teiginiai išreiškia kasatorių teikiamą faktų traktuotę, analizuoti kurią kasacinės instancijos teismas neturi kompetencijos.

Dėl skundo argumentų apie teismo šališkumą

Kasatoriai teigia, kad dėl teismo išankstinio priešiško nusiteikimo byla nebuvo nagrinėjama teisingai ir nešališkai. Šis teiginys grindžiamas detalizuotomis nuorodomis į tai, kad teismas, kritiškai įvertinęs K. P. parodymus ir pasirėmęs nukentėjusiųjų parodymais, padarė klaidingas išvadas dėl K. P. kaltės. Toks argumentavimas teisės taikymo požiūriu nėra svarus: vien nesutikimas su teismo duotu įrodymų vertinimu negali būti laikomas pakankamu tam, kad būtų sprendžiamas teismo eventualaus šališkumo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, kuriuo įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, vienas iš šios teisės įgyvendinimo aspektų taip pat yra teisingas bylos išnagrinėjimas pagal įstatymą įsteigto nepriklausomo ir bešališko teismo. Šias principines nuostatas pakartoja ir kasatorių minima BPK 44 straipsnio 5 dalis. Visų jų įgyvendinimą didele dalimi garantuoja BPK nustatyti teisėjo ar teisėjų kolegijos nušalinimo ar nusišalinimo institutai, kurių traktavimui įtakos turi ir Europos žmogaus teisių teismo atitinkama jurisprudencija. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip matyti pagal dokumentus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, taip pat ir kaltinamasis K. P. bei jo gynėjas, pirmosios instancijos teismo posėdyje bylą nagrinėjančiam teisėjui nušalinimų nepareiškė. Apeliaciniame skunde K. P. pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimo nekėlė. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai bylą apeliacine tvarka, nei K. P., nei jo gynėjas, dalyvavę teismo posėdyje, nušalinimų taip pat nepareiškė. Taigi akivaizdu, kad iki surašydami kasacinį skundą K. P. ir jo gynėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo išankstinio priešiško nusiteikimo byloje neįžvelgė, nes nušalinimo nereiškė ir abejonių šiuo klausimu teismo posėdžiuose neišsakė. Todėl, nors kasaciniame skunde nuorodos į teisės šaltinius, įtvirtinančius teismo nešališkumo principą, yra teisingos, tačiau nėra nė vieno konkretaus argumento, atskleidžiančio šio principo pažeidimą, sietiną su buvusiais, tačiau ignoruotais teismo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindais ir pan. Tokiomis aplinkybėmis kasatorių argumentas dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo laikytinas deklaratyviu ir dėl to atmestinas.

Dėl skundo argumentų apie BPK 179, 191, 192 bei 195 straipsnių nuostatų pažeidimą

Kasatoriai teisingai nurodo, kad apeliacinės nutarties argumentas, jog K. P. galėjo skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus BPK 62 straipsnio tvarka, yra blogas, nes išdėstytas dėl tokių liudytojos E. V. apklausos aplinkybių, apie kurias jis sužinojo tik pirmosios instancijos teisme. Nepaisant to, kasacinio skundo argumentai dėl BPK 179, 191, 192 bei 195 straipsnių reikalavimų pažeidimų atmestini. Skunde nėra tvirtinama, kad toks proceso veiksmas kaip parodymas atpažinti išties atliktas. Kasatoriai rašo apie galimybę įžvelgti BPK atitinkamų straipsnių šiurkščius pažeidimus, jeigu toks veiksmas buvo atliktas. BPK 179 straipsnio nuostatos reglamentuoja ikiteisminio tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką. BPK 191 straipsnyje numatytas parodymas atpažinti, kurio atlikimo tvarka nustatyta BPK 192 straipsnyje, yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar teisėjas parodo nukentėjusiajam, liudytojui ar įtariamajam asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą, siekiant nustatyti, ar tai tas pats asmuo, daiktas ar objektas, kurį atpažįstantysis matė anksčiau ir apie kurį jis davė parodymus. BPK 195 straipsnis reglamentuoja apklausos tvarką parodymo atpažinti atlikimo metu. Parodymo atpažinti procesinį veiksmą netikslinga atlikti, jeigu nereikia specialiai nustatyti asmens, daikto ar objekto individualių požymių arba jie nustatyti kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais. Šiuo konkrečiu atveju visų muštynėse dalyvavusių vyrų asmenybes nustatė aliarmo mygtuku kavinės darbuotojų iškviestas policijos patrulis, pristatęs juos į policijos komisariatą tolimesniam aplinkybių aiškinimuisi. Taigi įvykyje dalyvavusių asmenų atpažinti nereikėjo, ir toks procesinis veiksmas kaip parodymas atpažinti nebuvo reikalingas. Liudytojų E. V. ir D. V. apklausa atlikta, kaip matyti iš jų apklausos protokolų, vadovaujantis įprastine BPK 78-83, 178-179 ir 183 straipsniuose nustatyta tvarka. Jų parodymai šiuo atveju nebuvo susiję su fakto, kad K. P. ir kiti atitinkami asmenys apskritai dalyvavo įvykyje, ar jų individualių požymių bei tapatybės nustatymu. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas liudytojai E. V. parodė keturių muštynėse dalyvavusių asmenų nuotraukas, pasakydamas kiekvieno iš jų pavardę, reiškia, jog liudytojai tapo žinomi vardai ir pavardės asmenų, kuriuos ji nurodė duodama parodymus apie jos matytų, bet asmeniškai iki tol nepažinotų kasatoriaus ir kitų asmenų atliktus veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Taip pat pažymėtina, kad teismas šias liudytojas apklausė teisiamajame posėdyje, o jų duotais parodymais rėmėsi konstatuodamas tik tą faktą, kad visi keturi kaltinamieji mušė nukentėjusiuosius.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo

Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu kasatoriai teismų sprendimus ginčija nuorodomis į pažeidimus, jų manymu padarytus šioje baudžiamojoje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą, nes teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo formuojamas taip, kaip to reikalauja įstatymas. Pasak kasatorių, neatsižvelgta į skirtingų asmenų parodymų prieštaravimus, K. P. parodymai neteisingais pripažinti tik formaliai, o išvados dėl šio asmens kaltės paremtos vien spėlionėmis ir prielaidomis.

Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrįstų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo priimamos nutarties aprašomojoje dalyje, kaip nustato BPK 332 straipsnio 3 dalis, privalo būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Jeigu toks skundas atmetamas, nutartyje turi būti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šiuo konkrečiu atveju motyvai, išdėstyti ir apkaltinamajame nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje, priešingai kasatorių nuomonei, įstatymo reikalavimus ir susiklosčiusios teismų praktikos nuostatas iš esmės atitinka. Kaltinamojo K. P. parodymai nuosprendyje aptarti, įvertinti kaip prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatikimi, suorientuoti pagal jo pasirinktą gynybos būdą, todėl atmestini. Ši išvada padaryta nurodžius į konkrečius jų prieštaravimus visų kitų apklaustų asmenų parodymams. Nuosprendyje konstatuota, kad surinktoje bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę, o kaltinamojo K. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinėje nutartyje atsakyta į visus esminius apelianto K. P. skundo argumentus. Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas patikrinti pagal BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. Kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, tokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamus sprendimus reikėtų keisti ar naikinti.

Dėl kaltinimo formulavimo ir teisės į gynybą

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaltinamajame akte išdėstant K. P. pateikiamą kaltinimą pavartoti skirtingi išsireiškimai: nesunkiai sutrikdė sveikatą ir padarė...nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip, kasatorių manymu, pažeista teisė žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas. Šis argumentas, išties rodantis, kad atitinkamas kaltinamojo akto teksto fragmentas nebuvo pakankamai dėmesingai suredaguotas, šioje konkrečioje byloje teisės taikymo požiūriu nėra svarus. Pažymėtina, kad minėtais terminais buvo nusakomas faktas apie nukentėjusiojo S. B. patirtą sveikatos sutrikdymą. Kaltinamajame akte aiškiai pasakyta, kad jis vertinamas kaip nežymus ir kartu su kitais K. P. veiksmus apibūdinančiais faktais sudaro veiką, kvalifikuotiną taikant BK 284 straipsnio 1 dalį. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 32) nurodyta, kad S. B. patirti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši išvada teisiamajame posėdyje pagarsinta (t.2, b. l. 199). Dėl jos bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turėjo galimybę pasisakyti. Nuosprendyje konstatuota, kad S. B. padarytas būtent nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvados patikimumas konstatuotas ir apeliacinėje nutartyje. Visa tai rodo, kad kaltinimas nebuvo keičiamas, jo turinys kaltinamajam K. P. bei jo gynėjui buvo aiškus ir teisė į gynybą, susijusi su šiuo konkrečiu kasatorių iškeltu klausimu, nebuvo nei pažeista, nei apsunkinta.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Kasatoriai ginčija K. P. padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, atkreipdami dėmesį į tai, kad nėra nustatyta, jog tarp K. P. veiksmų ir tokių padarinių kaip visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas yra priežastinis ryšys, be to, neatskleistos jo elgesio priežastys ir motyvai, turintys reikšmės baudžiamojo įstatymo taikymui. Toks požiūris, pradžioje dirbtinai išskiriantis tik tam tikras aplinkybes iš bylai reikšmingų faktų visumos, o po to reikalaujantis suteikti joms savarankišką juridinį vertinimą, teisės taikymo požiūriu nėra pagrįstas. Šioje byloje teismai nustatė, jog kaltinamieji, neišskiriant ir K. P., be aiškių konkretizuotų, t y. iš chuliganiškų, paskatų konfliktavo su nukentėjusiaisiais pradžioje kavinėje, o po to jos prieigose. Nukentėjusiesiems stengiantis išvengti konflikto ir išeinant iš kavinės, kaltinamieji išėjo iš paskos. M. A. su M. B. sudavė smūgius R. R., o K. P. ir A. B. tuo metu smurtavo prieš S. B., padarydami nukentėjusiesiems tam tikrus sveikatos sutrikdymus. Teismas nustatė, kad visi keturi kaltinamieji įžūliai elgėsi ir mušė nukentėjusiuosius viešoje vietoje, trečiųjų asmenų akivaizdoje. Kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmai ir jų padariniai nuosprendyje aprašyti individualizuotai. Smurtinio pobūdžio elgesys tokiomis aplinkybėmis atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal K. P. skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį būtent dėl šio nuteistojo ir, išdėstęs atitinkamus motyvus, pritarė nuosprendyje pateiktai šio nuteistojo padarytos veikos kvalifikacijai.

Įvertinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, jog kasatorių skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir apeliacinę nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.