Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį J. V. ir R. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pelno mokesčio (PLN) bauda pagal aktą – 30816 Eur;

4. VŠĮ „Pajūrio radijas“ 2018-04-25 išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Jos bankroto metu 587566,55 Eur VMI prie LR FM finansinis reikalavimas nebuvo patenkintas. Kauno apygardos teismas 2017-10-25 įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-145-254/2018 įstaigos bankrotą pripažino tyčiniu. Šia nutartimi nustatyti tokie prejudiciniai faktai, konstatuojant: sąmoningą bendrovės vadovų blogą įmonės valdymą, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo, buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio ir kitų mokesčių mokėjimo vengimas; esant įmonei nemokiai, veikla nebuvo pelninga, o nuostolinga dėl sąmoningo blogo nemokios bendrovės valdymo. Ieškovė sprendžia, kad prejudiciniais faktais įrodė atsakovų neteisėtus veiksmus. Būtent dėl sąmoningai blogo nemokios įstaigos valdymo – atsakovų veiksmų – buvo pabloginta jos finansinė padėtis ir įstaiga negalėjo atsiskaityti su kreditoriumi VMI prie LR FM.

7. Kauno apygardos teismas 2015-08-28 nutartimi pripažino bankrutuojančią VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti. Šia teismo nutartimi buvo patvirtinti ir kreditorių finansiniai reikalavimai. Vien pirmos eilės kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti 105 219,37 Eur sumai. Teismui priėmus tokią nutartį, ieškovė turėjo įsitikinti, kad realizavus įstaigos turtą, nebus patenkinti net pirmos eilės kreditorių reikalavimai. Faktinės bankroto bylos aplinkybės patvirtina, kad visą įstaigos turtą kreditoriai nusprendė parduoti už 852 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015-06-30 ir pasibaigė 2018-06-30. Ieškinį VMI prie LR M Kauno apygardos teismui pateikė 2018-11-14, todėl ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti.

8. Atsakovas J. V. taip pat paaiškino, kad nors ieškovė nurodė, jog jis laikotarpyje nuo 2013-03-05 iki 2014-07-30 buvo VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovu, tačiau jis niekada juo nebuvo. Šiuo laikotarpiu faktiškai įstaigai vadovavo įstaigos dalininkas V. D. bei atsakovas R. R.. Direktoriumi J. V. buvo formaliai paskirtas V. D. ir R. R. bendru sutarimu, nes tuo metu atsakovas R. R. negalėjo eiti įmonės vadovo pareigų, priėmus Kauno apygardos teismo 2011-05-13 nutartį. Liudytojai parodė, kad J. V. dirbo su lazeriu, gamino VšĮ „Pajūrio radijas“ produkciją ir jokių vadovo pareigų neatliko. Atsakovas R. R. patvirtino tiek procesiniuose dokumentuose, tiek duodamas teismo posėdžio metu paaiškinimus, kad J. V. nevadovavo VšĮ „Pajūrio radijas“, buvo „popierinis“ vadovas, o faktiškai direktoriaus pareigas ėjo jis pats. Byloje esanti Sodros pažyma patvirtina, kad darbo sutartis su J. V. ir VšĮ „Pajūrio radijas“ buvo nutraukta 2014-05-24. Todėl, atsakovo J. V. nuomone, jis nors ir nebuvo realus įstaigos vadovas, tačiau jo formalus įdarbinimas pasibaigė 2014-05-24.

9. Ieškovė VMI prie LR FM neteisėtus atsakovo J. V. veiksmus preziumuoja, remdamasi faktu, kad VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Tačiau atsakovo J. V. nuomone, ieškovės reikalavimas sumokėti VšĮ „Pajūrio radijas“ mokestinę nepriemoką nebūtų patenkintas ir nepripažinus bankroto tyčiniu. Pati ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo (ieškinio 2 puslapyje, 2 pastraipoje), kad mokestinė nepriemoka 2012-12-31 dienai buvo 191 890,58 Eur. Tokiu būdu, 2012-12-31 dieną, kai J. V. nevadovavo VšĮ „Pajūrio radijas“ ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, įstaiga jau buvo nemoki ir turėjo beveik 200 000 Eur mokestinę nepriemoka. Mokestinė nepriemoka išaugo, vadovaujantis 2015-06-26 VMI patikrinimo aktu, kai buvo peržiūrėti VšĮ „Pajūrio radijas“ sandoriai nuo 2011 metų, kai J. V. net formaliai nevadovavo viešajai įstaigai ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Kauno apygardos teismas VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto byloje nurodė tik du J. V. pasirašytus prašymus sumokėti už VšĮ „Pajūrio radijas“ tam tikras pinigines sumas. Susipažinus su 2013-11 -07 J. V. pasirašytu prašymu matyti, kad juo buvo prašoma pervesti tik 5548,32 Lt – antstoliui D. J., apmokėti darbuotojams už uždelstą atsiskaityti laiką, apmokėti darbuotojams atlyginimą. Pagal 2014-02-04 prašymą buvo prašoma apmokėti tik 1243,09 Lt. Todėl bendra 6791,41 Lt arba 1966,93 Eur suma, atsižvelgiant į 585 796,26 Eur kreditorinį reikalavimą, yra mažareikšmė.

10. 2015-06-30 kreditorių susirinkime bankroto administratorė savo ataskaitoje nurodė, kad analizuojant tik balansų ir veiklos rezultatų ataskaitos duomenis, jau 2012 metais įmonės kreditoriams įsiskolinimai tris kartus viršijo visą įmonės turtą, todėl jau 2012 metais įmonės vadovams reikėjo daryti ryžtingus veiksmus, kad pagerintų įstaigos finansinę padėtį. Todėl mokesčių nepriemokos skola atsirado dar 2012 metais, kai įstaigai vadovavo kitas asmuo. Todėl šiuo konkrečiu atveju galima teigti, kad J. V. veiksmai, pripažįstant VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotą tyčiniu, iš esmės nepablogino viešosios įstaigos finansinės padėties ir ne dėl J. V. veiksmų ieškovė negavo savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo J. V. veiksmų, nes ir nepripažinus bankroto tyčiniu, su ieškove nebūtų atsiskaityta, kadangi jau 2012 metais įstaigos skolos 3 kartus viršijo įstaigos turtą, todėl ieškovės ieškininio reikalavimai atmestini ir šiuo pagrindu.

