- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-20
- Bylos Nr.
- e2A-101-856/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02708-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- J. B., L. Z., P. Z.
- Ieškovas
- V. Z., S. Z.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. B., L. Z. ir P. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-306-1081/2023 pagal ieškovų V. Z. ir S. Z. ieškinį atsakovams J. B., L. Z. ir P. Z. bei atsakovės J. B. priešieškinį ieškovams V. Z. ir S. Z., atsakovams L. Z. ir P. Z. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. Z. ir S. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. B., L. Z. ir P. Z., prašydami nustatyti 0,1765 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal 2022 m. lapkričio 4 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė J. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė ieškovų ieškinį atmesti ir nustatyti naudojimosi 0,1765 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal jos pateiktą 2023 m. vasario 8 d. žemės sklypo planą.
3. A. L. Z. ir P. Z. atsiliepimų nei į ieškinį, nei į priešieškinį per nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė; nustatė naudojimosi žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininko S. Š. 2022 m. lapkričio 4 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, ieškovams V. Z. ir S. Z. paskiriant naudotis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu 2, atsakovei J. B. paskiriant naudotis žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis indeksu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atsakovams L. Z. ir P. Z. paskiriant naudotis žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); išaiškino V. Z., S. Z., J. B., L. Z. ir P. Z., kad jiems išlieka teisė prieiti prie pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo konstrukcijų ir inžinerinių įrenginių bei teisės ir pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsnyje; priteisė ieškovams V. Z. ir S. Z. iš atsakovės J. B. 1 770,60 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė ieškovams V. Z. ir S. Z. iš atsakovų L. Z. ir P. Z. 1 770,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad siekiama nustatyti ilgalaikę, stabilią ir racionalią naudojimosi sklypu tvarką, kuri kuo daugiau pašalintų konfliktus tarp žemės sklypo dalių naudotojų, yra tikslinga nustatyti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kad šalys turėtų kuo mažiau sąlyčio ir bendro naudojimo teritorijų. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, savo nutartyse pasisakęs, kad jei pateikiami du ar daugiau projektų, kuriuose numatytas skirtingo dydžio bendro naudojimo žemės plotas, kitoms sąlygoms iš esmės nesikeičiant, prioritetas turi būti skiriamas projektui, kuriame bendrai naudojama sklypo dalis yra mažesnė. Pagal ieškovų siūlomą nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką, nebeliktų ieškovų ir atsakovų bendrai naudojamo kiemo ir kiekvienam bendraturčiui būtų priskirta atskira sklypo dalis, skirta daržams. Tuo tarpu pagal atsakovės J. B. siūlomą naudojimosi ginčo sklypu tvarką, visas kiemas liktų bendram naudojimui ir kiekvienam bendraturčiui būtų priskirta atskira sklypo dalis, skirta daržams.
6. Teismas nustatė, kad ieškovams priklausantys du butai yra vienoje gyvenamojo namo pusėje, o atsakovams priklausantys butai yra kitoje gyvenamojo namo pusėje. Ieškovams priklausantys ūkiniai pastatai yra toje pačioje pusėje kaip ir jiems priklausantys butai, atsakovams priklausantys ūkiniai pastatai yra toje pačioje pusėje kaip ir atsakovams priklausantys butai. Ginčo žemės sklypas iš vienos pusės ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, iš kitos pusės ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve. Į žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. yra du įvažiavimai: vienas šalia namo dalies, kurioje yra ieškovams priklausantys butai, kitas – šalia namo dalies, kurioje yra atsakovams priklausantys butai. Teismas nurodė, kad nors atsakovai tvirtino, jog įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kiemą ieškovų pusėje yra platesnis, o jų pusėje - siauresnis ir nepatogus, ten yra šulinys, t. y. įvažiavimai yra nevienareikšmiai, šias aplinkybes paneigia tiek 2023 m. liepos 7 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos aplinkybės, tiek liudytojais apklaustų matininkų S. Š. ir K. S. parodymai. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad į sklypo vidinį kiemą iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės yra įrengtos dvi lygiavertės įvažos (įvažiavimai), abu įvažiavimai yra asfaltuoti. Tai, kad įvažiavimai yra lygiaverčiai, patvirtino ir abu ginčo sklypo planus rengę matininkai, faktiškai buvę ginčo sklype. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių fotonuotraukų matyti, kad abu įvažiavimai yra lygiaverčiai, tiek per vieną, tiek per kitą įvažiavimą gali įvažiuoti transporto priemonės, skiriasi tik nuo įvažiavimo krašto iki sklypo ribos esančios žaliosios zonos, t. y. ieškovų pusėje žalioji zona platesnė, atsakovų pusėje – siauresnė. Iš fotonuotraukų taip pat matyti, kad atsakovų teismo posėdžio metu minėtas neva ant jų pusėje esančio įvažiavimo esantis šulinys iš tikro yra ne ant įvažiavimo važiuojamosios dalies, o įvažiavimo kelkraštyje (žaliojoje zonoje), todėl akivaizdu, jog įvažiuoti transporto priemonėms netrukdo. Vien tai, kad ieškovų namo pusėje esančio įvažiavimo kelkraščio (žaliosios zonos) plotis yra didesnis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog įvažiavimai yra nelygiaverčiai ir nustačius ieškovų prašomą naudojimosi žemės sklypu tvarką apribos atsakovų galimybes patekti į žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad atsakovų pusėje įvažiavimo erdvė atrodo mažesnė vien dėl ten esančių ir nesutvarkytų želdinių, kuriuos sutvarkius įvažiavimas akivaizdžiai būtų erdvesnis. Be to, tiek ieškovai, tiek atsakovai L. Z. ir P. Z. patvirtino, jog faktiškai naudojasi atitinkamai jų butų pusėse esančiais įvažiavimais, tik atsakovė J. B. naudojasi abiem įvažiavimais. Teismas darė išvadą, kad tiek pagal ieškovų, tiek pagal atsakovės J. B. siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, visi bendraturčiai turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais, priėjimą prie jiems priklausančių butų ir ūkinių statinių.
7. Teismas iš šalių pateiktų žemės sklypo planų nustatė, kad nuo kiemo pusėje esančios gyvenamojo namo sienos iki šalims priklausančių ūkinių statinių yra 15,09 m, ieškovų pusėje siauriausioje vietoje nuo sklypo ribos iki ūkinių pastatų yra 3,66 m, atsakovų pusėje siauriausioje vietoje nuo sklypo ribos iki ūkinių statinių yra 2,09 m. Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ieškovų pusėje sklypas tarp tvoros ir ūkinių statinių apželdintas prižiūrima žole, tarp ūkinių statinių ir sklypo ribos yra virš žemės iškilęs betoninis šulinys, iki kurio nuo ieškovų ūkinių statinių yra 2,23 m, atsakovų pusėje sklypas tarp tvoros ir ūkinių statinių užtvertas mediniais varteliais, įrengtais tarp atsakovės J. B. laikino statinio ir ūkinių pastatų, už vartelių praėjimas užaugęs įvairiais želdiniais, apkrautas įvairiais daiktais, buities ir ūkio rakandais, atliekomis ir pan. Nors atsakovai teismo posėdžio metu teigė, kad įrengti varteliai netrukdo patekti į daržo sklypo dalis, varteliai buvo įrengti nes buvo laikomos vištos, tuo pačiu patvirtino, kad vištų šiuo metu niekas nebelaiko, taigi, iš esmės varteliai nėra reikalingi. Iš byloje esančių fotonuotraukų ir šalių paaiškinimų taip pat nustatyta, kad didžiąją dalį sklypo dalies atsakovų pusėje, per kurią turėtų būti patenkama į daržus, užima atsakovės J. B. laikinasis statinys, kuriame, pasak atsakovės, ji laiko malkas. Kadangi atsakovės J. B. laikinasis statinys nėra įregistruotas, atsakovė turi jai nuosavybės teise priklausančią malkinę, teismas darė išvadą, jog laikinasis statinys bet kada gali būti pašalintas, tokiu būdu ne tik atlaisvinant patekimą į daržus, bet ir padidinant kiemo erdvę. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad tiek ieškovų, tiek atsakovų pusėje esanti sklypo dalis, per kurią patenkama į daržus, yra beveik tokia pati ir pakankama patekti į sklypo dalis, skirtas daržams, o šiuo metu atsakovų pusėje patekimas į daržus yra iš dalies apribotas dėl pačių atsakovų veiksmų, t. y. pastatyto laikino statinio, vartelių, nesutvarkytos aplinkos. Teismas pažymėjo, kad tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų aplinkybių, tiek iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad esant būtinybei, net ir nepašalinus laikino statinio ir vartelių, į atsakovams tenkančias daržo dalis galima patekti iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Nors sklypo riba ties (duomenys neskelbtini) gatve yra aptverta tinkline tvora, pati atsakovė J. B. patvirtino, jog jos daržo dalis buvo suarta mini traktoriuku šiam patekus į daržą būtent iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovų argumentus, kad ieškovų siūloma tvarka apribotų jų teisę patekti į daržo sklypo dalis, atmetė kaip nepagrįstus.
8. Nepagrįstais teismas laikė ir atsakovės J. B. argumentus, kad nustačius ieškovų prašomą tvarką nebeatsidarytų jos garažo durys, ji nebegalėtų išvažiuoti iš garažo, visi atsakovai nebegalėtų kieme apsisukti su automobiliais. Teismas nurodė, kad iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių fotonuotraukų, ieškovų pateikto žemės sklypo plano matyti, jog pagal matininko S. Š. pažymėtą vidurinę kiemo ribą, atsakovės J. B. garažo durys atsidarytų tiek, kiek būtina automobiliui iš garažo išvaryti, ir jokių kliūčių atsakovei naudotis jos garažu nebūtų sudaryta. Iš žemės sklypo planų taip pat matyti, kad nuo gyvenamojo namo iki ūkinių statinių yra 15,09 m, tuo tarpu nuo ieškovų siūlomos nustatyti vidurinės kiemo ribos iki atsakovų pusėje esančios sklypo ribos atstumas yra apie 10 m. Teismas vertino, kad maždaug 150 m² ploto kiemas yra pakankamas ne tik atsakovų automobiliams įvažiuoti, tačiau, esant poreikiui, ir apsisukti. Be to, pašalinus atsakovės laikinąjį statinį, vartelius, o taip pat sutvarkius palei sklypo ribą esančius želdinius, kiemo erdvė padidėtų ir atsakovai turėtų dar didesnes galimybes statyti kieme automobilius, esant poreikiui apsisukti, įvažiuoti/išvažiuoti iš kiemo.
9. Teismas nurodė, kad nors atsakovai teigė, jog visada kiemu buvo naudojamasi bendrai, ieškovai nurodė, kad įvažiavimais, išskyrus atsakovę J. B., visi naudojasi savo butų pusėse, savo butų pusėse stato ir automobilius, tą patvirtino ir atsakovai L. Z. ir P. Z.. Duodamos paaiškinimus apie bendro kiemo priežiūrą šalys nurodė, kad iš esmės ieškovai tvarkosi savo kiemo pusėje, tuo tarpu atsakovai tuos pačius darbus atlieka savo pusėje, tik atsakovas P. Z. nurodė, kad yra pjovęs žolę abiejose kiemo pusėse. Šalys taip pat patvirtino, kad nors yra sudarę 2017 m. rugpjūčio 26 d. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutartį, šios sutarties pagrindu jokių susitarimų tarp šalių dėl bendro kiemo priežiūros niekada nebuvo ir šiuo metu nėra. Teismas pažymėjo, kad nors pagal minėtą jungtinės veiklos sutartį prie bendrojo naudojimo objektų priskiriamas bendrojo naudojimo žemės sklypas, tai nėra teisinis pagrindas nenustatyti tokios naudojimosi žemės sklypu tvarkos, pagal kurią bendro naudojimo sklypo dalių neliktų. Teismas sprendė, kad faktiškai ieškovai naudojasi ir prižiūri bei tvarko žemės sklypo dalis, kurios yra jų butų pusėje, atsakovai L. Z. ir P. Z. naudojasi, prižiūri ir tvarko žemės sklypo dalis, esančias jų buto pusėje, o atsakovė J. B., nors ieškovų sklypo dalies pusėje nesitvarko, tačiau sklypu naudojasi, pro ieškovų pusę patenka į savo daržą, stato ten automobilį ir pan. Tai, teismo vertinimu, rodo, kad faktiškai visu kiemu naudojasi, nors prie viso kiemo priežiūros ir tvarkymo neprisideda, tik atsakovė J. B., kuri tokiu būdu iškelia savo interesus aukščiau kitų bendraturčių interesų.
10. Teismas vertino, jog ieškovų siūlomame plane numatyti daržo sklypo dalių naudojimo pakeitimai iš esmės nepažeis nei vieno iš bendraturčių teisių ir teisėtų interesų. Kaip matyti iš abiejų šalių pateiktų planų, visiems bendraturčiams būtų paskirta atskirai naudotis po vieną sklypo dalį, skirtą daržams. Pagal ieškovų siūlomą planą jiems tenkanti daržo dalis būtų sujungta su jų pusėje naudojamu kiemu, atsakovei J. B. tektų 215 m² žemės, skirtos daržui, atsakovams L. Z. ir P. Z. tektų 216 m² žemės, skirtos daržui. Pagal atsakovės J. B. siūlomą planą ieškovams tektų 371 m² žemės, skirtos daržui, atsakovei J. B. – 184 m² žemės, skirtos daržui, atsakovams L. Z. ir P. Z. – 186 m² žemės, skirtos daržui. Palyginus pateiktus planus matyti, kad nors pagal ieškovų siūlomą planą šiuo metu atsakovų naudojamos daržams skirtos žemės ribos turėtų per maždaug 2 m pasislinkti į ieškovų pusę, atsakovams atskiram naudojimui tektų didesnės sklypo dalys nei pagal atsakovės siūlomą ir šiuo metu esančią tvarką, be to, pagal ieškovų siūlomą planą visiems tektų iš esmės taisyklingi stačiakampio formos žemės sklypai, skirti daržui, o pagal atsakovės siūlomą planą, šiuo metu atsakovės J. B. naudojamo daržo dalis ties sklypo riba su (duomenys neskelbtini) gatve tektų atsakovams L. ir P. Z. ir jiems tenkanti sklypo dalis nebebūtų taisyklingos formos. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad ieškovų siūloma sklypo dalių, skirtų daržui, naudojimo tvarka, nors šiek tiek ir keičia faktiškai nusistovėjusią tvarką, iš esmės nepažeidžia nei vieno bendraturčio interesų, o priešingai, sudaro galimybę atskirai naudotis didesnio ploto ir taisyklingesnės formos sklypo, skirto daržui, dalimis.
11. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka labiausiai atitinka šalių turimas nuosavybės dalis, yra racionalesnė, patogesnė ir faktiškai naudingesnė, o svarbiausia užtikrins galimų ginčų bei konfliktų pašalinimą ateityje. Teismas vertino, kad atsakovai neįrodė, jog ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka yra ydinga, apriboja atsakovų teises patekti į sklypą, jiems priklausančius butus, ūkinius pastatus ir daržo sklypo dalis, yra neproporcinga ar kitaip pažeidžia bendraturčių teises. Priešingai, nustačius naudojimosi ginčo sklypu tvarką pagal atsakovės J. B. siūlymą, t. y. paliekant bendraturčiams bendrai naudoti visą kiemą iki sklypo dalių, skirtų daržams, ieškovams ir atsakovams tenkanti bendro naudojimo sklypo dalis nebus proporcinga šalių turimoms nuosavybės dalims, suteiks pranašumą atsakovams naudotis kur kas didesnėmis sklypo dalimis nei jiems priklauso nuosavybės teise, atsakovai nebus suinteresuoti susitvarkyti jų pusėje esančios sklypo dalies (laikino statinio, vartelių ir želdinių), o ieškovams negalint tvarkytis atsakovų pusėje, nes tam prieštarauja atsakovė J. B., tarp bendraturčių ir toliau kils nesutarimai dėl bendros sklypo dalies naudojimo, priežiūros ir tvarkymo, nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka neatitiks savo paskirties.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovai J. B., L. Z. ir P. Z. prašo: panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų V. Z. ir S. Z. ieškinį atsakovams J. B., L. Z. ir P. Z. atmesti bei tenkinti atsakovės J. B. ieškovams V. Z. ir S. Z. bei bendraatsakoviams L. Z. ir P. Z. pareikštą priešieškinį; priteisti iš ieškovų atsakovams visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
12.1. Nors kasacinio teismo praktika analogiškose bylose pirmenybę teikia tokiai prašomai nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkai, kuri užtikrina bendraturčių tarpusavio autonomiškumą bei tolesnių ginčų ar galimų konfliktinių situacijų ateityje išvengimą, t. y. kad šalys turėtų kuo mažiau sąlyčio ir bendro naudojimo teritorijų, tačiau šis siekis neturi būti ir negali būti realizuojamas nesivadovaujant ir kitais analogiškose bylose aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, t. y. jog vienų bendraturčių teisės negali būti įgyvendinamos per kitų bendraturčių teisių suvaržymą, taip pat, jog nustatoma naudojimosi tvarka turi būti patogi ir racionali būtent visiems bendraturčiams bei turi tarnauti geresniam nuosavybės valdymui, be to, jog turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, kita vertus, jog prioritetas turi būti teikiamas esamai naudojimosi tvarkai ir kt. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovų ieškinys buvo tenkintas iš esmės vien dėl tos priežasties, jog pagal jų siūlomą nustatyti naudojimosi ginčo sklypu tvarką nebeliks ieškovų ir atsakovų bendrai naudojamo kiemo bei dėl to esą nebekils tarp šalių ginčų ir konfliktinių situacijų. Be to, teismas nepagrįstai nuvertino dėl tokios tik ieškovams palankios naudojimosi ginčo sklypu tvarkos atsakovams atsirasiančius didelius nepatogumus bei jų teisų ir teisėtų interesų esminį apribojimą.
