Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Portugalijos įmonės „Amber Oak Properties Development LDA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas įtraukti Portugalijos įmonę „Amber Oak Properties Development LDA“ į kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „NID Group“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „NID Group“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 28 d., nemokumo administratoriumi paskirtas E. J. (toliau – administratorius).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas bendrovės prašymas įtraukti ją į atsakovės kreditorių sąrašą su 44 760 Eur finansiniu reikalavimu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.

17. Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 31 punktas).

18. Kreditoriaus reikalavimas, nepatvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir pareikštas bankroto byloje, pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 29 punktas).

19. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojantį juridinį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, kad apeliantės 44 760 Eur finansinis reikalavimas, kuris grindžiamas nepagrįstai bendrovei atsakovės pagal sutartį išrašytomis ir apmokėtomis sąskaitomis faktūromis, negali būti tvirtinamas dėl neįrodyto mokėjimų pagal sąskaitas faktūras nepagrįstumo.

21. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad konsultantas neteikė konsultavimo paslaugų ir neišrašė sąskaitų. Tarp sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų ir sutarties nėra ryšio. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasisakė dėl sutarties 2.3.2 papunkčio taikymo sąlygų. Kadangi nėra duomenų apie delspinigių apskaičiavimą, todėl nėra galimybės taikyti sutarties 2.3.2 papunktį ir atsakovei mokėti konsultantui už bendrovę.

22. Nustatyta, kad sutartis sudaryta tarp atsakovės, atstovaujamos direktoriaus D. K., bendrovės, atstovaujamos generalinio direktoriaus M. Š., ir konsultanto. Pagal sutarties 2.1.1 papunktį, konsultantas įsipareigoja konsultuoti paslaugų gavėją (bendrovę) ir (ar) klientą (atsakovę) dėl geriausios nekilnojamojo turto vystymo projekto Portugalijoje įgyvendinimo finansavimo struktūros, sąlygų investuotojams, paslaugų gavėjo (bendrovės) ir (ar) kliento (atsakovės) vardu derėtis su potencialiais investuotojais bei finansuotojais (kreditoriais), konsultuoti paslaugų gavėją (bendrovę) ir (ar) klientą (atsakovę) rengiant dokumentus reikalingam finansavimui gauti ar investicijas pritraukti. Pagal sutarties 2.2.4 papunktį, paslaugų gavėjas (bendrovė) įsipareigojo apmokėti konsultanto paslaugas sutarties 3 punkte numatyta tvarka. Pagal sutarties 2.3.2 papunktį, klientas (atsakovė) įsipareigojo apmokėti konsultanto paslaugas sutarties 3 punkte numatyta tvarka, jei to šioje sutartyje nustatyta tvarka laiku neatlieka paslaugų gavėjas (bendrovė).

23. Iš 2023 m. kovo 30 d. sąskaitos faktūros NIDGR Nr. 23-002 nustatyta, kad pardavėjas (atsakovė) pardavė klientei (bendrovei) paslaugas, kurios nurodytos kaip struktūros projektavimo darbų dalis ir teisinių paslaugų išlaidų kompensacija (Tercena parkas), bei įkainotos 38 000 Eur. Iš 2023 m. balandžio 25 d. sąskaitos faktūros NIDGR Nr. 23-003 nustatyta, kad pardavėjas (atsakovė) pardavė klientei (bendrovei) paslaugas, kurios nurodytos kaip kompensacija už teisinių paslaugų išlaidas (Tercena parkas), bei įkainotos 6 760 Eur. Byloje pateiktas bendrovės sąskaitos išrašas nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. gegužės 1 d. patvirtina, kad bendrovė atsakovei 2023 m. balandžio 3 d. pervedė 38 000 Eur, o 2023 m. balandžio 27 d. – 6 760 Eur.

24. Įvertinus minėtų įrodymų visetą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad tarp sąskaitų faktūrų ir sutarties nėra ryšio. Sutarties 2.1.1 papunktyje šalys susitarė, kad konsultavimo paslaugas bendrovei ir (ar) atsakovei teiks konsultantas, o bendrovė įsipareigojo apmokėti už konsultanto paslaugas (sutarties 2.2.4 papunktis). Tuo atveju, jeigu bendrovė nevykdys įsipareigojimo apmokėti už konsultavimo paslaugas, tuomet už šias paslaugas apmoka atsakovė (sutarties 2.3.2 papunktis).

25. Pagal sutarties 1.1 papunktį, paslaugų gavėjas (bendrovė) planavo įgyvendinti nekilnojamojo turto vystymo projektą Portugalijoje, kurio įgyvendinimui buvo reikalingos konsultavimo paslaugos bendrovei ir (ar) atsakovei pritraukiant finansavimą. Pagal sutarties 2.1.1 papunktį konsultantas, be kita ko, įsipareigojo konsultuoti atsakovę ir (ar) bendrovę dėl geriausios nekilnojamojo turto vystymo projekto Portugalijoje įgyvendinimo struktūros. Pagal sąskaitose faktūrose nurodytą suteiktų paslaugų paskirtį matyti, kad abi sąskaitos faktūros išrašytos dėl kompensacijos už teisines paslaugas ir struktūros projektavimo darbų dalies tame pačiame Tercena parke (Portugalija), už kurias bendrovė yra iš viso apmokėjusi 44 760 Eur.

26. Nors sąskaitose faktūrose suteiktų paslaugų paskirtyje nėra tiesioginės nuorodos į trišalę sutartį, taip pat paslaugų aprašymas exspresis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nesutampa su paslaugų, kurias turėjo suteikti atsakovė, apibūdinimu, nuoroda į Tercena parką patvirtina, kad šios sąskaitos faktūros atsakovės buvo išrašytos, o bendrovės – apmokėtos būtent aptariamos trišalės sutarties pagrindu. Be to, pažymėtina, kad 2023 m. kovo 30 d. sąskaitoje faktūroje nurodyti struktūros projektavimo darbai iš esmės atitinka sutarties 2.1.1 papunktyje numatytą konsultanto įsipareigojimą konsultuoti atsakovę ir (ar) bendrovę dėl geriausios nekilnojamojo turto vystymo projekto Portugalijoje įgyvendinimo struktūros. Nekilnojamojo turto vystymo projekto finansavimo struktūros projektavimas, priešingai nei teigia apeliantė, nėra tapatu projektavimo (architektūros) paslaugoms, kurias, pasak apeliantės, bendrovei faktiškai teikė Portugalijos įmonė „1m, Lda“.

27. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliantės argumentą, kad jai ginčijant mokėjimų pagrįstumą, būtent atsakovė turėjo pateikti įrodymus, jog sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas ji yra suteikusi. Šiuo atveju reikšmingos aplinkybės yra tai, kad pagal paslaugų sutartį turėjo būti teikiamos nematerialaus pobūdžio (konsultavimo) paslaugos, kurias įrodyti, pateikiant apčiuopiamus, materialaus pobūdžio įrodymus, nėra galimybės. Taigi, nėra pagrįsta reikalauti, kad atsakovė pateiktų tokius įrodymus, kurie neegzistuoja (lot. quod non est, probari non potest). Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2023 m. kovo 30 d. ir balandžio 25 d., t. y. tuomet, kai atsakovė nebuvo bankrutuojanti. Bendrovė jas apmokėjo 2023 m. balandžio mėnesį, nepareikalaudama pateikti suteiktų paslaugų perdavimo–priėmimo aktų ar ataskaitų apie suteiktų paslaugų turinį. Esant tokiai situacijai, atsakovės nemokumo administratorius, kuris paslaugų suteikimo ir sąskaitų faktūrų išrašymo metu neatstovavo atsakovei, neturi objektyvios galimybės retrospektyviai surinkti įrodymus, kad paslaugos realiai buvo suteiktos.

28. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodinėja tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia. Todėl esant situacijai, kai už paslaugas yra sumokėta, prieš apmokėjimą nekvestionuojant jų suteikimo fakto, nereikalaujant ataskaitos ar išsamesnių duomenų apie suteiktų paslaugų turinį, būtent apeliantė, tvirtinanti, kad paslaugos nebuvo suteiktos, turėtų tai ir įrodyti (CPK 178 straipsnis).

29. Apeliantė finansinio reikalavimo pagrįstumą grindžia tuo, kad atsakovė pagal sutartį neturėjo teikti jokių paslaugų bendrovei, todėl sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir apmokėtos nesant tam teisinio pagrindo. Paminėtina, kad taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas). Nors šiuo atveju sutartyje nėra numatytos tiesioginės bendrovės ir atsakovės tarpusavio teisės ir pareigos, tačiau yra numatytas atsakovės įsipareigojimas konsultantui suteikti prisiimtai veiklai vykdyti reikalingą informaciją ir dokumentus (sutarties 2.3.1 papunktis) ir apmokėti už konsultanto suteiktas paslaugas, to laiku neatlikus bendrovei (sutarties 2.3.2 papunktis). Taigi, atsakovė sutartimi buvo prisiėmusi tam tikrus įsipareigojimus, kurie turėjo būti atliekami bendrovės interesais arba už ją. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo pripažinti, kad sąskaitų faktūrų apmokėjimas buvo atliktas, nesant tokios pareigos pagal sutartį, t. y. nepagrįstai.

