Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. W. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys D. L., A. G., J. G., VĮ Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

9.6. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus duomenis apie juvelyrinius dirbinius ir padarė pagrįstą išvadą, jog šių daiktų pasilikimas pareiškėjos žinioje papildomai patvirtina jos valią priimti palikimą.

10. Suinteresuotas asmuo VĮ turto bankas nurodė apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo pareiškimas yra tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

13. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001). Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

14. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

15. Paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Priėmęs palikimą, įpėdinis įgyja turtinę teisę. Palikimas kaip paveldima turto masė egzistuoja ribotą laiką – iki paveldėjimo procedūrų užbaigimo – nuosavybės teises patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimu. Paveldėjimo teisės liudijimas – tai valstybės nustatytos formos dokumentas, kuris patvirtina, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Paveldėjimo teisės liudijime nurodomi duomenys apie palikėją, įpėdinį (įpėdinius), paveldėjimo pagrindą bei aprašomas palikimą sudarantis turtas, t. y. identifikuojami konkretūs daiktai, kitas turtas ar teisės. Taigi, paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas – tai būdas įpėdiniams formalizuoti savo turimas teises, kad jie galėtų disponuoti konkrečiu paveldėjimo turinį sudarančiu turtu, kaip nuosavybės teisės objektu. Išdavus paveldėjimo teisių liudijimą, pasibaigia paveldėjimo teisių režimas, o įpėdiniai įgyja teisę disponuoti konkrečiu paveldėtu turtu ar jo dalimis. Pirminiame disponavimo paveldėtu turtu etape, kuris tęsiasi iki įpėdinių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą įregistravimo viešame registre, įpėdiniai gali disponuoti paveldėtu turtu tarpusavyje susitardami dėl paveldėto turto pasidalijimo (CK 5.70 straipsnio 1 dalimi). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-916/2021).

16. Faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (paveldėjimo teisės liudijimas) gali būti įforminti vėliau. Pagal CK 5.66 ir 5.67 straipsnius nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šiose normose nenustatyta termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taip pat nenustatyta nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo dėl to, kad nuosavybės teisė per tam tikrą laiką neįforminta. Iš to išplaukia, kad per tris mėnesius faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tuo pagrindu savininku tapęs įpėdinis gali bet kada po trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o šis turi išduoti įpėdiniui liudijimą, jeigu nėra abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo ir jeigu šio fakto niekas neginčija. Kitais atvejais notaras gali neturėti pagrindo įforminti palikimo priėmimą, nes jam kelia abejonių faktas arba yra ginčas dėl fakto. Abi situacijas turi išspręsti teismas. Jis gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu yra sąlygos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėti bylą (CPK 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas, įpėdinis, priėmęs palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, negali visa apimtimi įgyvendinti paveldėto turto savininko teisių, kartu ir teisės disponuoti nuosavybės objektu. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas tokiu atveju yra galimas tik tada, kai teismas nustato palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-285/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020).

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinį faktą, kad ji priėmė palikimą po močiutės M. L. mirties (duomenys neskelbtini) faktiškai pradėjusi jos turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja po palikėjos mirties aktyviais veiksmais palikėjos palikimą per įstatyme nustatytus terminus priėmė – siuntė pinigų apmokėti daliai buto išlaikymo, informavo suinteresuotą asmenį apie savo ketinimus, kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą, priėmė kai kuriuos palikėjai priklausiusius kilnojamuosius daiktus.

18. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po močiutės mirties pareiškėja leido naudotis jai atiteksiančia buto dalimi savo dėdei D. L. ir jo šeimai, be to, 2019 m. vasario 14 d. pervedė D. L. 900 JAV dolerių vainikui ir daliai buto išlaikymo išlaidų padengti, taip pat išsiuntė D. L. SMS žinutę, kurioje nurodė norinti ,,persirašyti močiutės butą, prisiregistruoti save, sesę A. ir brolį J., susitvarkyti mokesčius ir atlikti remontą bute”. Teismas akcentavo, kad pareiškėja papildomai į bylą pateikė palikėjos asmeninių juvelyrinių dirbinių (vestuvinio žiedo, kito žiedo su rubinu, pakabuko, laikrodžio), kurie po palikėjos mirties atiteko pareiškėjai, nuotraukas, taip pat papildomais įrodymais pagrindė šių daiktų priklausymą palikėjai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dar 2019 m. balandžio mėn. pareiškėja ėmėsi veiksmų pradėti oficialią paveldėjimo procedūrą, kai su advokatu suderino įgaliojimo tekstą paveldėjimo bylai tvarkyti, įgaliojimą pasirašė ir išsiuntė į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šie nurodyti veiksmai bei į bylą pateikti tiek rašytiniai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai įrodo, kad po M. L. mirties palikimą, nepraleidžiant įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino, faktiškai valdydama priėmė pareiškėja G. W..

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginį, jog visi pareiškėjos pervesti pinigai būtų buvę išleisti išimtinai močiutės laidotuvėms. Priešingai, į bylą pateiktas susirašinėjimas leidžia spręsti, kad pareiškėja rūpinosi būsimu turtu, tuo tarpu apeliantas nepateikė į bylą rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jo išsakytus teiginius, kad atsiųstos pareiškėjos lėšos būtų panaudotos tik laidotuvių reikmėms, nes duomenų, kokio dydžio buvo palikėjos laidojimo išlaidos, kiek apeliantas mokėjo už vainikus, į bylą nepateikta. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad sprendime buvo pagrįstai nustatyta, jog pareiškėja išreiškė valią dėl tolesnio turto naudojimo ir valdymo.

