Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-338-856/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-07-13
Bylos Nr.: e2A-338-856/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-35-3-00017-2022-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“
Atsakovas: G. Š.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-338-856/2022 Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00017-2022-7 Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.1; 2.6.8.10; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. liepos 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1279-1029/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovui G. Š. dėl skolos, palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Osvalda“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo G. Š. 720,88 Eur skolą, 312,64 Eur palūkanas bei 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2012-10-03 UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Automagija“ įsipareigojo, įgaliotam VPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijose priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 4.1 punktą, UAB „Automagija“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti sutartyje nurodytas išlaidas: už transporto priemonės nuvežimą, pervežimą – 151,60 Eur, už transporto priemonės saugojimą – 5,79 Eur už vieną parą. 2013 m. sausio 15 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) iš Radviliškio rajono į transporto priemonių saugojimo aikštelę adresu: (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežtas automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje transporto priemonė buvo saugoma iki 2013 m. gegužės 6 d. Transporto priemonės savininkas bei valdytojas (vairuotojas) teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas G. Š. 2019-01-14 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido ieškovei UAB „Osvalda“ reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2019-11-01. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos yra 151,60 Eur, o jos saugojimo išlaidos nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. už 112 kalendorinių dienų yra 648,48 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsakovas G. Š. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, jog visus pinigus už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą sumokėjo atsiimdamas automobilį. Atsiėmimo sutartis numato, jog išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimo į transporto stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Atsiimant transporto priemonę dalyvavo A. M., kuris matė, kaip atsakovas atsiskaitė už suteiktas paslaugas automobilį saugojusiai įmonei. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 5 ir 10 punktus yra suėjęs ieškinio senaties terminas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė nurodė, jog mažina ieškinio reikalavimus dalyje dėl palūkanų priteisimo ir prašo priteisti palūkanas už 5 metus iki ieškinio pateikimo, t. y. 180,22 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės UAB „Osvalda“ 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

6. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimams ieškinio senaties terminai nėra praleisti.

7. Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono policijos komisariatas 2013 m. gegužės 6 d. išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. 6, kuriuo leido G. Š. atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Minėtu leidimu taip pat išaiškinta, kad jei transporto priemonė buvo nuvežta, nes padarytas teisės pažeidimas, išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

8. Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, jog pradžioje, manydamas, kad nėra atsakingas už administracinio nusižengimo padarymą, jis bandė atsiimti transporto priemonę nesumokėjęs už jos nuvežimą ir saugojimą, t. y. kreipėsi į teismą, ginčydamas 2013 m. sausio 28 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato specialistės sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti G. Š. prašymą dėl jam priklausančio automobilio grąžinimo, tačiau aukščiau nurodyta teismo nutartimi G. Š. skundai atmesti.

9. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas, kurio parodymais netikėti teismas neturi pagrindo, patvirtino, jog prieš atsiimdamas transporto priemonę – automobilį, atsakovas sumokėjo aikštelėje dirbusiam žmogui pinigus ir tuomet tas žmogus atnešė automobilio raktelius. Kadangi nuo automobilio atsiėmimo praėjo beveik 9 metai, atsakovas teigia, jog jam išduoto pinigų priėmimo kvito neišsaugojo. Teismas vertino, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog automobilio atsiėmimo metu (prieš ar po atsiėmimo) atsakovui būtų išrašyta sąskaita už minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Nors atsakovas nurodė mokėjęs gerokai mažesnę ir nusiderėtą sumą (apie 250 litų) nei prašo priteisti ieškovė, tačiau į bylą pateiktas UAB „Osvalda“ automobilio priėmimo perdavimo aktas Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui su mokesčiu už jo stovėjimą aikštelėje patvirtina, kad mokesčio suma už automobilio stovėjimą aikštelėje buvo skaičiuota gerokai mažesnėmis kainomis, nei numatyta Sutarties priede Nr. (duomenys neskelbtini) (po 3 litus už dieną vietoje 20 litų už parą).

10. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, ginčo šalių paaiškinimus ir liudytojo parodymus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovo įrodinėjamas faktas, kad jis už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą sumokėjo jo atsiėmimo metu buvo, nei kad jo nebuvo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Osvalda“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Osvalda” ieškinį atsakovui G. Š. tenkinti, o taip pat priteisti ieškovės UAB „Osvalda” turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, reglamentuojančio, be kita ko, ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, 6 straipsnio 5 dalis numato, kad grynųjų pinigų priėmimo, išmokėjimo, jų apskaitos ir laikymo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktas numato, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. Tiek atsakovas, teikdamas paaiškinimus byloje, tiek liudytojas A. M. nurodė, kad atsakovui atsiskaičius su saugotoju už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, buvo išduotas atsiskaitymą patvirtinantis dokumentas, kuris, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, turėtų būti kasos pajamų orderis. Tačiau atsakovas tokio rašytinio įrodymo nepateikė, o gavęs iš apeliantės reikalavimą padengti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, nesikreipė į pradinę kreditorę UAB „Automagija” ar apeliantę dėl kasos pajamų orderio pirmojo egzemplioriaus kopijos gavimo, o taip pat neprašė teismo išreikalauti šio rašytinio įrodymo, jeigu pačiam nebūtų pavykę jo gauti. Toks atsakovo procesinis elgesys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas su saugotoju už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą neatsiskaitė ir jam atsiskaitymą patvirtinančio kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius ar kvitas nebuvo išduotas.

11.2. Net ir tuo atveju, jei būtų laikoma įrodyta atsakovo byloje įrodinėta aplinkybė, kad jis yra sumokėjęs 57,92 Eur ar 72,41 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, ši jo nurodyta 57,92 Eur ar 72,41 Eur suma yra 662,96 Eur arba 648,47 Eur mažesnė nei priskaičiuota transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo suma, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas yra visiškai apmokėjęs transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

11.3. Teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsakovo paaiškinimus ir liudytojo A. M. parodymus laikė patikimais ir pakankamais atsakovo atsikirtimams pagrįsti. Atsakovas, teikdamas paaiškinimus byloje, nurodė, kad liudytojas A. M. su juo kartu į automobilių saugojimo aikštelę vyko tam, kad parvarytų transporto priemonę, su kuria abu vyko į transporto priemonių saugojimo aikštelę, t. y. ne automobilių saugojimo aikštelėje saugotą transporto priemonę, o transporto priemonių saugojimo aikštelėje saugotą transporto priemonę parvarė pats atsakovas, 2022 m. kovo 22 d. teismo posėdžio metu nurodydamas „aš sėdau ir išvažiavau“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 23 min. 30 sek.). Tuo tarpu liudytojas A. M. posėdžio metu parodė, kad jis parvarė automobilių saugojimo aikštelėje saugotą transporto priemonę (teismo posėdžio garso įrašas nuo 28 min. 50 sek.). Be to, atsakovas, teikdamas paaiškinimus, nurodė, kad dėl mokėtinos sumos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą vyko derybos, o sumokėjus pinigus jam buvo išduotas pinigų priėmimo kvitas, tuo tarpu liudytojas A. M. nenurodė, kad vyko kokios nors derybos dėl mokėtinos sumos, o taip pat nenurodė, kad atsakovui buvo išduotas pinigų priėmimo kvitas. Šie atsakovo teiktų paaiškinimų ir liudytojo parodymų prieštaravimai sudaro pagrindą manyti, kad transporto priemonės paėmime iš saugojimo aikštelės liudytojas nedalyvavo, todėl negalėjo matyti ir nematė tariamo atsakovo atsiskaitymo su saugotoju už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

11.4. Teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad 3 litų dydžio įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą, yra pakankamas, kadangi ieškovė Šiaulių apskrities VPK skaičiavo tokio dydžio įkainį už vieną transporto priemonės saugojimo parą. Apeliantė su tuo nesutinka, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs kitokią praktiką ir kriterijus nustatant transporto priemonės saugojimo įkainių dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

