Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 368 – 198 / 2012

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-233/2012 pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei V. M. dėl 31 000 Lt skolos priteisimo ir pagal atsakovės V. M. priešieškinį ieškovui G. M. dėl susitarimo raštelio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškinio pagrindu nurodė tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, o teismas išeidamas iš ieškinio reikalavimo ribų savo sprendime pasisakė ir konstatavo, jog tarp šalių buvę susiklostę rangos sutarties teisiniai santykiai. Todėl atsakovės nuomone, teismo priimtas sprendimas neatitinka ieškovo ieškinyje pateiktų faktų ir reikalavimų, visiškai nėra susijęs su nagrinėjimo ginčo esme ir vadovaujantis LT CPK 330 str. nuostatomis turi būti panaikintas. Teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Teismas gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu asmuo aiškiai suformuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą. Kai ieškinio pagrindas ir (ar) dalykas nurodyti neaiškiai (netiksliai), teismas gali taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba pasinaudoti CPK įtvirtinta galimybe parengiamojo teismo posėdžio metu iškviesti šalis ir jas apklausti tam, kad būtų išsiaiškinta ginčo esmė ir netgi visiškai suformuluotas šalių reikalavimų bei atsikirtimų turinys (CPK 230 str. 1 d.). Nors nagrinėjant bylą atsakovės atstovė nurodė, kad iš tokių ieškinio faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių, jų nepatikslinus, negalima tinkamai teisiškai kvalifikuoti ieškovo reikalavimo ir nustatyti kokiu pagrindu kvestionuojamas ginčo sandorio įgyvendinimas, t. y. ar ieškovas reikalavimą reiškia iš paskolos sutarties ar bendro gyvenimo kartu, tačiau teismas iš esmės pasirinko trečią variantą-rangos sutarties aiškinimą ir taikymą. Kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškinį, neišsiaiškinęs ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių prieštaravimų, todėl liko neatskleista bylos esmė. Teismas nukrypo nuo suformuluoto ieškinio reikalavimo ir tuo pažeidė procesinės teisės normas ir nesudarė sąlygų atsakovei tinkamai parengti atsikirtimo argumentus.

Pirmos instancijos teismas priimtame sprendime nepagrįstai nurodo, kad nors šalys nebuvo sudarę rašytinės rangos sutarties dėl namo dalies rekonstrukcijos ieškovo lėšomis, tai nedaro tarp šalių susiklosčiusių rangos teisinių santykių negaliojančiais, nes CK normos, nenumato, kad rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartis daro negaliojančiomis. Atliktų darbų priėmimas-perdavimas yra privaloma procedūra, įforminama aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas - perdavęs atliktus darbus. Įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikiusios šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdamos sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą (LR CK 1.93 str. 2 d.). Šiuo atveju nebuvo sudaryta nei rašytinė rangos sutartis, nei paskolos sutartis. Ieškovas nepateikė atsakovei statybinių medžiagų pirkimo kvitų bei atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto, nei pinigų perdavimo faktą patvirtinančių dokumentų. Todėl teismas priimdamas sprendimą visiškai neatsižvelgė į du svarbius sutarčių aiškinimo principus, kurie įtvirtinti LR CK 6.193 str. 1 d. Pirmasis, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį tekstą. Atsakovei nesutikus perrašyti namo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį, 2010 m. rugpjūčio iš 3 d. į 4 d. buvo smarkai sumušta, ko pasėkoje ieškovas buvo teisiamas ir pripažintas kaltu. Ieškovas ne kartą prieš atsakovę naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. 2010-12-10 ieškovas atvyko pas atsakovę į namus ir grasindamas bei diktuodamas tekstą iš atsakovės išgavo „Susitarymą". Susitarimą parašė prieš savo valią, nes buvo neatsigavusi po patirto smurto, kuris įvyko 2010 m. rugpjūčio pradžioje. Tačiau į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, t.y. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Pirmos instancijos teismas, pažeisdamas LR CPK 176, 177, 178, 197 straipsnių nuostatas, nevertino tam tikrų esminės reikšmės bylai išspręsti turinčių įrodymų, netinkamai vertino rašytinius įrodymus, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir dėl to priėmė neteisėtą teisingumo principui prieštaraujantį sprendimą. Teismas tenkindamas ieškinį ir pripažindamas raštelio surašymo datą (2004m. spalio mėnesį) neišsprendė pagrindinio klausimo, kuris nurodytas ieškovo pateiktame raštelyje, t.y. „Reikalui esant šiuos pinigus pažadu gražinti, vienų metų bėgyje", kada atsirado reikalas gražinti šiuos pinigus ir kada atsakovė buvo informuota apie jų gražinimą, nes nuo 2010 m. kovo mėnesio ieškovas gyveno atskirai. Todėl mano, kad atsakovės pagrįstas argumentas, jog raštelis nebuvo surašytas teismo nustatytą datą. Susitarimo raštelį apeliantė pasirašė realaus grasinimo ir psichologinio smurto pasėkoje, nes ieškovas laikotarpyje nuo 2010m. kovo 27 d. atsakovei siuntė sms žinutes, kuriomis darė didelį psichologinį spaudimą su grasinimais. (Tai patvirtintino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.). Tačiau teismas neatsižvelgė į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, kad atsakovė yra silpnoji pusė ir ne vieną kartą patyrusi ieškovo smurtą. Teismas neįvertino ir nepagrįstai pasisakė apie „Susitarymo" sudarymo sąlygas ir būdus. Skundžiamas sprendimas yra pažeidžiantis ne tik atsakovės interesus ir lūkesčius, bet ir materialinės ir procesinės teises normas, todėl yra nepagrįstas ir turi būti naikintinas. Vadovaudamasi LR CPK 314 str., pateikia teismui tik 2012-03-28 gautą įrodymą kad pareiškėja V. M. parašius pareiškimą į Rokiškio rajono VPK dėl daiktų vagystės iš jos namų ir jos kiemo, bet šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Todėl ieškovo visi pateikti reikalavimai dėl investuotų ir pirktų daiktų atsakovės namui yra nepagrįsti, nes tuos pačius kvitus pateikė ir ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, todėl akivaizdu, kad ieškovas piktybiškai klaidina teismą.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo padaryta išvada ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, todėl jų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Atsakovė apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo šiuos argumentus: teismas, išeidamas už ieškinio reikalavimo ribų kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kaip rangos teisinius santykius, todėl atsakovei nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos gynybai, liko neatskleista bylos esmė; įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikiusios šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdamos sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą (LR CK 1.93 straipsnio 2 dalis), o šiuo atveju nebuvo sudaryta jokia rašytinė sutartis; nepateiktas atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas nors jis yra privalomas, užsakovo pareiga apmokėti atsiranda po to, kai priimtas darbų rezultatas; teismas neatsižvelgė į sutarties sudarymo sąlygas, aplinkybes apie ieškovo naudojamą smurtą; netinkamai vertino įrodymus, t. y. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pripažindamas raštelio surašymo datą (2004m. spalio mėn.) neišsprendė pagrindinio klausimo, kuris nurodytas ieškovo pateiktame raštelyje, t.y. kada atsirado reikalas gražinti šiuos pinigus ir kada atsakovė buvo informuota apie jų gražinimą, nes nuo 2010 m. kovo mėnesio ieškovas gyveno atskirai; nustatydamas ar buvo realus grasinimas, neatsižvelgė į lytį, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai ieškinio turiniui. Kaip vienas iš būtinų ieškinio elementų jame nurodytas ieškinio dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2011). Remiantis dispozityvumo principu, civiliniame procese suformuluoti ieškinio dalyką yra ieškovo pareiga (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu (kartu – įrodyta apimtimi) apginti pažeistas teises. Sprendžiant šalių ginčą, svarbu tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kasacinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso įstatymas nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010). Bylos nagrinėjimo dalykas nustatomas ne tik atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus, bet ir atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus – atsiliepimo į ieškinį faktinį pagrindą. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsiliepimo į ieškinį pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 str. 2 d. 5, 6 p.; 135 str. 1 d. 3 p., 2 d,; 143 str. 3 d.).

Prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (LR CK 6.156 str. 1 d.). CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010). Taigi, sprendžiant šalių ginčą, svarbu tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Šioje byloje ieškovo ieškinio dalykas yra piniginis reikalavimas – 31 000 Lt skolos priteisimas iš atsakovės; atsakovės priešieškinio dalykas – susitarimo raštelio, sudaryto realaus grasinimo ir smurto pasėkoje, pripažinimas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo išsiaiškinęs ieškinio ir priešieškinio reikalavimus (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis jie grindžiami (faktinį ieškinio pagrindą) ir teisingai kvalifikavo tarp šalių susidariusį teisinį santykį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad neatskleista bylos esmė.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu šalių veiksmais po sutarties įvykdymo, ieškinio ir priešieškinio faktinį pagrindą bei dalyką, laikė, jog ieškovas ir atsakovė sudarė žodinę rangos sutartį, nes ieškovui ir atsakovei kartu begyvenant, esant geriems tarpusavio santykiams, jie susitarę dėl atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo dalies rekonstrukcijos ieškovo lėšomis atsakovės naudai. Teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visuma teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė, pasirašydama „Susitarymą“, patvirtino ieškovo į jos gyvenamąjį namą įdėtas lėšas – 31 000 Lt ir ieškovo darbus pagal jų susitarimą priėmė.

LR CK 6.662 str. 1 d. nustatyta, kad užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą). Užsakovas, pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, bloginančius darbų rezultato kokybę, ar kitus trūkumus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti rangovui. Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Šioje byloje darbų priėmimas-perdavimas pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalyje ir 6.662 straipsnyje nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas (atsakovė) rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, surašytas “Susitarymas“, patvirtina tai, kad ji atliktus ieškovo darbus priėmė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, jog tai, kad nebuvo pasirašytas darbų perdavimo-priėmimo aktas, neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK 6.200 straipsnis) bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina. Tai suponuoja, kad susiklosčiusioje situacijoje šalių teisių apsaugą turi lemti ne tai, įvyko ar ne darbų priėmimas-perdavimas įstatymų nustatyta tvarka, bet vertinimai, ar užsakovas tikrai nustatė darbų rezultato trūkumus, tai padarė per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato faktinio naudojimo pradžios (CK 6.666 straipsnio 2 dalis). Darbų priėmimo-perdavimo reikšmės mokėjimo prievolei vykdyti suabsoliutinimas prieštarautų šių procedūrų, įgyvendinamų teisių bei pareigų paskirčiai ir sudarytų prielaidas nepagrįstam praturtėjimui ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2009).

CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teiginius turi įrodyti ta šalis, kuri juos teigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal šiuos principus, turėjo pagrindą pripažinti, kad labiau tikėtina, jog faktinės aplinkybės buvo tokios, kokias jas nurodo ieškovas, o ne atsakovė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantės skundo motyvų dėl netinkamo bylos įrodymų vertinimo.

Nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl skolos priteisimo, tyrė ir vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų paaiškinimus. LR CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. CK nenumato, kad rašytinės formos nesilaikymas daro negaliojančią rangos sutartį. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, kai draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.). Todėl teismas, nustatęs gyvenamojo namo rekonstrukcijos metu tarp šalių buvusius artimus santykius, bendrą gyvenimą kartu, gimusį sūnų, pagrįstai pritaikė CK 1.93 str. 6 d. 4 p. ir rėmėsi liudytojų paaiškinimais bei padarė išvadą dėl tarp šalių susidariusių rangos teisinių santykių. Be to, teismas rėmėsi ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-133-762-2010 esančiais V. M. parodymais, kuriais ji pripažino, kad G. M. remontui davė 24000 Lt, kad jis savo darbą įvertino 6000 Lt, bet ji atsisakė tai padaryti motyvuodama, jog gyvenamasis namas liks abiejų sūnui.

Vadovaujantis CPK 178 str., ieškovė teigdama, kad „Susitarymas“ buvo sudarytas realaus grasinimo pasėkoje, turėjo šias aplinkybes įrodyti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas byloje nurodytas aplinkybės, pagrįstai pažymėjo, jog susitarimo raštelio surašymo data nėra nustatyta, tačiau tai nelaikytina esmine aplinkybe, kuri paneigtų byloje esančių įrodymų visuma nustatytą ieškovo lėšų ir darbo investavimą atliekant atsakovei priklausančio namo dalies remontą (CPK 12 str., CK 6.648 str., 6.644 str. 1 d.). Ieškovės nurodytoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad ji 2010 m. rugpjūčio mėnesį buvo ieškovo sumušta, nesant kitų įrodymų apie konkrečiai „Susitarymo“ metu buvusį grasinimą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį negaliojančiu 1.91 str. 4 d. pagrindu.

Teisėjų kolegija dėl aukščiau nurodytų motyvų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.