11. Dėl reikalaujamos priteisti iš atsakovo J. V. žalos dydžio atsakovo atstovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad LR Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalis įsigaliojo tik nuo 2013-10-01, iki šio laikotarpio priskaičiuoti mokesčiai negali būti skaičiuojami kaip žala. Be to, atsakovas J. V. formaliai buvo įformintas įstaigos direktoriumi ne iki 2014-07-30, kaip nurodo ieškovė, tačiau iki 2014-05-24. Atsakovas J. V. laikotarpyje nuo 2013-11-26 iki 2013-12-25 buvo tėvystės atostogose ir šiuo laikotarpiu direktoriaus pareigas ėjo kiti asmenys. Todėl sprendžiant dėl žalos dydžio, šios aplinkybės turi esminę reikšmę. Atsakovo atstovė savo baigiamojoje kalboje detaliai nurodė, kaip turėtų būti paskaičiuota žala, jeigu būtų laikomasi ieškovės pozicijos, kad ją ieškovei padarė atsakovas J. V., su kuo šis atsakovas kategoriškai nesutinka.

12. Net ir J. V. formalaus darbo įstaigos vadovu metu buvo nesumokėta tik 2438,35 Eur GPM ir 119,72 Eur GPM delspinigių. Dėl ATM atsakovo atstovė nurodė, kad už 2013 m. šis mokestis turėjo būti mokamas iki 2014-03-03 ir sudarė 4,06 Eur, o 117,59 Eur mokestis turėjo būti sumokamas iki 2015-03-02 ir jį turėjo sumokėti bankroto administratorė. VMI nurodė, kad už 2013 metus NTM turėjo būti mokamas iki 2014-02-01 ir susidarė 2911,55 Eur skolos. J. V. faktiškai įstaigai nevadovavo, todėl nurodytos sumos negalėjo sumokėti. Be to, bankroto byloje esantis Turto arešto aktas patvirtina, kad nuo 2010 metų įstaigos turtas buvo areštuotas ir įstaiga neturėjo galimybės mokėti nurodyto mokesčio. Ieškovė į žalos dydį įskaičiavo ir 2122,05 Eur dydžio NTM, kuris turėjo būti sumokėtas už 2014 metus ir mokamas iki 2015-02-02. Tačiau tuo metu jau buvo iškelta įstaigai bankroto byla (teismo nutartis įsiteisėjo 2015-01-22), todėl nėra priežastinio ryšio tarp šios žalos ir atsakovo J. V. veiksmų. Ieškovė yra praleidusi terminą reikalauti NTM delspinigių, o juos skaičiuojant nuo 2013-10-01, susidaro tik 157,43 Eur.

13. Dėl PLN mokesčio atsakovo atstovė nurodė, kad J. V. galėtų būti aktuali PLN skola už 2013 metus. Pagal 2015-08-06 VMI sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, 2013 metų PLN apskaičiuotas 28 803,42 Eur. Pagal LR Pelno mokesčio įstatymo 53 straipsnio 1 dalį, pelno mokestis turi būti sumokėtas iki sekančių metų birželio 15 dienos. Tai reiškia, kad pelno mokestis turėjo būti sumokėtas už 2013 metus iki 2014-06-15. Atsakovas J. V. iš formalaus vadovo pareigų buvo atleistas 2014-05-24, t. y. dar nesuėjus PLN mokėjimo terminui. Be to, minėta PLN suma buvo apskaičiuota tik 2015-06-26 aktu, todėl formalaus įdarbinimo laikotarpiu atsakovas J. V. apie tokią prievolę nežinojo. Taigi, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Dėl PLN delspinigių paaiškino, kad delspinigiai ieškovės galėjo būti pradėti skaičiuoti nuo 2015-08-06, kai buvo priimtas VMI sprendimas pagal 2015-06-26 Aktą, tačiau jau buvo iškelta bankroto byla ir pagal ĮBĮ delspinigiai pagal šį aktą net negalėjo būti skaičiuojami. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad į žalos dydį įskaičiavo įstaigos nesumokėtą PLM mokesčio baudą pagal 2015-06-26 aktą – 30 816 Eur sumoje. Ši bauda įstaigai buvo paskirta jau bankroto procedūros metu, o pagal ĮBĮ 16 straipsnį, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Todėl 30816 Eur bauda nėra priežastiniame ryšyje su atsakovo J. V. veiksmais.

14. Dėl PVM mokesčio skolos atsakovo atstovė nurodė, kad J. V. formaliai buvo įdarbintas iki 2014-05-24. Skaičiuojant PVM skolą nuo 2013-10-01 iki 2014-05-24, ji sudaro 204,47 Eur. Tai patvirtina ieškovės 2019-10-10 VMI rašto Priedas Nr. 2. Likusi PVM skola buvo apskaityta tik 2015-06-26 aktu ir ieškovė nurodė, kad šio mokesčio mokėjimo terminas buvo 2015-06-26, kai įstaigai vadovavo bankroto administratorė. Ieškovė į žalos dydį įskaičiavo 66 900,27 Eur PVM delspinigių sumą. Pagal ieškovės 2019-10-10 rašto Priedą Nr. 1, 65 558,38 Eur PVM delspinigių suma yra priskaičiuota iki 2013-10-01. Atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies įsigaliojimo datą, šioje dalyje ieškinys atmestinas. Tokiu būdu, PVM mokesčio delspinigiai nuo 2013-10-01 iki 2014-07-30 pagal ieškovę sudaro 1271,34 Eur sumą. Atstovė prašė atkreipti dėmesį į tai, kad delspinigiai įstaigai priskaičiuoti tik 2015-06-26 Akto pagrindu, kai jau vyko įstaigos bankroto procedūra. Pagal ĮBĮ 16 straipsnį, nuo 2015-01-22 skolų mokėjimo terminai jau buvo pasibaigę. Atsakovas J. V. 2015-06-26 formalaus direktoriaus pareigose jau nedirbo, apie 2015-06-26 aktą nebuvo informuotas, todėl jam nebuvo žinoma apie papildomai priskaičiuotą PVM mokestį bei delspinigius. Atsakovas J. V. laikosi pozicijos, kad bauda dėl PVM mokesčio nesumokėjimo įstaigai 2015-08-06 sprendimu negalėjo būti paskirta, nes tuo metu įstaiga jau bankrutavo ir delspinigių bei baudų mokėjimas buvo sustabdytas.