11.5. Apeliantė kartu su ieškiniu pateikė duomenis apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas, kurie yra sudaryti iš viešai skelbiamų saugotojų sutarčių su policijos įstaigomis, iš kurių matyti, kad transporto priemonės saugojimo laikotarpiu priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo kainos buvo ne mažiau nei 20 Lt (5,79 Eur) už vieną saugojimo parą. Be to, Šiaulių apygardos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-644-883/2020, 2021 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-137-357/2021 pagrįstu yra pripažinęs 7 Eur įkainį už saugojimo parą, todėl spręstina, kad šiuo atveju automobilio saugojimo įkainis 5,79 Eur už parą nėra neatitinkantis rinkos kainų, ir skaičiuoti mažesnį įkainį už saugojimo parą pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neturėjo pagrindo.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. Š. prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti iš ieškovės UAB „Osvalda“ 400 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Ieškovė nepateikia jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jos reiškiamas pretenzijas, kad atsakovui pasiimant automobilį iš aikštelės už paslaugas nebuvo sumokėta, kad atsiimant automobilį būtų įteikta sąskaita susimokėti už paslaugas ar automobilio perdavimo aktas, kuriame būtų nurodyta, kad automobilis gražintas nesusimokėjus už paslaugas, ar kitas dokumentas, patvirtinantis ieškovės reiškiamas pinigines pretenzijas.

Šalies argumentai

12.2. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. M. patvirtino faktą, kad buvo su atsakovu ir atsakovas sumokėjo aikštelėje buvusiam žmogui, apžiūrėjo automobilį pasiimant, jam padavė automobilio raktus ir išvažiavo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas nurodęs „aš sėdau ir išvažiavau“, pastebėtina, kad nebuvo įvardyta, į kokį automobilį atsakovas įsėdo išvažiuojant iš aikštelės: ar į tą, su kuriuo atvažiavo, ar tą, kurį pasiėmė, daromos prielaidos, o liudytojas A. M. apklausiamas nurodė aplinkybes, kurias prisiminė praėjus beveik 8 metams po automobilio pasiėmimo.

12.3. Atsakovui pasiimant automobilį iš saugojimo aikštelės, 2013 m. gegužės 6 d. buvo duotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Šiame dokumente atsakovui paaiškinta „kad, jei transporto priemonė buvo nuvežta, nes padarytas teisės pažeidimas, išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštele ir jos saugojimu, ūkio subjektui (ui) turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“. Jei atsiimant transporto priemonę iš aikštelės nebūtų buvę sumokėta už paslaugas, tai atsakovui transporto priemonės niekas nebūtų gražinęs.

Atsiliepimas

12.4. Apie sumokėjimą atsakovas nurodė savo atsiliepime į ieškinį, tai ieškovė, siekdama pagrįsti savo ieškinį, turėjo galimybę sutikrinti, kreipiantis į UAB „Automagija“, ar buvo 2013 m. gegužės 6 d. sumokėta už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir transporto priemonės saugojimą, tačiau to nedarė ir nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo nurodytus duomenis.

12.5. Atsakovo sumokėta suma - apie 250 Lt, iš dalies sutampa su apeliantės pateiktomis prie sudarytos sutarties kainomis: lengvųjų transporto priemonių transportavimas - kaina su PVM nuo 150 Lt iki 250 Lt. Taip pat byloje pateiktas pačios ieškovės 2013 m. gegužės 3 d. automobilio priėmimo perdavimo aktas Šiaulių apskrities VPK su mokesčiu už stovėjimą aikštelėje, kuriame nurodoma, kad viso 96 litai (PVM įskaičiuotas).

12.6. Įkainis, kurį skaičiuoja ieškovė atsakovui už paslaugas, yra nesąžiningas, nes, kaip matyti UAB „Osvalda“ 2013 m. gegužės 3 d. automobilio priėmimo perdavimo akto, Šiaulių apskrities VPK su mokesčiu už stovėjimą aikštelėje paros įkainis 3 Lt, o ieškovė skaičiuoja ir taiko paros įkainį 5,79 Eur už saugojimą. Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas neteisingai vertino paros saugojimo įkainį tik 3 Lt, tokį įkainį taikė pati UAB „Osvalda“, paskaičiuodama mokesčio sumą. Nėra pagrindo teigti, kad taikytas 3 Lt transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainis už parą, yra nepagrįstas ar neatitinkantis teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

14. Byloje kilo ginčas dėl priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo.

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Automagija“ 2011 m. balandžio 28 d. sudarė sutartį (toliau – ir Sutartis) su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo paslaugų. 2012 m. spalio 3 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) Sutartis pratęsta laikotarpiui iki tol, kol Paslaugos gavėjas baigs Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugos pirkimo procedūras. Pagal 2013 m. sausio 15 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežta atsakovui G. Š. priklausanti transporto priemonė VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 14 d. UAB „Automagija“ ir ieškovė pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į atlyginimą už transporto priemonių nutempimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytų sutarčių pagrindu.

16. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto surašymo metu (2013 m. sausio 15 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalis nustatė, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

17. Taigi, įstatymas įsakmiai nurodo, kad išlaidos, susijusios su transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu stovėjimo aikštelėje, turi būti atlyginamos arba jų atlyginimo įvykdymo adekvatus užtikrinimas turi būti pateiktas iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės.

18. CK 6.70 straipsnis numato, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas (CK 6.70 straipsnio 1, 2 dalys).

19. Remiantis Sutarties 4 punktu, saugotojas turi teisę už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti išlaidas pagal Pasaugos gavėjo patvirtintus paslaugos teikimo įkainius, kurie negali būti keičiami visą šios Sutarties galiojimo laikotarpį (4.1. papunktis); reikalauti iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sumokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo transporto priemonės savininko, valdytojo vykdytino sprendimo grąžinti jam transporto priemonę gavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnyje nurodytus atvejus, kai saugojimo išlaidos teismo pripažįstamos proceso išlaidomis (4.2. papunktis).

20. Taigi, kaip matyti, tiek įstatymo, tiek Sutarties pagrindu transporto priemonės savininkui (atsakovui) atsirado pareiga sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Pažymėtina, kad esant imperatyviam teisiniam reglamentavimui, t. y. SEAKĮ aiškiai numačius automobilio atsiėmimo iš saugotojo sąlygas, tokios sąlygos galioja ir nebūdamos perkeltos į Sutartį. Kartu pažymėtina, kad Sutartyje nėra nustatyta, jog galimos kitokios nei SEAKĮ numatytos transporto priemonės atsiėmimo sąlygos.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimu konstatavo, kad SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata „išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minimu nutarimu Konstitucinis Teismas nutarė, kad įstatymo nuostata, pagal kurią transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymo užtikrinimas negrąžinant transporto priemonės jos savininkui (valdytojui), savaime neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, jeigu sudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę pateikus adekvatų prievolės atlyginti tokias išlaidas įvykdymą.

22. Iš SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies matyti, kad asmeniui, kurio automobilis buvo nutemptas ir saugomas, pareiga sumokėti už paslaugas yra iki automobilio atsiėmimo, arba savo prievolės įvykdymą užtikrinus CK nustatytais būdais ir tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui neatlikus nė vieno iš įstatyme numatytų veiksmų (sumokėjus už paslaugas, pateikus apmokėjimo garantiją ar kitą prievolės užtikrinimą), mažai tikėtina, kad pradinė kreditorė UAB „Automagija“ 2013 m. gegužės 6 d. atsakovui būtų leidusi atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir tai, kad apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog atsakovui atsiimant automobilį būtų sudarytas koks nors dokumentas (automobilio perdavimo aktas ar kt.) su žyma, jog atsakovas nėra sumokėjęs transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo išlaidų ar, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovui atsiimant automobilį ar po jo atsiėmimo būtų išrašyta sąskaita už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

23. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog Radviliškio rajono policijos komisariatas 2013 m. gegužės 6 d. išdavė leidimą atsakovui atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame taip pat išaiškinta, kad jei transporto priemonė buvo nuvežta, nes padarytas teisės pažeidimas, išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, jog pradžioje, manydamas, kad nėra atsakingas už administracinio nusižengimo padarymą, jis bandė atsiimti transporto priemonę nesumokėjęs už jos nuvežimą ir saugojimą, t. y. kreipėsi į teismą, ginčydamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl jam priklausančio automobilio grąžinimo, tačiau skundai buvo atmesti.

24. Aplinkybę, kad atsakovas sumokėjo pinigus aikštelėje dirbusiam žmogui už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. M., kurio parodymais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsakovo paaiškinimus ir liudytojo A. M. parodymus laikė patikimais ir pakankamais atsakovo atsikirtimams pagrįsti, nes tarp atsakovo teiktų paaiškinimų ir liudytojo A. M. parodymų yra prieštaravimai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų parodymai – tik viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

25. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo A. M. parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiama sprendimą, rėmėsi ne tik liudytojo parodymais, bet byloje esančių įrodymų visuma. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina minėto liudytojo parodymus, pateikia savo nuomonę dėl liudytojo parodymų turinio, tačiau iš esmės nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas, netinkamai jas aiškinęs ir/ar taikęs.

26. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tiek atsakovas, teikdamas paaiškinimus byloje, tiek liudytojas A. M. nurodė, jog atsakovui atsiskaičius su saugotoju už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, buvo išduotas atsiskaitymą patvirtinantis dokumentas, tačiau atsakovas tokio rašytinio įrodymo nepateikė, o gavęs iš apeliantės reikalavimą padengti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, nesikreipė į pradinę kreditorę ar apeliantę dėl kasos pajamų orderio pirmojo egzemplioriaus kopijos gavimo, o taip pat neprašė teismo išreikalauti šį rašytinį įrodymą.

27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga, visų pirma, tenka besikreipiančiam į teismą asmeniui – ieškovui, šiuo atveju apeliantei, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad atsakovas privalėjo būti aktyvus dėl įrodymų išreikalavimo. Pažymėtina, kad būtent ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų (atsakovui išrašytos sąskaitos ar kt.), kurie pagrįstų jos teiginius, kad atsakovas nesumokėjo už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, todėl tokių, įrodymais nepatvirtinamų, teiginių atsakovas paneigti neturėjo procesinės pareigos, juolab, kad nuo automobilio atsiėmimo iki kreipimosi į teismą praėjo beveik devyni metai.

28. Apeliantės vertinimu, net ir tuo atveju, jei būtų laikoma įrodyta atsakovo byloje įrodinėta aplinkybė, kad jis yra sumokėjęs 57,92 Eur ar 72,41 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, ši jo nurodyta suma mažesnė nei priskaičiuota transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo suma, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas yra visiškai apmokėjęs transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

29. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, į bylą pateiktas UAB „Osvalda“ 2013 m. gegužės 3 d. automobilio priėmimo perdavimo aktas Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui su mokesčiu už jo stovėjimą aikštelėje patvirtina, kad mokesčio suma už atsakovui priklausančio automobilio stovėjimą aikštelėje buvo skaičiuota gerokai mažesnėmis kainomis, nei numatyta Sutarties priede Nr. 1 (po 3 litus už dieną vietoje 20 litų už parą). Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovo nurodoma sumokėta suma (apie 250 Lt) iš dalies sutampa ir su apeliantės pateiktais Sutarties priedo Nr. (duomenys neskelbtini) įkainiais – lengvųjų transporto priemonių transportavimas - kaina su PVM nuo 150 Lt iki 250 Lt. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kaip jau minėta, Sutarties 4 punktas numato, kad saugotojas turi teisę už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti išlaidas pagal Pasaugos gavėjo patvirtintus paslaugos teikimo įkainius (Sutarties priedas Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad atsakovas, atsiimdamas transporto priemonę iš saugojimo aikštelės ar po atsiėmimo, buvo informuotas apie tokius įkainius, kurie nurodyti skolos už automobilio nuvežimą ir saugojimą apskaičiavime, todėl darytina išvada, kad atsakovas apie minėtus įkainius savalaikiai informuotas, kaip tai nustato pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas, automobilio saugotojo nebuvo.

30. Įvertinus šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia esant labiau tikėtina tai, jog atsakovui pateikus 2013 m. gegužės 6 d. leidimą atsiimti transporto priemonę, buvo pareikalauta apmokėti už suteiktas paslaugas, skaičiuojamas Sutarties priede Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu įkainiu už transportavimą (nuo 150 Lt iki 250 Lt) ir po 3 litus/parą už transporto priemonės saugojimą, t. y. būtent tokiu paros įkainiu, koks buvo nurodytas 2013 m. gegužės 3 d. automobilio priėmimo perdavimo akte Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui su mokesčiu už jo stovėjimą aikštelėje. Ieškovei nepateikus jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo neatsiskaitymo faktą už suteiktas paslaugas, ieškovės pareikštas reikalavimas dėl transporto priemonės pervežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, praėjus daugiau nei aštuoniems metams po transporto priemonės atsiėmimo iš saugojimo aikštelės (skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki ieškovės 2021 m. rugpjūčio 30 d. pranešimo atsakovui), vertintinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis protingumo ir sąžiningumo principams.

31. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio ir atsakovų atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.

32. Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34. Atsakovas G. Š. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės atsakovui priteisiamos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, atsakovui G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė