- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-08
- Bylos Nr.
- 2A-1110/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01106-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių
- Atsakovas
- Ž. R.
- Trečiasis asmuo
- D. Š., I. P., D. R., E. L., BTA Insurance Company SE, AB Lietuvos draudimas, "Lietuvos draudimas" BTA Insurance Company filialas Lietuvoje "Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ir atsakovės Ž. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4404-302/2013 pagal ieškovo Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ieškinį atsakovei Ž. R. dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 56-25 panaikinimo, tretieji asmenys D. Š., I. P., D. R., E. L., BTA Insurance Company SE, bei pagal atsakovės Ž. R. priešieškinį ieškovui Viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys BTA Insurance Company SE, AB Lietuvos draudimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Komisija) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 56-25 dėl atsakovės prašymo tenkinimo iš dalies ir įpareigojimo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas (toliau- Santariškių klinikos) atlyginti jai 30 000 litų dydžio neturtinę žalą, o atsakovės pareiškimą dėl žalos atlyginimo atmesti. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 18 d. Komisija išnagrinėjo Ž. R. pareiškimą dėl pacientei J. P. (Ž. R. dukrai) Santariškių klinikose netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Ieškovas nesutinka su minėtu Komisijos sprendimu. Nurodė, kad 2007 m. birželio 4 d. J. P. buvo stacionarizuota į Santariškių klinikų II širdies chirurgijos skyrių, siuntimo diagnozė - įgimta aortos vožtuvo yda, būklė po Rosso operacijos 1999 m., triburio vožtuvo konduito stenozė I-II laipsnio ir nesandarumas, būklė po sepsio, funkcinė klasė II-III. J. P. apžiūrėję gydytojai vaikų kardiologai ligos istorijoje Nr.7-13684 nurodė, kad pacientė atvyko ištyrimui dėl fizinio krūvio netoleravimo, greitesnio fizinio nuovargio, širdies plakimų, įtariamų vegetacijų ant plaučių arterijos vožtuvo. Nustačiusi lėtinio tonzilito ir adenoidų diagnozę, gydytoja pacientei rekomendavo planinį operacinį gydymą. 2007 m. birželio 8 d. konsiliumo metu nutarta, kad infekcijos šaltinis buvo tonzilės. Komisija savo sprendimą grindžia Valstybinio medicininio audito inspekcijos (toliau- VMAI) 2007 m. gruodžio 10 d. sprendime 4A-258-342K nurodytomis aplinkybėmis, t.y. kad 2007 m. birželio 11 d. J. P. tonzilių pašalinimo operacijos metu operavusi gydytoja otorinolaringologė D. Š. pažeidė dešiniosios ir kairiosios išorinių miego arterijų stambiosios šakos (liežuvinės ir veidinės arterijos) bei dešinės išorinės miego arterijos sienelę. Ieškovas nesutinka su tokiu VMAI teiginiu ir pažymi, kad kraujavimas, pažeidus tokias stambias arterijas ir jos stambias šakas, paprastai būna profuzinis, labai stiprus, jo neįmanoma nepastebėti gydytojui, kitam medicinos personalui, net ne medikui, o sustabdyti tamponais absoliučiai neįmanoma. Ieškovas taip pat nurodo, kad operacijos metu komplikacijų nebuvo, pacientė nukraujavo 800 ml. Didesnis nei įprastos tonzilektomijos metu nukraujavimas galėjo būti nulemtas uždegiminės aplinkinių audinių reakcijos, kapiliarų ir smulkių kraujagyslių sienelių trapumo. Pacientė buvo išrašyta į namus po 4 parų, kai paprastai pacientai po tokių operacijų jau kitą parą išvyksta iš stacionaro. Ieškovas taip pat nesutiko su Komisijos teiginiais, jog gydytojai otorinolaringologai neorganizavo gydytojų angiochirurgų ir/ar hematologo konsultacijos kraujavimo priežasčiai nustatyti bei efektyvesnio gydymo taktikai parinkti, ir pažymi, jog prieš ir po operacijos kraujo krešumo rodikliai buvo normalūs, šeimyninėje anamnezėje kraujo krešėjimo sutrikimų nebuvo, buvusios labai sudėtingos Rosso operacijos metu kraujo krešumo sutrikimų nebuvo. Todėl hematologo konsultacija papildomos informacijos nebūtų suteikusi. Pacientė buvo beveik 14 metų, stambaus kūno sudėjimo (mergaitė svėrė apie 61 kg), taigi jos svoris ir ūgis atitiko suaugusio moteriškos lyties individo duomenis. Todėl, esant klinikinėms indikacijoms pooperaciniam nuskausminimui, ir buvo pasirinktas Sol. Diclac, o skiriama dozė neviršijo maksimalios leistinos. Nurodė, kad Ž. R. savo patirtą neturtinę žalą sieja su dukters mirtimi, įvykusia 2007 m. birželio 17 d., todėl termino kreiptis į Komisiją su pareiškimu pradžia skaičiuotina nuo nurodytos datos. Komisija turėjo skundą palikti nenagrinėtą, pateikus jį praleidus įstatymo nustatytą vienerių metų terminą. Be to, Komisija be VMAI išvadų rėmėsi ir gydytojų specialistų - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų ANG ligų klinikos vadovo prof. U. ir šios klinikos docento V. K. tyrimo išvadomis. Jose nurodoma, kad stambiųjų kraujagyslių pažeidimas negalėjo būti padarytas; operacija atlikta metodiškai teisingai; vėlyvojo kraujavimo metu taikytos priemonės buvo adekvačios; teiktos paslaugos atskirose gydymo etapuose buvo adekvačios. Komisija taip pat nagrinėjo ir ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto išvadą bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr.(S-752-190/2012). Akivaizdu, jog VMAI sprendimo išvados yra paneigtos kitais tyrimo metu surinktais įrodymais-specialistų išvadomis. Pasak ieškovo, Komisija, nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrusi teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai nusprendė iš dalies tenkinti Ž. R. prašymą, nes akivaizdu, kad nei faktinio, nei teisinio pagrindo atsirasti Santariškių klinikų civilinei atsakomybei bei pareigai atlyginti neturtinę žalą nėra.
Atsakovė priešieškiniu prašė pakeisti 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos sprendimą dalyje dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir ją padidinti iki 400 000 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš karto po dukros mirties atsakovės iniciatyva buvo atliekami įvairūs šio mirtino įvykio tyrimai ir patikrinimai, tačiau jie visi buvo epizodiniai, o pagrindinis, kuris ir turėjo nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, įvertinti kaltų asmenų teisinę atsakomybę - ikiteisminis tyrimas taip ir baigėsi iki galo neištyrus visų aplinkybių, nes buvo nutrauktas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi. Nežiūrint minėtų bandymų aiškintis mirties aplinkybes, iš ieškovo pusės taip ir nebuvo atsakyta į esminį klausimą - kodėl 2007 m. birželio 11 d. atliktos mirusiajai tonzilių šalinimo operacijos pasekmė buvo mirtis, nors tiek medicinos moksle, tiek Santariškių klinikų informacijoje apie tokias operacijas nurodoma, kad tokios operacijos nesukelia mirties, o Lietuvoje per visą tokių operacijų atlikimo praktiką pasitaikė vos viena mirtis ir ta pati dėl šalutinio poveikio. Buvo konstatuota, jog pacientę mirtis ištiko dėl staigaus ir gausaus kraujavimo iš išorinių miego arterijų dėl jų pažeidimo 2007 m. birželio 11 d. tonzilių šalinimo operacijos metu - chirurginiu būdu nupjovus dešiniosios ir kairiosios išorinių miego arterijų stambiosios šakos (liežuvinės ir veidinės arterijos) galus bei pažeidus dešinės išorinės miego arterijos sienelę. Tokie paciento audinių pažeidimai yra mirtinai pavojingi (faktiškai baigiasi mirtimi) ir nėra priimtini tonzilių šalinimo operacijos metu, t.y. tonzilės turi būti pašalinamos nepadarius tokių paciento audinių pažeidimų. Jie galėjo būti padaryti tik dėl gydytojo klaidos -subjektyvios, kai gydytojas netinkamai atlieka operaciją, arba objektyvios, jei stambiosios kraujagyslės yra anomalinės padėties, turi uždegimų, randų ir pan. Specialistų išvadose nurodoma, kad pažeistos stambiosios kraujagyslės nebuvo anomalinės padėties, nebuvo jokių randų, uždegimų ar kitų objektyvių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti operacijos metu padarytus paciento audinių pažeidimus. Komisijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma (30 000 Lt), kurią ieškovas turi išmokėti atsakovei už žalą dėl nepilnametės dukters mirties, neadekvati padarytai žalai, todėl didintina. Komisijos sprendime neatsižvelgta į tai, kad pažeista fundamentali vertybė - teisė į gyvybę, atsakovės teisė turėti vaikų, buvo pažeistas ryšys su labai artimu žmogumi - mirusioji buvo atsakovės vienintelė dukra, kuriai atsakovė atidavė daug savo laiko ir pastangų, tiek puoselėjant jauną gyvybę bendrai, tiek dedant pastangas dėl jos sveikatos savybių. Pagal pripažintą teismų praktiką neturtinės žalos dydis mirties atveju prasideda nuo 100 000 Lt sumos. Ypatingai artimi atsakovės ryšiai su mirusia nepilnamete dukra, patirti ilgalaikiai ir stiprūs išgyvenimai, ieškovo kaltės laipsnis ir neteisėtų veiksmų pobūdis lemia, kad atsakovės atveju priteistinas neturtinės žalos dydis turėtų būti daug didesnis negu pripažįstama minimali atlygintinos neturtinės žalos suma gyvybės atėmimo atveju. Atsakovė taip pat nurodo, kad iš pateikiamo tonzilių pašalinimo operacijos aprašymo ir pasisakymo dėl jos specialistų išvadose matyti, kad operacijos metu padaryti pacientės audinių pažeidimai buvo labai grubūs ir net netikėti tos srities specialistams, be to, tonzilių šalinimo operacija nebuvo būtina, ji iš esmės nėra sudėtinga ir tinkamai atliekama nekelia pavojaus gyvybei, dėl ko atsakovė ir sutiko su jos atlikimu. Pats ieškovas ne tik neatliko jokio išsamaus įvykio aplinkybių tyrimo, nors tokią pareigą turėjo pagal teisės aktų reikalavimus, bet netgi ir neinformavo apie mirties faktą savo draudikų (atitinkamai šie irgi neatliko jokio tyrimo), nerodė jokio dėmesio atsakovei, taip rodydamas nepagarbą jai, jos mirusiai dukrai ir dar labiau didino netekties skausmą, išgyvenimus. Tyrimų metu teiktos nepagrįstos prielaidos ir jokiais medicininiais dokumentais neparemti pamastymai, kad dėl įvykusios nelaimės kalta pacientė (jos organizmas), o mirtį sukėlė ne audinių pažeidimai, bet po jos atsiradęs galimai dėl pačios pacientės veiksmų atitrūkęs krešulys, netgi žemino atsakovę. Be to, ieškovas neinformavo atsakovės, kad apdrausta jo civilinė atsakomybė, tuo pačiu nepateikė ir informacijos apie draudimo paslaugą teikiančią bendrovę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas sutiko su Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. Ml828/07(01) nurodoma pacientės J. P. mirties priežastimi, t.y. kad mirtis įvyko nuo ūmaus išorinio ir vidinio kraujavimo, hemoraginio šoko, atsiradusių po tonzilių pašalinimo operacijos, kurios metu buvo pažeistos dešiniosios ir kairiosios išorinių miego arterijų stambiosios šakos (liežuvinės ir veidinės arterijos) bei dešinės išorinės miego arterijos sienelė, tačiau nesutiko, kad šie pažeidimai atsirado dėl ieškovo darbuotojų, operavusių pacientę ir gydžiusių ją pooperaciniu laikotarpiu veiksmų. Teismas nurodė, kad ieškovo ir pacientę gydžiusių gydytojų veiksmų neatitikimas ligoninės vidaus ir išorės dokumentams yra konstatuotas VMAI kontrolės 2007 m. gruodžio 10 d. išvadose. Įvertinęs šias išvadas, teismas sprendė, jog nors šiose išvadose nurodyti gydytojų veiksmai, kurie neatitinka ligoninės vidaus ar išorės dokumentų reikalavimams (tokie kaip medicininių dokumentų neužpildymas, medicininio preparato Diclac 75mg skyrimas pacientei skausmo malšinimui), ne visi turėjo įtakos ir reikšmės įvykusioms pasekmėms. Tačiau pažymėjo, jog byloje nėra paneigta, kad kiti gydytojų