Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovas D. J. teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2013-04-10 UAB „Envija“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį; 2) solidariai iš atsakovų M. J., D. J. priteisti 347 544,02 Eur sumą; 3) iš atsakovų priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovas paaiškino, kad jis 2013-04-10 akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovų įsigijo 190 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Envija“ akcijų už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), tačiau šį sandorį sudarė dėl M. J. apgaulės, nežinodamas apie 2010-10-08 UAB „Envija“ valdybos sprendimą dėl kartelinio susitarimo, už kurį UAB „Envija“ buvo paskirta 218 695,91 Eur bauda, taip pat bendrovei uždrausta dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Ieškovo teigimu, atsakovas nuslėpė esmines sandorio aplinkybes (jis žinojo, kad Konkurencijos taryba pradės tyrimą UAB „Envija“ atžvilgiu), pažeidė pareigą elgtis sąžiningai, o ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, neteisingai suvokė jo pasekmes.Ieškovas ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant 347 544,02 Eur sumos areštuoti atsakovams M. J. ir D. J. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, ieškinio suma atsakovams didelė, atsakovai turi nekilnojamojo turto, kurio rinkos vertė yra 366 573 Eur, tačiau visas turimas turtas įkeistas hipoteka ir areštuotas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-266-324/2017.Kauno apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi D. J. ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – nutarė areštuoti atsakovams M. J. ir D. J. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, atsakovų pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis neviršijant 347 544,02 Eur sumos, iš areštuotų lėšų leidžiant atsiskaityti su ieškovu.Atsakovai M. J. ir D. J. kreipėsi į teismą su 2018-05-02 prašymu panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Atsakovai nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nurodytas pagrindas, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos atsakovų turtui ir kitoje byloje, yra išnykęs. Be to, atsakovų turimo nekilnojamojo turto teisinis statusas (turto buvimas bendrosios nuosavybės objektu ar jo įkeitimas hipoteka) pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką neturi jokios įtakos vertinant atsakovų galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Savo ruožtu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių galimą atsakovų nesąžiningumą ir pagrindžiančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų.Ieškovas D. J. nesutiko su atsakovų prašymu. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje išdėstytų argumentų pagrįstumo klausimas iš naujo negali būti sprendžiamas ir nutartis turi būti privalomai vykdoma (CPK 18 str.). Atsakovai neįrodė, kad pagrindai, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtų pasikeitę ar kad byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės nebeatitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principų. Ieškovo teigimu, grėsmę galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui kelia atsakovo M. J. turimos prievolės tretiesiems asmenims, atsakovų turto įkeitimas, konfliktiški ieškovo ir atsakovo santykiai.

Atskirajame skunde ieškovas (apeliantas) D. J. teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tenkinti atsakovų prašymą panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Skundžiama nutartimi teismas neteisėtai vertino įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kurioje buvo įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, pagrįstumą pagal atsakovų prašyme nurodytus argumentus, kuriais iš esmės buvo kvestionuojamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (CPK 18 str.). Vien dėl šios priežasties skundžiama teismo nutartis naikintina kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms.Byloje nebuvo pagrindo naikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką esant situacijai, kuomet nebuvo skundžiama nutartis, kuria laikinosios apsaugos priemonės taikytos, dalyvaujantis byloje asmuo, prašydamas panaikinti ar pakeisti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, negali remtis CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų nebuvimu ar netinkamu jų nustatymu, o turi įrodyti dėl pasikeitusių aplinkybių išnykusį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba aplinkybę, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos atsakovų įrodytos nebuvo, todėl teismas nepagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones.Vienintelė pasikeitusi aplinkybė, kurią nurodė atsakovai savo prašyme, o teismas skundžiamoje nutartyje – panaikintas areštas M. J. turtui, taikytas Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-266-324/2017. Tačiau atsakovo turto areštas buvo tik vienas iš argumentų, kurių pagrindu Kauno apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Pasikeitus tik vienai aplinkybei iš aplinkybių viseto, t. y. panaikinus atsakovo M. J. turto areštą, tačiau tebegaliojat atsakovų turto hipotekai ir nesant duomenų apie pagerėjusią atsakovų finansinę padėtį, o priešingai – atsiradus naujiems duomenis apie iš atsakovo M. J. priteistą sumą trečiojo asmens naudai (Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-142-324/2018), teismas skundžiama nutartimi neturėjo jokio pagrindo konstatuoti teisiškai reikšmingą faktinių aplinkybių pasikeitimą ir panaikinti byloje taikomas laikinąsias apsaugos priemones.Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas nėra paneigęs didelės ieškinio sumos įtakos galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui. Priimant skundžiamą nutartį nebuvo įrodyta, kad byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės nebeatitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principų.Teismas neturėjo teisės įsiteisėjusios nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, revizuoti ir šias priemones panaikinti remiantis naujausia laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktika. Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo; antra, remiantis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti panaikintos tik pasikeitus teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, tačiau jokiu būdu ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikai. Priešingai nei nurodė teismas, byloje buvo įrodytas atsakovų galimas nesąžiningumas. Dėl jo pasisakyta ir Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovai prašyme nepaneigė šių teismo argumentų. Be to, kaip minėta, pasikeitusi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl atsakovo sąžiningumo vertinimo negali būti pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms šioje byloje panaikinti.Pažymėtina, kad po 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties priėmimo į bylą pateikti nauji įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo ir atsakovo M. J., kaip verslininkų ir buvusių verslo partnerių, yra itin konfliktiški santykiai, M. J. stengiasi visomis įmanomomis priemonėmis kenkti buvusiam verslo partneriui. Be to, Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-142-324/2018 iš atsakovo M. J. priteistas 21 869,56 Eur žalos atlyginimas UAB „Envija“ naudai leidžia spręsti, jog atsakovo M. J. neteisėti veiksmai UAB „Envija“ atžvilgiu ir šiai įmonei padaryta žala sudaro pagrindą kilti grėsmei, kad M. J. sieks sukelti žalos ir ieškovui, apsunkinant galimybes jam išsiieškoti priteistas sumas iš atsakovų turto. Panaikinus atsakovės D. J. atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrindo įtarti, jog nesąžiningas atsakovas M. J. su savo sutuoktine D. J. imsis veiksmų nuslėpti bendrą turtą ir pinigines lėšas, kad ateityje nei iš jų bendro turto, nei iš asmeninio, nebūtų galima įvykdyti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo.Pirmosios instancijos teismas panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones iš ieškovo reikalavo pateikti praktiškai neįmanomus įrodymus atsakovų nesąžiningumui įrodyti. Ieškovas negali būti įpareigotas kasdien tikrinti informaciją apie jų turtą Nekilnojamojo turto registre (kuriame, paprastai, fiksuojama informacija apie jau sudarytus turto perleidimo sandorius, o ne apie ketinamus), tam, kad būtų pateikti teismui akivaizdūs įrodymai apie planuojamą atsakovų turto nuslėpimą ar perleidimą kitiems asmenims, siekiant išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo.Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovai teismo prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Priešingai nei nurodo apeliantas skundžiama nutartis priimta ne siekiant peržiūrėti jau įsiteisėjusios nutarties teisėtumą (teismas netyrė ir nevertino, ar ankstesnė 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo priimta teisėtai ir pagrįstai), o CPK 149 straipsnio 1 dalies pagrindu.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šioje byloje iš esmės lėmė aplinkybės, susijusios su ieškovo nurodoma grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kurią tuo metu sudarė: pirma, atsakovo turto areštas Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-266-324/2017; antra, atsakovo turto buvimas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir įkeitimas hipoteka; trečia, ieškovo nurodomas atsakovo veiksmų nesąžiningumas UAB „Envija“ ir paties ieškovo atžvilgiu. Tačiau šie ieškovo nurodyti pagrindai apie tariamą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui išnyko Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 6 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017, kurios pagrindu buvo nuspręsta panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-266-324/2017 (šiuo metu c. b. Nr. 2-142-324/2018) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Būtent tai sudarė pagrindą atsakovams, vadovaujantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į Kauno apygardos teismą su prašymu dėl šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o ne siekiant ieškovo nurodomų tikslų, susijusių su jau įsiteisėjusios teismo nutarties revizavimu.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl CPK 149 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nurodoma, kad: pirma, teismas nagrinėdamas prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones neturi pareigos paneigti nutartyje, kurios pagrindu laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, nustatytų aplinkybių; antra, priimdamas procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo CPK 149 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas yra saistomas tuo metu egzistuojančios faktinės situacijos ir sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, (ne)egzistavimo; trečia, nurodytos sąlygos, būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, gali būti įtvirtintos ir tokio sprendimo priėmimo metu egzistuojančioje aktualioje teismų praktikoje, kurios dar nebuvo ankstesnės nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo metu. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nesutikimas su skundžiama nutartimi, kuris grindžiamas tuo pagrindu, kad joje nebuvo konstatuotas visų 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, kurios pagrindu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatytų aplinkybių pasikeitimas (išnykimas), atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovas, nesutikdamas su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turėjo pareigą paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, kad šiuo konkrečiu atveju grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja ir teismui pateikti priešingus įrodymus (CPK 178 str.). Nesutiktina su skundo argumentu neva pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, paneigė teismų praktikoje įtvirtintą taisyklę dėl didelės ieškinio sumos įtakos galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui. Priešingai, teismas konstatavo, kad vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą, tokia aplinkybė kaip didelė ieškinio suma turi būti vertinama kompleksiškai su kitomis aplinkybėms, galinčiomis turėti įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkinimui, t. y. galimu atsakovo nesąžiningumu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos ir nesant duomenų, kad jų taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų. Kita vertus, tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesant tam jokio objektyvaus reikalingumo, t. y. ieškovui neįrodžius, kad šiuo metu egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip tik būtų pažeidžiami proporcingumo ir ekonomiškumo principai, kadangi tokiu būdu atsakovų turtiniai interesai ir toliau būtų nepagrįstai varžomi.Ieškovas skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nes joje apskritai nebuvo sprendžiami jokie klausimai, susiję su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu CPK 149 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo teisės nurodyti jokių motyvų, kurie yra susiję su ginčo išsprendimui aktualia laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktika, nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimo, jog spręsdamas procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo CPK 149 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas yra saistomas ne tik šio klausimo sprendimo metu egzistuojančios faktinės situacijos, bet ir aktualioje teismų praktikoje įtvirtintų sąlygų, būtinų tokių priemonių taikymui, (ne)egzistavimo, nepaisant to, kad šių sąlygų nebuvo, priimant ankstesnę nutartį dėl tokių priemonių pritaikymo byloje (plačiau žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1424-302/2017).Priešingai nei nurodyta atskirajame skunde, ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių pagrįstai abejoti atsakovo M. J. sąžiningumu ar jo ketinimais, susijusiais su būsimo sprendimo byloje tinkamu įvykdymu (byloje nėra informacijos apie tai, kad atsakovas norėtų nuslėpti turtą, perleisti jį kitiems asmenims ar pan.). Nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų ieškovas negali pateikti ne dėl to, kad tokių įrodymų nėra įmanoma surinkti, bet todėl, kad šios ieškovo nurodomos aplinkybės, susijusios su tariamais atsakovų ketinimais išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, neegzistuoja. Apeliantas nepagrįstai atsakovo nesąžiningumą įrodinėja aplinkybėmis, kurios sudaro įrodinėjimo ir ginčo iš esmės dalyką šioje byloje. Sprendžiant dėl skundžiamos nutarties panaikinimo ir, tuo pačiu, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo šioje byloje, ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai apskritai neturi būti vertinami ir juo labiau sudaryti vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrindų.Aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-142-324/2018 iš atsakovo M. J. priteista 21 869,56 Eur žalos atlyginimo UAB „Envija“, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui įtakos neturi, nes šis sprendimas neįsiteisėjęs. Atsakovės D. J. atžvilgiu apskritai negali būti taikomi jokie ribojimai, susiję su jos turtinių teisių suvaržymu, nes atskirajame skunde apskritai neįrodinėjama, kokiais veiksmais pasireiškė tariamas atsakovės veiksmų nesąžiningumas.