Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-564-156/2014 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Asmenų gyvenimas vienoje gyvenamoje patalpoje neįrodo, kad šalys vedė bendrą ūkį. Atsakovo pasirašyti skolos rašteliai įrodo aplinkybę, kad šalys nevedė bendro ūkio, o savo asmeninėmis lėšomis kiekviena šalis disponavo atskirai. Be to, atsakovas pinigus gavo ir pasirašytų skolos raštelių autentiškumo neginčija. Šalių pasirašyti skolos rašteliai yra tinkami įrodymai kvalifikuoti šalių susidariusius paskolos teisinius santykius. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovė šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir sprendimo teisėtumo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas žinomai klaidingai nustatė esmines faktines aplinkybes, prievolių atsiradimo ir įvykdymo laiką, todėl klaidingai taikęs civilinės teisės normas reglamentuojančias prievolių santykius, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apelianto teigimu, teismas buvo šališkas ieškovės naudai, nepagrįstai, nemotyvuodamas ir neargumentuodamas atsisakė nagrinėti ir spręsti visus atsakovo argumentus.

Apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, pažymėdama, kad teismo šališkumą, apeliantas iš esmės motyvuoja procesiniais veiksmais, atliktais nagrinėjant bylą, t. y. klaidingu faktinių aplinkybių nustatymu bei subjektyviu įrodymų vertinimu. Pasisakant dėl šio apeliacinio skundo argumento, susijusio su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime netraktuotinas kaip pagrindas jas laikyti klaidingomis ar padarytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Dėl įrodinėjimo pareigos esant ginčui dėl paskolos sutarties

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau - rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013.). Taigi, byloje esantys šalių pasirašyti skolos rašteliai yra tinkami įrodymai šalių susidariusiems paskolos teisiniams santykiams kvalifikuoti (5-6 b. l.).

Nagrinėjamos bylos atveju, apelianto pripažinta ir nėra ginčijama faktinė aplinkybė dėl 1400 svarų sterlingų gavimo iš ieškovės fakto. Aplinkybė, kad rašytiniuose skolos rašteliuose atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas skolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, t.y. nėra tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo skolos rašteliuose, nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą.

Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje H.-J. A. G. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011; kt.).

Vertindama atsakovo pasirašytų „skolos raštų“ turinį, teisėjų kolegija mato, kad juose vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, užfiksuota paskolos gavėjo pareiga ir pasižadėjimas grąžinti pasiskolintus pinigus. Taigi, ginčo šalių sudarytose paskolos sutartyje, pareiga pagal sutartis nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos grąžinimo sąlygų: „po atostogų pradėti grąžinti“, „trečiadienį atiduoti“; atsakovo sutartyje įrašytas „pasižadėjimas“ yra ne standartinės, o individualios paskolos sąlygos; paskolos sutartys yra pas ieškovę, todėl šios bylos kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodytas paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktas, o atsakovui paskolos negrąžinus, ieškovė turi teisę į pinigų priteisimą (CK 6.873 str. 2 d.).

Apeliantas visos bylos nagrinėjimo metu laikosi pozicijos, kad skolą ieškovei yra grąžinęs, juos grąžino į šeimos biudžetą, per du mėnesius (29-30 b. l.). Todėl paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje bylos P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 ,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V., Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Paskolos sutartis yra realinė, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad skolininkas turi įrodyti, jog paskolą grąžino. Taigi, pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką atsakovui tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pinigus pagal byloje pateiktus skolos raštelius yra grąžinęs ieškovei. Šiuo atveju, apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 1400 svarų sterlingų skola ieškovei yra grąžinta.