veiksmai ar jų neatlikimas galėjo turėti įtakos atsiradusioms pasekmėms. Teismas įvertino ir kitas į bylą pateiktas specialistų išvadas. Pažymėjo, jog specialistų vertinimas atliktų ieškovo gydytojų veiksmų operuojant ir prižiūrint J. P. pooperaciniu periodu nėra vienareikšmiškas. Tačiau specialistai sutiko, kad tonzilių šalinimo operacijos atlikimo pasekmė - paciento mirtis yra itin reta komplikacija. Nors ieškovas mėgino įrodyti, kad pacientės arterijų anomalija buvo kaip tik tokio išskirtinio atvejo pasekmė, tačiau teismas sprendė, kad tokia anomalija nėra patvirtinta bylos įrodymais. Ieškovo nurodomose baudžiamojoje byloje esančiose specialistų išvadose tokios konstatacijos nėra, nes ekspertai darė tik prielaidas, kad tokia anomalija galėjo būti. Tokių anomalijų nėra konstatuota specialisto išvadoje Nr. Ml828/07(01) po atliktos J. P. autopsijos, kurios metu buvo realiai tiriami mirusiosios organai. Be to, kad tonzilių šalinimo operacijos metu pažeistos arterijos nebuvo anomalinės padėties, nebuvo jokių uždegimų, randų ar kitokių aplinkybių, kurios objektyviai galėjo lemti ar lėmė arterijų pažeidimą chirurginiu būdu tonzilių šalinimo operacijos metu ar kraujavimą iš arterijų pooperaciniu laikotarpiu, yra nurodyta specialisto išvadose 2009 m. gruodžio 3 d. ir 2011 m. kovo 25 d. specialisto išvadose Nr. KM 4 (16/129)/11 (01). Nebuvo nustatyta ir jokių objektyvių duomenų, kad kraujagyslės būtų buvusios trapios natūraliai ar dėl poveikio joms (nekrotizuotos ar pan.). Po atliktos mirusiosios autopsijos išvadoje buvo nurodyta, kad mergaitės mirtis įvyko nuo ūmaus išorinio ir vidinio kraujavimo, hemoraginio šoko, atsiradusių po tonzilių pašalinimo operacijos, kurios metu buvo pažeistos dešiniosios ir kairiosios išorinių miego arterijų stambiosios šakos (liežuvinės ir veidinės arterijos) bei dešinės išorinės miego arterijos sienelė. Tokiu būdu sprendė, kad nors ir nėra duomenų apie tiesioginį kurio nors iš gydytojo pažeidusį arterijas veiksmą, tačiau nėra paneigtas faktas ir jo neneigia šalys bei tretieji asmenys, kad operacijos metu ar pooperaciniu periodu buvo arterijos pažeistos ir gydytojai, esant pažeistoms arterijoms, neatliko visų veiksmų, kurie galėjo įtakoti kraujo stabdymą ir atstatant kraujo kiekį organizme. Ieškovo darbuotojai nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek nagrinėjamu atveju buvo būtina.
Spręsdamas atsakovės priešieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į žalą padariusio asmens kaltės formą, kurį aiškiai nėra tyčinė. Ieškovas neveikė neteisėtai ir nesiekė padaryti žalos, tačiau nebuvo tiek atidus ir rūpestingas teikdamas paslaugas. Ieškovo darbuotojai stengėsi, jų supratimu, daryti viską, kad išvengti įvykusių pasekmių, tačiau situacija nebuvo įvertinta kaip tiek pavojinga pacientės atžvilgiu, kiek buvo realiai. Įvertino, kad pažeista fundamentali vertybė - teisė į gyvybę, pažeistas ryšys su labai artimu žmogumi - mirusioji buvo atsakovės vienintelė dukra. Todėl akivaizdu, kad atsakovės išgyvenimai netekus dukros yra nepamatuojamai dideli, jie negali būti išreikšti jokiu dydžiu. Teismas, atsižvelgiant į teismų priteisiamas sumas analogiškose bylose, sprendė, kad Komisijos nustatytas dydis 30 000 Lt yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovė praleido terminą reikšti reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovės dukra mirė 2007 m. birželio 17 d., todėl atsakovė reikalavimą Komisijai turėjo pareikšti iki 2008 m. birželio 18 d. Tačiau teismas nesutiko su ieškovu, kad Komisija be pagrindo atnaujino ieškinio senaties terminą ir išnagrinėjo atsakovės skundą. Nurodė, kad atsakovė ieškinio senaties termino laikotarpiu savo teises siekė apginti nesikreipdama į teismą: ji nuosekliai laikėsi pozicijos dėl gydytojų kaltės, jos iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atliekamus tyrimo veiksmus patvirtina prie bylos prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Atsakovė neveikė pasyviai, o siekė nustatyti ieškovo darbuotojų kaltę, gauti tam tikrą satisfakciją. Teismas nenustatė, kad ieškovė savo teisėmis piktnaudžiavo, sąmoningai delsė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Todėl Komisija turėjo pagrindą atnaujinti terminą ir išnagrinėti atsakovės prašymą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
Ieškovas Santariškių klinikos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria Santariškių klinikų ieškinys atmestas, panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė ieškinio senaties terminą praleido beveik trimis metais dėl subjektyvių priežasčių. Todėl jo atnaujinti nebuvo galima. Įstatymo nuostatos senaties termino skaičiavimo pradžios nesieja su asmens situacijos suvokimu, veiksmais ar neveikimu. Atsakovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą laiku, naudojosi advokato teisine pagalba. Be to, teismas savo sprendimu pasisako tik dėl senaties termino atsakovei kreiptis į Komisiją, tuo tarpu ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį priešieškiniui dėl neturtinės žalos pateikimo teismui.
2. Teismas, nenurodydamas ne tik veiksmų, bet ir gydytojų, kurie juos atliko, ir konstatuodamas pakankamą Santariškių klinikų civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindą, tokį sprendimą priėmė nepagrįstai ir neteisėtai bei pažeidė ieškovo regreso teisę.
3. Teismas neobjektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus - specialistų išvadas. Vienas jų nemotyvuotai atmetė, kitų iš viso nevertino. Visų klinicistų komisijos išvados (6 ekspertizės/specialistų išvados) patvirtino, kad J. P. gydymas Santariškių klinikose buvo teisingas, operacija atlikta tinkamai, o medicininė pagalba suteikta laiku.
