Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas, Apylinkės teismas) 2024 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta bausmė – 1 metai laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Iš J. M. valstybės naudai priteista 456,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės.

1. Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu J. M. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji 2023 m. lapkričio 30 d. apie 16.20 val. namo adresu (duomenys neskelbtini), virtuvės kambaryje, apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, mušdama ir kitaip smurtaudama, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios savo šeimos narės – mamos G. Š., sveikatą bei kėlė jai fizinį skausmą, o būtent: sugniaužusi rankų kumščius, juos stipriai spaudė prie nukentėjusiosios veido, po to kojomis spyrė G. Š. į kojas, dėl ko po įvykio ant nukentėjusiosios kūno buvo užfiksuoti sužalojimai: ant kairio kelio priekinio – išorinio paviršiaus rusva kraujosruva, kraujosruva dešinės blauzdos vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai.

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji J. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teismui esant kitos nuomonės, prašo įvertinti ar nėra pagrindo byloje taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo.

2.1. Savo skunde apeliantė nurodo, kad G. Š. priklausoma nuo jos (apeliantės) sesers L. M., jos brolio. Nurodyti asmenys jai ne kartą yra nurodę, kad jie dės visas pastangas, kad jai neatitektų joks nukentėjusiosios turtas, kad ji bus išvaryta iš mamos namo. Apylinkės teisme įrodymų tyrimo stadijoje buvo peržiūrėta policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kad brolis K. Š. ir jo sutuoktinė, taip pat sesuo L. M. įvykio dieną buvo labai aktyvūs ir turėjo pakankamai laiko daryti įtaką mamos parodymams iki kol atvyko K. Š. iškviesti policijos pareigūnai. K. Š., jo sutuoktinė, sesuo L. M. pareigūnams nurodinėjo klaidingas aplinkybes apie įvykį, kuriame jie tiesiogiai nedalyvavo. Minėtieji asmenys tiesiogiai suinteresuoti policijai teikti klaidinančias įvykio versijas, kurias galimai patys ir sugalvojo.

2.2. Apeliantė skunde pabrėžia, kad savo motinai G. Š. sveikatos sutrikdymo ji nepadarė, fizinio skausmo nesukėlė, taip pat kaltinime nurodytas įvykio laikas ir vieta yra neteisingi. 2023 m. lapkričio 30 d. ji iš darbo į namus grįžo apie 17.00 val. Vėliau apie 18.00 – 19.00 val., o ne tuomet kaip neteisingai nurodyta kaltinime – 16.20 val., namo antrajame aukšte, kuriame yra jos miegamojo kambarys, o ne kaip kaltinime nurodyta – namo virtuvėje, tarp jos ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas – motina jai priekaištavo dėl vartojamo alkoholio. Tačiau nei ji, nei motina, jokių smurtinių veiksmų viena prieš kitą neatliko, jokių smurto ar fizinio skausmo sukėlimo padarinių nekilo. Byloje neįrodyta, kad fizinio skausmo sukėlimas nustatytas remiantis objektyviais ir patikimais bylos duomenimis, tinkamai patikrintas procesiniais veiksmais. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą, surašę tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, nenustatė, jog nukentėjusioji patyrė kokį nors sužalojimą ar fizinį skausmą ant veido, skruostų ar galvos srityje. Visuotinai žinoma, kad veido skruostai susideda iš riebalinių ir raumeninių audinių, kas kiekvienu sąlyčiu: smūgiuojant, spaudžiant ar patiriant kitokį trauminį poveikį, visuomet palieka kraujosruvą, kai kraujagyslės tarp odos ir kitų audinių pratrūksta ir po oda ima kauptis kraujas. Todėl jeigu nukentėjusioji tikrai patyrė fizinį skausmą, privalėjo likti žymės – kraujosruvos, ko policijos pareigūnai nenustatė. Gynyba Apylinkės teismui teikė prašymą apklausti Valstybės teismo medicinos tarnybos specialistą, tikslu nustatyti ar nukentėjusioji veido skruostų srityje, byloje nurodytomis aplinkybėmis, galėjo ir ar patyrė kokį nors fizinį skausmą, ir ar turėjo likti kokios nors žymės skruostus spaudžiant. Tačiau Apylinkės teismas tinkamai nemotyvavęs, gynybos prašymą atmetė.

2.3. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog nukentėjusioji G. Š. su savimi turėdama mobilaus ryšio telefoną, dėl jai neva gresiančio pavojaus, neva patirto fizinio skausmo, nežymaus sveikatos sutrikdymo, neskambino nei policijai, nei kvietė medikus, nei šaukėsi kaimynų pagalbos. Minėtą aplinkybę patvirtina pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašas, iš kurio aiškiai matyti, jog nukentėjusios mobilaus ryšio telefonas rastas virtuvėje ant stalo, ten kur pati jį buvo palikusi. Be to, nukentėjusioji G. Š. aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo, proceso metu aiškino skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji policijos pareigūnams visiškai nieko neminėjo apie tai, jog neva apeliantė sugniaužusi rankų kumščius, juos stipriai spaudė prie nukentėjusios veido ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Nukentėjusioji, atvykusiems policijos pareigūnams aiškino kitas aplinkybes – apie sužalojimus esančius ant kairės kojos. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad apeliantė tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sugniaužusi abiejų rankų kumščius pridėjo juos prie mamos abiejų skruostų. Tai yra ne spaudė, kaip kaltinime nurodyta, o tik pridėjo sugniaužusi abiejų rankų kumščius ne prie vieno, o prie abiejų skruostų. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, įrodymų tyrimo stadijoje, nukentėjusioji apklausta teisme nurodė, kad jai kumščiais buvo spausta prie smilkinio, ranka pridėdama prie savo dešinės pusės smilkinio parodė, kuri jos smilkinio vieta buvo liesta. Tuo tarpu iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad pati nukentėjusioji nurodė, jog apeliantė jai tik rodė špygas, o jokio smurto prieš ją nenaudojo ir fizinio skausmo nesukėlė. Taigi, kaltinime nurodyta aplinkybė, jog apeliantė neva nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, sugniaužiant rankų kumščius, juos stipriai spaudžiant prie nukentėjusiosios veido yra neįrodyta ir nepagrįsta, procesiniais veiksmais tinkamai neištirta, nepatikrinta. Be to, iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusioji bendraudama su policijos pareigūnais, apeliantei pykčio nejautė, atsisakė kviesti Greitąją medicinos pagalbą, nebuvo išsigandusi, sutrikusi ir pasimetusi. Mama nurodė, jog apeliantės visai nebijo, nors aukščiau paminėtieji suinteresuoti asmenys bandė įtikinėti priešingai. Iš vaizdo įrašų matosi, jog mama nuolat dairėsi į jos brolį, jo sutuoktinę, jos sesę, bandydama pareigūnams atkartoti jų žodžius, bet ne savo. Taip pat, iš vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusioji buvo šiltai apsirengusi, dėvėjo šiltą pagal sezoną avalynę, o ne atbėgo pas brolį su šlepetėmis, kaip nurodė suinteresuoti asmenys. Todėl nukentėjusiosios, liudytojų K. Š., L. M. parodymai laikytini nepatikimais ir nelaikytini įrodymais.

2.4. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad iš vaizdo įrašų matyti, kaip pareigūnai įvykio metu, iš pat pradžių ilgai svarstė, abejojo ar iš viso buvo kokia nors smurto apraiška, tačiau į procesą įvykio vietoje įsikišant aukščiau minėtiems suinteresuotiems asmenims, pareigūnai buvo priversti pradėti procedūras dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Policijos pareigūnei rašant pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą, dalyvavo brolis K. Š. ir sesuo L. M., tačiau jie nebuvo įtraukti/įrašyti į protokolą, kaip proceso veiksme dalyvaujantys asmenys. Laikytina, jog procesinė tvarka, apklausiant nukentėjusiąją buvo pažeista, kadangi minėtas protokolas buvo surašomas ne iš nukentėjusios žodžių, o iš asmenų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, žodžių: brolio K. Š. ir sesers L. M.. Apeliantės įsitikinimu, suinteresuotieji asmenys tyrėjai darė tiesioginį poveikį pildant protokolą, dėstydami jiems reikalingas įvykio aplinkybes, o ne tas kurios buvo iš tikrųjų, todėl visi duomenys nurodyti kaltinime yra niekiniai. Iš vaizdo įrašų matyti, kad apeliantė būdama sulaikyta ir patalpinta tarnybinio automobilio laikino sulaikymo patalpoje, policijos pareigūno klausė ar jos kaltė įrodyta, o pastarasis atsakė, kad dar kol kas nėra įrodyta. Nuo to momento ir per gana ilgą laiko tarpą: atliekant ikiteisminį tyrimą, bylą nagrinėjant teisme, daugiau niekas taip ir nebuvo tinkamai padaryta įrodinėjant jos kaltumą/nekaltumą.

