Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ir atsakovės S. S., atstovaujamos advokato Egidijaus Milašiaus, apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-25-399/2017 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei S. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo bei pagal atsakovės S. S. priešieškinį ieškovui V. M. dėl nepagrįstai praturtėjus padarytų nuostolių ir procesinių palūkanų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinius skundus, atsakovės atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo ginčas byloje iš esmės iškeltas dėl nesusituokusių asmenų sodybos pagerinimo darbų kompensavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas V. M. savo teises siekia įgyvendinti vadovaudamasis jungtinės veiklos institutu. Ieškovas V. M. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl jo atmestų reikalavimų iš esmės dviem aspektais: pirma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šalis siejusių jungtinės veiklos teisinių santykių pradžią, antra, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šalys vykdė jungtinę veiklą tikslu įsigyti sodybą bei ją sutvarkius joje gyventi. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais.Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015 ir kt.).Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys ne vėliau kaip nuo 2001 m. pradžios ėmė nuolat kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį – bendrai rekonstruoti (tvarkyti) sodybą (apie šią faktinę aplinkybę teisėjų kolegija pasisakys vėliau), t. y. dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, tokiu atveju, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ir šalių santykiai turi būti kvalifikuojami pagal jų atsiradimo metu galiojusias teisės normas (1964 m. CK). Reikšmingu yra jungtinės veiklos sutarties pradžios nustatymo faktas tiek teisės taikymo prasme, tiek sprendžiant dėl pagerinimų darbų, atsiradusių iš šios veiklos, apimties. 1964 m. Civiliniame kodekse (472–476 straipsniai) jungtinės veiklos santykiai buvo reglamentuojami liberaliau negu dabar galiojančiame CK (6.969- 6.982 straipsniai).Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad jungtinės veiklos sutarties pradžia – 2001 metai, turėjo nurodyti, kuo konkrečiai grindžia šią savo išvadą, t. y. byloje reikėjo nustatyti, kada ir kur šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, taip pat vertinti, ar ieškovo paaiškinimai dėl bendro gyvenimo kartu su atsakove jos bute nuo 1999 m., o vėliau ginčo sodyboje neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Byloje esant prieštaringiems įrodymams, teismas turėjo pareigą paaiškinti, kodėl vienus jų atmeta ir vadovaujasi kitais. Iš teismo sprendimo turėtų būti aišku, kodėl atmestų įrodymų palaikymas prieštarautų teisės normoms ar paneigtų kitais įrodymais patvirtintas aplinkybes, taip pat teismas turėtų motyvuoti, kodėl labiau tikėtina laiko vienais įrodymais pagrįstą išvadą ir atmeta kitais įrodymais grindžiamą išvadą. Ieškovui teigiant, kad jis su atsakove jos bute pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 1999 m. birželio mėn., o atsakovei neigiant gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo faktą, šias aplinkybes ieškovas iš esmės įrodinėjo liudytojų parodymais. Faktą yra pagrindas pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (CPK 185 straipsnis). Teismas privalo tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, taip pat įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Liudytojų parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojų parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ir kt. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra prieštaravimų sprendžiant dėl jungtinės veiklos pradžios: nors teismas ir konstatavo, jog ne vėliau kaip nuo 2001 m. pradžios šalys ėmė kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį – bendrai remontuoti (tvarkyti) sodybą, tačiau vėliau tam prieštaraudamas nurodė, jog nėra aišku, kur šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 2000 m. birželio 19 d., kuomet atsakovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė, iki 2001 m. balandžio mėnesio, kai ieškovas pradėjo tvarkyti sodybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, jog šalys dar iki 2000 m. birželio 19 d. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, o 2001 m. bendrai pradėjo tvarkyti, remontuoti sodybą. Pažymėtina, kad tokiai išvadai iš esmės neprieštarauja teisme apklaustų liudytojų A. G., E. I., A. K. parodymai (išklausyti 2016 m. gruodžio 7 d., 2017 m. vasario 14 d. teismo posėdžių, kuriuose buvo apklausti liudytojai, garso įrašai). Nagrinėjamoje byloje be jau pirmiau nurodytų aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo trūkumų (šios nutarties 19, 22 punktai), pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo pasisakyta ir dėl kitų įrodymų arba jie nebuvo įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.Teisėjų kolegija pažymi, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys susitarę gali įgyti konkrečius turto objektus bendrosios dalinės nuosavybės teise arba asmeninės nuosavybės teise.Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių, kurie pagal nurodytą teismų praktiką atitinka jungtinės veiklos sutartinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyko dalį sudarė aplinkybės, susijusios su ieškovo ir atsakovės susitarimu vykdyti jungtinę veiklą sukuriant bendrą dalinę nuosavybę – ieškinyje nurodytos sodybos remonto ir tvarkymo darbus. Nors atsakovė šioje byloje neigia tarp šalių buvus susitarimą vykdyti jungtinę veiklą sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ji pripažino, kad ieškovas sodyboje atliko smulkius namo remonto darbus, sutvarkė garažą, kuriame dirbo staliaus darbus, dirbo kitus smulkius darbus, pagamino langus ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis ieškovo paaiškinimais, byloje apklaustų liudytojų parodymais, šalims pakankamai ilgą laikotarpį – t. y. virš 10 metų palaikant artimus santykius ir gyvenant kaip šeima, nebūtų logiška, jeigu per šį laikotarpį tarp šalių nebūtų atsiradę jokių bendrų poreikių, interesų ir bendro gyvenimo tikslų. Sunkiai logiškai yra paaiškinamos atsakovės nurodomos aplinkybės, kad ieškovas atliko smulkius darbus, kai ieškovo paaiškinimu jis pagamino 10 vnt. langų, 11 vnt. durų ir kita, už kuriuos ji atsilygino, kaip pageidavo ieškovas: maistu, alkoholiu, pinigais, drabužiais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė nėra pateikusi nei vieno įrodymo, kad ji būtų mokėjusi už sodyboje atliktus darbus. Bylos medžiaga nepaneigti ir kiti ieškovo teiginiai, kad atsakovė viena, be ieškovo indėlio, niekad nebūtų pradėjusi sugriuvusios sodybos pirkimo bei jos remonto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja, jog iš esmės jis neprašo konkrečios atsakovės jau parduoto nekilnojamojo turto dalies, o prašo kompensacijos už savo darbo jėgą ir pirktas medžiagas, atliekant sodybos tvarkymo bei remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nenustatinėjo kokios vertės darbai buvo atlikti sodyboje, kokia jiems atlikti panaudotų medžiagų ir darbų vertė ir kokia jų dalis yra ieškovo darbų rezultatas, o tik iš esmės teisingai nustatė bei įvertino, kad ieškovas neįrodė jo išvardintų daiktų (židinio, skalbimo mašinos ir kt.) iš asmeninių lėšų įsigijimo bei panaudojimo sodyboje fakto. Taip pat teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovas nepateikė, kaip kad reikalauja CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatos, jokių objektyvių įrodymų, kiek jis savo asmeninėmis lėšomis ir darbu prisidėjo prie sodybos pagerinimo dabų, kokiomis konkrečiai sumomis jis vertina savo atliktus darbus, o prašomą priteisti kompensacijos sumą nepagrįstai sutapatino su ½ dalimi kainos už parduotą sodybą. Pastebėtina, kad tokie prieštaravimai pirmosios instancijos teisme visiškai nebuvo nei šalinami, nei tiriami. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, turėjo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes. Byloje nėra duomenų ir tuo pačiu nėra galimybės nustatyti, kokia tiksli kompensacijos suma ieškovui priklauso.Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės, kad teismas nerenka įrodymų savo iniciatyva, išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio. Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Pažymėtina, kad ši nagrinėjama byla nėra tokia, kurioje teismas turėtų teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva. Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, nustatė ne visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, turėjo pagrindą taikyti CPK 179 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau to nepadarė. Visus anksčiau paminėtus klausimus išspręsti iš esmės pagal byloje esančius pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, byloje būtina pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, kad būtų tinkamai atskleista bylos esmė, todėl byla iš esmės turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Atlikti šiuos veiksmus apeliacinės instancijos teisme prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, taip pat ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo ieškinys, naikintina ir šioje dalyje byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Analizuodama ir vertindama atsakovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė jos priešieškinio reikalavimą ieškovui dėl nepagrįstai praturtėjus padarytų nuostolių atlyginimo. Nagrinėjamu atveju atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo iš ieškovo priteisti 521,32 Eur sumą, kurią šis gavo be jokio teisinio pagrindo. Nors ieškovas su priešieškinio reikalavimais ir nesutiko, tačiau fakto, kad nurodomą sumą (521,32 Eur arba 1 800 Lt) atsakovė perdavė ieškovo sūnui M. M., neginčija. Šio ginčo dalyje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, kurių neatkartodama, teisėjų kolegija tiesiog joms pritaria. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ieškovas V. M. 521,32 Eur iš atsakovės S. S. gavo ne be pagrindo, o vykdant jų tarpusavio žodinius susitarimus, kurių turinio nustatyti nepavyko dėl šalių nenoro atskleisti objektyvią tiesą (CPK 176-185 straipsniai).Nenustačius, kad ieškovas gavo 521,32 Eur be teisėto pagrindo ir dėl to nepagrįstai praturtėjo, nėra pareigos grąžinti atsakovei jos reikalaujamus pinigus – 521,32 Eur (CK 6.237 str., 6.242 str.; CPK 185 str., 302 str.). Be to, pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatas, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, ir teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Naikinant nutarties 29 punkte nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, taip pat naikintina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje byla taip pat perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės S. S. priešieškinis, palikti nepakeistą.

Kitą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo dalį panaikinti ir tą bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.