4. Specialisto išvada Nr. M 1828/07 (01) pateikta po patalogoanatominio tyrimo yra nepagrįsta ir nelogiška. Joje pateiktas vertinimas gali būti netikslus, nes po operacijos iki mirties praėjo šešios paros, per tiek laiko audiniuose vyksta nekrotiniai žaizdos gijimo pokyčiai, audiniai keičiasi. Stabdant profuzinį kraujavimą paskutinio kraujavimo metu ekstremaliomis aplinkybėmis, žaizdos audiniai taip pat pažeidžiami. Nebuvo įvertinta anomalinė kraujagyslių padėtis, o tai šiuo atveju esminis ligos eigą galėjęs lemti faktorius.
5. Teismo sprendimo teiginiai, kad po operacijos nebuvo kreipiamasi į kitus specialistus, kad angiochirurgų kompetencijai priklausė gydymo priemonės, galėjusios pakeisti ligos eigą, yra nepagrįsti. Pacientei atvykus į Santariškių klinikas pakartotinai 2007 m. birželio 16 d. ryte, ji nekraujavo, išvalius krešulius tamponais net nebuvo atliekama elektrokoaguliacija. Tai rodo, kad profuzinio gausaus kraujavimo ar kitų stambiųjų kraujagyslių pažeidimų požymių nebuvo, nebuvo ir indikacijų kitų specialistų (angiochirurgų ) konsultacijai. Pacientė buvo sąmoninga, aktyvi, valgė, gėrė. Specialistų išvadose aiškiai įvardintas jos kraujavimo mechanizmas, mirties priežastys ir tai, kad medicininėmis priemonėmis pacientei nebuvo galima padėti.
6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad VMAI savo tyrimą atliko tik nagrinėdama medicinos dokumentus, nepasitelkusi jokių ekspertų ar kompetentingų specialistų. VMAI paskirtis vertinti gydymo įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumą bei siekti gydymo įstaigų teikiamų paslaugų kokybės gerinimo. VMAI išvada prieštarauja kitoms byloje vertintoms specialistų išvadoms, kuriomis ji buvo paneigta.
Atsakovė Ž. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl jos priešieškinio - jį tenkinti ir pakeisti 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos sprendimą dalyje dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir ją padidinti iki 400 000 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į nagrinėjamo ginčo ypatumus. Neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tik dėl vienos vertybės (gyvybės atėmimo) ir tai pagal minimalius kriterijus. Tuo tarpu nebuvo atsižvelgta į tai, kad gyvybė buvo atimta nepilnamečiam vaikui, kurį siejo ypatingas ir ilgalaikis ryšys su atsakove, buvo pažeista atsakovės teisė į šeimą, o ieškovo veiksmai tiek operacijos metu, tiek pooperaciniu gydymo metu, tiek aiškinantis įvykio aplinkybes tik padidino atsakovės išgyvenimus, patirtą stresą, pailgino laiką, kai jis buvo patiriamas, ir dėl to yra pagrindas jai pripažinti teisę į didesnį neturtinės žalos atlyginimą negu paprastai taikomas.
2. Teismų praktikoje 30 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti taikoma, kai padaromi rimtesni sveikatos sutrikimai, t.y. daug mažesni sveikatos sutrikimai negu gyvybės atėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-77/2010; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2013; 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013). Pagal teismų praktiką priteistinos neturtinės žalos dydis mirties atveju, kai objektyviai ji negrėsė, o ją lėmė kalto asmens veiksmai, prasideda nuo 100 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2005; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2009; 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-617/2006 ir kt.).
3. Tokiu atveju, kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, turi būti vadovaujamasi principu, kad priteistinos žalos dydis turi būti maksimaliai didelis (CK 6.251 str. 2 d.). Atsižvelgtina į atskirais atvejais įstatymų nustatytą atlygintiną neturtinės žalos dydį (Teismų įstatymo 101 str. 5 d., Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 40 str. 1 d., Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 31 str., Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 str. 11 d. - mirties atveju 120 mėnesių jo mėnesio atlyginimo dydžio, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. - 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų). Įvertintina ir individualios nagrinėjamos bylos aplinkybės, t.y. kad mirusioji buvo vienintelė atsakovės dukra, kuri nuo pat mažesnės turėjo problemų su sveikata, kas lėmė, jog atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti jokios nuolatinės darbo vietos, savo gyvenimą siejo būtent su dukros sveikatos gydymu ir stiprinimu, o tai lėmė ypatingą jų tarpusavio ryšį, emocinius išgyvenimus dėl jos netekties.
4. Ieškovo kaltės laipsnis yra didelis, operacija buvo atlikta ypatingai neatidžiai, o tai lemia ir didesnę civilinę atsakomybę, taikytiną kaip nusikaltimo atveju. Iš pateikiamų tonzilių pašalinimo operacijos aprašymo ir specialistų pasisakymo dėl jos matyti, kad operacijos metu padaryti pacientės audinių pažeidimai buvo labai grubūs ir operaciją dariusi gydytoja turėjo visas galimybes tai nustatyti. Šalintini paciento audiniai turi būti revizuojami operaciją atliekančio gydytojo tik vizualiai, prieš jų šalinimą juos identifikuojant. Po mirties nebuvo atliekamas histologinis tyrimas, nes operacijos pasekmės buvo tokios aiškios (grubios), kad matomos vizualiai.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti dalyje - padidinti neturtinės žalos sumą kaip prašoma jos apeliaciniame skunde. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, o jeigu ir praleido - tai dėl svarbių priežasčių. Be to, ieškinio pradžia skaičiuotina nuo 2011 birželio 14 d. nutraukto ikiteisminio tyrimo, kas reiškė, jog atsakovė išnaudojo šį savo teisių gynybos būdą. Atsakovė civilinį procesą inicijavo 2011 m. spalio 28 d. pareiškimu Komisijai, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo. Būtent ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti esminiai įrodymai dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės. Įvykio aplinkybių sudėtingumą patvirtina tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek ieškovo pozicija procesiniuose dokumentuose, įskaitant apeliacinį skundą.
2. Negali būti vertinami kaip tinkami įrodymai ieškovo apeliaciniame skunde cituojamos epizodinės specialistų išvados (jų dalys), kurios remiasi iš esmės prielaidomis (naudojami žodžiai „greičiausiai“, „galėjo sąlygoti“ ir pan.), kurios nėra motyvuotos.
3. Ieškovas nepaneigė savo kaltės. Jo kaip gydymo įstaigos atsakomybė atsiranda ne todėl, kad jis neišgydė pacientės, o todėl, kad papildomai, nepriimtinai pažeidė pacientės audinius taip, kad ją reikėjo gydyti visai nuo kitų pasekmių negu ji kreipėsi į gydymo įstaigą. Nė vienas specialistas nepatvirtino ieškovo versijos, kad kraujavimas iš kraujagyslių galėjo būti dėl jų sienelių nekrozijos, kai operacijos metu buvo stabdomas kraujavimas elektrokauteriu.
