Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-228-516/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-05-10
Bylos Nr.: e2A-228-516/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00363-2015-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: M. D.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“

Kategorijos

2.1.1.3.10Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai

Civilinė byla Nr. e2A-228-516/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00363-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.10.; 2.6.10.2.3.; 2.6.16.1.; 3.1.7.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-789-260/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui M. D. (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – V. R. ir A. R., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje – M. A., M. S., V. K., B. V., I. M., M. J., K. G., P. Š., T. D., R. V., M. R., M. J., L. Ž., M. N., R. Ž., T. Č., R. R., G. M., M. G., L. S., M. B., J. A., S. Š., V. Z., L. Č., B. K., J. Ž., V. D., T. Š., A. R., R. V., R. Ž., A. B., D. P., K. J., R. K., R. S., T. M., D. A., E. B., P. B., K. B., R. B., V. K., G. K., M. S., M. M., J. V., I. S., D. Z., P. K., K. U., V. G., M. B., J. P., P. R., M. Č., E. M., L. U., P. V., J. J., M. E., R. B., T. A., A. G. ir O. K.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo M. D. 47 596,73 Eur turtinės žalos atlyginimą, 2 647,16 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2013 m. kovo 29 d. apie 7 val. ryto kilo gaisras V. R. priklausančioje kaimo turizmo sodyboje (pastate-pirtyje), adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 24 d. pastatas-pirtis buvo apdrausta verslo draudimu. Įvykis pripažintas draudžiamuoju. Pagal Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1 (2010 m. kovo 31 d. redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 43 ir 43.2. punktus, kai pastatai dėl draudžiamojo įvykio buvo sugadinti, nuostoliu laikoma šių pastatų (ar jų dalies) remonto kaina. Pagal lokalinę sąmatą sugadinto pastato-pirties remonto (atkūrimo) kaina – 143 351 Lt. Ieškovė ir draudėja susitarė dėl 142 985 Lt dydžio draudimo išmokos. Be to, ieškovė apskaičiavo, kad per gaisrą sugadinti ir pastate buvę 21 357 Lt vertės įrengimai, t. y. indai (2000 Lt), stalai (2000 Lt), kėdės (2880 Lt), spintelės (2000 Lt), šaldytuvas „Snaigė“ (1600 Lt), lovos (3900 Lt), patalynė (1500 Lt), pakabos (800 Lt), šaldytuvas „Miele“ (2900 Lt), muzikinis centras (800 Lt), viryklė „Ardo“ (valymas ir remontas, 420 Lt), indaplovė (valymas ir remontas, 500 Lt). Vadovaudamasi nurodytais duomenimis ir pateiktais dokumentais, ieškovė apskaičiavo nuostolį ir išmokėjo draudėjai 164 342 Lt dydžio (142 985 Lt pastato-pirties atstatymo išlaidos ir 21357 Lt už gaisro metu sunaikintus ir sugadintus įrengimus) draudimo išmoką. Ieškovė taip pat nurodė, kad Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2013 m. balandžio 10 d. pranešime nurodė gaisro priežastį – pašalinis atviros ugnies šaltinis. Taigi, gaisras kilo ne dėl pastato trūkumo, o dėl tyčinės veikos. Ieškovė paaiškino, kad nuo 2013 m. kovo 28 d. 18 val. iki 2013 m. kovo 29 d. 10 val. pastatas-pirtis nuomos sutartimi buvo perduotas atsakovui M. D.. Nuomos sutartimi atsakovas įsipareigojo saugoti išsinuomotą turtą, laikytis Priešgaisrinių ir saugaus elgesio taisyklių. Nuomos laikotarpiu pastate kilo gaisras ir pastatas sudegė, taigi atsakovas negrąžino savininkei V. R. pastato tokios būklės, kokį gavo. Ieškovės įsitikinimu, neišsaugojęs išsinuomoto pastato-pirties atsakovas privalo atlyginti per gaisrą atsiradusią žalą. Kadangi žalą savininkei atlygino draudikas, jam perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo M. D. 47 596,73 Eur žalos atlyginimą, 2 647,16 Eur kompensacinių palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 50 243,89 Eur sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2015 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 440,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad atsakovas M. D., kaip nuomininkas, 2013 m. kovo 28 d. sudarė kaimo turizmo sodybos nuomos sutartį, kuria įsipareigojo laikytis pačioje sutartyje aptartų Priešgaisrinių ir saugaus elgesio taisyklių, taip pat prisiėmė atsakomybę už išsinuomotam turtui padarytą žalą, taip pat ir už žalą, kurią padarys kartu su juo besinaudojantys išsinuomotu turtu asmenys. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas teigia, jog šią sutartį pasirašė neįsigilinęs į jos turinį, manydamas, kad tai yra tik formalumas, nes renginio organizatoriai buvo nepilnamečiai, nėra pagrindo vertinti, jog atsakovas šios sutarties nesudarė. Atsakovo teiginiai, kad jis sutartį pasirašė tik formaliai, neįsigilinęs į sutarties esmę, teismo vertinimu, nedaro šios sutarties negaliojančia.Teismas nurodė, kad 2013 m. kovo 29 d. ryte, galiojant nuomos sutarčiai, atsakovui esant atsakingam už išsinuomoto turto išsaugojimą, įvyko gaisras, kurio metu buvo padaryta žala išsinuomotam ir kitam nuomotojos V. R. turtui. Gaisrą gesinę ir gaisro priežastis tyrę specialistai nustatė, kad gaisro židinys buvo išsinuomoto medinio pastato mansardiniame aukšte, techninių priežasčių kilti gaisrui nenustatyta, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinis. Teismas pažymėjo, kad nesant kitų duomenų apie gaisro priežastis, vertintina, jog gaisras kilo dėl renginyje dalyvavusių asmenų veiksmų, susijusių su atviros ugnies šaltinio panaudojimu, kurie galėjo būti neatsargūs arba tyčiniai, tačiau nėra konkrečiai nustatyti, o už šių asmenų veiksmus pagal sutartį yra atsakingas atsakovas. Tai, kad atsakovas, kaip jis teigia, tuo metu, kai kilo gaisras, jau buvo išvykęs iš kaimo turizmo sodybos, teismo įsitikinimu, vertintina kaip neatsakingas ir nerūpestingas atsakovo elgesys, pagal nuomos sutartį prisiimtos pareigos užtikrinti sodyba besinaudojančių asmenų ir išsinuomoto turto saugumą nevykdymas.Teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-00412-13 metu nenustačius konkretaus asmens ar asmenų, dėl kurių neatsargių ar tyčinių veiksmų kilo gaisras, ieškovė pagrįstai reikalauja, jog žalą atlygintų pagal nuomos sutartį prisiėmęs pareigą išsaugoti išsinuomotą turtą ir jį grąžinti nuomotojai atsakovas M. D..Teismas pastebėjo, kad neturi pagrindo vertinti, jog ieškovė išmokėjo netinkamai apskaičiuoto žalos dydžio draudimo išmoką, t. y. kad V. R. gavo iš ieškovės daugiau, nei jos turtui buvo padaryta žala. Teismas nurodė, kad nelaiko tikslingu mažinti priteistinos iš atsakovo žalos dydį, nes atsakovas yra dar labai jaunas, darbingas asmuo, turintis galimybę savo turtinę padėtį pagerinti. Be to, ieškovė reikalauja tik jos atlygintos V. R. padarytos žalos dalies, nors iš bylos duomenų matyti, kad šiam trečiajam asmeniui padaryta žala galimai yra kur kas didesnė.Teismas pripažino nepagrįstais dalies trečiųjų asmenų nurodytus argumentus, kad ieškovė atlygino žalą už trečiojo asmens neapdraustą pastatą. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) be gyvenamojo namo V. R. priklauso tik vienas ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o Verslo turto draudimo liudijime nurodyta, jog apdraustas pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi pats draudikas pripažino, kad buvo apdraustas vienintelis V. R. kaip kaimo turizmo sodybos pastatas, apskaičiavo ir atlygino žalą, padarytą pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris ir nukentėjo gaisro metu, be to nėra duomenų, jog V. R. priklausytų dar ir pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, kad Verslo turto draudimo liudijime, nurodant pastato unikalų numerį, galėjo būti padarytas rašymo apsirikimas.Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės su atsakovu draudimo teisiniai santykiai nesieja, todėl kadangi ieškovė, pasinaudojusi subrogacijos teise, pareiškė teisme ieškinį dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2013 m. kovo 29 d., ir kurio ieškovė, pateikusi teismui ieškinį 2015 m. gegužės 7 d., nepraleido.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas neįsigilino į bylos esmę ir nepasisakė dėl daugelio išsakytų argumentų. Teismas darydamas išvadą, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis yra pašalinis atviros ugnies šaltinis, ignoravo įrodymus ir specialistų apklausos metu pateiktus duomenis, jog išnuomotas pastatas buvo šildomas elektriniais šildymo prietaisais, taip pat ir mansardinis medinio pastato aukštas, o nuomotoja šių elektrinių šildymo prietaisų gaisro priežastį tyrusiems specialistams dėl nežinomų priežasčių nepateikė bei neigė jų egzistavimą iš viso, taigi melavo. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas ar su juo buvę asmenys naudojo atviros ugnies šaltinius, kad gaisro priežastis yra būtent išorinis ar pašalinis atviros ugnies šaltinis. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles, neįvertino visų aplinkybių ir įrodymų visumos.Nesutiktina, kad sudarius 2013 m. kovo 28 d. sutartį, tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Nuomotoja negalėjo nematyti, kad sutartį sudaro su tik neseniai pilnamečiu tapusiu asmeniu (M. D.), jai buvo pateiktas asmens dokumentas, taigi ji, kaip verslininkė ir vyresnio amžiaus asmuo, turėjo pareigą realiai aprodyti visą išnuomojamą turtą, supažindinti su jame esančiais elektriniais prietaisais, gaisro gesinimo priemonėmis, evakuaciniais išėjimais, tačiau to nepadarė, o teismas nelaikė tokį elgesį netinkamu, nors toks elgesys susijęs su atsiradusios žalos turtui priežastimis ir pasekmėmis. Be to, nuomotoja buvo įsipareigojusi vakare uždaryti kaimo sodybos vartus, kad į ją negalėtų pateikti pašaliniai asmenys, tačiau šios pareigos neįvykdė, vartai liko atviri visą naktį ir į sodybą atvažiavo nekviestas jaunimas, padidinęs grėsmę turto ir pastate buvusio asmenų saugumui. Elektriniai šildymo prietaisai buvo tiesiog pritvirtinti prie pastato medinių sienų. Akivaizdu, kad tokių prietaisų korpusai įkaista, todėl net ir esant visiškai tvarkingiems prietaisams, jie visada padidina gaisro kilimo tikimybę, tačiau teismas nevertino ir šios aplinkybės.Atsakovo parašas sutartyje nesudaro pagrindo teigti, kad jis tinkamai sudarė nuomos sutartį. Nuomojamas turtas atsakovui perduotas nebuvo, pinigų už nuomą jis nemokėjo, sutartį pasirašė tik aplinkybių verčiamas, nes tikrieji renginio organizatoriai buvo nepilnamečiai. V. R. elgėsi nesąžiningai sutartį pasirašydama su atsakovu, o ne su tikrųjų nuomininkų įstatyminiais atstovais, o jai, kaip verslininkei, keliami didesni rūpestingumo, protingumo reikalavimai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, todėl nuomos sutartis, kurioje nuomininku nurodytas M. D., yra negaliojanti.Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad atsakovas ar su juo buvę asmenys, būtų kalti dėl gaisro kilimo, nes ir pats teismas šią kaltę kildina iš atsakovo bendro pobūdžio pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai pažeidimo. Teismas turėjo įvardinti, kurios konkrečiai sutarties pareigos atsakovas ar kiti asmenys neįvykdė ir kad būtent tai lėmė gaisro kilimo priežastį bei atsiradusią žalą ieškovei. Be to, esant nežinomai gaisro kilimo priežasčiai, teismas turėjo įvertinti, dėl kokių labiau tikėtina priežasčių jis galėjo kilti, atsižvelgiant į tai, kad patalpos šildomos elektriniais prietaisais, pakabintais ant medinių sienų be jokios apsaugos tarp degaus medinio paviršiaus ir įkaitusio šildymo prietaiso korpuso. Teismui turėjo kilti abejonių ar toks šildymo prietaisų įrengimas neprieštarauja priešgaisrinėms taisyklėms bei gamintojo išduotai instrukcijai. Taigi teismo išvada apie atsakovo kaltę ir jo veiksmų priežastinį ryšį su pasekmėmis yra paremta vien prielaidomis, nepašalinant esminių prieštaravimų bylos faktinėms aplinkybėms.Teismas visas sutarties sąlygas ir šalių elgesį, tiek ją sudarant, tiek vykdant, turėjo vertinti vartotojo naudai. Teismas nenustatė, ar realiai nuomininkas ir jo svečiai buvo supažindinti su priešgaisrinėmis ir elgesio taisyklėmis. Priešingai, sutartis buvo sudaryta pas nuomotoją namuose, o ne išnuomojamame pastate, o nuomotoja net nebuvo atėjusi perduoti patalpų nuomininkui, taigi vien formalus sąlygos įrašymas į sutartį, nereiškia, kad atsakovas šias pareigas prisiėmė. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui anksčiau išėjus iš pastato, kuris nors iš svečių būtų savo tyčiniais veiksmais ar dėl didelio neatsargumo sukėlęs gaisrą. Todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovo išėjimo namo anksčiau už svečius ir jo kaltės dėl gaisro kilimo ir gaisro padarytos žalos pastatui bei išsinuomotam turtui priežasties. Gaisras galėjo kilti tiek atsakovui būnant pastate, tiek jam išėjus, taigi pastaroji aplinkybė neturi jokio teisinio ryšio su gaisro priežastimis, kurios taip ir liko nenustatytos.Nesutiktina, kad ieškovė išmokėjo tinkamai apskaičiuotą draudimo išmoką. V. R. draudikui pateiktoje sąmatoje nurodyti darbų ir medžiagų kiekiai bei jų kainos akivaizdžiai lenkia rinkoje esančių analogiškų prekių bei paslaugų kainas. Draudėja privalėjo sunaikinto turto atstatymo išlaidas pagrįsti jų įsigijimo dokumentais, o ne susitarti dėl jų kainos su draudiku, tuo pažeidžiant atsakovo ir trečiųjų asmenų teisėtus interesus. V. R. atstatant pastatą ūkiniu būdu netaikomas PVM, kuris šiuo atveju sudaro 30 103,71 Lt sumą, todėl ieškovė bet kuriuo atveju negalėjo perimti didesnės reikalavimo teisės į bet kurį atsakovą nei lokalinėje sąmatoje nurodyta 143 351 Lt suma be PVM, kuri identiška draudikės ir draudėjos sutartai. Todėl teismas negalėjo vertinti, kad nėra pagrindo mažinti priteistiną sumą.Nuomotoja nepateikė įrodymų, kad jos nurodyti sugadinti daiktai iš viso buvo pastate, taip pat nepateikė jų įgijimo dokumentų, kad būtų galima nustatyti jų nusidėvėjimo laipsnį iki gaisro kilimo. Joks tokio turto perdavimo-priėmimo nuomininkui aktas nebuvo sudarytas. Teismas neturėjo tikėti vien nuomotojos teiginiais, nes ji pastoviai teikė prieštaringus duomenis apie gaisro padarytą žalą. Priteistina suma privalėjo būti mažinama atsižvelgiant pastato ir kito turto nusidėvėjimą, nes draudimo išmoka siekiama atstatyti iki draudžiamojo įvykio buvusio turto vertę, o ne atpirkti naują daiktą ar pastatyti naują pastatą. Pagal registro duomenis sudegusio pastato atkuriamoji vertė buvo 39 960 Lt, vidutinė rikos vertė – 4 795 Lt, pastatas pastatytas 2004 metais, nusidėvėjimo procentas – 20. Ieškovė negalėjo išmokėti didesnės draudimo išmokos nei sunaikinto turto atstatomoji vertė, įvertinant nusidėvėjimą. Be to, V. R. buvo apdraudusi verslo turto draudimu pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 103 kv. m ploto, tačiau pagal nekilnojamojo turto registro duomenis V. R. priklauso gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 170,89 kv. m ploto ir ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 77 kv. m ploto, kuris ir nukentėjo per gaisrą, taigi ieškovės reikalavimo pagrindas dėl žalos atlyginimo pagal draudimo liudijimą, kuris išduotas dėl kito pastato apdraudimo, nėra susijęs su draudiko patirtas nuostoliais ir atsakovo civiline atsakomybe pagal nuomos sutartį, nes skiriasi ne tik unikalus pastato numeris, bet ir pastatų plotas. Galiausiai, draudiko išmokėtos sumos už daiktus yra kur kas didesnės ne nuomotoja pati nurodė ikiteisminio tyrimo metu pareikštame civiliniame ieškinyje.Teismas netaikė ir visiškai nepasisakė dėl specialiosios materialinės teisės normos, kuri nustato, kad nuomininkas neatsako už nekilnojamojo daikto žuvimą dėl gaisro, jeigu neįrodoma, jog gaisras kilo dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotus daiktu, kaltės. Be to, teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. R., teikdamas paaiškinimus apie patalpoje buvusius 2 gesintuvus, pasakė, kad vienas iš jų buvo užrakintoje patalpoje, kurioje kilo gaisras. Teismas šios aplinkybės, iš kur trečiajam asmeniui žinoma konkreti gaisro kilimo vieta, o galbūt ir priežastis, netyrė ir visiškai dėl jos nepasisakė.Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas išsinuomojo renginiui reikalingas patalpas, o kartu prisiėmė ir sutartinę atsakomybę už išsinuomoto turto išsaugojimą, turtui padarytą žalą. Atsakovo teiginiai, kad jis sutartį pasirašė tik formaliai, neįsigilinęs į sutarties esmę, nedaro šios sutarties negaliojančia. Atsakovas nepagrįstai siekia nuomotojai V. R. perkelti pareigą įleisti ar neįleisti į patalpas į vakarėlį atvykusių asmenų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad už vakarėlyje dalyvavusių asmenų veiksmus pagal sutartį yra atsakingas atsakovas.Atsakovas nepagrįstai teigia, kad gaisras kilo dėl mansardiniame pastato aukšte buvusių įrenginių. Gaisrą gesinę ir gaisro priežastis tyrę specialistai nustatė, kad gaisro židinys buvo išsinuomoto medinio pastato mansardiniame aukšte, techninių priežasčių kilti gaisrui nenustatyta, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis – pašalinis atviros ugnies šaltinis. Nesant kitų duomenų apie gaisro priežastis, teismas pagrįstai konstatavo, kad gaisras kilo dėl renginyje dalyvavusių asmenų veiksmų.Atsakovo argumentai, susiję su deliktinės atsakomybės teisės normomis yra nepagrįsti. Draudėja ir atsakovas sudarė pastato-pirties nuomos sutartį, todėl ieškovei perėjusi reikalavimo teisė turi būti įgyvendinama, laikantis sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius. CK 6.493 straipsnio 1 dalis nustato nuomininko pareigą laikyti išnuomotą daiktą tvarkingą, o CK 6.500 straipsnyje nustatyta, jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Nuomos sutartimi atsakovas įsipareigojo saugoti išsinuomotą turtą, laikytis Priešgaisrinių ir saugaus elgesio taisyklių, tačiau nuomos laikotarpiu pastate kilo gaisras ir pastatas sudegė, taigi atsakovas negrąžino V. R. pastato tokios būklės, kokios gavo. Neišsaugojęs išsinuomoto pastato, atsakovas privalo atlyginti per gaisrą atsiradusią žalą.Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio nepagrįsti įrodymais. Byloje esant ieškovės ir V. R. įrodymams dėl žalos yra pagrindas jais vadovautis. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje sudaryta lokalinė sąmata pastatui-ūkiniam pastatui (kaimo turizmo sodybai) patirtam nuostoliui apskaičiuoti. Šis įrodymas patvirtina, kad ieškovė administravo žalą laikydamasi kuo ekonomiškesnio ir taupesnio būdo principo. Ieškovės išmokėta draudimo išmoka mažesnė nei atliktas sudegusio pastato vertinimas.Trečiasis asmuo B. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir M. D. apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime trečiasis asmuo nurodo, kad Kauno apygardos teismas, nustatydamas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas ir visiškai nevertindamas nuomotojos pareigų nevykdymo, dėl ko iš esmės ir galėjo kilti gaisras, neteisėtai nustatė atsakovo pareigą atlyginti nežinia dėl kokių priežasčių pastate kilusio gaisro padarytą žalą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei nepasisakė dėl prieštaringų priešgaisrinės tarnybos specialistų išvadų dėl gaisro priežasties, todėl klaidingai nustatė tiek neteisėtus atsakovo veiksmus, tiek jų ryšį su kilusiomis pasekmėmis bei atsakovo kaltę. B. V. akcentavo, kad byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, jog atsakovas ar kiti asmenys pastate naudojo atviros ugnies šaltinius, apskritai nėra tikslių duomenų apie gaisro šaltinį. Trečiasis asmuo, be apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, taip pat pažymėjo, kad teismo išvada, jog tarp atsakovo ir V. R. susiklostė nuomos santykiai, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes byloje buvo nustatyta, kad tikraisiais nuomininkais buvo M. A. ir V. K., kurie ėmėsi organizuoti renginį, tarėsi dėl buvimo vietos, sumokėjo avansą, atliko kitus organizavimo darbus, o pasirašyti nuomos sutarties negalėjo, nes buvo nepilnamečiai ir V. R. reikalavo, kad sutartį pasiraišytų pilnametis asmuo, dėl ko atsakovas ir buvo įkalbėtas pasirašyti sutartį. B. V. pastebėjo, kad kasacinio teismo praktikoje apsimestiniu laikomas ir sandoris, kuris sudarytas ne su tikrąją sandorio šalimi, o su statytiniu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal atsakovo M. D. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, pažeidė įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles, todėl nepagrįstai nustatė tiek neteisėtus M. D. veiksmus, tiek jų ryšį su kilusia žala bei kaltę, nors byloje nėra nei vieno įrodymo, kad atsakovas ar su juo buvę asmenys būtų kalti dėl gaisro išnuomotame pastate kilimo. Be to, atsakovo nuomone, tarp jo ir nuomotojos V. R. iš tikrųjų nesusiklostė nuomos teisiniai santykiai, nes tikrieji renginio organizatoriai buvo kiti asmenys, nuomojamas turtas atsakovui perduotas nebuvo, pinigų už nuomą jis nemokėjo, o sutartį pasirašė tik tikrųjų organizatorių paprašytas, nes pastarieji buvo nepilnamečiai.Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ laikotarpiui nuo 2012 m. gruodžio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 24 d. 24 val. pagal Verslo turto draudimo sutartį (liudijimas Serija LD Nr. 98642292) apdraudė trečiajam asmeniui V. R. priklausantį 103 kv. m ploto rąstinį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 219 000 Lt (atkūrimo vertės) draudimo suma bei pastate esančius įrengimus 25 000 Lt draudimo suma. Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo V. R. ir atsakovas M. D. 2013 m. kovo 28 d. pasirašė nuomos sutartį, pagal kurią laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 28 d. 18 val. iki 2013 m. kovo 29 d. 10 val. buvo išnuomotas kaimo turizmo veiklai skirtas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame, pagal dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, vyko Garliavos jaunimo suėjimas, ir kuriame 2013 m. kovo 29 d. rytą kilo gaisras (pranešimas apie gaisrą Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos gautas 7 val. 28 min. ryto).Draudikė AB „Lietuvos draudimas“, pripažinusi V. R. kaimo turizmo sodyboje įvykusį gaisrą draudžiamuoju įvykiu, išmokėjo draudėjai V. R. 164 342 Lt draudimo išmoką, iš kurios 142 985 Lt sudarė pastato atstatymo išlaidos, o 21 357 Lt – nuostoliai už gaisro metu sunaikintus ir sugadintus pastate buvusius įrengimus (daiktus), ir CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu pareikalavo minėtos sumos sumokėjimo iš atsakovo M. D., nuomos sutartimi įsipareigojusio saugoti nuomotojos turtą ir laikytis Priešgaisrinių ir saugaus elgesio taisyklių.Nors atsakovas apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad verslo turto draudimo liudijime nurodyto draudimo objekto (pastato) plotas ir unikalus numeris skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre nurodytų V. R. priklausančio ūkinio pastato (išnuomotos sodybos), kuriame ir kilo gaisras, ploto ir unikalaus numerio, ir todėl, pasak apelianto, ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindas pagal draudimo liudijimą, kuris išduotas dėl kito pastato apdraudimo, nėra susijęs su atsakovo civiline atsakomybe pagal nuomos sutartį, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju verslo turto draudimo liudijime, nurodant pastato unikalų numerį, buvo padarytas elementarus rašymo apsirikimas (t. y. supainiotas vienas skaičius – vietoje numerio (duomenys neskelbtini) nurodytas – (duomenys neskelbtini)), kadangi registre (2013 m. kovo 29 d. išrašas) nėra duomenų, jog trečiajam asmeniui priklausytų dar ir kitas ūkinis pastatas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), o draudikas, remdamasis pirmiau nurodytu liudijimu, apskaičiavo ir atlygino žalą, padarytą būtent pastatui, įregistruotam unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) (Turto sunaikinimo, sugadinimo akte vyr. žalos ekspertas T. Š. užfiksavo, kad apgadintas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas (duomenys neskelbtini)). Savo ruožtu pastato plotai skiriasi dėl to, kad, kaip 2016 m. birželio 2 d. posėdžio metu paaiškino žalos pastatui apskaičiavime dalyvavęs buvęs AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojas V. Š., draudžiamas faktinis draudimo sutarties sudarymo metu nustatytas objekto plotas, o ne tik registre užfiksuotas plotas. Be to, Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, atsakovo akcentuojamas 77 kv. m. plotas yra užstatymo plotas, tuo tarpu tiek iš byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimų, tiek ir iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog apdraustas rąstinis pastatas turėjo ir mansardinį aukštą. Aplinkybę, kad apdrausto rąstinio pastato, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas buvo didesnis, nei registre įregistruotas užstatymo plotas, patvirtina ir į bylą pateiktos UAB „Asistavita“ parengtos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. ASIN-13311 duomenys. Taigi, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad jokio pagrindo manyti, jog draudikas reikalauja žalos atlyginimo pagal draudimo liudijimą, išduotą kitam pastatui, nei buvo išnuomotas atsakovo, pasirašytos nuomos sutarties pagrindu, nėra, taip pat kaip ir pagrindo manyti, jog ieškovė atlygino žalą už trečiojo asmens neapdraustą, prie rąstinio pastato pristatytą mūrinį pastatą, kurio plotas akivaizdžiai viršija ne tik registre, bet ir pačiame draudimo liudijime nurodytą plotą, ir kurio atkūrimo išlaidos, kaip matyti iš draudiko pateiktų lokalinių sąmatų bei V. R. pateiktos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenų palyginimo, nebuvo įtraukiamos į draudimo išmokos apskaičiavimą.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovo M. D. paaiškinimai, jog jis nebuvo jaunimo suėjimo organizatorius, nuomos sutartį pasirašė tik formaliai, neįsigilinęs į sutarties esmę, paprašytas tikrųjų organizatorių, kurie buvo nepilnamečiai ir su kuriais nuomotoja nesutiko pasirašyti nuomos sutarties, nedaro šios sutarties negaliojančia ir niekaip nepaneigia nuomos teisinių santykių tarp sutartį pasirašiusių asmenų susiklostymo. Sutarties sudarymo metu atsakovas buvo pilnametis, veiksnus asmuo, sutartį pasirašė laisva valia (jokios prievartos priemonės prieš jį nebuvo taikytos), suprato kokį dokumentą pasirašo, o vien tik jaunas atsakovo amžius neatleidžia jo nuo bendros pareigos elgtis atidžiai, rūpestingai bei protingai, t. y. prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, o ne parašyti dokumentuose tikintis, kad bet kokių neigiamų aplinkybių ir sutartyje numatytos atsakomybės bus išvengta (CK 1.5, 1.6 straipsniai).Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, neturi pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju egzistuoja (buvo įrodytos) visos atsakovo M. D. civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos.Nors, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuomos sutartimi atsakovas M. D. prisiėmė pareigas saugoti išsinuomotą turtą, atsakyti už pastarajam padarytą žalą, atitinkančias ieškovės akcentuojamas CK 6.493, 6.500 straipsniuose įtvirtintas teisės normas, išsinuomoto nekilnojamojo turto neišsaugojimo dėl gaisro atveju įstatymas numato atskirą specialią taisyklę, įtvirtinančią, kad nuomininkas neatsako už nekilnojamojo daikto žuvimą dėl gaisro, jeigu neįrodoma, jog gaisras kilo dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės (CK 6.502 straipsnio 2 dalis). Taigi šioje normoje įtvirtinta nuomininko bei kitų asmenų, kuriems nuomininkas, nuomotojo leidimu, suteikė galimybę naudotis išsinuomotu nekilnojamuoju daiktu, nekaltumo prezumpcija, todėl nuomininko (ar kitų asmenų, už kurių veiksmus jis atsako) kaltę dėl gaisro kilimo (atitinkamai ir dėl gaisro padarytos žalos), kaip būtiną civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, turi įrodyti nuomotojas (ieškovas), o šiuo konkrečiu atveju – draudikė, perėmusi draudėjos reikalavimo teisę. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios pareigos ieškovė šioje byloje neįvykdė (CPK 178 straipsnis).Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Kasacinio teismo suformuota praktika, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Pirmosios instancijos teismas gaisro kilimo priežastimi įvardijo nenustatytus tyčinius arba neatsargius renginyje dalyvavusių asmenų su atviros ugnies šaltinio panaudojimu susijusius veiksmus, ir tuo pagrindu konstatavo atsakovo M. D., buvusio atsakingu už renginyje dalyvavusių asmenų veiksmus, tačiau išvykusio iš sodybos anksčiau už kitus dalyvius, pareigą atlyginti nuostolius už gaisro padarytą žalą. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tiek Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2013 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 13-988, tiek Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos į ikiteisminio tyrimo Nr. 65-1-000412-13 dėl svetimo turto sugadinimo (sunaikinimo) visuotinai pavojingu būdu (BK 187 straipsnio 2 dalis) medžiagą pateiktoje 2013 m. balandžio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 39-225, kuriais rėmėsi ieškovė ir pirmosios instancijos teismas, nurodyta tik labiausiai tikėtina gaisro priežastis (pašalinis atviros ugnies šaltinis), tačiau jokių objektyvių duomenų, įrodymų, patvirtinančių šią versiją nei priešgaisrinės gelbėjimo valdybos darbuotojai, nei šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvavusieji asmenys, nepateikė. Į Gaisrinių tyrimų centrą kreiptasi nebuvo, išsami gaisravietės ekspertizė neatlikta, o iš 2013 m. balandžio 8 d. specialisto išvadą surašiusio K. S. parodymų, duotų 2016 m. birželio 2 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, akivaizdu, kad išvadoje nurodyta ir niekaip papildomai išvadoje nepaaiškinta frazė „techninių priežasčių kilti gaisrui nenustatyta“ reiškia tik tai, jog specialistui nepavyko rasti trumpo jungimo požymių, tačiau jokių išsamesnių tyrimų, be kita ko ir pastate buvusių elektrinių prietaisų tikrinimo, atlikta nebuvo. Taigi ieškovės ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti teiginiai apie trečiųjų asmenų, dalyvavusių renginyje, kaltę dėl gaisro kilimo (nenustatytus tyčinius ar neatsargius veiksmus su nenustatytu pašaliniu atviros ugnies šaltiniu) yra tik prielaidos, kurios, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pakankamai patvirtintos byloje surinktų įrodymų visuma.Pastebėtina, kad jaunimo suėjime dalyvavę ir teismo posėdyje apklausti tretieji asmenys paliudijo, kad jiems išvažiuojant iš išsinuomotos sodybos, jokio gaisro ar dūmų dar nebuvo, o apie sodyboje įvykusį gaisrą jie sužinojo jau iš viešai spaudoje paskelbtų straipsnių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad trečiųjų asmenų V. R. ir A. R. paaiškinimu, mansardiniame sudegusio rąstinio pastato aukšte nebuvo jokių elektrinių