2.5. Skundo autorės teigimu, mamai kraujosruvos ant kairio kelio priekinio – išorinio paviršiaus, dešinės blauzdos vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, galėjo atsirasti nuo jos sėdėjimo būdo, jai sėdint įprasta poza. Juolab, jog iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji nuolat sėdi vieną koją uždėjusi ant kitos, dėl ko galėjo atsirasti kaltinime minėtos kraujosruvos. Nukentėjusioji dėl savo turimo amžiaus, ligų, kaltinime nurodytus sužalojimus galėjo patirti ir griūnant. Tai patvirtina Valstybės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), bei teisme liudytoja L. M. nurodžiusi, jog jai žinomos aplinkybės, kad motina griuvinėja. Gynyba teismui reiškė savarankišką prašymą, byloje atlikti parodymų patikrinimą vietoje bei eksperimentą, nes nukentėjusioji teismui parodė, kad ji sėdėjo prie/už stalo, kuomet neva apeliantė jai spyrė į kojas. Teismas ir šį gynybos prašymą, tinkamai nemotyvavęs atmetė, kas sudaro pagrindą manyti, jog teismas buvo šališkas. Apeliantės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė visas su byla siejamas aplinkybes, nes nebuvo ištirta viena svarbiausių aplinkybių – nežymaus sveikatos sutrikdymo atsiradimo/susidarymo mechanizmas. Iš bylos matyti, jog apeliantė nėra jauno amžiaus moteris, yra ligota, buvo vartojusi alkoholinių gėrimų (nustatytas 2.26 promilių neblaivumas), kas apsunkintų, varžytų bent kokius jos atliekamus judesius ne tik kojomis, bet ir rankomis, juolab spyrius į mamos kelius, taip aukštai keliant kojas. Greičiau ji pati bekilnodama kojas būtų nugriuvusi. Be to, nukentėjusiosios nurodytoje vietoje (virtuvėje) buvo įvairių daiktų: stalas, kėdės, minkštasuolis, kurie sudarė kliūtis sužaloti motiną.

2.6. Apeliantė pabrėžia, kad jos parodymai, pagal nuoseklią teismų praktiką irgi yra įrodymai jeigu jie nėra paneigti kitais bylos duomenimis. Tačiau jos teikiama įvykio eigos versija ir suinteresuotų asmenų teikiamos versijos, nebuvo patikrintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) procesiniais veiksmais ir byloje esami prieštaravimai nepanaikinti. Manytina, kad teismas vyko tik formaliai, deklaratyviai, kas Žmogaus Teisių teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje nuolat kritikuojama. Pirmosios instancijos teismas vertinant bylos įrodymus padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes bylos įrodymai vertinti selektyviai, atsižvelgta tik į nukentėjusios ir suinteresuotų asmenų versijas. Apeliantės vertinimu, jos nekaltumą patvirtina byloje esantys įrodymai: Valstybės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei teisme liudytojos L. M. bei apeliantės duoti parodymai apie tai, kad motina griuvinėja ir susižaloja; 2023 m. lapkričio 30 d. apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrėjus G. Š. veidą, galvos plaukuotosios dalies sritį, akivaizdžių sužalojimų nematyti; 2023 m. lapkričio 30 d. tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyta, kad apeliantė buvo rasta namo antro aukšto miegamajame gulinti lovoje, kas įrodo, kad ji niekam pavojaus nekėlė ir negalėjo kelti, nes miegojo. Paklausus apie įvykio aplinkybes, apeliantė paaiškino, kad ji mamos nepuolė, daiktų iš jos neatėmė. Tvirtino, kad jos mama G. Š. serga psichinėmis ligomis, pati prisigalvoja, kad ją puola, pati kelia konfliktus, meluoja, o pas brolį išėjo pati šiaip sau, o ne dėl to, kad buvo išvaryta. Toliau pasakojo apie giminės konfliktus dėl turto nepasidalinimo. Šie duomenys patvirtina, kad apeliantė iš pat pradžių neigė smurtavusi. Nurodytas tarnybinis pranešimas patvirtina jų šeimos nuolatinius konfliktus, turto nepasidalinimą; 2024 m. gruodžio 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad: „namų aplinka tvarkinga, baldai nesulaužyti, indai nesudaužyti“; prie apžiūros protokolo pridėtos nuotraukos Nr. 13 ir Nr. 14, kuriose matoma prie stalo supama kėdė, kita kėdė ir minkštasuolis. Taigi, iš pateiktos foto lentelės, nuotraukų ir bylos duomenų, nėra aiški įvykio situacija. Nėra tiksliai nustatyta (neatliktas parodymų patikrinimas vietoje), kur buvo nukentėjusioji įvykio metu pagal jos dėstomą įvykio versiją, kur stovėjo supama kėdė smurto metu ir kur buvo apeliantė, procesiniais veiksmais nėra patikrinta ar iš viso pagal nukentėjusios pasakojimą buvo įmanoma fiziškai, esant kliūtims (stalui, minkštasuoliui, kėdei) padaryti kokius nors sužalojimus.

2.7. Apeliantė nurodo ir tai, jog keista aplinkybė, jog G. Š. byloje neteikė civilinio ieškinio dėl neva jai padarytos žalos. Manytina, jog to priežastis yra ta, jog suinteresuoti asmenys jau pasiekė savo tikslus ir galimai pasisavino visą mamos turtą. Be to, teisme už G. Š. priesaikos žodžius skaitė brolio sutuoktinė, o kito asmens skaityta priesaika, neturi pagrindo būti laikoma teisėta ir yra negaliojanti. G. Š. teisme nurodė priešingas aplinkybes, nei išsakė 2023 m. lapkričio 30 d. rašant pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą. Protokole nurodė, kad stengėsi pati paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 ir iškviesti pagalbą, tuo tarpu 2024 m. liepos 2 d. apklausta teisme, parodė jog ji nežino ir nesupranta kas yra bendras pagalbos centras ir nežino jokio telefono numerio 112. Teisme ji kategoriškai nurodė, jog niekada gyvenime nėra skambinusi/kvietusi policijos. G. Š. teismui nurodė ir tai, jog ji nugriūna. Paminėtina ir tai, kad policijos pareigūnė E. B., kuri surašė 2023 m. lapkričio 30 d. pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą, teismui pripažino tai, jog ji nukentėjusiosios žodžių terminologiją pareiškime koregavo, kas sudaro pagrindą manyti, kad pareigūnė šiurkščiai pažeidė teismų praktiką, BPK nustatytas taisykles ir imperatyvius reikalavimus. Veiksmų protokolai rašomi iš asmens tariamų žodžių ir pirmuoju asmeniu. Negalima kliudyti liudytojai, nukentėjusiajam pasakoti apie įvykį laisva forma. Draudžiama koreguoti liudytojo, nukentėjusiojo, pareiškėjo duodamus parodymus savo vardu. Koreguoti ar kitaip netinkamai užrašyti asmenų parodymai, tampa niekiniais. Apeliantė nesutinka ir su K. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis nurodė, kad mama G. Š. įvykio vakarą, tai yra 2023 m. lapkričio 30 d., apie 18.30 val., pas jį atbėgo su kambarinėmis šlepetėmis, kadangi mama nebėgo bei buvo šiltai pagal sezoną apsirengusi, dėvėjo šiltą pagal sezoną avalynę, ką patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Be to, K. Š. teismui melagingai nurodė, kad neva mama apeliantės bijo, tačiau iš vaizdo įrašų matyti, jog pati mama dar įvykio dieną nurodė, kad apeliantės nebijo. K. Š. teisme 2024 m. liepos 15 d. kategoriškai neigė tyrėjos E. B. duotus parodymus, kad jis ir kiti šeimos nariai dalyvavo surašant 2023 m. lapkričio 30 d. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą. Laikytina, jog policijos pareigūnės parodymai patikimesni nei suinteresuoto asmens K. Š. parodymai, todėl liudytojas teisme eilinį kartą melavo. L. M. apklausta Apylinkės teisme, nurodė panašiai kaip brolis, jog neva mama įvykio dieną atbėgo pas brolį, nors pati to nematė. Pažymėtina, jog mama vos eina, tad bėgti negalėjo. Be to, L. M. teisme taip pat nurodė, kad motina apeliantės bijo, tačiau kaip minėta, šią aplinkybę paneigė pati motina.

2.8. Skundo autorė pabrėžia, kad tuo atveju jei aukštesnysis teismas ją pripažins kalta dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymo, yra galimybė įvertinus visus byloje esamus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto galimo ar menamo nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, pripažinti, kad šį nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios J. M. gynėjas advokatas Gintas Matulevičius prašė nuteistąją J. M. išteisinti, prokuroras Andrejus Klimaševskij prašė jos apeliacinį skundą atmesti ir Apylinkės nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

Nuteistosios J. M. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistoji J. M. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl J. M. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis yra nepagrįstas, jokio realaus fizinio konflikto namo viduje nebuvo. G. Š. bei liudytojų K. Š. ir L. M. parodymai, kuriais remiantis padaryta išvada dėl J. M. kaltės, yra nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi (tiek dėl veikos fakto, tiek dėl vietos ir laiko, tiek dėl pasekmių) ir prieštarauja objektyviems įrodymams. Taigi, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl J. M. kaltės, su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti kitu laiku ir aplinkybėmis. Nurodoma, kad nėra objektyviosios ir subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymių.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, 2K-106-719/2023). Teismų praktikoje pažymima, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020).

7. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. M. kalta dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija visiškai sutinka. Apylinkės teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją ir ją sujungęs į visumą, padarė pagrįstą, nešališką ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad J. M. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad J. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kaip savo apeliaciniame skunde nurodė ir ji pati, kaltės nuosekliai nepripažino, neigė smurtavusi prieš savo motiną. Iš 2023 m. lapkričio 30 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad po įvykio J. M. buvo rasta namo antro aukšto miegamajame gulinti lovoje. Paklausus apie įvykio aplinkybes, ši paaiškino, kad ji mamos nepuolė, tiesiog gulėjo lovoje, iš mamos daiktų neatėmė. Tvirtino, kad jos mama G. Š. serga psichinėmis ligomis, pati prisigalvoja, kad ją puola, pati kelia konfliktus, meluoja, o pas brolį motina išėjo pati šiaip sau, o ne dėl to, kad buvo išvaryta. Toliau pasakojo apie giminės konfliktus dėl turto nepasidalinimo ir atidavė iš savo rankinės ištraukusi G. Š. pasą. Paaiškino, kad jį turėjo rankinėje todėl, nes pirko mamai vaistus ir reikėjo dokumento. J. M. 19.39 val. buvo nustatytas 2,26 promilių neblaivumas. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu J. M. nurodė, kad 2023 m. lapkričio 30 d. grįžo iš darbo apie 16.50 val., buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nes buvo nemažai išgėrusi darbe, o grįžusi namo dar išgėrė vyno. Apie 18.00 val. motinai pašildė valgyti ir nuėjo į savo kambarį. Tada apie 19.00 val. nulipo parūkyti ir vėl grįžo į 2 aukšto kambarį. Mama užlipo iš paskos ir pamatė, kad ji baigė gerti vyno butelį. Ji mamai tada negražiai pasakė „dink iš mano kambario ir uždaryk duris iš kitos pusės“. Mama susinėrė rankas ir jai pasakė, „o dabar pamatysi, kas tau bus“. Mamos ji nelietė, nemušė, kitaip nesmurtavo, tik šiurkščiai pasakė išeiti iš kambario, uždaryti duris iš kitos pusės. Vėliau apie 19.20 val. atėjo brolis K. Š. Jis į kambarį atėjo filmuodamas, atėjo su policija, mamos šalia nebuvo. Pas mamą ant kojų mėlynės yra nuo cukrinio diabeto, nuo sėdėjimo, nuo psichotropinių vaistų, nuo to, kad ji labai griuvinėja. Jos santykiai su mama iki aptariamo įvykio buvo geri, konfliktų nebuvo. 2023 m. kovą ją nuvežė į Marių skyrių, nes ji buvo neblaivi ir išmetė mamos telefoną. Kur įvykio dieną buvo mamos telefonas ji nežino. To, kad mama išėjo iš namų su chalatu ir šlepetėmis – negali būti, nematė kaip ji išėjo, ji galėjo persirengti ir išeiti. Kai mama pas ją buvo kambaryje ji buvo apsirengusi su kelnėmis, megztiniu, guminėmis šlepetėmis, kojinėmis. Mėlynės, kraujosruvos pas mamą ant kojų – kairės kojos kelio ir dešinės kojos blauzdos, buvo pora savaičių iki įvykio, ten ne mėlynės, o plačios rožinės dėmės, kurios pas mamą yra nuo sėdėjimo, sintetinių kelnių. Prieš įvykį jos su broliu K. Š. santykiai buvo nekokie, jis sakė: „kokio velnio ji atsigrūdo gyventi pas motiną“. Jai mama pasakė, kad ją K. Š. buvo nusivežęs pas notarą, suprato, kad mama visą turtą perrašė K. Š.. Dėl rankų kumščių, kuriuos neva spaudė prie mamos veido – tai yra K. Š. ir mamos fantazijos. Ji nei karto pirštu nelietė, tą dieną kumščiais negrūmojo, kumščių negniaužė ir špygų nespaudė prie mamos veido, nes ji alkoholio išgėrusi yra labai linksmas, taikus žmogus. Ji su policija gražiai bendravo, nesikeikė.

9. Nors neigiant kaltę nuteistoji J. M. nurodė, jog kilus žodiniam konfliktui nukentėjusiajai nespyrė ir sugniaužtų kumščių prie jos veido nespaudė bei apeliaciniame skunde nurodė remtis jos duotais parodymais, kaip įrodymais, o liudytojų parodymus laikyti nepatikimais ir melagingais, aukštesnysis teismas sprendžia, kad vertinant nuteistosios parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistosios paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Be to, nuteistosios argumentus, kad ji jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąja neturėjo, jai fizinio skausmo nesukėlė ir sveikatos nesutrikdė, paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, nukentėjusioji G. Š. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad prieš ją smurtavo J. M. Iš 2023 m. lapkričio 30 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką nustatyta, kad G. Š. nurodė, jog 2023 m. lapkričio 30 d. apie 16.00 val. dukra J. M. nusileido į namo pirmąjį aukštą ir nuėjo į koridorių parūkyti, o ji besirūpinanti dukros sveikata pasakė jai, kad apsirengtų, nes sušals, tačiau ji tapo agresyvi, tai yra pradėjo ją įžeidinėti, sakydama tokius žodžius kaip „kūrva“, „sūsna“, „blet“, „blede“, taip pat jai rodydama „špygas“. Vėliau apie 16.19 val. jai paskambino kita jos dukra L. M., su kuria kalbėjo apie pasirūpinimą ja, pagalbą jai, kai dukra J. M. išvyks kuriam laikui iš jos namų. Išgirdusi minimą pokalbį J. M. supyko, pradėjo žodžiu konfliktuoti su ja, po ko, apie 16.20 val., tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sugniaužusi abiejų rankų kumščius pridėjo juos prie jos abiejų skruostų, dėl ko ji jautė tuo metu fizinį skausmą, bei ne mažiau kaip tris kartus su abejomis kojomis spyrė jai į abi kojas, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą bei sužalojimus, tai yra ant kairės kojos kelio matoma kraujosruva bei ant dešinės kojos blauzdos matomas paraudimas. Tuo metu greitoji medicinos pagalba jai buvo nereikalinga, nurodė, kad jei pasijus blogiau, kreipsis į gydymo įstaigą asmeniškai. Po dukros J. M. smurto ji dar stengėsi pati paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112, ir iškviesti pagalbą, tačiau dukra atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną ir kažkur paslėpė, todėl ji nusprendė pabėgti iš namų, ir nuėjo pas sūnų K. Š., kuris ir iškvietė policijos pareigūnus. Tai ne pirmas kartas kuomet jos dukra J. M. smurtauja prieš ją, dėl ankstesnio smurtavimo jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijoje, tačiau jis buvo nutrauktas. Taip pat jos dukra J. M. turi problemų dėl alkoholio vartojimo, jai nustatyta depresija, ji vartoja vaistus, dėl šių priežasčių dukra buvo gydoma įvairiose gydymo įstaigose, tačiau niekuomet tai jai nepadėdavo visiškai pasveikti. Dukra J. M. būdama apsvaigusi nuo alkoholio yra neprognozuojama, konfliktuoja, smurtauja, yra agresyvi (1 t., b. l. 33-42). Iš 2023 m. lapkričio 30 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad G. Š. paaiškino, kad atėjo pas savo sūnų K. Š., nes buvo išvaryta iš savo namų, kuriose gyvena kartu su savo dukra J. M.. Nukentėjusioji nurodė, kad dukra namuose, virtuvėje ją puolė, įspyrė kelis kartus į kojas, sukėlė fizinį skausmą, keikė, šaukė ant jos, atėmė iš jos mobilųjį telefoną, asmens tapatybės dokumentus ir išvarė iš namų. Nukentėjusioji taip pat parodė du ant kojų matomus rausvos spalvos sumušimus esančius ant kairės kojos virš kelio ir ant dešinės kojos blauzdos (1 t., b. l. 7-14). Nukentėjusioji G. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad virtuvėje dukra J. M. jai koja vieną kartą spyrė ir kitą kartą į abi kojas, paskui jai špygas rodė, prie smilkinio pridėjo kumščius. Dėl to ji jautė fizinį skausmą. Jai J. M. spyrė virtuvėje, kai ji sėdėjo, spyrė koja du kart į abi jos kojų puses. Dėl to ji, taip kaip sėdėjo, su chalatu ir šlepetėm, nežinodama ko laukti iš išgėrusios, audringos J. M., išėjo pas K. Š. ir pasakė jam, kad nuteistoji šitaip elgiasi. J. M. anksčiau buvo išvežta gydytis, jai ir dabar reikia gydytis, kadangi ji dažnai vartoja alkoholį. J. M. po praeito karto kai buvo išvežta gydytis, skambino atsiprašė, sakė nesikartos taip, bet viskas pasikartojo. Įvykio metu jos telefonas buvo virtuvėje ant stalo, ji pati neskambino policijai, nes nuėjo pas sūnų, kuris paskambino policijai. Tą dieną nebuvo nukritusi, po įvykio taip pat nebuvo nukritusi.

