- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-140-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00065-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- N. R.
- Atsakovas
- V. D.
- Kategorijos
- 2.2.1.9.4Asmens garbės ir orumo gynimas
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. R. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1189-724/2020 pagal ieškovės N. R. ieškinį atsakovui V. D. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė N. R. (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) ieškiniu prašė iš atsakovo V. D. priteisti jai 300 Eur kompensaciją už padarytą neturtinę žalą ir 120 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
2. Ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalimi ir paaiškino, kad 2019 m. spalio 24 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ visuotiniame narių susirinkime atsakovas ją apkaltino 2000 Eur vagyste. Pasak ieškovės, toks atsakovo viešai išsakytas teiginys pažemino jos garbę ir orumą, pakirto žmonių pasitikėjimą ja ir dėl to ji išgyvena, o neturtinę žalą įvertino 300 Eur.
Šalies argumentai
3. Atsakovas V. D. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir paaiškino, kad ne jis, o pati ieškovė apkaltino save vagyste, teigė, jog susirinkimo metu vagimi ieškovės nevadino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais padarė išvadą, kad atsakovas apkaltino ieškovę padarius teisės pažeidimą už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau atsakovas pasisakė bendro ataskaitinio namo savininkų bendrijos susirinkimo metu, kuriame buvo kalbama apie atliktus namo remonto darbus ir būtent šios informacijos kontekste atsakovas, bandydamas teigti, kad remonto darbus galima buvo atlikti pigiau, pasakė žodžius „2000 jūs iš mūsų pavogėt“.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas visuose susirinkimuose kelia sumaištį, dėl to tenka kviesti policiją, kad atsakovas vis bando įrodyti savo tiesą, jog kažką galima buvo atlikti pigiau kokybiškiau ir pan., kad kiekvieno susirinkimo metu savo teiginius bando argumentuoti, dėl ko ir įvyksta konfliktai. Teismas nustatė, jog, atsakovui abejojant dėl bendrijos naudojamų finansų, jam trukdoma susipažinti su bendrijos dokumentais, o tai, kad atsakovas abejoja dėl bendrijos ūkinės finansinės veiklos skaidrumo, teisėtumo, netiesiogiai patvirtino ir pati ieškovė teismui pateikdama atsakovo į namo gyventojų pašto dėžutes mėtomus raštelius. Faktas, kad atsakovui neleidžiama susipažinti su namo, kuriame jam nuosavybės teise priklauso butas, savininkų bendrijos dokumentacija, pagrįstai leido atsakovui manyti, jog bendrijos lėšos naudojamos ne pagal paskirtį.
7. Dėl to, teismas vertino, kad atsakovas bendrijos narių susirinkime bandė išsiaiškinti atliktų darbų kainos pagrįstumą, tačiau negavęs aiškaus paaiškinimo, išsakė savo nuomonę, jog iš jo ir namo gyventojų vagiami pinigai. Sprendė, kad atsakovas, būdamas preciziškai skrupulingas, smulkmeniškas, taupus, siekdamas taupyti savo asmenines ir bendrijos narių lėšas, negaudamas išsamios informacijos, turėjo pakankamą pagrindą susidaryti nuomonę apie įvykius bendrijoje, taip pat ir manyti, kad bendrijos pinigus savinasi, kitaip, paprasčiau tariant, vagia galintys tai daryti asmenys. Teismas pažymėjo, kad tokiai atsakovo nuomonei susiformuoti nemažą reikšmę turėjo ir pačios ieškovės, kaip namo savininkų bendrijos pirmininkės, elgesys, kuri, vykdydama savo pareigas, privalo suteikti visą informaciją apie bendrijos veiklą ja besidominantiems turto savininkams (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnis). Teismo vertinimu, elgdamasi priešingai, ieškovė pati sukuria situaciją, kada asmuo, neturėdamas patikimų duomenų, yra priverstas juos susigalvoti ir taip susidaryti nuomonę dėl realiai ar tariamai neteisėtų veiksmų.
8. Teismas nurodė, kad žodžiai vagis, vagystė, gali turėti asmenį menkinančią reikšmę, tačiau atsakovas tokiais žodžiais reagavo ne į pačią ieškovę kaip asmenį, bet taip vertino jos atliktus veiksmus – bendrijoje darytus remonto darbus, negavęs patikimos, išsamios informacijos iš pačios ieškovės.
9. Teismas konstatavo, kad ir tuo atveju, jei atsakovas tiesiogiai įvardijo ieškovę pavogus 2000 Eurų, tai yra subjektyvi atsakovo nuomonė iš dalies suformuota ir ieškovės veiksmais, pagrįsta jo turima ir nepaneigta informacija, dėl ko jis galėjo sąžiningai klysti. Teismo manymu, atsakovo pasakyti žodžiai apie ieškovę buvo siekis paskleisti bendrijos nariams informaciją apie galimus pigesnius darbų bendrijoje kaštus, remiantis jo turimais duomenimis.
10. Dėl neturtinės žalos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo elgesio patyrė neturtinę žalą. Nors ieškovė teigė, kad dėl atsakovo viešai išreikštų teiginių, kad ji pavogė 2000 Eur, buvo pažeminta jos garbė ir orumas, dėl šio įžeidimo ir šmeižimo iki šiol pergyvena negatyvius jausmus, buvo pakirstas kitų žmonių pasitikėjimas, byloje negauta duomenų, o ir ieškovė tokių nepateikė, kad pasitikėjimas ja buvo pakirstas, kad ji iki šiol išgyvena. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų patyrusi ilgalaikių nepatogumų dėl atsakovo išsakytų frazių, kad namo savininkai svarstė, bandė pakeisti bendrijos pirmininką, inicijavo nepriklausomą bendrijos lėšų panaudojimo reviziją ar patikrinimą. Pažymėjo ir tai, kad teismo apklausti namo bendrijos gyventojai dėl atsakovo išsakytų žodžių nepakeitė nuomonės apie ieškovę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Ieškovė N. R. apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo byloje pareikštą ieškinį tenkinti, iš atsakovo V. D. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11.1. Apeliantės teigimu, atsakovo išsakytas teiginys „du tūkstančius jūs pas mus pavogėte“ laikytinas žinia, nes 1) jo formuluotė sukonstruota kaip fakto konstatavimas; 2) formuluotė yra kategoriška; 3) jo formuluotė sukonstruota kaip teiginys apie objektyviai egzistuojančius dalykus; 4) paskelbtą faktą, kad ieškovė pavogė 2000 eurų, galima objektyviai patikrinti; 5) atsakovo nebuvo išreikšta jokia abejonė dėl jo išsakyto teiginio tikrumo, informacija namo bendrijos susirinkimo metu pateikta kaip objektyviai egzistuojantis ir neginčytinas faktą; 6) atsakovo teiginyje nebuvo dvejonių, duomenys apie 2000 eurų vagystę nepateikti kita forma, kuri teiktų pagrindą kvalifikuoti juos kaip nuomonę.
11.2. Ieškovė mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į byloje apklaustų liudytojų E. D., R. P., A. G., O. K., I. P., A. P., R. Z., P. C. parodymus, kad atsakovas V. D. apkaltino ieškovę N. R. 2000 eurų vagyste. Vien tai, kad šis teiginys buvo išsakytas ataskaitinio susirinkimo metu aptariant atliktų darbų remontą, nesuteikia teisinio pagrindo objektyviai egzistuojančius dalykus deklaruojančio teiginio, išsakyto kategoriška forma, o ne kaip dvejonė, abejonė ar klausimas, vertinti kaip nuomonės.
11.3. Be to, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog buvo paskleista nuomonė, o ne žinia, taikė teisės normą, kuri nuomonės paskleidimo atveju netaikytina. Tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 str. ginami nustačius žinių paskleidimo faktą, todėl nuomonės paskleidimo fakto nustatymas nėra CK 2.24 str. taikymo sąlyga. Tačiau tai nereiškia, jog nuomonės paskleidimas negali užtraukti deliktinės teisinės atsakomybės taikymo CK 6.263 str. pagrindu.
11.4. Apeliantė taip pat teigia, kad asmens reiškiama nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, būti reiškiama sąžiningai bei etiškai, ja neturi būti siekiama įžeisti, pažeminti, nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes neįvertinta tai, kad asmens garbė ir orumas gali būti pažeminti paskleidžiant nuomonę, kuri yra nesąžininga, neturinti pakankamo faktinio pagrindo, suponuojanti neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė, yra įžeidžianti. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti atsakovo nuomonę sąžiningumo aspektu, turėjo vertinti ar atsakovo pareikšta nuomonė turėjo pakankamą faktinį pagrindą, bei ar pareikšta nuomonė yra įžeidi. Šios bylai reikšmingos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nustatinėjamos nebuvo, nors byloje surinktų įrodymų visetas leidžia teigti, kad atsakovo V. D. išreikšta nuomonė yra nesąžininga, neturi pakankamo faktinio pagrindo, yra akivaizdžiai įžeidžianti.
