Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-132-912/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-29
Bylos Nr.: e2A-132-912/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00128-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Žilvinas Terebeiza, Aldona Tilindienė
Ieškovas: I. B., T. B. P., S. V.
Atsakovas: R. B.

Kategorijos

2.5.9Kiti su paveldėjimu susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-132-912/2025Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00128-2023-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.5.9

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Žilvino Terebeizos, Aldonos Tilindienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovių I. B., T. B. P. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių T. B. P., I. B. ir S. V. ieškinį atsakovei R. B. dėl bendro turto dalies pripažinimo ir piniginės prievolės įvykdymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovių pusėje A. B. ir D. B.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės prašė teismo: 1) pripažinti mirusio A. B. nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti mirusio A. B. įpėdinių teisę į A. B. sumokėtų 50 473,36 Eur paskolos įmokų kompensaciją ir priteisti ieškovėms iš atsakovės po 1/5 joms priklausančią dalį: t. y. po 10 094,67 Eur; 3) priteisti ieškovei I. B. iš atsakovės 1 496,45 Eur kompensaciją; 4) pripažinti mirusiojo A. B. reikalavimą į atsakovę dėl 66 612,60 Eur ir ieškovėms iš atsakovės priteisti po 1/5 dalį, t. y. po 13 322,52 Eur); 5) priteisti ieškovėms iš atsakovės 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovės nurodė, kad 2022 m. lapkričio 22 d. jų ir trečiųjų asmenų tėvas A. B. (duomenys neskelbtini) notarų biure užvesta paveldėjimo byla Nr. 160/2022. Palikimas yra priimamas pagal antstolio sudaromą paveldimo turto apyrašą. Ieškovės ir tretieji asmenys yra suinteresuoti, kad būtų nustatytos mirusiojo teisės. Jis ilgiau kaip 13 metų gyveno bendrą gyvenimą nesusituokęs su atsakove, kartu tvarkė bendrą ūkį. Jie susilaukė dviejų vaikų: 2000 metais – trečiojo asmens D. B., 2010 metais – trečiojo asmens A. B. Gyvendami kartu jie 2007 metais įgijo teisę į Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklypas), nuomą. Nurodytame sklype sugyventiniai pabaigė statyti gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis. Buvo nupirkti gyvenamojo namo pamatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatas, ginčo turtas). Sugyventinių bendru sutarimu valstybinio žemės sklypo nuomos teisė ir nuosavybės teisė į pastatą Nekilnojamojo turto kadastre įregistruoti atsakovės vardu. A. B. iš akcinės bendrovės (toliau – AB) DnB NORD banko (Luminor Bank AS) paėmė paskolas: 200 000 Lt (57 924 Eur) – pagal 2006 m. liepos 31 d. kreditavimo sutartį; 547 600 Lt (158 595 Eur) – pagal 2007 m. birželio 12 d. kreditavimo sutartį. Paskolos panaudotos namo statybai užbaigti. Sugyventiniai turtą sukūrė (pastatė ir įrengė namą) bendromis lėšomis. Iki mirties įmokas paskoloms grąžinti, komunalinius mokesčius mokėjo vienasmeniškai velionis A. B. Pastato vidutinė rinkos vertė yra 153 000 Eur. Negrąžintų paskolų likutis 2022 m. gruodžio 15 d. yra 35 881,02 Eur. Sugyventinių bendro turto dalys lygios. Taigi, mirusiam A. B. nuosavybės teise priklausė 1/2 pastato dalis (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 6.971 straipsnis). Jos vertė yra 76 500 Eur (153 000 : 2 = 76 500). Po nurodyto asmens mirties jam priklausiusi 1/2 pastato dalis lygiomis dalimis (po 1/10 dalį) perėjo įstatyminiams pirmos eilės įpėdiniams – vaikams. Atsakovė nesutinka geranoriškai perleisti nurodytas ginčo turto dalis.

3. Įmokas paskoloms grąžinti iki mirties vienasmeniškai mokėjo A. B. Jam mirus atsakovė nemokėjo įmokų paskoloms grąžinti. Paskolų grąžinimas užtikrintas ieškovei T. B. P. nuosavybės teise priklausančio namo hipoteka. Dėl to ieškovė I. B. moka įmokas paskolai grąžinti. Nuo 2013 metų vasaros sugyventiniai nebegyveno kartu, bet A. B. vis tiek mokėjo visas įmokas paskolai grąžinti. Iki ieškinio padavimo teisme A. B. sumokėjo apie 100 946,72 Eur įmokų (112 mėn. x 901,31 Eur = 100 946,72 Eur). Sugyventiniai paskolą turėjo grąžinti lygiomis dalimis. Dėl to atsakovė privalo kompensuoti 1/2 dalį, t. y. 50 473,36 Eur (100 946,72 : 2 50 473,36). Mirus A. B. reikalavimo teisę į atsakovę perėmė mirusiojo įpėdiniai. Dėl to atsakovė privalo sumokėti penkiems mirusiojo vaikams (ieškovėms ir tretiesiems asmenims) po 10 094,67 Eur (50 473,36 : 5 = 10 094,67). Po tėvo mirties ieškovė I. B. viena moka įmokas paskolai grąžinti, todėl jai atsakovė privalo kompensuoti 1 496,45 Eur (2 992,90 : 2 = 1 496,45). Nurodyti ieškinio reikalavimai grindžiami CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, 6.970 straipsnio 2 dalimi.

4. A. B. iš viso atsakovei sumokėjo 230 000 Lt(66 612,60 Eur): 2007 m. sausio 24 d. mokėjimo nurodymu – 190 000 Lt, mokėjimo paskirtis „paskola“; 2007 m. birželio 26 d. mokėjimo nurodymu – 100 000 Lt, mokėjimo paskirtis „pagal kredito sutarties sąlygas“ (nurodytas lėšas A. B. sumokėjo pagal 2007 m. sausio 27 d. nebaigto statyti būsto pirkimo–pardavimo preliminarią sutartį, kuri nebuvo įvykdyta); 2007 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimo nurodymu, kuriame mokėtoja nurodyta atsakovė R. S. – 10 000 Lt, mokėjimo paskirtis „pavedimas“; 2007 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimo nurodymu, kuriame mokėtoja nurodyta atsakovė R. S. – 50 000 Lt, mokėjimo paskirtis „pavedimas“. Atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kokiu pagrindu atlikti nurodyti mokėjimai. Dėl to nurodytos lėšos jai pervestos be pagrindo arba kaip paskola (CK 6.237, 6.873 straipsniai). Tai laikytina mirusiojo reikalavimais atsakovei ir jų juos privalo grąžinti. Mirus A. B., jo turto paveldėtojai įgijo teisę į 1/5 nurodytų lėšų dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovių po 2 008 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Įgyjant pastatą ir užbaigiant jį statyti atsakovę ir A. B. siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Jų susitarimu nuosavybės teisė į pastatą ir žemės sklypo nuomos teisė įregistruotos tik atsakovės vardu. Teismas pritarė atsakovei, kad ieškovės, pareiškusios ieškinį dėl mirusiojo nuosavybės teisės į pusę pastato pripažinimo, siekia įgyti daugiau teisių, negu mirties momentu jų turėjo pats palikėjas.

7. Nors derybos dėl pastato įsigijimo vyko tuo metu, kai A. B. nebuvo nutraukęs santuokos su ieškovių motina, bet teismas nenustatė, kad pastato nuosavybės teisė abiejų sugyventinių neįregistruota dėl tebevykusių skyrybų. Pastato įsigijimo metu teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimas, priimtas dėl A. B. santuokos su ieškovių motina nutraukimo, jau buvo įsiteisėjęs (jis įsiteisėjo 2007 m. sausio 23 d.). Taigi, skyrybų procesas nebuvo kliūtis pastatą įregistruoti abiejų sugyventinių vardu. Be to, gerai suprato savo veiksmus, nes A. B. buvo advokatas, šia veikla vertėsi nuo 2000 metų, 15 metų turėjo savo vardu veikusią advokatų kontorą, buvo įgijęs nemokumo administratoriaus kvalifikaciją, specializavosi civilinėse bylose. Jis su atsakove kartu apsigyveno 1995 metų. Nors 2006 metais gautas kreditas, už kurį nupirktas pastato pirmasis aukštas, A. B. suteiktas bendraskole esant jo tuometinei sutuoktinei, bet ieškovės neteigia, kad jų ieškinys kaip nors susijęs su V. B. teisėmis ir pareigomis.

8. Vėliau A. B. neišreiškė valios pakeisti situaciją, nesiekė pakeiti, neginčijo pastato teisinės registracijos, nereiškė dėl to atsakovei oficialių pretenzijų, Toks elgesys patvirtina, kad pastatas iš tiesų nupirktas ir vėliau įrengtas kaip A. B. dovana atsakovei. Tai patvirtina ir kitos aplinkybės. Velionis vaikams iš pirmosios santuokos taip pat perleido nekilnojamąjį. Dėl to tikslinga manyti, kad A. B. nusprendė ir antrosios faktinės šeimos vaikus aprūpinti nepretenduodamas į pastatą ir sutaręs su atsakove, kad šis turtas po jų mirties liktų jų bendriems vaikams. Tai patvirtina ir atsakovės 2019 m. gegužės 9 d. notaro patvirtintas testamentas, kuriuo visą savo turtą po mirties ji paliko savo vaikams. Atsakovė neginčija, kad pusė pastato sukurta A. B. lėšomis, todėl, jam pageidaujant, 1/2 dalis galėjo būti įregistruota jo vardu. Nurodytos teisės įgyvendinimo būdą A. B. apibrėžė jo paties parengtomis 2007 m. sausio 27 d. ir 2007 m. sausio 30 d. preliminariosiomis sutartimis. Teismo vertinimu, tai pagrindžia, kad A. B. nelaikė savęs ginčo pastato bendraturčiu, nemanė, jog pastato nuosavybės teisės įregistravimas atsakovės vardu pažeidžia jo teises.

9. A. B. pretenzijas dėl nesutvarkytų turtinių klausimų ieškovės įrodinėja jo ir atsakovės susirašinėjimu elektroniniais laiškais (3 t., b. l. 70–78). Teismas nusprendė, kad tokių pretenzijų neįrodo susirašinėjimo datos, elektroninių laiškų turinys, ilgametis A. B. neveikimas pastato nuosavybės klausimu, taip pat ir laikotarpį po nurodomų laiškų parašymo. Iš byloje pateikto susirašinėjimo teismas nustatė, kad atsakovę, kaip pastato savininkę, ir A. B., kaip pirmojo aukšto naudotoją, mokantį pastato išlaikymo išlaidas, siejo įvairūs ūkiniai ryšiai, santykiai dėl vaikų, todėl jie kalbėjosi dėl įgaliojimų, pastato draudimo ir kitais klausimais. A. B. neramino atsakovės, su kuria gyveno nepilnametė duktė, sutuoktinio religinės pažiūros. A. B. kėlė klausimą dėl pastato nuosavybės teisės ir aiškiai įvardijo sprendimo būdą – jo ir atsakovės pasirašytos preliminarios sutarties įvykdymą, parduodant jam pastato pirmąjį aukštą (2020 m. rugpjūčio 14 d. elektroninis laiškas). Taigi, A. B. nereikalavo dalį ginčo turto neatlygintinai perleisti jam, nenurodė, kad pastato registracija atsakovės vardu pažeidžia jo teises, prieštarauja jo valiai.

10. Pastatas atsakovės asmeninės nuosavybės teise įgytas 2007 m. sausio 26 d. Ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl nuosavybės į šį turtą pripažinimo suėjo 2017 m. sausio 26 d. (po 10 metų nuo sandorio sudarymo). Tuo laikotarpiu A. B. nepareiškė reikalavimų dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo. Sugyventiniai tik dalį laikotarpio vedė bendrą ūkį. Ieškinio senaties terminas pasibaigė 2017 metais, todėl A. B. mažiausiai du metus (pagal ieškovių skaičiavimą – keturis metus) nebepalaikė su atsakove artimų santykių ir nebevedė bendro ūkio. Jis turėjo daug laiko objektyviai įvertinti ir išspręsti visus su jų santykių nutrūkimu susijusius klausimus, taip pat ir turtinius, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovė 2016 metais pradėjo artimai bendrauti su kitu vyru. Pastarasis dažnai pas ją lankėsi ir A. B. tai žinojo. Jis ir pats turėjo kitą moterį. Dėl to pirmąjį ieškinio reikalavimą teismas atmetė ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.

11. Teismas nusprendė, kad antrasis ir trečiasis ieškinio reikalavimai taip pat nepagrįsti, nes nei A. B., nei I. B. neįvykdė jokios prievolės už atsakovę, t. y. nėra pagrindo taikyti CK 6.50 straipsnio 3 dalį. Įsipareigojimus pagal 2006 m. liepos 31 d. ir 2007 m. birželio 12 d. kreditavimo sutartis A. B. prisiėmė asmeniškai ir už jų vykdymą buvo asmeniškai atsakingas. Atsakovė nebuvo bendraskolė ar laiduotoja. Aplinkybė, kad 2006 m. liepos 31 d. kreditavimo sutarties pagrindu gautos lėšos panaudotos ginčo turtui įgyti, nemodifikavo prievolės ir nesukūrė atsakovei pareigos kompensuoti įmokų, sumokėtų paskolai grąžinti. Ir kredito sutarčių sudarymas, ir paskolos lėšų panaudojimas ginčo turtui įgyti buvo nulemtas asmeninio A. B. sprendimo sukurti gyvenamąją vietą faktinei šeimai ir siekio užtikrinti dviejų nepilnamečių vaikų materialinį aprūpinimą. Atsakovė paaiškino, kad jos įnašas į pastato sukūrimą buvo asmeninės lėšos ir santaupos, kurių ji nereikalavo kompensuoti, o A. B. – pagal paskolos sutartis gautos lėšos. Byloje nėra įrodymų, kad A. B. būtų reikalavęs atsakovės prisidėti prie paskolų grąžinimo.

12. Ieškinio antrojo ir trečiojo reikalavimų teismas nepatenkino taip pat ir CK 6.970 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas nesutiko su ieškovių teiginiais, kad paskolos paimtos bendram turtui įsigyti, todėl atsakovė turėjo jas grąžinti lygiomis dalimis su A. B. Nors atsakovė ir A. B. ginčo turtą įsigijo ir sukūrė jungtinės veiklos pagrindu, bet jis netapo bendrąja jungtine nuosavybe (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). A. B. valia pastatas tapo atsakovės nuosavybe, kurios 1/2 dalį jis ketino iš atsakovės nupirkti, bet šio ketinimo atsisakė. CK 6. 970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jungtinės veiklos partnerių įnašų lygiava nesukuria partneriams pareigos kompensuoti kito partnerio į turto sukūrimą įdėtas lėšas. Taip pat negalima laikyti, kad A. B. pasiskolintos lėšos turi būti išreikalautos iš atsakovės kaip be pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnis). Nebūdama A. B. įpėdine, atsakovė nėra atsakinga už murusiojo asmenines prievoles pagal jo sudarytas kreditavimo sutartis.

13. Iš A. B. banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad A. B. 2007 m. sausio 24 d. mokėjimo pavedimu atsakovei pervedė 190 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodęs „paskola“, o 2007 m. birželio 26 d. – 100 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodęs „pagal kredito sutarties sąlygas“ (2 t., b. l. 4, 6). Iš 2007 m. sausio 26 d. pastato pirkimo–pardavimo sutarties teismas nustatė, kad A. B. 2007 m. sausio 24 d. pervestus pinigus atsakovė 2007 m. sausio 25 d. pervedė pardavėjai R. V. (sutarties 3.1 papunktis). Nors A. B. mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodyta, kad pinigai pervedami kaip paskola, bet, įvertinęs bylos šalių nurodytas aplinkybes apie ginčo turto sukūrimo aplinkybes (A. B. sutikimą, kad pastatą atsakovė įgytų asmeninės nuosavybės teise, kad 190 000 Lt, kaip įnašas, užtikrintų šeimos gyvenamąją vietą ir bendrų vaikų aprūpinimą, taip pat kad tai būtų investicija į jo paties darbo vietą, ją nuomojant kitiems advokatams ir gaunant pajamas, kad A. B. nereikalavo atsakovės grąžinti 190 000 Lt, kad nėra sugyventinių rašytinės paskolos sutarties,), teismas nusprendė, jog sugyventiniai nebuvo sudarę paskolos sutarties dėl 190 000 Lt. Dėl to teismas atmetė ieškovių reikalavimą priteisti iš atsakovės nurodytas lėšas kaip palikėjo paskolą jai. Be to, teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog A. B. 2007 m. birželio 26 d. paskolino atsakovei 100 000 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniame skunde ieškovės I. B., T. B. P. ir S. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Sprendimas yra nepagrįstas byloje surinktais įrodymais, motyvai – prieštaringi, išvados – sunkiai suprantamos, ignoruotos įrodytas ir neginčytos aplinkybes. Teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, ignoravo kasacinio teismo praktiką dėl santuokos nesudariusių asmenų jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių santykių ir jų teisinės apsaugos.

14.2. Pastatas įgytas iš bendrų A. B. ir atsakovės lėšų, jiems gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Miręs A. B. laikytinas pastato bendraturčiu, iki mirties turėjusiu reikalavimo teisę į 1/2 dalį bendromis lėšomis ir darbu įgyto bei sukurto (pagerinto) pastato. Jam mirus, nurodyta teisė lygiomis dalimis perėjo jo įpėdiniams – vaikams.

14.3. Nors teismas byloje nustatė, kad jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai atsakovę ir mirusįjį A. B. siejo nuo 1995 m. iki 2015 m. kovo mėnesio, tačiau pagal teismo logiką jau 2007 metais, t. y. turto įgijimo metu A. B. privalėjo imtis aktyvių veiksmų dėl savo nuosavybės dalies šiame turte įregistravimo. Tokia teismo logika prieštarauja pačiai jungtinės veiklos (partnerystės) esmei, kada bendras turtas yra sukuriamas ir bendroji dalinė nuosavybė į šį turtą atsiranda nepaisant to, kieno vardu šis turtas įregistruojamas. Esant šeimos santykiams, bendrai vedant ūkį ir bendromis lėšomis įgyjant bei valdant bendrą turtą, nėra poreikio šį turtą įregistruoti abiejų santuokos nesudariusių asmenų vardu, kol tokie santykiai tęsiasi. Priešingu atveju, tokiems asmenims visais atvejais registruojant bendrą turtą, kaip bendrąją dalinę nuosavybę, nekiltų ir ginčų bei nebūtų pagrindo atsirasti kasacinio teismo išaiškinimams dėl tokių asmenų turtinių interesų apsaugos.

14.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik mirusiojo A. B. (tuo pačiu – jo teisių perėmėjų) turtinius interesus, bet ir atsakovės, kaip šeimos nario, statusą, nes nepadarė takoskyros tarp šeimos santykių ir nešeimos (atsitiktinių, laikinų) santykių, nors šie santykiai sukelia iš esmės skirtingus padarinius. Teismas konstatavo, kad atsakovė buvo apdovanota turtu, kurį ji su A. B. sukūrė bendrai, taip šiuos santykius priskirdamas ne šeimos santykių kategorijai (atsitiktinių, laikinų ir atlygintinų).

14.5. Į bylą pateikti atsakovės pajamų duomenys nepatvirtina, kad atsakovė būtų turėjusi pakankamai didelę sumą santaupų, reikalingų pastatui įgyti ir įrengti per pakankamai trumpa laiko tarpą (atsakovė įrodė vos 26 581,69 Eur (apie 91 781,26 Lt) pajamų už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2015 m., tačiau neįrodinėjo išlaidų, įskaitant ir pragyvenimą bei vaikų išlaikymą). Tuo tarpu teismo vertinimas, kad atsakovė pardavė kito asmens vardu registruotus nedidelės vertės butus (adresu (duomenys neskelbtini) ir už tai gavo lėšų pastato įgijimui prieštarauja teismo priimto sprendimo logikai, pagal kurią mirusiojo A. B. reikalavimo teisė buvo paneigta iš esmės tuo pačiu motyvu, jog turtas nebuvo įregistruotas jo vardu.

14.6. Po to, kai įsigijo pastatą, atsakovė ir A. B. kartu gyveno beveik 8 metus. Dėl to teismo išvada, kad A. B. privalėjo nedelsdamas ginčyti ir pakeisti pastato teisinę registraciją, yra neteisinga. Nėra įrodymų, kad A. B. išreiškė valią sudaryti dovanojimo sandorį. Įstatyme nenustatyta, kad atsisakymas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

14.7. Teismo išvados dėl senaties termino taip pat nepagrįstos. A. B. iki pat mirties laikė save pastato savininku kartu su atsakove. Ji vilkino spręsti pastato ar jo dalies perleidimo klausimą. Gyvenant kartu (2007 metais) A. B. teisės nebuvo pažeistos. Pažeidimas atsirado tik pasibaigus bendram gyvenimui. Nepagrįsta ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo pastato įgijimo. Nėra įrodymų apie tai, kad A. B. apie savo teisių pažeidimą (atsakovės neigimą jo nuosavybės dalies) sužinojo anksčiau negu jie pradėjo gyventi atskirai (pasak atsakovės, 2015 metais).

14.8. A. B. mirties metinių susitikimo metu ieškovės kalbėjo su buvusia A. B. padėjėja S. S. apie vykstantį teismo procesą dėl pastato pripažinimo A. B. turtu ir paskolos iš atsakovės priteisimo. S. S. nurodė, kad apie 1–2 savaitės iki A. B. mirties jie kalbėjosi apie jo planus kreiptis į teismą dėl jo turto ir paskolos iš atsakovės prisiteisimo. S. S. tai gali paliudyti teisme. Ją būtina apklausti liudytoja byloje.

14.9. Nėra įrodymų, kad A. B. atsisakė reikalavimo teisių tiek į nuosavybės teisės į pastato dalį pripažinimą, tiek į paskolų grąžinimo įmokų kompensavimą. Paskolas turtui įsigyti ir sukurti A. B. gavo savo vardu, vienasmeniškai mokėjo įmokas net ir nebegyvendamas su atsakove. Ji žinojo apie paskolas ir jų panaudojimą, sutiko įregistruoti ginčo turtą savo vardu, todėl neatsirado pastato dovanojimo teisiniai santykiai, tam nebuvo tinkamai išreikšta ir įstatymo nustatyta tvarka privaloma forma įforminta A. B. valia. Dėl to atsakovė prisiėmė prievolę kompensuoti paskolų grąžinimo įmokų dalį, tenkančią jai.

14.10. Atsakovė įgijo pastatą, kuris sukurtas išimtinai A. B. pasiskolintomis lėšomis, bet jam nepripažįstama net dalis šio turto, todėl ir įpėdiniai neįgyja teisių į pastatą. Atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl įmokų kompensavimo, teismas rėmėsi tik subjektyviais atsakovės paaiškinimais.

14.11. Tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedama lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės jai A. B. pervestas lėšas.

14.12. Teismas pažeidė šalių rungimosi principą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, nes nepasisakė dėl ieškovių motyvų, susijusių su tuo, kad atsakovės elgesys procese buvo netinkamas. Ji siekė vilkinti procesą. Atsakovės atstovės į bylą 2024 m. spalio 16 d. pateiktos išlaidos pagal 2024 m. liepos 17 d. sąskaitą yra nesusijusios su nagrinėjama byla, nes jos yra už neegzistuojančias paslaugas.

Atsiliepimas

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė R. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Tą, kad A. B. valia buvo išreikšta ne atsitiktinai, bet sąmoningai, patvirtina ne tik įrodymų visuma, bet taip pat ir jo profesija. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė, kad susiklostė atsakovės ir A. B. jungtinės veiklos santykiai. Teismas konstatavo, kad A. B. atsisakė pasinaudoti jungtinės veiklos suteiktomis teisėmis, aiškiai suprasdamas padarinius ir praleisdamas tokiam reikalavimui taikomą senaties terminą, sukurdamas jo valią atitikusius padarinius.

15.2. Apeliaciniame skunde dėstoma interpretacija, kad neva teismas neteisingai kvalifikavo šalių santykius kaip dovanojimą, yra nepagrįsta. Ja dirbtinai keliamos neegzistuojančios teisinės problemos. Dovanojimą pirmosios instancijos teismas paminėjo tik kaip A. B. elgesio motyvą, kurią patvirtino byloje įvertinti įrodymai.

15.3. Tik tai, kad velionis A. B. finansiškai prisidėjo prie pastato įgijimo, nesukuria pagrindo pripažinti šio turto bendrumo ir mirusiojo teisių pažeidimo. Nors atsakovė neneigė, kad A. B. finansiškai prisidėjo prie nebaigto statyti pastato įgijimo, bet velionis išreiškė valią šį turtą įregistruoti tik atsakovės vardu. Ieškiniu siekiama pakeisti velionio tėvo valią.

15.4. Ginčo turtas atsakovės asmeninės nuosavybės teise įgytas 2007 m. sausio 26 d. Ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl nuosavybės į šį turtą pripažinimo suėjo 2017 m. sausio 26 d. (praėjus dešimt metų po sandorio sudarymo ir likus daugiau nei penkiems metams iki A. B. mirties). Per nurodytą laikotarpį A. B. nepareiškė atsakovei reikalavimų dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą pripažinimo. Jis tokiu elgesiu patvirtino, kad tokia ginčo turto teisinė registracija nepažeidžia jo teisių ir atitinka jo valią.

15.5. Apeliaciniame skunde A. B. elektroninius laiškus bandoma neteisingai interpretuoti kaip pretenzijas dėl ginčo turto. Vis dėlto nurodyti įrodymai patvirtina nebent A. B. keltą klausimą dėl turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo preliminarios sutarties pagrindu. A. B. prašė išduoti įgaliojimą, kad galėtų atlikti veiksmus ginčo turto naudai, sprendžiant klausimus su draudimu ir pan. Jis niekada nereikalavo neatlygintinai perleisti dalies ginčo turto.

Šalies argumentai

15.6. Ieškovių nurodytas dešimties metų senaties termino skaičiavimas nuo tada, kai pasibaigė atsakovės ir A. B. bendras gyvenimas, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams.

Atsiliepimas

15.7. Atsakovė nesutinka, kad apeliacinės instancijos teismas apklaustų ieškovių nurodytą liudytoją. To ieškovės galėjo reikalauti pirmosios instancijos teisme. Tik aplinkybė, kad ieškovės liudytoją sutiko po teismo sprendimo priėmimo, neįrodo prašymo pagrįstumo.

15.8. Atsakovė nėra atsakinga už asmenines A. B. prievoles, nes nebuvo bendraskole. Be to, šalys nebuvo susitarusios pastatą įgyti bendrai, atitinkamai. Dėl to ir su ginčo turtu susijusios prievolės negali būti pripažintos bendromis.

15.9. Ginčo turto pirkimo pardavimo sutartis patvirtina, kad A. B. 2007 m. sausio 24 d. pervestus 190 000 Lt atsakovė kitą dieną pervedė pastato pardavėjai. Net ir formaliąja prasme pavedimas su prierašu „paskola“ nėra pakankamas kvalifikuoti, kad A. B. paskolino atsakovei aptariamas lėšas. Ieškovės neįrodė atsakovės įsipareigojimo grąžinti A. B. 190 000 Lt. Pastarasis nereikalavo grąžinti šių pinigų.

15.10. A. B. 100 000 Lt pavedimas atliktas pagal šalių 2007 m. sausio 27 d. sudarytos ir 2007 m. sausio 30 d. papildytos preliminarios nebaigto statyti būsto pirkimo–pardavimo sutarties, kuria A. B. įsipareigojo pirkti antrąjį pastato aukštą jam esant pastatytam, pagal 3.2 papunktį, kuriame numatytas 200 000 Lt avansas. 2007 m. birželio 26 d. sumokėjęs dalį avanso (100 000 Lt), A. B. apsigalvojo ir pasirinko likusios dalies nepervesti bei pagrindinės sutarties nesudaryti.

15.11. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neva netinkamo atsakovės procesinio elgesio pirmojoje instancijoje nagrinėtos civilinės bylos metu yra nepagrįsti. Nors skunde cituojami įvairūs tariami nesąžiningi proceso aspektai, bet juos ieškovės ginčija per vėlai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

17. Iš šalių pateiktų procesinių dokumentų, šalių ir jų atstovų paaiškinimų, rašytinių įrodymų ir teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad atsakovė ir 2022 m. lapkričio 22 d. miręs ieškovių bei trečiųjų asmenų tėvas A. B. nuo 1995 metų iki 2015 m. kovo mėn. (anot ieškovių, iki 2013 m. rugpjūčio mėn.) kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Bendro gyvenimo metu jie susilaukė dviejų vaikų: D. B. (gim. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (gim. (duomenys neskelbtini).