11. Nukentėjusiosios G. Š. parodymus patvirtina, o nuteistosios J. M. parodymus paneigia ir liudytojų L. M., E. B. bei K. Š. parodymai. L. M. parodė, kad ji į aptariamą įvykį atvažiavo, kai buvo iškviesta policija ir apeliantė buvo uždaryta tarnybiniame automobilyje. Tuomet, kai vyksta tokie triukšmai, mama skambina jai ir broliui. 2022 m. vasario 28 d. visos tarnybos į motinos namus važiavo tris kartus, niekas negalėjo J. M. nuraminti, nes ji išgėrusi alkoholio yra agresyvi, nesiskaito su žodžiais. Tada ji buvo išvežta į Žiegždrius. Jie visi nori, kad nuteistoji nustotų gerti, tokie jos veiksmai prieš mamą buvo pastovus dalykas. Kai parvežė ją iš Vilniaus ji mamos atsiprašė, sakė negers, visi patikėjo. Po kelių mėnesių ji vėl pradėjo viską iš naujo. Jai atvykus į įvykio vietą mama drebėjo, bijojo J. M., jai ne kartą sakė, kad bijo, kai J. M. pradėjo išgėrinėti. Atvykę pareigūnai ant mamos kojų matė mėlynes, įspyrimus, viena buvo virš kelio, kita ant blauzdos, ant vienos buvo paraudimas, ant kitos kaip mėlynės. Mama tada verkė, sakė baisu, kad savas vaikas taip daro. Mama jai apie šį įvykį pasakojo tai, kad J. M. parėjo namo jau išgėrusi ir užlipusi į antrą aukštą gėrė. Mama sakė, kad J. M. virtuvėje spyrė jai į kojas, įrėmė kumščius į galvą bei paėmė mamos telefoną, kai ši norėjo skambinti jai ar broliui. Nemano, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti mamai krentant, nes sužalojimai skirtingose kojų pusėse, vietose. Mama prie jos nėra nukritusi. Kai J. M. išgeria ji labai agresyvi, ji maišo alkoholį su vaistais. Matė, kaip su pareigūnais mama bendravo savarankiškai, jie buvo šone, policija sakė, kad ji kuo puikiausiai atsako į visus klausimus.

12. Liudytoja apklausta vyriausioji tyrėja E. B. parodė, kad jai atvykus nukentėjusioji nurodė, kad prieš ją smurtavo dukra, spyrė. Ji nufotografavo dvi kraujosruvas ant senolės kojų. Užfiksavo, kad prie nukentėjusiosios kelio buvo paraudimas ir prie blauzdos vidinėje dalyje buvo susidaręs šviesios mėlynos spalvos paraudimas. Močiutė kalbėjo adekvačiai, todėl iš jos buvo paimtas pareiškimas, ji apklausta ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu nuteistoji buvo labai neblaivi, elgėsi agresyviai, prašė nuvažiuoti iki namų pasiimti vaistus, kuriuos ji geria. Ji kalbėjo pakeltu tonu, vartojo necenzūrinius žodžius, vengė bendrauti su pareigūnais, papasakoti įvykio aplinkybes. Kiek bendravo su kitais šeimos nariais, jie nurodė, kad nuteistoji nevengia vartoti alkoholio ir kad smurtauja jau ne pirmą kartą. Rašant pareiškimą, kartu buvo močiutės artimieji. Sužalojimus jai parodė pati nukentėjusioji, apklausos metu dukra ir sūnus tik sėdėjo šalia kol ji viena bendravo su močiute. Nei K. Š., nei L. M. nepadėjo močiutei atsakinėti į jos klausimus, jeigu močiutė kokio klausimo nesuprato, tai jos vaikai padėjo kitaip suformuluoti klausimą, kad ši suprastų. Pareiškime nurodyta jos terminologija, kurios jei močiutė nesuprasdavo ji ar jos vaikai paaiškindavo.

13. Liudytojas K. Š. teisiamojo parodė, kad 2023 m. lapkričio 30 d. vakare atėjo jo mama ne kaip visada, o verkdama, prašė gelbėti. Mama atėjo su šlepetėmis, be viršutinių drabužių, prašė iškviesti policiją. Paklausus, kodėl pati neišsikvietė namie, ši atsakė, kad iš jos atėmė telefoną. Jis tuomet mamos prašymu iškvietė policiją. Greitosios nekvietė, nes pagalbos nereikėjo, kraujas nebėgo, laukė pareigūnų kurie ir būtų nusprendę ar greitosios reikia. Tai buvo ne pirmas kartas, mamą ji ir anksčiau apstumdydavo, 2022 m. vasario mėnesį ji jam matant grasino mamai, trankė telefoną, skambino savo sūnui, pats sūnus jai iškvietė policiją, išvežė į gydymo įstaigą. Nukentėjusioji jau ne kartą apeliantei atleido, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Sesuo J. M. žiemos metu dirbdavo iki pietų, nes neturi tiek darbų. Ir tą dieną, ji dirbo iki 13.00-14.00 val. Atėjusi mama pasakojo, kad sesuo J. M. jau nuo pietų vartojo alkoholinius gėrimus, po ko ją sėdinčią virtuvėje ant supamos kėdės mušė, spyrė į kojas, kišo špygas į veidą, atėmė telefoną ir vadino necenzūriniais žodžiais. Išsikvietus policiją nukentėjusioji sakė, kad skauda kojas, po to policija apžiūrėjo atidžiau. Kai su policija nuvažiavo iki mamos namų, apeliantė gulėjo akivaizdžiai neblaivi. Kai pareigūnai kalbėjo su mama, jis tuo metu su sese L. M. pasitraukė į šoną, kad netrukdyti. Negirdėjo ką pareigūnai mamos klausinėjo, ir ką mama atsakinėjo.

14. Nuteistoji skunde akcentuoja, kad savo motinai G. Š. sveikatos sutrikdymo ji nepadarė, fizinio skausmo nesukėlė, o G. Š. yra priklausoma, įtakojama jos (apeliantės) sesers L. M., jos brolio, todėl ir davė melagingus parodymus. Apeliantė skunde pabrėžia, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusioji bendraudama su policijos pareigūnais, apeliantei pykčio nejautė, atsisakė kviesti greitąją medicinos pagalbą, nebuvo išsigandusi, sutrikusi ir pasimetusi. Mama nurodė, jog apeliantės visai nebijo, nors aukščiau paminėtieji suinteresuoti asmenys bandė įtikinėti priešingai. Iš vaizdo įrašų matosi, jog mama nuolat dairėsi į jos brolį, jo sutuoktinę, jos sesę, bandydama pareigūnams atkartoti jų žodžius, bet ne savo. Taip pat, iš vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusioji buvo šiltai apsirengusi, dėvėjo šiltą pagal sezoną avalynę, o ne atbėgo pas brolį su šlepetėmis, kaip nurodė suinteresuoti asmenys. Skundo autorės teigimu, mamai kraujosruvos ant kairio kelio priekinio – išorinio paviršiaus, dešinės blauzdos vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, galėjo atsirasti nuo jos sėdėjimo būdo, jai sėdint įprasta poza. Juolab, jog iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji nuolat sėdi vieną koją uždėjusi ant kitos, dėl ko galėjo atsirasti kaltinime minėtos kraujosruvos.

15. Aukštesnysis teismas su aukščiau paminėtais apeliantės skundo teiginiais nesutinka. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad motina jos nebijo, ką neva pareigūnams nurodė ir ji pati, o brolis ir sesuo, teigdami, kad yra priešingai, meluoja, iš bylos duomenų akivaizdu, kad tai neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad iš byloje esančios vaizdo medžiagos matosi, kaip sėdėdama ant sofos nukentėjusioji nurodo, kad „iš jos 4 vaikų, 1 yra toks, kad jai nėra kur dėtis“. Akivaizdu, kad nukentėjusioji taip apibūdina būtent apeliantę, kadangi tuo metu pokalbis vyko būtent apie ją. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad tuomet, kai policijos pareigūnai sulaikė apeliantę, nukentėjusioji nuolat su baime klausinėjo, kur šiuo metu yra apeliantė ir kartojo, kad ji pareis namo. Tuo tarpu K. Š. žmona jai ne kartą atsakė, kad „būtų rami, nepareis“. Tuo tarpu to, kad ji apeliantės visai nebijo, vaizdo įrašuose nukentėjusioji neminėjo, o teismo posėdyje nurodė, kad įvykio dieną išėjo, nes nežinojo ko laukti iš neprognozuojamos ir audringos apeliantės. Tai, kad nukentėjusiosios parodymams įtaką darė liudytojai, ji nuolat dairėsi į jos brolį, jo sutuoktinę, jos sesę, bandydama pareigūnams atkartoti jų žodžius, bet ne savo, taip pat niekuo neįrodyta. Iš vaizdo įrašų nematyti, kad nukentėjusioji būtų veikiama liudytojų, kad nuolat į juos dairytųsi ir kalbėtų, kas jai liepta. Priešingai, nukentėjusioji vaizdo įrašuose atrodo adekvati, mąstanti, ką savo kolegei telefoninio pokalbio metu nurodė ir atvykęs policijos pareigūnas bei patvirtino teisme liudytoja apklausta policijos vyriausioji tyrėja, ji pati reiškė savo nuomonę, nuolatos tiesiai žiūrėjo į ją kalbinančius pareigūnus, aktyviai atsakinėjo į jų užduodamus klausimus. Pati paaiškino, kad ją apeliantė mušė virtuvėje, spardė abiem kojom. Pareigūnui paklausus, ar ją mušė tik su kojomis ir ar su rankomis jai apeliantė nieko nedarė, ši atsakė, kad neatsimena ir dėl to kaltas jos amžius, tačiau atvykus tyrėjoms, vienos iš jų apklausiama nurodė, kad nuteistoji jai prie veido priglaudė suspaustus kumščius. Tai nurodydama, ji tyrėjai rankomis parodė veido vietas, prie kurių apeliantė jai priglaudė kumščius. Apeliantė pažymi ir tai, kad K. Š. teisme 2024 m. liepos 15 d. kategoriškai neigė tyrėjos E. B. duotus parodymus, kad jis ir kiti šeimos nariai dalyvavo surašant 2023 m. lapkričio 30 d. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą bei darė nukentėjusiajai įtaką, o ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas tik dėl liudytojų įtakos. Šie skundo argumentai niekuo nepagrįsti, kadangi iš K. Š. Apylinkės teisme duotų parodymų matyti, kad jis niekada neneigė buvęs šalia, kai nukentėjusioji buvo apklausiama. Jis tiesiog nurodė, kad į tyrėjos ir nukentėjusiosios pokalbį nesikišo, ką patvirtino ir L. M. bei liudytoja apklausta vyriausioji tyrėja E. B., kuri paaiškino, kad rašant pareiškimą, kartu buvo močiutės artimieji. Sužalojimus jai parodė pati nukentėjusioji, apklausos metu dukra ir sūnus tik sėdėjo šalia kol ji viena bendravo su močiute. Nei K. Š., nei L. M. nepadėjo močiutei atsakinėti į jos klausimus, jeigu močiutė kokio klausimo nesuprato, tai jos vaikai padėjo kitaip suformuluoti klausimą, kad ši suprastų. Tai atsispindi ir vaizdo įrašuose, iš kurių matyti, kad nei vienas iš liudytojų policijos pareigūnams nenurodė, kad ikiteisminis tyrimas prieš nuteistąją privalo būti pradėtas, jie savo pozicijos šiuo klausimu neišreiškė, tiesiog sėdėjo tame pačiame kambaryje. Policijos pareigūnai išklausę nukentėjusiąją ir apžiūrėję ant jos kojų akivaizdžiai matomus paraudimus, veikė savo nuožiūra, vadovaudamiesi įstatymais. Kaip matyti iš vaizdo medžiagos, policijos pareigūnas šiuo klausimu skambino pasikonsultuoti su kolege ir kalbėdamas telefonu netgi paėjo nuošaliau, kad pokalbis būtų privatus. Po minėto pokalbio policijos pareigūnas priėmė sprendimą, kad ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas ir nurodė, kad reikalinga skambinti tyrėjai. Be to, nors nuteistoji vis akcentuoja tai, kad motina duodama parodymus buvo nesavarankiška, tą už ją padarė brolis su seserimi, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jos parodymais remtis negalima, vaizdo įrašai patvirtina, kad būtent nukentėjusioji atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad nuteistoji jai spyrė į kojas, papasakojo įvykio aplinkybes, pati rodė ant kojų esančius paraudimus. Tuo tarpu liudytojai K. Š. ir L. M. į pokalbį įsikišdavo tik tuomet, kai nukentėjusioji dėl savo itin garbaus amžiaus ir sveikatos būklės akivaizdžiai nesuprasdavo tam tikros pareigūnų jai sakomos informacijos, tai yra, tiesiog motinai paaiškindavo, ką pareigūnai nori pasakyti ir ko jos klausia. Tokio tipo įsikišimas nėra ir negali būti laikomas, kaip parodymų už nukentėjusiąją davimas. Atitinkamai, aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis paneigiami ir apeliantės skundo argumentai dėl to, jog procesinė tvarka, apklausiant nukentėjusiąją buvo pažeista, kadangi protokolas buvo surašomas ne iš nukentėjusios žodžių, o iš asmenų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, žodžių: brolio K. Š. ir sesers L. M. bei, kad suinteresuotieji asmenys tyrėjai darė tiesioginį poveikį pildant protokolą, dėstydami jiems reikalingas įvykio aplinkybes, o ne tas kurios buvo iš tikrųjų, todėl visi duomenys nurodyti kaltinime yra niekiniai. Niekuo nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu už nukentėjusiąją priesaiką perskaitė K. Š. žmona, todėl laikytina, kad pati nukentėjusioji prieš duodama parodymus neprisiekė ir jos duotais parodymais remtis negalima, kadangi aukštesnysis teismas perklausęs Apylinkės teismo posėdžio įrašą nustatė, kad priesaiką teismui pasakė pati nukentėjusioji, tuo tarpu K. Š. žmona jai tik padiktavo minėtą priesaiką, kadangi nukentėjusioji dėl itin garbaus amžiaus ir suprastėjusios sveikatos būklės to padaryti pati nesugebėjo.

