Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, e2-365-904/2021

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-10-12
Bylos Nr.: e2-365-904/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-01228-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Mantas Ūsas
Ieškovas: R. K., R. B.
Atsakovas: V. Š.
Trečiasis asmuo: M. B., P. K., uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“
Advokatai: Viktorija Safošina, Mindaugas Udalcovas

Kategorijos

3.1.3.3Tinkama ir netinkama proceso šalis

Civilinė byla Nr. e2-365-904/2021Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01228-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.3.; 3.1.7.6.; 3.2.6.5 (S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 12 d.Gargždai

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėjas Mantas Ūsas,sekretoriaujant Neringai Dužinienei,

dalyvaujant ieškovių R. K., R. B. atstovei advokatei Viktorijai Safošinai, atsakovui V. Š., jo atstovui advokato padėjėjui Mindaugui Udalcovui, trečiajam asmeniui M. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių R. K., R. B. ieškinį atsakovui V. Š. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo P. K., M. B., uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovės pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo: ieškovės R. K. naudai 4 500,00 Eur nuostolių atlyginimą už sunaikintą (utilizuotą) automobilį Toyota RAV4, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovės R. B. naudai 800,00 Eur nuostolių atlyginimą už sunaikintą (utilizuotą) automobilį Renault Kangoo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovės R. K. naudai 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovės R. B. naudai 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo visas ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad R. K. sutuoktinio P. K. vardu už bendras sutuoktinių lėšas 2013 m. buvo įsigytas automobilis Toyota RAV4, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Automobilis l“). „Automobilis l“ buvo įgytas iš ieškovės E. K. sūnaus R. K. valdomo autoserviso uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ kliento, kuris jį pardavė sutuoktiniams už 2 600 Eur. „Automobilis l“ neturėjo valstybinių numerių, nes buvo ką tik atgabentas iš Danijos, todėl neregistruotas Lietuvoje, nuo pat įsigijimo buvo laikomas uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ autoserviso patalpose/kieme, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės E. K. sūnus R. K. rūpinosi „Automobilio l“ remontu, kuris buvo atliekamas laisvu nuo darbo laiku kelis metus iš eilės. Nurodo, kad „Automobilis l“ 2017 m. buvo pilnai suremontuotas, liko tik nudažyti kėbulą. Uždaroji akcinė bendrovė „VTR“ bankrutavo (2019-09-12 įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro), buvusi įmonės darbuotoja (vadybininkė) V. S. 2017-12-21 įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Uostamiesčio autoservisas“, kuri pradėjo automobilių remonto veiklą toje pačioje vietoje, buvusiose uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ numojamose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). Paskutinį kartą „Automobilį l“ ieškovės R. K. sūnus matė 2019 m. pavasarį, kai tuo metu adresu (duomenys neskelbtini), jau buvo įsikūręs kitas autoservisas uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ kurios nuo 2019 m. vasario mėn. direktoriumi tapo buvęs uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ darbuotojas atsakovas V. Š.. Ieškovės R. K. sūnus R. K. 2019 m. liepos mėn. atvyko į autoserviso teritoriją, adresu Liepų g. 85A, Klaipėda, tačiau „Automobilio l“ neberado. Neaiškiomis aplinkybėmis dingus „Automobiliui 1“, ieškovės sūnus 2019-09-13 kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūrą. Nurodė, kad interneto svetainėje „Autoplius“ buvo rastas „Automobilio l“ skelbimas, kuriame nurodyta, jog automobilis parduodamas dalimis, autolaužyne „Komandor“, kuris yra Plikių kaime, Klaipėdos r. Atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00141-19 metu 2020-01-07 buvo apklaustas M. B., kuris nurodė, kad jis dirba pagal individualios veiklos sutartį ir užsiima atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų prekyba, automobilių laužyne, adresu (duomenys neskelbtini). „Automobilį 1“ įsigyti jam pasiūlė atsakovas V. S. maždaug 2019 m. vasario mėn. „Automobilį l“ apžiūrėjo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), nupirko galimai už 400 Eur, jokios sutarties nesirašė, kam priklauso „Automobilis l“ net nesidomėjo. Ikiteisminiame tyrime 2020-01-06 kratos protokolu nurodyta, kad nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), buvo rastas ir paimtas „Automobilis l“, sidabrinės spalvos, kėbulo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini) (išardytas dalimis). Ieškovės R. B. sutuoktinis R. K. 2019 m. liepos mėn. apsilankęs uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat neberado ir ieškovei R. B. priklausančio automobilio Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „Automobilis 2“). Tuo tarpu atsakovas, būdamas autoserviso vadovu, nurodė, kad „Automobilio 2“ nematė, kur jis dingo nežino. Dėl nurodytų įvykių, neaiškiomis aplinkybėmis dingus „Automobiliui 2“, ieškovė R. B. 2020-01-15 kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūrą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pagal valstybės įmonės „Regitra“ duomenis „Automobilio 2“ savininkas yra R. B.; iš pateiktos transporto priemonė pirkimo-pardavimo sutarties kopijos matyti, kad 2017-06-30 R. B. automobilį įsigijo už 250 Eur iš uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų transporto remontas“. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu 2020-01-08 apklausoje atsakovas nurodė, kad visą laiką manė, jog autoserviso teritorijoje stovintys „Automobilis 1“ ir „Automobilis 2“ priklauso bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „VTR“, t. y. pripažino, jog aiškiai suvokė, kad automobiliai nuosavybės teise priklauso ne jam, todėl atsakovas turėjo protingai suvokti, kad neturi teisės šiais daiktais disponuoti. Nurodė, kad su atsakovu geranoriškai ginčo situacijos išspręsti nepavyko, atsakovas ikiteisminio tyrimo metu pateikė melagingą informaciją, jog į bendrovės teritoriją atvyko gamtosaugininkai ir pateikė pastabas dėl „Automobilio 1“ ir „Automobilio 2“, ir įspėjimą sutvarkyti per 4 dienas bei įspėjo apie baudos skilimą (Nutarimo 8 psl. nurodyta, kad Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos pareigūnai tikrino kitus ūkio subjektus, ir patvirtino, jog uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio servisas“ direktoriui nedavė jokių žodinių ar rašytinių įspėjimų ar įpareigojimų dėl teritorijos sutvarkymo ir gresiančių baudų), taip pat, jog neva tai su uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ vadovu susisiekti nepavyko, nes neturėjo jo kontaktų, tačiau atsakovas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jis „Automobilį 1“ ir „Automobilį 2“ pasiūlė nupirkti ir po to pardavė laužyno savininkui M. B., t. y. faktiškai ėmėsi neteisėtų veiksmų disponuoti jam nepriklausančiais daiktais.

Atsiliepimas

Atsakovas V. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad jis perduodamas netinkamas eksploatuoti transporto priemones į laužyną, veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip juridinio asmens atstovas, be to, atsakovas dar yra ir uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ akcininkas. Ieškinio reikalavimai turėtų būti pareikšti uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio autoservisas“, o ne atsakovui kaip fiziniam asmeniui. Dėl ginčo automobilių nurodė, kad pakeičiant tam tikras rėmo, kėbulo konstrukcijas arba atkuriant automobilį po eismo įvykio, būtina atlikti techninę ekspertizę, kurios metu nustatoma, ar transporto priemonė yra tinkamai suremontuota ir yra nepavojinga žmonių sveikatai ir saugumui. Ieškovė R. K. net negali patvirtinti automobilio nuosavybės teisės. Tokiomis aplinkybėmis apie automobilio techninę būklę apskritai neverta kalbėti. Akivaizdu, kad ji buvo bloga, jei automobilis nuo pat 2013 metų taip ir nebuvo registruotas Lietuvoje, jau nekalbant apie eksploatavimą. Atsakovės R. B. automobilio vertė jo pirkimo momentu buvo 250 Eur ir taip pat nėra jokių įrodymų, kad automobilis buvo tinkamas dalyvauti eisme, techniškai tvarkingas. Nurodoma aplinkybė, neva jame buvo sumontuota brangi dujinė įranga taip pat niekaip nepatvirtinta. Jeigu tuos automobilius būtų apsimokėję remontuoti, tą būtų kaip su bešeimininkiu turto padariusi atsakovo įmonė uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“, kuri užsiima automobilių remontu. Tačiau nagrinėjamu atveju tų automobilių būklė buvo tokia, kad į juos nevertėjo investuoti lėšas ir darbą. Nurodė, kad be priežiūros palikti techniškai netvarkingi neeksploatuojami automobiliai yra pavojingi aplinkai. Nei atsakovas, nei uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ su ieškovėmis neturėjo susitarimų dėl automobilių saugojimo ar remonto. Ieškovės nepateikia įrodymų, kad informavo uždarąją akcinę bendrovę „Uostamiesčio autoservisas“ arba asmeniškai atsakovą apie savo nuosavybės teises į įmonės teritorijoje paliktus automobilius. Uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio autoservisas“ pradedant veiklą teritorijoje, nuomojamoje iš uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mediena“, ieškovių nurodyti automobiliai, o taip pat ir dar vienas automobilis Mitsubishi Pajero jau teritorijoje buvo. Bet kokias pretenzijas, susijusias su pareigą saugoti automobilius ar jų remontu, ieškovės laiku turėjo reikšti uždarajai akcinei bendrovei „VTR Vakarų transporto remontas“, t. y. įmonei, kuriai vykdant veiklą ieškovės nurodo savo automobilius teritorijoje pastačiusios ir tariamai remontavusios. Nurodė, kad atsakovas manė, kad tie automobiliai priklausė anksčiau toje teritorijoje automobilių remontą veiklą vykdžiusiai uždarajai akcinei bendrovei „VTR Vakarų transporto remontas“, kurios bankroto metu automobiliai kažkodėl nebuvo utilizuoti. Atsakovas manė, kad netinkami eksploatuoti automobiliai nebuvo utilizuoti galbūt dėl netinkamos apskaitos, todėl uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ atliko savo nuomojamos teritorijos valymo veiksmus. Taigi pačios ieškovės turėtų atlyginti automobilių laikymo kelerius metus be jokio teisėto pagrindo uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ teritorijoje bei šių automobilių kaip atliekų išvežimo išlaidas. Pažymėjo, kad ieškovės ieškinyje nurodo, jog „Automobilis 1“ buvo rastas M. B. autolaužyne „Komandor“ ir paimtas (išardytas), t. y. reikalavimas iš atsakovo priteisti dar ir visą automobilio vertę yra akivaizdžiai nepagrįstas ir nesąžiningas

Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovės nurodo, kad joms priklausantys automobiliai buvo uždarosios akcinė bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mediena“ nuomojamoje teritorijoje dar tuo metu, kai ją nuomojosi šiuo metu bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „VTR Vakarų transporto remontas“. Tarp ieškovių ir uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ nebuvo sudaryta susitarimų dėl šių automobilių pasaugos, remonto ar kt. Ieškovės nepateikia įrodymų, kad informavo uždarąją akcinę bendrovę „Uostamiesčio autoservisas“ apie savo nuosavybės teises į uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ teritorijoje paliktus automobilius, todėl uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ pagrįstai juos iš savo nuomojamos teritorijos, kuri reikalinga pelno siekiančio juridinio asmens veiklai vykdyti, pašalino. Uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio autoservisas“ pradedant veiklą teritorijoje, nuomojamoje iš uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mediena“, ieškovių nurodyti automobiliai, o taip pat ir dar vienas automobilis Mitsubishi Pajero jau teritorijoje buvo, todėl bet kokias savo pretenzijas, susijusias su pareiga saugoti automobilius, jų remontu ar kt., ieškovės laiku turėjo reikšti uždarajai akcinei bendrovei „VTR Vakarų transporto remontas“, t. y. įmonei, kuriai vykdant veiklą ieškovės nurodo savo automobilius teritorijoje pastačiusios ir tariamai remontavusios. Nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ su uždarąja akcine bendrove „Pajūrio mediena“ 2018-04-04 sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią išsinuomojo (duomenys neskelbtini), dalį negyvenamųjų patalpų: mechaninį cechą, buitines patalpas, administracines patalpas, taip lauko aikštelę, 2019-12-27 buvo sudaryta analogiška nauja sutartis. Pagal nuomos sutartį patalpų ir teritorijos savininkas nuomotojas uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ įsipareigojo nuomos objektą perduoti išvalytą, tvarkingą ir tuščią, tinkamą vykdyti nuomininko veiklai, sutartimi nenumatyta jokių nuomos objekto apsunkinimų, jokių jame esančių kietiems asmenims priklausančių daiktų, kuriuos privalėtų išsaugoti nuomininkas. Taigi uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ neturėjo pagrindo rūpintis, kaip dabar paaiškėjo, ieškovių turtu, kurį uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ laikė tiesiog atliekomis, trukdančiomis uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ išsinuomotą teritoriją naudoti pagal paskirtį. Uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ pagal automobilių blogą būklę neturėjo pagrindo manyti, kad automobiliai turi bent kiek didesnę už metalo laužo vertę, dar atsižvelgiant į numatomas jų pašalinimo iš įmonės teritorijos išlaidas. Toje pat teritorijoje prieš tai veiklą vykdžius šiuo metu pasibaigusiai uždarajai akcinei bendrovei „VTR Vakarų transporto remontas“, buvo manoma, kad automobiliai priklausė bankrutavusiai įmonei, tačiau kažkodėl nebuvo sunaikinti.

Trečiasis asmuo M. B. 2021 m. liepos 8 d. pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad „Automobilį 2“, buvusį jo aikštelėje „Komandor“ grąžino į uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ teritoriją, kadangi tvarkosi savo aikštelę – pila skaldą. Nurodė, kad automobilį grąžino tokios būklės, kokios ir buvo pasiėmęs iš įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“, direktorius jam grąžino 50 Eur. Nurodė, kad „Automobilį 1“, kuris neregistruotas Lietuvoje ir jo eismas draudžiamas, potencialiems savininkams civilinės bylos nagrinėjimo metu atsisakius jį paimti, utilizavo.

Šalies argumentai

Ieškovių atstovė advokatė Viktorija Safošina teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl ieškovės R. K. „Automobilio 1“ įsigijimo neturi įrodančių dokumentų, tačiau mano, kad dėl šio automobilio nuosavybės ginčo nėra, nes ginčo nekilo ir ikiteisminio tyrimo metu. Dėl ieškovės R. B. nurodė, kad dėl „Automobilio 2“ nuosavybės klausimų nekyla, yra įrodyta. Dėl atsakovo, kaip fizinio asmens, nurodė, kad pateiktas 2021-01-06 Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotą administracinį nusižengimą (pažeidimą) ir priimtus sprendimus, kuriame nurodyta, kad V. Š. kaip uždarosios akcinės bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ vadovas, utilizavo automobilius Toyota RAV4 ir Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įstatymų nustatyta tvarka nepripažinus jų bešeimininkiais daiktais. Nurodė, kad tarp šalių sutartiniai santykiai neegzistavo. Atsakovui kyla deliktinė atsakomybė. Kad automobiliai buvo minėtoje teritorijoje, taip pat nėra ginčijama. Nurodė, kad teritorijoje stovėjo pilnai sukomplektuoti, surinkti automobiliai ir, jei daiktai nėra išsaugoti tokie, kokie buvo palikti teritorijoje, joms turi būti atlyginta žala, nes ieškovėms automobilio detalės, dalys nėra reikalingos. Atsakovas turi prisiimti atsakomybę, nes kokio stovio buvo palikti automobiliai, nėra galimybės nustatyti. Nurodė, kad pateikti dokumentai, kad ieškovė R. B. „Automobilį 2“ nusipirko iš uždarosios akcinės bendrovės „VTR“, buvo registruotas valstybės įmonėje „Regitra“. Prašo atsižvelgti į atsakovo nihilistinį elgesį, kada pateikė duomenis, kad „Automobilis 2“ yra išlikęs ir jį galima pasiimti natūra (tuo tarpu ikiteisminio tyrimo duomenimis jis buvo utilizuotas), ir teisingai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad transporto priemonės utilizuotos buvo nesilaikant nuo 2003 m. galiojančios tvarkos, kai transporto priemones į surinkimo taškus turi priduoti savininkas. Dėl „Automobilio 1“ utilizavimo būdo duomenys nepateikti, automobilio nėra.