30. Apeliantė kvestionuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl sutarties 2.3.2 papunkčio taikymo sąlygų, o nesant duomenų apie delspinigių apskaičiavimą, atsakovė neturi pareigos mokėti konsultantui už bendrovę. Pasisakant dėl šio apeliantės argumento pažymėtina, kad vien tai, jog byloje nėra duomenų apie bendrovės vėlavimą atsiskaityti su konsultantu pagal sutartį ir apskaičiuotus delspinigius, kaip tai nustatyta sutarties 2.2.5 papunktyje, nereiškia, kad atsakovė negalėjo būti apmokėjusi konsultantui už bendrovę vadovaujantis sutarties 2.3.2 papunkčio reikalavimais.

31. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12, 178 straipsniuose, be kita ko, suteikia šalims teisę (kartu – procesinę pareigą) ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliantė, siekdama paneigti atsakovės pareigą mokėti konsultantui už bendrovę pagal sutarties 2.3.2 papunktį, nepateikė jokių su sutarties vykdymu ar netinkamu vykdymu susijusių duomenų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad vien dėl nepateiktų duomenų apie delspinigių apskaičiavimą pagal sutarties 2.2.5 papunktį, nėra paneigiama atsakovės pareiga pagal sutarties 2.3.2 papunktį sumokėti konsultantui už konsultavimo paslaugas šios pareigos neįvykdžius bendrovei.

32. Apeliantės teigimu, sąskaitos faktūros išrašytos siekiant asmeninės naudos, mokėjimai atlikti veikiant D. K., kuris tuo pat metu buvo ir faktinis bendrovės, ir atsakovės vadovas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, apsiribojo formalia išvada dėl nenustatyto šio pagrindo.

33. Iš byloje pateiktos nuolatinės pažymos nustatyta, kad nuo 2022 m. spalio 4 d. bendrovės vadovu buvo M. Š., nuo 2024 m. vasario 9 d. – D. K., o nuo 2025 m. sausio 23 d. – G. N. Taip pat minėta pažyma patvirtina, kad D. K. buvo vienas iš bendrovės akcininkų. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad D. K. buvo atsakovės direktorius sutarties ir sąskaitų faktūrų pasirašymo metu. Taigi, sąskaitos faktūros atsakovės išrašytos tuo metu, kai jos direktoriaus pareigas ėjo D. K., tačiau minėtos nuolatinės pažymos duomenys patvirtina, kad bendrovės vadovo pareigas tuo pat metu ėjo M. Š., o D. K. buvo dalies bendrovės akcijų savininkas. Taigi, nors D. K. sutarties sudarymo ir sąskaitų faktūrų išrašymo metu ėjo atsakovės direktoriaus pareigas, jis tuo metu nebuvo bendrovės direktoriumi. Dalies bendrovės akcijų nuosavybės teisė savaime nereiškia akcininko buvimo jos de facto vadovu. Kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas).

34. Nagrinėjamu atveju bendrovės vadovu buvo M. Š., o ne D. K. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad D. K. ginčo laikotarpiu, t. y. bendrovei apmokant jai atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras, priiminėjo joje vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus (priėmė į darbą bendrovėje darbuotojus, sudarinėjo jos vardu sandorius ar pan.), apsiribodama vien faktu, kad D. K. buvo bendrovės akcininkas. Sąskaitų faktūrų apmokėjimas negali būti vertinamas a priori (iš anksto, nepateikus įrodymų) kaip nepagrįstas ir neteisėtas tik dėl to, kad D. K. buvo sąskaitas faktūras išrašiusios atsakovės vadovas ir tuo pat metu jas apmokėjusios bendrovės akcininkas.

35. Apeliantė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl galiojančios sutarties ir mokėjimų nėra pagrindo pripažinti, kad lėšos buvo pervestos be teisinio pagrindo, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai civilinėse bylose Nr. 3K-3-248-686/2015, e3K-3-23-219/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2A-758-1120/2020. Sutarties ir mokėjimų galiojimas nėra pakankamas pagrindas pagrįsti realų paslaugų teikimą. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020 nėra aktualus. Šis išaiškinimas siejamas su CK 6.722 straipsnyje įtvirtinta norma, todėl pirmosios instancijos teismo buvo klaidingai interpretuotas, nepagrįstai susiaurinant taikymo ribas, šis išaiškinimas turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015 buvo sprendžiamas prašymas pripažinti negaliojančia verslo konsultavimo paslaugų teikimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020 buvo sprendžiama dėl paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.82, 1.86, 6.66 straipsnius, ir restitucijos taikymo bei žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-758-1120/2020 buvo sprendžiamas paslaugų teikimo sutarties pripažinimas negaliojančia pagal CK 1.82, 1.86 ir 6.66 straipsnius ir restitucijos taikymo.

37. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nurodoma kasacinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika neturi precedento reikšmės nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama, ar pagrįstai buvo netenkintas bendrovės prašymas įtraukti į atsakovės kreditorių sąrašą su 44 760 Eur finansiniu reikalavimu, tačiau nėra vertinamas sutarties, sąskaitų faktūrų ir pagal jas atliktų mokėjimų teisėtumas ir pagrįstumas, jų (ne)galiojimo klausimas. Apeliantės nurodytoje kasacinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo nagrinėjamas aukščiau minėtų sutarčių teisėtumas ir pagrįstumas, kiti su tuo susiję reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymo įtraukti į kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu pagrįstumą, turi pareigą patikrinti tokio reikalavimo pagrįstumą vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, kaip tai nustatyta šios nutarties 19 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje. Apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, joje suformuotos teisės taikymo taisyklės nėra taikytinos nagrinėjamai situacijai, kadangi joje buvo vertinamas pačios paslaugų teikimo sutarties teisėtumas ir pagrįstumas, o ne jos pagrindu prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas, kai už suteiktas paslaugas yra atsiskaityta.

38. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar sutartis ir jos pagrindu atlikti mokėjimai yra galiojantys. Apeliantė nurodo kreipusis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tačiau ieškinį buvo atsisakyta priimti dėl atsakovei iškeltos bankroto bylos. Pirmosios instancijos teismas, pasak apeliantės, privalėjo ištirti, ar mokėjimai buvo atlikti turint teisinį pagrindą, ar paslaugos buvo realiai suteiktos, o ne formaliai vadovautis tuo, kad jie nėra nuginčyti.

39. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad bendrovė su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2-38155-465/2025), prašydama priteisti iš D. K. ir BUAB „NID group“ 44 760 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, kadangi atsakovei iškelta bankroto byla.

40. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bendrovė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateikusi 2025 m. rugpjūčio 25 d., kai mokėjimai už suteiktas paslaugas pagal sąskaitas faktūras atlikti 2023 m. balandžio 3 d. ir 2023 m. balandžio 27 d. Todėl tuo atveju, jeigu už suteiktas paslaugas pagal sąskaitas faktūras buvo nepagrįstai atsiskaityta, nėra aišku, dėl kokių priežasčių bendrovė kreipėsi į teismą po daugiau nei 2 (dviejų) metų nuo mokėjimų atlikimo ir tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Be to, apeliantės nurodomoje byloje buvo reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, o ne dėl atliktų mokėjimų nuginčijimo. Mokėjimų nepagrįstumas aptariamame apeliantės ieškinyje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, sudarė faktinį ieškinio pagrindą.

41. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad sutartis ir mokėjimai pagal sąskaitas faktūras yra galiojantys ir nėra nuginčyti. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti, ar mokėjimai buvo atlikti turint teisinį pagrindą, ar paslaugos buvo realiai suteiktos, tačiau, kaip minėta šios nutarties 27 ir 28 punktuose, būtent apeliantė, teigianti, jog ji sąskaitas faktūras apmokėjo, nesant tam teisinio pagrindo, ir privalėjo tai įrodyti, t. y. būtent jai tenka našta įrodinėjant, kad paslaugos realiai nebuvo suteiktos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės prašymo įtraukti į kreditorių sąrašą atsakovės bankroto byloje, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir, bendrovei neįrodžius, kad mokėjimai buvo atlikti nesant tam faktinio bei teisinio pagrindo, pagrįstai jos finansinio reikalavimo nepatvirtino.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai, objektyviai nustatė faktines ginčo aplinkybes, iš esmės tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo įtraukti apeliantę į atsakovės kreditorių sąrašą su 44 760 Eur finansiniu reikalavimu. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Atsakovės administratorius atsiliepime į bendrovės atskirąjį skundą pateikė prašymą išreikalauti iš bendrovės 2025 m. spalio 8 d. ir 2025 m. spalio 14 d. Portugalijos registre įregistruotus dokumentus su patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą. Administratoriaus teigimu, šie dokumentai reikalingi siekiant nustatyti, ar bendrovės atstovė yra įgaliota veikti bendrovės vardu, kadangi viešajame Portugalijos registre 2025 m. spalio 8 d. prie bendrovės įregistruota žyma dėl valdymo funkcijų nutraukimo bei 2025 m. spalio 14 d. žyma galimai dėl naujų įgaliojimų suteikimo. Apeliacinės instancijos teismas šio prašymo netenkina (CPK 314 straipsnis): atsakovė, teigianti, kad užsienio valstybės viešame registre yra įregistruoti tam tikri duomenys, galintys turėti reikšmės sprendžiant dėl dalyvaujančio byloje asmens atstovo tinkamumo, turėjo galimybę šį klausimą iškelti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (skundžiama nutartis priimta 2025 m. lapkričio 17 d., o atsakovės nurodomi duomenys registre fiksuoti 2025 m. spalio 8 d. ir 14 d.). Atsakovė nepagrindė, kodėl nereiškė atitinkamo prašymo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodomų įrašų egzistavimą.

44. Atskirasis skundas atmetamas, todėl apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.