12.2. Tiek iš pačių ieškovų bylai pateikto matininko S. Š. parengto naudojimosi sklypu tvarkos plano, tiek pagal atsakovės J. B. užsakymą matininko K. S. parengto plano, taip pat ir iš kitų byloje esančių įrodymų, matyti, kad abejose namo pusėse esančius įvažiavimus iš (duomenys neskelbtini) gatvės į bendrą kiemą lygiaverčiais laikyti nėra jokio pagrindo. Įvažiavimas, esantis atsakovų pusėje, net vizualiai yra siauresnis, nei įvažiavimas ieškovų pusėje. Būtent dėl tos priežasties pastarasis įvažiavimas iš esmės ir yra laikomas pagrindiniu įvažiavimu, pro kurį tik į kiemą bei į daržus ir įvažiuoja didesnės transporto priemonės. Įvažiuoti į kiemą didesnėms transporto priemonėms pro atsakovų pusę ant įvažiavimo esantis šulinys akivaizdžiai trukdo, tačiau teismas to tinkamai neįvertino. Tokiu būdu, atimant teisę naudotis esamu pagrindiniu įvažiavimu, skundžiamu sprendimu iš atsakovų iš esmės yra atimtos bet kokios galimybės įsivežti į kiemą didesnį krovinį, pvz. malkas, nes joks krovininis transportas pro jų pusę į kiemą nebeįvažiuos.
12.3. Teismas netinkamai įvertino ir atsakovų argumentus, jog nebebus jokios galimybės krovininiam transportui patekti ir į jų daržus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tiek ieškovų, tiek atsakovų pusėje esanti sklypo dalis, per kurią patenkama į daržus, esą yra beveik tokia pati bei pakankama patekti į sklypo dalis, skirtas daržams. Be to, teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad į atsakovams tenkančias daržo dalis galima esą patekti ir iš (duomenys neskelbtini) gatvės, nors sklypo riba ties (duomenys neskelbtini) gatve ir yra aptverta tinkline tvora. Kaip matyti iš atsakovės J. B. užsakymu matininko K. S. parengto bei į bylą pateikto ginčo sklypo plano, iš kitų byloje esančių įrodymų, atsakovų pusėje esantis praėjimas į daržų dalį yra tik 2,09 m, toks plotis, net ir pašalinus teismo nurodytas kliūtis, t. y. pastatytą laikiną statinį, vartelius, be to, sutvarkius aplinką, būtu vis vien nepakankamas norint bet kokia transporto priemone atsakovams patekti į savo daržus. Tuo tarpu ieškovų pusėje esantis patekimas į daržus yra maždaug 4 kartus platesnis, kaip byloje jau yra pateiktos fotonuotraukos, būtent per ieškovų pusę transporto priemonės ir patenka į daržų dalį. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad patekti į daržų dalį abejose pusėse galima lygiaverčiai. Net nevertinant konkrečių išmatavimų, vien vizualiai iš šalių pateiktų ginčo sklypo planų yra aiškiai matyti, kad minėti praėjimai yra tikrai nevienodi.
12.4. Patekimas į atsakovams tenkančias daržo dalis iš (duomenys neskelbtini) gatvės, priešingai nei laikė teismas, apskritai negalėjo būti šioje byloje vertinamas net ir tuo atveju, jeigu kartą taip ir buvo patekta, kadangi toje vietoje nėra jokio įvažiavimo, o priešais daržus yra automobilių stovėjimo aikštelė, kuri nuo ieškovų ir atsakovų daržų yra atskirta iš esmės stacionaria tinkline tvora, be to, žemės sklypas po šia aikštele nuosavybės teise galimai priklauso valstybei bei, neįtraukus į bylą dalyvaujančiu asmeniu patikėjimo teise aikštelės žemės sklypą valdančios valstybės institucijos, šioje byloje net nebuvo galima spręsti apie tai, ar atsakovams iš tiesų bus galimybė per šią aikštelę patekti į savo sklypus.
12.5. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl to, kad nustačius ieškovų prašomą tvarką nebeatsidarys atsakovės J. B. garažo durys ir ji nebegalės išvažiuoti iš garažo, be to, kad atsakovai nebegalės kieme apsisukti su savo automobiliais ir pan. Atsakovė J. B. nesutinka, kad ji tokiu atveju turėtų pašalinti teismo nurodomą laikinąjį statinį, nes ten ji laiko malkas, ir priešingu atveju neturėtų jų kur laikyti. Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas yra daugiabutis gyvenamasis namas bei jis šalims taip pat dalinės nuosavybės teise priklausančiame ginčo sklype stovi taip, kad šiuo atveju yra tiesiog būtinas bendras kiemas bei bendri įvažiavimai. Todėl pagal ieškovų planą padalijant šį bendrą kiemą linija, einančia per kiemą nuo daugiabučio gyvenamojo namo vidurio link ūkinio pastato vidurio, net neatlikus detalių matavimų, vien jau iš paties ieškovų plano yra aiškiai matyti, kad kiemo dalis, tokiu atveju atitenkanti atsakovams, yra praktiškai du kartus mažesnė, nei kiemo dalis, atitenkanti ieškovams.
12.6. Pagal ieškovų užsakymą matininko S. Š. paruoštas naudojimosi ginčo sklypu planas atitinka tik ieškovų interesus, o visų šalių vienodomis teisėmis poreikių neatitinka. Ginčo sklypo dalis, kuri ieškovų plane yra pažymėta indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei iš esmės yra viena ir ta pati sklypo dalis, visiems atsakovams yra priskiriama naudotis bendrai, nors tai niekuo tarpusavyje nesusiję asmenys. Nepaliekant bendro kiemo, tokiu atveju atskira kiemo dalis turėjo būti nustatyta kiekvienam butui.
12.7. Remiantis atsakovų paaiškinimais bei kitais byloje esančiais įrodymais, neabejotinai turėjo būti konstatuota, kad iki kol ieškovai name įsigijo pirmąjį butą, abiem įvažiavimais, taip pat visu kiemu, visi namo gyventojai visada naudojosi bendrai, bendrai taip pat visi naudojosi kieme esančiais vaismedžiais ir kt. Tačiau būtent ieškovai, įsigiję name nuosavybės teise butus, pradėjo iš atsakovų reikalauti, kad atsakovai pradėtų naudotis tik kiemo dalimi, esančia jų pusėje. Taigi, būtent ieškovai yra bendro kiemo dalijimo į dvi dalis iniciatoriai, nors iki jų panašių ginčų, kaip tikrai turėtų matytis, nebuvo. Teismas šios bylos situacijoje privalėjo tenkinti atsakovės J. B. priešieškinį bei kiemą palikti šalims ir toliau bendrą, nes ieškovų interesas padalinti kiemą, kad esą nebekiltų su atsakovais konfliktų, tikrai negalėjo būti vertinamas kaip svarbesnis už atsakovams tokiu atveju atsirandančius nepatogumus. Būtent dėl to teismas ir privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei prioritetą teikti esamai faktinei ginčo sklypo naudojimo tvarkai, kurią atsakovė savo priešieškiniu ir norėjo įteisinti.
12.8. Teismas pažeidė materialinės teisės normas ir nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kad sprendžiant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo vienų bendraturčių teisės negali būti įgyvendinamos per kitų bendraturčių teisių suvaržymą, kad svarbią reikšmę turi ne tik nusistovėjusi faktinė žemės sklypo naudojimosi tvarka, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų laikymasis.
12.9. Savo išvadas, kurių pagrindu atmetė atsakovų argumentus ir jų reikalavimus, teismas padarė visiškai neteisingai ir netinkamai įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinius bylos įrodymus ir kitus duomenis. Teismo įsitikinimas ne tik nėra pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, bet teismas taip pat rėmėsi ir nepagrįstais ieškovų paaiškinimais, tuo tarpu objektyvius, patikimus bei logiškus atsakovų paaiškinimus ir jų pateiktus įrodymus teismas nepagrįstai atmetė. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai V. Z. ir S. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos sprendimą, priteisti iš apeliantų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinio proceso metu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovė J. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad laikino statinio negali nugriauti, nes neturi kur laikyti malkų. Iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad J. B. turi malkinę ir tai buvo konstatuota teismo sprendimu. Todėl argumentas, kad apeliantei J. B. nėra kur pasidėti malkas, yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
13.2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškovų planas neatitinka nusistovėjusios tvarkos. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai nustatė, kad faktiškai ieškovai naudojasi ir prižiūri bei tvarko žemės sklypo dalis, kurios yra jų butų pusėje, atsakovai L. Z. ir P. Z. naudojasi, prižiūri ir tvarko žemės sklypo dalis, esančias jų buto pusėje, o atsakovė J. B., nors ieškovų sklypo dalies pusėje nesitvarko, tačiau sklypu naudojasi, pro ieškovų pusę patenka į savo daržą, stato ten automobilį ir pan. Tai rodo, kad faktiškai visu kiemu naudojasi, nors prie viso kiemo priežiūros ir tvarkymo neprisideda, tik atsakovė J. B., kuri tokiu būdu iškelia savo interesus aukščiau kitų bendraturčių interesų.
13.3. Ieškovai sąžiningai siekė nustatyti tvarką, atitinkančią būtent atsakovų interesus, nes, be kita ko, jiems naudojimui priskirta žemės dalis, ant kurios jie naudojasi savo statiniais, taip pat per tą pusę patenka į savo gyvenamąsias patalpas, toje pusėje stato automobilius, augina daržoves, medžius ir kitus augalus, turi laikinus statinius, sandėliuoja daiktus, yra įsirengę tik sau reikalingus vartelius, užtvarus ir pan. Ieškovai į apeliantų pusę nesiskverbia, savo daiktų pasidėję nėra, statinių ten nenaudoja.
13.4. Akivaizdu, kad ieškovai savo teikiamu planu įrodė, kaip to reikalauja kasacinio teismo praktika, jog jų siūloma naudojimosi tvarka yra priimtiniausia ir racionaliausia, atsakovų atžvilgiu apima jų naudojamus statinius bei suteikia patekimą į naudojamos sklypo dalies teritoriją, patekimą į gyvenamąsias patalpas. Tai pagrįstai ir argumentuotai konstatavo ir pirmos instancijos teismas. Kaip vieną iš esminių kriterijų atitinkamos naudojimosi tvarkos nustatymui teismas iškėlė galimybę užkirsti kelią kilti ginčams ateityje.
13.5. Atsakovės J. B. pateiktas priešieškinis byloje nesprendžia tų ginčų, dėl kurių buvo pateiktas ieškovų ieškinys. Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Akivaizdu, kad priešieškinio patenkinimas nepašalins nesutarimų ir neužkirs kelio ginčams kilti ateityje. Jo tenkinimas nepanaikins nesutarimų, niekas nepasikeistų, ir toliau šalys turėtų vieni kitiems priekaištų dėl bendro kiemo naudojimo, nesusiejamo su valdomos statinio vietos dislokacija.
13.6. Ieškovai bei atsakovė J. B. į savo butus patenka per skirtingus įėjimus į namą, abiejose pusėse yra kiemo plotas, yra atskiri lygiaverčiai įvažiavimai, todėl jų naudojami keliai ir kiemo plotai turėtų nepersidengti. Priešieškinis palieka didžiulį plotą bendram naudojimui, iš esmės nespręsdamas žemės sklypo dalių naudojimo tvarkos. Tik menka dalis, neracionaliai paskirstyta, atsainiai nuo tikrųjų ieškovų poreikių, atsainiai nuo priklausinių valdymo ir pan.
13.7. Ieškovų parengto žemės sklypo naudojimosi plano sprendiniai siejami su šalių naudojamais statiniais, patekimais į gyvenamąjį namą, šalių naudojamais pagalbiniais statiniais, naudojama žemės dalimi ir pan. Susisiekimas su viešaisiais keliais kiekvienai šaliai užtikrinamas iš jų naudojamos kiemo dalies pusės, iš kurios patenka į gyvenamąjį namą. Todėl teismas pagrįstai įvertino ieškovų sprendinį, kad kiemo dalis kiekviena šalis naudoja savo įėjimo į namą pusėje, tokių būdų vengiant interesų susikirtimų ir bereikalingo kontakto, tokių būdu užkertant kelią šalims susipykti, kaip pavyzdžiui, dėl ne vietoje palikto automobilio, išvažinėto žemės pagrindo, paliekamų daiktų, vienas kito stebėjimo ir t. t.
13.8. Pagal teismo nustatytą tvarką, kiekvienas iš bendraturčių naudosis žemės sklypo konkrečiomis dalimis ir šios dalys nustatytos taip, kad nepažeistų kitų žemės sklypo naudotojų teisių ir interesų. Ieškovai įrodė, kad nustatyta naudojimosi tvarka yra priimtiniausia ir racionaliausia, atsakovų atžvilgiu apima jų naudojamus statinius bei suteikia patekimą į naudojamos sklypo dalies teritoriją, patekimą į gyvenamąsias ir pagalbines patalpas bei naudojamas žemės teritorijas. Ieškovai byloje įgyvendino pareigą byloje pateikti tinkamą ir atitinkantį racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo projektą, kuris po teismo objektyvaus ir nešališko įvertinimo buvo teisėtai ir pagrįstai nustatytas. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovų planas nesukels neproporcingų neigiamų padarinių atsakovams ir efektyviausiai eliminuos ginčų kilimą ateityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų
15. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomos situacijos fotonuotraukas (3 lapai).
16. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).
17. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).
18. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
19. Nagrinėjamu atveju apeliantai apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, taip pat nenurodė motyvų, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Kartu pažymėtina, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami teismo sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų teikiamus įrodymus.
Dėl ginčo esmės
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus bei mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai.
21. Pagal ieškovų pateiktą ir siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, parengtą 2022 m. lapkričio 4 d. matininko S. Š., ieškovams atskirai naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu 2, kas sudaro 883/1765 dalis viso žemės sklypo; atsakovei J. B. atskirai naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu 1, kas sudaro 225/1765 dalis viso žemės sklypo, bendram naudojimui su atsakovais L. Z. ir P. Z. naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), kas sudaro 224/1765 dalis viso žemės sklypo; atsakovams L. Z. ir P. Z. atskirai naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu 3, kas sudaro 216/1765 dalis viso žemės sklypo, bendram naudojimui su atsakove J. B. naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), kas sudaro 227/1765 viso žemės sklypo.
22. Pagal atsakovės J. B. pateiktą ir siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, parengtą 2023 m. vasario 8 d. matininko K. S., ieškovams atskirai naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu 2, kas sudaro 371/1765 viso žemės sklypo, atsakovei J. B. atskirai naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu 1, kas sudaro 184/1765 viso žemės sklypo, atsakovams L. Z. ir P. Z. atskirai naudotis tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu 3, kas sudaro 186/1765 viso žemės sklypo; bendram bendraturčių naudojimui tektų ginčo sklypo dalis, plane pažymėta indeksu B, kas sudaro 1024/1765 viso žemės sklypo.
23. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovų pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, nes, teismo vertinimu, ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka labiausiai atitinka šalių turimas nuosavybės dalis, yra racionalesnė, patogesnė ir faktiškai naudingesnė, užtikrinanti galimų ginčų bei konfliktų pašalinimą ateityje.
24. Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020).
25. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise. Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms.
26. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
27. Nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, pažymėtinas Žemės įstatyme įtvirtintas siekis žemės santykiuose vadovautis patogumo, žemėtvarkos racionalumo, bendraturčių teisių apsaugos kriterijais. Tai reiškia, kad nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais. Teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).
Žemesnės instancijos teismas
28. Kasacinis teismas savo praktikoje yra taip pat pažymėjęs, kad dalis žemės sklypo gali būti paliekama bendraturčiams naudotis bendrai. Vienas tokių atvejų – sklypo dalis prie bendrai naudojamų statinių. Bendram naudojimui paliekama minimali žemės sklypo dalis – tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems pastatams, inžineriniams ir kitiems statiniams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus. Prie tokių daiktų gali būti priskirti ir nesudėtingi statiniai (sklypo teritorijos tvarkymo statiniai: sklypo vidaus keliai, laiptai, šaligatvis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003). Jei pateikiami du ar daugiau projektų, kuriuose numatytas skirtingo dydžio bendro naudojimo žemės plotas, kitoms sąlygoms iš esmės nesikeičiant, prioritetas turi būti skiriamas projektui, kuriame bendrai naudojama sklypo dalis yra mažesnė.
29. Apeliantai teigia, jog ieškovų ieškinys buvo tenkintas iš esmės vien dėl to, kad pagal ieškovų siūlomą nustatyti naudojimosi ginčo sklypu tvarką nebeliks ieškovų ir atsakovų bendrai naudojamo kiemo bei dėl to esą nebekils tarp šalių ginčų ir konfliktinių situacijų. Priešingai nei teigia apeliantai, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką, vadovavosi ir kitais kriterijais. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką, visiškai pagrįstai svarbiausiais kriterijais pripažino šiuo kriterijus: kad liktų kuo mažesnė bendrai naudojama sklypo dalis; šalims tenkanti bendro naudojimo sklypo dalis būtų proporcinga jų turimoms nuosavybės dalims; prielaidas kilti konfliktams ateityje.
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo anksčiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, byloje nustatytų įrodymų pagrindu pagrįstai darė išvadą, kad pagal ieškovų siūlomą nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką nebeliktų ieškovų ir atsakovų bendrai naudojamo kiemo ir kiekvienam bendraturčiui būtų priskirta atskira sklypo dalis, skirta daržams, o tuo tarpu pagal atsakovės J. B. siūlomą naudojimosi ginčo sklypu tvarką, visas kiemas liktų bendram naudojimui ir kiekvienam bendraturčiui būtų priskirta atskira sklypo dalis, skirta daržams.
31. Teisėju kolegijos vertinimu, tenkinus apeliantės J. B. priešieškinį ir jo reikalavimą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, ne tik kad neišsprendžiamos bendraturčių problemos, bet ir suponuojami ateities ginčai. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nustačius naudojimosi ginčo sklypu tvarką pagal atsakovės J. B. siūlymą, t. y. paliekant bendraturčiams bendrai naudoti visą kiemą iki sklypo dalių, skirtų daržams, ieškovams ir atsakovams tenkanti bendro naudojimo sklypo dalis nebus proporcinga šalių turimoms nuosavybės dalims, suteiks pranašumą atsakovams naudotis kur kas didesnėmis sklypo dalimis nei jiems priklauso nuosavybės teise, atsakovai nebus suinteresuoti susitvarkyti jų pusėje esančios sklypo dalies (laikino statinio, vartelių ir želdinių), o ieškovams negalint tvarkytis atsakovų pusėje, nes tam prieštarauja atsakovė J. B., tarp bendraturčių ir toliau kils nesutarimai dėl bendros sklypo dalies naudojimo, priežiūros ir tvarkymo, nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka neatitiks savo paskirties. Taigi, iš esmės matyti, kad būtent atsakovės J. B., o ne ieškovų pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja kitokio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės J. B. pateiktas neracionalus bendro naudojimosi žemės sklypu plano nustatymas ne tik pažeistų ieškovų interesus, bet ir dar labiau sudarytų sąlygas kilti konfliktinėms situacijoms ateityje (pvz., sprendžiant kiemo priežiūros, tvarkymo bei finansavimo klausimus ir pan.).
32. Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės J. B. siūloma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka neatitinka socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo), faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovų ieškinys, o atsakovės J. B. priešieškinis atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus ar įrodymų vertinimo taisykles (CK 1.5, 4.81 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai, teismo išvada labiau priimtinu pripažinti ieškovų pateiktą projektą nuosekliai išplaukia iš byloje ištirtų ir įvertintų rašytinių įrodymų: iš teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos racionalumo, atitikties visų bendraturčių interesams, lygino ginčo šalių pateiktus žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektus bendro turto naudojimo racionalumo, bendraturčių interesų apsaugos ir pusiausvyros išlaikymo aspektais (CK 4.75, 4.81 straipsniai). Teismas, spręsdamas, kuris iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektų labiau atitinka proporcingumo ir visų bendraturčių interesų pusiausvyros principus, lygino abiejų šalių žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektus. Nors apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į susiklosčiusią faktinę ginčo žemės sklypo naudojimo tvarką, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismui yra pagrindas atsižvelgti į nusistovėjusią faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką tik kaip vieną iš kasacinio teismo praktikoje nurodytų naudojimosi žemės sklypu kriterijų. Šiuo aspektu, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, faktiškai ieškovai naudojasi ir prižiūri bei tvarko žemės sklypo dalis, kurios yra jų butų pusėje, atsakovai L. Z. ir P. Z. naudojasi, prižiūri ir tvarko žemės sklypo dalis, esančias jų buto pusėje, o atsakovė J. B., nors ieškovų sklypo dalies pusėje nesitvarko, tačiau sklypu naudojasi, pro ieškovų pusę patenka į savo daržą, stato ten automobilį ir pan., o tai rodo, kad faktiškai visu kiemu naudojasi, nors prie viso kiemo priežiūros ir tvarkymo neprisideda, tik atsakovė J. B., kuri tokiu būdu iškelia savo interesus aukščiau kitų bendraturčių interesų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nesuteikė esminės reikšmės nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai, kadangi nusistovėjusi tvarka buvo ydinga, neužtikrinanti visų bendraturčių interesų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 4.75, 4.81 straipsnius, Žemės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus bendruosius žemės teisinių santykių reguliavimo principus ir jų taikymo teisminės praktikos nuostatas.
33. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas, tačiau nenurodo ir nepagrindžia, kuo pasireiškė netinkamas pirmosios instancijos teismo konkrečių teisės normų aiškinimas ar taikymas. Apeliantai teisiniais argumentais taip pat nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs naudojimosi tvarkos nustatymui reikšmingas aplinkybes, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių aplinkybių ir įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės ir būtų kitaip įvertinti šalių pateikti projektai, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
34. Atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog įvažiavimas, esantis atsakovų pusėje, yra siauresnis, nei įvažiavimas ieškovų pusėje, be to, įvažiuoti į kiemą didesnėms transporto priemonėms pro atsakovų pusę ant įvažiavimo esantis šulinys akivaizdžiai trukdo. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė šias aplinkybes ir nustatytų aplinkybių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantų nurodytas aplinkybes paneigia tiek 2023 m. liepos 7 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos aplinkybės, tiek liudytojais apklaustų matininkų S. Š. ir K. S. parodymai. Apeliantai apeliacinio skundo argumentais nepaneigė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytų aplinkybių, kad į sklypo vidinį kiemą iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės yra įrengtos dvi lygiavertės įvažos (įvažiavimai), abu įvažiavimai yra asfaltuoti. Taip pat apeliantai nepateikia pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių fotonuotraukų priešingo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas foto nuotraukas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovų minimas neva ant jų pusėje esančio įvažiavimo esantis šulinys, iš tikro yra ne ant įvažiavimo važiuojamosios dalies, o įvažiavimo kelkraštyje (žaliojoje zonoje), todėl akivaizdu, kad įvažiuoti transporto priemonėms netrukdo. Atsakovų pusėje įvažiavimo erdvė atrodo mažesnė vien dėl ten esančių ir nesutvarkytų želdinių, kuriuos sutvarkius įvažiavimas akivaizdžiai būtų erdvesnis.
35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus žemės sklypo planus, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, į bylą pateiktas fotonuotraukas, šalių paaiškinimus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu atsakovų pusėje patekimas į daržus yra iš dalies apribotas dėl pačių atsakovų veiksmų, t. y. pastatyto laikino statinio, vartelių, nesutvarkytos aplinkos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, didžiąją dalį sklypo dalies atsakovų pusėje, per kurią turėtų būti patenkama į daržus, užima atsakovės J. B. laikinasis statinys (kuriame, pasak atsakovės, ji laiko malkas), o įvertinus tai, kad šis statinys nėra įregistruotas, jis bet kada gali būti pašalintas, tokiu būdu ne tik atlaisvinant patekimą į daržus, bet ir padidinant kiemo erdvę. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad atsakovė J. B., pašalinus laikinąjį statinį, neturės kur laikyti malkas, savaime nėra pakankama spręsti dėl kitokio patekimo tvarkos į daržus nustatymo nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių argumentų, kad atsakovė neturi galimybių laikyti malkų kitoje vietoje. Teismas atmeta kaip deklaratyvaus pobūdžio apeliantų argumentus, kad net pašalinus teismo pastatytą laikiną statinį, vartelius, sutvarkius aplinką, patekimas į daržą būtų vis vien nepakankamas norint transporto priemone atsakovams patekti į savo daržus. Apeliantai nėra pateikę jokių įrodymų, kad egzistuoja didelis poreikis, jog jų pusėje esančiu praėjimu į daržų dalį važinėtų transporto priemonės. Priešingai, daržai yra ganėtinai mažo ploto (pagal ieškovų pateiktą planą atsakovei J. B. tenka 215 m² žemė, skirta daržui, o atsakovams L. Z. ir P. Z. tektų 216 m²), kas suponuoja išvadą, jog atsakovai nesiverčia didelio masto žemdirbyste ir jiems neegzistuoja poreikis naudotis didelių gabaritų žemės apdirbimo technika. Kita vertus, apeliacinio skundo argumentais nepaneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad į savo daržą iki šiol atsakovė J. B. galėjo patekti ir kitu būdu – iš (duomenys neskelbtini) gatvės.