Atsiliepimas

Atsakovas V. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ direktoriumi yra nuo 2019 m. balandžio mėn. uždarojoje akcinėje bendrovėje „VTR“ dirbo nuo 2013 m. paruošėju – dažytoju, darbo vieta buvo ta pati, kaip ir uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“. R. K. buvo direktorius, jis kartas nuo karto atvažiuodavo. Nurodė, kad tuo metu, kai jis atėjo dribti (2013 m. pavasarį, ar vasarą), „Automobilis 1“ jau buvo, šviesios spalvos, stipriai apardytas, matėsi, kad pradėtas remontuoti, bet neužbaigtas. „Automobilis 1“ buvo laikomas uždaroje patalpoje. Kaip paaiškėjo vėliau, „Automobilio 1“ nepavyko užvesti, jis turėjo labai didelių defektų, tame tarpe ir variklyje. Nurodė, kad jis pats „Automobilio 1“ neremontavo. Žinojo, kad automobilį tvarkė R. K., bet kam jis priklausė, nežinojo. Prieš uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ bankrotą, „Automobilis 1“ iš uždaros patalpos buvo išvarytas, kas tokį sprendimą priėmė, nežino. Į vietą buvo atvarytas kitas automobilis. „Automobilis 1“ taip ir liko stovėti lauke, įvyko uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ bankrotas (2017 m. gale), tačiau R. K. neatvyko pasiimti likusio turto. Nurodė, kad jis rašė trumpąsias žinutes R. K., kad turi problemų dėl „Automobilio 1“, kuris prastovėjo teritorijoje iki 2019 m. gegužės mėn. Po uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ bankroto, V. S. tapo uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ vadove, įmonei vadovavo apie 1,5 m., prie „Automobilio 1“ niekas neatvyko, jis ten stovėjo. Kai 2019 m. balandžio pradžioje atvažiavo aplinkos apsaugos pareigūnai prevencinei patikrai. Pareigūnai rado 3 automobilius, iš kurių bėgo alyva – t. y. „Automobilis 1“, „Automobilis 2“ ir kt. Buvo perspėtas, kad po 2 savaičių bus dar vienas patikrinimas ir turi iki to laiko susitvarkyti. Nurodė, kad M. B. yra jo draugas, pažįstamas, jam paskambino (apie 2019 m. gegužės mėn.) ir informavo, kad reikia 2 automobilius utilizuoti. Sąskaita už utilizavimą nebuvo išrašyta, už „Automobilį 1“ gavo 400 Eur, už „Automobilį 2“ – 50 Eur. Nurodė, kad „Automobilio 1“ būklė nebuvo gera – oro pagalvės buvo iššaudžiusios, priekinis stiklas suskaldytas, salono nebuvo, automobilyje buvo prasidėjusi korozija, išorinių plastikinių detalių nebuvo, žibintų taip pat nebuvo. Dėl „Automobilio 2“ paaiškino, kad dar iki uždarosios akcinės bendrovės „VTR“ bankroto, „Automobilį 2“ buvo bandoma suremontuoti, jis buvo varomas dujomis ir, kiek žino, neveikė jo cilindrai. Tuo metinė vadovybė buvo nusprendusi nupirkti naują variklį, „Automobilį 2“ pavyko užvesti, tačiau jis neveikė taip, kaip turėjo veikti. Kad „Automobilis 2“ neužimtų patalpų, jį išstūmė į lauką, šalia tos pavėsinės, kur stovėjo „Automobilis 1“. Senąjį „Automobilio 2“ variklį buvo nuspręsta įkrauti į bagažinę, jį įkrovė, tačiau nuvirto ir iš bagažinės pradėjo bėgti alyva. Vienu metu utilizuoti buvo perduoti 3 automobiliai. Nurodė, kad pas M. B. „Automobilis 2“ dar stovi, nėra pradėtas ardyti, jis stovi toks, koks ir buvo perduotas. Už abu automobilius gavo 450 Eur, juos sutinka ieškovėms grąžinti. Nežino, ar „Automobilis 2“ turi dujų įrangą, jei turėjo tą įranga, ji ir tebėra. Patvirtino, kad R. K. pasiteiravus, kur „Automobilis 1“ ir „Automobilis 2“ – atsakė, kad nežino, nes išsigando atsakomybės, kai atsirado automobilių savininkas.

Atsakovo atstovas advokato padėjėjas M. U. teismo posėdžio metu nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad „Automobilis 2“ yra, jis buvo atgabentas į aikštelę, iš kurios buvo išvežtas, todėl mano, kad ginčo šioje dalyje nėra. Dėl atsakovo nesąžiningo elgesio, nurodė, kad jis jau parengiamajame posėdyje nurodė, kur transporto priemonės yra, kad juos galima pasiimti. Ieškovės šiuos pasakymus ignoravo, ieškinio reikalavimų netikslino. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu jau buvo skambinta M. B., kuris patvirtino, kad „Automobilis 2“ yra pas jį, galima apžiūrėti, pasiimti, buvo pasiūlyta tikslinti ieškinio reikalavimus, tačiau ieškovės šių veiksmų neatliko. Nurodo, kad ieškovės, sužinojusios, kur yra jų automobiliai, turėjo reikšti ieškinį dėl jų išreikalavimo (indikacinį ieškinį). Mano, kad ieškovės nesąžiningai, reikalauja to, ko neįmanoma įvykdyti, t. y. kompensacijos už sunaikintus automobilius, kurie nebuvo sunaikinti. Ieškovės turėjo įrodyti automobilių buvusią būklę ir kiek ta būklė pablogėjo, o jei pablogėjo, turėjo reikšti ieškinį dėl to atsiradusių nuostolių atlyginimo. Nurodo, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matoma, kad joje „utilizavimas“ laikoma, kad įmonės vadovas V. Š. išvežė transporto priemones iš įmonės teritorijos į automobilių sąvartyną. Dėl „Automobilio 1“ nurodė, kad ieškovė R. K. ikiteisminiame tyrime nurodė, kad dėl šio automobilio įsigijimo aplinkybių, vertės, kiek jis buvo suremontuotas, kokios būklės ir pan. nieko negali nurodyti, tačiau ieškinyje jau teigiamos priešingos aplinkybės. Mano, kad ieškovės R. K. elgesys užkirto kelią nustatyti tikrąją „Automobio 1“ vertę, nes ji šiuo automobiliu nesidomėjo, jos remontu nesirūpino. Liudytojų parodymais patvirtinta, kad automobilis stovėjo lauke, apleistas, be vidaus detalių, variklio ir pan. Ieškovė galėjo apsiimti „Automobilį 1“ ir reikalauti žalos atlyginimo, jei jo būklė žymiai pablogėjo (nebebuvo durų, žibintų ir pan.). Nurodė, kad ieškovė jau prieš kreipiantis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus žinojo, kad „Automobilis 1“ yra (buvo radusi skelbimą), tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokios būklės tas automobilis, nes jis Lietuvoje nebuvo registruotas, jam nebuvo atlikta ekspertizė, iš užsienio valstybės negauti duomenys, kokios būklės jis buvo parvežtas į Lietuvą, ar nebuvo užsienyje išregistruotas kaip jau netinkamas eismui ir pan. Jo kaip automobilio vertinti negalima, nes kol jam nebuvo atlikta ekspertizė, jam nebuvo galima išduoti leidimo dalyvauti eisme. Mano, kad šiuo atveju atsakovui civilinė atsakomybė negali būti taikoma, nes atsakovas „Automobilį 1“ perdavė trečiajam asmeniui, apie tai ieškovę informavo, tačiau ieškovė nenuvyko, nevertino, kokios būklės yra „Automobilis 1“, nuostolių atlyginimo dėl būklės pablogėjimo neprašo. Automobiliai buvo palikti bankrutavusios įmonės, kitos įmonės teritorijoje, atsakovas tuo metu naujosios įmonės direktoriumi dar nebuvo. Duomenų, kad automobiliai raštiškai perduoti atsakovui saugoti nėra. Nustatyta, kad nuo pat 2016, 2017 m. nė karto nei viena iš ieškovių prie automobilių nebuvo atvykusios, jų būkle nesidomėjo, nesielgė taip, kaip turėtų elgtis atsakingas daikto šeimininkas. Vadinasi, ieškovės pačios kaltos dėl žalos atsiradimo, iš atsakovo prašo žalos atlyginimą už „pilnai sukomplektuotus“ automobilius, kai jos pačios eilę metų šiais automobiliais nesirūpino. Nurodo, kad atsakovas ginčo automobilius iš teritorijos išvežė dėl būtinojo reikalingumo, nes gavo žodinę pastabą iš aplinkosaugos pareigūnų. Dėl tinkamo atsakovo nurodė, kad atsakovas automobilius pridavė ne kaip fizinis asmuo, o kaip savo atstovaujamos įmonės vadovas, nes: atsakovas automobilius išvežė iš jo vadovaujamos įmonės teritorijos, vadovo darbo metu. Aplinkybė, kad gautų piniginių lėšų oficialiai neįformino, nekeičia esmės, nes čia įmonės vidaus buhalterijos reikalai.