16. Apeliantės argumentai, kad nukentėjusioji duodama parodymus buvo nenuosekli, aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo, proceso metu, aiškino skirtingai, tai yra, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji policijos pareigūnams visiškai nieko neminėjo apie tai, jog neva apeliantė sugniaužusi rankų kumščius, juos stipriai spaudė prie nukentėjusios veido ir taip sukėlė jai fizinį skausmą ir atvykusiems policijos pareigūnams aiškino kitas aplinkybes – apie sužalojimus esančius ant kairės kojos, be to, nukentėjusioji galėjo patirti sužalojimus, kadangi pati griuvinėja, serga cukriniu diabetu, taip pat sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti nuo sėdėjimo būdo, taip pat niekuo nepagrįsti. Iš vaizdo įrašų matyti, kad nuo pat policijos pareigūnų atvykimo nukentėjusioji nurodė, kad nuteistoji spardė jos kojas ir paraudimai ant jos kojų atsirado būtent po apeliantės spyrių, prieš tai jų ten nebuvo. Be to, policijos pareigūnams ji nurodė, kad tuomet, kai apeliantė jai spyrė į kojas, jai skaudėjo, o policijos pareigūnui pasitikslinus: „ar skauda ir dabar?“, nukentėjusioji nurodė, kad: „skauda ir dabar“. Išsamiau analizuojant byloje esančius vaizdo įrašus, pirmajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130-192446UTC+0200“, darytame 2023 m. lapkričio 30 d., įrašo pradžios laikas 19.24 val., trukmė 30 min., matoma ant sofos sėdinti garbaus amžiaus nukentėjusioji. Ji policijos pareigūnams paaiškino, kad kartu su ja gyvenanti jos dukra 0:01:08 ją „spardo, purto, neduoda raktų, telefoną atėmė, špygom rodo“. Pasiteiravus pareigūno ar spyrė, ši 0:01:22 atsakė: „spyrė“. Toliau stebint vaizdo įrašą matoma kaip nukentėjusiosios sūnus pasakoja seniau buvusių incidentų aplinkybes, kad sesuo turi problemų su alkoholiu, kad yra gulėjusi psichiatrinėje ligoninėje. Matoma, kaip policijos pareigūnai su nukentėjusiosios sūnumi nuvyko į nukentėjusiosios namus, kuriuose yra jos dukra – nuteistoji. 0:10:18 atvykus į nukentėjusiosios namus, antrame namo aukšte, gulinčią lovoje pareigūnai rado neblaivią apeliantę. Pareigūnui pasiteiravus kas nutiko, kodėl namuose ši konfliktuoja su mama, ji atsakė, kad nekonfliktuoja. Pareigūnui pasiteiravus kodėl mama turi per tokius slidžius kelius eiti tokiu oru iš savo namų, apeliantė atsakė: „todėl, kad ji yra demensininkė, depresininkė, viskas padaryta. O kas atsitiko, ką aš blogo dėl mamos padariau?“. Pareigūnui atsakius: „purtote, spardotės, įžeidinėjat“ ši atsakė: „čia kiekvienas taip gali sugalvoti“. 0:13:05 policijos pareigūnai prašo pasitikrinti neblaivumą, tačiau iš pirmo karto tai padaryti nepavyksta, moteris nevykdo pareigūnų reikalavimų pūsti stipriai, po ilgų įkalbinėjimų ir bandymų pūsti 0:14:50 jai nustatytas 2.26 promilių. neblaivumas. Toliau stebint vaizdo įrašą, matoma kaip apeliantė konfliktuoja su savo broliu apie buitį, J. M. vartoja daug necenzūrinių žodžių. Toliau stebint vaizdo įrašą, matoma kaip J. M. su policijos pareigūnais išeina į tarnybinį automobilį ir išvyksta pas nukentėjusiosios sūnų. 0:28:26 policijos pareigūnui informavus apeliantę, kad eina pabendrauti su jos mama, ši atsako: „ ji demencija serga, ji psichinis ligonis yra iš vis“. 0:29:37 pareigūnui pasiteiravus nukentėjusiosios ar spardė, mušė kojomis šiandien, ši atsakė: „spardė ir špygom rodė“. Pasiteiravus kur pataikė, nukentėjusioji abiem rankom parodė į savo kojų kelius, blauzdas, nurodė, kad ir dabar skauda. Pasiteiravus ar liko mėlynės, ši atsakė: „nežinau, aš nežiūrėjau“. Antrajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130-195447UTC+0200“, įrašas buvo daromas 2023 m. lapkričio 30 d., įrašo pradžios laikas 19.54 val., įrašo trukmė 30 min., matoma, kaip policijos pareigūnas apžiūri nukentėjusiosios kojas, vietas kur buvo spirta, matėsi mėlynės, paraudimai. Matoma kaip pareigūnas užduoda nukentėjusiai klausimus: „Jūs manot, kad ji turi priklausomybę alkoholiui?“, ši atsako – „taip“, pareigūnas: „ji yra ketinusi žudytis arba grasina, kad nusižudys?“, ši atsako: „taip, grasino, paskutiniu laiku, malkinėj“, toliau stebint vaizdo įrašą matoma, kaip policijos pareigūnas tikslinasi informaciją apie tolimesnius procesinius veiksmus. 0:12:48 pareigūnui pasiteiravus nukentėjusiosios kur ją mušė, ši atsakė, kad virtuvėje spardė, abiem kojom. Ar mušė su rankomis, nepamena, kaltas jos garbus amžius. Trečiajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130-202447UTC+0200“, reikšmingos informacijos neužfiksuota. Ketvirtajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130-205447UTC+0200“, darytame 2023 m. lapkričio 30 d., įrašo pradžios laikas 20.54 val., įrašo trukmė 19 min. 21 s, matoma, kaip atvykęs kitas policijos pareigūnių ekipažas, apžiūrinėja nukentėjusiosios kojas ir 0:08:03 pasiteirauja: „dabar medikų pagalba yra reikalinga?“ ir ši atsako: „nereikalinga“. 00:08:20 policijos pareigūnė teiraujasi: „spardė tik kojomis?“ ir nukentėjusioji atsako: „spardė“. Policijos pareigūnė toliau klausia: „o su rankom sudavė?“, nukentėjusioji atsako: „priglaudė prie veido kumščius“ (parodė kaip). 00:09:57 policijos pareigūnė užfiksuoja nukentėjusiosios sužalojimus panaudodama mastelinę liniuotę. Pareigūnė: „abiem kojom spardė jums į kojas?“ nukentėjusioji: „nu va taip išsiskėtė ir va“, pareigūnė: „abiem“, „kiek maždaug kartų?“, nukentėjusioji: „nu gal kokius tris“. Pareigūnė: „viskas įvyko dėl žodinio konflikto?“ nukentėjusioji: „aš tau nebūsiu tokia, nebūsiu anokia“. Pareigūnė toliau bandydama išsiaiškinti tikslesnes įvykio aplinkybes, vėl klausia: „tai dabar viskas įvyko, tas pats konfliktas?“, nukentėjusioji: „kambary“, pareigūnė: „kuriam?“, nukentėjusioji: „virtuvėje“. Penktajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130 213426UTC+0200 (1)“, šeštajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130-213937UTC+0200“, Septintajame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20231130-221054UTC+0200“, reikšmingos informacijos neužfiksuota (1 t., b. l. 88-92). Be to, nukentėjusiosios patirtus sužalojimus ir nurodytas aplinkybes dėl panaudoto fizinio smurto pobūdžio lokalizacijos ir patirtų sužalojimų patvirtina ir specialisto išvados duomenys, kad G. Š. poodinės kraujosruvos kojose padarytos dviem smūgiais kietu buku daiktu ir greičiausiai spyriais; kūno sužalojimai galėjo atsirasti užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2023 m. lapkričio 30 d.; sužalojimai, tiek visumoje, tiek atskirai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu; sužalojimai sukėlė fizinį skausmą. Taip pat ir kiti rašytiniai bylos duomenys: iš karto po įvykio surašytas 2023 m. lapkričio 30 d. tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje; 2023 m. lapkričio 30 d. G. Š. protokolas – pareiškimas, kad 2023 m. lapkričio 30 d. 16.20 val. namuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, neblaivi dukra J. M. sugniaužusi rankų kumščius pridėjo juos prie jos abiejų skruostų, dėl ko ji jautė fizinį skausmą bei ne mažiau tris kartus su abiem kojom spyrė jai į jos abi kojas, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, buvo padaryta kraujosruva ant kairės kojos kelio bei paraudimas ant dešinės kojos blauzdos; 2023 m. lapkričio 30 d. atlikta įvykio vietos apžiūra, užfiksuota protokole su foto lentele, iš ko matyti, kad nustatyta įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, užfiksuota foto nuotraukomis ir virtuvė, kėdės prie stalo, tame tarpe supamoji kėdė, ant kurios sėdėjo nukentėjusioji, kuomet nuteistoji spyrė jai į kojas; kita rašytinė bylos medžiaga.

