Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. A. K. atstovo advokato G. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9401-454/2014 pagal ieškovo Z. G. ieškinį atsakovui E. A. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad ieškovas, kaip atsakovo naudojamo buto savininkas, gindamas savo nuosavybės teises, pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovą iš jam priklausančio buto. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą patenkino, o atsakovas tokį teismo sprendimą ginčija nurodydamas, kad jis apsigyveno ginčo bute ne savavališkai, o ieškovui leidus, kas patvirtina, jog tarp šalių susiformavo prievoliniai teisiniai santykiai, atsakovas butu naudojosi kaip rūpestingas savininkas ir jautėsi įsipareigojęs ieškovui sutartiniais santykiais, be to, iškeldinimu yra pažeidžiama jo teisė į būstą.

Dėl teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir atsakovo, kvalifikavimo

Atsakovas apeliaciniu skundu neginčija ieškovo nuosavybės teisių į nurodytą butą ir neteigia, kad jis turi kokias nors daiktines teises į jį, tačiau įrodinėja, kad jis turi teisę į šį butą prievolinių teisinių santykių pagrindu, kadangi ieškovas jam leido gyventi ginčo bute, buvo išdavęs įgaliojimą atsakovui tvarkyti, valdyti butą, taigi atsakovo naudojimosi butu faktas tenkino ieškovą ir tai rodo jo valios kryptingumą ir patvirtina, kad tarp šalių susiformavo prievoliniai teisiniai santykiai.

Byloje esantis VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 12–13). Ieškovas G. Z. 1999 m. kovo 24 d. buvo išdavęs atsakovui įgaliojimą, kuriuo įgaliojo jį valdyti ir tvarkyti jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), o iš sutikimo deklaracijos matyti, jog ieškovas sutiko, kad atsakovas deklaruotų gyvenamąją vietą jam priklausančiame bute nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 35–39). Iš šių byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas kurį laiką leido atsakovui E. A. K. neatlygintinai gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, jį valdyti, tvarkyti, naudotis juo, deklaruoti jame savo gyvenamąją vietą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių nebuvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Apeliantas pagrįstai teigia, kad ieškovui leidus atsakovui gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, pagal faktines aplinkybes tarp buto savininko ir šių patalpų naudotojo atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi ir 6.478 straipsnio 1 dalimi panaudos sutartis sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, tačiau šios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas nedaro sandorį negaliojančiu ir nepaneigia panaudos sutartinių santykių. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šiuo atveju atsakovas tarp šalių susiklosčiusių panaudos teisinių santykių neįrodinėjo liudytojų parodymais, o paminėti rašytiniai įrodymai bei šalių paaiškinimai patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę neterminuotos žodinės panaudos santykiai ir butu atsakovas naudojasi neatlygintinai (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. S. ir L. S., bylos Nr. 3K-3-303/2004). Taigi, teisėjų kolegija konstatavusi, kad tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, toliau vertina aplinkybes, ar panaudos sutartis nutrūko ar yra galiojanti iki šiol.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija aukščiau minėtoje nutartyje yra konstatavusi, kad gyvenamosios patalpos nuomos ir panaudos teisiniai santykiai pagal savo kilmę yra panašūs (giminingi), o nuomos ir panaudos sutarčių nutraukimo sąlygos iš esmės turi vienodus reikalavimus, kurių pagrindinė sąlyga, norint nutraukti neterminuotas nuomos ar panaudos sutartis, yra nuomotojo ar panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su nuomininku ar panaudos gavėju nutraukimą. Remiantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Įspėjimas yra juridinis faktas, nutraukiantis turto panaudos sutartį, tačiau įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra ta, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir grąžinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, susirandant kitą lygiavertį daiktą. Nagrinėjamos bylos atveju įspėjimo termino prasmė yra ta, kad atsakovas turėtų pakankamai laiko pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį taip pat laikytinas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovo valią nutraukti panaudos sutartį. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ieškovas 2014 m. sausio 8 d. atsakovui išsiuntė pranešimą dėl patalpų atlaisvinimo, kuriame nurodė, jog atsakovas be teisėto pagrindo užima ieškovui priklausančias patalpas, todėl prašo per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos atlaisvinti patalpas (b. l. 10), 2014 m. gegužės 20 d. ieškovas atšaukė atsakovui išduotą įgaliojimą, suteikusį jam teisę valdyti ir tvarkyti jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 45–47), o 2014 m. kovo 27 d. jis kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo, todėl laikytina, kad atsakovas jau daugiau kaip vieneri metai yra informuotas apie ieškovo valią nutraukti sutartį, ir atitinkamai laikytina, kad CK 6.642 straipsnio 1 dalies reikalavimai nutraukiant panaudos sutartį yra įvykdyti.

Kadangi atsakovas tebegyvena ginčo patalpose ir po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl jo iškeldinimo, todėl netgi laikant, kad ieškovas nesilaikė 3 mėnesių įspėjimo termino apie panaudos sutarties nutraukimą, toks nesilaikymas jokių neigiamų pasekmių atsakovui nesukėlė, nes jis ir suėjus trijų mėnesių terminui nuo kreipimosi į teismą (kai atsakovui tapo žinoma apie ieškovo valią sutartį nutraukti) neatlaisvino patalpų, kitos gyvenamosios patalpos neieškojo ir toliau liko gyventi ieškovui nuosavybės teise priklausančiame ginčo bute. Dėl to ieškovas kaip patalpų savininkas įgijo teisę reikalauti iškeldinti atsakovą iš patalpų, remiantis CK 4.98 straipsniu, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas iškeldinti atsakovą iš ginčo gyvenamųjų patalpų buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas neturėjo teisių naudotis butu nei daiktinės teisė, nei prievolinių santykių pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių buvo susiformavę panaudos santykiai, tačiau teismo sprendimas iš esmės yra teisingas. Atsakovas pasibaigus panaudos teisiniams santykius nebeturi teisėto pagrindo naudotis ieškovo turtu, todėl neišsikeldamas iš ieškovui priklausančių patalpų pažeidžia pastarojo nuosavybės teises, kadangi apriboja jo galimybę tą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis rūpinosi ginčo turtu kaip rūpestingas savininkas, nepakenkė šiam turtui, remontavo butą, mokėjo mokesčius, neteikia pagrindo kitaip spręsti tarp šalių kilusį ginčą, nes ginčo turtas tokiu būdu netapo apelianto nuosavybe, o panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (CK 6.636 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas dėl turėtų išlaidų ieškovo turtui pagerinti teisme gali pareikšti ieškovui atskirą savarankišką ieškinį.

Dėl atsakovo teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo

Apelianto E. A. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo reikalavimo dėl iškeldinimo atitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., kuriame formuluojama ginamo asmens „būsto“ sąvoka, be to, kaip pažymi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remiantis EŽTT jurisprudencija „būstu“ laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. Tačiau remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos standartais, formuojamais „būsto“ netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir ar ši teisė ribojama. Tik konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir ši teisė yra ribojama (gresiantis iškeldinimas pripažįstamas rimčiausia šios teisės suvaržymo forma), toliau analizuotinos ribojimo pateisinamumo sąlygos – teisėtumas, teisėtas tikslas ir būtinumas demokratinėje visuomenėje. Analizuojant šį aspektą, reikšminga, kad taikomos priemonės motyvai būtų svarbūs ir pakankami. Konvencijoje įtvirtinta apribojimo būtinumo sąvoka reiškia primygtinę socialinę būtinybę, konkrečiai – pritaikyta priemonė turi būti proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl apelianto tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (jis daugiau kaip šešiolika metų gyvena ginčo bute, šį būstą laiko savo namais, ginčo bute yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą) šis ginčo butas gali būti laikomas ,,būstu“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, tačiau tokios aplinkybės kaip ilgalaikis faktinis patalpų naudojimas, jų priežiūra, komunalinių mokesčių mokėjimas nėra tokios reikšmingos kaip gintinas kito asmens privatus interesas – galimybė netrukdomai naudotis nuosavybe, ir jos nesukuria patalpų savininkui pareigos užtikrinti faktiniam patalpų naudotojui teisę į būstą. Taigi aptarta byloje teisinė situacija Konvencijos 8 straipsnio ir EŽTT praktikos aspektu leidžia apelianto nurodomą teisės į būstą ribojimą pripažinti proporcingu ginant teisėto būsto savininko (ieškovo) teises. Priešingu atveju tai iš esmės galėtų lemti ieškovo konvencinės teisės netrukdomai naudotis nuosavybe pažeidimą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis) (pvz. mutatis mutandis, Matheus v. France, no. 62740/00, 31 March 2005). Be to, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais). EŽTT praktikoje pažymėta, kad nors akivaizdžiai pageidautina, jog kiekvienas asmuo turėtų vietą, kurioje jis galėtų oriai gyventi ir vadinti šią vietą namais, deja, valstybėse – Konvencijos dalyvėse yra daug asmenų, neturinčių namų. Klausimas, ar valstybė skirs lėšų, suteikiančių galimybę kiekvienam turėti namus, yra susijęs su politiniu, o ne teismo sprendimu (žr. Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106).