Liudytojas R. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų transporto remontas“ direktoriumi. „Automobilis 1“ priklausė jo tėvui P. K., atvežtas remontui buvo 2012 m., nurodė, kad tėvas nusprendė nupirkti 2013 ar 2014 m., mokėjo 9000 Lt. „Automobilį 1“ po truputi tvarkė, kai likdavo laiko nuo kitų užsakymų. „Automobilis 1“ buvo po avarijos, tačiau buvo atlikti visi būtini remonto darbai, variklio defektų neturėjo (remonto metu buvo išimtas, po to atgal įdėtas), elektros defektų turėjo, tačiau jie buvo ištaisyti. Variklis buvo užvestas. Kol vyko remontas, „Automobilis 1“ buvo dirbtuvėse, vėliau – išvežtas į lauką po pastoge. Tėvas „Automobilio 1“ nepasiėmė, nes jį reikėjo dar nudažyti, jis buvo paruoštas dažymui. Baigęs darbą direktoriau pareigose, „Automobilio 1“ nepasiėmė, nes jo nurodymu buvo įkurta kita įmonė – uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“, jis savininku šios įmonės nebuvo, buvo tik žodinis susitarimas, kad bus tęsiama veikla, ir, kad dalis įmonės priklauso jam. Nurodė, kad jis gyveno Norvegijoje, tačiau žinučių ar skambučių apie transporto priemones negavo. Nurodė, kad tuo metu, kai vadovavo įmonei, aplinkos apsaugos pareigūnai įmonę tikrindavo, tikrindavo, ar iš remontuojamų automobilių nebėga tepalai ir pan. Dėl santykių su atsakovu nurodė, kad iki 2020 m. vasaros buvo geri, nebuvo konfliktų. Nurodė, kad 2020 m. liepos mėn. buvo atvykęs į įmonės veiklos vietą, bendravo, domėjosi, kaip sekasi, tačiau išvykdamas pastebėjo, kad teritorijoje nebėra „Automobilio 1“ ir „Automobilio 2“. Nurodė, kad grįžo pas atsakovą paklausti, kur yra automobiliai – atsakymas buvo „nežinau“. Nuėjo vėliau pas kitą darbuotoją R. P. – jis taip pat atsakė, kad nežino. Po to kreipėsi į policiją. Nurodė, kad atsakovas turėjo žinoti, kieno yra automobiliai ir kam jie remontuojami. Nurodė, kad už „Automobilį 1“ mokėjo jis, tačiau pinigai buvo tėvo, „Automobilis 2“ priklausė įmonei, o įmonė pardavė R. B.. Nurodė, kad R. B. yra jo žmona (neoficiali). Nurodė, kad automobiliai stovėjo žodinių susitarimų pagrindu. Nurodė, kad Norvegijoje nuo 2018 m. gyveno nuolat, ten įkūrė automobilių remonto įmonę. Patvirtino, kad „Automobilis 1“ lauko pašiūrėje stovėjo apie 4 metus. Nurodė, kad salono vidus buvo, tik be galinių sėdynių. „Automobilio 1“ dokumentų neturi, jį pardavė klientas L. U.. Po įmonės bankroto specialiai dėl automobilių apžiūrėjimo nevyko. Dėl „Automobilio 2“ nurodė, kad jis turėjo defektą, dėl kurio nebuvo galima eksploatuoti, tačiau jis buvo važiuojantis. Nurodė, kad visus dokumentus po įmonės bankroto paliko V. S..

Liudytojas R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „VTR“ dirbo nuo 2015 ar 2016 m., šiuo metu dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Uostamiesčio autoservisas“. Dėl abiejų automobilių nurodė, kad, kai atėjo dirbti, tie automobiliai stovėjo lauko pavėsinėje. Juos kažkas lyg ir bandė remontuoti, bet niekam nepavyko. Dėl „Automobilio 1“ nurodė, kad buvo šviesiai nugruntuotas, be kapoto, salono nebuvo, paliktas atrakintas ir nevažiuojantis, atrodė apleistas. Dėl „Automobilio 2“ nurodė, kad jis taip pat buvo apleistas, salone mėtėsi variklio dalys, nevažiuojantis.