Žemesnės instancijos teismas
11.5. Nors pirmosios instancijos teismas kaip teisiškai reikšmingą aplinkybę vertino tai, kad atsakovas pasisakė bendro ataskaitinio namų bendrijos susirinkimo, kuriame buvo kalbama ir apie atliktus remonto darbus, metu, tačiau išsakant abejones, jog darbai galimai galėjo būti atlikti pigiau, pasakymas, jog „du tūkstančius jūs pas mus pavogėte“ negali būti vertinama kaip sąžininga nuomonė. Pirmosios instancijos teismas, neįvertino, jog atsakovo kalbos stilius ir išraiškos priemonės (konstatavimas, kad ieškovė N. R. pavogė 2000 eurų) nėra hiperbolizavimas, nei jausmingumas išreiškiant susirūpinimą dėl atliktų remonto darbų, toks teiginys nėra natūralus ir būdingas tokio pobūdžio diskusijai dėl remonto darbų kainos.
11.6. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatinėjo, kokiais tikrai egzistuojančius faktais ir duomenimis pagrįsta atsakovo V. D. nuomonė, kad ieškovė pavogė du tūkstančius eurų, nors ši aplinkybė bylai itin reikšminga.
11.7. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai paskirstė ir įrodinėjimo pareigą šioje byloje. 2020 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247- 701/2020, konstatuota, jog įrodinėjimo našta bylose dėl nuomonės paskleidimo paskirstoma taip pat, kaip ir bylose dėl tikrovės neatitinkančių duomenų, žinios paskleidimo, t. y. taikoma nuomonės nepagrįstumo prezumpcija ir atsakovas turi įrodyti, kad jo paskleista nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovo ar kitaip specialiai jam pakenkti (CK 1.8 str.). Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad ieškovė N. R. pavogė 2000 eurų (ar kitą sumą), byloje nėra ir absoliučiai jokių įrodymų, kad daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ apskaita vedama netinkamai. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, jog atliktų darbų kaina yra per didelė.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. D. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
12.1. Atsakovo teigimu, byloje apklausti liudytojai parodė, kad atsakovas ieškovės 2000 Eur vagyste neapkaltino, o susirinkime buvo kalbama apie netinkamai išleistus 2000 Eur dėl langų pakeitimo ir kitų remonto darbų už mažesnę kainą.
12.2. Taip pat teigia, kad atsakovas susirinkime turėjo galimas darbų mažesnes kainas patvirtinančių įrodymų, norėjo tai paaiškinti, tačiau jam nebuvo leista ir pati ieškovė išprovokavo atsakovą pasakyti žodžius, dėl kurių vyksta ginčas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
14. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė į teismą kreipėsi su ieškiniu, jo teisiniu pagrindu nurodydama CK 2.24 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojantį asmens garbės ir orumo gynimą. Nurodė, kad 2019 m. spalio 24 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ visuotiniame narių susirinkime atsakovas ją apkaltino 2000 Eur vagyste, o toks teiginys pažemino jos garbę ir orumą, pakirto žmonių pasitikėjimą ja ir dėl to ji išgyvena.
15. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad atsakovas išsakė ieškovės nurodytus teiginius, tačiau sprendė, kad tai yra atsakovo nuomonė, o ne žinia. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo elgesio patyrė neturtinę žalą, kad buvo pažeminta jos garbė ir orumas, kad iki šiol ieškovė išgyvena negatyvius jausmus, kad buvo pakirstas kitų žmonių pasitikėjimas ieškove.
16. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, mano, kad apeliantas apie ją paskleidė ne nuomonę, o žinią, be to, ir nuomonei turi būti taikomi pagrįstumo ir sąžiningumo kriterijai.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis). CK 2.24 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 24 d. vyko Daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ visuotinis narių susirinkimas, kuriame dalyvavo abi šalys ir kiti namo gyventojai. Į bylą ieškovė pateikė susirinkimo (dalies jo) metu darytą vaizdo ir garso įrašą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą įrašą ir jo išklotinės vertimą į lietuvių kalbą, nustatė, ir apeliaciniu skundu ieškovė to neginčija, kad tiek ieškovė pasakė žodžius apie vagystę, tiek atsakovas. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklausti susirinkime dalyvavę asmenys, kurių dauguma patvirtino girdėję atsakovą kaltinant ieškovę vagyste. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas apkaltino ieškovę vagyste, tačiau tuo pačiu teismas vertino, kad atsakovo kaltinimai ieškovei buvo susiję su lėšų panaudojimu bendrijoje ir pasakyti pradėjus kalbą apie darbų kainas.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą).
21. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad 2019 m. spalio 24 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ visuotiniame narių susirinkime kilo diskusija dėl atliktų namo remonto darbų kainos, akivaizdu, kad atsakovas buvo šios diskusijos iniciatorius ir stengdamasis susirinkusiems asmenims paaiškinti, jog darbai galėjo būti atlikti pigiau, išsakė žodžius, kuriais iš esmės, t. y. vertinant pažodžiui, apkaltino ieškovę pavogus iš bendrijos 2000 Eur. Tačiau taip pat akivaizdu, kad atsakovas siekė paskleisti ne žinią apie vagystę, kaip tokią, t. y. kaip ją apibrėžia baudžiamasis įstatymas, o išreiškė nuomonę ir abejones dėl atliktų darbų kainos, taip pat pateikdamas savo vertinimą apie namo bendrijoje naudojamas lėšas. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje nebuvo nustatytas žinios paskleidimo faktas, yra teisėta ir pagrįsta.
22. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos esmės, nes, nustatęs, kad atsakovo išsakyti žodžiai yra ne žinia, o nuomonė, nevertino tokios nuomonės sąžiningumo ir pagrįstumo, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 suformuotos praktikos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismas, nusprendęs, kad šiuo konkrečiu atveju CK 2.24 straipsnio 1 dalis, ginant asmens garbę ir orumą, negali būti taikoma, sprendė dėl ieškovės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ir vertino atsakovo išsakytą nuomonę apie ieškovę sąžiningumo aspektu, vertino ją visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat sprendė, ar tokia nuomonė pažemino ieškovės garbę ir orumą.
23. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad asmens reiškiama nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, būti reiškiama sąžiningai bei etiškai, ja neturi būti siekiama įžeisti, pažeisti dalykinę reputaciją, nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis. Kai paskleidžiama nurodytų kriterijų neatitinkanti, asmens garbę ir orumą žeminanti ar dalykinę reputaciją pažeidžianti nuomonė, teismas tokio asmens teises gali ginti CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020).
24. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės). Deliktinės civilinės atsakomybės tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 48, 50 p.).
25. Taigi, neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Nuomonės pagrįstumas ir atitiktis etikos normų reikalavimams, kaip ir žinios bei nuomonės atskyrimas, yra fakto klausimas, todėl kilus ginčui atsakovas privalo įrodyti, kad turėjo duomenų, kurie leido jam susidaryti viešai išreikštą nuomonę ir jos išraiška nepažeidė visuomenėje susiformavusių etikos normų. Savo ruožtu teismas, nagrinėdamas tokį ieškinį, privalo tirti ir vertinti, pirma, ar tekste (kalboje), kuriame pateikta nuomonė, esantys duomenys, atsakovo teismui pateikti įrodymai yra pakankamai patikimi atsakovo išreikštai nuomonei susiformuoti, antra, kad nuomonė išreikšta etiškai ir nepagrįstai neįžeidė, nepažemino ieškovo garbės ir orumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).
26. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde pagrįstai teigia, kad būtent atsakovas šioje byloje turėjo įrodyti, kad jo nuomonė buvo pagrįsta ir sąžininga, t. y. teisme turėjo įrodyti, kad jo abejonės dėl bendrijoje naudojamų lėšų yra pagrįstos. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, nuomonei tiesos kriterijus nėra taikomas, taigi, nagrinėjamu atveju neturėjo būti vertinama, ar atsakovo abejonės dėl 2000 Eur panaudojimo yra teisingos, t. y. ar byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė iš tiesų savinosi bendrijos lėšas. Šioje konkrečioje byloje turėjo būti vertinama, ar atsakovui pagrįstai galėjo kilti abejonės dėl darbų kainos, t. y. nustatinėjamas nuomonės objektyvus faktinis pagrindas, ką iš esmės ir darė pirmosios instancijos teismas. Byloje yra atsakovo teikti rašytiniai įrodymai, kuriuos teikdamas atsakovas toliau laikėsi pozicijos, kad lėšos bendrijoje naudojamos netinkamai, taip pat atsakovas pateikė Visagino savivaldybės administracijos jam adresuotus atsakymus, kurie patvirtina, kad atsakovui 2019–2020 m. nebuvo sudaryta galimybė susipažinti bendrijos dokumentais (1 t., 22–33 b. l.), taip pat byloje yra ieškovės pateikti atsakovo namo gyventojams į pašto dėžutes mėtomi laiškai, kurių turinys taip pat patvirtina, kad atsakovas abejoja ar ieškovė, kaip bendrijos pirmininkės, tinkamai atlieka pareigas (1 t., 107–114 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad tokie duomenys leidžia spręsti, jog atsakovas iš esmės turėjo pagrindą abejoti ieškovės veiksmais pirmininkaujant bendrijai, kadangi jo prašoma informacija jam nebuvo teikiama, ir, kiek leidžia spręsti ieškovės pateiktas garso ir vaizdo įrašas ir jo trukmė, atsakovui susirinkime nebuvo leidžiama pasisakyti iš esmės ir jo abejonės susirinkime nebuvo paneigtos ieškovės, kaip bendrijos pirmininkės, paaiškinimais. Todėl spręsti, kad atsakovas neturėjo faktinio pagrindo savo išsakytai nuomonei, šiuo konkrečiu atveju negalima.
27. Kaip jau minėta, nuomonė turi būti ne tik pagrįsta, bet ir reiškiama etiškai, nesiekiant kito asmens įžeisti, jo pažeminti ar sumenkinti. Sutiktina su ieškove, kad atsakovo išsakyti žodžiai apie vagystę nėra tinkami apibūdinti atsakovo keltam klausimui dėl lėšų panaudojimo, tokie žodžiai nėra etiški ir yra įžeidūs, o atsakovo pasirinktas bendravimo būdas, kai kitas asmuo yra kaltinamas vagyste, nėra priimtinas, tačiau kiekvienoje konkrečioje situacijoje privalu vertinti, ar tokia nuomonė, šiuo atveju pasakyti žodžiai apie vagystę, galėjo pažeisti asmens, reiškiančio ieškinį, garbę ir orumą, ir kad jam dėl to kilo žala (žr. nutarties 23, 25 p.).
28. Civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami.
29. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovės, kaip bendrijos pirmininkės, ir atsakovo, kaip bendrijos namo buto savininko santykiai yra konfliktiški. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai teigė, kad atsakovas visada ir visur reiškia pretenzijas, kelia abejones, viską kritikuoja ir susirinkimuose kelia chaosą, šiuos liudytojų paaiškinimus iš esmės patvirtina ir teismui pateiktas namo bendrijos narių susirinkimo vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad šalių bendravimas paremtas kritika ir replikomis, tačiau nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, jog dėl atsakovo žodžių jie būtų suabejoję ieškove ar jos atliekamomis pareigomis. Dėl to, galima spręsti, kad nei atsakovo nuomonė, nei išsakomi žodžiai bendrijos narių nei šokiruoja, nei juos paveikia taip, kad jie pakeistų nuomonę apie ieškovę.
30. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu ieškovė iš esmės neįrodinėjo, kokias pasekmes jai sukėlė atsakovo pasakyti žodžiai ir kuo pasireiškė jai kilusi žala. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų patyrusi ilgalaikių nepatogumų dėl atsakovo išsakytų frazių, kad bendrijos nariai būtų išreiškę nepasitikėjimą bendrijos pirmininke, būtų siekę ją pakeisti, atlikti veiklos patikrinimą ir pan., nėra duomenų, kad ieškovei būtų sutrikusi sveikata, kad ji būtų jautusi nepatogumą ar gėdą ir pan., t. y. nėra duomenų, kad ieškovės padėtis būtų kažkuo pasikeitusi. Dėl to teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei vadovaudamasis 23–25 punktuose nurodyta teismų praktika, sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, nesąžiningai reikšdamas savo nuomonę, sukėlė ieškovei žalą ir dėl to privalo ją atlyginti, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis, CK 6.249, 6.263 straipsniai).
31. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimą, neturtinės žalos atlyginimą bei deliktinę atsakomybę, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.