18. Gyvendami kartu sugyventiniai 2007 m. sausio 26 d. atsakovės vardu nupirko nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), (61 proc. baigtumo). 2007 m. gegužės 25 d. su atsakove sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kuria jai išnuomotas tuo pačiu adresu esantis 0,0527 ha ploto valstybinės žemės sklypas.

19. Kredito gavėjai A. B. ir V. B. (tuometinė sutuoktinė) (kredito gavėjai) ir bankas DnB NORD (Luminor Bank AS) (kredito davėjas) 2006 m. liepos 31 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė 200 000 Lt paskolą (grąžinimo terminas – iki 2025 m. birželio 26 d.). Kreditas grąžintas 2007 m. lapkričio 29 d.

20. A. B. ir bankas DnB NORD (Luminor Bank AS) 2007 m. birželio 12 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią A. B. suteiktas 250 000 Lt kreditas. 2007 m. rugsėjo 21 d. susitarimu kreditas padidintas iki 547 000 Lt. Galutinis grąžinimo terminas – iki 2026 m. gegužės 31 d. Kredito grąžinimui užtikrinti įkeistas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio savininkė yra ieškovė T. B. P.

21. Pastatas įsigytas iš A. B. 2006 metais suteiktos paskolos lėšų. Pirmame aukšte nebuvo langų ir durų, buvo statomas antrasis aukštas bei įrenginėjamas visas pastatas. Prie to prisidėjo ir atsakovė santaupomis, gautomis pardavus bendrabutyje turėtus kambarius, butą. Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad 2005 m. rugsėjo 15 d. pardavė butą (duomenys neskelbtini). Liudytoja V. G. patvirtino, kad 1995 metais atsakovė liudytojos vardu buvo įgijusi butą Vytauto g. 43 (du bendrabučio kambarius, kuriuos pardavė 2005 m. rugsėjo 15 d. Bylos šalys pripažįsta, kad nerašytinis atsakovės ir A. B. susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), kurio pagrindu sukurtas pastatas, įrodytas jų bendru gyvenimu, bendru ūkio tvarkymu, bendro turto sukūrimu asmeninėmis lėšomis ir darbu.

22. Į bylą pateikti pastato įvertinimai pagrindžia, kad 2007 m. sausio 30 d. nebaigto statyti pastato sąmatinė vertė buvo 239 000 Lt. 2007 m. liepos 19 d. atlikus pabaigto statyti ir įrengti pastato įvertinimą, jo sąmatinė vertė buvo 560 000 Lt. Pastatas buvo pripažintas tinkamu naudotis 2009 m. kovo 6 d.

23. Atsakovės ir A. B. advokatų kontora 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė pirmojo aukšto patalpų panaudos sutartis. Jose veikė A. B. advokatų kontora. A. B. mirus, palikimą pagal antstolio sudarytą paveldimo turto apyrašą priėmė jo pėdiniai – vaikai (ieškovės ir tretieji asmenys).

Dėl liudytojos apklausos

24. Apeliantės skunde prašo byl1 nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kviesti apklausti liudytoją S. S., kuri, anot apeliančių, galėtų paliudyti A. B. valią įregistruoti savo vardu ginčo turto dalį.

25. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

26. Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas, ar prašymas paduotas laikantis tvarkos, ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla, ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais, ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

27. Nors poreikis apklausti liudytoją galėtų sudaryti pagrindą skirti žodinį bylos nagrinėjimą, bet nagrinėjamoje byloje apeliančių argumentai yra nepakankami konstatuoti, kad yra poreikis apklausti nurodomą liudytoją. Byloje nėra duomenų, kad prašoma apklausti liudytoja gali patvirtinti aplinkybes, kurios galėtų paneigti ar patvirtinti ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Vertintina, kad prašymas apklausti liudytoją galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes aplinkybė, jog S. S. dirbo advokato padėjėja A. B. advokatų kontoroje, apeliantėms buvo žinoma iki mirusiojo metinių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo apklausti prašomos liudytojos, priešingu atveju, būtų sudarytos prielaidos procesui vilkinti. Kitų išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų daryti priešingą išvadą, byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

28. Apeliantės skunde ir papildomai pateiktame dokumente (2025 m. kovo 27 d.) prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodytas prašymas grindžiamas tuo, kad būtina apklausti liudytoją.

29. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, proceso teisės normose nustatyta, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, jog, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, bet ši teisė ribojama, nes toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 46 punktas).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Apeliantėms buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai išdėstyti savo poziciją. Visus rašytinius įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, atitinkamai, galbūt pirmosios instancijos teismo neįvertintas (neištirtas) aplinkybes, apeliantės turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir tai, kad apeliančių prašymas apklausti liudytoją nepatenkintas, daro išvadą, kad byloje pakanka įrodymų bylai išnagrinėti išsamiai ir procesiniam sprendimui priimti rašytinio proceso tvarka.

Dėl ieškinio senaties termino

31. Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl nagrinėjamoje byloje taikytino ieškinio senaties termino, nes ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

32. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, kad ginčo turtas atsakovės asmeninės nuosavybės teise įgytas 2007 m. sausio 26 d., todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl nuosavybės teisės į šį turtą pripažinimo suėjo 2017 m. sausio 26 d. (po 10 metų nuo sandorio sudarymo). Tuo laikotarpiu A. B. nepareiškė reikalavimų dėl nuosavybės teisės į šį turtą pripažinimo.

33. Apeliantės su tokiu teismo vertinimu nesutiko ir nurodė, kad, remiantis teismo argumentacija, jau 2007 metais, t. y. turto įgijimo metu A. B. privalėjo imtis aktyvių veiksmų dėl savo nuosavybės teisės į dalį ginčo turto įregistravimo. Tai prieštarauja jungtinės veiklos (partnerystės) esmei, kai bendras turtas sukuriamas ir bendroji dalinė nuosavybė į jį atsiranda nepaisant to to, kieno vardu turtas įregistruojamas. Esant šeimos santykiams, bendrai vedant ūkį ir bendromis lėšomis įgyjant bei valdant turtą, nėra poreikio šį turtą įregistruoti abiejų sugyventinių vardu, kol tokie santykiai tęsiasi. Apeliančių manymu, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai atsakovė ir A. B. nustojo kartu gyventi.

34. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnio 1 dalis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).

35. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2025 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-1120/2025, 56 punktas).

36. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Nors apeliantės teigia, kad šis terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pasibaigė bendras atsakovės ir A. B. gyvenimas, bet toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. B. asmenines savybes, teisinį išsilavinimą ir patirtį, daro išvadą, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme jis turėjo ir galėjo suprasti savo galimą subjektinių teisių į ginčo turtą pažeidimą nuo 2007 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento.

38. Atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai teigiama, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamos bylos kontekste turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo ginčo turto įgijimo ir įregistravimo arba vėliausiai nuo preliminariosios sutarties sudarymo, kai į ją buvo įrašytos A. B. garantijos į ginčo turtą. Kokiu pagrindu ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai atsakovės ir A. B. bendras gyvenimas pasibaigė, nėra aišku, nes bendras gyvenimas ir bendras ūkis neeliminuoja A. B. galimybės (noro) oficialiai pripažinti savo teisę į ginčo turto dalį.

39. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė apeliantės, byloje nėra duomenų, kad A. B. būtų reiškęs atsakovei pretenzijas ar siekęs ginčo turto dalį įregistruoti savo nuosavybės teise. Dėl to darytina išvada, kad jis neišreiškė tokios valios. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta teigti, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė 2017 m. sausio 26 d. ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

40. Taigi, pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvados dėl ieškinio senaties termino aiškinimo, skaičiavimo ir taikymo yra pagrįsti.

Dėl reikalavimo dėl A. B. teisės į ginčo pastato dalį pripažinimo

41. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti pripažinti A. B. nuosavybės teisę į pusę ginčo turto, apeliantės nurodė, kad pastatas įgytas bendromis A. B. ir atsakovės lėšomis, jiems gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį; A. B. laikytinas pastato bendraturčiu, iki mirties turėjusiu reikalavimo teisę į 1/2 dalį pastato; jam mirus, nurodyta teisė lygiomis dalimis perėjo jo vaikams.

42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apskųsto sprendimo interpretacija. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka A. B. valią ir apgina nepilnamečių vaikų interesus. Velionis A. B. buvo dosnus savo vaikams. Jis nesiekė įregistruoti nuosavybės teisės savo vardu, nes norėjo ginčo turtą palikti nepilnamečiams vaikams, su jais palaikė glaudų ryšį ir siekė juos aprūpinti finansiškai. Apeliantės neginčijo fakto, kad po jų tėvo ir motinos santuokos nutraukimo tėvas ne tik nenutraukė glaudaus ryšio su jomis, bet ir jas visas aprūpino gyvenamaisiais būstais. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. sąmoningai atsisakė ginčo turtą įregistruoti savo vardu, yra pagrįsta.

43. Apeliantės kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad A. B. galbūt nusprendė atsakovei savo ginčo turto dalį padovanoti. Pažymėtina, kad šis būdas buvo paminėtas kaip vienas iš galimų A. B. sprendimo būdų. Sutiktina, kad A. B. negalėjo padovanoti to, kas nebuvo įregistruota jo vardu. Vis dėlto, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendimas nesudaro pagrindo abejoti, kad atsakovė buvo laikoma pilnaverčiu šeimos nariu. Faktas, kad A. B. atsisakė pretenzijų į ginčo turto dalį tik sustiprina šį įsitikinimą.

44. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nebandė įrodyti, kokie konkrečiai ir kaip A. B. interesai buvo pažeisti. Atsakovė neginčijo, kad A. B. finansiškai prisidėjo prie nebaigto statyti namo įsigijimo. Vis dėlto jis aiškiai išreiškė savo valią, jog pastatas būtų įregistruotas tik vienos atsakovės vardu ir ateityje pereitų jų nepilnamečių vaikų nuosavybėn. Tai daryta suvokiant tokio ginčo turto įregistravimo padarinius. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti A. B. teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinio argumentų dėl neva A. B. reikštų pretenzijų, susijusių su pastato priklausomybe, nepatvirtina į bylą pateikti elektroniniai laiškai.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto sprendimo argumentus, šalių procesinius dokumentus ir paaiškinimus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neturi pagrindo prieiti prie priešingos išvados, negu padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl reikalavimo kompensuoti A. B. sumokėtas kredito grąžinimo įmokas

46. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priteisti apeliantėms kompensaciją už A. B. sumokėtas kredito grąžinimo įmokas. Apeliantės nurodytą reikalavimą grindė CK 6.974 ir 6.975 straipsniais, kuriose nustatyta jungtinės veiklos partnerio atsakomybė už bendras išlaidas.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateiktos kreditavimo sutartys nepatvirtino fakto, jog atsakovė kreditus ėmė kartu su A. B., t. y. kad buvo bendraskolė. Įsipareigojimus pagal 2006 m. liepos 31 d. ir 2007 m. birželio 12 d. kreditavimo sutartis A. B. prisiėmė asmeniškai ir buvo atsakingas už jų įvykdymą.

48. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl fakto, jog 2006 m. liepos 31 d. kreditavimo sutarties pagrindu gautos lėšos panaudotos ginčo turtui įgyti, nesimodifikavo prievolė grąžinti kreditą ir neatsirado atsakovės pareigos kompensuoti A. B. sumokėtų kredito grąžinimo įmokų. Apeliantės, kaip A. B. įpėdinės, negalėjo įgyti daugiau teisių ir pareigų negu jų turėjo pats palikėjas.

49. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, A. B. turėjo naudos iš ginčo turto, nes jame ne tik gyveno, bet 2015 metais atidarė savo advokatų kontorą, patalpas nuomojo kitiems advokatams ir iš to gavo pajamų. Prisidėjęs apie turto įgijimo ir jo pagerinimo, A. B. prisidėjo prie nepilnamečių vaikų A. B. ir D. B. išlaikymo, t. y. prisidėjo prie jų gyvenamosios vietos užtikrinimo ir komunalinių mokesčių sumokėjimo. Juolab kad byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. tuo metu nepilnamečiams vaikams teikė išlaikymą kitokiu būdu.

50. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo taip pat ir pirmiau aptartą ieškinio reikalavimą.

Dėl A. B. reikalavimo atsakovei grąžinti pervestas lėšas kaip be pagrindo įgytą turtą arba kaip paskolą vertinimo

51. A. B. iš savo banko sąskaitos atsakovei pervedė tokias lėšas: 2007 m. sausio 24 d. – 190 000 Lt ir mokėjimo paskirtyje įrašė „paskola“ (2 t., b. l. 4); 2007 m. birželio 26 d. – 100 000 Lt ir mokėjimo paskirtyje nurodė „pagal kredito sutarties sąlygas“ (2 t., b. l. 6).

52. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pirmiau nurodytų pinigų panaudojimo, daro išvadą, kad apeliantės neįrodė, jog A. B. atsakovei paskolino 190 000 Lt ir 100 000 Lt. Nors mokėjimo paskirtyse A. B. nurodė „paskola“ ir „pagal kredito sutarties sąlygas“, bet iš tikrųjų jis ir atsakovė nebuvo sudarę paskolos sutarčių. Byloje nėra įrodymų, kad A. B. iš atsakovės reikalavo grąžinti nurodytas lėšas. Dėl to teisė reikalauti iš atsakovės nurodytų lėšų neatsirado ir apeliantėms, kaip A. B. įpėdinėms. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad, įrodinėjant, jog susiklostė A. B. ir atsakovės paskolos sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, apeliantės turėjo įrodyti ne tik formalų pinigų perdavimo faktą, bet ir atsakovės įsipareigojimą šias lėšas grąžinti. Nurodytos aplinkybės neįrodytos, todėl nėra teisinio pagrindo spęsti, kad analizuojamas ieškinio reikalavimas įrodytas.

53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nepaneigta aptarta apskųsto sprendimo dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

54. Apeliantės nurodė, kad prieš kreipdamosios į teismą, pateikė pretenziją atsakovei siekdamos išspręsti klausimą gražiuoju, bet atsakovė neatsiliepė. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik tai, jog apeliantės kreipėsi į atsakovę ikiteismine tvarka, o pastaroji į jų prašymą neatsiliepė, nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. O turint omenyje šios bylos rezultatą (ieškovių reikalavimai atmesti), atsakovė įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

55. Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad atsakovė teikė aiškiai nepagrįstą priešieškinį, nes vėliau jo atsisakė. Tai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės procesinis elgesys buvo netinkamas, o ieškovių bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į priešieškinį parengimą turėtų būti priteisiamos net ir atmetus ieškinį.

56. Apeliančių teigimu, atsakovės atstovės į bylą 2024 m. spalio 16 d. pateiktos išlaidos pagal 2024 m. liepos 17 d. sąskaitą yra nesusijusios su nagrinėjama byla. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad byloje pateikta 2024 m. liepos 17 d. sąskaita. Jos detalizacijoje nurodyta, kad sąskaita išrašyta ,,už teisines paslaugas“. Apeliantės daro prielaidą, kad sąskaita išrašyta už priešieškinio parengimą, o šios išlaidos iš apeliančių atsakovės naudai negalėjo būti priteistos.

57. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovės prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymi, kad už priešieškinio parengimą sumokėta 1 550 Eur pagal 2023 m. liepos 27 d. sąskaita už priešieškinio parengimą. Nurodyta sąskaita neįtraukta į galutinį prašymą priteist bylinėjimosi išlaidas. Tai reiškia, kad atsakovė neprašė atlyginti išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už priešieškinio parengimą.

58. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

59. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.

60. Teismui suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius.

61. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertino atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priėjo prie išvados, kad jos yra pagrįstos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Apeliantės tik abstrakčiai nurodo, kad atsakovės nepatyrė dalies išlaidų. Visgi, teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis skunde nurodytu argumentu ir spręsti, kad atsakovei teisinės paslaugos nebuvo suteiktos.

62. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmetęs apeliančių ieškinį, pagrįstai priteisė atsakovei jos nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Dėl to nėra pagrindo keisti aptariamos apskųsto sprendimo dalies.

Dėl proceso baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

63. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nagrinėjamoje byloje atsakovės ir mirusio jos sugyventinio teisinius santykius, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias junginę sugyventinių veiklą, taip pat įpėdinių paveldėtą palikėjo turto masę, taip pat ir prievolių apimtį, bei proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė ieškinį. Dėl to yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

64. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

65. CPK 93 straipsnio 1 dalyje 98 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės taikomos taip pat ir apeliacinės instancijos teisme. Atmetus ieškovių apeliacinį skundą, jų bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti iš ieškovių 2 783 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

66. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunkčiu, maksimali atlygintina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 855,32 Eur (2 196,40 Eur x 2,5). Atsakovės patirtos šios rūšies bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus rekomenduojamo dydžio, todėl jos turi būti atlyginamos visa apimtimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovių I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini), T. B.–P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 783 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą lygiomis dalimis, t. y. po 927,66 Eur (devynis šimtus dvidešimt septynis eurus 66 ct) iš kiekvienos ieškovės.

Teisėjai Žilvinas Terebeiza Aldona Tilindienė Tomas Venckus