Liudytojas L. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad, kai atėjo dirbti į auto servisą, jis su V. Š. susidraugavo, vėliau išėjo dirbti kitur, tačiau bendrauja kaip draugai. R. K. buvo jo direktorius, su juo nėra konfliktavęs. Uždarojoje akcinėje bendrovėje „VTR“ dirbo prieš 5-6 m. Dėl „Automobilio 2“ nurodė, kad juo buvo vežamos detalės, pamena, kad „Automobilis 2“ prieš 6 metus važiavo, o „Automobilis 1“ tiesiog stovėjo garaže, jį planavo tvarkyti. „Automobilio 1“ važiuojančio nematė, matė, kad trūko nemažai detalių – viduje nebuvo nei svirčių (bėgių perjungimo), nei pedalų, variklis buvo. Nurodė, kad „Automobilis 1“, kai jis atėjo dribti, stovėjo, tai, kai ir išėjo iš darbo – ten pat stovėjo. Pradžioje stovėjo garaže viduj (dirbtuvėse). Kai atvykdavo į įmonę jau ten nebedirbdamas, matė, kad „Automobilis 1“ stovi lauke, pašiūrėje. Nurodė, kad „Automobilis 1“ turėjo kapotą, vairuotojo pusėje buvo durys, dėl žibintų neatsimena, kėbulas buvo nuardytas. Atsimena, kad per rytinius darbo pasitarimus buvo pasakoma, kad, jei kas nebeturėsite darbo, nueikite pažiūrėti, ko trūksta „Automobiliui 1“, tačiau jis pats nebuvo nuėjęs, turėjo savų darbų. Nurodė, kad „Automobilis 1“ buvo pilkos spalvos. Patvirtino, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „VTR“ dirbo nuo 2016 m. kovo iki 2016 m. rugsėjo mėn.

Liudytoja V. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „VTR“ nuo 2013 m. buhaltere, vėliau – vadybininke. 2013 m. „Automobilis 1“ jau buvo įmonės teritorijoje, kam jis priklausė, nežinojo, apskaitoje įtraukta nebuvo, pagal nuogirdas žinojo, kad jis R. K., įmonės vadovo. 2013 m. „Automobilis 1“ buvo nugruntuotas, paruoštas dažymui, visas salonas išrinktas, variklis išrinktas. Vėliau tam automobiliui nebuvo nieko daroma, kol jis atsidūrė lauke. Kurį laiką jis buvo uždengtas su tentu, o vėliau – nutemptas po stogeliu. Po to, kai įmonei pradėjo vadovauti atsakovas, to automobilio likimo nežino. Mano, kad savininkas šios transporto priemonės nepasiėmė, nes buvo nesuremontuotas. „Automobilio 1“ nebuvo galima įvesti į įmonės apskaitą, nes nebuvo jokių dokumentų. „Automobilį 1“ vizualiai matė prieš 1,5 m., nepamena, ar žibintai buvo, matė, kad automobilis buvo prikrautas įvairių detalių. Dėl „Automobilio 2“ nurodė, kad 2017 m. birželio 30 d. vyko automobilio pardavimas, viskas vyko, kaip mano, įmonės vadovo iniciatyva. Ji tuo metu buvo įmonės vadybininkė, vežė dokumentus buhalterei. Įmonės vadovas žodžiu pasakė, kad „Automobilį 2“ parduoda, nes vyks įmonės bankrotas. Kiek pamena, pagal dokumentus „Automobilio 2“ kaina buvo 100 Eur (matė pinigų priėmimo kvituką), jis tuo metu jau buvo sugedęs. Apie „Automobilį 2“ paaiškino, kad jis buvo nupirktas uždarajai akcinei bendrovei „VTR“ kaip tiekėjo automobilis, jis buvo naudojamas, kol sugedo, „užkalė“ variklis. Prieš bankroto procedūrą, „Automobilis 2“ jau buvo sugedęs, nebevažiavo. „Automobilį 2“ bandė remontuoti, pirko dėvėtą variklį pakeitimui, tačiau taip ir neužbaigė. Nematė, kad naujoji „Automobilio 2“ savininkė jį remontuotų, mano, kad jai ši transporto priemonė nebuvo reikalinga. Ieškovė R. B. tuo metu važinėjo nuosavu automobiliu Nissan Micra, kuris buvo vidutinio senumo, tačiau gerokai geresnis nei „Automobilis 2“. Nurodė, kad pateisina atsakovo veiksmus, nes jis valėsi teritoriją po aplinkosaugos pareigūnų patikrinimo, nes abu automobiliai buvo lauke, kėlė pavojų aplinkai. Šias aplinkybes pasakojo atsakovas, tačiau pati tuo metu įmonėje jau nebedirbo. Mano, kad ieškovėms šie automobiliai nebuvo reikalingi, tinkami tik metalo laužui, neturintys didelės vertės. Nurodė, kad tuo metu, kai dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „VTR“, daugiau tokių atvejų, kad klientai paliktų automobilius ir jų nepasiimdavo, nebūdavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos nagrinėjimo metu pateiktų rašytinių įrodymų nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2020-04-16 nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00141-19 nutraukė ikiteisminį turimą, kadangi nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nutarta daiktą, turinti reikšmės veiklai tirti ir nagrinėti – automobilį Toyoya RAV4, dalis – grąžinti teisėtam savininkui ar jo atstovui. Prokuroras nustatė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ direktorius V. Š. utilizavo įmonės teritorijoje ilgą laiką be priežiūros paliktas nevažiuojančias transporto priemones „Automobilį 1“, „Automobilį 2“, siekdamas sutvarkyti vadovaujamos įmonės teritoriją, o ne pasipelnyti, ar padaryti žalos priemonių savininkams P. K., R. B..

2017-06-30 buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kuria uždaroji akcinė bendrovė „VTR“ pardavė „Automobilį 2“ ieškovei R. B., transporto priemonės kaina 250 Eur. Pateikta UAB „VTR Vakarų transporto remontas“ 2017-07-03 sąskaita faktūra, pagal kurią pirkėja R. B. už 250 Eur įsigijo „Automobilį 2“.

UAB „VTR Vakarų transporto remontas“ darbuotojų sąraše nurodyta, kad R. K. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2009-10-08, V. S. dirbo vadybininke nuo 2013-08-08, R. B. dirbo vadybininke nuo 2017-07-03, V. Š. – kėbulininku nuo 2014-05-14, R. P. – kėbulininku nuo 2017-02-01, L. B. – autošaltkalviu nuo 2016-03-07 iki 2016-09-30.

2021 m. sausio 6 d. V. Š. pripažintas įvykdęs administracinį nusižengimą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 8 Eur bauda. Nustatyta, kad V. Š., neturėdamas teisinio pagrindo ir pažeisdamas kito žmogaus teises įgyvendino savo civilines teise, savavališkai utilizavo įmonės teritorijoje ilgą laiką be priežiūros paliktas nevažiuojančias transporto priemones: „Automobilį 1“, „Automobilį 2“.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto komisariato 2021-07-16 pateiktoje informacijoje nurodyta, kad atliekant kratą (duomenys neskelbtini), esančiame automobilių laužyne, kuriame pagal individualią veiklą dirbo M. B., buvo rastas ir paimtas „Automobilis 1“, sidabrinės spalvos. M. B. nurodė, kad „Automobilį 1“ jam perdavė V. Š.. Taip pat nustatyta, kad V. Š. dar perdavė ir „Automobilį 2“, kuris būnant teritorijoje buvo nufotografuotas. Kadangi dėl „Automobilio 2“ vagystės skundo nebuvo, automobilis į kratos protokolą neįtrauktas. Nurodė, kad minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ direktoriaus V. Š. veikloje tyčios dėl bendrovės teritorijoje ilgą laiką be priežiūros paliktų nevažiuojančių transporto priemonių „Automobilio 1“ ir „Automobilio 2“, kurie siekiant sutvarkyti teritoriją, buvo utilizuoti, perduodant juos į laužyną.

Iš pateiktų 2018-04-04, 2019-12-27 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Pajūrio mediena“ uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio autoservisas“ nuomoja gamybines patalpas, buitines patalpas, administracines patalpas, lauko aikštelę, esančius Liepų g. 85A, Klaipėdoje.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovėms padarytos žalos, kaip jų atstovas R. K. atvykęs į uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ nuomojamą teritoriją, nerado transporto priemonių „Automobilio 1“ ir „Automobilio 2“.

Ieškovių atstovė laikosi pozicijos, kad būtent atsakovas V. Š. yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje, kadangi jis ginčo automobilius utilizavo savo asmenine iniciatyva, jam, kaip fiziniam asmeniui, buvo skirta bauda už administracinį nusižengimą.

Konstatuotina, kad šio ginčo išsprendimui reikšminga nustatyti, kur stovėjo „Automobilis 1“ ir „Automobilis 2“, kokia buvo šių transporto priemonių būklė išvežimo utilizuoti metu, išvežimo aplinkybės, kadangi tai reikšminga sprendžiant tinkamo atsakovo klausimą.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka.

CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio autoservisas“ vadovauja nuo 2019 m. balandžio mėn., kuri užsiima transporto priemonių remontu, įmonė veiklą vykdo adresu Liepų g. 85A, Klaipėdoje, kur iš uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mediena“ nuomojasi gamybines patalpas, buitines patalpas, administracines patalpas, lauko aikštelę. Šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad „Automobilis 1“ ir „Automobilis 2“ minėtu adresu esančioje lauko aikštelėje stovėjo jau ilgą laiką, sutarčių su uždarąja akcine bendrove „Uostamiesčio autoservisas“ dėl šių automobilių saugojimo, laikymo ar remonto nebuvo sudarytą. Taip pat sutartys dėl ginčo automobilių nebuvo sudarytos ir su atsakovu kaip fiziniu asmeniu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad nuo 2019 m. balandžio mėnesio dėl ginčo automobilių ieškovės į įmonės teritoriją nebuvo atvykusios, jais nesidomėjo, nei į uždarąją akcinė bendrovę „Pajūrio autoservisas, nei į atsakovą dėl ginčo automobilių saugojimo ar remonto nesikreipė.

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad „Automobilis 1“, „Automobilis 2“ eisme dalyvauti leidimo neturėjo, nebuvo techniškai tvarkingi. Liudytojas R. K. patvirtino, kad „Automobilis 1“ buvo remontuojamas po avarijos, turėjo defektų, buvo neužbaigtas, o vėliau ilgą laiką laikomas atviroje lauko pavėsinėje. Pažymėtina, kad „Automobilis 1“ nebuvo Lietuvoje registruotas, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti duomenys, kokios būklės jis buvo parvežtas iš Danijos, nepaneigta atsakovo atstovo iškelta versija, kad Danijoje jis buvo pripažintas kaip nebetinkamas naudoti eismui ir jį buvo galiam naudoti tik dalims pan. Dėl „Automobilio 2“ taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta informacija, kad jis turėjo leidimą dalyvauti eisme, o liudytojų parodymais nustatyta, kad buvo techniškai netvarkingas, nebevažiuojantis, į jį sukrautos detalės, variklis, iš kurio tekėjo alyva ir pan.