36. Apeliantai nurodo, kad patekimas į atsakovams tenkančias daržo dalis iš (duomenys neskelbtini) gatvės negalėjo būti šioje byloje vertinamas net ir tuo atveju, jeigu kartą taip ir buvo patekta, kadangi toje vietoje nėra jokio įvažiavimo, o priešais daržus yra automobilių stovėjimo aikštelė, kuri nuo ieškovų ir atsakovų daržų yra atskirta stacionaria tinkline tvora, be to, žemės sklypas po šia aikštele nuosavybės teise galimai priklauso valstybei, todėl neįtraukus į bylą dalyvaujančiu asmeniu patikėjimo teise aikštelės žemės sklypą valdančios valstybės institucijos, šioje byloje nebuvo galima spręsti apie tai, ar atsakovams iš tiesų bus galimybė per šią aikštele patekti į savo sklypus. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje (priešieškinyje), suformuluodamas jame ieškinio (priešieškinio) dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys nereiškė reikalavimų, susijusių su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis, taip pat skundžiamu sprendimu nebuvo nagrinėti kitų žemės sklypų, kurie priklauso tretiesiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, naudojimosi tvarkos klausimai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo įtraukti į bylą dalyvaujančiu asmeniu patikėjimo teise aikštelės žemės sklypą valdančios valstybės institucijos. A. J. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog anksčiau jos daržo dalis buvo suarta mini traktoriuku šiam patekus į daržą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė kaip patvirtinančius, kad atsakovams yra galimybė į savo daržus patekti ir kitu būdu – iš (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau teismo sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, jog ieškovų siūloma žemės sklypo naudojimosi tvarka neapriboja atsakovų teisės patekti į daržo sklypo dalis.
37. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl to, jog nustačius ieškovų prašomą tvarką nebeatsidarys atsakovės J. B. garažo durys ir ji nebegalės išvažiuoti iš garažo, be to, kad atsakovai nebegalės kieme apsisukti su savo automobiliais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių fotonuotraukų, ieškovų pateikto žemės sklypo plano matyti, kad pagal matininko S. Š. pažymėtą vidurinę kiemo ribą, atsakovės J. B. garažo durys atsidarytų tiek, kiek būtina automobiliui iš garažo išvaryti, ir jokių kliūčių atsakovei naudotis jos garažu nebūtų sudaryta. Iš žemės sklypo planų taip pat matyti, kad nuo gyvenamojo namo iki ūkinių statinių yra 15,09 metrų, tuo tarpu nuo ieškovų siūlomos nustatyti vidurinės kiemo ribos iki atsakovų pusėje esančios sklypo ribos atstumas yra apie 10 metrų. Taigi, nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog 150 m² ploto kiemas yra pakankamas ne tik atsakovų automobiliams įvažiuoti, tačiau, esant poreikiui, ir apsisukti. Apeliantai apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą apeliacinės instancijos teismui antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančias fotonuotraukas ir žemės sklypo planus vertinti kitaip nei vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad atsakovė J. B., siekdama patogaus garažo durų atidarymo, turi galimybę įsirengti pakeliamas garažo duris.
38. Apeliantai nurodo, jog ginčo sklypo dalis, kuri ieškovų plane yra pažymėta indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iš esmės yra viena ir ta pati sklypo dalis, visiems atsakovams yra priskiriama naudotis bendrai, nors tai niekuo tarpusavyje nesusiję asmenys. Akcentuotina, kad apeliantai nepagrindžia, kaip šis apeliacinio skundo argumentas susijęs su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, juolab, kad ir pagal pačios atsakovės J. B. siūlomą naudojimosi žemės sklypu planą, visiems bendraturčiams (kaip nurodo apeliantai niekuo tarpusavyje nesusijusiems asmenims) būtų paliekamas bendrai naudotis visas kiemas. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovams priklausantys du butai yra vienoje gyvenamojo namo pusėje, o atsakovams priklausantys butai yra kitoje gyvenamojo namo pusėje. Pagal ieškovų pateiktą žemės sklypu naudojimosi planą, nelieka bendro kiemo ir jis yra padalintas į dvi dalis, viena dalis (plane pažymėta indeksu 2) priklauso ieškovams (jiems priklausančių butų pusėje), o kita dalis (pažymėta indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) - atsakovams J. B., L. Z. ir P. Z. (atsakovams priklausančių butų pusėje). Apeliacinio teismo vertinimu, tokia ieškovų siūloma kiemo naudojimosi tvarka atitinka proporcingumo ir teisingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ja nesivadovauti.
39. Apeliantų vertinimu, savo išvadas, kurių pagrindu atmetė atsakovų argumentus ir jų reikalavimus, teismas padarė visiškai neteisingai ir netinkamai įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinius bylos įrodymus ir kitus duomenis. Teismo įsitikinimas ne tik nėra pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, bet teismas taip pat rėmėsi ir nepagrįstais ieškovų paaiškinimais, tuo tarpu atsakovų paaiškinimus ir jų pateiktus įrodymus teismas nepagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
40. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino kitaip nei apeliantai, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir/ar neteisėtą sprendimą. Apeliantai apeliaciniame skunde nenurodo, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą pirmosios instancijos teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, kurių apeliantai apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.
41. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymą, iš esmės nepažeidė įrodymų vertimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Esant šioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovai pateikė įrodymus apie patirtas 1 000 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį parengimą, kurios, netenkinus apeliacinio skundo, priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 333,33 Eur iš kiekvieno.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovams V. Z. ir S. Z. iš atsakovės J. B. 333,33 Eur (trijų šimtų trisdešimt trijų eurų ir 33 centų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti ieškovams V. Z. ir S. Z. iš atsakovės L. Z. 333,33 Eur (trijų šimtų trisdešimt trijų eurų ir 33 centų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti ieškovams V. Z. ir S. Z. iš atsakovo P. Z. 333,33 Eur (trijų šimtų trisdešimt trijų eurų ir 33 centų) bylinėjimosi išlaidas.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.