15. Dėl reikalavimo taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę atsakovo J. V. atstovė nurodė, kad atsakovo įsitikinimu, ieškovė visiškai nepagrįstai reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašydama 585 796,26 Eur žalą priteisti iš atsakovų solidariai, kai kiekvieno atsakovo atliktus veiksmus galima atriboti. VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovai veikė konkrečiais laikotarpiais ir tai patvirtina ieškovės pateikti 2019-10-10 ir 2019-12-02 raštai su lentelėmis. Ieškovė nepagrįstai atleido nuo žalos atlyginimo A. P. ir V. D., jeigu įsitikinusi, kad ieškovei buvo padaryta žalos. Pastarasis asmuo buvo VšĮ „Pajūrio radijas“ vienintelis dalininkas (savininkas), todėl jis sprendė aktualiausius VšĮ „Pajūrio radijas“ klausimus – skyrė ir atleido įmonės direktorius, kontroliavo jų veiklą. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir pagal VšĮ „Pajūrio radijas“ įstatų 7.1.2 straipsnį V. D. ne tik atliko nurodytus veiksmus, bet ir nustatė paslaugų, darbų bei produkcijos kainas, tarifus ir jų nustatymo taisykles.

16. Nors atsakovas J. V. ir nesutinka su ieškiniu bei prašo jį atmesti, tačiau, jeigu teismui bus priimtinesnė ieškovės pozicija, atsakovas prašo taikyti LR CK 6.282 straipsnio 3 dalį ir sumažinti priteisiamos žalos dydį, atsižvelgiant į asmens sunkią turtinę padėtį. Atsakovo pajamos minimalios, jis vienas išlaiko šeimą, kurioje auga du vaikai. Jo sutuoktinė faktiškai neturi jokių pastovių pajamų, šeimoje gyvena ir pilnametis žmonos sūnus. Atsakovas J. V. neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl jo turtinė padėtis yra sunki.

17. Atsakovas R. R. prašė ieškinį atmesti. Savo procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodė ir teisme atsakovas bei jo atstovė paaiškino, kad ieškovė 585 796,35 Eur žalą kildina iš VšĮ „Pajūrio radijas“ nesumokėtų mokesčių valstybei, kurie buvo nustatyti 2015 m. birželio 26 d. Kauno apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo patvirtintas 2015 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities VMI sprendimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra suformavęs vieningą teisminę praktiką, kad įmonės nesumokėti mokesčiai nelaikomi žala bendrovei, tai negali būti laikoma ir žala kreditoriui. Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė, žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017-02-22 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 18 punktas, 2013-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-624/2013). Teisiškai reikšminga žala kreditoriams gali būti daroma, kai vėluojama inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017-02-22 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 19 punktas). Tačiau šiuo pagrindu ieškovė VMI atsakovams J. V. ir R. R. reikalavimų nereiškia.

18. Atsakovas R. R. nesutinka su ieškiniu ir dėl tos priežasties, kad didžioji dalis nesumokėtų mokesčių yra susidariusi už tą laikotarpį, kai VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovavo A. P., kurio atžvilgiu ieškovė reikalavimo atsisakė. Be to, didžioji dalis mokesčių nepriemokos buvo nustatyta tik 2015 metais (2015-06-26 patikrinimo aktu ir 2015-08-06 sprendimu), kai VšĮ „Pajūrio radijas“ jau buvo iškelta bankroto byla ir jai vadovavo bankroto administratorius. Atsakovas negalėjo apskųsti 2015-06-26 patikrinimo aktą bei 2015-08-06 sprendimą, todėl šiais administraciniais aktais nustatyti faktai neturi privalomosios galios atsakovui. Atsakovas taip pat nedalyvavo VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto byloje ir negalėjo kvestionuoti kreditoriaus VMI prie LR FM reikalavimo, išplaukiančio iš 2015-06-26 patikrinimo akto ir 2015-08-06 sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Ieškovė neteisėtus atsakovo R. R. veiksmus preziumuoja, remdamasi faktu, kad VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Atsakovas pagrįstai laikosi pozicijos, kad bankroto pripažinimas tyčiniu šiuo konkrečiu atveju neįtakojo ieškovės kreditorinio reikalavimo nepatenkinimo bankroto byloje. Šią poziciją patvirtina tiek nutartis iškelti VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto bylą, tiek ieškovės pozicija, išdėstyta šioje byloje. Pati ieškovė patikslintame ieškinyje nurodo (ieškinio 2 puslapyje, 2 pastraipoje), kad mokestinė nepriemoka 2012-12-31 dienai buvo 191 890,58 Eur. Tokiu būdu, 2012-12-31 dieną, kai atsakovas R. R. nevadovavo VšĮ „Pajūrio radijas“ ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, VšĮ „Pajūrio radijas“ jau buvo nemoki ir turėjo beveik 200 000 Eur mokestinę nepriemoką. Ši nepriemoka išaugo kai 2015-06-26 VMI patikrinimo aktu buvo peržiūrėti VšĮ „Pajūrio radijas“ sandoriai nuo 2011 metų, t. y. kai R. R. nevadovavo viešajai įstaigai ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Todėl šiuo konkrečiu atveju galima teigti, kad atsakovo veiksmai, pripažįstant VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotą tyčiniu, iš esmės nepablogino viešosios įstaigos finansinės padėties ir ne dėl atsakovo veiksmų ieškovė negavo savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo.

20. Jeigu teismas nesivadovautų atsakovo R. R. pirmiau išdėstytais teisiniais argumentais, tai privalu būtų atsižvelgti į Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies įsigaliojimo datą (nuo 2013-10-01). Ši data yra svarbi tuo aspektu, kad ji negalioja atgal ir ieškovė pati su tuo sutiko, atsisakydama ieškinio A. P. atžvilgiu. Tokios pačios pozicijos privalu laikytis ir atsakovo R. R. atžvilgiu. Atsakovas pripažįsta faktą, kad buvo faktinis VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovas nuo 2013-03-05 dienos iki įstaigos bankroto bylos iškėlimo (nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2015-01-22). Atsakovas J. V. faktiškai VšĮ „Pajūrio radijas“ nevadovavo, jokių verslo sprendimų nepriėmė ir dirbo savo ankstesnį vadybininko darbą. Tačiau atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies įsigaliojimą, atsakovo atsakomybė gali būti svarstoma tik už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2015-01-22.

21. Pagal ieškovės 2019-10-10 pateiktą mokestinės nepriemokos skaičiuotę už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2013-10-01 (1 priedas), iki 2013-10-01 susidarė mokestinė nepriemoka 411 516,16 Eur. Tokiu būdu, iš ieškovės prašomos priteisti sumos – 585 796,35 Eur privalu minusuoti 411 516,16 Eur sumą ir atsakovui R. R. ieškinys gali būti pareikštas tik 174 280,19 Eur sumai. Atsakovo atžvilgiu sprendžiant dėl žalos dydžio galima vadovautis tik 2019-10-10 VMI rašto „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)- priedais (lentelėmis) Nr. 2 ir priedu Nr. 3. Tačiau atsakovas su mokesčių nepriemokomis, kurios nurodytos 2 priede (lentelėje), nesutinka tiek įstatymo taikymo atgalime data, tiek ir dėl baudų bei priskaičiuotų mokesčių laikotarpių. Priede Nr. 2 nurodyta, kad yra priskaičiuoti mokesčiai už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-07-30, tačiau lentelėje yra nurodyti mokesčiai, kurie buvo skaičiuoti nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Kadangi įmonės vadovo atsakomybė yra galima tik nuo 2013-10-01, tai iš antrosios lentelės turėtų būti minusuotos visos sumos, kurios buvo priskaičiuotos nuo 2013-01-01.

22. Tokiu būdu atsakovas nesutinka su 2 911,55 Eur NTM už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31, nesutinka su 28 848,47 Eur PLN, kuris priskaičiuotas už 2013-01-01 – 2013-12-31 laikotarpį, taip pat nesutinka su 30 816 Eur bauda (bauda paskirta už tikrintą 2011, 2012, 2013 metų laikotarpį) ir nesutinka su 70 512 Eur PVM bauda, kuri buvo paskirta už tikrintą laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2014-05-31. Net ir laikantis pozicijos, kad bauda buvo paskirta iš dalies už tą laikotarpį, kai R. R. vykdė vadovo funkcijas, ieškovės pareiga yra atskirti ir įrodyti žalos dydį. Kadangi ieškovė neįrodė, koks žalos dydis ir kokios baudos gali būti paskirtos už atsakovo vadovavimo įstaigai laikotarpį, ieškinys atmestinas, nes žalos dydis yra nepagrįstas ir neįrodytas.

23. Atsakovas R. R. taip pat atkreipė teismo dėmesį, kad tiek 28 848,47 Eur PLN suma, tiek baudos (PLN bauda 30816 Eur ir PVM bauda 70512 Eur), buvo priskaičiuotos 2015-06-26 patikrinimo aktu, kurio atsakovas negalėjo apskųsti. Šių mokesčių sumokėjimo terminas, nurodytas 2 priede, yra 2015-06-26, kai atsakovas jau nebebuvo viešosios įstaigos vadovas, todėl negalėjo šių veiksmų įvykdyti. Apibendrindama argumentus dėl reikalavimų pagal 2019-10-10 rašto priede Nr. 2 lentelę, atsakovo atstovė paaiškino, kad iš 154 062,18 Eur (tai pagal 2 priedą apskaičiuota mokesčių nepriemoka) reikia minusuoti 2911,55 Eur NTM, 28 848,47 Eur PLN, 30816 Eur PLN baudą ir 70512 Eur PVM baudą. Tokiu būdu, laikantis ieškovės pozicijos, pagal priedą Nr. 2, iš atsakovo galima prašyti priteisti tik 20 974,16 Eur (154062,18 Eur - 2911,55 Eur - 28848,47 Eur - 30816 Eur - 70512 Eur).

24. Prie 2019-10-10 VMI rašto „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)- pridėtas Priedas Nr. 3 (3 lentelė) apima 20 217,92 Eur mokesčių nepriemoką, paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2014-07-30 iki 2015-01-22. Atsakovas R. R. nesutinka su 9750 Eur suma, t. y. su priskaičiuotu GPM už išmokėtas lėšas iš Garantinio fondo, kurios buvo išmokėtos 2015-08-01 – 2015-08-31 laikotarpiu. Prievolė sumokėti šį GPM atsirado bankrutuojančiai viešajai įstaigai 2015-08-17 dieną. Atsakovas įstaigai vadovavo iki bankroto bylos iškėlimo ir nėra atsakingas už prievoles, kurios atsirado už ūkines operacijas 2015-08-01 – 2015-08-31 laikotarpiu. Tokiu būdu, pagal priedą Nr. 3 priskaičiuota 20 217,92 Eur suma yra mažintina 9750 Eur suma ir pagal šį priedą, laikantis ieškovės pozicijos, iš atsakovo R. R. gali būti reikalaujama tik 10 467,92 Eur sumos. Todėl laikantis ieškovės pozicijos, kad atsakovas turi prievolę atlyginti žalą, paskaičiuotą pagal 2019-10-10 rašto Priedų Nr. 2 ir Nr. 3 lenteles, tai iš atsakovo gali būti reikalaujama tik 31 442,08 Eur (20 974,16 Eur + 10 467,92 Eur žalos.

25. Tačiau atsakovas R. R. yra įsitikinęs, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti visiškai atmestas, pritaikius 3 metų ieškinio senatį, kurią taikyti atsakovas reikalauja. Ieškovė apie savo teisės pažeidimą iš esmės sužinojo atlikdama patikrinimą ir surašydama 2015-06-26 patikrinimo aktą, kuris buvo patvirtintas 2015-08-06 sprendimu. Faktą, kad ieškovei 2015 metų birželio mėnesį tapo žinoma, jog bankroto procese iš bankrutuojančios viešosios įstaigos ji negaus kreditorinio reikalavimo patenkinimo, patvirtina ir VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto byloje esantys dokumentai. 2015-06-30 vyko bankrutuojančios VšĮ „Pajūrio radijas“ kreditorių susirinkimas, kuriame ieškovės atstovas buvo išrinktas kreditorių susirinkimo pirmininku. Šis susirinkimas patvirtino bankroto administratoriaus ataskaitą už laikotarpį nuo 2015-01-22 iki 2015-06-30. Iš jos ieškovei tapo žinoma, kad VšĮ „Pajūrio radijas“ apskaityto turto vertė buvo 84 906 Eur, tame tarpe ilgalaikio turto tik 15 475 Eur sumai. Apskaityto turto sumoje 68 374 Eur buvo per vienerius metus gautinos sumos. Bankroto administratorius nurodė, kad 54 398,39 Eur suma yra bankrutuojančių arba bankrutavusių įmonių įsiskolinimai VšĮ „Pajūrio radijas“. Tokiu būdu, kiekvienas protingas ir apdairus asmuo suprato, kad VšĮ „Pajūrio radijas“ neatgaus 54 398,39 Eur sumos iš bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių.

26. Be to, minėtame kreditorių susirinkime buvo patvirtinta 20 000 Eur administravimo išlaidų sąmata. 2015-06-30 VšĮ „Pajūrio radijas“ kreditorių susirinkime patvirtinus minėtą bankroto administratoriaus ataskaitą, patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą bei būnant tik antros eilės kreditoriumi, ieškovė sužinojo ir turėjo sužinoti, kad jos kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas, t. y. bus pažeistos ieškovės teisės. Todėl atsakovas R. R. prašo skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią nuo 2015-06-30. Be to, 2015-08-28 Kauno apygardos teismo nutartimi VšĮ „Pajūrio radijas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir buvo nuspręsta ją likviduoti. Ieškovė ieškinį atsakovui R. R. pateikė 2018-11-14. Tuomet ji praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, todėl jos tariamai pažeistos teisės negali būti ginamos. Reikalavimui dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo yra nustatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Atsakovas įsitikinęs, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kai žala kildinama iš baudų nesumokėjimo, taikytinas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, kurį taikyti atsakovas prašo ir atmesti ieškovės ieškinį visiškai.

27. Trečiasis asmuo V. D. prašo ieškinį tenkinti. Jis paaiškino, kad buvo VšĮ „Pajūrio radijas“ dalininku tik formaliai. Juo tapo todėl, kad atsakovui R. R. buvo suteikęs paskolą, jam pasakius, kad reikia pagerinti įstaigos veiklą. J. V. taip pat nevadovavo įstaigai ir nevykdė direktoriaus pareigų. Įstaigai visą laiką vadovavo R. R., skyrė direktorius, o trečiasis asmuo tik pasirašė. Trečiasis asmuo įstaigos metinių balansų nepasirašinėjo, jokių sprendimų, pateiktų VMI, nepasirašinėjo. Pats turėjo savo verslą ir nesikišo į įstaigos veiklą, todėl nesijaučia už tai atsakingas. Atsiliepime trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti, tačiau bylos nagrinėjimo metu dėl paaiškėjusių aplinkybių savo poziciją pakeitė ir prašo ieškinį tenkinti, nes paskirti vadovai atsakingi už savo veiklą jų darbo laikotarpiu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2014-11-13 nutartimi VšĮ „Pajūrio radijas“ (2014-09-18 pavadinimas pakeistas iš „Advilio reklamos miestas“) iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2015-01-22. Bankroto administratore paskirta A. P. (leidimo teikti administravimo paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini)). Kauno apygardos teismo 2015-08-28 nutartimi VšĮ “Pajūrio radijas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama (nutartis įsiteisėjo 2015-09-10). Kauno apygardos teismo 2017-10-25 nutartimi VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o Kauno apygardos teismo 2018-03-14 sprendimu VšĮ „Pajūrio radijas“ veikla buvo pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Šis sprendimas įsiteisėjo 2018-04-14.

29. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, kai bankrutavusios ir likviduotos bei iš Juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės kreditorius, vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalimi, reiškia tiesioginį ieškinį asmenims, kaltiems dėl tyčinio bankroto.

30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, žr. šios nutarties 20 punktą), nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punktas, 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).

31. Ieškovė ieškinį grindžia Kauno apygardos teismo 2017-10-25 nutartimi dėl VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytais atsakovų neteisėtais veiksmais. Teismas pažymi, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017, nagrinėjant klausimą dėl VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, dalyvavo visi nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys.

32. Kauno apygardos teismas 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017 (vėlesnis civ. bylos Nr. B2-145-254/2018) nurodė, jog VšĮ „Advilio reklamos miestas” (vėlesnis pavadinimas VšĮ „Pajūrio radijas“) jau nuo 2011-02-15 negalėjo laisvai disponuoti piniginėmis lėšomis banko sąskaitose, nes buvo taikomi antstolių ir kiti apribojimai, kas reiškia, kad įstaiga jau tuomet negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas), tačiau įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas, vertindamas įmonės turtą pagal byloje pateiktus balansų duomenis nustatė, kad įmonei esant faktiškai nemokiai jos turtas nuo 2012 m. iki 2015 m. nuosekliai mažėjo, o per vienerius metus mokėtinos sumos didėjo taip: 689 640,29 Eur, 977 422,38 Eur, 1 115 006,08 Eur ir 1 120 638 Eur, todėl įmonės vadovams 2013 m. pradžioje nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), vėlesni veiksmai patvirtina jos vadovų tyčinius veiksmus bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį, tuo esmingai pažeidžiant kreditorių teises. Teismas konstatavo sąmoningą įmonės vadovų blogą įmonės valdymą ir preziumavo, kad nustatytas tyčinio bankroto požymis, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo kreipiamasi į teismą dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

33. Kauno apygardos teismas 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017 taip pat nurodė, kad pareiškėjos pateiktame Kauno apskrities VMI 2015-06-26 patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuotas LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir nurodyta, kad įstaiga apskaitos registruose įregistravo realiai neįvykusias ūkines operacijas, nepateikė dokumentų, patvirtinančių paslaugų įsigijimą, todėl buvo papildomai priskaičiuota PVM ir pelno mokesčio, iš viso 337 537,63 Eur. Teismas konstatavo mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatyto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir kitų mokesčių mokėjimo vengimą, kas sudarė pagrindą įstaigos bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

34. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, kuri nurodyta šio sprendimo 31 punkte, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017 nustatytus atsakovų neteisėtus veiksmus, kurie buvo pagrindu VšĮ “Pajūrio radijas“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintais tyčinio bankroto kriterijais, nagrinėjamoje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CK 6.246 straipsnis).

35. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punktas, 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).

36. Tačiau teismas pažymi, kad byloje dėl VšĮ “Pajūrio radijas“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismas nesprendė žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatė kitų (išskyrus neteisėtų veiksmų (neveikimo), lėmusio įmonei žalą – negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais) jų civilinės atsakomybės sąlygų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).

37. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, kad jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Ieškovė nurodė, kad nuo 2005-02-12 iki 2013-03-05 VšĮ “Pajūrio radijas“ vadovu buvo A. P.; nuo 2013-03-05 iki 2014-07-30 – J. V.; nuo 2014-07-30 iki 2015-01-22 – R. R.. Įstaiga vykdė reklamos agentūrų veiklą, t. y. radijo transliuotojas parduodavo radijo eterį reklamai, perpardavinėjo reklamos paslaugas spaudoje, taip pat gamino, įrenginėjo reklamą, gamino, perpardavinėjo reklamos prekes, atitinkamai vykdė ir kitų prekių bei paslaugų didmeninę/mažmeninę prekybą.

39. VšĮ “Pajūrio radijas“ vadovo A. P. atžvilgiu ieškovė 2019 m. sausio 30 d. teisme gautu pareiškimu ieškinio atsisakė. Atsisakymas nuo ieškinio šio atsakovo atžvilgiu buvo priimtas 2019 m. vasario 1 d. nutartimi ir nutarčiai įsiteisėjus buvo panaikintos ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi atsakovo A. P. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. 2019-01-09 patikslintame ieškinyje ((duomenys neskelbtini) ieškovė nurodė, kad šio atsakovo atžvilgiu ieškinio atsisako todėl, kad jo vadovavimo įstaigai laikotarpiu ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies norma, įtvirtinusi asmens sankcijas dėl tyčinio bankroto, negaliojo, todėl atsakomybė pagal ją šiam atsakovui negali kilti.

40. Teismas sutinka su atsakovu J. V., kad jis iš vadovo pareigų buvo atleistas VšĮ dalininko trečiojo asmens V. D. 2014-05-14 sprendimu, o darbo sutartis buvo nutraukta 2014-05-24. Taigi, ieškovės argumentai, kad šis atsakovas buvo įmonės vadovu iki 2014-07-30, yra neteisingi (Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

41. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Kauno apygardos teismo 2011-05-13 nutartimi UAB „Rodiklis“ bankroto byloje Nr. B2-574-324/2011, buvo uždrausta R. R. eiti įmonės vadovo pareigas. Šia aplinkybe atsakovas J. V. grindžia savo atsikirtimą tuo aspektu, kad paprašytas pusbrolio – atsakovo R. R. jis sutiko pabūti formaliu VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovu, o pagal jų susitarimą, faktiškai VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovo R. R., o jis tik pasirašys R. R. paruoštus dokumentus. 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017, kuria VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nurodyta, kad trečiasis asmuo paaiškino, jog „kiti įmonės direktoriai buvo tik įregistruoti, nes R. R. negalėjo eiti vadovo pareigas, bet faktiškai įmonę valdė būtent jis, kiti vadovai savarankiškai negalėjo priimti sprendimų”. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo V. D. dėl šių aplinkybių nenurodė kitaip.

42. Byloje apklausti liudytojais G. J. ((duomenys neskelbtini)), I. J. ((duomenys neskelbtini)), R. R. (l(duomenys neskelbtini)), A. D. ((duomenys neskelbtini), dirbusi įstaigai vadovaujant A. P. ir J. V.) parodė, kad atsakovas J. V. buvo „popierinis“ vadovas, jis nevadovavo įstaigai ir neduodavo jokių nurodymų dėl jos valdymo ir veiklos. Tokius nurodymus duodavo atsakovas R. R.. Liudytoja G. J. parodė, kad matė sąrašą dėl pinigų pervedimo, kurį jai pateikė R. R., o pasirašė J. V.. Šie pastarosios liudytojos parodymai yra apie byloje esančių VšĮ „Pajūrio radijas“ 2013-11-07 ir 2014-02-04 prašymų UAB „Rodiklio reklama“ parengimą, kai pirmuoju prašymu buvo prašoma pervesti iš viso 5548,32 Lt, o antruoju – 1243,09 Lt įstaigos klientams ir darbuotojams atlyginimo (3 t., b. l. 81-82). Visi liudytojai žinojo ir paliudijo teisme, kad J. V., nors ir paskirtas direktoriumi, atliko įstaigoje tuos pačius darbus, kaip ir iki paskyrimo vadovauti įstaigai – gamino plastikines korteles, ženkliukus, pakabukus, dirbo lazeriu ir darė kitus darbus.

43. Kasacinis teismas išaiškino, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Faktinis įmonės vadovas įmonei atsako kaip de jure vadovas už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Bet teismas pažymi, kag ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

44. Kaip jau buvo nurodyta sprendimo 33 punkte, VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovų tyčiniai veiksmai buvo konstatuoti ir pažeidus pareigą 2013 m. pradžioje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įstaigai (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Remiantis sprendimo 31 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu ir 33 punkte nurodytomis prejudicinėmis ir nekvestionuotinomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo turėjo tik įstaigos vadovu formaliai įregistruotas asmuo, bet ne faktinis vadovas. J. V. formaliu vadovu buvo nuo 2013-03-05 iki 2014-05-24 ir žinojo jog juo yra paskirtas, žinojo, kad jo pusbrolis – atsakovas R. R. negali eiti vadovo pareigų, todėl būtent tik J. V., jo vadovavimo įstaigai laikotarpiu, net ir jo pradžioje, o ne faktiniu vadovu save laikantis R. R., turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos VšĮ „Pajūrio radijas“ iškėlimo.

45. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu ir prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017 47 punktą). Be to, kasacinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjus, kad tuo atveju, kai asmuo pradėjo vadovauti įmonei, kurios finansinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai galbūt liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019)

46. Jau minėta, kad nuo 2005-02-12 iki 2013-03-05 įstaigos vadovu buvo A. P.. Kauno apygardos teismo 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017 prejudiciniu faktu konstatuota, kad įmonės vadovams 2013 m. pradžioje nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), vėlesni veiksmai patvirtina jos vadovų tyčinius veiksmus bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį, tuo esmingai pažeidžiant kreditorių teises. Taigi, prejudiciniu faktu nustatyta, kad VšĮ „Pajūrio radijas“ buvo nemoki jau įstaigai vadovaujant A. P.. Todėl atsakovui J. V. pradėjus vadovauti faktiškai nemokiai įstaigai, įstatyminės pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas pats savaime nepadarė žalos įstaigos kreditoriams, nes įstaiga jau buvo nemoki ir negalėjo patenkinti ieškovės reikalavimo, kuris pagal jos patikslintame ieškinyje nurodytą aplinkybę, 2012-12-31 dienai buvo 191 890,58 Eur.

