Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-04-28 · Administracinė byla Nr. I1-666-426/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-28Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-09-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-28
Bylos Nr.
I1-666-426/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02217-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-666-426/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02217-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,dalyvaujant pareiškėjui M. A.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) teisių perėmėjos) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjui neužtikrintą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), 10 000 Eur dėl neturtinės žalos, patirtos dėl to, kad buvo perkeltas iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K atlikti drausminę nuobaudą.

Paaiškina, kad nuo 2019 m. kovo 9 d. Kalėjimų departamento nurodymu už skundų rašymus buvo paskirtas į būrius, kuriuose negalėjo atlikti bausmės, o atsisakius gyventi paskirtuose būriuose, buvo skiriamos drausminėmis nuobaudomis.

Nurodo, kad 2019 m. vasario 13 d. Alytaus PN paskyrė nuobaudą ir 2019 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento nutarimu buvo perkeltas į Lukiškių TI-K.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad Kalėjimų departamentas, žinodamas, jog Lukiškių TI-K neatitinka kalinimų sąlygų, perkeldamas atlikti tolimesnę bausmę, pažeidė jo teises. Paaiškina, kad kiti nuteistieji diskriminavo, jam buvo sudarytos blogesnės sąlygos. Atvykus į Lukiškių TI-K, buvo apgyvendintas karantino kameroje Nr. 112, kurioje neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pažymi, jog skunde nekėlė reikalavimų dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimo. Akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Taip pat nurodo, kad nuobaudos buvo skiriamos už tai, kad pareiškėjas dėl savo saugumo atsisakydavo atlikti bausmę paskirtuose būriuose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, papildomai nurodė, jog Alytaus PN apie 70 nuteistųjų atisakė nurodytose kamerų tipo ptalpose, tačiau tik jį perkėlė į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudą. Kiti liko bausmę toliau atlikti Alytaus PN. Šįfaktą pareiškėjas laiko jo diskriminavimu. Mano,kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. jam turėjo būti sudarytos laikymo sąlygos kaip pataisos namuose, nes Lukiškių TI-K buvo reorganizuotas į Vilniaus PN.

Prašo nesiremti pateiktomis fotografijomis kaip įrodymais, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas užuolaida, nes jam neaišku, kada kamerų vaizdai jose užfiksuoti.

Šalies argumentai

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., plotus, asmenų skaičių jose, įskaitant ir patį pareiškėją. Tvirtina, kad pateikti duomenys įrodo, jog nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) reikalavimus.

Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Mano, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Šiuo atveju, atsakovės atstovo manymu, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Šalies argumentai

Kalėjimų departamentas, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, kuris nustato nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką. Nuteistųjų perkėlimo tvarka detalizuojama Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-01-24 įsakymo Nr. V-43 redakcija).

Pažymi, kad pataisos įstaigos direktorius, priimdamas nutarimą dėl nuobaudos – perkėlimo į kamerų tipo patalpas – skyrimo ir atsižvelgdamas į pataisos įstaigos tikslus – užtikrinti įstatymų nustatytą įstaigoje laikomų nuteistųjų apsaugą, priežiūrą ir šių asmenų izoliavimo reikalavimus, turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą dėl Aprašo 3 punkto įgyvendinimo.

Paaiškina, kad 2019 m. kovo mėn. iš įvairių pataisos įstaigų nuobaudai atlikti į Lukiškių TI-K buvo perkelti 73 asmenys, todėl jokios diskriminacijos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo, su juo elgtasi kaip su visais kitais nuteistaisiais.

Nurodo, kad Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į Alytaus PN pateiktą nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą projektą ir kitą medžiagą konstatavo, jog pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus, nereaguoja į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus, todėl nutarė perkelti pareiškėją iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K. Kalėjimų departamentas, priimdamas 2019 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. NN- 384, vadovavosi galiojančiais teisės aktai, veikė teisėtai, pagristai, o minėti teisės aktai nėra panaikinti ar kitokiu būdu pripažinti neturinčiais teisinės galios.

Nurodo, kad pareiškėjas su skundais dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Kalėjimo departamento, priteisti iš viso 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Kalėjimų departamentas atliko neteisėtus veiksmus t. y. 2019 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. NN-384 jį perkėlė iš Alytaus PN į Vilniaus PN.

Pagal BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Pagal BVK 69 straipsnio 4 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo momentu, nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.) (toliau – Aprašas) 3 punktas nustato pagrindus, kuriems esant, leidžiama perkelti nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Aprašo 3.8 papunktyje nurodyta, kad nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas Lietuvos Respublikos BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, galima perkelti atlikti nuobaudą kalėjime.

Minėto įsakymo 12 punkte numatyta, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo.

Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą pridėjo dokumentus, susijusius su pareiškėjo perkėlimu iš Alytaus PN į Vilniaus PN.

Alytaus PN direktoriaus 2019 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 49-260 pareiškėjui paskirta nuobauda jam atsisakius gyventi paskirtame būryje. Nustatyta, kad konkrečių atsisakymo priežasčių pareiškėjas nenurodė (b. l. 31– 32).

Alytaus PN drausmės komisijos 2019 m. vasario 15 d. teikime Nr. 5.8-82 nustatyta, kad M. A. drausmine tvarka baustas 127 kartus. Visos drausminės nuobaudos galiojančios. (b. l. 35).

Kalėjimų departamento direktorius 2019 m. kovo 21 d. nutarime Nr. NN-384 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ nurodė, kad atsižvelgdamas į faktus, jog nuteistasis M. A. sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir drausmę, todėl nutarė perkelti nuteistąjį iš Alytaus PN į Vilniaus PN (b. l. 26– 27).

Nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas BVK 69 straipsnio 1 dalimi, suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-662/2016). BVK 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis aukščiau minėtų teisės aktų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai pareiškėją perkėlė iš Alytaus PN į Vilniaus PN. Pareiškėjas buvo perkeltas dėl išimtinių aplinkybių, kurios kliudė nuteistąjį toliau laikyti Alytaus PN (sistemingas ir itin piktybiškas bausmės atlikimo reikalavimų pažeidinėjimas).

Minėtos aplinkybės pripažintinos BVK 69 straipsnio 1 dalies prasme kaip išimtinėmis, todėl šiuo atveju, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad gyvenamojoje kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo.

Ginčui aktuali HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).

Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PNveiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Pagal naujausią ir vyraujančią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2096-415/2018).

Teismas, vadovaudamasis minėta LVAT praktika, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktus duomenis (b. l. 70–87), iš kurių matyti, kad gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpose įrengtos užuolaidos, uždengiančios sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjas neginčijo, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida. Tik teismo posėdyje jis pradėjo šį faktą neigti, todėl teismas nurodo, jog jo teisės į privatumą nebuvo pažeistos, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant jos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovo Vilniaus PN atstovas 2019 m. kovo 28 d. – 2019 m. rugpjūčio 12 d. nepažeidė pareiškėjo teisės Vilniaus PN būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Atsižvelgiant ir į tai, kad nenustatytos sąlygos, kurios leidžia konstatuoti, jog atsakovo Kalėjimų departamento veiksmai buvo neteisėti, taip pat į tai, jog pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių įrodymų, rėmėsi subjektyviais faktais, o skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė