Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo viešosios įstaigos Centro poliklinikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-307-656/2014 pagal ieškovų D. P., A. P. ir U. P. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Centro poliklinikai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo, tretieji asmenys L. Ž., Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl netinkamai teiktų medicininių paslaugų ir dėl to kilusios žalos atlyginimo.

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. P. 50 000 Lt, D. P. 50 000 Lt, U. P. 25 000 Lt neturtinę žalą; 25 000 Lt turtinę žalą (pagal ieškovų tarpusavio susitarimą – A. P.) bei bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b.l. 38-53). Nurodė, kad 2011 m. spalio 4 d. ryte A. P. ir D. P. pastebėjo, kad susirgo jų nepilnametis sūnus I. P., g. 1996 m., kuris karščiavo, vėmė, buvo aukšta temperatūra (40⁰C). Ieškovė kreipėsi Centro polikliniką, kurios registratūros darbuotoja pasiūlė budinčios gydytojos nekviesti, bet pasikonsultuoti su gydančia gydytoja L. Ž.. Ši pasakė, kad tai greičiausiai paprasta infekcija, pasiūlė pagal poliklinikoje nustatytą tvarką kviesti į namus budinčią gydytoją. D. P. prašymu L. Ž. sutiko baigusi darbą apie pietus aplankyti sūnų. Gydytoja pasiūlė „numušti“ temperatūrą duodant ibupromą. Jokių kitų rekomendacijų, simptomų, kurie gali būti pavojingi sūnaus gyvybei, gydytoja nenurodė. Temperatūra 13.15 val. nukrito iki 36,7⁰C. L. Ž. sūnų aplankė namuose apie 14 val., jį apžiūrėjo ir pastebėjo, kad vidinėje kojos pusėje prie kelio yra tamsios spalvos dėmelių, panašių į mėlynes. Sūnus skundėsi bendru viso kūno laužymu, aštriu vienos ausies skausmu. Gydytoja konstatavo, kad apžiūros duomenys neduoda pagrindo manyti, jog sūnui reikia skubios medicininės pagalbos, patarė toliau gerti temperatūrą mažinančius vaistus. Gydytoja pasakė, kad gali būti inkstų geldelių uždegimas, kas nėra pavojinga, bet greičiausiai paprasta virusinė infekcija. Pasiūlė atvežti šlapimo mėginius ir „jeigu ką“ skambinti ar kreiptis į vaikų pediatrijos centrą. Ieškovai nurodo, kad gydytojai išvykus sūnui prasidėjo vėmimas ir karščiavimas, temperatūra šokinėjo nuo aukštos iki normalios. Į pavakarę temperatūra buvo sumažėjusi, tačiau sūnus jautėsi išvargęs, sakė, kad nori miego. Apie 22 val. tėvai pastebėjo, kad visą kūną padengė mėlynos dėmės ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Buvo paskambinta ir L. Ž., kuri pareiškė: „kodėl jūs dar ne ligoninėje, juk aš įtariau meningokoką?“. Sūnus buvo išvežtas į Santariškių vaikų ligoninę, kur nustatyta susirgimo diagnozė - ūmi meningokokcemija ir septinis šokas, ko pasėkoje sūnus 2011 m. spalio 5 d. 1.10 val. mirė. L. Ž. pati pripažino, kad prognozavo tokią diagnozę. Ieškovai nurodo, kad atsakovas medicinos pagalbą teikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Tai patvirtina Valstybinės medicininio audito inspekcijos (toliau - VMAI) 2011 m. lapkričio 25 d. ataskaita. Be to, kreipiantis į sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą teisės aktai įpareigoja jau pačiame pirminiame etape įvertinti, ar nėra pagrindo teikti skubią medicinos pagalbą. Atsakovas iš pat pradžių elgėsi aplaidžiai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus nesiėmė priemonių tinkamai įvertinti I. P. būklės 2011 m. spalio 4 d. ryte (7 val.) ir neužtikrino gydytojo iškvietimo į namus. Tokie atsakovo neteisėti veiksmai lėmė netinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir I. P. mirtį. L. Ž. 2011 m. spalio 4 d. pilnai neapžiūrėjo I. P., sveikatos istorijoje nepilnai aprašė sveikatos būklę, nenustatė tikrosios susirgimų priežasties ir nesiėmė būtinų papildomų priemonių nustatyti susirgimo diagnozę, neištyrė paciento individualių ligos požymių, kurie būtų leidę tiksliai nustatyti ligos diagnozę ar ją prognozuoti. Gydytoja atmestinai apžiūrėjo paciento kūną, neįvertino kairės kojos kelio vidinėje dalyje atsiradusios mėlynos spalvos dėmelės, būdingos meningokokinei infekcijai. Gydytoja nevertino kitų šiai ligai būdingų požymių – vėmimo, šokinėjančios temperatūros ir kitų simptomų, liudijančių, kad I. P. yra susirgęs meningokokine ar kita pavojinga infekcija. Tai patvirtina aplaidų pareigų atlikimą. Gydytoja tik kitą dieną užpildė I. P. ambulatorinę kortelę, pažeisdama reikalavimą kortelę pildyti tą pačią dieną, todėl L. Ž. 2011 m. spalio 5 d. užfiksuoti duomenys yra niekiniai. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Komisija) 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu nusprendė, jog žala teikiant asmens priežiūros paslaugas I. P. poliklinikoje padaryta nebuvo, todėl netenkino ieškovų prašymo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovai su Komisijos sprendimu nesutinka ir teigia, kad yra visos būtinos sąlygos deliktinei atsakovo atsakomybei atsirasti. Atsakovo ir L. Ž. kaltė pasireiškė nepakankamu atidumu apžiūrint I. P., nerūpestingumu, nes į gydymo istoriją neįrašė visų simptomų, nekėlė klausimo, ar tai galėtų būti meningokokinė infekcija, ar koks nors kitas pavojingas susirgimas, nors žinojo, jog I. P. buvo sirgęs meningitu. Gydytoja buvo įtarusi meningokokinę infekciją, tačiau nesiėmė būtinų prevencinių priemonių. Atsakovo darbuotojai buvo nepakankamai dėmesingi, nepateikė jokių rekomendacijų dėl realios meningokokinės ar kitos galimos pavojingos infekcijos, delsė atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus, neinformavo apie galimybę atlikti tyrimus netransportuojant. L. Ž. nedėjo maksimalių pastangų nustatyti susirgimo priežastį, nesidomėjo paciento būkle. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir I. P. mirties įrodytas gydytojo - infektologo prof. A. A. išvada, kad, esant nustatytiems simptomams, yra pakankamas pagrindas įtarti meningokokinę infekciją. Ieškovai patyrė didžiulius neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinį skausmą ir sukrėtimą. Tarp ieškovų ir mirusiojo I. P. buvo glaudus ir stiprus dvasinis ryšys, todėl prašė priteisti neturtinę bei turtinę žalą, kurią sudaro laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo VšĮ Centro poliklinikos A. P. 25 000 Lt, D. P. 25 000 Lt, U. P. 10 000 Lt neturtinės žalos, A. P. - 8 180 Lt turtinės žalos. Likusioje dalyje ieškinį atmetė (t. 3, b.l. 234-241).

Dėl ieškinio senaties termino. Komisija 2012 m. rugpjūčio 16 d. nusprendė, kad atsakovas ieškovams žalos nepadarė. Ieškovai 2013 m. liepos 26 d. pateikė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas taikyti ieškinio senaties neprašė (CK 1.126 str. 2 d.). Teismas trečiojo asmens argumentus dėl bylos nutraukimo laikė nepagrįstais, nes Komisijos sprendimas nėra vykdytinas dokumentas, o tik ikiteisminio ginčo sprendimo organo sprendimas.

Dėl atsakovo tinkamumo. Teismas atmetė AAS „Gjensidige Baltic“ argumentus dėl netinkamo atsakovo, nes nežiūrint to, kad paslaugas faktiškai teikė gydytojas (t. y. fizinis asmuo), tačiau sutarties šalimi, taip pat atsakomybės už sutarties pažeidimą prievolės šalimi – skolininku – yra sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje faktiškai paslaugas teikęs gydytojas dirbo pagal darbo sutartį ar buvo samdomas kitos sutarties pagrindu. Teismo vertinimu, atsakovo vidinių norminių aktų pažeidimai nekeičia L. Ž. statuso teikiant paslaugas I. P.. Todėl atsakovas byloje yra tinkamas.

Dėl atsakovo veiksmų vertinimo. Teismas nurodė, kad, L. Ž., formaliai vertinant, pažeidė atsakovo direktoriaus 2010 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. V-72 patvirtintą Vaikų ligų gydytojo kabineto darbo organizavimo tvarką, nes nuvyko pas pacientą į namus nebūdama budinčia gydytoja. Tačiau, teismo nuomone, šiuos atsakovo veiklos procedūrinius pažeidimus nėra pagrindo vertinti kaip esančius priežastiniame ryšyje su I. P. mirtimi, nes nėra duomenų, kad šie pažeidimai įtakojo netinkamos kokybės paslaugų suteikimą, t. y. kad pas pacientą nuvykusi budinti gydytoja būtų tinkamai suteikusi paslaugas. Teismas laikė neįrodytą aplinkybę, kad 14 val. vykusios I. P. apžiūros metu jau prasidėjęs meningokokinis bėrimas. Iš L. Ž. pranešimų Greitosios pagalbos ligoninei teksto bei atsižvelgiant į įvykių kontekstą, negalima daryti išvados, kad L. Ž. pripažino 14 val. vykusios apžiūros metu pastebėjusi meningokokinės infekcijos požymius. Komisija pareiškėjų prašymo atlyginti žalą netenkino, tačiau, teismo vertinimu, Komisijos sprendimo motyvai patvirtina, kad buvo galimybė, dedant maksimalias pastangas, iš esmės sumažinti I. P. mirties galimybę. Atsižvelgiant į tai, kad proceso dalyviai nepaneigė pakankamos prof. A. A. kompetencijos, teismas vadovavosi jo paaiškinimuose išdėstytomis išvadomis. Nesant ginčo (išskyrus mėlynės – hemoraginio bėrimo buvimą) dėl 14 val. nustatytų simptomų, teismas sprendė, kad nėra atsakovo kaltės, jog I. P. po 7 val. ryto nebuvo pradėta teikti kvalifikuota medicinos pagalba, nes pati ieškovė D. P. sutiko, kad budintis vaikų gydytojas į namus nebūtų siunčiamas ir pasiūlė L. Ž. po pietų vykti apžiūrėti sūnų, o pagal D. P. nurodytus simptomus atsakovo darbuotojai negalėjo konstatuoti, kad skubi pagalba yra būtina. Atsižvelgiant į tai, kad nėra teisės aktų, reglamentuojančių būtinąją pagalbą meningokokinės infekcijos atveju, teismas vadovavosi bendraisiais būtinosios pagalbos teikimo principais. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Teismas padarė dvi išvadas: 1) 14 val. visuma nurodytų požymių (išskyrus mėlynės – hemoraginio bėrimo buvimą) buvo pakankami požymiai įtarti meningokokinę infekciją (meningokokinį sepsį (kraujo užkrėtimas mikrobais) arba meningitą, bet nebūtinai meningokokinę infekciją. Tam reikalingi papildomi tyrimai. Šie simptomai gali būti ir prie kitų bakterijų sukelto kraujo užkrėtimo. Esant minėtiems simptomams, reikėtų kuo greičiau hospitalizuoti, atlikti kraujo tyrimus (kraujo, likvoro pasėlis), bei leisti antibiotikus ir kitus vaistus; 2) net ir nustačius tikrąją karščiavimo priežastį ir paskyrus tinkamą gydymą, įvertinus ligos pobūdį, neatmetama galimybė, kad I. P. būtų miręs. Teismo vertinimu, L. Ž. neįvykdė pareigos tinkamai informuoti tėvus ir supažindinti su paciento gydymo ir tolimesnių veiksmų planu, pareigą stebėti pacientą dėl specifinių simptomų atsiradimo. Gydytoja pažeidė Vaikų ligų gydytojo kabineto darbo organizavimo tvarką bei CK 6.727 straipsnio 1 dalies ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 2-4 dalies nuostatas, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas privalo informuoti pacientą jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus, apie gydymo būdus ir prognozę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje pavėluotą ligos diagnozavimą ir adekvataus gydymo paskyrimą, kas nulėmė paciento mirties galimybės padidėjimą, įvertino kaip pagrindą konstatuoti priežastinį ryšį tarp gydytojo veiksmų ir kilusių padarinių – paciento mirties. Nagrinėjamu atveju, laiku nediagnozavus meningokokinę infekciją (meningokokinį sepsį (kraujo užkrėtimas mikrobais) arba meningitą ir nepaskyrus adekvataus gydymo, I. P. prarado ir likusią galimybę išgyventi, kurią teismas laikė pakankamai realia. Dėl aptartų gydytojos veiksmų pacientas visiškai prarado galimybę pasveikti ir išgyventi, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti priežastinio ryšio buvimą tarp gydytojo veiksmų ir kilusių padarinių – paciento mirties.

Dėl žalos dydžio. Pagal teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos dydžiai, ligos diagnozavimo sudėtingumas ir didelė mirties tikimybė, net ir laiku diagnozavus ligą, sudaro pagrindą mažinti atsakovo kaltės, pasireiškusios paprastu neatsargumu, laipsnį (CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d.). Teismas ieškinį tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas VšĮ Centro poliklinika (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (t. 4, b.l. 5-11). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties ir sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, kad ginčo šalys neprašė jos taikyti. Parengiamajame teismo posėdyje apeliantas prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Taip pat ieškinio senatį taikyti prašė tretieji asmenys L. Ž., AAS „Gjensidige Baltic“ ir Sveikatos apsaugos ministerija.Teismas vadovavosi tik ieškovų parodymais bei prof. A. A. paaiškinimais, kuriam pateikti klausimai ieškovų įvykių aprašymų, o ne dokumentuose užfiksuotų faktų bei visų situacijos dalyvių nuomonių versijoje. Prof. A. A. atsakymai suformuluoti neturint visos su įvykiu susijusios medžiagos, nežinant visų aplinkybių, turint tik dalį svarbios nagrinėjamam atvejui informacijos, todėl jie negali būti traktuojami kaip nenuginčijami ir vieninteliai įrodymai byloje. Be to, prof. A. A. nepaneigė byloje esančių kitų specialistų ar jų komisijų pateiktų išvadų, su kuriomis jis ir nesusipažinęs. Teismas visiškai nevertino kitų ekspertų nuomonių, kurie vertino situaciją plačiai, analizavo faktų, aplinkybių visumą bei pateikė iš esmės kitokias išvadas.VMAI 2011 m. lapkričio 25 d. ataskaitoje nurodyta, kad pagal aprašytus požymius, 2011 m. spalio 4 d. 14 val. I. P. meningokokinės infekcijos nustatyti nebuvo galima. Pagal sveikatos istorijoje pateiktus duomenis L. Ž. neprivalėjo atlikti tyrimų skubos tvarka ar siųsti paciento į stacionarą. Komisijos pateiktose specialistės vaikų ligų klausimais R. P. išvadose nurodyta, kad nebuvo prielaidų įtarti bakterinę infekciją ir imtis papildomų priemonių. Komisija savo iniciatyva kreipėsi į LSMU ligoninės Kauno klinikas, kuriose prof. J. P. sudaryta komisija, susidedanti iš itin kompetentingų specialistų, nustatė, jog I. P. poliklinikoje pagal tuo metu vyravusius simptomus nustatyta diagnozė buvo teisinga ir labiausiai tikėtina (virusinė kvėpavimo takų infekcija); papildomi tyrimai šios ligos atveju nebuvo indikuotini; pagal nustatytą diagnozę poliklinikoje pasirinkta gydymo taktika buvo teisinga; teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas I. P. nepadaryta diagnostinių ir gydymo klaidų. VšĮ Kauno klinikinės ligoninės gydytojų specialistų komisija nustatė, kad I. P. diagnozė nustatyta teisingai, nes liga 14 val. pasireiškė tik nespecifiniais požymiais ir įtarti meningokokinės infekcijos nebuvo galimybės. Komisija 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendime taip pat konstatavo, kad I. P. sveikatos priežiūros paslaugos poliklinikoje suteiktos laiku ir tinkamai. Apelianto teigimu, teismas nevertino ir/arba netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas, padarydamas išvadą, kad 2011 m. spalio 4 d. laikotarpiu nuo 8 val. iki 14 val. nustatyti I. P. ligos požymiai: paciento stiprus karščiavimas, šokinėjanti temperatūra, šaltkrėtis, stiprus galvos skausmas, „kūno laužymas“ ir besikartojantis vėmimas, vienpusiškai atsižvelgė tik į ieškovų parodymus bei prof. A. A. nuomonę, nors patys ieškovai nurodo skirtingą tam tikrų negalavimų pasireiškimo laiką: 4 ir 6 val. ryto, 14 val. dienos, kas kelia abejonių dėl ieškovų parodymų tikslumo. Be to, medicininiuose dokumentuose tokių ir tiek simptomų nėra užfiksuota, o L. Ž. bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jai buvo žinoma tik apie vieną I. P. vėmimą. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Nėra pagrindo teigti, kad pagrindiniai meningokokinės infekcijos simptomai pasireiškė iki (arba) 14 val. Faktas, kad ambulatoriniai įrašai asmens sveikatos istorijoje buvo padaryti kitą dieną, savaime nepaneigia jų tikrumo ir pagrįstumo, o tik parodo dokumentų pildymo tvarkos netobulumą, kuris negali būti siejamas su kilusiomis pasekmėmis. L. Ž., atvykusi į namus apžiūrėti I. P., tą padarė dėmesingai, rūpestingai, atidžiai, t. y. savo kaip gydytojos pareigas atliko tinkamai ir atsakingai. Todėl neteisėtų veiksmų negalima konstatuoti, nes jų nebuvo. Nesant neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio egzistavimas neįmanomas, todėl atsakovui civilinė atsakomybė netaikytina.

Trečiasis asmuo L. Ž. prisidėjimu prie apeliacinio skundo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkinti ieškovų reikalavimai ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (t. 4, b.l. 31-37). Prisidėjimas grindžiamas šiais argumentais.

Teismo išvada, kad atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties, nepagrįsta. Parengiamojo posėdžio metu apelianto atstovas žodžiu prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, ją taikyti raštu prašė ir visi byloje dalyvaujantys tretieji asmenys atsiliepimuose į ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad L. Ž. ir AASV „Gjensidige Baltic“ turi tiesioginį materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir priimtas sprendimas turės įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms, teismas privalėjo įvertinti šių asmenų prašymus ir taikyti ieškinio senatį.Teismas pažeidė visapusiško įrodymų vertinimo principą, nes netyrė byloje esančių apelianto nurodytų kompetentingų specialistų komisijų išvadų, kuriose nurodyta, kad L. Ž. veiksmai gydant I. P. buvo tinkami, o nustatyti dokumentacijos pildymo trūkumai neturi jokio priežastinio ryšio su pasekmėmis – paciento mirtimi. Teismas nenurodė, kodėl atmetė skunde minimų specialistų išvadas bei kodėl rėmėsi tik prof. A. A. išdėstyta meningokokinės infekcijos diagnozavimo ir gydymo metodika, kuri nėra reglamentuota ar aprobuota medicinos specialistų. Ieškovų pateikti prof. A. A. atsakymai į jų suformuluotus teorinius klausimus neprieštarauja ir nepaneigia kitų byloje pateiktų specialistų išvadų, o tik patvirtina šiose išvadose nurodytus meningokokinės infekcijos požymius ir galimus gydytojo veiksmus juos nustačius. Tiek atsiliepime į patikslintą ieškinį, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodyta, kad 2011 m. spalio 4 d. 14 val. buvo tik keli iš teismo nurodytų požymių: aukšta temperatūra ryte ir normali 14 val., vienas vėmimas, jokio hemoraginio bėrimo. Besikartojantis vėmimas ir šokinėjanti temperatūra buvo po gydytojos vizito. Esant L. Ž. nustatytai pirminei (preliminariai) diagnozei - ūmi viršutinių kvėpavimo takų infekcija, kurią galima buvo įtarti 14 val., gydymas buvo teisingas ir tinkamai paaiškintas paciento tėvams. Taip pat duotas nurodymas informuoti gydytoją apie būklės pasikeitimą, tačiau nuo 14 val. iki 22 val. I. P. tėvai gydytojai neskambino ir jokios papildomos informacijos nesuteikė. Todėl teismo išvada, kad ji neįvykdė pareigos tinkamai informuoti I. P. tėvus, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ prisidėjimu prie apeliacinio skundo prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (t. 4, b.l. 39-40). Prisidėjimas grindžiamas šiais argumentais.

Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, kad atsakovas neprašė jos taikyti, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.Teismas nevertino ir/arba netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog 14 val. vykusios I. P. apžiūros metu jau prasidėjęs meningokokinis bėrimas, neįrodyta. Negalima daryti išvados, kad L. Ž. pripažino 14 val. pastebėjusi meningokokinės infekcijos požymius. Nepaisant to, teismas vadovavosi tik ieškovų pateiktais prof. A. A. rašytiniais paaiškinimais, kurie duoti neturint visos su įvykiu susijusios medžiagos bei nežinant visų aplinkybių.

Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b.l. 21-30). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovų nuoseklūs ir neprieštaringi paaiškinimai dėl I. P. būklės yra nepaneigti ir nėra jokio pagrindo jais netikėti. Todėl sprendime pagrįstai konstatuota, kad nurodyta simptomatika I. P. buvo nuo pat ankstyvo 2011 m. spalio 4 d. ryto. Teismas pagrįstai nesivadovavo L. Ž. paaiškinimais, nurodytais I. P. asmens sveikatos kortelėje, taip pat duotais teisme, nes ambulatoriniai duomenys į asmens sveikatos istoriją surašyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (ne tą pačią dieną), t. y. po I. P. mirties. Be to, šios gydytojos paaiškinimai duoti teismui lyginant su ambulatoriniais įrašais yra prieštaringi. Asmens sveikatos istorijoje įrašyta, kad nurodė tėvams kreiptis pagalbos „jei būklė blogės“, o teisme teigia, kad tėvams nurodė kreiptis pagalbos „jei karščiuos ar vems“; istorijoje neįrašyta apie vėmimą. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad L. Ž. neįvykdė pareigos tinkamai informuoti I. P. tėvus ir supažindinti su paciento gydymo ir tolimesnių veiksmų planus, pareiga stebėti pacientą dėl specifinių simptomų atsiradimo. Teismas rėmėsi ne tik prof. A. A. išvada, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais: trečiojo asmens L. Ž., apelianto paaiškinimais, I. P. asmens sveikatos istorija, kitais dokumentais, kuriuos pateikė tiek ieškovai, tiek apeliantas, įskaitant Komisijos sprendimą. Teismas pagrįstai nesirėmė Komisijos išvadomis, kurios nėra savarankiškos, o remiasi kitų komisijų išvadomis, padarytos išimtinai remiantis ambulatoriniais įrašais, esančiais I. P. asmens sveikatos istorijoje. Ieškovų teigimu, asmens sveikatos istorijoje nenurodyti iš esmės jokie I. P. ligos požymiai, išskyrus buvusį karščiavimą, be to, jie padaryti kitą dieną po I. P. mirties, todėl šie įrašai yra niekiniai. Apeliantas ir trečiasis asmuo L. Ž. patvirtino, kad prof. A. A. yra kompetentingas gydytojas, kad jo išvadoje pateikti atsakymai yra teisingi, t. y. pripažino, kad konsultacinė išvada yra leistinas ir patikimas įrodymas. Vis tik nepagrįsti teismo teiginiai ir išvados, kad L. Ž. neigė apžiūros metu pastebėjusi bet kokią „mėlynę“. Teismas taip pat nepagrįstai sumenkino apelianto padarytus teisės pažeidimus, įvardindamas juos tik „procedūriniais pažeidimais“ ir konstatuodamas, kad jie nėra priežastiniame ryšyje su I. P. mirtimi. Apeliantas ab initio elgėsi aplaidžiai, nes, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, nesiėmė priemonių tinkamai įvertinti I. P. būklės 2011 m. spalio 4 d. ryte (7 val.) ir parinkti adekvataus gydymo (įskaitant hospitalizavimo). Esant tinkamam apelianto elgesiui jau ryte, I. P. pasveikimo (išgyvenimo) galimybės būtų dar didesnės. Todėl apelianto neteisėtas neveikimas nuo 7 val. iki 14 val. taip pat yra priežastiniu ryšiu susijęs su I. P. mirtimi. Konstitucinė ieškovų teisė dėl žalos atlyginimo nėra ir negali būti ribojama jokiais procedūriniais terminais. Todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas, ir, kaip teisingai pažymėjo teismas, jų taikyti atsakovas nereikalavo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir byloje dalyvaujantys asmenys, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad 2011 m. spalio 4 d. apie 6 val. ieškovai D. P. ir A. P. pastebėjo, kad susirgo jų sūnus I. P., g. 1996 m., kuris karščiavo (40⁰ C), vėmė. Ieškovė D. P. apie 7 val. nuvyko į VšĮ Centro poliklinikos Naujamiesčio filialo Gerosios Vilties skyrių bei paprašė sūnų gydančios gydytojos L. Ž. ateiti į namus ir apžiūrėti sergantį sūnų. L. Ž., po darbo valandų apie 14 val. atėjusi į ieškovų namus bei apžiūrėjusi I. P., įtarė prasidedančią kvėpavimo takų virusinę infekciją. Tačiau apie 22 val. tėvams pastebėjus, kad I. P. kūną padengė mėlynos dėmės, iškviesta greitoji medicinos pagalba, paskambinta L. Ž.. Santariškių Vaikų ligoninės gydytoja diagnozavo ūmią meningokokcemiją ir septinį šoką, ko pasekoje 2011 m. spalio 5 d. 1.10 val. I. P. mirė. Ieškovų teigimu, atsakovas 2011 m. spalio 4 d. 7 val. neužtikrino gydytojo iškvietimo į namus, o 14 val. L. Ž. nepilnai ištyrė I. P. sveikatos būklę. Dėl to kilo sunkios pasekmės, jie patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti. Atsakovas ir tretieji asmenys nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283 str., 284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad gydytojas atliko savo profesines pareigas neatsargiai, nerūpestingai ir pacientą gydė netinkamai, gydytojo nerūpestingumo, neatidumo faktą turi įrodyti ieškovas (ieškovai), o atsakovas (gydytojas, gydymo įstaiga) turi įrodyti, kad pacientas buvo gydomas tinkamai ir gydymo metodai atitiko tam keliamus reikalavimus. Taigi, ieškovai, reikšdami ieškinį medicinos įstaigai dėl jos darbuotojų atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi įrodyti pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp gydytojo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos.

Kasacinis eismas savo praktikoje yra nurodęs, jog vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne tik pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Todėl teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013 ir kt.). Kita vertus, kasacinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad be formaliųjų teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė. Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est (lot. - iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui. Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Todėl sprendžiant nagrinėjamą ginčą, medicininės pagalbos (ne)tinkamumas vertintinas tiek konkrečių veiksmų (ne)atlikimo faktinių aplinkybių kontekste, tiek medicinos mokslo galimybių aspektais.

Nagrinėjamu atveju ieškovų reiškiami reikalavimai atsakovui kildinami dėl neteisėtų jo darbuotojų veiksmų (neveikimo) dviem medicininės pagalbos teikimo etapais: 1) dėl atsakovo registratūros darbuotojų veiksmų 2011 m. spalio 4 d. 7 val. ieškovei D. P. atvykus į polikliniką; 2) dėl atsakovo gydytojos L. Ž. veiksmų 2011 m. spalio 4 d. 14 val. aplankius ir apžiūrėjus susirgusį I. P. namuose.

Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų 2011 m. spalio 4 d. rytą

Ieškovų teigimu, atsakovas elgėsi aplaidžiai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus nesiėmė priemonių tinkamai įvertinti I. P. būklės 2011 m. spalio 4 d. 7 val. ir neužtikrino gydytojo iškvietimo į namus. Tokie atsakovo neteisėti veiksmai lėmė netinkamą sveikatos paslaugų teikimą I. P. ir galiausiai jo mirtį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo kaltės dėl to, kad I. P. po 7 val. ryto nebuvo pradėta teikti kvalifikuota medicinos pagalba, nėra. Šiuo aspektu apeliantas sprendimo neskundžia. Tačiau ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą tokią teismo išvadą kvestionuoja, todėl teisėjų kolegija pasisako ir šiuo aspektu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.

Kaip minėta, ieškovė D. P., susirgus sūnui I. P., 2011 m. spalio 4 d. 7 val. atėjusi į polikliniką, registratūroje nurodė, kad sūnus karščiuoja, vemia, todėl pats negali atvykti. Ieškovų teigimu, registratūros darbuotoja ne tik turėjo užregistruoti gydytojos iškvietimą į namus, bet ir įvertinti I. P. sveikatos būklę, o siunčiant pas šeimos gydytoją ieškovė buvo suklaidinta dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimo poliklinikoje. Tačiau pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai liudija kitas šio įvykio aplinkybes.

2011 m. spalio 10 d. rašte Sveikatos apsaugos ministrui patys ieškovai nurodė, kad poliklinikos registratūroje buvo pasiūlyti du variantai: arba kviesti budinčią gydytoją, arba laukti savo vaikų gydytojos L. Ž., kuri kaip tik pradėjo darbą (t. 3, b.l. 59). Ieškovė D. P., VMAI rašte išsamiai nurodydama 2011 m. spalio 4 d. įvykių eigą, paaiškino, kad gydytojos paprašė apžiūrėti ligonį namuose, nes ji geriausiai I. P. pažinojo, gydė nuo mažų dienų. Gydytoja sutiko, tačiau paminėjo, kad poliklinikoje tvarka pasikeitusi ir į namus vyksta budinčioji gydytoja, kurią ieškovė galėtų išsikviesti (t. 3, b.l. 60-62). Be to, ir 2013 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje ieškovė D. P. patvirtino, kad poliklinikos registratūroje jai pasakė, jog galima užregistruoti iškvietimą į namus, tačiau ieškovė nutarė geriau kreiptis į gydytoją, kuri žinojo visas sūnaus ligas nuo pat vaikystės (t. 3, b.l. 163-165). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad D. P. buvo paaiškinta poliklinikos paslaugų teikimo tvarka, tačiau ji faktiškai atsisakė kviesti į namus pagal grafiką budintį gydytoją, nes ieškovės pageidavimu susitarta su gydytoja L. Ž. dėl jos vizito į namus po darbo laiko poliklinikoje pabaigos. Pastebėtina ir tai, kad susirgus I. P. tėvai turėjo pasirinkimą kviesti gydytoją į namus, kviesti greitąją medicinos pagalbą arba nuvykti su sūnumi į vaikų ligoninę, tačiau D. P. budinčio poliklinikos gydytojo į namus nekvietė bei, susitarusi su gydytoja, laukė jos atvykstant į namus. Todėl ieškinio argumentai dėl to, kad atsakovas (jo darbuotojai) 2011 m. spalio 4 d. 7 val. neužtikrino gydytojo iškvietimo į namus, turint galvoje paaiškintą poliklinikoje nustatytą budinčio gydytojo pacientų lankymo namuose tvarką, tačiau ieškovės pasirinktą kitą elgesio variantą - prašyti pagalbos kitos kaimynystėje gyvenančios ir geriau pažįstančios šeimą medikės paslaugų, nelaikytini pagrįstais. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovais, kad kreipiantis į sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą, teisės aktai įpareigoja įstaigą (jos darbuotojus) jau pačiame pirminiame etape įvertinti, ar nėra pagrindo teikti skubią medicinos pagalbą. Minėta, I. P. į polikliniką nebuvo atvykęs, todėl vien tik iš ieškovės nurodytų simptomų (karščiavimas, vėmimas), t.y. ligonio neapžiūrėjus, spręsti dėl skubios medicinos pagalbos suteikimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo. Dėl to negalima pripažinti, kad pagal D. P. nurodytus simptomus, nematant ir neapžiūrėjus paciento, atsakovo darbuotojai galėjo ar, juo labiau, turėjo konstatuoti, kad jam būtina skubi pagalba. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio argumentai, jog atsakovas, nesiimdamas priemonių tinkamai įvertinti I. P. būklės 2011 m. spalio 4 d. rytą, elgėsi aplaidžiai, laikytini nepagrįstais (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir nesutinka su ieškovų dėstomais argumentais, kad ir VMAI nustatyti pažeidimai turėjo įtakos neigiamoms pasekmėms. VMAI 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime nustatyti teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų pažeidimai teikiant pacientui I. P. sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. gydytoja 2011 m. spalio 4 d. pacientą lankė namuose nesilaikydama įstaigoje sudaryto gydytojų iškvietimų į namus slenkančio grafiko, gydytoja tą pačią dieną nepildė paciento medicininės dokumentacijos bei 2011 m. spalio 5 d. įraše nenurodė I. P. nusiskundimų, nepilnai aprašė paciento būklę, savaime neturėjo įtakos nei I. P. būklei, nei ligos diagnozavimui ir jos pasekmėms.

Dėl neteisėtų gydytojos veiksmų

Ieškovų teigimu, 2011 m. spalio 4 d. 14 val. į ieškovų namus atėjusi gydytoja nepilnai ištyrė I. P. būklę, nenustatė tikrosios jo susirgimų priežasties, neatliko išsamaus paciento tyrimo, nesiėmė būtinų papildomų prevencinių priemonių bei privalomų priemonių susirgimo diagnozei nustatyti, neištyrė paciento individualių ligos požymių, kurie būtų leidę tiksliai nustatyti ligos diagnozę ir suteikti savalaikę medicininę pagalbą. Be to, gydytoja atmestinai apžiūrėjo paciento kūną, neįvertino kairės kojos vidinėje kelio dalyje atsiradusios tamsiai mėlynos spalvos dėmelės, būdingos meningokokinei infekcijai, taip pat neįvertino kitų šiai ligai būdingų požymių – vėmimo, „šokinėjančios“ temperatūros ir kitų simptomų, liudijančių, kad I. P. yra susirgęs meningokokine ar kita pavojinga infekcija. Todėl, ieškovų teigimu, atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo ir maksimalių pastangų stoka 14 val. apžiūrint I. P., nulėmė netinkamą, nekokybišką sveikatos paslaugų teikimą, sukėlusį jo mirtį.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra įrodyta, jog 14 val. pacientui jau buvo prasidėjęs meningokokinis bėrimas – vienas iš esminių požymių diagnozuojant ligą (apie tai –žemiau nutartyje). Su tuo nesutinka ieškovai, dėl ko teisėjų kolegija šiuo aspektu pasisakys išsamiau. Kita vertus, teismas, įvertinęs kitų požymių visumą, vis tik padarė galutinę išvadą, kad įtarti meningokokinę infekciją buvo pakankamas pagrindas, be to, gydytoja neįvykdė pareigos tinkamai informuoti tėvus ir supažindinti su paciento gydymo ir tolimesnių veiksmų planu, pareiga stebėti pacientą dėl specifinių simptomų atsiradimo. Iš esmės todėl teismas konstatavo neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį bei kaltę, dėl ko atsakovo atžvilgiu taikė deliktinę civilinę atsakomybę. Tačiau visiškai sutikti su šiomis teismo išvadomis į bylą pateiktų duomenų visumos vertinimo kontekste teisėjų kolegija sutikti neturi pakankamo pagrindo.

Pagal kasacinio teismo praktiką konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai vadovavosi ir sprendimą priėmė tik prof. A. A. teiktais rašytiniais paaiškinimais bei nevertino byloje esančių kitų specialistų nuomonių, išvadų.

Kaip matyti iš 2013 m. spalio 24 d. rašto, ieškovų atstovas kreipėsi į Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninę dėl kvalifikuotos informacijos (žinių) apie meningokokinę infekciją suteikimo, prašant pateikti bendrą informaciją apie tai, kaip diagnozuojama meningokokinė infekcija, kokių gydymo priemonių turi būti imamasi ją įtarus ir pan. (t. 3, b.l. 64-65). Jame pažymėta, kad neprašoma išanalizuoti ir įvertinti konkrečios situacijos, o tiesiog siekiama gauti medicinos mokslo žinių apie meningokokinę infekciją, tuo tarpu kai kurios faktinės aplinkybės, esančios nurodytuose klausimuose, yra nesusijusios su konkrečia gyvenimiška situacija ir vertintinos išimtinai medicinos mokslo žinių kontekste. Taigi, prof. A. A. nebuvo pateikta jokių dokumentų, susijusių su nagrinėjamu atveju, atsakymuose į ieškovų atstovo užduotus tiek bendro pobūdžio, tiek konkrečiai I. P. atvejui formuluotus klausimus išdėstyti ligos simptomai, meningokokinės infekcijos diagnozavimo ir gydymo galimybės bei perspektyvos. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad prof. A. A. paaiškinimai, kurie nors ir yra reikšmingi vertinant ligos požymius bei diagnostikos galimybes, ligos bei medicininės pagalbos pobūdį, negali būti traktuojami kaip nenuginčijami ir vieninteliai įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys bylos faktines aplinkybes, o minėta, kad sprendimas yra grindžiamas faktiškai išimtinai šiais paaiškinimais. Apeliantas iš esmės pagrįstai teigia, kad negalima nevertinti kitų specialistų nuomonių, kurie nagrinėjamą situaciją vertino situaciją plačiai, analizavo faktų, aplinkybių visumą, prof. A. A. atsakymai iš esmės neprieštarauja ir nepaneigia minėtų specialistų ir sudarytų komisijų išvadų, o tik patvirtina nurodytus meningokokinės infekcijos požymius ir galimus gydytojo veiksmus juos nustačius. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl tokio pobūdžio apelianto argumentų ir jo nurodomų teismo nevertintų įrodymų reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad I. P. įvykį taip pat nagrinėjo ir vertino ne vienas specialistas: VMAI, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja Konsultacijų poliklinikos ir vaikų ligų reikalams R. P., VšĮ Kauno klinikinės ligoninės sudaryta komisija bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų gydytojų specialistų sudaryta komisija, kurie iš esmės jokių neteisėtų gydytojos veiksmų, tiesiogiai susijusių su diagnostinėmis ar rekomenduojamo gydymo klaidomis nenustatė.

VMAI 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime pateikė išvadas, kad 2011 m. spalio 4 d. poliklinikos pacientui vaikų ligų profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus: 2011 m. spalio 4 d. L. Ž. pacientą lankė namuose nesilaikydama įstaigoje sudaryto gydytojų iškvietimų į namus slenkančio grafiko; 2011 m. spalio 4 d. neužpildė paciento medicininės dokumentacijos, o sekančią dieną sveikatos istorijos įraše nenurodė paciento nusiskundimų, nepilnai aprašė paciento būklę; poliklinika nepateikė 2011 m. spalio 14 d. Iškvietimų į namus registracijos knygos; poliklinikoje 2011 m. spalio 4 d. buvo pildomas Pacientų registracijos žurnalas, kuriame nebuvo visų privalomų Gydytojų iškvietimų į namus registracijos knygos grafų (t. 1, b.l. 26-27). Dėl minėtų pažeidimų, kaip nelemiančių teiktos medicininės pagalbos tiesioginio priežastinio ryšio su paciento sveikatos būkle ir pasekmėmis, jau pasisakyta aukščiau. VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja Konsultacijų poliklinikos ir vaikų ligų reikalams R. P. išvadoje nurodė, kad bendrosios praktikos gydytojo apžiūros metu nebuvo prielaidų įtarti bakterinę infekciją ir imtis papildomų veiksmų (t. 1, b.l. 107). Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų gydytojų specialistų komisijos, kurios pirmininkas prof. R. K., išvadoje konstatuota kad I. P. poliklinikoje nustatyta diagnozė, kuri pagal tuo metu vyravusius simptomus buvo teisinga ir labiausiai tikėtina (virusinė kvėpavimo takų infekcija). Nurodyta, kad papildomi tyrimai šios ligos atveju nebuvo indikuotini. Pagal nustatytą diagnozę poliklinikoje pasirinkta gydymo taktika buvo teisinga, I. P. teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas nepadaryta diagnostinių ir gydymo klaidų, nes ankstyvose ligos stadijoje meningokokinės infekcijos dažniausiai neįmanoma atskirti nuo kitų infekcijų. Gydytojos rekomendacija tėvams, kad pablogėjus paciento būklei kreiptųsi į ją arba vyktų į Pediatrijos centrą, buvo adekvati bei atitinkanti naujausias rekomendacijas karščiuojančio vaiko tėvams (t. 1, b.l. 110-113). VšĮ Kauno klinikinės ligoninės sudarytos komisijos 2012 m. liepos 13 d. išvadoje konstatuota, kad vertinant ambulatorinėje kortelė padarytame įraše aprašytus nusiskundimus, ligos eigą ir požymius (febrilus karščiavimas, po antipiretikų temperatūra krenta iki normalios, čiaudi, užgulta nosis, neparaudusi ryklė, nėra karkalų plaučiuose, nėra bėrimų, neigiami meninginiai simptomai), diagnozė nustatyta teisingai. Pirmąją ligos parą, sergant virusine kvėpavimo takų infekcija, laboratoriniai tyrimai neinformatyvūs ir neindikuotini, nes nėra tokių laboratorinių tyrimų, kurie leistų atskirti virusinę infekciją nuo bakterinės per pirmąsias 10 valandų nuo sukarščiavimo momento. Parinkta tinkama virusinės kvėpavimo takų infekcijos gydymo taktika. Ambulatorinėje kortelėje nėra duomenų apie paciento hemodinamikos būklę. Medicininiuose dokumentuose nerasta duomenų, iš kurių galėtų spręsti apie diagnostikos klaidas. Liga iki 14 val. pasireiškė tik nespecifiniais požymiais ir įtarti meningokokinės infekcijos nebuvo galimybės (t. 1, b.l. 116-117). Susipažinusi su minėtų specialistų bei komisijų išvadomis, Komisija sprendė, kad I. P. sveikatos priežiūros paslaugos poliklinikoje buvo suteiktos laiku ir tinkamai, Komisijai pateikta dokumentacija, poliklinikos pateikti paaiškinimai bei gydytojų specialistų išvados paneigia poliklinikos darbuotojų kaltę, teikiant skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl Komisija konstatavo, kad žala teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas I. P. poliklinikoje nebuvo padaryta (t. 1, b.l. 70-76). Taigi, sutinkant su apeliantu, būtų galima pripažinti, kad iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku konkrečiu atveju, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas.

Iš esmės sutikus su apelianto pagrįstais argumentais apie vienpusišką įrodymų vertinimą skundžiamame sprendime, teisėjų kolegija vis tik pažymi, kad ne tik ieškovų pasitelkto prof. A. A. paaiškinimai, bet ir apelianto nurodomų specialistų ir komisijų paminėtos išvados neteikia vienareikšmio atsakymo į visus aktualius ginčui klausimus, nes jos buvo padarytos, be kita ko, remiantis gydytojos I. P. asmens kortelėje nurodytais duomenimis. Kortelė užpildyta jau po kilusių sunkių pasekmių. Todėl, nors šių įrašų teisingumą, teisėjų kolegijos nuomone, a priori visiškai atmesti negalima, tačiau, kita vertus, įvertinus įrašų padarymo laiką ir tuomet jau žinomas ligos pasekmes, taip pat neįmanoma visiškai paneigti ir įrašus kritikuojančių apeliantų argumentų, jog šie įrašai nėra visiškai nekvestionuotini patikimumo aspektu.

Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju specialistų išvados teismui nėra privalomos, o turi būti įvertintos pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Todėl gydytojų specialistų, komisijų pateiktos išvados neatleidžia teismo nuo pareigos gydytojų veiksmų teisėtumą analizuoti teisiškai, vertinti visus byloje esančius reikšmingus ginčo išsprendimui įrodymus bei iš įrodymų visumos spręsti dėl gydytojos L. Ž. veiksmų (ne)teisėtumo (CPK 185 str.).

Minėta, ieškovai gydytojos aplaidų pareigų atlikimą grindžia tuo, kad ji pilnai neištyrė I. P. sveikatos būklės, neištyrė individualių ligos požymių, kurie būtų leidę tiksliai nustatyti ligos diagnozę ir suteikti savalaikę medicininę pagalbą, be to, atmestinai apžiūrėjo paciento kūną bei neįvertino meningokokinei infekcijai būdingų požymių. Tačiau šie bendro pobūdžio teiginiai patys savaime dar neleidžia daryti išvados apie reikšmingų tinkamai diagnozei požymių egzistavimą apžiūros metu. Aukščiau minėta, kad ieškovai turi įrodyti, jog gydytoja atliko savo profesines pareigas neatsargiai, nerūpestingai, nedėjo maksimalių pastangų diagnozuojant ligą bei teikiant rekomendacijas, t. y. turi įrodyti gydytojos neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teisėjų kolegijos nuomone, pastangų maksimalumas taip pat turi savo ribas ir, esant vienu metu daugeliui ligų būdingų simptomų, negalėtų būti aiškinamas kaip reikalavimas iš gydytojo teisingai įtarti ar, juo labiau, diagnozuoti vieną konkrečią ligą ar teikti informaciją dėl visų egzistuojančių ligų, kurioms nespecifiniai simptomai yra panašūs. Todėl spręstina, ar yra pakankamai patikimų įrodymų, jog į ieškovų namus atėjusi gydytoja galėjo/turėjo įtarti meningokokinę infekciją ar bent jau kitą pavojingą ligą, lemiančią būtinumą nedelsiant imtis skubių veiksmų detalesniam ligos diagnozavimui. Šiuo klausimu yra reikšminga vertinti, greta jau minėtų specialistų komisijų išvadų, ir kitus įrodymus bei aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, specialistai nurodo, kad I. P. mirtis buvo staigios sunkios ligos rezultatas, diagnozavus ūmią meningokokcemiją ir septinį šoką. Jam konstatuotas Vaterhauzo-Fridrikseno (Waterhouse-Friderichsen) sindromas, anot medikų, yra pati sunkiausia meningokokinės septicemijos išraiška. Specialistai byloje nurodo, kad šios ligos pradžia dažniausiai yra labai nespecifiška, gali imituoti nesunkią virusinę infekciją, iki atsirandant hemoraginiam bėrimui ligą diagnozuoti yra labai sunku ir dažniausiai neįmanoma, mirtys nuo žaibinės meningokokinės infekcijos siekia nuo 40-70 proc., tokie dideli mirtingumo rodikliai yra siejami su tuo, kad šiuo metu medicinoje nėra nei vieno patikimo tyrimo, galinčio padėti anksti diagnozuoti meningokokinę infekciją. Į bylą pateiktos medicininės literatūros apžvalgoje nurodoma, kad klasikinė meningokokinės infekcijos diagnozė pirmoje sveikatos priežiūroje nėra dažna, nes daugelis ankstyvųjų šios ligos požymių yra nespecifiniai. Požymiai yra nežymūs ir panašūs į peršalimo bei gripo simptomus tokius kaip pakilusi temperatūra, irzlumas, vėmimas ar apetito stoka. Meningokokinės infekcijos žaibinė forma yra labai sunki, neretai pasibaigianti terminaline būkle. Klasikiniai meningokokinės infekcijos simptomai atsiranda vėliau. Bėrimas yra pirmasis ir svarbiausias klasikinis meningokokinės infekcijos požymis, kuris 15-16 metų vaikams atsiranda per 19 valandų. Taigi, meningokokinė infekcija daugeliu atveju pasireiškia ankstyvaisiais nespecifiniais požymiais, o pagrindinis klasikinis ankstyvosios meningokokinės infekcijos simptomas yra hemoraginis bėrimas, visi kiti - nespecifiniai (t. 3, b.l. 210-220). Pažymėtina, kad Lietuvos valstybinės institucijos nėra patvirtinusios jokių gydytojus įpareigojančių dokumentų dėl meningokokinės infekcijos diagnostikos, gydymo ir profilaktikos, nors, kita vertus, tai savaime dar nereiškia, kad gydytojai, teikdami pagalbą, turėtų vadovautis vien tik tokiais aktais. Todėl nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, ar 2011 m. spalio 4 d. 14 val. apžiūros metu I. P. buvo pasirodę (pasireiškę) pagrindiniai (klasikiniai) meningokokinės infekcijos simptomai, nurodomi medicininėje literatūroje ar paprastai pripažinti praktikoje.

Ieškovų teigimu, 2011 m. spalio 4 d. nuo pat ryto I. P. karščiavo iki 40⁰ C (14 val. temperatūra buvo normali), krėtė šaltis, „laužė kūną“, buvo stiprus galvos skausmas bei vėmimas. Ieškovai taip pat nurodo, kad I. P. vidinėje kojos kelio pusėje buvo tamsios spalvos dėmelė, t.y. meningokokinis bėrimas, kurį gydytoja 14 val. apžiūrios metu pastebėjo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal į bylą pateiktus specialistų, komisijų paaiškinimus (iš esmės įskaitant ir prof. A.), ankstyvieji meningokokinės infekcijos simptomai – karščiavimas, sloga, galvos skausmas, vėmimas, šaltos galūnės, yra nespecifiniai bei būdingi virusinėms infekcijoms, todėl vertintina, ar vėliau atsirandantys klasikiniai meningokokinės infekcijos simptomai, būtent sprando raumenų rigidiškumas ir hemoraginis bėrimas, jau buvo pasireiškę 14 val. apžiūros metu. Atsižvelgiant į tai, kad, minėta, hemoraginis bėrimas yra nurodomas kaip svarbiausias klasikinis meningokokinės infekcijos požymis, nagrinėjamu atveju svarbu identifikuoti ieškovų nurodomą vidinėje kelio pusėje buvusią tamsią dėmelę, t.y. ar yra pagrindo teigti, kad ši dėmelė jau buvo prasidėjęs hemoraginis bėrimas.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu nustatyti šį faktą nėra jokios galimybės net ir specialistų pagalba. Todėl vadovaujamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurios suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle.

I. P. sveikatos istorijoje 2011 m. spalio 5 d., t. y. kitą dieną po paciento apžiūros gydytoja padarė įrašą (t. 1, b.l. 126): „ ... 2011 m. spalio 4 d. 14 val. apžiūros metu temperatūra normali, plaučiai be karkalų, ryklė neparaudusi, oda be bėrimų, sprando raumenų rigidiškumo nėra; apžiūros metu čiaudėjo, nosis užgulta. Bendra būklė gera. Apžiūros duomenys nedavė pagrindo manyti, kad pacientui reikia skubios pagalbos stacionare. Diagnozei patikslinti paskirti kraujo ir šlapimo tyrimai. Galvota apie prasidedančią kvėpavimo takų virusinę infekciją.....“. Minėta, kad šiais įrašais iš esmės lygiavertiškai galima tikėti arba netikėti. Tą patį gydytoja nurodo ir byloje - I. P. 14 val. apžiūrėjus odą nei hemoraginio bėrimo, būdingo meningokokinei infekcijai, nei kitokio bėrimo nebuvo, nei anamnezė, nei apžiūros duomenys nedavė pagrindo manyti, kad pacientui reikia skubios medicininės pagalbos. Ieškovė D. P. 2013 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje patvirtino, kad gydytoja nurengė vaiką ir apžiūrėjo nuogą; prie kojos kelio pamatė dėmę (t. 3, b.l. 164-165). Nors ieškovė teigia, kad gydytoja neįvertino šios dėmės, tačiau gydytoja minėtame teismo posėdyje paaiškino, kad apžiūrėjo I. P. kūną, ieškojo kokio nors bėrimo, nes jie gali būti ir skarlatininiai, ir vėjaraupiniai. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovai Sveikatos apsaugos ministrui 2011 m. spalio 10 d. rašte nurodė, kad „...14 val. apsilankė apylinkės daktarė ir vaiką nuodugniai apžiūrėjo: paklausė plaučius, pažiūrėjo, ar nėra išbėrimų, pakilnojo rankas, kojas, kaklą, patikrino gerklę. ... I. taip pat parodė, kad susimušė kelią į kelią ir jam atsirado ant vieno kelio kraujosruva, bet į tai nebuvo kreiptas dėmesys....“ (t. 3, b.l. 59). Beje, iš prof. A. A. paaiškinimo turinio, atsakant į septintąjį jam užduotą klausimą, galima spręsti, kad hemoraginio bėrimo dėmės yra pakankamai specifinės. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad gydytoja, priešingai nei teigia ieškovai ieškinyje dėl nepakankamo gydytojos atidumo, pacientą apžiūrėjo atidžiai ir jos aiškinimas dėl hemoraginio bėrimo - klasikinio meningokokinės infekcijos požymio - nebuvimo nėra paneigtas. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegijos nuomone, negalima pripažinti, kad aplinkybė, jog 14 val. vykusios I. P. apžiūros metu jau buvo prasidėjęs meningokokinis bėrimas, yra įrodyta, ką, beje, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Tačiau teisėjų kolegija vertina kaip nepakankamai pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 14 val. visuma kitų nurodytų požymių buvo pakankami požymiai įtarti meningokokinę infekciją. Kokie konkrečiai ir kodėl būdingi daugeliui ligų simptomai arba jų visuma teismui leido daryti išvadą dėl būtent šios infekcijos, teismas nenurodė. Tuo tarpu tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžiama ir į bylą teiktais įrodymais bei medicininėje literatūroje nurodomais šios ligos požymiais. Iš byloje esančių duomenų visumos galima daryti, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtiną išvadą, kad iki 2011 m. spalio 4 d. 14 val. liga pasireiškė tik nespecifiniais požymiais. Minėta, kad tiek minėtos specialistų, komisijų išvados, tiek ieškovų į bylą pateikta literatūros apžvalga patvirtina, kad ligos pradžioje meningokokinės infekcijos požymiai gali niekuo nesiskirti nuo virusinės infekcijos požymių, daugelio ligų pradiniai simptomai yra panašūs ir nėra jokių išskirtinių pradinių simptomų, būdingų tik meningokokinei infekcijai, juo labiau neįmanoma numatyti šios ligos eigos iš anksto. Šiame kontekste pastebėtina, kad teismas, vertindamas teisminę praktiką dėl pavėluoto diagnozavimo ir gydymo paskyrimo, rėmėsi kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013. Tačiau toje byloje darant išvadas buvo remtasi, be kita ko, Mykolo Riomerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, minėta, išskyrus pačių ieškovų teiginius, nėra specialistų išvadų apie pavėluotą ligos diagnozavimą, be to, kitoks ligos pobūdis ir diagnozavimas.

Todėl byloje nustačius, kad nesant patikimų įrodymų, jog I. P. hemoraginis bėrimas 14 val. jau buvo prasidėjęs, o ieškovų nurodoma tamsi dėmelė, kurios reikšmę ginčui ieškovai itin akcentuoja, atitiko šio bėrimo pobūdį (minėta, patys ieškovai buvo nurodę kitokią mėlynės kilmę), teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo manyti, kad pagal kitus ankstyvuosius meningokokinės infekcijos požymius (karščiavimas, vėmimas, „kaulų laužymas“, šaltkrėtis) apžiūros metu buvo galima įtarti šią ligą labiau tikėtina lyginant su kitomis, juo labiau, turint galvoje ir jos mažesnį paplitimą Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad visi šie požymiai buvo nurodyti ir ieškovų 2012 m. balandžio 23 d. pareiškimo Komisijai papildyme (t. 1, b.l. 48-53). Komisija pateikė šį pareiškimo papildymą minėtai prof. R. K. vadovaujamai komisijai. Iš pastarosios teikto atsakymo į šiame pareiškime nurodytus klausimus matyti, kad tai nekeitė jos išvadų – jame nurodyta, kad daugelio ligų simptomai yra panašūs, tik meningokokinei infekcijai būdinga žaibinė eiga (t. 1, b.l. 111-113). Šiame kontekste pastebėtina, jog D. P. poliklinikoje gydytojai nurodė, kad sūnus savaitę slogavo. Gydytojos teigimu, tik 22 val. A. P. paskambinus ir paminėjus ligos požymius (kūną padengus mėlynoms dėmėms) buvo galima įtarti meningokokinę infekciją. Ieškovų teiginys, kad šio pokalbio metu gydytoja nurodžiusi, jog jau apsilankymo metu įtarusi esamą ligą, nėra pagrindžiamas įrodymais, ir iš esmės reikštų, kad gydytoja sąmoningai apie tai nutylėjo apsilankymo metu, nors tokiai išvadai bylos aplinkybės pagrindo neteikia. Juo labiau, kad byloje esanti gydytojos ir greitosios medicinos pagalbos dispečerės stenogramos turinys, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia manyti, kad gydytoja tik iš tėvų pranešimo vakare įtarė meningokokinę infekciją pagal paminėtus požymius (t. 3, b.l. 63).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad gydytoja neįvykdė pareigos tinkamai informuoti tėvus ir supažindinti su paciento gydymo ir tolimesnių veiksmų planu, pareiga stebėti pacientą dėl specifinių simptomų atsiradimo. Akivaizdu, kad tinkamą gydymo veiksmų planą konkrečiau galima nurodyti tuo atveju, kai turima bent minimumas tam tikrų duomenų apie labiau tikėtinos konkrečios ligos pobūdį. Tiek ieškovai, tiek gydytoja nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, t. y. kad gydytoja siūlė kitos dienos rytą padaryti I. P. kraujo ir šlapimo tyrimus, I. P. būklei pasikeitus, informuoti gydytoją (kurios mobilų telefoną ieškovai turėjo) arba vykti į Pediatrijos skyrių (ligoninę). Laikotarpiu nuo 14 val. iki 22 val. ieškovai apie I. P. būklę informacijos gydytojai neteikė. Kaip minėta, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų gydytojų specialistų komisijos išvadoje inter alia nurodyta, kad gydytojos rekomendacija tėvams, kad pablogėjus paciento būklei kreiptųsi į ją arba vyktų į Pediatrijos centrą, buvo adekvati bei atitinkanti naujausias rekomendacijas karščiuojančio vaiko tėvams (t. 1, b.l. 110-113). Todėl teismo išvada, kad gydytoja, neturėdama pakankamo pagrindo įtarimui dėl vėliau nustatytos ligos pobūdžio, neįvykdė pareigos tinkamai informuoti tėvus ar elgėsi nerūpestingai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina pakankamai pagrįsta.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais argumentais bei byloje esančiais įrodymais, neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovas ar gydytoja 2011 m. spalio 4 d. 14 val. pažeidė reikalavimus dėl maksimalių atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo bei atsargumo pastangų. Kaip minėta, sveikatos priežiūros įstaigas ir pacientus sieja prievolė užtikrinti atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, bet ne prievolė pasiekti ar garantuoti rezultatą, kadangi gydytojas dėl objektyvių priežasčių negali garantuoti rezultato.

Dėl ieškinio senaties termino

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdama su Komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas priimtas 2012 m. rugpjūčio 16 d. Todėl šalis, nesutinkanti su Komisijos sprendimu per 30 dienų nuo jo priėmimo ar nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Ieškovai, nesutikdami su Komisijos sprendimu, į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2013 m. liepos 25 d., praėjus beveik metams nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos. Pažymėtina, kad jokių pateisinamų tokio delsimo priežasčių ieškovai nenurodė, nenurodo jų ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas faktiškai nenagrinėjo ieškinio senaties taikymo nurodęs, kad to neprašė atsakovas. Tačiau iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad ieškinio senatį prašė taikyti tretieji asmenys, kurie turi iš esmės visas šalies procesines teises šalies ir tiesioginį materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nes priimtas sprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms (CPK 47 str. 1, 2 d. d.). Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti trečiųjų asmenų prašymus taikyti ieškinio senatį. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jų konstitucinė teisė dėl žalos atlyginimo nėra ir negali būti ribojama jokiais procedūriniais terminais, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl minėto 30 dienų termino prigimties ir jo (ne)taikymo nagrinėjamu atveju, atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje išdėstytas nuostatas. Tiesa, šioje nutartyje buvo sprendžiamos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos darbo teisiniuose santykiuose. Tačiau tiek minėtoje nutartyje aptartu atveju, tiek nagrinėjamu atveju ginčas buvo nagrinėjamas privalomąja ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Abiem atvejais šalis, nesutinkanti su privalomos ikiteisminės institucijos priimtu sprendimu, turi teisę per 30 dienų nuo ikiteisminės ginčo institucijos sprendimo priėmimo pareikšti ieškinį CPK tvarka. Todėl spręstina, kad minėta kasacinio teismo nutartis aktuali ir nagrinėjamai bylai, nes joje taip pat aptariama termino pareikšti ieškinį dėl ginčo esmės po ikiteisminės ginčo sprendimo procedūros prigimtis ir taikymas. Taigi, toje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad pateikiant teismui ieškinį pažeidus nustatytą vieno mėnesio terminą, jo priėmimui ir nagrinėjimui taikytinos CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

Atsižvelgiant į tai, ir nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ieškovai, nesutikdami su privalomos ikiteisminės institucijos - Komisijos - sprendimu, turėjo kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusių asmenų (ieškovų) nagrinėjimo iš esmės per 30 dienų terminą. Pažeistoji teisė turi būti ginama tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Tokiu atveju praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Minėta, ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis. Nuo Komisijos sprendimo priėmimo iki kreipimosi su ieškiniu į teismą praėjo ilgas laiko tarpas. Todėl, ieškovams nenurodžius tokio delsimo priežasčių, teisėjų kolegija neturi pagrindo šio termino praleidimą pripažinti praleistu dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti savo iniciatyva. Tai savo ruožtu teikia pagrindą išvadai, kad ginčui taikytina ieškinio senatis, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, spręstina, kad nėra pakankamai įrodymų, jog atsakovo darbuotojai pažeidė atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo ir atsargumo pareigas (CPK 178 str., 185 str.). Taigi, nekonstatavus atsakovo veiksmų neteisėtumo, taip pat esant pritaikytai ieškinio senačiai, nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Tenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinas atsakovo sumokėtas žyminis mokestis už šį skundą (CPK 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų D. P., A. P., U. P. po 681,66 Lt žyminio mokesčio atsakovui Viešajai įstaigai Centro poliklinika.