47. Teismas neturi pagrindo atmesti atsakovo J. V. atsikirtimus, kad faktiškai įstaigos ūkinei –komercinei veiklai vadovavo atsakovas R. R., nors nebuvo nei jos vadovas, nei jos dalininkas. Pastebėtina, kad ir atsakovas R. R. pripažįsta faktą, kad buvo faktinis VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovas nuo 2013-03-05 dienos iki VšĮ „Pajūrio radijas“ bankroto bylos iškėlimo 2015-01-22 nutartimi. Jis nurodė, kad atsakovas J. V. faktiškai VšĮ „Pajūrio radijas“ nevadovavo, jokių verslo sprendimų nepriėmė ir dirbo savo ankstesnį vadybininko darbą. Kadangi Kauno apygardos teismo 2017-10-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-271-254/2017 nustatyta, jog 2013 m. pradžioje nesikreipus į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, vėlesni veiksmai patvirtina jos vadovų tyčinius veiksmus bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį, tai tik faktiškai įstaigai vadovavusio atsakovo R. R. neteisėti tyčiniai veiksmai bloginant jau nemokia tapusios įstaigos turtinę padėtį, esmingai pažeidė ieškovės teises, t. y. tik jo neteisėti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su ieškovei padaryta žala, kas reiškia, kad ieškovė pagrįstai siekia šio asmens civilinės atsakomybės.

48. Tokia išvada suponuoja kitą išvadą, kad atsakovas J. V. byloje paneigė jo atžvilgiu preziumuojamą priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygą ir ieškinys šio asmens atžvilgiu atmetamas, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų ( žala ir priežastinis ryšys tarp jų – CK 6.247, 6.249 straipsniai).

49. Sprendžiant dėl žalos dydžio pažymėtina, kad ieškovė 2019-10-10 pateikė Kauno apygardos teismui raštą „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)- (3 t., b. l. 185-190) kartu su mokestinės nepriemokos skaičiuote už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2013-10-01 (1 priedas), su mokestinės nepriemokos skaičiuote už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-07-30 (2 priedas) ir su mokestinės nepriemokos skaičiuote už laikotarpį nuo 2014-07-30 iki 2015-01-22 (3 priedas).

50. Kaip jau minėta, ieškovė nagrinėjamu ieškiniu realizuoja savo teisę kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu bankrutavusios ir likviduotos bei iš Juridinių asmenų registro jau išregistruotos VšĮ „Pajūrio radijas“ vadovams, kai įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (20 straipsnio 7 dalies redakcija 2013 m. spalio 1 d.). 2013 m. balandžio 18 d. įstatyme Nr. XII-237, kuriuo buvo pakeista ankstesnė ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, nurodyta, kad ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Pagal kasacinio teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcijoje nurodytų sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas, sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktą).

51. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, atsakovui R. R., kaip faktiniam įstaigos vadovui nuo 2013-03-05 iki 2014-07-30 ir jau formaliam vadovui nuo 2014-07-30 iki 2015-01-22, negali būti taikoma atsakomybė už neteisėtus veiksmus, sąlygojusius tyčinį bankrotą ir atliktus tuomet, kai 2013 m. balandžio 18 d. ĮBĮ redakcijos 20 straipsnio 7 dalies teisės norma, įtvirtinanti sankcijas atsakingiems dėl tyčinio bankroto asmenims, dar negaliojo. Todėl dėl atsakovo R. R. atsakomybės už žalą galima spręsti tik pagal 2019-10-10 Kauno apygardos teismui pateikto rašto „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)- mokestinės nepriemokos skaičiuotę už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-07-30 (2 priedas) ir pagal mokestinės nepriemokos skaičiuotę už laikotarpį nuo 2014-07-30 iki 2015-01-22 (3 priedas). Todėl iš 585796,26 Eur ieškovės patirtos žalos (ieškinio reikalavimas), nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti atsakomybę dėl 411516,16 Eur žalos, paskaičiuotos pagal paminėto rašto 1 lentelę apie įstaigai paskaičiuotą ir į kreditorinį reikalavimą įtrauktą GPM, NTM, PLN ir PVM nepriemoką iki 2013-10-01. Todėl likusi kreditorinio reikalavimo dalis už laikotarpį nuo 2013-10-01 sudarytų 174280,10 Eur (154062,18 Eur (pagal 2 lentelę) + 20217,92 Eur (pagal 3 priedo lentelę).

52. Atsakovo R. R. atstovė baigiamojoje kalboje nurodė, kad nors priede Nr. 2 nurodyta, jog yra priskaičiuoti mokesčiai už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-07-30, tačiau lentelėje yra nurodyti mokesčiai, kurie buvo skaičiuoti nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Atsakovo nuomone, kadangi įmonės vadovo atsakomybė yra galima tik nuo 2013-10-01, todėl iš antrosios lentelės į žalą turėtų būti neįskaitomos visos sumos, kurios buvo priskaičiuotos nuo 2013-01-01. Tokiu būdu, R. R. nesutinka su 2 911,55 Eur NTM už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31, nesutinka su 28 848,47 Eur PLN mokesčiu, kuris priskaičiuotas už 2013-01-01 – 2013-12-31 laikotarpį, taip pat nesutinka su 30 816 Eur PLN bauda, kuri buvo paskirta už tikrintą 2011, 2012, 2013 metų laikotarpį, ir taip pat nesutinka su 70 512 Eur PVM bauda, kuri buvo paskirta už tikrintą laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2014-05-31.

53. Teismas sutinka su atsakovu R. R., kad mokestinės nepriemokos skaičiuotėje už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-07-30 (2 priedas) ieškovė įtraukė 30 816 Eur PLN baudą, kuri buvo paskirta už tikrintą 2011, 2012, 2013 metų laikotarpį, taip pat 70 512 Eur PVM baudą, kuri buvo paskirta už tikrintą laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2014-05-31. Taigi, baudos apima laikotarpį ir iki 2013-10-01, kai ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies norma, numatanti sankciją atsakovui, dar negaliojo, arba galiojo labai trumpai po šios datos. Kadangi išskirti už kokius atsakovo R. R. neteisėtus veiksmus, atliktus nuo 2013-10-01 yra paskirtos šios baudos teismas negali, tai ir neturi pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę šių baudų apimtyje. Tais pačiais argumentais atmetami reikalavimai priteisti iš atsakovo 2 911,55 Eur NTM ir 28 848,47 Eur PLN žalą, kurie paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 ir teismas neturi galimybės nustatyti, koks šių nesumokėtų mokesčių dydis buvo iki ir nuo 2013-10-01. Todėl teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė tik 20 974,16 Eur žalą, kuri paskaičiuota pagal 2019-10-10 Kauno apygardos teismui pateikto rašto „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)- 2 priedo lentelę (154062,18 Eur - 2911,55 Eur - 28848,47 Eur – 30816 Eur - 70512 Eur = 20 974,16 Eur ).

54. Pagal 2019-10-10 Kauno apygardos teismui pateikto rašto „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini)-, mokestinės nepriemokos skaičiuotę už laikotarpį nuo 2014-07-30 iki 2015-01-22 (3 priedas), ieškovės nepatenkinto kreditorinio reikalavimo dalis sudaro 20217,92 Eur. Atsakovas dėl šio laikotarpio nepriemokos nesutinka su 9750 Eur GPM už išmokėtas lėšas iš Garantinio fondo, nes jos buvo išmokėtos jau bankroto proceso metu. Teismas šiuos atsakovo argumentus laiko nepagrįstais, nes yra akivaizdu, kad lėšos iš Garantinio fondo įstaigos darbuotojų reikalavimams patenkinti buvo išmokėtos todėl, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įstaigos bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir įmonė neturėjo galimybės patenkinti kreditorių reikalavimų, kuriuos kompensuoja už įmonę Garantinis fondas, o dėl šios išmokos išmokėjimo priskaičiuojamas GPM. Todėl šios laikotarpio žalos atžvilgiu atsakovas R. R. ieškovės patirtos žalos bei žalos ir priežastinio ryšio preziumpcijos nenuginčijo (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

55. Teismas konstatuoja, kad ieškovė įrodė civilinės atsakomybės sąlygas tik atsakovo R. R. atžvilgiu, o šis atsakovas nepaneigė ieškovės žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, 41192,08 Eur ieškinio dalyje (20974,16 + 20217,92 Eur). Kitoje dalyje ieškovės ieškinys atsakovo R. R. atžvilgiu atmetamas.

56. Tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Šios procesinės palūkanos priteisiamos iš atsakovo R. R., kurio atžvilgiu ieškinys tenkinamas iš dalies.

57. Teismas atmeta atsakovo R. R. argumentus dėl ieškinio atmetimo tuo aspektu, kad mokestinės nepriemokos buvo nustatytos tik VšĮ „Pajūrio radijas“ iškėlus bankroto bylą 2015-06-26 Patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtintos iš dalies 2015-08-06 sprendimu „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“, o atsakovas neturėjo galimybės šį sprendimą ginčyti. Teismas pažymi, kad atsakovai šioje byloje turėjo galimybę įrodinėti, kad mokestinės nepriemokos, baudos ir delspinigiai yra paskaičiuoti pažeidžiant įstatymus, tačiau to neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neteisingai apskaičiavo mokestines nepriemokas ir baudas bei delspinigius. Pastebėtina, kad pats atsakovas R. R. neginčijo, jog 41192,08 Eur mokestinė nepriemoka atsirado po ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies įsigaliojimo, o aplinkybė, kad mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota ir patvirtinta vėliau paminėtu sprendimu, nedaro jos paskaičiavimo neteisėtu ir nenaikina atsakovo civilinės atsakomybės. Teismas pastebi, kad Kauno apygardos teismo 2017-10-25 nutartimi buvo nustatyta, jog įmonė nemokia tapo 2013 m. pradžioje. Todėl tolesni vadovų veiksmai bloginant jau nemokia tapusios įstaigos turtinę padėtį, didino jos įsipareigojimus kreditorei VMI, kas sudarė pagrindą atsakovo R. R. civilinei atsakomybei kilti už iki bankroto bylos įstaigai iškėlimo ieškovei padarytos žalos padidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018).

Dėl ieškinio senaties

58. Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl žalos atlyginimo šiuo pagrindu atmesti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnis). Teismas pažymi, kad ieškovės tiesioginis ieškinys atsakovams dėl žalos atlyginimo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies nuostatas galimas tuomet, kai įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. VšĮ „Pajūrio radijas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu Kauno apygardos teismo 2017-10-25 nutartimi. Ieškovė ieškinį pareiškė 2018-11-14, todėl trejų metų ieškinio senaties termino ji nepraleido ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu negalima.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir masto sumažinimo

59. Ieškovės ieškinį J. V. atžvilgiu atmetus ir sprendimui įsiteisėjus panaikinamos ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi šio atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios priemonės. Ieškovės ieškinį atsakovo R. R. atžvilgiu tenkinus iš dalies, jo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas sumažintinas nuo 587566,55 Eur iki ieškiniu patenkintos 41192,08 Eur sumos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovės ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai 585796,26 Eur J. V. atžvilgiu atmetus visiškai, o atsakovo R. R. atžvilgiu tenkinus 7 proc. (41192,08 Eur x 100 : 585796,26 Eur), iš atsakovo R. R. valstybei priteisiamas 376 Eur (5368 Eur x 7 : 100) žyminis mokestis, nuo kurio sumokėjimo ieškovė yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

61. Byloje teismas turėjo 23,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai atsakovo R. R. atžvilgiu, jo dalis sudaro 1,65 Eur (23,64 Eur x 7 : 100) ir yra mažesnės už minimalią priteistiną sumą valstybei, todėl šios bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

62. Ieškinį tenkinus iš dalies, tačiau byloje nesant duomenų, patvirtinančių byloje dalyvaujančių asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteisiamos (CPK 88 straipsnis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atsakovo R. R. atžvilgiu tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, 41192,08 Eur (keturiasdešimt vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt du eurus 8 ct) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018-11-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 376 Eur žyminį mokestį, sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5660.

Pakeisti atsakovo R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752, Vasario 16-osios g. 14, Vilnius) ieškinio reikalavimams užtikrinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-392-254/2020 (ankstesnis Nr. e2-2432-254/2018) taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, jį sumažinant nuo 587 566,55 Eur (penkių šimtų aštuoniasdešimt septynių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt šešių eurų 55 ct) iki 41192,08 Eur (keturiasdešimt vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt dviejų eurų 8 ct).

Ieškinį atsakovo J. V. atžvilgiu atmesti.

Panaikinti atsakovo J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752, Vasario 16-osios g. 14, Vilnius) ieškinio reikalavimams užtikrinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-392-254/2020 (ankstesnis Nr. e2-2432-254/2018) taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Šis sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.