Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo, kuriuo ieškovų R. K. ir V. K. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1642-603/2013 pagal ieškovų R. K. ir V. K. ieškinį atsakovei R. G. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir pagal atsakovės R. G. prašymą ieškovams R. K. ir V. K. dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo antstolis V. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad varžytynėse parduotas turtas buvo sukurtas (pastatytas) ne bendromis sutuoktinių lėšomis.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog antstoliui yra keliami didesni dėmesingumo reikalavimai. Viešajame registre esant įrašui apie statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto įregistravimą, antstolis turėjo šią aplinkybę įvertinti ir inicijuoti skolininko turto dalies nustatymo procedūrą. Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčijamu varžytynių aktu buvo nusavintas ieškovės turtas. Teismas nevertino liudytojų paaiškinimų. Teismo posėdžio metu apklausta ieškovo V. K. motina T. K. patvirtino, jog sklypas nuo jo įgijimo buvo skirtas ieškovo šeimai. Be to, tiek ieškovas, tiek liudytojai nurodė, jog viešajame registre klaidingai nurodytas gyvenamojo namo baigtumo procentas. Ieškovas patvirtino, jog klaidingi duomenys apie namo statybos baigtumą buvo nurodyti siekiant gauti kreditą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nesidomėjo vykdymo eiga. Antstolis nesuteikė ieškovei galimybės dalyvauti vykdymo procese. Byloje atlikta ekspertizė patvirtina, jog pirminis areštuoto turto įkainojimas buvo atliktas neteisingai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Atsakovė R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovė visiškai nemotyvuoja, kodėl, jos manymu, būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys turėjo galimybę išsakyti savo argumentus, atsikirtimus ir samprotavimus pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atsakovės prašymo netenkina.