17. Taigi, įvertinus aukščiau aptartus duomenis, sutiktina su Apylinkės teismo argumentais, kad apeliantės gynybos versija, kad nukentėjusioji susižalojo pati, kad susižalojo prieš įvykį, atmestina kaip nepasitvirtinusi ir laikytina deklaratyviu kaltinamosios samprotavimu, paneigta byloje vertintinų įrodymų. Be to, nuteistoji nenurodė, kada nukentėjusioji buvo galimai nugriuvusi, byloje nėra nukentėjusiosios griuvimo faktą patvirtinančių duomenų. Priešingai, pati nukentėjusioji nurodė, kad nei prieš įvykį, nei po jo ji nebuvo nugriuvusi. Liudytoja L. M. teismo posėdžio metu taip pat priešingai nei savo skunde nurodo nuteistoji (skunde teigdama, kad minėta liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji griuvinėja), taip pat teigė, kad nėra mačiusi, kad nukentėjusioji nukristų.

18. Nesutiktina ir su apeliantės skundo argumentais, kad su nukentėjusiąja ankščiau jos visuomet sutarė gerai, niekada smurto prieš nukentėjusiąją apeliantė nenaudojo, o neva, prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto dieną, ji iš namų išvyta nebuvo, išėjo pati, šiltai apsirengusi, su žiemine avalyne, o ne išbėgo iš namų kviestis pagalbos su kambarinėmis šlepetėmis, kas matosi ir vaizdo įraše, tai yra, kad nukentėjusioji apklausiama pareigūnų sėdi su žiemine avalyne, be to, esant smurto faktui nukentėjusioji G. Š. su savimi turėdama mobilaus ryšio telefoną, dėl jai neva gresiančio pavojaus, neva patirto fizinio skausmo, nežymaus sveikatos sutrikdymo būtų pati skambinusi policijai ir kvietusi medikus, šaukusis kaimynų pagalbos. Pažymėtina, kad iš 2023 m. gruodžio 18 d. išrašo iš Policijos registro matyti, kad apeliantei jau ir prieš tai, kaip nurodė ir liudytojai, buvo kviesti policijos pareigūnai. 2023 m. kovo 2 d. 12.18 val. pareigūnai buvo kviečiami kadangi apeliantė naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. 2023 m. kovo 2 d. 20.57 val. policijai skambino pati apeliantė, nurodydama, kad jos svainė neišleidžia jos iš namų, laiko užrėmusi duris. 2023 m. kovo 3 d. 17.41 val. į policiją kreipėsi apeliantės sūnus, nurodydamas, kad jai sutriko psichika, ji neblaivi puola mušti močiutę, yra agresyvi. 2023 m. kovo 3 d. 22.05 val. gautas pakartotinis pranešimas, kad apeliantė šūkauja namuose, pranešė jos dukterėčia. 2023 m. kovo 3 d. – 2023 m. kovo 7 d. nuteistoji buvo gydoma viešosios įstaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos stacionare. Epikrizėje įrašyta, kad apeliantė psichikos ligomis serga jau eilę metų. Epizodiniais užgėrimais vartoja alkoholį. Apeliantės sūnaus teigimu, ji jau kurį laiką išsako kliedesines idėjas artimųjų atžvilgiu, nurodo, kad trukdo šiems gyventi. Policijos teigimu, ji stumdė savo motiną (nukentėjusiąją), sudaužė jos telefoną, grasino nusižudyti. Nurodyta, kad apeliantės emocijos ją išrašant, buvo labilios, jai trūko adekvatumo. Nurodyta, kad apeliantė įtari, manipuliatyvi, išsakanti kliedesines idėjas artimųjų atžvilgiu (1 t., b. l. 107-19). Ankščiau J. M. 2 kartus, tai yra nuo 2002 m. sausio 2 d. iki 2002 m. vasario 15 d. ir nuo 2002 m. liepos 17 d. iki 2002 m. rugpjūčio 5 d. buvo gydyta Rokiškio psichiatrijos ligoninėje dėl pasikartojančių depresijos sutrikimų (sunkus epizodas). Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kad apeliantė prieš nukentėjusiąją smurtavo ir tai darė ne pirmą kartą patvirtina ir bendrojo pagalbos centro garso įrašas, iš kurio girdėti, kaip liudytojas K. Š. paskambina bendruoju pagalbos telefonu ir nurodo, kad reikalinga policija, kadangi neblaivi sesuo smurtavo prieš 80 metų motiną, smurtauja jau ne pirmą kartą, yra agresyvi, turi psichologinių problemų dėl kurių buvo išvežta į Žiegždrius. Pažymėtina ir tai, kad dėl smurto prieš nukentėjusiąją apeliantės atžvilgiu ankščiau jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis buvo nutrauktas, kadangi nukentėjusioji apeliantei tuomet atleido. Taigi, iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad priešingai nei teigia pati apeliantė, ji jau seniai turi psichikos ir alkoholio vartojimo problemų, išgėrusi yra itin agresyvi ir jau ne kartą smurtavo prieš garbaus amžiaus nukentėjusiąją, dėl ko jai policijos pareigūnus kvietė ne tik liudytojai, tačiau ir jos pačios sūnus. Be to, priešingai nei skunde teigia nukentėjusioji, iš vaizdo įrašų matyti, kad policijos pareigūnų apklausiama nukentėjusioji ant sofos sėdi ne su žiemine lauko avalyne, o su kambarinėmis šlepetėmis, kas tik patvirtina liudytojų parodymus bei įrodo, kad žiemą su tokia avalyne nukentėjusioji į lauką neišėjo savo noru, o išsigandusi paskubomis išėjo ieškoti pagalbos, ką apklausiama Apylinkės teisme nurodė ir ji pati. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliantė nurodo, kad esant smurto atvejui, nukentėjusioji būtų pirmiausiai skambinusi savo turėtu telefonu, o ne ėjusi iš namų, ši aplinkybė smurto nebuvo fakto niekaip neįrodo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji po smurto prieš ją panaudojimo buvo sutrikusi, išsigandusi, kaip pati nurodė, nežinojo ko iš nuteistosios laukti, todėl aplinkybė, kad ji pagalbos ieškoti tuo metu išėjo pas sūnų, juolab, kad jis bylos duomenimis gyvena vos už 400 m., o ne skambino telefonu, esant tokios būsenos ir amžiaus yra suprantama.

19. Apeliantė skunde taip pat pabrėžia, kad policija ilgai svarstė ar išviso buvo smurto faktas, tačiau į procesą įvykio vietoje įsikišant suinteresuotiems asmenims (liudytojams), pareigūnai buvo priversti pradėti procedūras dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Aukštesniojo teismo vertinimu, šias aplinkybes apeliantė interpretuoja klaidingai, kadangi kaip matyti iš vaizdo medžiagos, pareigūnai svarstė ne apie tai ar apeliantė prieš nuteistąją smurtavo, o apie tai ar surašyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, tokiu būdu 15 d. uždraudžiant apeliantei artintis prie nukentėjusiosios ir jos gyvenamosios vietos, siekiant nuo smurto artimoje aplinkoje apsaugoti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantį asmenį, ar apeliantės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau kaip jau minėta aukščiau, įvertinę situaciją ir pasitarę, pareigūnai savarankiškai, be liudytojų įsikišimo nusprendė, kad šioje situacijoje būtina pradėti ikiteisminį tyrimą. Apeliantė taip pat nurodo, kad iš vaizdo įrašų matyti, kad ji būdama sulaikyta ir patalpinta tarnybinio automobilio laikino sulaikymo patalpoje, policijos pareigūno klausė ar jos kaltė įrodyta, o pastarasis atsakė, kad dar kol kas nėra įrodyta. Nuo to momento ir per gana ilgą laiko tarpą: atliekant ikiteisminį tyrimą, bylą nagrinėjant teisme, daugiau niekas taip ir nebuvo tinkamai padaryta įrodinėjant jos kaltumą/nekaltumą. Su minėtais apeliantės argumentais aukštesnysis teismas sutikti negali. Iš vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnas teisingai apeliantei nurodė, kad jos nusikalstama veika dar nėra įrodyta, ji yra įtariamoji, kadangi tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais ir juos vertina, kiekvienu atveju tik teisėjas ir teismas, kurio žinioje yra byla. Tai, ar nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas, išimtinai sprendžia taip pat tik teismas, priimdamas nuosprendį. Tuo tarpu įrodymus teismui pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta – Apylinkės teismas nuodugniai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir padarė teisingą, motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kad nuteistoji įvykdė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką bei ją nuteisė.