20. Visi veiksmai atlikti dar 2019 m. pavasarį, t. y. CK 5.50 straipsnio 3 dalyje numatyto trijų mėnesių termino metu, o ne atsitiktinai po kelerių metų ir tai pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyta svarbia aplinkybe, nes tai esminis laikotarpis, kuomet įpėdinis turi teisę išreikšti valią dėl palikimo priėmimo, o faktas, kad pareiškėja negrįžo į Lietuvą apžiūrėti buto, byloje jokių reikšmingų aplinkybių nepagrindžia.

21. Nors apeliantas kaip vieną iš apeliacinio skundo motyvų nurodo, kad pareiškėja buvo įsitikinusi, jog butas buvo priskirtas jos mamai, taigi apskritai nesuprato paveldėjimo reikalų, šis pareiškėjos įsitikinimas (jei toks ir buvo) nepaneigia jos aktyvių veiksmų, skirtų palikimui priimti. Kita vertus, tiek iš susirašinėjimo su advokatu, tiek iš įgaliojimo turinio matyti, kad pareiškėja suprato, jog palikimas yra atsiradęs būtent po M. L. mirties, tuo tarpu tam tikri netikslumai greičiausiai buvo nulemti fakto, kad pareiškėjos motinos ir močiutės mirtis skyrė pakankamai trumpas laikotarpis (tik kiek daugiau nei keturi mėnesiai).

22. Pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos nuomone, teisingai įvertino ir tą aplinkybę, kad pareiškėja savo valią priimti paveldėtą turtą išreiškė kreipdamasi teisinės pagalbos į advokatą, be to pripažintina, kad apeliantas neteisingai interpretuoja penkerių metų laikotarpio reikšmę.

23. Tai, jog nuo 2019 m. iki 2024 m. pareiškėja nesiėmė kitų formalių veiksmų, nereiškia, kad ji nepriėmė palikimo faktiškai jį valdydama. Byloje teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja palikimą priėmė dar 2019 metais, taigi per įstatymo nustatytus tris mėnesius, atlikdama konkrečius sprendime nurodytus palikimo turto valdymo veiksmus. Akcentuotina, kad įstatyminis terminas yra taikomas būtent palikimo priėmimo momentui, o šiuo atveju pareiškėja jo nepraleido, kadangi per pirmuosius tris mėnesius po močiutės mirties ėmė rūpintis paveldimu turtu.

24. Juridinę reikšmę turintis faktas (palikimo priėmimas), faktiškai turi įvykti per pirmuosius tris palikimo atsiradimo mėnesius. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato, per kokį terminą būtinai turi būti baigtos paveldėjimo procedūros – trijų mėnesių terminas taikomas tik pačiam palikimo priėmimo faktui (CK 5.50 str. 3 d.). Kaip teisingai nurodo pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą, apelianto akcentuojamas 5 metų laikotarpis teisiškai galėtų būti reikšmingas nebent vertinant pareiškėjos veiksmų nuoseklumą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja per nurodomą laiką neatsisakė paveldėjimo, atliko tam tikrus veiksmus, nors ir neįgyvendino iki galo formalių reikalavimų palikimui priimti - pareiškėjos susirašinėjimas su advokatu bei palikimo priėmimui reikalingo jam įgaliojimo išdavimas rodo pareiškėjos siekį įgyvendinti savo, kaip įpėdinės, teises. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad toks pareiškėjos elgesys, vertinant kitų bylos įrodymų ir aplinkybių kontekste, patvirtina pareiškėjos valią priimti palikimą.

25. Vertinant byloje analizuotas aplinkybes dėl juvelyrinių dirbinių, apeliantas nurodė, kad papuošalai galėjo būti paveldėti tik po motinos mirties, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog tokie argumentai nepagrįsti, o jų pasilikimas pareiškėjos žinioje papildomai patvirtina jos valią priimti palikimą. Teismas laikė byloje nenustatyta, kad palikėja būtų dar gyva padovanojusi papuošalus dukrai ar kitiems asmenims, todėl tai teismui nesudarė pagrindo teigti, jog tie daiktai apskritai nepateko į paveldimo turto masę. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo negalėjo tiksliai įvardinti, kada ir kokius papuošalus jo motina buvo perdavusi pareiškėjos motinai (jo seseriai). Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, jog vien tik daiktų pasilikimas yra nepakankamas pagrindas palikimui priimti, tačiau, kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja atliko eilę kitų veiksmų, kurie leido teismui patvirtinti, kad pareiškėja palikimą priėmė, o juvelyrinių dirbinių priklausymą pareiškėjai vertino tik kaip vieną iš faktinio valdymo elementų.

26. Nors apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad iš bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą neteisingai vertindamas įrodymus, nes neįvertino pareiškėjos G. W. faktinių veiksmų ir jų pobūdžio, elgesio nuoseklumo, aktyvumo faktiškai pradedant palikimą valdyti kaip savo, t. y., kad pareiškėjos veiksmai neva priimant palikimą faktinio valdymo būdu, gyvenant JAV buvo nenuoseklūs, jos valia nebuvo aiški, su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad reikšmingais asmens veiksmais laikomi visi veiksmai, taip pat ir atlikti po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą.

27. Akcentuotina, kad Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu, o įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, remdamasis įrodymų pakankamumu, kuris reiškia, kad įrodymai tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).

28. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, paremtos įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas priėmė sprendimą neištyręs ir neišsiaiškinęs visų esminių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantas, nereiškia, jog teismas nevertino jo pateiktų teisinių argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies.

30. Apeliacinį skundą atmetus, suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pareiškėja G. W. prašo priteisti 1300 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė apmokėjimą patvirtinantį banko sąskaitos išrašą. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjai iš suinteresuoto asmens priteisiamos 1300 Eur advokato pagalbos išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai G. W., gim. (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo D. L., gim. (duomenys neskelbtini), 1300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.