Liudytojas R. K., anksčiau ir šiuo metu taip pat užsiimantis transporto priemonių remontu, patvirtino, kad aplinkos apsaugos pareigūnai patikrinimus, ar įmonės teritorijoje laikomos transporto priemonės yra tvarkingos, t. y. iš jų į aplinką nebėga tepalai (alyva), atlieka. Taigi, nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, kad atsakovo vadovaujama įmonė uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ raštiškų įspėjimų iš aplinkosaugos pareigūnų dėl galimų baudų už teritorijoje laikomas netvarkingas transporto priemones nepateikė, tačiau neatmestina galimybė, kad toks patikrinimas įmonėje vykti galėjo, o ir įmonės vadovas, žinodamas aplinkos apsaugos reikalavimus transporto priemonių remonto veiklą vykdančioms įmonėms, galėjo be atskiro įspėjimo rūpintis įmonės teritorijos sutvarkymu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas V. Š., veikdamas kaip įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ vadovas, nutarė ilgą laiką jo vadovaujamos įmonės teritorijoje stovinčias techniškai netvarkingas ir eisme negalinčias dalyvauti transporto priemones „Automobilį 1“ ir „Automobilį 2“ utilizuoti, t. y. atiduoti į autolaužyną, taip siekdamas sutvarkyti įmonės teritoriją. Nustatyta, kad atsakovas, veikdamas įmonės vardu, ėmėsi aktyvių veiksmų ir pasirūpino šių transporto priemonių išgabenimu iš teritorijos.

CPK 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Sistemiškai aiškinant CPK 111, 135 straipsnių nuostatas, atsakovo pasirinkimas yra ieškovo teisė ir netinkamo atsakovo pakeitimas yra įmanomas tik ieškovo sutikimu. Teismas įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu uždarąją akcinę bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“, kadangi nagrinėjama byla yra susijusi su jos teisėmis ir pareigomis (CPK 47 straipsnis). Teismas taip pat akcentavo, ir ieškovių atstovei išaiškino jos teisę pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu arba įtraukti į bylą bendraatsakoviu. Išaiškino, kad ieškovėms tokio prašymo nereiškiant, byla bus nagrinėjama iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės šia teise nepasinaudojo, laikėsi pozicijos, kad V. Š. yra tinkamas atsakovas ir yra atsakingas už ieškovėms padarytus nuostolius, kadangi veikė savo, o ne uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio autoservisas“ vardu.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, ieškovių ieškinys dėl nuostolių atlyginimo atmestinas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Reikalaudamos iš atsakovo sumokėti nuostolių atlyginimą už „Automobilį 1“ ir „Automobilį 2“, ieškovės neįrodė, kad atsakovas veikė kaip fizinis asmuo ir savo iniciatyva atidavė transporto priemones iš įmonės teritorijos utilizuoti (CPK 12, 178 straipsniai), todėl konstatuotina, kad nuostolių atlyginimo pasekmės V. Š. nekyla.

Aplinkybė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikštą tokiam asmeniui, atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, ieškovių ieškinys dėl nuostolių atlyginimo atmestinas.

Pažymėtina ir tai, jog byloje nurodyti automobiliais už kurių praradimą ieškovės prašo nuostolių atlyginimo bylos nagrinėjimo metu buvo išlikę. Atsakovas bei jo atstovas ieškovėms nurodė šių automobilių buvo vietą. Tiek iki bylos nagrinėjimo pradžios, tiek bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės neatliko jokių veiksmų, tam, kad susigrąžintų šiuos automobilius, tai yra jų neparsivežė iš nurodytos metalo laužo aikštelės. Atsakovas nebuvo įpareigotas saugoti ieškovių nurodytų automobilių bei juos pristatyti ieškovėms, kai tik jos panorės. Akivaizdu, kad automobilių prasta techninė būklė kėlė grėsmę aplinkai. Atsakovui, kaip įmonės vadovui grėsė administracinė atsakomybė už šių automobilių keliamą pavojų aplinkai, nes iš automobilių bėgo tepalai bei kiti skysčiai. Automobiliai ieškovių be jokio teisinio pagrindo buvo palikti atsakovo vadovaujamos įmonės valdomoje teritorijoje. Nustatyta, jog automobiliai buvo seni, netvarkingi, nuo 2013 m. buvo nevažiuojantys, buvo bandoma juos remontuoti, tačiau suremontuoti jų nepavyko. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog ieškovės neįrodė žalos dydžio. Prašomas priteisti nuostolių dydis kelia pagrįstų abejonių. Turtas dėl kurio praradimo prašoma nuostolių atlyginimo ieškovių nebuvo naudojamas pagal paskirtį. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog šie automobiliai buvo nevažiuojantys, buvo sugedę ir suremontuoti jų nepavyko. Nebuvo net bandoma įteisinti šių automobilių dalyvavimą eisme. Vertinant visas šias aplinkybes, pripažintina, jog ieškovės tik dėl savo nerūpestingų veiksmų neišsaugojo šio turto, dėl ko automobiliai būdami be priežiūros ir nesaugomi, galimai dėl trečiųjų asmenų veiksmų galėjo prarasti dar didesnę savo turtinę vertę. Vertinant visas šias aplinkybes atsakovo kaltė dėl ieškovių prašomų nuostolių atlyginimo, neįrodyta.

Atmetus ieškinį, ieškovių reikalavimai dėl 5 procentų metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atmestini.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas teismui pateikė įrodymus, kad patyrė 150 Eur advokato pagalbos išlaidų (atstovavimas teismo posėdyje), todėl šios išlaidos jam priteisiamos iš ieškovių. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Uostamiesčio autoservisas“ pateikė įrodymus, kad patyrė 400 Eur advokato pagalbos išlaidų (atsiliepimo parengimas), todėl šios išlaidos jam priteisiamos iš ieškovių.

Byloje yra susidariusių 22,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ieškinį atmetus, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovių (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovių R. K. ir R. B. atsakovui V. Š. po 75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovių R. K. ir R. B. trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio autoservisas“ po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovių R. K. ir R. B. po 11,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.

Teisėjas Mantas Ūsas