- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-25
- Bylos Nr.
- 2A-416-467/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16907-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- 2D Sense Limited“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ,,2D Sense Limited“ ieškinį atsakovui A. G. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir patirtų nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ,,2D Sense Limited“ 2013 m. gegužės 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. G. 55 245 Lt sumą, kurią ieškovas sumokėjo už atsakovo nuosavybės teise įsigytą transporto priemonę Lexus RX 400H, 98,38 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas ir UAB ,,MJM Motors“ pasirašė pažymą-sąskaitą Nr. 0001.740, pagal kurią atsakovas nuosavybės teise įsigijo transporto priemonę Lexus RX 400H bei įsipareigojo už šią transporto priemonę sumokėti pardavėjui 55 245 Lt. Ieškovas įvykdė atsakovo įsipareigojimą ir sumokėjo UAB ,,MJM Motors“ 55 245 Lt sumą. Nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. ieškovas ne kartą bandė susisiekti su atsakovu, reikalaudamas grąžinti sumokėtą 55 245 Lt sumą, tačiau atsakovas nepaisė ieškovo reikalavimų, negrąžino už jį pagal pažymą sumokėtos sumos. Taigi atsakovas be teisėto pagrindo nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita.
Atsakovas A. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 111 straipsnio arba CPK 782 straipsnio pagrindu; netenkinus šio reikalavimo, prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra ofšorinė įmonė ir turi ofšorinių sąskaitų, kurias valdo S. O., Rusijos Federacijos pilietis. Ieškovas nevykdo Lietuvoje ekonomines veiklos. Atsakovas neturi ir neturėjo rašytinių ir žodinių įsipareigojimų ieškovui. Priešingai, S. O. sutiko ir patvirtino tarpusavio atsiskaitymus, kurių pagrindu S. O. atliko mokėjimus be jokių neišspręstų tarpusavio skolų. Visi pervedimai buvo suderinti tarp šalių. Ieškovo pateiktą atstovavimo sutartį ieškovo vardu pasirašė S. O., nurodydamas, jog jis yra ieškovo direktorius, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą dėl S. O. įgalinimų veikti ieškovo vardu. Atsakovas yra Rusijos pilietis, kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Lietuvoje atsakovas būna tik periodiškai ir tik tada, kai tai yra susiję su jo komandiruotėmis. Atsakovas dirba Maskvoje, kur nuolat gyvena su šeima. Todėl ieškinys turi būti reiškiamas ne Lietuvoje, bet Rusijos Federacijoje. Tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė konfliktinė situacija dėl su verslo santykiais susijusių klausimų. Nagrinėjant nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybę, kvestionuotinas ieškovo bei S. O. sąžiningumas ir piktnaudžiavimas teise į gynybą. S. O. kontroliuoja ir valdo lengvatinio apmokestinimo įmones, todėl ginčo mokėjimas buvo atliktas kitais, negu nurodė ieškovas, pagrindais. Ieškovas pateikė teismui tik pažymą dėl UAB „MJM Motors“ mokėjimo, nepaaiškindamas jo atlikimo konteksto, kuris yra susijęs su S. O. vykdytais ofšorinių kompanijų agento įsipareigojimais. Šiuo atveju nėra nei vieno nepagrįsto praturtėjimo taikymo pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui „2D Sense Limited“ iš atsakovo A. G. 55 245 Lt skolą, 98,38 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškinį ieškovo vardu pateikė advokatas A. K. pagal atstovavimo sutartį, kuri sudaryta tarp ieškovo, atstovaujamo S. O., bei advokatų kontoros, atstovaujamos advokato A. K.. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovo ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir turėjo būti reiškiamas ne Lietuvoje, o Rusijos Federacijoje. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje-ataskaitoje savo adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Iš Gyventojų registro tarnybos duomenų teismas nustatė, kad atsakovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Be to atsakovas atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė šį adresą. Teismas sprendė, kad atsakovas turi ir Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi turi lietuvišką asmens kodą. Atsakovas taip pat turi Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, atsakovo vardu VĮ „Regitra“ yra įregistruotas su nagrinėjama byla susijęs automobilis Lexus RX400H. Teismas pripažino, kad pagal bylos duomenis labiau tikėtina, jog ieškovas iš tikrųjų už atsakovą atliko 16 000 EUR mokėjimą UAB „MJM Motors“ ir turi reikalavimo teisę į atsakovą. Teismas sprendė, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.242 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą, tačiau pagal ieškovo faktinį pagrindą ir dėstomas aplinkybes šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 6.50 straipsnio nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę iš asmens, kurio skolinę prievolę jis įvykdė, t.y. iš atsakovo reikalauti įvykdyti savo piniginę prievolę – sumokėti padengtą sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. G. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 111 straipsnio arba CPK 782 straipsnio pagrindu; netenkinus šio reikalavimo, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas neteisingai įvertino ieškovo pateiktus dokumentus, todėl nepagrįstai pripažino, kad S. O. turėjo teisę ieškovo vardu sudaryti byloje pateiktą atstovavimo sutartį. Ieškovas turėjo pateikti teismui pažymą ar panašaus pobūdžio dokumentą su vertimu į lietuvių kalbą iš atitinkamo Britų Mergelių salų įmonių registro, kur būtų tinkamai užfiksuota aplinkybė, jog S. O. yra ieškovo direktorius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė teismui nei savo finansinės atskaitomybės dokumentų, nei pelno - nuostolių ataskaitos, nei kito panašaus pobūdžio dokumento, kuris patvirtintų faktą, jog ginčo mokėjimas buvo atliktas būtent iš ieškovo lėšų ir kad tai lėmė ieškovo, o ne S. O. turto sumažėjimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas nuolat gyvena Rusijoje, o ne Lietuvoje. Teismas nepagrįstai ieškovo atliktą mokėjimą kvalifikavo kaip prievolės įvykdymą už skolininką. Ieškovas nepateikė jokių, šią aplinkybę patvirtinančių, įrodymų. Ieškovas pateikė tik pažymą dėl mokėjimo UAB „MJM MOTORS“, nepaaiškindamas šio mokėjimo atlikimo konteksto, kuris yra betarpiškai susijęs su S. O. vykdytais ofšorinių kompanijų agento įsipareigojimais. Iš prie apeliacinio skundo pridėto susirašinėjimo matyti, kad S. O. buvo skolingas atsakovui 34 000 EUR sumą ir šį įsipareigojimą privalėjo įvykdyti iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovui prašant, S. O. pateikė ataskaitą apie įvykdytus sandorius ir tuo pačiu patvirtino, kad iki šiol yra įvykdęs mokėjimus 17 634 EUR sumai, o 16 366 EUR sumą įsipareigoja sumokėti ateityje. Tai reiškia, kad pirminiu S. O. kreditoriumi buvo atsakovas, o tai patvirtina, jog ginčo sąskaitą už automobilį S. O. apmokėjo ne savo ar ieškovo lėšomis, bet atsakovo pinigais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „2D Sense Limited“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad S. O. nėra ar neturėtų būti laikomas ieškovo direktoriumi. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildomai pateikė dokumentus, patvirtinančius S. O. paskyrimą eiti ieškovo direktoriaus pareigas. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta Gyventojų registro tarnybos duomenų bazėje yra registruota paties asmens rašytinio kreipimosi bei pateiktos informacijos pagrindu, todėl pats atsakovas nurodė bei pripažino, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Be to atsakovas 2011 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje - sąskaitoje ir atsiliepime į ieškovo ieškinį savo gyvenamąją vietą taip pat nurodė (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš CPK 314 straipsnyje numatytų naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme išimčių, todėl atsakovas neturi teisės remtis naujai pateiktais įrodymais (susirašinėjimu). Be to nauji įrodymai pagrindžia išskirtinai tik tai, jog atsakovui buvo pervedamos piniginės sumos, tame tarpe ir pinigų suma bendrovei „MJM MOTORS“, įvykdant už atsakovą turtinę prievolę, bet niekaip nepagrindžia jo atsiskaitymo su ieškovu fakto ar bet kokių ieškovo prievolių atsakovui, kas galėtų atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti ieškovui už atsakovą sumokėtą pinigų sumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – elektroninį susirašinėjimą (b.l. 141-148, 187-188), atsakovo prašymus pinigų pervedimui (b.l. 189-192), atsakovo paso kopijas (b.l. 193-194), ieškovo atstovo prašymą M. D. (b.l. 204), M. D. atsakymą į prašymą (b.l. 205).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. G. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Vienu iš apeliacinio skundo argumentų atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovo pateiktus dokumentus ir nepagrįstai pripažino, kad S. O. turėjo teisę ieškovo vardu sudaryti byloje pateiktą atstovavimo sutartį. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantas, bylos duomenys patvirtina, kad S. O. yra ieškovo direktorius (b.l. 82-83). Šią aplinkybę patvirtinančius duomenis teismui pateikė ieškovo atstovas 2013 m. rugpjūčio 19 d. parengiamojo teismo posėdžio metu. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių šiuos ieškovo atstovo pateiktus įrodymus, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovo direktoriumi yra ne S. O., o kitas asmuo. Todėl remtis vien tik apelianto samprotavimais teisėjų kolegija neturi pagrįsto pagrindo.