Apelianto įsitikinimu aplinkybės, kad skolos rašteliuose nebuvo apibrėžtas nei skolos grąžinimo terminas, nei menamos skolos atsiradimo laikas, patvirtina, jog skolos rašteliai buvo rašyti bendru susitarimu, esant geriems šeimos santykiams, skirti tik šeimos biudžeto apskaitai, šeimos vidiniam naudojimui.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių paskolinius teisinius santykius, pagrįstai įžvelgė šalių sudarytų skolos raštelių trūkumus: atsakovo parašytuose skolos rašteliuose nenumatytas skolos grąžinimo terminas, nenurodyta skolos sudarymo data. Tačiau tikslaus skolos grąžinimo termino nenurodymas ginčo paskolų rašteliuose lėmė ieškovės prašomų priteisti palūkanų nepriteisimą. Įvertinusi teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto skolos sutartyse minimi trūkumai, savaime nepaneigia paskolos teisinių santykių buvimo ir negali patvirtinti apeliaciniame skunde apelianto įvardijamos paskolinių piniginių lėšų paskirties. Antra, kaip tik, skolos raštelių surašymo faktas, negali patvirtinti gerų šeimyninių santykių ir šeimai skirtų lėšų panaudojimo fakto. Trečia, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad skolos rašteliai buvo pasirašyti kitu laiku, nei teigia ieškovė.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžiant kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) piniginių lėšų paskirties

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į kriterijus, kurie privalo būti įvertinti sprendžiant, ar šalys bendrai gyveno ir tvarkė bendrą ūkį. Apelianto manymu, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini) nutraukus santuoką (duomenys neskelbtini) šalims gimė jaunesnysis sūnus E. M.; nevesdama bendro ūkio su atsakovu, prieš išvykdama dirbti į (duomenys neskelbtini) kartu, 2011 m. prašė skirti laikiną nepilnamečių vaikų J. ir E. M. globą senoliams D. ir V. M.. Apeliantui neaišku kokiais įrodymais remiasi ieškovė V. M. tvirtindama, jog paskolos raštai surašyti 2013 m. vasaros pabaigoje, o ne 2011 m. pabaigoje ir 2012 m. pradžioje. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-77-632/2014, tarp tų pačių šalių, įrodymai, kad ieškovė V. M. kartu su atsakovu A. M., iki 2013 m. kovo mėn. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, buvo pateikti. Taigi apeliantas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo byloje, kurioje sprendžiama dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų bendro ūkio vedimo.

Byloje pačių šalių pripažinta, kad jų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) metais. Apelianto teigimu, nepaisant to, jis su ieškove iki 2013 metų gyveno (duomenys neskelbtini) kartu, bendrai tvarkė ūkį.

Pirmosios instancijos teismas, būtent dėl buvusių sutuoktinių tarpusavio santykių, tai yra atsakovui skolos raštelių išdavimo, neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad šalys laikinai gyvendami kartu kūrė ir bendrą nuosavybę jungtinės veiklos pagrindu. Būtent atsakovo pasirašyti skolos rašteliai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad šalys nevedė bendro ūkio, o savo asmeninėmis lėšomis kiekviena disponavo atskirai.

Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. L. L., byla Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., byla Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, asmenų gyvenimas vienoje gyvenamoje patalpoje neįrodo, kad šalys vedė bendrą ūkį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl bendro ūkio tvarkymo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, ar lėšų kaupimui. Atsižvelgiant į tai, apeliantas aplinkybių dėl bendro ūkio vedimu su ieškove visiškai neįrodinėjo. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad būtent dėl didesnio buto nuomos atsakovas buvo priverstas pasiskolinti iš ieškovės skolos raštelyje nurodytą sumą, kad šalys turėjo bendrą kortelę, kurioje buvo kaupiamos lėšos, kad paskolą grąžino per du mėnesius, kad paskolos raštai surašyti visai kitu laikotarpiu, kad 200 svarų sterlingų buvo panaudota automobilio pirkimui (CPK 178, 185 straipsniai).

Apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-77-632/2014, įrodymai, kad ieškovė V. M. kartu su atsakovu A. M., iki 2013 m. kovo mėn. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, buvo pateikti, laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-77-632/2014 yra sprendžiamas šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o apelianto byloje nurodomos aplinkybės dėl gyvenimo kartu ir ieškove ir bendro ūkio vedimo, privalo būti įrodinėjamos kiekvienoje byloje atskirai.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje. Byloje ieškovė pateikė įrodymus dėl 300 Lt išlaidų patvirtinančių atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apeliacinėje instancijoje (45 b. l.). Ši suma neviršija Rekomendacijos maksimalų dydį, todėl iš apelianto ieškovės naudai priteistinos 300 Lt bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.