20. Teismo posėdžio metu liudytoja L. M. parodė, kad apeliantė yra agresyvi, o jos agresijos protrūkius lemia tai, kad ji maišo vaistus su alkoholiu. Pati apeliantė teismo posėdžio metu tai neigė bei nurodė, kad pavartojusi alkoholio ji yra geras ir taikus žmogus ir nors geria raminančius vaistus, tačiau su alkoholiu jų nemaišo, nes tai nesuderinamas derinys. Šiame kontekste pastebėtina, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad atvykus pareigūnams neblaivi nuteistoji vartojo įvairius necenzūrinius žodžius, bandė išprovokuoti žodinį konfliktą bendraudama su broliu K. Š., elgėsi agresyviai, tačiau jis į keiksmažodžius ir jo atžvilgiu reiškiamus priekaištus nieko neatsakė, be to, nuteistosios, kaip ji teigia, K. Š. nefilmavo, tai darė policijos pareigūnai savo kūno kameromis. Policijos pareigūnai nuteistąją net keletą kartų drausmino, kad ji nusiramintų. Be to, sulaikyta policijos pareigūnų ir sėdėdama jų tarnybiniame automobilyje apeliantė, kai jai mažiau nei prieš valandą alkoholio kiekio matuokliu buvo nustatytas vidutinis neblaivumas (pareigūnas vaizdo įraše nurodo, kad apeliantė automobilyje sėdi 40 minučių), pareigūnų nuolatos reikalavo minėtų vaistų, nurodė, kad turi jų išgerti, nors pareigūnas vis nurodydavo, kad ji yra neblaivi ir vaistų jai gerti negalima. Be to, net sėdėdama policijos automobilyje, nuteistoji elgėsi neadekvačiai – pareigūnui eilę kartų nurodžius, kad policijos automobilyje rūkyti negalima ir paprašius to nedaryti, apeliantė vis tiek pradėjo rūkyti, iki kol iš jos buvo neatimta rankinė su cigaretėmis, garsiai rėkavo, elgėsi nemandagiai, motiną be perstojo vadino psichine ligone, „demencininke“. Taigi, akivaizdu, kad nuteistosios teiginiai, kad išgėrusi ji labai linksmas, taikus žmogus, neatitinka tikrovės.

21. Skundo autorė itin akcentuoja ir tai, kad kaltinamajame akte neteisingai nurodytas jos neva padarytos nusikalstamos veikos laikas bei vieta, kadangi 2023 m. lapkričio 30 d. iš darbo į namus ji grįžo apie 17.00 val. Taigi, žodinis konfliktas tarp jos ir motinos įvyko vėliau, apie 18.00 – 19.00 val., o ne tuomet kaip neteisingai nurodyta kaltinime – 16.20 val. Be to, konfliktas įvyko ne virtuvėje, o nuteistosios miegamajame, esančiame antrame aukšte. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie apeliantės teiginiai neįrodyti, todėl pritartina Apylinkės teismo padarytoms išvadoms, kad apeliantei inkriminuota veika įvyko nurodytu namo adresu virtuvėje, apie 16.20 val., kadangi tai patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas K. Š., duodamas parodymus Apylinkės teisme ir nurodydamas, kad kaltinamoji įvykio dieną iš darbo grįžo 13.00 val., juolab pati kaltinamoji Apylinkės teisme nurodė, jog šaltuoju sezonu grįždavo anksčiau iš darbo pakūrenti krosnį. Šis veikos padarymo laikas ir vieta nurodyti ir kituose rašytiniuose dokumentuose: protokole – pareiškime apie įvykį, tarnybiniame pranešime.

22. Kaip subjektyvus aplinkybių vertinimas pateikiami apeliacinio skundo argumentai ir dėl to, jog apeliantė atvykus policijos pareigūnams buvo rasta savo lovoje, kas reiškia, kad ji jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko ir negalėjo atlikti, kadangi miegojo. Pažymėtina, kad bylos duomenimis, smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją apeliantė atliko 16.20 val., tuo tarpu iš pirmojo vaizdo įrašo pavadinimu „PSS-20231130-192446UTC+0200“, matyti, kad policijos pareigūnai pagal iškvietimą į liudytojo K. Š. namus atvyko tik 19.24 val., kadangi nuo to laiko buvo pradėtas filmuoti policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašas. Be to, nuo to laiko iki kol pareigūnai pakalbėję su liudytojais ir nukentėjusiąja nuvyko pas apeliantę, vaizdo įrašo duomenimis, praėjo dar apie 9 minutės, taigi, laiko apeliantei inkriminuotiems veiksmams atlikti ir atsigulti į lovą buvo tikrai pakankamai.

23. Dėl kitų apeliantės skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pakartotinai nepasisako, kadangi jos nėra esminės, be to, dėl jų jau išsamiai ir pagrįstai pasisakė Apylinkės teismas.

24. Aptartų duomenų pagrindu konstatuojama, kad J. M. veiksmuose yra visi būtinieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, tai yra J. M. smurtavo prieš savo motiną ir padarė jai šios nutarties pirmame punkte nustatytus sužalojimus bei sukėlė fizinį skausmą. Tokie veiksmai padaryti tiesiogine tyčia, kadangi sugniauždama rankų kumščius, juos stipriai spausdama prie nukentėjusiosios veido, spirdama nukentėjusiajai į kojas suprato, kad tokie veiksmai yra pavojingi ir sužalos nukentėjusiąją ir to norėjo.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.

25. Apeliaciniame skunde suformuluotas ir alternatyvus prašymas atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tai yra taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Minėtas straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

26. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą, vienkartinį pobūdį, pačių nukentėjusiųjų požiūrį į kaltininko veiksmus jau po nusikalstamos veikos padarymo ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kita).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja objektyvusis ir subjektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus. Tokia išvada darytina įvertinus nuteistosios atliktų veiksmų pavojingumą ir padarytą žalą – nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdama sužaloti G. Š., žodinio konflikto metu jai ne kartą spyrė su kojomis, savo sugniaužtus kumščius jai spaudė prie veido, taip nežymiai sutrikdydama jai sveikatą bei sukeldama fizinį skausmą. Nors tokia situacija yra pakankamai standartinė BK 140 straipsnio kontekste, tačiau joks nusikaltimo požymis negali būti vertinamas kaip mažinantis veikos pavojingumą. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs, kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių J. M. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Vien tai, kad nukentėjusioji nenurodė didelio patirto skausmo lygio, nesikreipė dėl įvykio į greitąją medicinos pagalbą, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo. Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas yra reikšmingos ir svarbios pasekmės, duomenų, jog šių pasekmių atsiradimą būtų lėmęs pačios nukentėjusiosios sąmoningai netinkamas elgesys, byloje nebuvo nustatyta. Pažymėtina ir tai, kad net ir esant tarp asmenų konfliktinei situacijai, kuri prasideda žodiniu konfliktu, fizinio smurto naudojimas negali būti pateisinamas.

28. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad J. M. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą šioje situacijoje yra tokio pavojingumo laipsnio, kad negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė, todėl apeliacinio skundo prašymas nuteistąją J. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės individualizavimo.

29. J. M. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. M. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, kad yra neteista, nebausta administracine tvarka, Respublikiniame priklausomybės ligų centre neregistruota. Nors yra psichiatrinio gydymo įskaitoje, tačiau vadovaujantis Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada J. M. tiek veikos padarymo metu, tiek šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, duoti paaiškinimus, jai nereikalinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones. Ji išsiskyrusi, neturinti nepilnamečių vaikų, Užimtumo tarnyboje neregistruota, dirba. Apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad J. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, J. M. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir apeliaciniame skunde.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį ar nuosprendį pakeisti, nėra pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistosios J. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.