CPK 55 straipsnis nustato, kad bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Kadangi ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad S. O. yra įmonės direktorius, o atsakovas nepateikė jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog S. O., būdamas įmonės direktoriumi, turėjo teisę sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu A. K. ir toks atstovavimas yra tinkamas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas nuolat gyvena Rusijoje, o ne Lietuvoje. Su apelianto teiginiais dėl teismingumo teisėjų kolegija nesutinka, kadangi pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis apeliantas 2013 m. gegužės 12 d. savo nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (b.l. 19). Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalis nustato, kad asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaracijos pateikimo deklaravimo įstaigai dienos. Taigi šiuo atveju atsakovas pats deklaravo gyvenamąją vietą nurodytu adresu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą laikyti, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Be to atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde taip pat nurodė adresą korespondencijai Lietuvoje, Vilniuje (b.l. 44, 119). Adresą Lietuvoje atsakovas nurodė ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje sąskaitoje Nr. 0001740 (b.l. 7). Taip pat Lietuvoje atsakovo vardu yra įregistruotas su nagrinėjama byla susijęs automobilis Lexus RX400H, (b.l. 83-84). CK 2.17 straipsnio 1 dalis numato, jog, vertinant fizinio asmens gyvenamąją vietą, yra atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose bei paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Nagrinėjamu atveju atsakovas jau nuo 2013 m. gegužės 12 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir procesiniuose dokumentuose ne kartą viešai pareiškęs apie savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Todėl, nors atsakovas ir pateikė naujus įrodymus – paso kopijas (b.l. 193-194), iš kurių matyti, kad atsakovas 2013 m. spalio 29 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. išvyko iš Lietuvos, tačiau šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio priėmimo dieną (2014 m. gegužės 31 d.) buvo Lietuvos Respublikoje. Pagal CPK 29 straipsnį ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), pagrįstai priėmė ir nagrinėjo jam pareikštą ieškinį.
Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą, o taip pat CK 6.50 straipsnį, reglamentuojantį trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę. Apelianto teigimu, tam, kad ieškovo atlikti veiksmai galėtų būti pripažinti prievolės įvykdymu už skolininką, byloje turi būti tai patvirtinančių įrodymų. Tokiais įrodymais galėtų būti skolininko prašymas ar kiti duomenys, kurie patvirtintų iniciatyvą įvykdyti prievolę, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nenustatyta. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Bylos duomenys tvirtina, kad pardavėjas UAB „MJM Motors“ 2011 m. rugpjūčio 30 d. pardavė atsakovui transporto priemonę Lexus RX400H, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 55 245 Lt (16 000 EUR) (b.l. 7). Šalys neginčija faktinės aplinkybės, kad 16 000 EUR pervedė UAB „MJM Motors“ ne atsakovas, bet ieškovas. Tuo tarpu transporto priemonė Lexus RX400H yra įregistruota atsakovo vardu (b.l. 83-84).
CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Byloje nėra duomenų, jog šalys buvo susitarusios, kad ieškovas negalėtų įvykdyti už atsakovą jo prievolės UAB „MJM Motors“. Be to atsakovo prievolė UAB „MJM Motors“ nebuvo neatskiriamai susijusi su atsakovo asmeniu, todėl nėra pagrindo teigti, jog prievolės esmė reikalavo, kad skolininkas (atsakovas) ją įvykdytų asmeniškai. Taigi, nenustačius CK 6.50 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas negalėjo atlikti už atsakovą prievolės ir sumokėti UAB „MJM Motors“ 16 000 EUR. Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, kuria pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, yra nurodęs, jog trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva ir be įgaliojimo ar perįgaliojimo. Tokia taisyklė nustatyta teisingumo interesais, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2006). Vadinasi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, nes byloje yra akivaizdžiai įrodyta, kad ieškovas įvykdė mokėjimo prievolę už atsakovą.
Atsakovas apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria savo ir ieškovo direktoriaus S. O. santykiams, kalba apie pastarojo 34 000 EUR skolą apeliantui, su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus apie tarpusavio atsiskaitymus, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovo ir ieškovo direktoriaus, kaip fizinio asmens, susiklostę teisiniai santykiai neturi teisinės reikšmės, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp ieškovo „2D Sense Limited“ ir atsakovo A. G.. Tuo tarpu atsakovo pateikti nauji įrodymai - prašymai, kuriais atsakovas prašo S. O. pervesti už jį 16 000 EUR UAB „MJM Motors ir sumokėti jam 34 000 EUR (b.l. 189-192) rodo dviejų fizinių asmenų santykius, kurie šioje byloje nebuvo nagrinėti ir negali būti nagrinėjami dėl to, kad S. O., kaip fizinis asmuo, nagrinėjamoje byloje nedalyvauja.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Ieškovas „2D Sense Limited“ atsiliepimu į apelianto prašymą dėl naujų įrodymų pateikimo prašė skirti apeliantui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Prašymą dėl baudos apeliantui skyrimo ieškovas „2D Sense Limited“ iš esmės motyvavo tuo, kad apeliantas sąmoningai pateikė naujus įrodymus tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 95 straipsnio nuostatos nustato tam tikras būtinas sąlygas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis skirti: šalies nesąžiningumą ir ieškinio (skundo) nepagrįstumą, jį pateikiant teismui, arba sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas, nors ir pateikė naujus įrodymus tik apeliacinės instancijos teismui, kurie nesudarė pagrindo tenkinti jo apeliacinį skundą, tačiau tokie veiksmai negali būti vertinami kaip akivaizdus piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.), atsižvelgiant į tai, jog atsakovas ilgą laiką nebūna Lietuvoje, todėl ieškovo prašymas dėl baudos skyrimo apeliantui netenkinamas.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam atsirado pareiga atlyginti ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jis patyrė 2 000 Lt išlaidų (b.l. 178-179), todėl ši suma priteistina iš apelianto, nes ji nėra pernelyg didelė, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, atitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. G. ieškovo „2D Sense Limited“ naudai 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.