Apeliaciniame skunde nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kurioje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra konstatuota, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu (žr. Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, § 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gotlitas“ v. R. S. bylos Nr. 3K-3-197/2013) ir kad teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą, kuriose faktinės aplinkybės nepanašios į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011; kt.). Pažymėtina, kad apelianto nurodyti teismų sprendimai yra priimti sprendžiant fizinių asmenų ginčus su valstybės institucijomis dėl teisių į valstybės teikiamą socialinį būstą. Šių bylų šalis saistė išskirtinio pobūdžio – socialinio būsto ­ nuomos sutarties santykiai, spręsdami tokius ginčus teismai turi atsižvelgti į šios sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą ­– be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų.

Kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju ginčas kilo tarp fizinių asmenų, apeliantas be teisinio pagrindo naudojasi ieškovui priklausančiu turtu, jis negali suabsoliutinti savo teisių, pažeisdamas ieškovo nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys ir į CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512; 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantas nesutinka su teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, kurias sudaro užmokestis antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą. Mano, kad išlaidos, susijusios su įrodymų rinkimu, negali būti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kadangi nurodytas faktinių aplinkybių konstatavimas buvo atliktas būtent ieškovo iniciatyva. Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti ieškinį, kreipėsi į antstolį, kuris konstatuotų aplinkybę, jog ginčo patalpose gyvena atsakovas E. A. K.. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro ne tik žyminis mokestis, bet ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.). Išlaidos, patirtos renkant įrodymus, taip pat yra priskirtinos prie kitų būtinų išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, pagrįstai šias išlaidas priteisė iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.). Tokios praktikos laikosi ir kiti apeliacinės instancijos teismai (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-541-112/2014).

Apeliantas taip pat kelia ir priteistų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą dydžio klausimą. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, jog už procesinių dokumentų rengimą, teisines konsultacijas ir atstovavimą nagrinėjamoje byloje patyrė 3 000 Lt išlaidų (b. l. 49–50, 51­–52, 64–67). Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra vertinamoji aplinkybė, priskirta teismo kompetencijai. Jų kompensavimo šaliai klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijas). Pagal šias Rekomendacijas įvertinant ieškovo nurodomų išlaidų už teisines paslaugas pagrįstumą, atsižvelgiama į advokato sugaištą laiką, rengiant procesinius dokumentus bei dalyvaujant teismo posėdžiuose. Tačiau vien šie kriterijai nėra pakankami fakto konstatavimui, kad ieškovą atstovavusio advokato darbo laiko sąnaudos atitinka prašomą priteisti iš apelianto 3 000 Lt sumą. Įvertintina ir tai, kad kilęs byloje ginčas nebuvo teisiškai sudėtingas, o ieškovo parengtas procesinis dokumentas (ieškinys) nėra didelės apimties, nepasižymintis teisinių bei faktinių argumentų gausumu (b. l. 3­–4), jį pagrindžiančių įrodymų (dokumentų, sutarčių ir pan.) rinkimas ir vertinimas nereikalavo ypatingo pasirengimo ar specialių žinių. Pateiktame ieškinyje taip pat nebuvo įvardijama jokių teisiškai svarbių argumentų, kurie galėjo nulemti didesnį advokato žinių ar kvalifikacijos poreikį. Taigi visas be išimties nurodytas advokato paslaugoms apmokėti skirtas išlaidas pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ieškovui priteisė nepagrįstai. Be to, ieškovą atstovavęs advokatas dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė pagal Rekomendacijų 9 punktą sudaro 1 val. (2014-06-19 – 28 min., b. l. 58-59; 2014-09-17 – 19 min., b. l. 62; 2014-11-10 – 37 min., b. l. 73-74), todėl priteistoji 3 000 Lt suma už atstovavimą teisme turėtų išlaidų taip pat akivaizdžiai neatitinka nurodytų Rekomendacijose kriterijų. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat atsižvelgdama į būtinybę advokatui išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato buvimo vieta (advokato R. K. registruota darbo vieta yra Vilniuje, o teismo posėdžiai vyko Kaune), sprendžia, kad ieškovui kompensuotinos 500 Lt su atstovavimu teismo posėdžiuose bei 1 000 Lt su konsultacijomis bei ieškinio parengimu susijusios išlaidos (Rekomendacijų 2 p., 7 p., 8.2 p., 8.18 p. ir 9 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Apeliacinės instancijos teisme atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl iškeldinimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau patenkinus procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo, ir sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo, taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalis, kadangi materialinis teisinis reikalavimas išspręstas ieškovo naudai, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestas, todėl apeliantui nepriteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, tik sumažinti iš atsakovo E. A. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ieškovui G. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteistą 3 000 Lt (868 Eur) bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 500 Lt (434 Eur).