4. Komentuodami išvadą Nr. M1828/07(01), specialistai 2008 m. gruodžio 19 d. raštu nurodė, kad nustatytas ir aprašytas audinių pažeidimas rodo, kad kraujagyslės buvo pažeistos chirurginiu būdu, o kraujagyslių plyšimų ar panašių dalykų nėra nustatyta.
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovo ir atsakovės apeliacinį skundą prašo tenkinti ieškovo Santariškių klinikos apeliacinį skundą - panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą, o atsakovės Ž. R. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovė praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Ieškovas prašė jį taikyti, bet teismas šio prašymo nenagrinėjo ir dėl praleisto ieškinio senaties termino visiškai nepasisakė.
2. Ieškinio senaties terminas negali būti atnaujintas, kadangi nėra jokių svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių kliūčių, kurios būtų trukdžiusios atsakovei įgyvendinti savo teises į teisminę gynybą.
3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino specialisto išvadų, kuriose nustatyta, jog pacientės kraujagyslės turėjo anomalinių savybių; jos nėra nustatinėjamos prieš tonzilių šalinimo operaciją; kitų gydytojų specialistų konsultacija nebūtų suteikusi tokios informacijos, kuri būtų galėjusi pakeisti įvykių eigą; teiktas gydymas nebuvo mirties priežastimi, o mirtis įvyko plyšus pakitusių, nekrotizuotų kraujagyslių sienelėms vėlyvame pooperaciniame periode.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliaciniame skunde atsakovė nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos teismui nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje. Analogiškas aplinkybes įvertino Komisija ir nustatė atlygintinos sumos dydį.
2. Atsakovės nurodomas įstatymų lyginimas ir analogija nėra galimas. Įstatymas išskiria tam tikras asmenų grupes pagal jų profesinius požymius, nurodomas išmokas moka valstybė, o ne kaltas asmuo, toks atlyginimas taikomas asmenims, mokėjusiems privalomo draudimo įmokas. Nesant specialaus įstatymo, reglamentuojančio žalos atlyginimą nepilnamečio asmens mirties atveju, kiti įstatymai negali būti taikomi kaip analogija.
3. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais nėra įmanoma. Pinigine kompensacija nėra siekiama nubausti žalą padariusį asmenį.
4. Įstatymas nenumato kaip reikšmingos neturtinės žalos dydžiui nustatyti aplinkybės, jog ieškovas buvo apsidraudęs. Jis pagal savo kompetenciją negalėjo imtis jokių kitokių (buvo aptartos įvykio aplinkybės) veiksmų bei tirti įvykio aplinkybes. Ieškovas informavo savo draudimo bendrovę. Priešingai nei tvirtino atsakovė, po pacientės mirties buvo atliktas histologinis tyrimas. Be to, neaišku, kaip su minėtomis aplinkybėmis susiję atsakovės argumentai įtakojo žalos atsiradimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 4 d. atsakovės dukra buvo paguldyta į Santariškių klinikas, kur ją apžiūrėję gydytojai nustatė lėtinio tonzilito diagnozę (lėtinės infekcijos šaltinį), rekomendavo planinį operacinį gydymą ir paskyrė gydymą antibiotikais. 2012 m. birželio 11 d. jai buvo atlikta planinė tonzilių šalinimo operacija, kurią atliko gydytoja D. Š.. 2007 m. birželio 15 d. pacientė išleista gydytis namuose. 2007 m. birželio 16 d. ryte ji iš namų Greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežta atgal į Santariškių klinikas dėl ūmaus kraujavimo iš gerklės. Gydytojas A. L. pašalino krešulius iš gerklės, tonzilių nišų kraujavimas buvo sustabdytas. 2007 m. birželio 17 d. 15.45 val. J. P. pradėjo gausiai kraujuoti iš ryklės. Pacientė buvo nugabenta į tvarstomąjį, kur gydytojai A. L. ir I. P. mėgino sustabdyti profuzinį kraujavimą, skubią pagalbą teikė ir gaivino gydytojai anesteziologai reanimatologai, tačiau širdies veikla neatsistatė ir 17.45 val. buvo konstatuota mirtis. Komisija 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 56-25 nusprendė, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei J. P. Santariškių klinikose buvo pažeista teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą; iš dalies tenkino atsakovės prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojo ieškovą atlyginti 30 000 Lt dydžio neturtinę žalą.
Šalys kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkinti jų reikalavimai dėl Komisijos sprendimo. Ieškovas tvirtina, kad jo darbuotojų kaltės dėl pacientės mirties nėra, ieškovo gydytojų neteisėtų veiksmų pateiktuose specialistų išvadose nekonstatuota, todėl nėra civilinės atsakomybės taikymo pagrindų. Be to, teismas nepasisakė dėl ieškovo prašomo taikyti ieškinio senaties termino priešieškiniui dėl neturtinės žalos pateikimo teismui. Tuo tarpu atsakovė nesutinka su Komisijos sprendimu dalyje dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir prašo ją padidinti iki 400 000 Lt.
Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl ieškinio senaties
Ieškovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė tik dėl ieškinio senaties termino kreiptis į Komisiją, nors ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį priešieškiniui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikti teismui. Ieškovo manymu, termino kreiptis į teismą pradžia yra 2007 m. birželio 17 d., nes atsakovė savo patirtą neturtinę žalą sieja su nurodytą dieną įvykusia dukters mirtimi. Tuo tarpu atsakovė su priešieškiniu kreipėsi į teismą tik 2013 m. gegužės 17 d. Taigi, ieškovas prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui teismui dėl žalos atlyginimo pareikšti, skaičiuodamas jį nuo pacientės mirties dienos. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais dėl praleisto ieškinio senaties termino.
Nagrinėjamam ginčo santykiui taikomos CK ir specialaus įstatymo, t.y. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau - PTŽSAĮ), reglamentuojančio paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus, nuostatos. Šio įstatymo pagrindu tiesioginis kreipimasis į teismą dėl žalos padarytos sveikatos institucijos veiksmais atlyginimo nėra galimas, nes Komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (PTŽSAĮ 24 str. 3 d.). Atsakovė pareiškimą dėl ieškovo netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų jos nepilnametei dukrai ir tuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo Komisijai pateikė 2011 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis PTŽSAĮ 23 straipsnio 5 dalimi, sprendė, kad atsakovė reikalavimą Komisijai privalėjo pareikšti iki 2008 m. birželio 18 d., šį terminą praleido, tačiau pripažino, kad Komisija jį pagrįstai atnaujino. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog minėto PTŽSAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis straipsnis reglamentuoja skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo tvarką. Tai yra pažymėta ir pačios Komisijos sprendime (t. 1, b. l. 20). Tuo tarpu pacientui padarytos žalos atlyginimo tvarką nustato PTŽSAĮ 24 straipsnis, kuriame nėra numatyta jokių specialių terminų pareiškimui Komisijai dėl žalos atlyginimo pateikti. PTŽSAĮ 24 straipsnio 8 dalyje yra nurodyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdama su Komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Šioje materialiosios teisės normoje nustatytas ieškinio dėl pažeistos teisės gynimo pateikimo teismui terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1251/2014). Todėl atsakovė, nesutikdama su Komisijos sprendimu, turėjo kreiptis į teismą dėl ginčo su sveikatos priežiūros įstaiga nagrinėjimo iš esmės per 30 dienų terminą. Komisija sprendimą priėmė 2013 m. balandžio 18 d., atsakovė priešieškinį pareiškė teismui 2013 m. gegužės 20 d., t.y. nepraleidusi 30 dienų termino. Todėl šiuo aspektu konstatuoti praleistą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir atsakovės, susijusio su žalos atlyginimo dydžio nagrinėjimu iš esmės, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovu, kad buvo praleistas trejų metų bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kolegijos nuomone, ieškovo prašomo taikyti ieškinio senaties termino nėra pagrindo sieti išimtinai su atsakovės nepilnametės dukters mirtimi, nes šis faktas savaime dar nesudaro pagrindo spręsti apie galimai pažeistas atsakovės teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas jos dukrai. Sveikatos priežiūros institucijų darbuotojai teikia profesines paslaugas, tai sietina su specifinėmis žiniomis, kurios asmeniui, neturinčiam specialių žinių, natūraliai gali būti nežinomos ar netinkamai/nepakankamai suprantamos. Pažymėtina, jog atsakovės iniciatyva buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas, galimam jos teisių pažeidimo faktui nustatyti, kurio metu buvo pateikta ne viena specialisto išvada. Paskutinė specialisto išvada ikiteisminio tyrimo institucijai pateikta 2011 m. kovo 30 d. (baudžiamosios bylos Nr. 10-2-00280-07 b. l. 2-26). Atsakovės advokatas 2011 m. liepos 21 d. supažindintas su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie ir leido spręsti atsakovei apie jos teisių pažeidimą, sveikatos priežiūros institucijai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas jos dukrai (baudžiamosios bylos Nr. 10-2-00280-07 b. l. 40-43) (CK 1.127 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bendrasis ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, o ir bet kuriuo atveju dėl paminėtų priežasčių būtų pakankamas pagrindas jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).
Dėl įrodymų vertinimo bei civilinės atsakomybės sąlygų
Sveikatos priežiūros įstaigoms už gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams kyla deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Asmuo, pareiškęs ieškinį sveikatos priežiūros įstaigai dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).
Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią sveikatos priežiūros įstaigų deliktinės civilinės atsakomybės ir jai taikyti būtinų sąlygų nustatymo praktiką. Teismo konstatuota, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos, kaip visuomeninės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialių žinių, taip pat pripažintą teisę taikyti tokias žinias ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui negu įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009).
Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojo veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai, kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008). Dėl to teismai tokio pobūdžio bylose privalo aiškintis ne tik tai, ar gydytojas parinko tinkamus gydymo metodus, medikamentus, bet ir tai, ar jis tinkamai parinktus gydymo metodus taikė rūpestingai, atidžiai ir atsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors ir nėra duomenų apie tiesioginį kurio nors iš gydytojo veiksmą pažeidus arterijas, tačiau nėra paneigtas faktas, jog operacijos metu ar pooperaciniu periodu buvo pažeistos arterijos, ir kad gydytojai nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs kiek nagrinėjamu atveju buvo būtina, t.y. esant pažeistoms arterijoms, neatliko visų veiksmų, kurie galėjo įtakoti kraujo stabdymą ir atstatant kraujo kiekį organizme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.
Ieškovas tvirtina, kad teismas neobjektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus - specialistų išvadas, t.y. vienas iš jų savo sprendime nemotyvuodamas atmetė, kitų iš viso nevertino. Tvirtina, kad visos ekspertizės, išskyrus 2007 m. VMAI atliktas tyrimas (t. 1, b.l. 66-73), pagrįstas 2007 m. Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 1828/07(01) (t. 1, b.l. 82-86), vienareikšmiškai nurodo, kad pacientės stambiųjų kraujagyslių pažeidimo operacijos metu nebuvo. Sutiktina su ieškovu, kad į bylą teiktos specialistų išvados iš tikrųjų nėra vienareikšmiškos, tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vis tik nusprendęs, jog tenkinti ieškinį nėra pagrindo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į CPK 176 straipsnio 1 dalyje suformuluotą įrodinėjimo tikslą (nustatyti materialiąją, bet ne objektyviąją tiesą, kaip to reikalavo anksčiau galiojęs CPK), galima teigti, kad įstatymas nereikalauja, jog civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo; pagal teismų praktikoje taikomą tikėtinumo taisyklę faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei byloje pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Tokioje situacijoje gali būti itin aktualu vertinti įrodymus vadovaujantis ne tik CPK nustatytomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Sprendimas, priimtas remiantis tikėtinumo taisykle, pripažįstamas teisingu, jeigu bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2006).
Ieškovas, remdamasis specialistų išvadomis, įrodinėja, kad operacija buvo atlikta tinkamai, o medicininė pagalba suteikta laiku. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su taip pat remiantis atliktu specialistų tyrimu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje jokiais objektyviais įrodymais faktas, jog operacijos metu ar pooperaciniu periodu buvo pažeistos stambiosios kraujagyslės, nėra paneigtas. Specialisto išvadoje Nr. M 1828/07 (01) konstatuota, jog pacientės mirtis įvyko nuo ūmaus išorinio ir vidinio kraujavimo, hemoraginio šoko, atsiradusių po tonzilių pašalinimo operacijos, kurios metu buvo pažeistos dešiniosios ir kairiosios išorinių miego arterijų stambiosios šakos (liežuvinės ir veidinės arterijos) bei dešinės miego arterijos sienelė (t. 1, b. l. 86). Ši išvada pateikta atlikus autopsiją. 2008 m. sausio 7 d. vykusios klinikinės konferencijos metu vienoje iš išvadų (5 punktas) nurodoma, kad mirties priežastimi buvo nukraujavimas iš ryklės, galėjęs įvykti dėl kaklo kraujagyslių stambiųjų šakų pažeidimo, tiesa nurodoma - esant jų anomalinei padėčiai bei dėl infekcinio kraujagyslių pažeidimo (t. 1, b.l. 64). Kitose specialistų išvadose, kuriomis remiasi ieškovas, nors ir nėra nurodoma, kad stambiosios kraujagyslės buvo pažeistos, pateikiami tik galimi kraujavimo variantai nurodant „greičiausiai“, „galimai“ ir pan. (t. 1, b. l. 95, 105, 127-129). Tačiau pažymėtina, kad visos jos pateiktos vien pacientės medicininės dokumentacijos pagrindu, todėl nepaneigia aukščiau minėtos autopsijos metu realiai nustatytų faktų. Pacientė didžiąją laiko dalį (namo išleista pabuvo vos dieną) buvo prižiūrima medikų. Nors operacijos metu komplikacijų nenustatyta, tačiau pacientė gausiai kraujavo (800 ml), kas specialistų išvadose pripažįstama operacine komplikacija, kaip ir pooperacinis kraujavimas, tačiau nebuvo imtasi priemonių didesnio kraujavimo priežastims nustatyti ir atitinkamai pasiruošti galimoms komplikacijoms. Toks nerūpestingumas yra nustatytas ne tik ieškovo kvestionuojamoje VMAI 2007 m. gruodžio 10 d. išvadoje, tačiau ir kitose specialistų išvadose. VMAI išvados 4 punkte konstatuota, kad 2007 m. birželio 16 d. gydytojai otorinolaringologai E. L. ir D. R. neorganizavo gydytojo angiochirurgo ir/ar hematologo konsultacijos kraujavimo priežasčiai patikslinti bei efektyvesnio gydymo taktikai parinkti - vadovaujantis PTŽAĮ 14 straipsniu nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (t. 1, b. l. 72). Tiek komisijinėje 2008 m. liepos 7 d.- 2008 m. liepos 17 d. specialisto išvadoje, tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. KM4 (16/129)11(01) nurodyta, kad nors operacija atlikta metodiškai teisingai ir pooperaciniu laikotarpiu kilęs kraujavimas buvo stabdomas tinkamai, tačiau kartu pažymima, jog pacientės kraujo kiekį organizme 2007 m. birželio 17 d. 15.45 valandai buvo galimybė atstatinėti, perpilant skysčius (kas buvo padaryta) ir kraują (t. 1, b.l. 128, t. 2, b. l. 199), pagal tiek prieš operaciją, tiek po operacijos atliktus kraujo tyrimus buvo indikacijos kraujo perpylimui, kas nebuvo padaryta (t. 1, b. l. 104). Pastebėtina ir tai, kad dėl kraujavimo pooperaciniame periode pacientė buvo hospitalizuota į gydymo įstaigą ir dvi dienas iki mirties jai buvo teikiamos paslaugos, susijusios su gausiu kraujavimu. Byloje nėra įrodymų, kad dėl kokių nors priežasčių pacientės kraujavimas negalėjo būti suvaldytas (juo labiau, jei, anot ieškovo, stambiosios kraujagyslės nebuvo pažeistos), kodėl nebuvo imtasi alternatyvių gydymo būdų, apsiribota skysčių nustatymu ir nebuvo bandoma atstatyti kraujo kiekį organizme. Kaip minėta, gydymo įstaigos neteisėti veiksmai vertinti ne rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai, kvalifikuotai. Teisėjų kolegijos vertinimu, gydytojai pagal profesionalaus elgesio standartą turėjo imtis veiksmų kraujavimo priežastims nustatyti, atstatyti kraujo kiekį kraujyje ir užkirsti kelią sunkių pasekmių (paciento mirtis) atsiradimui. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad specialistų išvadose nėra konstatuotų gydytojų neteisėtų veiksmų ir nėra ieškovo darbuotojų kaltės dėl pacientės mirties, o pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai.
CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju ieškovas turi įrodyti, kad jo kaltės dėl pacientės mirties nėra. Jis neįrodė savo teiginių, kad nagrinėjamoje situacijoje ligos eigą lėmė anomalinė kraujagyslių padėtis (stambiųjų kraujagyslių atstumas iki tonzilės kapsulės). Priešingai, komisijinėje specialisto išvadoje Nr. KM 4 (16/129)/11 (01) nurodoma, kad pacientės kaklo kraujagyslių anatominė padėtis nebuvo anomalinė (t. 2, b. l. 199). Kaip matyti iš Komisijos sprendimo turinio ir 2008 m. sausio 7 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos konferencijos, tonzilių šalinimo operacijos pasekmė - paciento mirtis itin reta komplikacija, siekia apie 0,02 % (t. 1, b. l. 20, t. 1, b. l. 61). Tai rodo, kad paciento mirtis po tonzilių šalinimo operacijos medicininiu požiūriu pateisinama tik labai aiškiomis ir nustatytomis aplinkybėmis, kurių atsiradimą įtakoja medicinos mokslo nevaldomos priežastys. Gydymo įstaiga yra atsakinga už tokių priežasčių valdymą ir nustatymą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra kalta dėl jų sukeltų pasekmių (žalos), jei neįrodo, kad tos pasekmės atsirado dėl konkrečių priežasčių, nevaldomų medicinos mokslo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kuo aptariamas klinikinis atvejis buvo toks nenuspėjamas ir neišvengiamas nepriklausomai nuo sveikatos priežiūros specialistų veiksmų, kad patektų į minėtus išskirtinius atvejus, lemiančius sunkias mirtinas pasekmes, t.y. ieškovas savo kaltės prezumpcijos įrodymais nepaneigė.
Ieškovas teismo sprendimo nepagrįstumą sieja su pažeista regreso teise į žalą padariusį asmenį, nes skundžiamame teismo sprendime nenurodomi ne tik konkretūs neteisėti veiksmai, tačiau ir gydytojai, kurie juos atliko. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo regreso įgyvendinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neįvardijo konkrečių gydytojų, kurių veiksmai/neveikimas lėmė žalos atsiradimą, tačiau nustatė, kad bendri atsakovo darbuotojų (gydytojų) veiksmai (neveikimas) galėjo prisidėti prie žalos, kuri tinkamai teikiant paslaugas faktiškai neturėjo atsirasti ar bent jau tokios žalos tikimybė yra itin menka, atsiradimo. Šioje byloje atsakovas yra gydymo įstaiga ir paminėtoje situacijoje ji turi atsakyti už netinkamą paslaugų suteikimą nepriklausomai nuo to, dėl kurio gydytojo(ų) ir kokia dalimi veiksmų/neveikimo atsirado pasekmės, kurių galima buvo išvengti ir kurių, nesant išskirtinių aplinkybių, paprastai išvengiama. Todėl šie ieškovo argumentai nerodo nei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, nei užkerta kelią ieškovo ar jo draudimo bendrovės regreso teisės įgyvendinimui. Juolab, kad CK 6.280 straipsnio 2 dalis reglamentuoja kelių asmenų bendrai padarytos žalos atlyginimo tvarką net ir tokiu atveju, kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas priteisė neturtinei žalai atlyginti sumą, kuri teismų praktikoje pripažįstama kaip minimali, nesant išskirtinių aplinkybių, mirus artimam žmogui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės, turinčios reikšmės nustatytinam neturtinės žalos dydžiui, leidžia spręsti, kad atsakovė turi teisę į didesnį neturtinės žalos atlyginimą nei nustatytas Komisijos sprendime. Kita vertus, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kuriuose nurodoma, kad reikėtų atsižvelgti, jog specialūs įstatymai (Teismų, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos, nelaimingų atsitikimų darbe ir pan.) nustato žymiai didesnius žalos atlyginimo dydžius, nes juose nustatomas ne neturtinės žalos atlyginimo dydis.
Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Kita vertus, įstatymo numatyta pinigine satisfakcija siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014). Vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl neatsargių bei neteisėtų ieškovo darbuotojų veiksmų buvo pažeista aukščiausia vertybė – žmogaus gyvybė, kurios atkūrimas neįmanomas. Pažeidus šią vertybę, taip pat buvo pažeistos atsakovės, kuri neteko vienintelės savo nepilnametės dukters, teisė į šeimą, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma. Kasacinis teismas savo praktikoje, kai buvo sprendžiamas neturtinės žalos dydžio klausimas vaiko netekties atveju, yra pažymėjęs, kad „netekus vaiko yra nutraukiamas ryšys, susijęs su tėvų praeitimi, dabartimi ir natūraliai laukiama ateitimi. Vaikai yra kiekvienų tėvų viso gyvenimo realybės dalis, todėl kai jos netenkama, tėvų pasaulis negrįžtamai sukrečiamas ir keičiasi, o tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar neįmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės.“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013). Todėl šiuo atveju pažeistos vertybės (gyvybės) reikšmingumas ir asmens, turinčio teisę į neturtinės žalos atlyginimą, ryšys su mirusiąja yra vienas iš lemiamų kriterijų neturtinės žalos dydžiui. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju reikšmingos ir kitos, pirmosios instancijos teismo nevertintos nustatant žalos dydį aplinkybės, teikiančios pagrindą manyti apie didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą, o kartu ir ieškovo atsakomybę. Neabejotina, kad kiekviena chirurginė intervencija į žmogaus organizmą kelia tam tikrą pasekmių riziką. Tačiau akivaizdu ir tai, kad susirgimo sunkumas, medicininė praktika konkretaus susirgimo gydyme suponuoja skirtingą pasekmių rizikos laipsnį. Šiuo atveju iki operacijos atsakovės dukters gyvybei iš esmės nebuvo realios grėsmės, jai buvo atliekama santykinai nesudėtinga, praktikoje gyvybei itin retai pavojinga tonzilių šalinimo operacija – minėta, mirštamumas tesiekia 0,02 procentų, o Lietuvoje, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, tokių atvejų yra pasitaikę vos vienas. Todėl sutiktina su atsakove, kad duodant sutikimą tokio pobūdžio operacijai kiekvienas asmuo gali tikėtis sėkmingos jos baigties, o kitokios įvykio eigos tikimybė yra itin menka. Šioje byloje nebuvo nustatytos jokios mediciniškai nevaldomos aplinkybės, teikiančios pagrindą numatyti rimtas kitokio pobūdžio komplikacijas ar, juo labiau, galėjusios nulemti netikėtą pacientės mirtį. Akivaizdu, kad vienoks asmens išgyvenimų lygmuo kyla tuo atveju, kai neigiamos pasekmės gali būti prognozuojamos ar bent neatmetamos dėl atliktinų sudėtingų, aukštu rizikos laipsniu pasižyminčių operacijų, kitoks – kai operacijos medicininėje praktikoje atliekamos absoliučia dauguma sėkmingai ir faktiškai bet kuriuo atveju bent jau ne su tokiomis sunkiomis pasekmėmis. Todėl neabejotina, kad tokioje situacijoje atsakovės patirta netikėta vienintelės dukters netektis ypač skaudi. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą nustatyti atsakovei didesnę atlygintiną neturtinės žalos sumą, todėl Komisijos nustatyta suma didintina iki 50 000 Lt (CK 6.250 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtina perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Atsakovė patyrė 9 849 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, įskaitant ikiteisminę ginčo sprendimo stadiją (t. 1, b. l. 152-155; t. 3, b.l. 134). Pakeitus sprendimą atsakovės naudai, ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau-Rekomendacijos), bylos sudėtingumą, o taip pat ir tai, kad priešieškinis tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei priteistina 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teisme bylos rezultatas iš esmės yra palankus atsakovei. Ji patyrė 3 993 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 225-226). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.), dėl ko, netenkinus ieškovo apeliacinio skundo ir iš dalies tenkinus atsakovės skundą, pastaroji turi teisę į išlaidų atlyginimą. Pagal Rekomendacijas atsiliepimas į apeliacinį skundą pagal 8.11 punktą – 1,5 MMA, apeliacinis skundas pagal 8.9 punktą - 3 MMA. Kita vertus, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pateiktuose procesiniuose dokumentuose didele dalimi teikiami jau pirmosios instancijos teismui teikti argumentai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovo atsakovei priteistina 2 800 Lt bylinėjimosi išlaidų už apeliacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį atmesti. Priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti atsakovei Ž. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, pakeičiant Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 56-25, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atsakovei Ž. R. bei 113 Lt teismo išlaidų į valstybės biudžetą.
Priteisti iš ieškovo Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 2 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei Ž. R. ir 600 Lt žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.