Dėl varžytynėse parduoto nekilnojamojo turto teisinio režimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas (CPK 725 straipsnio redakcija, galiojusi turto pardavimo iš varžytynių metu). Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y., kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu – taikytinas tik išimtiniais atvejais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl sutuoktinių turto režimo ir antstolio veiksmų iš varžytynių parduodant nekilnojamąjį turtą teisėtumo vertinimo. Iš civilinės bylos ir prie jos pridėtų vykdomųjų bylų duomenų nustatyta, kad antstolis V. M. vykdydamas skolų išieškojimą iš ieškovo V. K. (vykdomosios bylos Nr. 13-2417/10, 13-1559/10, 13-1418/10, 13-2473/10, 13-3978/09, 13-536/11, 13-285/10, 13-3273/09) antrosiose varžytynėse pardavė Nekilnojamojo turto registre ieškovo V. K. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas), atsakovei R. G. už 352 500 Lt (t. 1, b. l. 5). Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovai R. K. ir V. K. laikėsi pozicijos, jog antstolis nurodytose varžytynėse pardavė ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovai akcentavo, jog vykdomosiose byloje skolininkas yra tik ieškovas V. K., todėl ieškovės R. K. atžvilgiu vykdymo veiksmai negalėjo būti atliekami. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovų teiginius, jog ginčo turtas buvo baigtas statyti (likusieji 2 procentai statybos baigtumo) ieškovų santuokos metu, tačiau sprendė, kad ieškovė nenurodė, iš kokių lėšų minėti statybos baigimo darbai buvo atlikyti, kas leistų spręsti dėl ieškovės turėtų išlaidų kompensavimo. Apeliantai, nesutikdami su šiomis teismo išvadomis, remiasi pirmosios instancijos teisme pateiktais argumentais, jog namas buvo pastatytas bendromis ieškovų lėšomis, jog dovanojimo sutartyje sąmoningai klaidingai nurodytas namo statybos baigtumo laipsnis, siekiant iš kredito įstaigos gauti paskolą. Apeliantų vertinimu, duomenis viešajame registre – įrašą apie statinio pripažinimą tinkamu naudoti, t. y. visišką statybos užbaigtumą antstolis turėjo vertinti kaip faktą apie šio turto režimo pokyčius ir dėl minėtos priežasties inicijuoti ginčo turto skolininko (ieškovo V. K.) turto dalies nustatymo procedūrą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą sutuoktinių turto teisinis režimas gali būti nustatytas pagal įstatymus ir pagal sutartis (CK 3.81 straipsnis). Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties (kaip yra ir nagrinėjamu atveju), jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 straipsnis). Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnis). Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 straipsnis).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (ginčo turtą), buvo registruotos ieškovo V. K. vardu. Nekilnojamojo turto registre ieškovo nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistruotos 1997 m. birželio 19 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Pagal šią dovanojimo sutartį T. K. ginčo turtą, įskaitant ir 98 procentų baigtumo gyvenamąjį namą, padovanojo sūnui V. K. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 4.262 straipsnyje. Tokio teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju Nekilnojamo turto registro duomenų pakanka konstatuoti, jog ginčo turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė apeliantui V. K. Minėti registro duomenys aktualiu ginčui laikotarpiu (vykdant turto pardavimą iš varžytynių) nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatyminis Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo įtvirtinimas, kuriam (duomenų teisingumui) įstatymų leidėjas suteikė prezumpcijos galią, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nesudarė pagrindo antstoliui abejoti viešajame registre esančių duomenų tikrumu. Juolab, kad vykdomųjų bylų medžiaga nesudarė net prielaidų tokioms abejonėms, kadangi ieškovai neinformavo antstolio nei apie galimą registro duomenų netikslumą, nei apie galimą ieškovų siekį inicijuoti tokių duomenų pakeitimą. Pažymėtina, kad T. K. sudaryta dovanojimo sutartis, kurioje nenurodoma, jog ginčo turtas dovanojamas abiems sutuoktiniams (abiem ieškovams, jų šeimai) bendrosios jungtinės nuosavybės teise, papildomai patvirtina viešajame registre nurodytų duomenų teisingumą. Aplinkybė, jog 1997 m. birželio 19 d. dovanojimo sutartimi ieškovo V. K. asmeninėn nuosavybėn buvo perduotas 98 procentų baigtumo namas, kuris pagal dabartinius Nekilnojamojo turto registro duomenis yra baigtas statyti (fiksuojamas 100 procentų statybos baigtumas), nesudaro pagrindo šį turtą ar itin nežymią jo dalį (pvz., 2 procentus) pripažinti bendrąja jungtine ieškovų nuosavybe, t. y. ji nekeičia įstatymu nustatyto turto teisinio režimo (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita vertus, teisėjų kolegija įsitikino, jog Nekilnojamojo turto registre išviešintas statinio (statybos) baigtumo laipsnis (išreikštas procentais) savaime negali patvirtinti sutuoktinių bendro ar vieno iš jų atskiro turtinio (finansinio) indėlio į vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl registro duomenų apie namo statybos baigtumo laipsnį nėra pagrindo laikyti patvirtinančiais faktą, jog ieškovo V. K. asmenine teise valdyto turto – gyvenamojo namo dalį vėliau sudarė 2 procentai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomas ar kito sutuoktinio (ieškovės R. K.) asmeninis turtas.

Minėta, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 3.90 straipsnio 1 dalies turinį, nurodė, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, jog esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Teismas, nustatydamas esminio turto pagerinimo faktinę aplinkybę, taip pat turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertinant tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008 ir kt.). Pastebėtina, kad tokios aplinkybės šioje byloje nagrinėjamu atveju neįrodinėjamos. Kai vieno sutuoktinio asmeninis turtas pagerinamas kito sutuoktinio asmeninėmis lėšomis ir (ar) darbu, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo pripažinti turto bendrąja jungtine nuosavybe, kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti kompensacijos už turto pagerinimą (CK 3.98 straipsnis). Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija vertina, jog nenuginčijus Nekilnojamojo turto registro duomenų apie ginčo turto teisinį režimą (nuosavybės formą), nėra pagrindo išvadai, jog varžytynėse buvo parduotas ir ieškovui V. K. nepriklausantis turtas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad turto registrui sąmoningai galėjo būti pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie namo statybos baigtumą, liudytojos T. K. paaiškinimai dėl dovanojimo sandorio sudarymo metu buvusių jos ketinimų ginčo turtą perduoti apeliantų bendrojon jungtinėn nuosavybėn, ar ginčo namo statybos darbų vykdymo aplinkybės (eiga, lėšų šaltiniai ir pan.) galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimus dėl turto teisinio režimo pakeitimo (turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe) arba dėl išlaidų, susijusių su turto pagerinimu, kompensavimo. Tokie klausimai, neinicijavus jų išsprendimo ieškinio ar priešieškinio pareiškimo būdu, yra už šios bylos nagrinėjimo ribų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo turtas priklausė tik vienam sutuoktiniui ir iš esmės teisingai išaiškino, esą apeliantei R. K. manant, jog varžytynėse buvo parduotas turtas, prie kurio pagerinimo ji buvo prisidėjusi savo asmeninėmis arba bendromis sutuoktinių lėšomis, savo pažeistas teises ji galėtų ginti reikalaudama iš sutuoktinio kompensacijos. Išdėstytos aplinkybės įgalina spręsti, jog nagrinėjamu atveju apeliantė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą varžytynėse buvo parduotas ieškovui V. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Dėl šios priežasties atmestini ieškovų apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamo varžytynių akto prieštaravimo CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto normai.

Dėl areštuoto turto įkainojimo ir realizavimo tvarkos galimų pažeidimų

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę nei ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina sudarė pagrindą pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėtų vykdomųjų bylų medžiag,ą įsitikino, jog antstolis, varžytynėse pardavęs ginčo turtą, nepažeidė CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Nustatyta, jog ginčo turtas buvo parduotas antrosiose varžytynėse, kuriose pradinė turto kaina sudarė šešiasdešimt procentų nustatytos turto vertės (CPK 722 straipsnio 1 dalis). Varžytynių metu pirmasis kainos padidėjimas viršijo tris procentus pradinės turto pardavimo kainos (CPK 713 straipsnio 4 dalis), o turtas buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiai varžytynių dalyvei – atsakovei R. G. (CPK 713 straipsnio 5 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantams įrodinėjant ginčijamo varžytynių akto prieštaravimą CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktui, teisėjų kolegija akcentuoja būtinybę ginčijamo akto negaliojimą vertinti ir CPK 681 straipsnio kontekste. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovų ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog varžytynių akto negaliojimą CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu galėtų lemti tik CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai. Pagal anksčiau paminėtą kasacinio teismo aiškinimą varžytynių akto teisėtumas vertintinas atsižvelgiant ir į CPK 681 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ta aplinkybė, kad apeliantė R. K., nebūdama vykdymo proceso šalimi, nebuvo informuota apie vykdymo veiksmus, neturėjo teisės ginčyti turto įkainojimo, lėmė jos teisių pažeidimą. Pasak apeliantų, civilinėje byloje atliktos ekspertizės išvados patvirtina įkainojimo procedūrų pažeidimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šios ieškovo V. K. teisės aptariamu atveju nebuvo suvaržytos. Priešingai, vykdomųjų bylų duomenys patvirtina, jog apeliantas V. K. vykdymo procese nebuvo aktyvus, paminėtomis procesinėmis teisėmis nesinaudojo – nereiškė prieštaravimų dėl įkainojimo, neteikė kitokių objektyvių duomenų, reikšmingų ginčo turto kainos nustatymui.

Apeliantės R. K. teisinė padėtis vykdymo procese skiriasi nuo jos sutuoktinio procesinės padėties. Kaip minėta, byloje neiškilo prievolių bendrumo problema, t. y. byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apeliantė nėra skolininkė pagal vykdomuosius dokumentus, kurių pagrindu buvo vykdomas ir ginčo turto pardavimas iš varžytynių. Sisteminė CPK 681 straipsnio nuostatų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog šiame straipsnyje nustatytos procesinės teisės suteikiamos tik vykdymo proceso šalims – išieškotojui ir skolininkui. Aptariamu atveju, kaip minėta, apeliantė R. K. nebuvo vykdymo proceso šalimi. Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su R. K. procesinės teisės prieštarauti ginčo turto įkainojimui apribojimu. Teisėjų kolegija akcentuoja aplinkybę, jog proceso įstatymo nuostatos, numatančios antstolio veiksmų apskundimo tvarką, nenustato asmenų, turinčių teisę tokį skundą pateikti, rato (CPK 510 633 straipsniai). Taigi ir apeliantė R. K., manydama, jog tam tikri vykdymo veiksmai (pvz., ginčo turto pardavimas arba įkainojimas) pažeidžia jos teises, turėjo subjektinę teisę pateikti skundą dėl antstolio veiksmų. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog apeliantė R. K. nebuvo informuota apie vykdomą išieškojimą pagal sutuoktinio prievoles. Kolegija pažymi, jog analizuojamu atveju antstolis ėmėsi visų įmanomų, realių, nors ir nebūtinai jam privalomų veiksmų, siekdamas apie atliekamus vykdymo veiksmus informuoti ir skolininką (apeliantą), ir suinteresuotą asmenį (apeliantę). Tiek civilinės bylos, tiek vykdomųjų bylų duomenys patvirtina, jog apeliantei R. K. buvo siunčiami visų reikšmingų procesinių dokumentų nuorašai (t. 1, b. l. 43, 45, 47, 48, 49, 51, 54, 57-60 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas antstolio padėjėjas patvirtino apeliantės R. K. domėjimosi vykdymo eiga ir perspektyvomis jai atvykus į antstolio kontorą faktą. Apeliacinio skundo argumentai tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia.

Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantai skunde nenurodė, kokias vykdymo procesą reguliuojančias nuostatas ginčo turto pardavimo ar įkainojimo metu pažeidė antstolis. Jie tiesiog apsiribojo teiginiu, esą civilinėje byloje atlikta ekspertizė patvirtina, jog pirminis ginčo turto įkainojimas buvo neteisingas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantų argumentu.

Vykdomųjų bylų duomenų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog antstolis ėmėsi visų procesinių priemonių realizuojamo turto teisingai kainai nustatyti: paskyrė ekspertizę, kurią atlikus, ginčo turtą įkainojo pagal eksperto nustatytą turto vertę (560 000 Lt) (CPK 681 straipsnio 4 dalis), apie atliktą ekspertizę ir įkainojimą informavo vykdymo proceso dalyvius, išaiškino skolininkui ir išieškotojui teisę teikti prieštaravimus dėl įkainojimo. Neįvykus 2010 m. liepos 13 d. pirmosioms varžytynėms ir 2010 m. rugsėjo 28 d. antrosioms varžytynėms (neatvykus pirkėjams) antstolis 2010 m. spalio 28 d. patvarkymu ginčo turtą įkainojo 450 000 Lt suma. Kolegija pažymi, jog šio patvarkymo motyvai patvirtina, jog antstolis atsižvelgė į pirkėjų nesidomėjimą parduodamu turtu, į turto vertintojo preliminarią išvadą. Akcentuotina ir tai, jog apie šį įkainojimą apeliantai taip pat buvo informuoti, tačiau nesiėmė neigti įkainojimo pagrįstumo. Civilinėje byloje atliktos ekspertizės išvada, kurios pagrįstumo apeliantai taip pat neginčija, patvirtino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu varžytynėse parduodamo turto vertė sudarė 484 000 Lt. Taigi tokia ekspertizės išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina antstolio atlikto įkainojimo pagrįstumą. Skirtumas tarp antstolio nustatytos ginčo turto kainos ir eksperto nustatytos vertės (7 proc.) nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas reikšmingu. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje esminiu kainos skirtumu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstama situacija, kuomet turtas įkainojamas dvigubai mažesne kaina. Teisėjų kolegija pastebi, jog ta aplinkybė, jog antrosiose varžytynėse pradinė pardavimo kaina sudarė 60 procentų antstolio patvarkymu nustatytos kainos ir ginčo turtas buvo parduotas atsakovei R. G. už 352 500 Lt, t. y. už mažesnę kainą nei nustatyta antstolio patvarkyme dėl įkainojimo bei eksperto išvadoje, nesudaro pagrindo konstatuoti vykdymo procesą reguliuojančių normų pažeidimą ir ginčijamo varžytynių akto negaliojimą. Apeliantų pozicija, kuria akcentuojamas skirtumas tarp ekspertizės išvadų ir pradinės turto pardavimo kainos, kurios nustatymą lėmė CPK 722 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas, laikytina nepagrįsta. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad antstolis nepažeidė turto įkainojimą ir realizavimą reguliuojančių procesinių teisės normų.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normą, reguliuojančią turto pardavimo iš varžytynių akto nuginčijimą (CPK 602 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė R. G. pareiškė prašymą priteisti 1 800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės pateikti įrodymai (atstovavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitas) patvirtina, jog šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovei atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija mano, jog būtų teisinga ir protinga atsakovei iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Apeliantams žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 7 525 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 112). Atmetus apeliacinį skundą, žyminis mokestis valstybės naudai priteistinas lygiomis dalimis iš abiejų apeliantų (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovės R. G. naudai iš ieškovų R. K. ir V. K. lygiomis dalimis 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovų R. K. ir V. K. lygiomis dalimis 7 525 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.