prietaisų, jis buvo šildomas tik vandens radiatoriais, prijungtais prie krosnies, tačiau nei viename iš byloje esančių įrodymų šių radiatorių egzistavimas nebuvo užfiksuotas (jų nematė į įvykio vietą važiavęs draudiko atstovas T. Š., jie neužfiksuoti turto sunaikinimo, sugadinimo akte, jokių jų liekanų nematyti ir įvykio vietoje darytose nuotraukose), tuo tarpu tiek iš byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimų, tiek iš į bylą pateiktų, iki gaisro padarytų nuotraukų nustatyta, kad sudegusio pastato mansardinio aukšto laiptinėje, ant medinės sienos kabėjo kondicionierius, kuris galėjo būti naudojamas tiek kaip šaldymo, tiek šildymo prietaisas.Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, inter alia tai, kad byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie paties atviro pašalinio gaisro šaltinio galimą pobūdį ir ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog gaisras kilo būtent dėl tyčinių ar neatsargių išnuomotame pastate vykusio renginio dalyvių veiksmų, apelianto atsakomybė už gaisro sunaikintą turtą vien dėl tos aplinkybės, kad M. D. išvyko iš sodybos anksčiau nei kiti renginyje dalyvavusieji asmenys, negalima. Konstatuotina, kad ieškovė neįrodė kaltų neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.502 straipsnio 2 dalis).Nesant visų būtinų atsakovo M. D. civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, ieškovės ieškinys nepagrįstai tenkintas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmetamas, kaip nepagrįstas.Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo atveju nebeturi įtakos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmetus, jos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).Atsakovas M. D. pirmosios instancijos teisme patyrė 1090 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus be atsižvelgusi į tai, kad šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos), priteisia atsakovui iš ieškovės visų 1090 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.Atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistinos ir trečiųjų asmenų, įtrauktų atsakovo pusėje, patirtos ir Rekomendacijose nustatytų dydžių neviršijančios bylinėjimosi išlaidos: D. A. ir M. G. – kiekvienam po 200 Eur, R. B. ir V. K. – kiekvienai po 250 Eur, R. Ž. ir T. M. – kiekvienam po 278,30 Eur, G. K. – 242 Eur, V. K. – 205 Eur, M. S. –365 Eur, o taip pat į valstybės biudžetą už E. B. teiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Kauno skyriaus pažymas – 162,12 Eur (46,32 + 115,80).Iš ieškovės į valstybės biudžetą taip pat priteistina 93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma.Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, M. D. iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ priteistina 194 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma ir 300 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimas, iš viso – 494 Eur, o į valstybės biudžetą – 776 Eur žyminis mokestis, kurio sumokėjimas Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 1090 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui M. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui R. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui V. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 278,30 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui T. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 278,30 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 242 Eur (du šimtus keturiasdešimti du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 205 Eur (du šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui M. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 365 Eur (tris šimtus šešiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 162,12 Eur (vieną šimtą du eurus 12 ct) išlaidų už antrinės teisinės pagalbos trečiajam asmeniui E. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) suteikimą atlyginimą.

Priteisti į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 93 Eur (devyniasdešimt tris eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti atsakovui M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 494 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 776 Eur (septynių šimtų septyniasdešimt šešių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi.

TeisėjaiRasa GudžiūnienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis